Mįslės. Kiekviena Javiero Sierra knyga - tai vis nauja mįslė, kurią šis rašytojas stengiasi įminti. Pats autorius pripažįsta, kad klaidžioti istorijos labirintais jį paskatino panašaus turinio knygos, kurios iki paskutinio puslapio neleidžia atsitraukti nuo meistriškai sukurto intriguojančio pasakojimo. Be abejo, būtų nuodėmė nepaminėti "Da Vinčio kodo", juolab, kad pats autorius sulaukia iš žurnalistų daug klausimų, susijusių būtent su garsiuoju Dano Browno bestseleriu, tačiau tai yra daugiau reklaminis triukas, siekiant išplaukti ant sukeltos bangos. Be to, "Da Vinčio kodas" nė iš tolo negali lygintis su šiuo kūriniu.

Tikrasis Javiero Sierra "įkvėpimo šaltinis" (bent jau jis pats taip teigia) - Umberto Eco šedevrai ir visų pirma - "Rožės vardas". Jau kultine tapusi knyga inspiravo ne vieną paslapčių ir mįslių ieškotoją leistis į kelionę po neištirtas istorijos žemes. Čia galima paminėti romanus, pradedant "Ketverto taisykle" ir baigiant Arturo Perez - Reverte detektyvais, kuriuose taip pat gausu paslapčių ir mįslių. Apskritai, "Paslaptingoji vakarienė" labai priminė Revertės "Flamandų dailininko paveikslą", nes abiejose knygose narpliojami paveiksluose paslėpti ženklai, kurie įtakoja kitus romano įvykius.

Panašių romanų iš tiesų daug, o čia dar ir garsiojo Leonardo Da Vinčio freska, apie kurią prirašyta kalnai knygų. Atsiriboti nuo minėtų romanų įtakos Javierui Sierra tikrai nepavyks, tačiau aš norėčiau akcentuoti pagrindinius skirtumus, kurie, iš tiesų, gana ryškus. Bet pradžiai - apie ką ši knyga?

1497-ųjų sausis. Brolis Augustinas Leirė - inkvizitorius, dominikonas, užšifruotų žinių skaitymo meistras, skubiai išsiunčiamas į Milaną patikrinti paskutinių potėpių, kuriais maestro Leonardas da Vinčis kaip tik baigia savo "Paskutinę vakarienę". Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų Popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė Dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet ir pavaizdavo toje šventoje scenoje save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą.

Kodėl jis tai padarė? Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?

Leonardo "Vakarienė" sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia.

Taigi, ką naujo mums pateikia mįslių meistras Javieras Sierra? Jaunu rašytoju vadinamas trisdešimt penkerių metų ispanas, visų pirma, yra puikus istorijos žinovas.

"Paslaptingojoje vakarienėje" justi tvirtas pagrindas, kurio nėra jau minėto Dano Browno romanuose. Galima ginčytis, ar Sierra pateikta "Paskutiniosios vakarienės" versija nėra pramanas, tačiau iš visų, iki šiol girdėtų, ji turi daugiausiai akivaizdžių įrodymų, paremtų faktais, o ne spėlionėmis.

Jei būčiau "rimtas" literatūros kritikas (kaip žinote, toks nesu), galėčiau pradėti nuo priekabių, sakyti, kad romanas pakankamai neintelektualus: suregztas naudojant tuos pačius, šimtus kartų išbandytus receptus, pasaldinat pyragą pikantiškomis detalėmis. Tačiau...

"Paslaptingoji vakarienė"- kūrinys, kurį perskaičius, pasidaro liūdna. Tokią knygą norisi skaityti dar kartą. Įtaigus pasakojimas, nuostabus rašymo stilius, mįslės ir paslaptys. Nepatikėsite - kartais reklamuojamos ir geros knygos! Knygos turinys nėra įmantrus. Visi įvykiai daugiau ar mažiau nuspėjami - tai vienas iš didžiausių minusų, tačiau žavi tai, jog intriga kuriama ne įvykių seka, o įtraukiant skaitytoją į painų mįslių žaidimą, kuris išpainiojamas tik pačioje kūrinio pabaigoje.

Kadangi knygos veiksmas vyksta XV amžiuje, negaliu nepaminėti puikiai atkurtos to laikmečio atmosferos, juntamos visame kūrinyje. Neblogai sukurtas ir paties Leonardo Da Vinčio paveikslas. Gal kiek per daug rūstus ir rimtas, jeigu remsimės M. Gelbo knygomis, kuriose rašoma, kad garsusis dailininkas mėgo juokauti.

Tikiuosi, kad Tyto Alba išleis ir kitas Javiero knygas. Lauksime autoriaus Lietuvoje ir tikėsimės, kad jis parašys dar ne vieną susižavėjimą sukeliančią knygą.

Baigiu tuščiažodžiauti. Pasakysiu paprastai, kaip tikras kaimo vaikis (koks, beje, ir esu) - pirkit, skaitykit šitą knygą ir žavėkitės Javiero Sierra talentu, pamirškit tuos "rimtus" kritikus ir leiskit mėgautis knyga, kuri neiškraipo istorijos ir "veža" nuo pirmo iki paskutinio puslapio!

Prisipažįstu - sužavėjo

Tai - viena serijos "Madame" knygų. Serija, kaip sako pavadinimas (pranc. madamme - ponia), skirta moterims, todėl iš anksto galima lengvai įsivaizduoti, kokio pobūdžio ši literatūra: lengvo turinio, lengvai skaitoma, skirta mėgautis skrudinant šonus ilgomis vasaros dienomis kur nors Palangos (o gal net Maljorkos) paplūdimyje. Pagrindinė šios serijos romano herojė, žinoma, būtinai yra moteris, o siužetas - jos nuotykiai darbe ir asmeniniame gyvenime, meilės paieškos, naujos pažintys, kova su savo kompleksais... Trumpai tariant, kažkas panašaus į garsųjį "Bridžitos Džouns dienoraštį".

Taigi mano nuomonė prieš skaitant šią knygą buvo greičiau skeptiška nei palanki - tokios knygos kaip ši leidžiamos didžiausiais tiražais, nuo jų nuolat lūžta knygynų lentynos. Tačiau... tai paprastai būna praktiškai vien verstinės knygos, o ši mane būtent tuo ir sudomino, kad buvo parašyta lietuvių autorės, žurnalistės Eglės Černiauskaitės (interneto tyruose žinomos kaip merihold), dirbančios viename iš didžiųjų žurnalų moterims.

Romanas iš tiesų lengvai skaitomas ir galbūt tikrai tiktų karštai vasaros dienai, kai norisi poilsio ne tik kūnui, bet ir galvai. Kaip sako pats pavadinimas, pasakojama istorija yra glaudžiai susijusi su Italija, nors Lietuvos knygoje irgi netrūksta (o gal net daugiau). Tokia Italija, kokią mato ir mėgsta minėta žurnalistė. Juk kartais taip įdomu pafantazuoti - turbūt kiekviena galime nesunkiai parašyti romaną (bent mintyse) apie tai, ką veiktume savo svajonių šalyje. Ir dar ne bet kokioje šalyje, o mados tėvynėje Italijoje, vasarą, kuri ten tikrai daug karštesnė už mūsiškę. Pridėkime tai, ką norėtume patirti: pradėkime viską nuo nulio (vyras išėjo pas nėščią meilužę, esate iškraustyta iš buto, o kur dar nėščia kalytė, kuri tuoj tuoj turi susilaukti šunyčių), susidurkime su mafijos atstovais, svaikime nuo mus dominančio vyriškio dėmesio, dalyvaukime uždaruose vakarėliuose, pirkime madingiausius "skudurėlius" už astronominę kainą ir t.t., ir pan., ir galiausiai patirkime hepiendą, kuris tokio pobūdžio romane yra tiesiog privalomas.

Romano veiksmas intensyvus (įvykis veja įvykį, tačiau pagrindinė herojė - lietuvė Simona, su beveik detektyviniais reikalais atsidūrusi Italijoje, nuo jų nei pervargsta, nei išsenka - viskas einasi tarsi sviestu patepta, o laikini nesklandumai, atrodo, viskam suteikia tik papildomo žavesio ir nesukelia jokių neigiamų minčių ar jausmų), o kalba - šmaikšti ir nuotaikinga (" Suprantu ją - svetimas žmogus namuose aštuntą ryto. Ir nori jis ne šiaip kokio nieko - trokšta išklausyti tavo gyvenimo išpažintį. Tarsi koks neortodoksinis keršto angelas su Levi's džinsais ir juoda palaidine, ant kurios lyg pajuokai užrašyta "Gyvenimas yra gražus ").

Net pati knyga, atrodo, spinduliuoja Italijos kaitrą, todėl tikrai būtų smagu prie arbatos puodelio ją "sugraužti" kokį tamsų ir, svarbiausia, šaltą žiemos vakarą. O po to atsiduoti prisiminimams apie praėjusią vasarą arba fantazijoms apie ateinančią.

Lygaus itališko įdegio!

Mano pirmoji pažintis su olandų literatūra prasidėjo... hm, gan dviprasmiškai. T.y. iš anotacijos knygos viršelyje susidaryta nuomonė pasirodė esanti mažų mažiausiai pernelyg siaura ir vienpusiška. O ką jūs įsivaizduotumėte perskaitę, kad knygoje "meistriškai plėtojamos rašytojui svarbios temos: groteskiškas žmogaus menkumas ir gyvenimo absurdiškumas"? Aš įsivaizdavau ką nors panašaus į Milano Kunderos, Bohumilo Hrabalo ar Güntherio Grasso romanus. Menką žmogelį, groteskiškai bandantį prasimušti absurdiškame gyvenime. Tačiau, kaip jau minėjau, tai buvo tik išankstinė nuomonė.

O iš tikrųjų... Iš tikrųjų tas menkas žmogelis pasirodė besąs paviršutiniškas diletantas, ne sprendžiantis problemas, bet nuo jų bėgantis. Jam patinka spontaniškai elgtis, negalvoti apie ateitį (problemos sprendžiamos tik tada, kai jos iškyla ir ima kelti realią grėsmę pragyvenimui / išgyvenimui), atsiduoti malonumams, t.y. tiesiog plūduriuoti gyvenime, nesivarginant ieškoti kokios nors prasmės. Ir iš tikrųjų, kam jos ieškoti, jei geriau "miegoti", tiesiog leistis nešamam gyvenimo srovės?

Arnonas Grunbergas yra gavęs daugybę įvairių premijų (viena iš jų - ir už "Fantomo skausmą"), jo kūriniai tapę bestseleriais, verčiami į įvairias kalbas. Anotacijos teigimu, jo kūriniai patraukia ypatingu (tragi)komiškumu. Rašytojo romaną apie rašytoją "Fantomo skausmas" sudaro trys dalys: "Arfas" ("įžanga"), "Robertas G. Melmanas. Tuščia skardinė ir kiti perlai" ("dėstymas") ir "Ar dar bus kuo džiaugtis?" ("atomazga"). Pirmojoje ir paskutinėje dalyse pasakotojas yra Arfas Melmanas; jo pasakojimas kaitaliojasi su laiškais, kuriuos jam parašė jo tėvas, pradėjęs juos rašyti, kai sūnui tebuvo 5 mėnesiai. Viduriniojoje dalyje pateikiami paties Roberto G. Melmano (Arfo tėvo), rašytojo, išgarsėjusio vienintele knyga ir po to nebeparašiusio nieko įdomesnio, apsakymai.

Būtent Robertas G. Melmanas ir yra tas mano minėtas "paviršutiniškas diletantas". Su psichiatre žmona, vadinamą Pasakų princese, jis gyvena tik todėl, kad tingi išsiskirti (visą laiką kaip įmanydamas tempia gumą; įsivaizduoju, kad netikėtai atleista ji priverstų apsamanojusį vyruką gerokai pasišokėti į viršų), o be to, taip daug patogiau. Jį tenkina jų paviršutiniškas bendravimas. Jo pragyvenimo šaltinis - knygų rašymas (honorarai už jų išleidimą sudaro tik menką jo dalį). Išlaidų šaltinis - bandymas pavaizduoti prabangesnį gyvenimą nei yra iš tikrųjų: keletas kredito kortelių įvairių šalių bankuose (Airija, Šveicarija ir kt.), pasivažinėjimai limuzinu iš vieno miesto į kitą su mergina, kurią jo žmona vadina Tuščia skardine ir pan. Veikėjų vardai - simboliški: Robertas G. Melmanas - impozantiškas savimyla pagyrūnas (ką reiškia vien raidė viduryje, kurios niekada nevalia užmiršti); Pasakų princesė - galbūt kažkada rašytojas su ja išgyveno pasaką, bet dabar iš jos liko tik šis pasakiškas pavadinimas; Tuščia skardinė - eilinė moteris, truputį nešvari, truputį smirdinti, kasdieniška, prastai besirengianti, nieko ypatingo gyvenime nepasiekusi, net ištekėti nesugebėjusi (kas ji, palyginus su po tarptautinius kongresus važinėjančia gerbiama psichiatre Pasakų princese?). Apie šiuos tris personažus ir plėtojasi romano veiksmas. A, tiesa, dar yra ir sūnus Arfas (ir kas jam davė tokį kvailą vardą? - tai ne mano nuomonė), kitos Roberto G. Melmano meilužės (pvz., padavėja, verdanti labai skanią kavą) ir dar daugybė kitų.

Roberto G. Melmano ir Tuščios skardinės tarpusavio santykiai man šiek tiek primena knygos "Nejudėk" (aut. Margareta Mazzantini) pagrindinio herojaus chirurgo Timotiejaus santykius su prostitute keistu vardu - Italija. Abu vyrai turi žmonas, tik Robertas su ja nepalaiko beveik jokių ryšių, o Timotiejus yra mylimas vyras, susilaukiantis su ja vaikelio. Tačiau šeimyninio gyvenimo, kad ir koks jis būtų, jiems negana: Robertas susiranda Tuščią skardinę ir keletą kitų (pasakojimo pabaigoje jaučiasi prie jos nemenkai prisirišęs), o Timotiejus išprievartauja mažame miestelyje gyvenančią prostitutę Italiją, o vėliau netikėtai ją įsimyli. Tuščia skardinė, palyginus su Italija, dar yra pakankamai graži, nes ji - normali moteris, gyvenanti normalų gyvenimą, o Italijos būtis ir buitis tiesiog pribloškia savo varganumu. Bet apie tai kitoje recenzijoje.

Taigi ką Arnonas Grunbergas norėjo pavaizduoti šiuose 300 puslapių? Paviršutinišką diletantą, bėgantį nuo gyvenimo? Bejėgį žmogelį, paskendusį jo absurdiškume? O gal tiesiog pilką personą, kuriai svarbiausia, kad niekas jos neužkliudytų? Nenustebčiau, jei kiekvienas šiame keistame personaže atpažintų bent dalelę savęs. Ir susidarytų savo nuomonę apie šį dviprasmišką romaną.

Pasakų Skardinė

Šedevras. Nesugalvojau tinkamesnio žodžio apibūdinti šiai knygai, nors, tiesą sakant, tikriausiai net ir šis daiktavardis neparodo to, ko verta "Blanša ir Marija". Per Olov Enquistas pirmiausia išgarsėjo kaip gabus dramaturgas, tačiau apysaka "Išguitas angelas" ir romanas "Kapitono Nemo biblioteka" įrodė, kad jis sugeba rašyti ne tik kūrinius teatrui, o bestseleriu tapęs romanas "Asmens gydytojo viešnagė" užtarnavo šiam plunksnos meistrui deramą populiarumą. Originaliu stiliumi garsėjantis švedas savo romanus grindžia realių asmenybių gyvenimo istorijomis. "Blanša ir Marija" - pasakojimas apie Mariją Skladovskają - Kiuri ir jos geriausią draugę Blanšą. Nors garsioji dviejų Nobelio premijų laureatė sulaukė ne vieno kūrinio, kuriame būtų vaizduojams jos gyvenimas, visgi Per Olov Enquistas sugebėjo sukurti ne tik vieno gyvenimo istoriją, bet romaną, peržengiantį visas ribas ir parodantį daugiaveidę žmogaus prigimtį.

Romano veiksmas vyksta įtempčiausiais Marijos Kiuri gyvenimo metais. Paaukojusi viską moksliniams tyrimams, taip pasmerkdama save mirčiai, ši moteris netikėtai tampa visų nekenčiama ir niekinama už tai, kad mylėjo ir sulaužė atsilikusios visuomenės moralės "normas". Amor omnia vincit - meilė nugali viską - šie žodžiai puikuojasi ir ant romano viršelio. Mėlynoji radžio skleidžiama šviesa visai kaip ir meilė - nepakartojamai graži ir mirtina.

Kodėl meilei reikia paukoti tiek daug? Kai buvusi laimė atneša didžiausią kančią, atsitrenki į beprasmybės sieną, suabejojęs, ar tikrai meilė viską nugali, ar tikrai viską nugali ryžtas, ir kam ryžtis, kai už paaukotą gyvybę nieko negauni mainais?

"Blanša ir Marija" parašyta Enquistui įprastu stiliumi, suplakant praeitį, ateitį ir dabartį. Per Olovas rašo paprastai, bet ne banaliai ir net tie, kuriems knygoje pritrūko psichologizmų ir kitų nesąmonių, negalėjo paneigti, kad kūrinys sukurtas meistriškai. Šio romano fenomenas - didžiausias aukštumas ir bedugnes aprėpianti Marijos Kiuri gyvenimo istorija, perteikta neprilygstamo švedų rašytojo, pastebinčio tai, kas daugeliui praslysta pro akis. Iš pradžių ne vieną skaitytoją šokiruoja drąsiai vaizduojamas žiaurumas, kuris ir mane gerokai sutrikdė. Taip ir norisi paklausti autoriaus - kam tu taip tiesmukiškai visa tai pasakoji? Kol knygos pabaigoje supranti, kad paviršinės žaizdos niekada neprilygs toms, kurias padaro žmonės, žeidžiantys labiau nei galūnių netekimas. Meilė ir mirtis visada šalia, abi jos viską nugali ir mes nieko nesugebame padaryti.

Galima pavydėti Marijai Kiuri šlovės, kuri niekada neišblės, tačiau vargu ar visi moksliniai eksperimentai jai buvo tokie svarbūs kaip meilė, pakeitusi jos gyvenimą. Vieną dieną gali būti Everesto viršūnėjė, o kitą - Marijanų dugne. Čia ir atsiskleidžia žmogaus prigimtis - sugebėjimas išlikti žmogumi ir ten, ir ten. Juk galiausiai yra meilė, visada tokia pati - nuostabesnė už amžiną šlovę ir žiauresnė už pragaro kančias.

Ši knyga dar ilgai nebus pripažinta kaip vienas geriausių literatūrinių kūrinių pasaulyje, bent jau tol, kol žmonės nesupras, kad amor omnia vincit .

Meilė ir mirtis

Ši knyga - ko gero, pirmoji lietuvių skaitytojo pažintis su "brolių latvių" mitologija, apie kurią daugelis žino kur kas mažiau nei apie kur kas tolimesnių lietuviams graikų, skandinavų ar egiptiečių.

P. Šmito "Latvių mitologija" iš tikrųjų labai tinkama pirmajai pažinčiai. Iš pradžių sumanyta kaip įvadas paties P. Šmito surinktos tautosakos ir W. Mannhardto sudaryto baltų mitologijos šaltinių rinkiniui, "Latvių mitologija" nėra išsami latvių mitologijos analizė, o greičiau jau gana glausta jos apžvalga. Kaip tokia, nors pirmą kartą išleista dar 1918 metais, knyga tikrai nėra pasenusi. Čia trumpai aptariami latvių mitologijos šaltiniai, pristatomi svarbiausieji dievai, šventės, apžvelgiama žvėrių, gyvulių ir paukščių vieta mituose, įvairūs prietarai, liaudies magija, laidotuvių papročiai.

Panašu, kad latvių mitologijos šaltiniai, bent jau P. Šmito išvardintieji, nėra gausūs. Pagrindiniai ir svarbiausieji - liaudies dainos. Dar - vokiečių kronikos (ne itin patikimos, nes šie siekė pagoniškąjį latvių tikėjimą apjuodinti), XVIII a. II pusės periodinis leidinys "Gelehrte Beytrage", kuriame minimi latvių dievai, Senojo Stenderio gramatikos priedas, J. Langės žodynas (ne itin patikimas, nes J. Langė "rinko medžiagą nekritiškai ir aiškino ją laisvai fantazuodamas") ir... viskas? Atrodo - baisiai mažai, tačiau P. Šmitas tikina, kad visuose šiuose šaltiniuose galima rasti pakankamai patikimų žinių.

Kuo gi latvių mitologija skiriasi nuo kitų baltų - prūsų ir lietuvių - mitologijos?

Pirmiausia, tiek tyrinėtojams, tiek eiliniam skaitytojui į akis krenta savotiškas "matriarchatinis" latvių mitologijos pobūdis. Tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad, kuo labiau į Rytus nutolusi baltų tauta, tuo labiau jos panteonas moteriškėja. Prūsiškoji dievų trejybė - Perkūnas, Patolas, Patrimpas - išskirtinai vyriška. Lietuviai turi gausiai tiek vyriškų, tiek moteriškų dievybių, tuo tarpu Latvijoje dominuoja Motės ( Matės ) (Motė Laima, Vėlių Motė, Vandens Motė, Žemės Motė, Vėjo Motė, Karo Motė ir kelios dešimtys kitų - yra netgi Smėlio, Raugo ir Mėšlo Motės). P. Šmitas šį Močių garbinimą vadina "matronų kultu" ir mano, kad "latviai šį močių kultą bus gavę iš kažkokios svetimos tautos, nes seniesiems baltams, kaip indoeuropiečių kilties šakai, neturėtų būti buvusi būdinga motinos filiacija. (...) Taigi matronų kulto ištakų turime ieškoti tarp senųjų Vidžemės gyventojų". Tarp vyriškųjų latvių dievybių svarbesnės yra tik Dangaus tėvas (Debess tevs) ir Perkūnas ( Perkons, Perkonis arba Perkaunis ). Nors latviai turi ir kitų vyriškų dievų (Naminis ( Majas Kungs ), Jumis (žemdirbystės dievybė), Ūsinis ( Ūsinš ; arklių globėjas) ir kt.), vis dėlto skaičiumi ir reikšme moteriškoms dievybėms jie neprilygsta.

Daugelis mitologijos personažų, dievų ar mitinių būtybių (Laima, Perkūnas, aitvaras) pažįstami tiek latviams, tiek lietuviams. Lietuviams, latviams ir prūsams bendri tėra tik Dievas ir Perkūnas. Tiesa, latvių Laima daug svarbesnė ir galingesnė už mūsiškę Laimą. Ji lemia likimą, globoja gimdyves (patiesia šioms paklodę atsigulti, globoja pirtis, kuriose moterys gimdydavo), gyvena troboje prie slenksčio ir žiūri, kaip mergos laikosi švaros, rūpinasi mergaičių garbe bei dora. Laima turi dvi pagalbininkes - Deklą ir Kartą. Laima lemia, nustato, užrašo likimą, Dekla tą likimą žino, o Karta - "kabina", nors dažnai dainose visų trijų dievybių vardai ir maišomi.

Dievas (Dangaus tėvas) - dievybė, bendra visoms baltų tautoms - latviams, lietuviams, ir prūsams. Latviai Dievą apdainuoja dainose, o Lietuvoje Dievas - daugiausia mitologinių sakmių veikėjas. Lietuvių Dievas - kuria pasaulį, kartais pergudrauja Velnią, senelio pavidalu vaikšto po žmones ir atlygina jiems pagal nuopelnus. Latvių dainų Dievas taip pat baudžia piktus žmones, jodinėja ant žirgo, dirba įvairius žmogaus darbus (joja naktigonėn, prižiūri savo apynių daržą), padeda darbuose žmogui ir kartais net eina jam už samdinį.

Dar viena svarbi latvių deivė - Mara, kilusi iš katalikų Mergelės Marijos ir perėmusi daug Laimos bruožų. Mara, kaip ir Laima, padeda gimdyvėms, rūpinasi mergaičių garbe, globoja karves, ir dažnai yra vadinama Pieno Mote.

Labai panašus į lietuviškąjį ir latvių Velnias. Kiti latvių dievai daugiausia globoja gyvulius - kas karves, kas arklius, kas kiaules. Apie žemdirbystės dievus žinoma kur kas mažiau.

Dalį knygos P. Šmitas paskyrė ir netikriems latvių dievams. Tokiais jis laiko Ligo, Liga, Ligajs , Pikuolą (taip pat neigia ir prūsų Pikulą), Trimpą - linksmybių dievą (Šį dievą išgalvojęs Langė, o Stenderis dar "pasistengė Trimpą išvesti iš pačių latvių žodžių tirums "laukas, dirvas" ir puse "pusė" junginio tirum-pus, nes latviai būk pragerdavę pusę savo laukų derliaus. Trimpas esą turėjęs dar du girtuoklius bendrus: jūros dievą Antrimpą ir upių dievą Potrimpą, mat gėrimams paruošti reikia ir vandens) ir kitus dievus. O užvis daugiausia painiavos į latvių mitologiją, pasirodo, įnešė tas pats ir lietuvių mitologijai liūdnai pasitarnavęs Teodoras Narbutas, kurio dėka latviuose atsirado deivė Milda, jos sūnus Kaunis, likimo dievybė Pramšans (Pramžimas) ir kt.

Pagiriamasis žodis knygos vertėjas Dainiui Razauskui, kuris nepatingėjo surasti P. Šmito cituojamų šaltinių, išverstų į lietuvių kalbą, ir pateikti citatas iš lietuviškojo vertimo šalia P. Šmito vertimo varianto.

Parauj Jupis!

Ne pirmą kartą man nutinka knygos inversija, t.y. iš pradžių pamatau filmą pagal kokią nors knygą ir tik po to tą knygą perskaitau. "Andželos pelenai" man irgi iškrėtė tokią pačią kiaulystę. Filmas patiko, čiupau knygą ir… tą patį vakarą pasigailėjau, kad ją paėmiau į rankas. Pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Netikėkite knygų anotacijomis. Jose, pavyzdžiui, rašo, kad "juoktis ir verkti skaitant tenka beveik po lygiai". Juokiausi, ne, tiksliau, šyptelėjau tik vieną kartą. O verkti skaitant knygas- ne mano būdui. Bet štai baisėtis ir stebėtis blogąja žodžio prasme teko daug. Įsivaizduokite šeimą, kurioje pinigai keliauja viena kryptimi - į tėvo alkoholiko gerklę, šeimą, kurios vaikai serga visomis įmanomomis ligomis, nes dėl skurdo ir maisto trūkumo beveik neturi imuniteto, šeimą, priverstą maldauti labdaringų organizacijų malonės - ir jūs įsivaizduosite tik dalį knygoje aprašytų baisybių.

Taigi - prieš jus netipiškas "siaubiakas". Netipiškas todėl, kad tai autobiografinė knyga. Vadinasi, galima manyti, kad istorija daugmaž tikra. Dėl to labiausiai ir šiurpinanti. Sunkiai suvokiamas skurdas čia pažymėjęs viską: aplinką, santykius ir - visų baisiausia - žmones. Ar galima suvokti, kaip žmogus sugeba išgyventi gerdamas tik nesaldintą arbatą? Ar galima suprasti, ką jaučia motina, palaidojusi tris savo vaikus ir gimdanti toliau, bet nežinanti, ar gimę vaikai išgyvens? O tai, kad reikia eiti ištiesta ranka į visokiausias katalikiškas šalpos organizacijas, nes tėvas eilinį kartą pragėrė algą ir vėl nėra ko valgyti, avėti, kuo šildytis prakeiktame Limeriko mieste, kur šešis mėnesius per metus viešpatauja drėgmė? Bet aišku, viską vainikuoja prakeiktieji anglai, kurie "taip baisiai elgėsi su mumis (t.y., airiais) ilgus aštuonis šimtus metų".

Knygai maždaug įpusėjus, atsigavau nuo pirmojo šoko, bet tuomet mane ėmė viskas erzinti - na, kodėl ta motina taip taikstosi su savo vyru, kuris be alaus bokalo kilnojimo ir patriotinių airiškų dainų pastūgavimų nieko kito nemoka? Kodėl reikia tik aimanuoti prie atšalusio židinio (anglių juk niekas traukinių stotyje nepririnko, nes šeimos "tėvas" nors ir girtas, bet orus) ir nieko, absoliučiai nieko nebandyti dirbti net ir tada, kai vyras vis dėlto pamynęs savo airišką orumą išvyksta dirbti į Angliją ir galutinai prapuola kažkuriame viešnamyje? Kodėl tie airiai mokytojai visi alei vieno tokie katalikiškai griežti? Ir kodėl, na kodėl tas pasaulis, kuriame visi klasės berniukai turi kautis dėl mokytojo nulupto ir suvalgyto obuolio žievelės, neprasmenga kur nors į giliausius pragarus? Argi galima taip gyventi? Klausimai, klausimai… Retoriniai, žinoma. Skaitant knygą jie mane labiausiai ir persekiojo.

McCourt'as dėsto savo istorijos dalį (ši knyga - tik viena iš trijų autoriaus atsiminimų knygų) labai tolygiai, vieną nuopolį seka kitas, vieną nelaimę- dar didesnė. Skurdas užliūliuoja jame paskendusius žmones, apglėbia visą Limeriką, airiškiausią Airijos miestą, nesustodamas sklinda po visą šalį, kol Frenkui nelieka nieko kito, tik gelbėtis Amerikoje. Amerika tampa vieninteliu šviesos švyturėliu ramiai banguojančiame ir jau nieko nebesitikinčiame Airijos bėdų vandenyne. O dar tie anglai, kurie ŠITAIP (nors ir nepaaiškinama, kaip) elgėsi su airiais visus aštuonis šimtus metų…

Na, o pabaigoje- keletas patarimų skaitysiantiems "Andželos pelenus": jums reikės ryžto, nejautrios širdies ir sugebėjimo atsiriboti nuo kitų žmonių bėdų. Jei nepasižymite šiomis savybėmis, jums teks parduoti visą savo turtą ir gautus pinigus paaukoti kokios nors skurdžios šalies badaujantiems vaikams. Nes skurdo anatomija šioje knygoje yra absoliučiai negailestinga ir meistriškai aprašyta. Abejingam likti beveik neįmanoma.

Bukinantis skurdo neromantizmas

Prisipažinsiu, iki šios knygos perskaitymo apie Kęstutį Navaką nežinojau beveik nieko, išskyrus tai, kad jis yra toji Kauno knygų žiurkė, kuri Kauno spaudoje pristatinėja ir apžvelgia įvairias naujas knygas. Gi kai prasidėjo "Geriausios lietuviškos grožinės knygos - 2005" rinkimai ir "Gero gyvenimo kronikos" pateko tarp siūlomų finalistų, susidomėjau - who is Navakas ir su kuo jis valgomas? Ėhė, pasirodo, legendinė Kauno meninio pasaulio asmenybė, dar pasirodo - ir metraštininkas, o "Kronikos" - tai esė rinkinys 1994 - 1996 rašytos reklaminio (!) laikraščio "Noriu" rubrikoje "Stulpelis"! Tai bent… Kaip sako kauniečiai, Kaunas yra Kaunas (su kuo niekaip nesutiktų dauguma vilniečių, turinčių kitokią šios frazės pabaigą), ar jūs įsivaizduotumėte ką nors panašaus, pvz., "Alio reklamoje"? Taigi, medžiaga pakankamai intriguojanti. Intrigos prideda ir tai, jog esė pavadintos "bohemiškomis", vadinasi, ne apie sudėtingą ėjimą savęsp, ne apie dievoiešką, ne apie imperijų darymus. Na, ir pažįstami pakomentavo: "smagios balabaikos". Ką gi, kodėl neatsiversti?

Pavadinimas gana tiksliai atitinka knygos turinį, jeigu gero gyvenimo atitikmuo jums - šiuo metu bestseleriu debiutavusios lietuvių autorės Eglės Černiauskaitės knygoje "Visos Italijos dulkės" (apžvalga - netrukus!) šlovinamas dolce far niente . Palemono vaikų kalba - "saldus nieko neveikimas". Tiksliau - nieko rimto neveikimas: grožėjimasis menu, kovojimas su alkoholiniais gėrimais jų naikinimo būdu, kovos procese (ar po jo) patiriami nuotykiai, pagaliau, žvalgymasis aplink, "nuotykio čiupinėjimas". Kad ir tokiais mielais anekdotais iš gyvenimo:

"Naktis be galo neromantiška. Ji vis baigiasi proza, poezija lieka kažkur užverstuose posmuose. Ei! Moja man vieną naktį mergina iš šalikelės namo lango, užeik į septintą butą! Akies mirksniu aš jau ten. Blondinė vasaros vėjo plaikstomu chalatėliu. Saugikliai perdegė, sako, gal pataisytum, duosiu rublį. Kokį rublį? Mergaite! O naktis? O šampanas? O aš ir tu mes kartu?.. Ne, ji rašanti diplominį, aš jai reikalingas tik saugikliams pataisyti ir rubliui paimti, o jei toliau glostysiu šviesius jos plauku… Ji praveria buto duris, o už jų stovi dramblys. Be antsnukio, tik sykį amteli, bet man pakanka, čiumpu blondinę už saugiklių ir greit septintame bute vėl krykštauja Iljičiaus lemputės. Vienas dublis - vienas rublis" (Naktinės klajonės, 155 - 156 p.)

Nors iš tiesų knyga prasideda kaip tik tokiomis esė, kuriose K. Navakas mėgina šnektelėti apie rimtesnius dalykus ("Baltojo vyno puslapiai"), mano kuklia nuomone, geriau jau iš karto šokti prie raudonųjų ir žaliųjų vynų ir - gurkšnoti pasikikenant. O čia vietos rasis viskam: niekieno nemylimam aspirino rytui, Panevėžio stumdymui, prieškariniam Kaunui, suomiškos saunos malonumams (net sužinome, kaip suomiškai skamba "Giesmių giesmė": "Rakkani, puutarhan kukka / Kaikki odottavat kutsuai. Kutsu minut!" (102 p.), smagiam kolegų menininkų apipletkavojimui ("Estai alaus negeria, rusiškai "nemoka", sėdi susimetę į kampą ir dainuoja liaudies dainas settu dialektu. Lietuviai geria už save ir už estus, išsyk tampa geriausiais visų tautų poetais ir, bandydami išsiaiškinti patį geriausią glamžo viens kitam atlapus", 96 p.), vinilo plokštelių nostalgijai ("Kompaktinis diskas - beveik amžinas, vinilinis - gražus savo laikinumu, jis kaip ir mes sensta ir miršta. Be to, jis turi tris privalumus: kvapą, formatą bei traškesį", 167 p.), skelbimų ir telefonų knygų turinio vertimų esė medžiaga, netgi literatūros kritikai, kuomet panarstomas kažkuris jau į dulkėtus archyvus nukeliavęs "Nemuno"* numeris, galiausiai - politikai (taip, kaip atrodytų pagal sovietiniu kanonus suorganizuota gegužės 1 d. demontracija Kaune dabar)!

Nors manęs K. Navakas nenuperka kaip G.Adomaitytė, neprajuokina ar nepriverčia susimąstyti kaip G.Beresnevičius , tačiau ir jo "Stulpeliams" netrūksta malonių blykstelėjimų, kuriuos kartais norisi net į užrašų knygelę išsirašyti, nors ir jau seniai mečiau panašius užsiėmimus:

"Uodai! Mikroskopinė Čingischano ordų reinkarnacija. Juodkrantės krūmai dūzgė kaip telefono stulpai, prikeldami atmintyje Coleridge'o eilutę apie "bitėm dūzgiantį medį". Kokia ironija! Koks klasikos chamizmas! Dūzgiantys medžiai netrunka suskristi į kambarį ir iš ryto tavo veidas panašus į šakute subadytą bulvę. Uodas yra evoliucijos aklavietė, taip smagu matyti jį paskendusį gintaro gabale prieš penkiasdešimt milijonų metų. <…> Preciziškai taikaisi jį pritvoti penkiasdešimt šeštuoju "Lietuvos ryto" puslapiu, o kambario kaimynė šaukia: nuskris, nepataikysi, jis geležinis, mušk jį šlepete! Šlepetės liko Kaune, kol nuvažiuosi atsivežti, uodas iš tiesų nuskris. Prisimeni Vilių Telį išsitraukus dvi strėles, tad į kitą ranką stveri "Respubliką". Veltui - uodas jau pogrindy. Sėdi liūdnas ir skaitai abu laikraščius. Ryte nubusi sugeltas, bet apsiskaitęs" ("Lietaus užkalbėjimas", 130 p.).**

Apibendrinu - smagi knygelė paskaityti priešokiais (vienas tekstukas - 2-4 puslapiai), neįpareigojanti, neapsunkinanti, supažindinanti su tuo Kauno gyvenimu, apie kurį nieko nežinojai (gėda - net nežinojau, kad D. Kajokas - Kauno literatūrinė vertybė!) Na, ir puikus knygos apipavidalinimas. Tiesa, Rašytojų sąjungos leidykla tuo visuomet pasižymėjo.

* - "Nemunas" - tai toks literatūrinis žurnalas, apie kurį visa Lietuva sužinojo po fotomenininko R. Dichavičiaus legendinio nuotraukų ciklo "Žiedai tarp žiedų". Savu laiku jaunuolių tėvai aktyviai ieškodavo šių numerių vaikų stalčiuose, radę - pasigrožėdavo ir... konfiskuodavo. Todėl žurnalo populiarumas tik augo. Iš esmės, galėtų būti tema atskirai esė.

** - šią ištraukėlę norėtųsi dedikuoti gerb. shlykshtuxui :)

Smagu paskaitinėti

Anapilis. Tema, kuri nuo pirmykščių laikų buvo aktuali žmonėms. Etninė muzika radosi kaip būdas susisiekti su anuo pasauliu. Daug diskusijų sukėlė Raymund Muddy darbas "Gyvenimas po mirties", kuriuo remiasi ir šios knygos autoriai.

Jau įžangoje Jenny Randels ir Peter Hough apsidraudžia ir pareiškia: Mes, autoriai, neveidmainiaudami pareiškiame, jog nežinome galutinio atsakymo ir nesiekiame jūsų įtikinti. Tik jūs spręsite, ar tie paliudijimai apie dangų yra gyvi nuošidūs prisiminimai, sklindą kaip iliuzija, iškreipta tiesa, ar tėra šiurkšti, tyčinė apgaulė.

Puiki autorių pozicija: spręskite patys. Supažindindami su garsiausiais paranomaliais reiškiniais, jie stengiasi išlikti nešališki. Knygos pradžioje pateikiama tradicinis požiūris į dangų. Tiesa, tai daroma gana paviršutiniškai ir atmestinai. Vos kelios detalės iš gausios religijos istorijos. Toliau prasideda pasakojimai apie tai, kaip žmonės kažką pajuto arba jaučia ir yra geriausi anapusinio pasaulio liudininkai.

Aktorius Brajenas Blesedas pajuto netikėtą uošvės mirtį (turbūt tik apie tai ir galvojo). Ir dar daugybė nuojautų apie artėjančią artimų žmonių mirtį. Trečiajame skyriuje "Astraliniai keliautojai į kitus pasaulius" pasakojimai apie šamanus, kurie sugeba keliauti astraliniu kūnu. Turbūt pats neįtikimiausias skyrius, kuriame aiškiai matosi, kad grybų valgymas ne visada atneša naudą.

Smagu, kad knygoje aprašoma, kas yra AMB, o mes galvojom, kad čia apie Algirdą... pasirodo, jog tai Artima Mirčiai Būsena. Klinikinė mirtis, koma ir t.t. Dar keletas istorijų iš AMB patyrusių žmonių lūpų.

Iš tiesų, nė viena šioje knygoje pateikta istorija neįtikino ano pasaulio egzistavimu, veikiau jau įrodė, kad žmogaus vaizduotė labai laki. Nekaltosios Mergelės Marijos apsireiškimas įdėtas nežinia kam ir kodėl. Kita vertus, autoriai stengėsi parodyti, kad stebuklai įmanomi ( kitaip ši knyga nė nebūtų atsiradusi), todėl panaudojo visus galimus kozirius. Visgi, knygoje yra gana įdomių vietų, pavyzdžiui iš pomirtinio gyvenimo grįžusiam Džonui Lenonui užduodamas klausimas - ar egzistuoja seksas po mirties? O šis atsako: taip, bet jis kitoks nei žemėje. Džordžas Mykas antrina: tačiau vedybos įprastine prasme neegzistuoja, nes nėra gimstančių ir šeimų. Na, o seksas, sako, jis, "naujas atvykimas į astralinį lygmenį yra kupinas visokių minčių ir sveikų kūniškų geidulių". Jis įspėja, jog yra tokių dvasių, kurios tenkinasi nuogų lyties organų stebėjimu pirmame danguje. Jos sklando arti žemės, "skverbiasi į miegamuosius, nematomos stebi lytinę sueitį ir tenkinasi netikru orgazmu". Kaip jau minėjo autoriai, tiesa tai ar melas, spręsti jums. Belieka tik pridurti, kad niekas nieko nežino, bet visada pravartu apie tą nežinojimą paskaityti ir nuspręsti ar tai tikrai nežinojimas, o gal...

Vis tik, jei knygą pavadini tokiu skambiu pavadinimu, reikėtų paieškoti šiek tiek pikantiškesnės informacijos, o ne apsiriboti keliais epilepsijos priepuolių ištiktų žmonių pasakojimais.

Knygos pabaigoje ganėtinai išsamiai aprašomi knygos autoriai, nepamirštant paminėti nei laidų, kur jie lankėsi, nei kitų "nuopelnų". Nepaprastai populiarios rašytojos ir garsaus mokslininko knyga (taip juos pristato leidėjai) - žmonių, išgyvenusių paranormalius reiškinius, kronika. Tiesa tai ar melas, mes sužinosime. Juk visi pabuvosime anapus.

Iš kitos pusės

Lenkiuosi!

Jus sveikina Šim-Gong'as Gosa-nim'as, kuklaus Vilniaus inžinieriaus sūnus, kadaise gyvenime pasirinkęs didįjį Išsivadavimo kelią, kaip derėtų vadinti nelygstamą Sidartos Gautamos mokymą. Drįstu įkyrėti maloniam skaitytojui pateikdamas tokias detales tik dėl to, kad taptų aiškūs kai kurie vėlesni mano vertinimai šiame rašinyje.

Visai neseniai Jūsų nuolankiam tarnui teko garbė susipažinti su kai kuriais mūsų krašto finansų profesionalais, kurie, patirdami sąlyginį asmeninių lėšų perteklių, yra pasirinkę kurį nors Europos ar pasaulio istorijos laikotarpį kaip "mėgstamiausią". Tuos žmones pasirinkto laikmečio kultūra atskiruose Europos ar pasaulio kraštuose nepaprastai žavi. Jie net neslepia norį kuo daugiau tos kultūros elementų perkelti į savo kasdienybę! Na bent jau į savo laisvalaikį. Vienas tokios gyvensenos atstovas, antai, yra giliai "įbridęs" į 19 a. pradžią ir pan., ir t.t.Šis gana keistas laisvo nuo profesinės veiklos laiko panaudos būdas taip pat ir man sukėlė visiškai teorinį pasvarstymą - kurį gi laikotarpį pasirinkčiau aš, jei valdyčiau panašios apimties kapitalą (o taip, jeigu!)?

Atsakymas neužtruko ataidėti erdvioje mano tuščiagarbės makaulės ertmėje: barokas, 17 a.! Paskutinis ikipramoninis, bet jau modernus laikotarpis Europos ir (taip!) Amerikos istorijoje! Protestantizmo ir komercijos bei kitos profesinės veiklos susiliejimas! Religiniai karai! Kontrreformacija! Modernių politinių ir gamtamokslinių teorijų pradmenys (pavardžių neminėsiu, juk visi jas žino). Laikmetis, kuriame jėzuitų pompastika ir sofistikuotos intrigos netikėtai susitikdavo su kvakerių kuklumu bei tyliu atsidėjimu paprastiems darbams, o didus mokslingumas neretai sutapdavo su juodžiausiais prietarais ir astrologiniais paistalais! Ak, na ir barokas, barokas! Saldžiarūgštis, visų pobūdžių aistrų persunktas, gerai apskaičiuotas manieringumas... Tai tiesiog kinų virtuvės šedevras Europos produktų pagrindu!

Panašių eksklamacijų sąrašą galėčiau tęsti be galo, o malonus skaitytojas neturi tam taip brangaus laiko, tad - prie reikalo. Matyt už kažin kuriuos dar neatpažintus karminius nuopelnus tą pačią dieną taip pagalvojęs gavau ir dovaną: Ian'o Pears'o opusą "Likimo pirštas". Dėkodamas visiems Budoms ir Bodisatvoms tris kartus pakartojau "om nam" (Visatos tyrumo) mantrą. Tuomet drebančiu iš susijaudinimo žvilgsniu (kas šiaip nėra sveikintina Šakjamunio adeptui) perskaičiau anotaciją: 17 a. (sic!) Oksfordas, "susipina patys įvairiausi politiniai, moksliniai, religiniai įvykiai", "ir istorinis romanas, ir detektyvas", "nužudymo aplinkybes pasakoja keturi asmenys", "kiekvienas jų pateikia savąją įvykių versiją"...

Šalia to, net nuo jaudulio sudrumsto mano žvilgsnio negalėjo prasprūsti tai, kad šis romanas yra visiškai barokinių apimčių - virš 700 psl.! Anotacija taip pat gundančiai žadėjo, kad, "jei jums patiko "Rožės vardas"", tai jau šis veikalas tiesiog priblokš.

Mano dideliam pasitenkinimui (kuris, dabar neabejoju, buvo mano geradariško dėmesio gatvės šunims,katėms ir žmonėms anais metais pasekmė), šis romanas pasirodė kur kas geresnis nei nuobodoki ir perdėtą erudiciją demonstruojantys Umberto Eco rašiniai. Nesibaimindamas taip pat pareikšiu maloniam skaitytojui, kad Ian Pears drąsiai konkuruoja tiek su neprilygstamosios Susan Sontag "Ugnikalnio mylėtoju", tiek su kartais nepelnytai populiaraus John'o Fowls'o "Vikšru" - taip pat istoriniais romanais, besinaudojančiais gimininga ir ne ką mažiau įdomia 18 a. britų istorine medžiaga. Nesu tikras, ar ‚skaityta.lt‘ lankytojai bei autoriai jau pasidalino įspūdžiais apie šiuos kūrinius, tad bus malonu man juos vėliau palyginimui apžvelgti arba/ir su jau išsakytais vertinimais pasiginčyti.

Pasitenkinimą didino ir kita maloni karminė aplinkybė: šį romaną įsigijau kaip tik prieš Šv.. Kalėdas (šį krikščionių paprotį gerbiu ir visokeriopai skatinu), tad skaitymo smagumų kaip tik užteko visam "šventiniam laikotarpiui" (t.y. iki maždaug sausio 2 d., skaitant ir naktimis). Iš tiesų, jei turite bent savaitę laisvo laiko (susirgote lengvu gripu, pavyzdžiui, ir norite naudingai išnaudoti reabilitacijai skirtas dienas, arba dėl taupumo sumetimų leidžiate atostogas namie), nedvejodami įsigykite, pasiskolinkite arba paprašykite artimųjų jums parnešti šį istorinės romanistikos perlą!

Yra bent viena tema visuose šiuose trijuose mano paminėtuose romanuose, kuri yra ypač būdinga mūsų laikmečio smalsuoliui žvelgiant į 17 a. papročius ir ypač jų apraiškas britų salose bei Šiaurės Amerikos žemyne. Tai dėl radikalių religinių ar pasaulėžiūrinių įsitikinimų dvigubai pažemintų moterų beteisiškumas ir šiomis sąlygomis dažniau bei ryškiau sužibantis atskirų moterų šventumas. Taip taip, būdamas Nugalėtojo mokymo sekėju, negaliu nesižavėti atskirų krikščionių pasišventimu visais laikais tyliai ir atkakliai gelbėti bent jau žmogiškas būtybes nuo neišvengiamų gyvenimo kančių! Jie, o daug tiksliau jos tikrai nusipelno būti gerbiamos kaip bodistavos - prabudusios būtybės, iš kilnios užuojautos liekančios čia su mumis, nepatenkintais viskuo ir visada bei gelbėjančios mus iš šio pačių sukurto pragaro.

Kad maloniam skaitytojui ši literatūrinių siužetų sąsaja taptų dar aiškesnė, galiu paminėti Arthur'o Miller'io dramą "Crucible" ("Sunkus išbandymas"; malonus skaitytojas greičiausiai yra matęs Nicholas Hytner'io 1996 m. ekranizaciją su Wynona Rider ir Daniel'u Day-Lewis'u arba bent apie ją girdėjęs) bei Nathaniel'io Hawthorn'o romaną "Scarlet Letter" ("Raudonoji raidė"; taip pat ekranizuotas Roland'o Joffe's Demi Moor ir (o taip!) Garry Oldman'o pagalba 1995 m.).

Abu šie klasikinės amerikiečių literatūros veikalai aprašo, o jų ekranizacijos vaizduoja 17 a. Naujosios Anglijos puritonų kolonijose vykusias nepramanytas "raganų" medžiokles ir kitokį drąsesnių, atviresnių moterų pažeminimą ar persiokiojimą, neretai pasibaigiantį tuo, kad joms tekdavo skausmuose prarasti šį gyvenimą, idant šlovingai atgimtų pagal savo didžius nuopelnus daug palankesnėmis aplinkybėmis.

Neabejoju, kad ir Ian'o Pears'o romanas bus vienaip ar kitaip (spėju, kad greičiausiai TV serialo pavidalu), ekranizuotas. Romanas taip pat labai gyvai ir tikroviškai (juntama ne tik išsami autoriaus erudicija, bet ir laikmečio psichologijos bei pasakojimo stilių išmanymas) perteikia šventos elgsenos, tikru istoriniu personažu paremtos moters vardu Sara Blandi (Sarah Blundy) - skurdžiai gyvenančios parlamento kareivio dukters - persekiojimo istoriją įvairių susijusių asmenų akimis. Veiksmas vyksta Čarlzo II-jo restauracijos laikais, kai, po tėvo ir sūnaus Cromwell'ių "respublikos" religiniai radikalai ir kiti neanglikonai (pirmiausia, žinoma "popiežininkai", katalikai) yra ujami ir nuolat įtarinėjami politiniais ar kariniais sąmokslais. Moteris nelaiminga ne vien tuo, kad yra moteris ir, pagal laikmečio dvasią, neretai abejojama, ar ji apskritai turi gerbtinų mentalinių savybių (krikščionių ir kitų abramitų vadinamą "sielą"). Ji raštinga (neįtikėtina puikybė), išmano liaudies mediciną (neabejotinai ragana), pati sprendžia ar turėti intymių santykių (šliundra!) ir, kas baisiausia, ji nepaprastai įtikinama, užuojautos ir tyrumo sklidina pranašė, pasisakanti už visų lygiavertiškumą (sąmokslininkė ir atskalūnė, abejojanti šventa karaliaus valdžia!). Galiausiai ji yra apkaltinama nusikaltimu, kurio nepadarė.

Žinoma, su tokiu karmos kokteiliu ir tokioje aplinkoje, tokiu metu buvo galima pabaigti gyvenimą tik smurtine mirtimi, stebint reginių godžiai miniai - kas beveik ir nutiko. Sakau "beveik", tikėdamasis sudominti malonų skaitytoją tuo netikėtu pasakojimo posūkiu, atsirandančiu jau pačiame knygos gale, kai paaiškėja galutinės, kitų kvailų vyrų išankstinių nuomonių ir bukumo paslėptos, įvykių aplinkybės.

Neabejotinai, romane, visiškai pagal gerbtiną baroko meno siužetų taisyklę, meilė triuškinančiai laimi tik tam, kad būtų visiems laikams prarasta. Šimtas aštuonis kartus taip! Bet kuris sąmoningai ar tik sėkmingos karmos verčiamas eiti Išsivadavimo keliu sutiks su šiuo gerbtinu krikščionių meno laikotarpio teiginiu - tikrasis, labiausiai jaudinantis ir abejingų nepaliekantis grožis slypi tik didžiame praradime! Ian'o Pears'o paskutinis keturių pasakotojų neparastai tyrai, gražiai kuklia kalba tai aprašo. Tai skamba tiek pat gražiai, kaip genialiojo 17 a. violončelės meistro de Saint Colombe'o, nuolat gedinčio savo anksti iškeliavusios atgimimų taku žmonos, lūpose - bent jau kaip jos pavaizduotos Gerarde'o Depardieu režisuotame "Touts les matins du monde" ("Visi pasaulio rytai", vaidina pats Depardieu ir jo sūnus Michel'is).

Labai tikslu iš autoriaus pusės buvo pasakoti vien vyrų (visi – gana mokslingi to meto supratimu) lūpomis, kas nejučia dar labiau pagilino priešpriešą tarp pagrindinės romano femme fatal ir oficialaus vyrų pasaulio, pilno neišmanymo, prietarų, baimių ir neapykantos. Ponas Pears‘as kartu vykusiai perteikia ir tuometinį „mokslingumą“ – tiesioginį šių dienų gamtamokslio protėvį, dar gana glaudžiai susijusį, nors jau ir polemizuojanti su ir besiskiriantį nuo akademinės filosofijos ir represinės teologijos.

Na, bus gana. Žinoma, visai nesitikiu, kad mano išdėstytos aplinkybės pasirodys maloniems skaitytojams būtinai įtikinančios imti šią knygą ir neatidėliojant skaityti. Visi puikiai patiriame, kaip sunku veikliam žmogui, ypač turinčiam šeimyninių įsipareigojimų, rasti laiko lėtokiems vaizduotės ir proto malonumams, teikiamiems gero literatūros ar dalykinio veikalo. Bet kuriuo atveju sprendimas jūsų, malonus skaitytojau, bet, jei dėl karmos pokštų atsidurčiau jūsų kailyje, galėčiau tik pakartoti šį jaudinantį ir maloniai stimuliuojantį nuotykį.

Pabaigai tik pridėsiu porą pastabų smalsesniems, tiems, kurie gal paklaus, kas tas per velnias "fingerpost" angliškame originalo pavadinime ir kodėl jį verčia kaip "likimo pirštą? Apskritai, kadangi turėjau garbės kadaise pažinti ponią vertėją, galiu pagirti ją už šį darbą: išversta tikrai neblogai, nors su kai kuriais drąsesniais kalbos suarchajinimais ar net "suanglinimais" negalėčiau sutikti. Pats tas "fingerpost" ir jo "instance" yra frazė to meto anglų kalba, paimta iš pono Backon'o, žymaus Britanijos gamtamokslio patriarcho veikalo "Novum organum". Versti galima iš tikro tik taip, kaip tą padarė p. Drazdauskienė, na o Backon'o citatos naudojamos kaip atskirų dalių motto ir iliustruoja įvairius proto paklydimus vertinant tuos pačius faktus ar įvykius. Labai vykęs, laikmečio dvasią atitinkąs sumanymas, už kurį poną Pears'ą galima tik sveikinti. Kai kam vertimas vietomis pasirodys sausokas, tačiau neužmirškime, kad, jei paskaitytume autentiškus 17 a. raštingų vyrų dienoraščius, tenykštė kalba vargu ar pasirodytų jums gyvesnė, malonus skaitytojau. Tad šioje vietoje tiek autorius, tiek vertėja vėl, sąmoningai ar ne, tačiau pataiko į to meto papratimus, kuo tik suteikia romanui jaudinančio tikroviškumo.

Šiomis nereikšmingomis pastabomis leiskite baigti. Knyga leis jums dar kartą įsitikinti (arba, nesant gyvenimo patirties, bent įsivaizduoti), kokia brangi yra meilė, už kurią kovodami neišvengiamai ją prarandame.

Žemai jums lenkiuosi, karštai linkėdamas kuo greičiau pasiekti prabudimą ir išgelbėti visas juntančias būtybes nuo kančių!

Nuoširdžiai -Šim-Gong'as, GSN.

Barokas

Leonardas Cohenas Lietuvos piliečiams buvo žinomas kaip kanadietis bardas, todėl žinia apie jo išleistą knygą nudžiugino. Skaitau, kad suprasčiau, ar ilgai brandinta lyg vynas knyga buvo verta tokio brandinimo.

Tik pradėjus skaityti mane atakavo vulgarūs žodžiai, dėstomos bevertės mintys. Neilgai trukus pamaniau, kad vertėjos interpretacija, esanti knygos gale, yra įdomesnė nei pati knyga. Tačiau prašau, ir dar kartą prašau, nenumeskite knygos į šalį vos tik Jums pasidaro nuobodu, net jei ir esate per jautrūs tokiems žodžiams kaip "šūdas". Aš nenumečiau ir drąsiai teigiu, kad perskaičiau vieną geriausių XX a. romanų.

Romane yra trys pagrindiniai veikėjai, o kitais, nepagrindiniais, beveik nesidomima - jie tik paryškina pagrindinių veikėjų savybes. Romano temos neatsilieka nuo kitų XX a. aktualių temų, tik šiame romane jos paslėptos po gilia metaforų lavina, nors kartą autorius aiškiai nusako, apie kurį istorinį laikotarpį kalbama - 59psl. minimos tokios pavardės kaip Hitleris. Vulgarybės ir keiksmažodžiai nėra tiesiog suknisto bardo imidžas. Tuo laikotarpiu rašytojai ieškojo atsargių žodžių sutrikusiam pasauliui apibūdinti, o štai L. Cohen'as imasi ir išrėžia viską taip tiesiai ir teisingai, kad vargu ar gali būti tiesiau. Be jokių paslapčių. Baisu?

Retkarčiais romanas primena "Svajotojus" (B. Bertolucci), o dar dažniau randu įdomių minčių, ko buvau bepradėjusi nebesitikėti pirmame skyriuje. Pavyzdžiui: "F. sakė: iš visų mus prie ateities rišančių dėsnių griežčiausias yra daiktų vardai. Jei tai, kame aš sėdžiu, yra senelio kėdė, o tai, pro ką žiūriu, - jo langas, tai esu giliai jo pasaulyje. F. sakydavo: mokslas prasideda vulgariu įvardijimu, troškimu ignoruoti kiekvieno raudono gyvenimo savitą formą ir likimą, visa tai pavadinant Rože. Bent kiek brutalesnei ar žvitresnei akiai visos gėlės panašios, kaip negrai ir kinai." (45 p.).

Siužetas vingrus. Pradžioje jau pasakojama prisiminimais, todėl sunku suprasti, kas yra kas. Toliau viskas aiškėja. Bevardis pasakotojas turi žmoną ir draugą. Iš pirmo žvilgsnio nieko neįprasto, tačiau greitai paaiškėja, kad jie visi - į meilės trikampį įsipainioję personažai. Jie žavisi XVII a. šventąja, leidžiasi vadovaujami draugo F., o pabaiga parodo, kad jų gyvenimo būdas vedė į pragaištį. Kad ir kokie skirtingi buvo, visus pasitiko panašus likimas.

Visų trijų veikėjų bėda - jie nesugeba tikėti tuo, ką daro. Sulig kiekviena diena jie praranda save ir savo menkus gyvenimus. Jie - tiesiog žavūs nevykėliai. Žaviausias iš jų - F., pats didingiausias ir pats valdingiausias, taip ir negalėjęs apsispręsti, ar jam "reikėjo mokinių, ar šalininkų". Bevardis pasakotojas prisipažįsta nesupratęs, kodėl F. juo taip domėjosi, bet taip ir nesugebėjo pabėgti. Jis baigia savo dienas taip, kaip ir turi baigti nusivylęs, pavargęs, beprasmybę jaučiantis žmogus. Jo žmona Edita kažkuo panaši į tą, kuria jie visi taip žavisi - Katerina Tekakvita, kuri yra tokia pati nevykėlė kaip ir jie trys. Tyrinėjimai apie baigiančią išnykti indėnų gentį A- mums atskleidžia mintį, kad pasaulis, nors ir keičiasi, išlieka toks pat. To įrodymas - Editos ir K. Tekakvitos panašumas, genties, jėzuitų ir šių laikų žmonių politika.

Norėčiau išmokti knygą atmintinai dėl gausybės gerų minčių, bet vieną pacituosiu : "Tai, kas žmogaus prigimtyje originaliausia, dažniausiai būna ir beviltiškiausia". Prižadu visada ją prisiminti, kai gatvėje pamatysiu "originalų" žmogų... Romanas moko, kad nieko nėra tobulo, tačiau ta netobulybė gali būti žavi.

There is a crack in everything.

That's how the light gets in.