Keistoji kolekcija išties pateisina savo pavadinimą - negali šių knygų skaityti ramiai, nesusimastydamas nesuabejodamas bent kažkuo. Bet dvejojimai besklaidant knygos puslapius tiesiog neleidžia jos pasidėti šalia, neperskaičius iki paskutiniojo sakinio. Pirmoji mintis, užmetus žvilgsnį į viršelį irgi keista - romanas apie kalėjimą, o ir pavadinimas labai tiktų tokiai temai. Iš tiesų - kalėjimas tikrai yra. Toks kalėjimas, kuriame sėdi penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas. Kalėjimas, kuriame nėra grotų, bet yra prižiūrėtojai. Kalėjimas, kurį gali palikti bet kurią dieną, tačiau "kalinio" garbės kodeksas reikalauja atlikti savo bausmę iki galo. Kalėjimas, kur gali rodyti iniciatyvą, bet už tai mažų mažiausiai būsi apšauktas. Kalėjimas, kur turi atlikti neįtikinamiausias užduotis.

Autorė pasakoja apie šias užduotis pirmuoju asmeniu. Tad nenuostabu, kad ir pagrindinės herojės vardas - Amélie. Ji įsidarbina stambioje japonų įmonėje, kur visomis išgalėmis stengiasi būti naudinga. Pradžia nebloga, herojė stengiasi rodyti iniciatyvą, ieško sau veiklos, kurią atlikdama ji būtų naudinga bendrovei, tačiau jos iniciatyvos baigiasi nesėkme ir užduotimis, vis labiau žeminančiomis ją. Todėl darbas greitai virsta kančia, kurią iškęsti - nugalėti save. Amélie tenka susikurti savo gyvenimo filosofiją, paskęsti savo mintyse ir žiūrėti į šį gyvenimo išbandymą stoiškai: " Būti karmelite sunku tik pirmuosius trisdešimt metų " (109 p.)

Ar rasite kūrinyje baimės ir drebėjimo? O taip - jų apstu Amélie gyvenime, bet baimė nepersismelkia skaitytojui. Tai, ką tenka patirti, aprašyta komiškai, su humoro ir ironijos gaidelėmis. Todėl ši istorija atrodo linksma, o kartais ir prajuokinanti. Linksmai žvelgi į užduotis, kurias turi atlikti Amélie, dažnai nusišypsai iš nesusipratimų, į kuriuos ji įsivelia. Aišku, tai kaip su darbuotojais elgiasi vadovai, sukels tik neigiamus jausmus. Bet autorė nesiekė perteikti jausmų, kaip vienos iš pagrindinių romano linijų. Priešingai - Amélie užsideda kaukę, suteikiančią jai galimybę dirbti nekenčiamą darbą iki sutarties pabaigos. Per šios kaukės skylutes Amélie gyvenimą mato ir skaitytojas. Bet per kaukės skylutes jūs neišvysite viršininkų ir bendradarbių portretų. Čia nerasite ir jų vidinio pasaulio gilaus nagrinėjimo. Žinoma, romanas nėra japonų kultūros studijos, tačiau apie darbo santykius ir tradicijas galima susidaryti neblogą, nors gal ir vienpusišką, vaizdą. Perteikdama savo patirtį, A.Nothomb atskleidžia dalį japonų darbo tradicijų, svetimų ir visiškai nesuprantamų vakariečiams.

Interviu apie šią knygą, autorė teigia, kad tai tikra jos darbo japonų firmoje istorija. Visa, kas parašyta knygoje, yra tikra, neišgalvotas nei vienas atsitikimas ar pokalbis. Faktas, kad tai tikra istorija ( tikra istorija, o ne paremta faktais!) gali sukrėsti net labiau, nei pats kūrinys.

Baimė ir drebėjimas - ironiškai skaudus autobiografinis romanas apie nesėkmingas pastangas europietei pritapti Japonų kompanijoje. Apie jos pastangas rodyti iniciatyvą, būti kompanijos dalimi, tačiau kaskart kentėti pažeminimą. Romanas, kurį greičiausiai perskaitysite per vieną vakarą ir kuris turbūt tam skirtas. Tačiau jo neverta pamiršti taip greit, kaip ir perskaitėte.

„ - Nuo šiol jūs nebekalbėsit japoniškai

Aš žiūrėjau į jį išpūstomis akimis.

- Atleiskite?

- Jūs nebemokat japonų kalbos. Aišku?

- Bet dėl jūsų kalbos mokėjimo aš ir buvau priimta dirbti į "Jumamoto"!

- Man tas pats. Aš jums įsakau nebesuprasti japoniškai. (13 p.) ”

Pažintis vienam vakarui

Autorius: André Maurois (tikr. Émile Wilhelm Herzog, 1985-1967) šlovę pelnė beletrizuotomis garsių rašytojų ir poetų (G. Byron'o, M. Proust'o, G. Sand, V. Hugo, H. de Balzac'o) biografijomis. Parašė ir paprastų romanų. Kad skaitytojas nesuklystų, romanas "Rugsėjo rožės" (1956 m.) pradedamas epigrafu: "Šis romanas - tik romanas; šie personažai - tik personažai. Kas norės jame atpažinti realius - gyvus ar mirusius - žmonės, parodys, kad neišmano, kas yra romanas ir kas yra personažai."

Siužetas: Leidėjo įkalbėtas, garsus rašytojas Gijomas Fontanas reklamos tikslais vyksta į kelionę po Pietų ir Šiaurės Ameriką, kur šis autorius labai mylimas - suprantama "melžk karvę, kol ji duoda pieno" verslo situacija, tokia populiari ir šiandien, nors romanas parašytas 1956 m. Palikęs žmoną Prancūzijoje (kartu vykti Polina atsisakė pati, nors Gijomas nenorėjo keliauti vienas), užjūrio žvaigždė Pietų Amerikoje įsimyli gražuolę Peru aktorę Doloresą Garsiją. Telieka pridurti, kad nors aktorė ir ne pradedančioji (t. y. ne dvidešimtmetė), tačiau rašytojas daug vyresnis - tiktų į tėvus.

"Gijomas - nuotaikos žmogus. Jo kūrybos laikotarpiai sutampa su euforijos akimirkomis. Tąsyk, kai vienas kūrinys baigtas, jis įžengia į nėštumo laikotarpį, kuris iš pradžių esti skausmingas. Kiek sykių aš girdėjau, kaip jis šaukė, jog paseno, pavargo rašyti, kad jie nebeturi ką pasakyti ar kad pasirinktas siužetas yra bevertis... <...> Ateina diena, kai darbas sekasi, kai nuotaika pagerėja, kai pesimizmas užleidžia vietą džiaugsmingam jauduliui; krizė baigėsi." (25-26 p.)

Deja, prieš kelionę Gijomo savijauta depresinė: "Manau, kad gyvenimas - graudus ir tuščias, štai ir viskas... Galų gale vis dėlto! Man lieka galbūt dešimt, penkiolika metų. Ir kaipgi bėga tos nepakenčiamos minutės? Rašau knygą, kuria netikiu; priimu užsieniečius, kurie manęs nesupranta, nors aš norėčiau ramiai mėgautis paskutiniais saulės spinduliais, iš naujo perskaityti kai kuriuos poetus, kai kuriuos filosofus ir atrasti gyvenimo skonį, bendraudamas su jaunimu" (25 p.).

Ar reikia minėti, kad iš šios duobės išvaduoja ne žmona, o nauja draugė: "Kiek atsikišę skruostikauliai liudijo indėnišką tipą. Žalios jūros spalvos akys su vyzdžiais, kuriuos juosė juoda spalva, buvo meilios ir gyvos. Lūpos šypsojosi su puikiu jaunu, energingu žavumu." (68 p.)

Polina: "Ši moteris... sykiu protinga, apsukri, ištikima, išdidi, užsispyrusi... Ji pasinaudojo manimi, kad pasiektų viršūnę... Kieno viršūnę? Ką ji ten surado? Savo sekmadienių svečius, kuriuos ji mano esant nuostabius, nes tai žmonės, kurie pasiekė... O ta viršūnė - tuščia, šalta, nuklota amžinu sniegu..." (35 p.). Tačiau "ji pjauna tai, ką pasėjo. Ji norėjo savo vyrą laikyti už pasaitėlio; ji paakino jo poreikį sprukti. Būdama kiek atlaidesnė ir turėdama bent kiek humoro, ji būtų išsaugojusi esmę. Norėdama išsaugoti viską, šiandien ji rizikuoja prarasti tai, ką turi. Ji tat jaučia ir žaidžia ligos korta, kad gailesčiu pasiektų tai, ko nebesitiki iš meilės" (45 p.)

Išvengta: Vyro bei dviejų moterų santykiai ir dar Pietų Amerika - idealus siužetas muilo operai. Tačiau A. Maurois nenusipigina: visi romano veikėjų poelgiai motyvuoti, paveikslai išbaigti. Knygoje palikti nelieja graudžių ašarų ir neplėšo drabužių (tiesiogine prasme) dėl meilės.
Romaną nuo banalybės gelbsti žavūs pastebėjimai bei švelni ironija, kai šyptelėjama tik pakeliant lūpų kampučius. Pavyzdžiui, jaunam rašytojui, kuriam Fontanas yra idealas, duodamas toks patarimas: "Mes visi rašome per daug. Bet ne mes to trokštame. Mus kažkas stumia šito link. Ir gyventi reikia... Na, mano gerasis drauge, jūs irgi siekiate šitos karjeros - dabar tai vadinama karjera, - aš jums išvardinsiu kai kurias prisitaikėliškos moralės taisykles... Jūs jų nesilaikykite; aš ir pats jų nesilaikau; tačiau jos, jos - žavingos... Neįsikurkite Paryžiuje... Retsykiais apsilankykite jame, kad ištirtumėt tas vietas, kurias jums reikia pažinti, tačiau dirbkite nuošalumoje. Niekada nesusitikinėkite su leidėju nei su laikraščio redaktoriumi. Jei reikia, susirašinėkite su jais; visada nepaisykite nei jų veiksmų, nei jų patarimų... Nesirūpinkite knygos prekine verte. <...> Niekada neklausykite nei žmonos, nei meilužės, nei pataikūno patarimų... Spausdinkite nedaug. Atgniaužkit savo ranką, kai ji bus pilna. O svarbiausia - kaip įmanydamas rūpinkitės forma... Fo-or-ma, mano drauge, fo-orma... Tik ji garantuoja kūrinių ilgaamžiškumą. Siužetas yra niekas. Teokritas užrašinėjo kelių namų darbininkų pokalbius; Ciceronas nagrinėjo lėkštas administracines bylas; Paskalis rutuliojo su savo vaizduotės sukurtais jėzuitais šiandien jau užmirštą diskusiją. Visus šiuos vyrus po daugelio šimtmečių galima skaityti tik dėl griežtos formos. Vien ji palieka žymę žmogaus gyvenime... Verčiau rašyti eilėraštį negu romaną..." (10-11 p.)

Privalumas: Šioje knygoje galima rasti atspindėtas ir tikrąsias A. Maurois vertybes: štai į klausimą "kas turi vertę?" G. Fontanas (A. Maurois?) atsako "Nagi visų pirma malonumas galvoti... Ne rašyti apie jį... Tačiau sau, skaitant filosofus... Kas turi vertę? Vaikštinėti po biblioteką, atsiversti pirmą pasitaikiusią knygą, verčiant lapus aptikti žavų sakinį; vėl skaityti autorių, kuris lydėjo tave jaunystėje; apsidžiaugi, kad jis naujoviškas, ir kad tau nereikia jaudintis... Kas turi vertę? Draugystė. Ne draugystė kupina pavydo, bet draugystė, kuri reiškia abipusę pagarbą, dviejų jautrių žmonių santarvę; ypač vyro ir moters draugystė, kurią šildo jausmingumas ir kurios... hm... neaitrina pavydas." (10 p.)

Trūkumas: Romanas parašytas nepriekaištingai profesionaliai: griežta, logiška struktūra (pirmoji dalis siužeto prasme nėra labai įdomi, tačiau ji skirta atskleisti esmę, išdėstytą antrojoje dalyje; trečioji dalis - atomazga ir galų surišimas), nuosekliai atskleidžiamas veikėjų elgesys ir mintys; kad pasakojimas nebūtų nuobodus, tiksliai apskaičiuotomis dozėmis įdedama ironija, sparnuota frazė ar graži detalė. Tačiau skaitydamas romaną pasigedau nuoširdumo - nepanašu, kad autorius labai išgyveno dėl aprašomų situacijų. Trumpai tariant, knyga "sukalta" gerai, tačiau "nekabina".

Vertinimas: Šią knygą rekomenduočiau mėgstantiems romanus apie meilę - kaip gerą (neironizuoju) ir kokybišką tokio žanro kūrinį. Šiek tiek bulvarišką. Kiti šiame prancūzų klasiku vadinamo autoriaus romane nedaug ką ras: vargu, ar aprašomos problemos bus aktualios, o idėjų nelabai rasta.

Klasika. Deja, su pelėsio skoniu

Aš nenoriu sužinoti, kur tu perki rūbus ir kas tavo kirpėjas. Man nerūpi, su kuo tu miegi, kiek kainavo tavo buto remontas ar plastinės operacijos. Aš tik noriu priglusti prie tavo minčių, kad galėčiau įsivaizduoti, kas tu esi.

Sveikinuosi su knygos "Švenūs tardymai" vardais ir veidais - Rolandu Kazlu, Pauliumi Normantu, Borisu Grebenščikovu, Nijole Oželyte ir dar šešiolika muzikos, teatro, literatūros, dailės atstovų.

"...man kėlė nerimą mintis, kaipgi jausis šio rinkinio herojai, uždaryti į vientiso teksto erdvę, nes beveik neabejoju, kad susitikę pobūvyje kai kurie iš jų gal nė nesusikalbėtų tarpusavyje", - viršelyje tvirtina knygos autorė, žurnalistė ir rašytoja (po šios knygos kirtį dedu ant pirmosios profesijos) Jurga Ivanauskaitė, kuri vis dėlto ėmė ir surengė tokį pobūvį knygos puslapiuose. "Švelniai tardomi" ir plačiajai auditorijai mažiau žinomi vardai, ir kasdien spaudos puslapiuose linksniuojami herojai. Pastarųjų interviu skaičiau ypač priekabiai: kai apie tavo pašnekovą didžioji dalis tautos įsivaizduoja žinanti VISKĄ, dar vienu interviu sudominti nelengva nei patį pašnekovą, nei skaitytojus. Tačiau J.Ivanauskaitei pavyksta įveikti stereotipų ir klišių brūzgynus.

Kur slypi sėkmingų interviu paslaptis? Atsakymai - mažiausiai keli. Autorei nereikia priminti žurnalisto pradžiamokslio - į interviu ji ateina pasiruošusi puikiai. Gal net ne specialiai, gal labiau pasiruošusi viduje, sutelkusi savo patirtį, remdamasi savo žiniomis, intuicija ir išsilavinimu. Jei kalba su rašytoju - tai tik skaičiusi jo knygas. Jei su aktoriumi - tik būdama mačiusi jo vaidmenis. Todėl jai nereikia sakyti "Man sakė, kad tu šoki". Ji gali ištarti "Aš mačiau - tu šokai". O tai, patikėkite, svarbu. Bet dar svarbiau, kad tai - ne savo darbą dirbančios žurnalistės ir savo duoklę atiduodančios žvaigdžės pokalbiai. Kiekvienas interviu - dviejų asmenybių susitikimas. Pokalbiai apie profesinę veiklą, talento dovaną ir naštą, likimą, tikėjimą, rūpesčius ir palengvėjimus nevirsta nevaldomu žodžių srautu. Veikiau palengva lyg lukštena pašnekovą iš jo įvaizdžių luobo.

Dar vienas bruožas, už kurį itin vertinu šią knygą, yra autorės etika ir subtilumo pojūtis. Aiški J.Ivanauskaitės nuostata nesiknisti po apatinius, neieškoti skandalų, negundyti pašnekovo pratrūkti rauda dėl ligos ar netikėlio vyro. Čia ypač aiškiai pajunti ribą tarp ekshibicionizmo ir atvirumo. Laimei, pastarojo naudai.

Knyga subjektyvi. Kaip ir ši recenzija. Kaip ir visa žurnalistika. Į kai kuriuos "dievukus" autorė neslepia kiek skeptiško požiūrio. Ir tokie pokalbiai nesibaigia atodūsiu "o jis ne toks baisus/tuščias/nykus/pasipūtęs, kaip tikėjausi". Žmogus yra visoks. Bet ir toks jis yra tik vienas.

Kažkas pavadino šią knygą puikiu žurnalistikos vadovėliu. Skaitykit ir ne žurnalistai. Kad susėdę prie kavos puodelio su mama, kiemsargiu ar savo darbdaviu kalbėtumėte ne apie nuolaidas.

Klausytis - ne mažiau svarbu, nei paklausti.

Vienas iš kritikų (Dmitrijus Bykovas) "Vabalą skruzdėlyne" pavadino "pačiu beviltiškiausiu" Strugackių kūriniu, kuriame ne tik "...visi klausimai lieka be atsakymo, bet ir abejojama pačia atsakymo galimybe."

Dievaž, rašydamas apžvalgą apie tokią knygą jautiesi gana nejaukiai - girti ją, vadinti mokslinės fantastikos šedevru - na, lyg burbteltum, jog lietuviai labai mėgsta krepšinį... Tad užteks gal pasakyti, jog tai tiesiog antroji trilogijos apie Maksimą Kamererį dalis. Ir jei pirmąją - "Gyvenamą salą" - galima pavadinti, hm, nuotykine-filosofine (gerai, ir kovine, jei taip norite) fantastika, tai antrosios sluoksnių ir posluoksnių gausa liudija apie kur kas sudėtingesnį kūrinį. Nors, aišku, jei reikia "sudėlioti į lentynėles", galima jį lengva ranka pakrikštyti, na, kad ir detektyvine-filosofine fantastika.

Kūrinys tapo vienu iš tų, apie kuriuos, tiksliau, apie kurių iškeltas problemas, sovietmečiu buvo iki išnaktų diskutuojama virtuvėse - tradiciniuose to meto inteligentijos diskusijų "klubuose".

Kaip pašaipiai kartą pastebėjo kažkuris iš brolių Strugackių, po "Vabalo skruzdėlyne" sulaukėme pagyrų iš "atitinkamų organų", jog pagaliau pradėjome rašyti "tai, ką reikia". Kai tuo tarpu reikia būti reto bukumo, norint "Vabalą..." suprasti kaip knygą apie nelengvą (maždaug "mūs tarnyba pavojinga ir sunki, ir iš pirmo žvilgsnio pamatyt jos negali") minėtų "organų" darbą.

Juk, anot Strugackių, "Mes rašėme tragišką istoriją apie tai, jog net pačiam šviesiausiam, geriausiam ir teisingiausiam pasaulyje slaptosios policijos atsiradimas (bet kokios rūšies, tipo ar žanro) neišvengiamai lemia, jog kenčia ir miršta niekuo nekalti žmonės - kad ir kokie kilnūs bebūtų šios slaptosios policijos tikslai, kad ir kokiais sąžiningais bei kilniais pareigūnais ji bebūtų sukomplektuota."

Romanas, tiesą sakant, turėjo vadintis "Palei duris žvėrių būrys..." Bent jau tokį ketureilį rėkavo Boriso Strugackio sūnus, lakstydamas po butą: "Palei duris žvėrių būrys, juos kulkom kirto, jie mirę virto!"

Tačiau bebaigdami knygą (o tai buvo 1979-ųjų pavasarį) autoriai persigalvojo ir pervadino ją "Vabalu skruzdėlyne". Ketureilį nusprendė įdėti epigrafu, bet... Jis "užkliuvo" kažkokiam, anot Strugackių "visiškai išprotėjusiam idiotui-redaktoriui iš Lenizdato", kuriam, kaip vėliau paslapčiom sužinojo autoriai, pasivaideno, jog šį eilėraštį autoriai perdarė iš kažkokio hitlerjugendo maršo...

Pusantros valandos, anot Strugackių, "...įrodinėjome tam stuobriui, jog nėra ten jokių aliuzijų, kad ten ir nesisapnavo jokių akcentų ir asociacijų bei kitokių užsieniečių...", bet laimėjo vistik stuobrys-redaktorius, o autoriai guodėsi tuo, jog eilėraštukas liko bent tekste...

Prisipažinsiu - menkai tikėjausi sulaukti šios knygos lietuviškai, nes po to, kai tautiečiai nepriėmė nemirtingojo F. K. Diko "Ubiko", Strugackiai, kurių knygos irgi verčia skaitant dar ir pagalvoti, nepasirodė galintys būti sėkmingesni komerciškai. O kuri gi leidykla (komercinė leidykla) užsispyrusi išleis visą trilogiją, jei jau pirmoji pinigine išraiška žymėtina veikiau minuso nei pliuso ženklu?.. Tačiau, laimė, "Gyvenama sala", panašu, atsipirko, vadinasi ir tautiečiai fantastikos skaitytojai (tie pora ar pustrečio tūkstančio) toli gražu nėra tokie beviltiški, kaip maniau.

Na, bet laikas papasakoti kiek ir apie patį romaną.

"Vabalas skruzdėlyne" ar "Šeškas vištidėje"? - laužo galvą Ekselencas (Rudolfas Sikorskis), KONKOMo-2 viršininkas, kurį (kad neskaičiusiems būtų suprantamiau) galime pavadinti tiesiog Žemės Saugumo vadovu.

Ir suklysti jis neturi teisės, juk, kaip ironiškai pastebi priešais išsitempusiam senam savo (ir mūsų, jei jau skaitėte Strugackių "Gyvenamą salą") pažįstamui Maksui Kamereriui:

"- Atmeni, - pratarė jis, - Sarakšo planetoje toksai Sikorskis pravarde Keliauninkas vaikėsi mitrų pienburnį vardu Makas...

Aš atminiau.

- Tai štai, - pridūrė Ekselencas. - Sikorskis anuomet nesuspėjo. O mudu su tavim privalome suspėti. Nes dabar planeta vadinasi ne Sarakšas, o Žemė. O Levas Abalkinas - ne pienburnis. "

Situacija aprašyta tūkstančius ir vieną kartą - žmonija susiduria su Paslaptimi. O "saugumiečiai" manosi neturintys teisės į klaidą, taigi Paslaptis jų akyse niekuo nesiskiria nuo Pavojaus, juk:

"Mokslininko klaida - ji galiausiai jo asmeninis reikalas. O mudu klysti negalime. Mums leidžiama pagarsėti tamsuoliais, mistikais, prietaringais kvailiais. Mums neatleis vieno: jei nepakankamai įvertinsime pavojų. Ir jei mūsų namuose ūmai padvelkė siera, paprasčiausiai neturime teisės postringauti apie molekulines fliuktuacijas - privalome tarti, jog kažkur greta pasirodė velnias su ragais, ir imtis atitinkamų priemonių, gal net organizuoti pramoninę švęsto vandens gamybą."

Paslaptis - tai Keliauninkai, paslaptingai dingusi civilizacija ar, veikiau, hipercivilizacija. Palikusi po savęs aibę neaiškių, bet didingų liudijimų apie savo galybę, bei, žinoma, nemažai artefaktų. Su kuriais "žaistis" be galo pavojinga, vienas neteisingas žingsnis ir... Nutiks kaip tagoriečiams!

"Štai tagoriečiai sunaikino - pažvelk dabar į juos! Ta klaiki aklavietė, kurioje jie atsidūrė… Gal ji kaip tik ir yra to paties išmintingiausio, paties racionaliausio poelgio, kurį tagoriečiai atliko prieš pusantro amžiaus, pasekmė... Bet, kita vertus, jie patys nemano atsidūrę aklavietėje! Tai aklavietė mūsų, žmogiškuoju požiūriu!"

Žmonija, suradusi paslaptingą artefaktą, deramai jo neįvertino, o kai atsipeikėjo, buvo... Ne tai, kad per vėlu, o tiesiog neįmanoma pasirinkti, ką daryti, teliko improvizuoti, tikintis bent kiek "sumaišyti kortas" Keliauninkams.

"Mes nežinome, ko nori Keliauninkai. Nežinome, ką jie gali. Ir niekada nesužinosime. Vienintelė viltis - kad savo chaotiškuose ir beviltiškuose ieškojimuose nuolat žengsime žingsnius, kurių jie nenumatė. Netgi jie negalėjo numatyti visko. Šito negali niekas. Ir visgi kaskart, ryždamasis kokiam nors veiksmui, suvokiu mąstąs, kad būtent šito daryti neverta."

Taigi, dilema, beveik kaip A. Sapkovskio apsakyme "Mažesnis blogis". Viena vertus:

"Galbūt mūsų radinys yra bandymas taikyti iš principo naują kontakto metodą - sukurti būtybę-tarpininkę, humanoidą, kurio genotipe užkoduotos tam tikros esminės nehumanoidinės psichologijos charakteristikos?"

O kita vertus:

"Abu mintyse išvydo tokį pat paveikslą: trylika įdegusių, apsibraižiusių bombų linksmai klegėdamos laksto palei upeliukus ir laipioja po medžius įvairiuose Žemės kampeliuose, o čia, už dviejų žingsnių, trylika tų bombų detonatorių tyloje laukia savo valandos."

Žodžiu, saugumiečiai, švelniai tariant, geras keturias dešimtis metų kone eina iš proto bandydami nuspėti, ką pakišo žmonijai Keliauninkai:

"...įmetė skruzdėlynan vabalą ir stropiai registruoja visus skruzdiškos psichologijos niuansus, visas jų socialinės organizacijos subtilybes. O skruzdės persigandusios, o skruzdės bruzda, pergyvena, už gimtąją krūvą pasirengusios galvas guldyt, ir nesuvokia, vargšelės, kad vabalas galiausiai nuslys nuo skruzdėlyno ir nupėdins savais keliais, niekam nepadaręs žalos... Įsivaizduoji, Makai? Jokios žalos! Nebruzdėkite, skruzdės! Viskas bus gerai... O jei čia ne "Vabalas skruzdėlyne"? O jei čia "Šeškas vištidėje"? Ar žinai, kas tai, Makai, - šeškas vištidėje?.."

Romano vertimas į lietuvių kalbą... Na, nežinau, labiausiai gal jam tiktų žodis "vidutiniškas", t.y. gal nėra tiek blogas, jog kristų į akis, tačiau, kita vertus, ankstesnis V. Morkūno "Gyvenamos salos" tikrai visa galva aukštesnio lygio - iš tų, kai skaitai ir mėgaujiesi stiliumi. Nors... Vėlgi tarp abiejų vertimų yra ir tam tikrų panašumų, tad nenustebčiau, jei Morkūnas kiek padėjo Domeikienei verčiant šį romaną...;)

Ir pabaigai - įdomi rusų politologo Sergejaus Kurginiano (kuris, beje, sukūrė spektaklį pagal romaną "Gyvenama sala") teorija, kuri, tiesą sakant, nekelia didelės nuostabos, žinant šių dienų Rusijos politines ir valstybines tendencijas. Anot minėto politologo, sovietinis KGB (ir asmeniškai L. Berija bei J. Andropovas) kaip tik, nusivylusi partinės biurokratijos bukumu, ir ėmėsi tokios, progresoriškos veiklos (kaip aprašytoji "Gyvenamoje saloje"), siekdama visuomenės transformacijos. Nors Berijos Persitvarkymas žlugo, Andropovui visgi pavyko į svarbiausius Politbiuro postus pasodinti savo žmones, kurie ir ėmė vykdyti sumanytą programą.

O ji numatė atsikratyti "nereikalingomis" sovietinėmis respublikomis, kaip nereikalingu balastu, modernizuoti Rusiją, o jau tuomet - vėl jas prisijungti (vienas Perestroikos šūkių buvo "norėdami susijungti privalome iš pradžių atsiskirti").

O ką, che, tuoj susilauksime minčių, jog sovietiniai "kankiniai" Burokevičius, Jermalavičius ir kt. buvo... progresoriai.

Beje, prie to paties kiek apie Strugackius - žymaus lietuvių fantasto G. Beresnevičiaus liudijimu, abu broliai buvo "komunistai idealistai iki kaulų smegenų ir labai neigiamai žiūrėjo ir Baltijos valstybių atsiskyrimą nuo SSRS".

P.S. Trečioji trilogijos apie Maksą Kamererį dalis - "Bangos gesina vėją" - reikia manyti, taip pat šiemet pasirodys lietuviškai.

"Vabalas skruzdėlyne" ar "Šeškas vištidėje"?

Ar žinote, kas yra pazigrafija? O kuo skiriasi apriorinė ir aposteriorinė kalba? Galbūt esate ką nors girdėję apie volapiuką ar esperanto?

Daugeliui šie terminai negirdėti. Nenuostabu. Knyga, kurios recenziją dabar pradėjote skaityti, tikriausiai skirta plačiajai visuomenei ("interlingvistika visiems", kaip nurodyta pavadinime), tačiau joje pateikiamą informaciją pavadinčiau specialia, ne kiekvienam suprantama ar netgi ne kiekvienam įdomia.

Šioje plonoje, bet itin daug informacijos pateikiančioje knygelėje rusų kilmės filologijos mokslų daktaras, keleto garsių kalbinių akademijų (pvz., Milano Accademia Internazionale delle Scienze) tikrasis narys ir dar visokių kitokių "titulų" savininkas Aleksandras Duličenko pristato visuomenės pastangas sukurti pasaulinę kalbą nuo Babelio bokšto laikų (maždaug VI a. pr. Kr.) iki šių dienų. O tų bandymų būta daug ir pačių įvairiausių. Geriausiai žinomas ir laiką įveikęs toks bandymas turbūt yra dirbtinė esperanto kalba, gimusi apie 1887 m. ir išsilaikiusi iki šių laikų. Esperanto kursai Vilniuje organizuojami S. Nėries gimnazijoje. Plačiau šią įdomią kalbą aptarsiu knygos "Esperantininkų persekiojimai" recenzijoje.

Sukurti pasaulinę kalbą žmonės siekė visais laikais. Tik bėgant laikui kito tos pasaulinės kalbos idėja. Manyta, kad tai galėtų būti dirbtinai sukurta kalba (kalba, kuri nepriklausytų jokiai valstybei ar tautai, kokia ir yra esperanto), viena iš etninių (nacionalinių) kalbų (kas šiuo metu sėkmingai vyksta su kinų, anglų, rusų, ispanų ir kitomis kalbomis) ar pasirinkta visuomenės tam tikru istorinės raidos tarpsniu (pvz., prancūzų kalba kaip Rusijos, Anglijos ir kitų šalių intelektualų bendravimo priemonė ar lotynų kalba, kuri, nors ir nepritaikoma šių laikų realijoms, vartojama iki šiol).

Šią trumpą studiją perskaičiau greitai ir su didžiausiu įdomumu. Nevargino net detalių (specialių terminų, pavardžių, įvairiausių kalbų projektų pavadinimų ir istorijų) gausybė. Net nustebau, kiek daug dalykų čia aptarta: bandymai Europoje (pvz., Vokietijoje, Kroatijoje) ir Rytų šalyse (pvz., Japonijoje) sukurti visuotinę kalbą; pasaulinės kalbos kaip pieštinės (piktografija, hieroglifai, pazigrafija, pazilalija, vaizdų kalba), natų (solresol) ar "šviesos" kalbos idėja; pastangos sukurti pasaulinę kalbą be... gramatikos. Po skyrių skirta pagrindinėms dirbtinėms kalboms volapiukui ir esperanto (gimimas, vystymasis, mirtis, bandymai atgaivinti). Paskutiniuose trijuose skyriuose pateikiami jau profesionalių kalbininkų, tokių kaip Jan Bodouin de Courtenais ar Oto Jespersen, bandymai sukurti pasaulinę kalbą; kalbų "olimpinių varžybų" eiga (bandymai atgaivinti ir šiuolaikinėms realijoms pritaikyti lotynų kalbą; anglų, prancūzų, vokiečių ir kitų Europos kalbų reformų ir tobulinimo projektai; pastangos pasauline kalba padaryti... čigonų kalbą); visuotinės kalbos atsiradimo prognozės (nebeliks alternatyvos tarp "tarptautinės" ir "nacionalinės" kalbos, atsiras poreikis universitetuose įsteigti tarptautinės kalbos ir tarptautinės literatūros katedras ir kt.).

Knygos pabaigoje pateiktas sąrašas "ką skaityti apie interlingvistiką", kuriame pateikta literatūra esperanto, anglų, prancūzų, vokiečių, rusų (A. Duličenko), italų (Umberto Eco) kalbomis, tačiau nėra nė vienos knygos lietuviškai. Čia galima būtų pasidžiaugti, kad prieš kelis mėnesius lietuvių kalba buvo išleista ryškiausio šiuolaikinės kalbotyros specialisto David Crystal studija "Kalbos mirtis" (pirmoji šio autoriaus knyga lietuviškai). Praeitų metų spalio mėnesį D. Crystal svečiavosi Lietuvoje, Vilniaus universitete dalyvavo tarptautinėje lingvistų konferencijoje (jo paskaitose teko laimė dalyvauti ir man). Bet apie tai - būsimoje D. Crystal knygos "Kalbos mirtis" recenzijoje.

Manote, kad tokio pobūdžio knygos skirtos tik užkietėjusiems lingvistams? Pasiklausykite vokiečių hiphopo atlikėjo Freundeskreis dainos "Esperanto". Tiesiog šiaip, pramogai. Juk kalbų mokytis galima ir šitaip.

Taigi, ar ateis Visuotinės kalbos amžius?

Pasaulinė kalba: utopija ar realybė?

Tai idėjinė knyga. Idėjinė pradedant forma, kurios autoriui neleido įgyvendinti leidėjai, ir baigiant mintimis tos kartos, kuri 1950-60 m. drebino JAV.

Ši karta gavo sudaužytosios (angl. "beat") vardą: bitnikų vaikystę sudaužė trečiasis XX a. dešimtmetis (ekonominės depresijos metai), jaunystę - Antrasis pasaulinis karas (atominės bombos panaudojimas). Jie išmoko gyventi šia diena ir neturėti iliuzijų, kad žmogus gali ką pakeisti. Po jų atėję hipiai manė, kad pasaulį išgelbės meilė ir taika (įdomus bitnikų ir hipių kūrybinio palikimo skirtumas: pirmieji turėjo savo literatūrą, bet neturėjo muzikos, o antrieji kūrė savo muziką, tačiau nepaliko literatūros). Bitnikai neturėjo kuo tikėti. Tačiau jie turėjo prieš ką maištauti - prieš miesčioniškumą plačiąja prasme, t. y. prieš "įsikurti sėsliai" ir "turėti, kaupti". Geriausia maišto išraiška tapo lėkimas keliu, vedančiu ir į nežinią (karti patirtis, kad nežinai, kas tavęs laukia rytoj), ir į pasaulį ("jis žinojo, kad kelias bus įdomesnis ir įdomesnis, o labiausiai priekyje, visada priekyje", 324 p.).

Šios knygos istorija prasideda 1951 m., kai J. Kerouac'as per keletą mėnesių beprotišku tempu "atkala" rankraštį apie savo margą pastarųjų penkerių metų gyvenimą. Rankraštį, kurį sudarė į apie 36 m ilgio vientisą ritinį suklijuoti mašinraščio lapai ir kurio tekstas buvo viena ištisinė pastraipa su keliais tarpais ir be jokio kablelio. Tai buvo ir idėja (išvyniotas ritinys priminė kelią), ir būtinybė (nuolatinis naujo lapo dėliojimas į rašomąją mašinėlę rašytoją blaškė, todėl buvo rastas paprastas sprendimas - lapus suklijuoti į vieną juostą). Aišku, kad tokį rankraštį spausdinti atsisakė visi leidėjai. Tik praėjus šešeriems metams, po daugelio pataisymų, padalintas į 5 dalis, "sukarpytas" į 450 puslapių rankraštį, romanas pagaliau išspausdinamas. Ir iš karto tampa kultiniu: J. Kerouac'as tituluojamas bitnikų kartos Homeru, o "Kelyje" lyginamas su "Odisėja".

Knygos forma revoliucijos padaryti nepavyko. Kiek geriau sekėsi plaukti prieš srovę stilistine prasme: autorius atmetė literatūrinės kalbos naudojimą romane ir įvedė dokumentiką (visa jo kūryba autobiografinė), naudojo sąmonės srauto techniką ir laisvąsias asociacijas, nepaisė rašybos ir skyrybos taisyklių, išplėtė tam tikrų žodžių prasmes. Vis tas noras būti kitokiu...

Turinys nebuvo toks maištingas kaip forma ir stilius. Romano siužetas - kelionės aprašymas: kelionės, kurioje stabtelėjama tik trumpam, kurioje sutinkami bei paliekami ir draugai, ir pakeleiviai, kurios kryptį gali pakeisti kad ir geras bibop'o* koncertas, kurios tikslas - bet kuri JAV ar Meksikos dalis, nes "juk kelias - tai gyvenimas." (246 p.)

Knygą sudaro penkios dalys - penkios kelionės. Apie tai, kaip gyventa tarp kelionių, romane užsimenama keliais žodžiais, nes svarbiausia - gyvenimas ant ratų. Lėkimo automobiliu aprašymas kuria intensyvaus gyvenimo jausmą: miestai ir miesteliai keičia vienas kitą - L. A., N. Y., Čikaga, San Franciskas, Denveris, Vašingtonas, Meksikas (skaitant praverstų JAV žemėlapis ar geros geografijos žinios). Jiems apibūdinti skiriama pora sakinių, kurie dažniausiai apibendrinami taiklia fraze, atskleidžiančia didmiesčio esmę, pavyzdžiui, "LA vienišiausias ir žiauriausias Amerikos miestas; žiemą ir Niujorkas palieka mirtinai nejaukaus, bet kažkur, kai kuriose gatvėse vis tiek rusena kažkokio ekscentriško draugiškumo atmosfera. LA - tai džiunglės." (99-100 p.).

Pagrindinis įvykių variklis - Dinas Moriartis, "beprotiškas gūsis", genantis į kelią. Jis negali išsėdėti vietoje, todėl neturi pastovaus darbo. Kadangi neturi darbo, todėl dažniausiai neturi ir pinigų. Kadangi "šlamančiųjų" nėra, kartais tenka pyktis ir su įstatymu: smulkios vagystės, valkatavimas. Tačiau tai neužgesina noro lėkti per Ameriką, per gyvenimą.

Negali namie išsėdėti ir draugai - "Jį stačiai iš proto varė visa šita jovalynė: džemas ant grindų, visur išmėtytos suknelės, kelnės, cigarečių nuorūkos, priskretę indai, atversto knygos - tai buvo mūsų didysis forumas. Kiekvieną dieną pasaulis dejavo, norėdamas pasisukti, o mes tęsėme siaubingus nakties tyrinėjimus." (154 p.). Kelyje jie - "gauja arabų, vykstančių išsprogdinti Niujorko"** (135 p.). Giminaičiai irgi ne ką geresni: pavyzdžiui, Selo (veikėjo, kurio vardu parašytas romanas) teta "pynė didžiulį kilimą iš visokių mūsų šeimos per metų metus sudėvėtų drabužių" (124 p.). O kiti žmonės ("normalūs") leidžia skaitytojui palyginti bitnikų pasaulėžiūrą su, pavadinkime, tradicine.

Kelionės pabaiga visada tokia pati - pesimistinė ir geriausiai atskleidžianti bitnikų požiūrį į gyvenimą: "Stojo niūri akimirka. Visi galvojome, kad daugiau nebepasimatysime, bet nesukom dėl to galvos." (207 p.).

Dar kartą pakartosiu, tai kuo pradėjau apžvalgą - tai idėjinė knyga. Ir todėl, jeigu šio romano idėjos jums nepriimtinos ar priimtinos tik iš dalies, bus sunku suprasti, kodėl ji kažkam tapo biblija. Tačiau bet kokiu atveju tai nesutrukdys pajusti šių idėjų atšvaitus - skaitant romaną, apima nenumaldomas noras sėsti į automobilį ir pajudėti į kelią. Jeigu nėra galimybės keliauti po JAV, tai "trankytis" puikiai galima ir Europoje. Ir būtinai su muzika - džiazu arba radijo stotimi "Kelyje"***.

P. S. Tai jau trečiasis šio romano leidimas lietuvių kalba. Pataisytas (t. y. pritaikytas prie šių dienų slengo). Protingi žmonės sako, kad viršelyje esančioje nuotraukoje (beje, labai gražus viršelis!) galima įžiūrėti vieną iš savaitraščio "Literatūra ir menas" redakcijos žmonių. Tačiau liapsusų išvengti nepavyko: knyga, laikoma bitnikų biblija, išleidžiama su serijos "Savaitgalio knyga" ženklu.

"Vis tiek kas nors išeis. Priekyje visada kas nors yra - juk niekas nesibaigia." (280 p.)

* Bibop'as arba bop'as - džiazo atmaina; kartu ir laisva (improvizacijos), ir turinti reguliarų (nuolatinį) ritmą (bytą) muzika.
** Primenu, kad romanas parašytas pusę amžiaus iki 2001 m. rusėjo 11 d. įvykių.
*** Jei vis dėlto keliausit po Šiaurės Amerikos žemyną, siūlyčiau grotuve turėti F. Sinatra "New York, New York", The Eagles "Hotel California", V. Kernagio ir Nedos "Kaliforniją" (originalas - H. Albert "Seems It Never Rains In Southern California") bei V. Kernagio "Santechniką iš Ukmergės" (ten, kur dainuojama "Montego bay Montego bay, santechniku aš dirbu Ukmergėj": romano veikėjai Jamaikoje nebuvo, bet iki Meksikos nuvažiavo).

Dao. Išvertus iš kinų kalbos tai reikštų kelią. Daosizmo pradininko Laozi minčių rinktinę yra išleidusi leidykla "Vaga", o "Trigrama" siūlo paprastesnį variantą - Dao įžvalgas kasdienai. Kiekvieną dieną apibūdina koks nors žodis. Pavyzdžiui, rugsėjo pirmąją - žemdirbiai. Dienai skirtas vienas puslapis, kuriame pateikiama kelios svarbiausios mintys, kurios dar ir plačiau paaiškinamos.

Daosizmas gerokai skiriasi nuo budizmo, konfucianizmo ar kitų rytietiškų religijų. Be abejo, panašumų galima surasti, tačiau yra ir kardinaliai priešingų minčių. Pvz., budistai mano, kad kiekvienas žmogus įtakoja visą pasaulį, tuo tarpu daosistai skelbia, kad žmogus tegali įtakoti save.

Nieko nėra numatyta iš anksto.

Jokios išankstinės lemties nėra .

Determinizmas Dao sekėjams, atrodo, nebūdingas. Nebūdinga jiems ir Aukštesnių jėgų garbinimas, apskritai, daosizmu vis daugiau domimasi būtent dėl jo liberalumo. Aš manau, kad praėjus budizmo madai, vakariečiai vis daugiau domėsis Laozi, o ne Buda. Daosizmas neragina kuo nors tikėti, tai veikiau gyvenimo būdas. Kelias, kuriuo einant pasieki dvasinę pusiausvyrą.

Seksas, kava, svaigalai ir cigaretės -

Tai šių dienų totemai.

Stimuliatoriai pakeitė jausmus.

Skaudus smūgis hedonistams. Beigbederis tikriausiai netaps daosistu. Net ir į kabalą pasinėrusi Madonna kažkada vadovavosi Dao taisyklėmis:

Išreikšk save:

Tai esmė.

Vienas garsiausių psichoanalitikų Carlas Gustavas Jungas irgi save laikė daosistu. Dao filosofija žavi savo paprastumu ir dogmomis nesiremiančiu dvasinio gyvenimo suvokimu. Sunkiausia atsakyti į klausimą, kas yra Dao, nes, iš tiesų, Dao yra visur, tačiau tai nereiškia, kad visi jį turi, nes Dao reikia siekti.

Nesigilinsiu į formuluotes, tik pasakysiu, kad šioje knygelėje paprastai ir aiškiai išdėstomos pagrindinės daosistinės mintys ir idėjos, skirtos būtent šiuolaikiniam žmogui. Tiesa, dabar gana dažnai mus pasiekia įvairūs rytų išminčių adaptuoti kūriniai, tačiau "365 Dao: įžvalgos kasdienai" neturi to banalaus "daryk taip ar anaip" priedo. Skaitytojas turi pats atrasti Dao. Žvelgiant į knygą, kaip filosofinių minčių rinktinę, akivaizdžiai matosi, kad daug filosofų skolinosi idėjas būtent iš daosizmo. Jų tarpe pats ponas Hėgelis.

Kam ieškoti pažadėtosios žemės?

Tikroji žemė - širdyje .

Dao - išminties šaltinis

Iš šio romano sužinosite apie įvairių narkotikų poveikį. Nesužinosite nieko pažintinio apie miestą Tokiją. Dažniau skaitysite "dulkintis" nei "mylėtis". Knygos herojus jums daug papasakos apie visokį seksą gryniausia šio žodžio prasme - be užuolankų ir be estetikos. Apie narkotikus - dar daugiau. O vistik knyga - ne apie narkotikus, ne apie Tokiją ir ne apie seksą. Ji apie pačią tikriausią meilę, kokia tik gali būti. Įsivaizduoju, kaip juokiasi tie, kurie knygą jau skaitė. Įsivaizduoju, kaip jie manęs klausia - kurioje vietoje JĄ radai? Ir suprantu, kad negalėsiu tiksliai nurodyti, kur, nes ji tiesiog ten yra .

Tie, kurie vistik drąsiai klaus, "kas romane rašoma ir kaip?" - liks nesulaukę atsakymo, nes atsakymas yra tik pačiame romane ir yra toks skirtingas, kad visi jį rasime kitokį. Kažkodėl visiškai nesubtilu man atrodo aptarinėti šio romano siužetą. Nesubtilu rankioti iš jo tai, kas parašyta tarp eilučių. Ir dar nesubtiliau atrodo rašyti - "bevardis romano herojus ieško prarastų prisiminimų arba ieško būdų pamiršti tai, kas nepamirštama".

Keistai nuskambėsiu sakydama, kad rašo žmogus, gebantis rašyti. Net apie niekingiausius dalykus gebantis rašyti taip, kad nesišlykštėtum. Keistai atrodys, kai pasakysiu, jog tai švelni knyga apie meilę, nes jūs perskaitysite: " Aukštaūgės, nuo migdomųjų apsnūdusios moterys, gražios kaip kino žvaigždės, lengvabūdės, už vieną mėsainį jos pačiulps tau tiesiog prie lokio narvo " ir nemanau, kad jums tai atrodys švelnu. Keistai atrodys, jeigu sakysiu, kad knygoje daug pasibaisėtinų dalykų, o bus parašyta: " Paskui ji atsitraukia nuo lango ir iš spintos išsiima nuostabius juodus batelius, kurių dar nebuvau matęs. Bateliai jai taip puikiai tinka, kad kai ji išeina iš kambario, nelieka nieko kito, kaip sekti iš paskos. Tikra tiesa, Tokijas - tai miestas, kuris nepaprastai tinka bateliams pirkti " ir šiame kontekste tai nuskambės taip lyriškai, jog užgniauš gerklę.

Galėčiau kalbėti, kad čia daug fantazijos. O ji tokia, kokią visi galime turėti savo galvose, jei bent kiek kartais mąstome apie ateitį. Galėčiau daug kalbėti apie tai, kiek čia daug pragmatikos, vardų, nuogų kūnų, mirties, miesto ir svarbiausia - meilės. Ir tuo pačiu jūs ničnieko nesuprasite, nes aš nieko jums taip ir nepasakysiu apie šį romaną. Todėl, kad yra dalykų, po kurių nebėra apie ką kalbėti, o lieka tik įspūdis :

kad tai, kas parašyta - slegia;

kad tai, ką perskaitei - didmiesčio tyla ir nieko tikro;

kad tai kas liko - liko visam laikui;

kad nėra stipresnio dalyko, kaip jausmas "myliu"

kad to niekada nepamirši arba pamirši iškart;

kad tai

Sapnas, iš kurio nežinia ar pabudai

Zenonas. Taip vadinosi kokie keturiasdešimt puslapių, sudarę pirmajį skyrių to, kas turėjo tapti didžiule romano freska, nusidriekiančia per kelis šimtmečius ir aprėpiančia kelias grupes žmonių, susijusių kraujo ar dvasiniais ryšiais. Tokia buvo pradinė Marguerite Yourcenar mintis, kuri išsirutuliojo į romaną "Filosofinis akmuo", kurį autorė rašė nuo 1921 ik 1965 metų. Knygos autorė, prancūzų ir belgų rašytoja, pirmoji moteris, išrinkta Prancūzų akademijos nare. Šis jos romanas 1968 vienbalsiai gavo Femina apdovanojimą.

Į Baltų lankų rinktinę prozą įtrauktas "Filosofinis akmuo" yra vienas iš tų romanų, kurie dar ilgai po to, kai juos perskaitai, lieka atmintyje. Didžiulės erudicijos rašytoja, anot kritikų, būtent šiame romane pasiekė savo meistriškumo viršūnę.

Knyga iš tiesų neeilinė ir verta dėmesio, tačiau pabaigoje įdėta "Autorės pastaba" - išsamūs komentarai apie tai, kaip gimė romanas, sugadina jį labiau nei labiausiai nevykęs kritikas gerą knygą. Žinau, kad panašaus pobūdžio nuorodos gali nepatikti, kai jas pateikia pati autorė ir kai jos pasirodo dar jai esant gyvai. Ir vis dėlto aš ryžtuosi jas pateikti tiems keliems skaitytojams, kuriuos domina knygos genezė.

Gaila, kad autorė ryžosi tiems komentarams. Patarčiau jų apskritai neskaityti, žinoma, tokio patarimo jūs nepaklausysite. Grįžkime prie knygos. Jau pats šio kūrinio atsiradimas rodo, kad autorė buvo užsimojusi labai plačiai. Vėliau, supratusi, kad nepavyks nusidriekti per kelis šimtmečius, apsistojo ties XVI amžiumi. Šis laikotarpis pavaizduotas veik tobulai: jo realybė - žiaurumas, dievobaimingumas, kvailumas ir visi kiti atributai, būdingi viduramžiams. Joks istorijos vadovėlis nesugebės perteikti tamsiųjų šimtmečių dvasios geriau. Karai, maras, bažnyčios kova su eretikais, laužai, kuriuose deginamas kiekvienas žmogus, kažkieno įtartas erezijomis.

Visa tai, be abejo, jums jau žinoma, tačiau norint geriau suprasti, kodėl taip buvo, reikia nusikelti į tuos laikus ir geriausia laiko mašina yra romanas "Filosofinis akmuo". Šiame peizaže gyvena pagrindinis romano veikėjas - viduramžių filosofas, alchemikas ir gydytojas Zenonas. Tai žmogus, bandantis įminti gyvenimo paslaptį. Autorė, kaip ir dera tikrai rašytojai, nuosekliai papasakoja šio mokslo vyro gyvenimo istoriją. Pradžioje nepamiršdama aprašyti ir su juo susijusių žmonių, todėl įžanginė dalis šiek tiek nuobodoka.

Nežinau, ar verta veltis į romano siužeto atpasakojimą. Juolab, kad vėliau iš autorės pastabos sužinai, kad kurdama knygą ji daug dalykų pasiskolino iš to meto literatūros. Pats Zenonas labai primena Leonardą Da Vinčį. Paralelių neneigia ir pati autorė. Žvelgiant plačiau - pagrindinis veikėjas - tai nemarus gyvenimo paslapties ieškojimas, karts nuo karto užgimstantis kokio nors žmogaus viduje. Autorė neslepia aliuzijų į Leonardą Da Vinčį, kurio Sąsiuviniais remiasi, Erazmą Roterdamietį, (remiamasi jo apmąstymais), Giordaną Bruną. Skaitant knygą nesunku įžvelgti Zenono ir daktaro Fausto panašumų. Maždaug įpusėjus romaną vienas veikėjas netgi išreiškia Zenonui šią idėją, kurią alchemikas ir filosofas paneigia.

Marguerite Yourcenar puikiai išmano istoriją, tačiau taip pat turi nepaprastą talentą ją rekonstruoti.

Pavainikis Zenonas nesusižavi teologijos studijomis ir pradeda bastytis po pasaulį, ieškodamas gyvenimmo paslapties, o galbūt savęs. Jo parašytos knygos sukelia bažnyčios pasipiktinimą, todėl yra uždraudžiamos. Niekam nerūpi mokslas, nes visas madas diktuoja bažnyčia, kuriai stengiasi įtikti net ir galingi valdovai.

Tame chaose tiesos ištroškęs jaunasis filosofas bando įminti didžiausias mįsles. Jam nesvetimos visos žmogiškos ydos ir visi paklydimai, kuriuos dažnai "pamiršta" rašytojai, kurdami herojiškus personažų paveikslus. Zenonas keliauja iš vienos šalies į kitą, kaupdamas filosofijos, medicinos ir alchemijos žinias, kol galiausiai grįžta į gimtąją Briugę. Kur laukia svarbiausi išbandymai.

"Filosofinis akmuo" - knyga, sukelianti daug abejonių ir minčių apie žmogų, kuris neužsidarė mažame rate, bet siekė laisvės ir troško žinių. Tai knyga, kuri nepaliks abejingo nė vieno skaitytojo.

Laisvė gyventi

Ar esat gavę lupti nuo savo tėvų? Aš esu. Gavau vieną kartą per subinę nuo tėvo, ir nuolat kentėdavau nuo motinos ausų tampymo. Skaudu prisiminti tokią geriau mokytis skatinančią priemonę. Vienok, man nuskilo, kad manęs neauklėjo kaip pagrindinio veikėjo iš Jan Guillou knygos "Blogis": manęs tėvas uždėjęs Elvio Preslio "Heartbreak Hotel" nemušė nei drabužių šepečio nugarėle, nei beržine rykšte, nei šuns botagu, kuris pačiame gale baigėsi nedideliu metalo antgaliu. Mano kambario sienų tapetai niekada nenusidažė nuosavu krauju. O, kad nešaukčiau iš skausmo priimant eilinį kirtį, rankų pirštai niekada nebuvo pažymėti dantų įkandimais.

"Blogio" autorius, žymus Švedijos rašytojas ir žurnalistas, Jan Guillou pasauliui labiau žinomas savo romanais apie panašų į Džeimsą Bondą slaptąjį agentą (šnipą) Carl'ą Hamilton'ą, Net pats J. Guillou už šnipinėjimą buvo nuteistas ir keletą mėnesių praleido kalėjime, kur ir gimė mintis rašyti knygas. Visgi praeitis rašytoją persekioja iki šiol. Pagal "Blogį" 2003 m. pastatytas to paties pavadinimo filmas "Ondskan" buvo nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio šalies filmas (beje šį filmą rodė ir neseniai praūžusi Scanorama). Deja, Jan Guillou į Oskarų ceremoniją negalėjo pakliūti dėl paprastos priežasties: negavo vizos, nes JAV jis tebelaikomas persona non grata ir priskiriamas net prie teroristų. Minėtas filmas tikrai superinis ir vertas akių varvinimo bei apdovanojimų, bet, patikėkit manim, senu knygų graužiku, šiuo atveju situacija yra įprasta - visa ekranizacija prilygsta maždaug dešimtadaliui knygos.

"Blogio" istorija rutuliuojasi Švedijoje praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, Stokholme bei Šjernsbergo internatinėje mokykloje, ir sukasi apie paauglį Eriką, kurio pasaulyje viešpatauja sunkiai įvardijamas blogis. Iš pradžių blogis - tai tėvas, kuris kiekvieną dieną ieško priežasties užmesti Erikui su pasirinktu pagal nuotaiką įrankiu. Išmestas iš mokyklos Erikas pasižada niekada daugiau nebenaudoti fizinio smurto, bet šiame pasaulyje, pasirodo, be to neįmanoma išsiversti. Tada Eriko gyvenime blogis įsikūnija internatinės mokyklos Taryboje, kurią sudaro gimnazistai, mėgstantys, kad žemesnių klasių mokiniai (tokie, kaip Erikas) valytų jiems batus, bėgiotų į kioskelį cigarečių ir šiaip tenkintų visus jų įgeidžius.

Jau patys pirmi knygos puslapiai be jokių užlankstymų įtraukia skaitytoją į Eriko gyvenimą, tiksliau, į jo atžvilgiu naudojamą smurtą namie. Pirmų 40 puslapių skaitymas prilygsta Mel'o Gibson'o režisuoto filmo "Kristaus kančia" žiūrėjimui: darosi pikta, kiek bloga ir šiurpu, paširdžius spaudžia iš gailesčio, norisi sustoti, bet negali atsiplėšti. Skaitant toliau blogio apraiškos kiek atslūgsta, veiksmas sulėtėja ir tampa panašus į eilinį Holivudo dirbinį apie moksliukus ir jų kerštą. Kerštas dažniausiai vyksta taliono principu. Tik čia kerštavimo priemonės kiek subtilesnės. Pavyzdžiui, žiemos vidury Tarybos nariai Eriką pririša prie įkaltų į žemę kuolų, aplieja jį iš pradžių verdančiu, po to - lediniu vandeniu ir palieka pribaigti šalčiui. Atsakant į tai, Eriko kerštas virsta Tarybos narių snukių daužymu. Aišku, tai visai nepanašu į komediją, ir knygoje mažai ką rasite juokingo.

Žavesio pasakojimui prideda ir autoriaus ambicijos Eriko ir jo geriausio draugo lūpomis panarplioti blogio prigimties ištakas. Draugai remdamiesi savo neilga patirtimi bei perskaitytais literatūros kūriniais diskutuoja apie tai, kaip žmogus pasiduoda blogio įtakai ir pats ima smurtauti, analizuoja savo padėtį situacijoje bei bando numatyti tolimesnius veiksmus kovoje už savigarbą bei išlikimą internate.

"Blogis" ant svieto pasirodė dar 1981 m. ir teigiama, kad tai autobiografinė knyga, kas man kelia užuojautą bei nuostabą. Nors, gerai pagalvojus, yra ne vienas faktas, kad dar iki šiol konservatyviose privačiose mokyklose klesti įvairios draugijos, brolijos ir kitokios grupuotės, nuo kurių pirmiausia kenčia naujokai. Mūsų universitetų atveju tai būtų vadinami "fuksai" ir jų krikštynos. Visgi mūsuose bent į viešumą nėra išlindę faktų, kad vieni studentai kitus apipylinėtų išmatų ir išskyrų turiniu. Tikėkimės, kad to ir nebus.

Knygą tikrai verta perskaityti, neveltui Švedijoje ji priskiriama mokyklinei literatūrai. Galbūt ji pastūmės tiesos paieškoms ir padės pasipriešinti prievartai.

P.S. Knygos leidykla galėtų atidžiau surinkinėti tekstą, nes akis bado spausdinimo klaidos, kas skaitant kiek nervina ir blaško dėmesį.

Prievartą gimdo prievarta