Pagaliau. Lietuvoje imta ne tik mąstyti, bet ir rimtai veikti, populiarinant knygų skaitymo malonumą. Penkios lietuvių autorių knygos, atrinktos profesionalių ir nelabai "skaitymo" ekspertų, pretenduoja tapti geriausia lietuviška metų knyga. Džiaugiuosi, kad tarp šių penkių knygų, šalia populiariausių ir netgi, sakyčiau, kultinių (arba labiausiai kontraversiškų) Lietuvos rašytojų, tokių kaip Sigitas Parulskis ar Jurga Ivanauskaitė, yra ir Lauros Sintijos Černiauskaitės pavardė bei jos knyga "Artumo jausmas".

Iškart turiu pasakyti, kad rašau šališkai, nes ši knyga buvo viena labiausiai mane paveikusių (padariusių įspūdį, įtraukusių, sujaudinusių, etc.) knygų per pastaruosius metus. Prisipažinsiu, balsavau už šią knygą geriausios lietuviškos knygos rinkimuose ir balsuosiu, be jokių abejonių, antrą kartą. "Artumo jausmas" - pats taikliausias pavadinimas, kokį tik buvo galima rasti šiai knygai. Būtent tas jausmas nepalieka, skaitant Laurą Sintiją Černiauskaitę. Jos apysaką "Obuolys Kipreliui" jau prieš gerą pusmetį nešiojausi su savimi "Literatūroje ir mene", o dabar su didžiuliu lūkesčiu susipažinau su jos pjesėmis ir novelėmis.

Stiliumi ji visiškai išsiskiria iš kitų lietuvių rašytojų ir ypač - moterų rašytojų. Pirmiausia - savo nebijojimu nebūti "pernelyg meniška" ir nesuprantama, kas pastaruoju metu darosi madinga. Meilė ir neapykanta, kūniškumas šios moters kūryboje yra visiškai išvalyti nuo bet kokio vulgarumo ir netgi jusliškumo apskritai. Tarytum viskas, kas vyksta tarp žmonių, būtų pakelta į nežemišką lygį. Dažnai fizinis santykis primena kažką švento ir nepasiekiamo. Nepaisant to, kad Laura Sintija (te neįsižeidžia autorė, kad vadinu ją taip familiariai) rašo labai "lietuviškai", vistik yra kažkas, ko nesumaišysi su jokiu kitu lietuvių autoriumi. Pirmiausia - ji nepataikauja skaitytojų skoniui, nesivaiko madingų temų, nepritraukia tam tikros skaitytojų kategorijos skandalais ar kitais pigiais triukais (permiegojau/persirgau/tapau žvaigžde/išsiskyriau su vaikinu gėjumi - ir mano patirtis dabar tokia plati, kad tik rašyti ir rašyti). Viskas, dėl ko Laurą pamilsti (arba galimai ir nepamilsti), yra būtent artumo jausmas. Svarbiausia - kad autorė netampa dienoraščio ar moteriškų žurnalų rašytoja. Visi jos veikėjai yra matomi tarsi iš šono ir tarytum visiškai nesusiję su pačia rašančiąja.

Knygoje - dvi apysakos, tiek pat pjesių ir trys novelės. Stipriausi kūriniai, mano akimis, abi apysakos. "Vidurdienį, Lidijos laiku" bei "Obuolys Kipreliui". Nors pjeses man taip pat norisi išskirti. Ypač kai kuriuos jų herojus. Atrodo, kad nereikalingų herojų čia nėra: visi jie tiek aiškiai apibrėžti ir turi tiek įvairių savybių, jog negali įsivaizduoti, kad vieno ar kito herojaus nebūtų. Svarbiausia - herojai nėra vienpusiški - jie labai realūs, turintys abi žmogiškas puses - kažkiek ydingi, bet tuo pačiu savo ydomis neerzinantys ir neturintys neigiamo krūvio.

Knygoje daug moteriškumo. Daug herojų moterų ir santykio tarp jų. Moteris - nesvarbu, kokio amžiaus ir kokios socialinės padėties - Lauros Sintijos Černiauskaitės kūryboje man pasirodė esanti tarytum mediumas tarp vyro ir pasaulio - tokia vos kvepianti, jauki, šilta, pažeidžiama, bet stipresnė už visus likusius žmones kartu sudėjus. Įsivaizduoju, kad tokia dažniausiai yra vyrų svajonių moteris, bet kokiame santykyje su pasauliu turėjo būti autorė, kad tai pajustų ir taip puikiai išreikštų?

Kalbėdama apie autorės "lietuviškumą", minty turiu daug ką. Lietuviškumas gyvena veikėjų veiksmuose, kartais aprašomose vietose, kartais elementariame žodyje, netgi ir dažnai atsirandančiame posūkyje į rusiškus herojus ir rusų kalbą - ši juk irgi neatskiriama nuo "lietuviškumo". O ir pati autorės kalba yra įvairi, slystanti, turtinga, kartais skambanti it senas pagoniškas burtažodis. Viena vertus, atrodo, kad ne ta, kuria kalbamės kasdien, kita vertus, labai suprantama ir neįmantri nei monologais, nei dialogais.

Šiltoji moteris pripildė ištuštėjusius puodelius arbatos. Šviesiaplaukė nusižiovavo ir nuleido delną ant išsipūtusio pilvo - tenai, tamsiuose gimdos vandenyse, suspurdėjo nubudęs Kiprelis.

Dažnai atėjusi į banką, mąstydavau, kaip ir kuo gyvena merginos, kurios sėdi prie kompiuterio anoje - "bankinėje" erdvėje. Dabar pirmiausia žiūriu, ar nesėdi kuri iš jų šiek tiek pakilusi nuo kėdės. Apie ką aš čia? Perskaitysite "Artumo jausmą" - suprasite.

Lietuviškai šilta.

Jurga Ivanauskaitė man patinka. Net kai knygos tema vadinama skandalinga ir tai savaime uždeda knygai popso etiketę. Net kai tipažai identifikuojami su laikraštienos herojais (hmm, kaip dviprasmiška kalbant apie prostitutes).

"Miegančių drugelių tvirtovę" perskaičiau per savaitgalį. Ir ką. Jurga man vis dar patinka. Su visu struktūros nebuvimu. Su savo akmenimis, sunkumais ir depresijomis. O populiari tema savaime - gi ne pelenų kryžius ant kaktos1. Atsiverti - atsitraukt negali. Dėl kriminalinių puslapių vertų detalių - skaityt sunku. Imi klausti savęs, kurių galų tau tai reikia žinoti?! Bet - daug knygoje tiesos - kur kas daugiau nei kažkada rudenį "Lietrytį" spausdintam Laimos Lavastės straipsnyje (gal prisimenat?), kur ji buvo apsimetusi prostitute ir pasakojo, kaip kai kurie potencialūs klientai pasitenkina pokalbiu iš širdies. Uhu. Kam prostitutės širdis rūpi?! O socialinių ligų kabinete "Demetra" ant sienos kaba sąrašas mašinų, kuriomis atvažiuoja "kankintojai" - tai yra tie, kurie grasina nupjauti galvą, užmušti ir t.t. Tų, kurie sumuša. Ir dar ateina į galvą plakatai, iškabinti stotelėse: "Pirkti moterį - gėdinga"… Beje, organizacijos, kovojančios su prekyba žmonėmis, kalba ne tik apie moteris: prekiaujama ir vyrais bei vaikais.

Abėcėlė pagal "Miegančių drugelių tvirtovę". Čia gali būti SPOILERIŲ!

A - absurdas. Credo, quid absurdum (est). Herojės veiksmai ir situacija neįtikina, - priimti į namus (pa)gyventi tris deportuotas prostitutes - bet... ko gyvenime nebūna. Dar suprantu pastangas lankyti Larisą ligoninėje.

B - baimė. Mona bijo visko. Net vyro, kurį kandžiai švelniai vadina Linuliu. Bijo vienatvės. Bijo depresijos. Bijo dukros klystkelių. Kitos ... herojės ... irgi bijo. Bijo vyrų, savęs, aplinkybių, smūgių. Baimė, beveik virstanti gyvuliška. Baisi knyga.

C - cinizmas. Nėra "Drugeliuose..." cinizmo kaip atsvaros infantilumui. Arba kaip antrosios jo pusės. Yra baisi nepagarba žmogui apskritai ir konkrečiam jo įsikūnijimui moteryje. Nagi šis padaras, vardu moteris, arba nekalta mergelė, arba didžiakrūtė motina žemė. O jei netelpa į šiuos rėmus - taigi prostitutė. Kekšė. Amen.

D - depresija. Ji gal ir paaiškina visus ar bent kai kuriuos herojės poelgius. Depresija - kaip liga, gydoma medikamentais, o ne kaip prastos nuotaikos ar liūdesio apraiška.

D - drugeliai. O. TAI baisiau nei nunuodyta katė su kačiukais ar nušautas retriveris. Kas bijo, supras :( Tai siaubingi padarai. Beje, niekada nebuvau "Drugelių kapinėse"…

E - Europa. Čia redukuojama iki artimiausio viešnamio teritorijos, kelių užsienietiškų žodžių, rusiškų keiksmažodžių ir asociacijos, kai norisi Lietuvą lyginti su Albanija. Bent jau prekybos moterimis srityje. O kas paneigs, kad Albanija - Europa.

F - falinė kultūra. Jei yra prostitučių, yra ir tų, kurie jas perka. Didelė tikimybė, kad jie turi ... falus. O kadangi moteris, jei ne mergelė ir ne motina, tai aišku, KAS, vadinasi...

G - gyvenimas. Nėra knygoje gyvenimo. Užtai mirties apraiškų - per akis. Atrodo, girdi, kaip spungė (visada vadinau ją sfinksu) plakasi į langą. Arba brūkšteli tau per ranką ir lieka pilkas sidabrinis brėžis - kaip pelenai. Šlykštu. Ir mirtina.

H - humoras. Emanuelė, kuri iš tiesų vardu Bronė. Bet kažkodėl nejuokinga. Nei dėl Emanuelės, nei dėl Bronės.

I - ironija. Trūksta jos. Nebent muitininko meilė. Sunku be ironijos į šią profesiją žvelgti.

J - juoda. DRUGYS, vardu Peleides. Baisu. Gal jis ir ne toks, bet aš taip matau.

K - katastrofa. Kas dažnam tautiečiui rūpi, kas dedasi už dešimčių tūkstančių kilometrų?

K - kekšė. Kiekviena, kas ne mergelė. Ir ne motina.

L - liūdesys. Liūdna knyga. Labai.

M - meilė. M - mirtis. "Man patiko mėnesių mėnesiais mirti nuo ilgatvės, o dabar, kad tiesiog mirsiu - vieną kartą ir negrįžtamai".

N - namai. Iš esmės neegzistuojanti sąvoka. Prabangus butas, vasarnamis, viešnamis, viešbutis - nėra vietos, kur jaustumeisi saugus. Ką jau kalbėti, kad būtum.

O - oras. Perskaičiuosi pusę knygos puoliau atidarinėti lango. Atrodė, kad kambary nėra ko kvėpuoti.

P - prostitucija. Mažiausiai įtikinamas kurtizanių pasaulio personažas - Emanuelė Bronė. Gal dėl to, kad nėra ribos, tarp elitinių ir neelitinių. Ir kažin ar būna laimingų prostitučių? Kažkodėl "La traviata" tokių minčių nesukelia. O štai "Drugeliai" - taip.

R - Russkoje radio. Prieš vienos herojės nuopuolį skamba RR šaukiniai. Stereotipiška. O jei būtų "Pūkas" skambėjęs?

S - stilius. Firminis Ivanauskaitės. Su nukrypimais, šalutinėm linijom. Įspūdinga herojės misija - registruoti pasaulio pabaigos žingsnius. Viskas gerai, išskyrus muitininką.

Nebent tai buvo Muitinės departamento PR akcija.

T - tuštuma. Tokia juntama - po pabaigos. Pernelyg optimistinės. Neįtikinamos. Na tai, tamsa juodžiausia prie aušrą. Bet "šiandien saulė netekės".

U - uraganas ir kitoks cunamis. Įspūdingiausias knygos herojus. Gal todėl, kad tiesiog žudo, o neprekiauja.

V - Viltis. Nėra vilties. Net jei J.I. mėgina jos suteikti. "Miegančių drugelių tvirtovė" - logiška "Pakalnučių metų" pabaiga. Pastarosios leitmotyvas "Seichas nas mozhet spasti tol'ko serdce, potomu chto nas ne spas um"2. "Miegančių drugelių" - "Palikite viltį čia įeinantieji". Mane taiso, kad "Vilties yra visada". Aš taip pat mačiau Tą Filmą3, betgi išpuoselėto cinizmo taip paprastai neįveiksit.

Ž - žlugimas. "Mir, kak my ego znali, podhodit k koncu. I bog s nim"4...

Tai koks gi reziumė? Knyga įtraukianti. Velniškai. O autoriteto nuomonė - štai ji:

"Kultinė mūsų autorė parašė vieną struktūriškai paprasčiausių savo knygų. Skaitytojų nuo to turėtų tik padaugėti, tuo labiau, kad ir pagrindinė tema dabar "ant bangos": lietuvių prostitucijos spindesys ir skurdas. Knygoje ši tema susipina su dar dviem: pasaulio pabaiga (čia mums neaktualu) bei amžiaus vidurio krize (čia mums labiau nei aktualu). Kokteilis ir meistriškas, ir pagaulus, ir nenupiginantis knygos objektų, ir pats nenusipiginantis. Įtikinau?" (Kęstutis Navakas).

Prie kiekvieno sakinio galėčiau pridėti: tai, kas čia išdėstyta: MANO asmeninė ir nekukli nuomonė. Mano.

1 - Gabrielis Garcia Marquezas "Šimtas metų vienatvės"

2 - Borisas Grebenščikovas.

3 - "Lord of the Rings"

4 - Taip pat BG.

Mizantropiška. Taip reikia.

Sunku pasakyti, kuris iš romanų - "Ateiviai iš niekur" (serija "Drąsiųjų keliai") ar "Eldorado liūtai" (serija "Zenitas") - sovietmečiu buvo populiaresnis tarp Lietuvos fantastikos mėgėjų, tačiau vargu ar kas ginčytų teiginį, jog abu juos drąsiai galima vadinti neoficialiais to meto bestseleriais.

Prancūzo Franciso Karsako kūriniai dar sovietmečiu prasibrovė pro "geležinę uždangą", matyt, didele dalimi ir dėl to, kad, neslėpkim, kone kiekvienam romane buvo "adatėlių" vakarietiškai kapitalistinei visuomenei. Na, nereikėtų tuo labai stebėtis, prisiminus, jog Karsakas daugiausia kūrė gana audringais Prancūzijai 6-ajame, 7-ajame dešimtmečiais, o ir pats rašytojas buvo kairiųjų pažiūrų.

Neaišku kodėl, bet Lietuvoje be minėtų dviejų romanų, sovietmečiu Karsako nieko daugiau taip ir nebuvo išleista. Iš viso, prancūziška fantastika, taip, geriau pagalvojus, lepinami nebuvome (prisiminčiau gal tik Pjero Bulio "Beždžionių planetą", išleistą tam pačiam "Zenite"), nepaisant tradicinės sovietmečio meilės Žiuliui Vernui.

Tad su likusia Karsako kūryba lietuvius supažindino jau "Eridanas", pirmiausia išleidęs daugelį autoriaus gerbėjų, deja, nuvylusią "Eldorado liūtų" priešistorę -"Likimo kalnus" (toje pat knygoje rasime ir kitą romaną - "Žemės pabėgimas"). Kiek vėliau pasirodė "Visatos ateiviai" (t.y. romanai "Ateiviai iš niekur" ir "Šis pasaulis mūsų"), na, o dabar atėjo ir "Kosmoso robinzonų" eilė.

"Kosmoso robinzonai" - romanas, kuriam tikriausiai kaip jokiam kitam tiktų posakis "senas geras", t.y. atkeliavęs tiesiai iš tų laikų, kai karaliavo mokslinė nuotykinė fantastika, o rašytojai mėgo akcentuoti mokslo bei technikos naujoves. Beje, nereikėtų šio romano painioti su 1966-siais "Drąsiųjų kelių" serijoje pasirodžiusiais F. Behouneko "Kosmoso robinzonais".

Romano siužetas... Jis paprastutis - tai kartu ir kosminė opera, ir Laukinių vakarų tipo naujų žemių užkariavimas. Kosminio kataklizmo metu gera dalis Prancūzijos teritorijos (ir, savaime suprantama, prancūzų) atsiduria svetimoje planetoje.

"-Betgi mes Žemėje! Pažvelk, antai kalnas, observatorija, o tenai, apačioje, kaimas...

- Žinoma, aš sėdžiu ant žemės! - atsiliepė dėdė. - Tačiau, kiek išmanau astronomiją, mūsų sistemoje tėra viena Saulė, o čia jos dvi. Nesu toks asilas, kad nesuprasčiau šio fakto reikšmės. "

Išlikę ir atsitokėję žmonės imasi spėriai kolonizuoti Telą (taip pavadinta planeta, kurion jie buvo atsviesti). Veiksmas dinamiškas, nuotykių netrūksta - čia ir skraidančios hidros (" Gyvūnas panėšėjo į didžiulį ištemptą keturių metrų ilgio vynmaišį su galinga plokščia uodega. Priešaky tabalavo šeši tuščiaviduriai čiuptuvai su raginiais nagais galuose, iš jų sunkėsi gleivės. "), ir fašistuojanti sekta, ir vietiniai indėnai-kentaurai (" Beveik cilindrinis kūnas, keturios laibos kojos su mažomis tvirtomis kanopomis ir trumpa žvynuota uodega. "), apleistas svetimųjų erdvėlaivis (" Ant balto vairininko sverto sustingo išdžiūvusi plaštaka. Ji buvo didžiulė, juoda, vis dar raumeninga, nepaisant audinių mumifikacijos, ir turėjo viso labo keturis pirštus - matyt, su išleidžiamais nagais. ") ir net... arogantiški amerikiečiai!

Taigi, "Kosmoso robinzonai" bent jau man, lygiuojasi kažkur greta "Ateivių iš niekur" (na šie, aišku, visiems laikams išliks fantastinė knyga Nr. 1), "Eldorado liūtų" ir "Žemės pabėgimo". Tvirta, dinamiška, nepretenzinga klasikinė mokslinė nuotykinė fantastika.

Bet. Nusipirkę "Kosmoso robinzonus" rasite malonų siurprizą - pasirodo, pats to paties pavadinimo romanas užima vos pusę knygos. Likusioje - trumpas Douglas Adams apsakymas "Zafodas lošia saugiai", na, atvirai pasakius, labai šiaip sau apsakymas. Svarbiausia, be jo, dar rasite Kirilo Benediktovo alternatyviosios istorijos apysaką "Šeštosios saulės aušra".

Ši apysaka - nesena, bet jau tituluota, 2005 m. laimėjusi prestižinę rusų fantastikos kritikų premiją "Filigran" ir, ko gero, viena įdomiausių bei originaliausių pastarųjų metų rusų alternatyviosios istorijos kūrinių.

Minėtoje "...aušroje" istorija pasuko "į šoną" frankų kautynių su arabais ties Puatjė metu. Frankai pralaimėjo, tad Vakarų civilizacija paglemžta islamo, o musulmonų viduramžių imperija valdo kone pusę pasaulio, jos įtakoje taip pat ir Amerikos indėnų civilizacijos. Niūriai dienas stumiantis ispanų avantiūristas ir samdinių vadeiva Ernandas Kortesas (apie realų istorinį šio herojaus prototipą galite pasiskaityti čia) gauna užduotį - lydėti arabų princesę į indėnų džiungles...

Taigi, "Kosmoso robinzonai" - iš esmės fantastikos rinkinys, kad ir užmaskuotas. Aišku, autorių kompanija gana savotiška - fantastikos veteranas, amžinatilsį F. Karsakas, D. Adamsas, išgarsėjęs savo "Keliautojo autostopu vadovu po galaktiką" bei vienas talentingiausių Rusijos "naujosios bangos" autorių - K. Benediktovas.

Nepaisant to, knyga turėtų tikrai nenuvilti nuotykinės fantastikos gerbėjų. Nerimą keltų gal tik minėtas žanrų, surinktų po vienu viršeliu, margumas - ne visi kosminės operos gerbėjai mėgsta taip pat ir alternatyviąją istoriją, o yra ir Karsako fanų, negalinčių nė pažvelgti į D. Adamso pusę...

Nuo kosminės operos iki alternatyviosios istorijos

Filosofija. Išgirdus šį žodį daug kam atrodo, kad kalba sukasi apie dalykus, kurių paprastas žmogus negali suprasti. Pati filosofijos sąvoka yra didžiausia mįslė, o ką jau kalbėti apie didžiųjų filosofų veikalus, kurie iš pažiūros, "paprastam žmogui" apskritai nesuvokiami.

Ši labai ilgo pavadinimo knyga - tai garsaus slovėnų filosofo Slavoj Žižeko pristatymas lietuviškai. Iki šiol, deja, nieko neturėjome. Kodėl? Tiesiog pacituosiu knygos sudarytojos ir vertėjos Audronės Žukauskienės nuomonę: " Iš dalies taip yra todėl, kad mūsų sustingusiai humanistikai sunku "atpažinti" šį reiškinį: Žižeko tekstai apima ir filosofiją, ir kino tyrinėjimus, ir ideologijos kritiką, ir populiariąją kultūrą ".

Taigi, Slavoj Žižekas - šiandieninis filosofas, knygas leidžiantis reguliariau nei Madonna singlus, pereinantis nuo vieno objekto prie kito daug lengviau nei vidutiniame pop klipe pereinama nuo vieno kadro prie kito. Iš tiesų, didžioji filosofijos nelaimė dažnai esti per didelis atotrūkis nuo kasdieninio gyvenimo ir nuo vyraujančios kultūros. Slavoj Žižek šią klaidą bando ištaisyti. Kaip jis tai daro? Visa jo tekstų skirtybė slypi ne mokėjime kaip nors kitaip pasakyti tai, ką teigė (-ia) kiti filosofai, bet paprastuose, kartais perdėm kasdieniškuose pavyzdžiuose. Be abejo, susiduriama su dilema, ar taip filosofija netampa banalios kasdienybės atspindžiu. Kita vertus, kiekvienam aišku, jog nuo populiariosios kultūros nepabėgsi, todėl ją geriau tiesiog interpretuoti.

Apie ką rašo Slavoj Žižek jau minėjau, o kaip jis tai daro? Tai ne toks paprastas klausimas, kaip galėtų pasirodyti. Visų pirma, akivaizdžiai užkliūva nesisteminga teksto struktūra. " Veikiau tai serija teorinių intervencijų, kurios nuolat viena kitą papildo, tačiau ne progresyviai kaupiant argumentus, bet galima teigti, pakartojant tuos pačius argumentus diskursyviniuose kontekstuose " - taip teigia Ernestas Laelan. Ne be reikalo Žižekas save vadina filosofu. Daug pilstymo, bet mažai konkretumo. " Jam dažnai prikišama asmeninės pozicijos ir apibrėžtų nuostatų stoka " - A. Žukauskienė. Apskritai, asmeninės pozicijos veik nėra. Tai greičiau iš atskirų filosofų ar psichologų minčių sulipdytas tekstas. Blogai tai ar gerai? Čia galima pažvelgti iš kelių pozicijų. Viena vertus, svarbiausia turėtų būti mintis, turinys, o tai, kuo ji pasiekiama - antraplanis dalykas, tačiau, kaip teigia knygos vertėja, tekstai aktualūs ne turiniu, o kritine forma. Visgi, daugiau aktualumo aš visgi įžvelgiau turinyje.

S. Žižekas suplaka filosofiją, istoriją, psichologiją ir sociologiją, sukurdamas mano vadinamą F.I.S.P. kokteilį. Šis "gėrimas" šiuo metu itin populiarus ir juo troškulį malšina veik visi, rašantys a la filosofija. Ar man patiko ši knyga? Taip. Nepaisant visų minusų, ši Slavoj Žižek darbų rinktinė ne tik lengvai skaitomas, bet ir naudingas darbas. Vėlgi, nesiryžčiau garsiojo slovėnų filosofo vadinti "MTV filosofu". Jo tekstai - tai ne Madonnos dainų žodžiai, tačiau kiekvienam, norinčiam susipažinti su šių dienų filosofija, "Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano" turėtų pagelbėti tai padaryti.

Rožinis knygos viršelis, mano manymu, viena iš didžiausių leidėjų klaidų. Paprastai knygos su rožiniu viršeliu informuoja apie pigų šlamštą. Nepaisant to, džiugu, kad tautą Europos centre pagaliau pasiekė į visas pagrindines pasaulio kalbas išversti Žižeko tekstai. Galbūt tai pagyvins domėjimąsi filosofija, kuri įtraukiama į populiariąją kultūrą, lyg Coca - Colos reklama kviečia skaitytojus - Enjoy!

P.S. Kodėl knygos pavadinime yra Lacanas? Žižekas remiasi šio prancūzų psichoanalitiko darbais, teorijomis ir sąvokomis. Labai gaila, kad lig šiol neturime nė vieno Jacque Lacano į lietuvių kalbą išversto teksto. Jei ne Atviros Lietuvos Fondas ir Vidurio Europos universiteto projektas, ir Slavoj Žižek vis dar būtų balta dėmė lietuviams. Be abejo, tie, kas domisi filosofija, turėtų žinoti šį mąstytoją, tačiau, kai šalyje tiek daug leidyklų, o nėra išleista vieno garsiausių šių dienų filosofo darbų, kyla retorinis klausimas - kodėl taip yra? Priežasčių gali būti labai daug - nuo nežinojimo apie šį autorių iki abejojimo, ar lietuviams to reikia. Visgi, manau, jog pagrindinė priežastis - baimė, kad knygos niekas nepirks. Tikriausiai pats žodis "filosofija" gąsdina skaitytojus, ištroškusius lengvo turinio knygiūkščių apie nieką, pvz., serijos "Madamme".

Populiariosios kultūros filosofija

V. Papievio romanas - tikrai malonus atradimas. Itin žavi nepaprastai poetiškas, kupinas paslapčių Paryžiaus vaizdinys. Gotikiniai vitražai... Menų tilto muzikantai... Tamtamai... Pagal jų muziką šokančios liaunutės šokėjos kimono plazdantis drakonas... Karuselė... Vaikai, bandantys pamėgdžioti senuką, kuriam ant rankų nutupia balandžiai... Lotynų kvartalas... Marcelio Prousto alėja... Eifelio bokštas, tolumoje panašus į iš šiaudelių nupintą sodą... Miesto gausmas ir lėtai tekančios Senos ramybė... Virš gatvių labirinto plaukiantys debesys, primenantys kažką, kas nepavaldu laikui... Nuostabus unikalių įspūdžių, subtilių patirčių koliažas. Tokiame Paryžiuje "susipina, susilieja, vienas kitą papildo tai, kas paprasta ir mistiškai paslaptinga, kasdieniška ir egzotiška". Čia kertasi skirtingos kultūros, dera iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinami dalykai. Tai miestas, turintis savo dvasią, savo paslaptį, kurią bando įspėti iš Lietuvos atvykęs knygos herojus, juokais pasivadinęs vienos vasaros emigrantu.

Pagrindinis romano Vienos vasaros emigrantai veikėjas, autoriaus bendravardis, - intensyviai mąstantis ir jaučiantis žmogus. Knygos herojus įdėmiai stebi ir reflektuoja jį supantį pasaulį. Paryžiuje jis susiduria su labai savita daugialype realybe, verčiančią suvokti, jog nėra absoliučių tiesų, jog egzistuoja ir kitoks požiūris į gyvenimą, patenka į tokią aplinką, kurioje egzistuoja sava filosofija: "šitie žmonės moka džiaugtis paprasčiausiais dalykais ir nesistengia sureikšminti kančios kaip vienintelio prasmės ir įkvėpimo šaltinio". Knygos herojus bando išsilaisvinti nuo to, kas jį varžo ir kausto, nuo "sau pačiam pasispęstų pinklių, į kurias patenki, kai imi gyventi pagal, regis, reikšmingus, o iš tikrųjų nieko nereiškiančius principus", nuo to, "ko nemokėjo įvardyti, tačiau kas visąlaik slėgė". Unikalių Paryžiaus bastūnų draugijoje, Menų tilto kompanijoje jis susiduria ne tik su nevaržomos vidinės laisvės kerais, žmogiškųjų santykių šiluma, bet ir su tuo, kas byloja apie šių žmonių požiūrį į gyvenimo prasmę. Bene geriausiai tokias pažiūras atskleidžia klošarė Nathalie, mįslinga Senos pakrančių benamė:

Kas literatūros - literatūrai, kas filosofijos - filosofijai, kas tikrovės - tikrovei; nejaugi vis dar tiki, kad didžiosios kategorijos, abstrakčios kilnios sąvokos, tie visi simboliai ir grakščios metaforos gyvenimą gali paaiškint, įprasmint, bent jau paliudyt tikriau, esmingiau, išsamiau nei artimiausi daiktai?

Upė, saulė, nelyja, - ko dar, negi per maža?

Vis dėlto knygos herojus nepajėgia nei visiškai ištrūkti iš miglotų sąvokų bei metaforų tinklo, nei įveikti vidinių prieštaravimų. Klajonės Paryžiaus gatvių labirintais yra ne vien subtilių patirčių paieškos. Jos tampa tam tikra egzistencinio nerimo išraiška. Kandi pašaipa dėl beprasmiškų pastangų "metaforizuoti tikrovę" slepia dvasinę kančią - negalima pažinti nei savęs, nei to, kas už tavęs. Kaip išreikšti savo nuojautas, kai žodžiai neatspindi jokio objektyvaus turinio ir tampa tik žmogaus bejėgiškumo liudytojais? Nerimas, abejonė, laikinumo pajauta, ilgesys tos būsenos, kai esi "vientisas ir nedalomas", suvokimas, kad ir su kuo būtum, ką darytum, gyvenimo kely esi visiškai vienišas, - visa tai gerai pažįstama romano herojui. Ar už šio regimo pasaulio kas nors slypi ar tai tik dar viena iliuzija? O jei ir slypi, kaip priartėti prie būties gelmės? Pagrindinis knygos veikėjas vis užduoda ir užduoda sau šiuos filosofinius klausimus, nors ir suvokia, kad tai tėra bandymas aprengti metafiziką puošniais žodžių drabužiais. Paryžius tampa tuo, kas skatina herojų ieškoti atsakymų.

Nors romane ne kartą pašiepiamas polinkis "metaforizuoti" tai, kas neišreiškiama, sunku nepastebėti, kokios poetiškos ir įtaigios V. Papievio kuriamos metaforos, netikėti palyginimai: "Liūdesys - it benamio šuns šešėlis ant tilto", "po pačiais būties pamatais susirangiusi atskirties ir vienatvės angis, iškart kertanti, vos pabandai iš savęs išsinerti", "tikrovė - nelyginant plaštakė, kurią vaikotės po <...> pievą, ir kaskart, kai tikitės ją pagaliau po delnu užspaudę, pasirodo, kad ji paskutinį mirksnį išsprūdo ir margaspalviais sparneliais švytuodama tolyn nuplasnojo"... Ypatinga pasakojimo organizacija, sklandi ir muzikali kalba. Beveik nepastebimi perėjimai nuo vidinės subjektyvios personažo tikrovės prie išorinio, jį supančio pasaulio. Pasakojimas neretai virsta kupinu lyrizmo vidiniu monologu - įspūdžių, pamąstymų, emocinių būsenų srautu. Nemažai prasminių niuansų pasilieka potekstėje. Daugelį jų įžvalgus skaitytojas turėtų pastebėti.

V. Papievio romanas "Vienos vasaros emigrantai" turi to, ką būtų galima pavadinti neišsemiama gelme. Ir tai džiugina.

Ko dar?

"Tai knyga, įkvėpusi kultinį siaubo fenomeną - tris nepaprastai populiarius tęsinius, penkias ekranizacijas Japonijoje, dvi - Amerikoje. O ką jau kalbėti apie Azijoje ir visame pasaulyje populiarius TV serialus, kompiuterinius žaidimus ir komiksus". Po tokio pristatymo net ir didžiausias skeptikas, matyt, susigundytų perskaityti "Skambutį". Tačiau reklama yra viena, o asmeninė nuomonė - visai kas kita.

Nors knyga vadinasi "Skambutis", tačiau pagrindinė romano "veikėja" yra vaizdajuostė, užkrėsta mirtinu virusu. Intriguojanti pradžia iškart įtraukia skaitytoją į paslaptingų įvykių sūkurį. Po netikėtos keturių paauglių mirties žurnalistas Kadzujukis Asakava imasi aiškintis šią painią istoriją, po ilgų ieškojimų susiranda vaizdajuostę ir pats ją pasižiūri. Nutinka tai, kas nutiko ir keturiems draugams - jis sulaukia skambučio ir sužino, jog po savaitės turės palikti šią ašarų pakalnę. Vėliau "vaizdajuostės istorija" įgauna vis didesnį pagreitį - paslaptingus įvykius tiriantis žurnalistas apsilanko atkampioje vietoje įsikūrusio poilsio komplekso kotedže, kur išsiaiškina naujų detalių (pvz., kokia vaizdajuostėje užfiksuotų vaizdų prasmė ir kas jų autorius), dar labiau sukomplikuojančių visą įvykių eigą. Laiko lieka vis mažiau ir mažiau, nes "tirpsta" Asakavai likusi savaitė iki mirties. Netikėta baigtis viską apverčia aukštyn kojomis: po savaitės miršta jo draugas, su kuriuo jiedu aiškinosi paslaptingą vaizdajuostės istoriją! Kodėl taip atsitinka, tarsi ir paaiškėja, tačiau tikros pabaigos romanas neturi - Asakava fantazuoja ir toliau.

Kartais atrodanti pernelyg smulkmeniška ar paviršutinška, ši istorija vis dėlto pavergia savo netikėtų posūkių kupinomis siužeto linijomis (vaizdajuostės atradimas sujaukia ramų Asakavos gyvenimą), keisčiausiomis ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinomis istorijomis ir su siužetu susijais japonų kultūros elementais (ant sienų kabinamos demonų kaukės, atbaidančios piktąsias dvasias ir kt.).

Ar vis dar norite užsukti į vaizdajuosčių nuomos punktą?

Laisvė. Žuvėdros skrydis. Ar šiais demokratijos laikais visi žmonės yra laisvi? Ar laisvė priklauso nuo valstybės valdymo formos?

Kuo daugiau kalbama apie laisvę, tuo mažiau jos realiai egzistuoja. Na ir kas, kad neva kiekvienas žmogus gali elgtis kaip nori. Tikroji laisvė pasiekiama toli gražu nedaugeliui. Richardas Bachas šią knygelę skiria Tikrajam Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų. Šis alegorinis pasakojimas man labai panašus į Paulo Coelho "Alchemiką" ar Khalil Gibran "Pranašą", tačiau yra kur kas įdomesnis už pastaruosius.

Knygelės pagrindinė mintis susijusi su senais kaip pasaulis dalykais: beribės laisvės idėja, tobulybės siekiu, tikrojo skrydžio siekiu.

Džonatanas Livingstonas Žuvėdra įkūnija laisvės siekiančią sielą, kuri karts nuo karto sužiba pasaulyje. Mes iš tiesų žinome daug revoliucionierių, kurie nesitaikstė su esama padėtimi ir vienaip ar kitaip pakeitė pasaulio istoriją, tačiau nebūtina kovoti su valdžia, kad taptum laisvas.

Tikriausiai norėtumėte paklausti: tai apie ką gi ši knyga? Jos siužetas paprastas, tačiau tai nereiškia, jog mėgstantiems rimtesnę literatūrą turėtų būti nuobodu skaityti "Džonataną Livingstoną Žuvėdrą". Priešingai, paviršinis paprastumas ir minties gelmė sukuria puikų derinį. Prisipažinsiu, dažnai nežiūriu rimtai į tokias knygeles, tačiau perskaitęs šį kūrinį nuoširdžiai džiaugiausi, kad valandą praleidau kartu su skraidančiomis žuvėdromis, trokštančiomis laisvės ir tikrojo skrydžio džiaugsmo.

Visos žuvėdros gyvena tam, kad maitintųsi, visai kaip ir žmonės (koks sutapimas!). Tuo tarpu Džonatanui to neužtenka ir jis išvejamas iš būrio bei pasmerkiamas vienatvei, nes užuot stumdęs vežimėlį prekybos centre, atsiprašau, gaudęs žuvį, mokosi skraidyti. Džonatanas gyvena ne tam, kad gyventų, o tam, kad mestų iššūkį prigimčiai ir peržengtų įprastas ribas, nors ir sulysęs, jis vis tiek negaudo žuvies, bet diena iš dienos mokosi skraidyti.

Šią knygą rekomenduoju visiems vartotojams, kurie gyvena tam, kad vartotų ir juokiasi iš tų, kurie siekia šiek tiek daugiau, ir tiems, kurie kaip Džonatanas Livingstonas Žuvėdra atiduoda visas jėgas ir laiką tobulybės siekiui. Nemanykite, kad tai knyga apie paukščius - ji apie mus.

Tai bet kokiai amžiaus grupei skirtas kūrinys. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai galiu drąsiai sakyti - vertas dėmesio. Pajuskite skrydžio džiaugsmą su Džonatanu Žuvėdra, kuris gyvena kiekviename iš mūsų.

Skrendam!

Knygos viršelis abiem savo pusėm nežadėjo nieko ypatingo, ir išankstinis nusiteikimas buvo ryžtas keletui nykių vakarų - su šiuolaikiniu rašytoju, rašančiu apie visas lengvo gyvenimo teikiamas pagundas, neįsipareigojimus ir kitus panašius dalykus. Nežinia dėl ko, bet tikėjausi "Politikos" arba Beigbederiško "14.99". Ir likau maloniai nudžiugusi jų neradusi.

Jau tapo akivaizdžia tendencija, kad dabar rašo ne tik puikiai kalbą su visais jos privalumais įvaldę rašytojai, o žmonės [iš gatvės], kurie tiesiog gali rašyti, kurie, matyt, daug mąsto apie būtį, o ypatingai - apie buitį ir turi lengvą ranką beigi dar lengvesnį liežuvį. Kuo sužavėjo Tommy Jaud - tai ne tik galėjimu rašyti ir lengva ranka, bet pirmiausia - puikiu humoro jausmu. Seniai skaičiau knygą, kad kvatočiausi iki ašarų. Dar seniau skaičiau knygą, kurios keletu skyrių paskui balsu dalinčiausi su bičiuliais vakaro linksminimui. Netgi depresyvusis herojaus priverstinių atostogų skyrius kelia tik juoką.

Vykstantis veiksmas - paprastutis. Romane iš tiesų apstu šiandienio jaunimo gyvenimo ypatumų - alus, žolė, seksas, gyvenimas skolon. Net meilė ir vedybos - dalykai, apie kuriuos jaunas žmogus kalba mažiausiai. Meilę knygos herojus įsivaizduoja kaip saulę - šiltą, šventą, siekiamą, bet nelabai pasiekiamą. Taip pat įsivaizduoja vedybas - iš tos pačios meilės. Ne dėl kažkokių kitų pragmatiškų tikslų. Vedybas, kuriomis prasidėtų tobulas šeimos gyvenimas - vyras, žmona, daug vaikučių. Idilė, žodžiu. Todėl mažumėlę gaila linksmojo Simono, kad meilės subjektu jam, švelniai tariant, tenka tiesiog nusivilti.

Pagrindinis romano herojus Simonas Petersas - alaus bokalus dešimtimis kasdien skaičiuojantis vyrukas, dirbantis nelabai mielą darbą, ką tik paliktas merginos ir desperatiškai ieškantis "į vietą" kitos, besiaiškinantis, kurioje viengungystės fazėje jau yra ir kasdien per darbovietės langą stebintis savo svajonių moterį, gretimoje kavinėje maišančią pieno kokteilius. Moters vardas irgi svajoniškas - Marsija P. Garsija .

Kiti herojai - nepykit už labai šiuolaikišką išsireiškimą - irgi "vežantys" ir turintys savo nuomonę apie Simoną. Kroatė valytoja Lala, dievinanti popierinius virtuvinius ranšluosčius (Tu šis momentas be draugės? <...> Klausiu, nes turiu tau puiki moteris, pas kurią valau butas. Labai šviesu, du kambariai, labai gražiai parketas su didelis balkonas į saulė ), geriausia draugė Paula, pasimatymų vis su kitais vyrais fanatikė ( Tuuu? Įsimylėjai? Netikiu ), kolega-draugas Flikas, kuriam su moterimis irgi ne kažkas, bet esamuoju metu erzinantis herojų savo sėkme ( Na... ta Daniela... mes... taigi... pagaliau nuskilo).

Yra ir daugiau vykusių herojų, yra momentų, kur saugokitės negriuvę nuo kėdės arba neužspringę. Romanas ne tas, kurį statyčiau garbingiausioje savo lentynos vietoje, bet lengvoms atostogoms ar liūdnam savaitgaliui be jokio širdagraužio rekomenduočiau bet kurio skonio skaitytojui.

Labiausiai vis tik esu dėkinga autoriui už knygos pabaigą - už taip vadinamą "hepiendą". Dažniausiai vyriškieji skaitytojai tokią pabaigą mėgsta vadinti moteriška - esą štai "herojus optimistas" laimi kovą su pasaulio blogiu, tad akivaizdu, kad rašytoja moteris. Pasirodo, vyrai irgi nori būti laimingi...

Sveikas pasiekęs penktą viengungystės fazę!

Vidurinių amžių Vakarų Europos istoriniai šaltiniai Lietuvoje publikuojami retai, ši epocha tebelieka neaiški ir menkai pažįstama ne tik plačiajai visuomenei, bet ir profesionaliems istorikams ar literatūros specialistams, todėl dažnai esame priversti tenkintis rusų, lenkų ar Vakarų Europos kalbomis parašytais leidiniais. Todėl nekyla abejonių, kad tokios knygos kaip 2005 m. pasirodžiusi VIII a. II pusės autoriaus Einhardo Frankų valstybės karaliaus, vėliau tapusio imperatoriumi, Karolio Didžiojo biografija sulauks susidomėjimo.

Knygos įvade Rimvydas Petrauskas - vienas iš nedaugelio Lietuvoje gyvenančių ir produktyviai dirbančių šioje srityje viduramžių specialistų - pristato šią epochą, Frankų valstybės istoriją, Karolį Didįjį ir jo biografą Einhardą. Įvado tekstas koncentruotas, bet nenuobodus. Autorius atskleidžia Karolio Didžiojo vaidmenį, reikšmę pasaulio istorijoje. Tai buvo valdovas, sutramdęs krikščioniškai Europai grasinusius arabus ir vikingus, užkariavęs didelius plotus, daug nusipelnęs katalikų Bažnyčiai, Romos popiežiaus institucijai. Galima teigti, kad jis padėjo pagrindus Bažnyčios viešpatavimui Viduramžiais. Šio monarcho reikšmę pasaulio istorijoje liudija ir tas faktas, jog lietuvių, latvių, rusų, čekų, lenkų kalbose karaliaus terminas yra perimtas iš Karolio Didžiojo vardo. Vis dėlto kai kur su R. Petrausko vertinimais norisi polemizuoti. Įvade ne kartą akcentuota, jog Karolis Didysis buvo Europos tėvas, jos vienijimo pradininkas. Tačiau daugelis dabartinės Europos erdvės valstybių (Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys, nekalbant apie Centrinės ir Rytų Europos valstybes, Graikiją) neįėjo į Karolio Didžiojo imperiją. Teigti, kaip įvado autorius, jog šios šalys buvo "interesų sferoje" kiek demagogiška. Santykius su daugeliu šiandieninės Europos šalių, netgi tuo metu, kai jose dar nebuvo jokių valstybinių junginių, palaikė ir Senovės Graikija, Romos imperija, ir Bizantija, bet jos nėra laikomos "Europos Sąjungos pirmtakėmis". Daugelio germanų genčių priklausymas frankų imperijai buvo ginklo galingumo pasekmė, o ne siekis gyventi bendradarbiaujant. Galų gale, Europos valstybės (Italija, Prancūzija, Vokietija) atsiskyrė kaip tik tada, kai mirė Karolis Didysis ir jo vaikai bei anūkai pasidalino imperiją. Todėl kyla klausimas, ar galima Europos vienybės pradininku laikyti užkariautoją? Karolio Didžiojo reikšmės išaukštinimas, matyt, nulemtas ideologinių ir politinių "Aidų" leidyklos nuostatų.

Karolio Didžiojo biografas buvo mažo ūgio vienuolis, kilęs iš turtingos frankų šeimos, kuri gyveno netoli Maino dabartinėje Vokietijos teritorijoje. Šis mokslininkas buvo Karolio Didžiojo akademijos nariu. Jis parašė kai kuriuos religinius kūrinius, bet jį išgarsino "Vita Caroli Magni" - "Karolio Didžiojo gyvenimas", veikalas, turėjęs įtaką tolimesnei biografinio žanro raidai Vakarų Europoje. Pasakojime skaitytojas nesuras plataus, smulkmeniško pasakojimo. Nereikia tikėtis čia rasti mūšių vaizdų ar išsamių geografinių aprašymų. Einhardas valdovo gyvenimą pateikė schematiškai: Karolingų dinastijos pradžia, Karolio Didžiojo užkariavimai, imperatoriaus asmeninis gyvenimas. Apie kiekvieną užkariavimą rašydamas visuomet pabrėždavo, kad Karolis Didysis kovojo dėl teisybės ir krikščionių religijos, jo priešai buvo niekšingi ir žiaurūs. Neverta stebėtis, kadangi tai - rūmų istoriko darbas. Karų aprašymuose kartais pasitaiko nemažų netikslumų, todėl būtina naudotis paaiškinimais. Nominaliai pripažinusios Karolio Didžiojo valdžią šalys čia pavaizduojamos kaip jau užkariautos. "Karolio Didžiojo gyvenimas" svarbus tuo, kad šiame kūrinyje paminėti lietuvių protėviai aisčiai (p. 61), kadangi labai retas viduramžių Vakarų Europos šaltinis yra paminėjęs Pabaltijo gyventojus. Kita vertus, galima spėti, kad šią informaciją frankų biografas perėmė iš Tacito.

Einhardas buvo Karolio Didžiojo gyvenimo amžininkas, pats bendravo su karaliumi, tačiau tai nesutrukdė vėlesniems istorikams smarkiai suabejoti jo biografinių žinių tikslumu. Tą patvirtina ir R. Petrauskas: "Einhardui mažai rūpėjo detalės, istorinių faktų tikslumas" (28 p.). Išties keista, kodėl pats autorius, netgi aprašydamas Karolio Didžiojo išvaizdą, rėmėsi senovės romėnų (Svetonijaus) kūriniais. Paaiškinimų autorius mini, kad biografo pasakojimas objektyviai atspindi to meto politines ir kultūrines nuostatas, tačiau istoriniai faktai, pateikiami Einhardo, nėra patikimi, reikia nuolat atsiversti paaiškinimus, o tai blaško dėmesį. Įdomiai skamba Karolio dievobaimingumo aukštinimas, kai vėliau rašoma apie kai kurias suguloves, su kuriomis buvo sugyventas ne vienas vaikas.

Reziumuojant norėtųsi pasvarstyti dėl pačios knygos vertės ir prasmės. R. Petrausko įvadinis tekstas ir paaiškinimai bei Mintauto Čiurinsko vertimas iš lotynų kalbos atlikti labai kruopščiai ir dėl mokslinės knygos vertės abejonių nekyla. Iš išvaizdos knyga irgi patraukli, gražaus dizaino, iliustracijos aukštos kokybės. Tačiau abejonių kyla dėl praktinės knygos reikšmės. Einhardo tekstas nėra aukšto meninio lygio, juo sunku sudominti neprofesionalus. Tektų pamąstyt, ar galima būtų šią knygą rekomenduoti mokiniui, studentui, nestudijuojančiam istorijos, lotynų kalbos ar literatūros, nebent jei jį kankintų nemiga (bet ir tada "Karolio Didžiojo gyvenimas" būtų veiksmingas neilgai, nes knyga būtų greit perskaityta. Jos apimtis nedidelė, o pats pasakojimas tik 42 nedidelio formato puslapiai lietuvių kalba). Panašios apimties XVI a. LDK bajoro Teodoro Jevlašauskio atsiminimai tikrai žymiai įdomesni. Tačiau, kaip minėta pradžioje, lietuvių intelektualiajai visuomenei labai trūksta Vakarų Europos istorijos ir literatūros šaltinių publikavimo lietuvių kalba. Sunku tvirtai spręsti, bet turbūt geresnis sumanymas būtų išspausdinti šį kūrinį "Naujojo Židinio"-"Aidų" žurnale, vėliau, sujungus su dar keliais ateityje pasirodysiančiais panašaus pobūdžio kūriniais, išleisti didesnės apimties knyga.

Paminklas Karoliui Didžiajam

Fantastiška galimybė: paveikti žmogaus genomą taip, kad po gimimo iš eilinio dvikojo pasidarytų neeilinis tam tikros srities „profas“. Iš tokios idėjos Simon’as R. Green’as sukurptų dar vieną „Sėlinančios Mirties“ dalį, Christopher Rowley padarytų nenugalimą žmogišką „Kovinę formą“, Justinas Žilinskas paleido ant svieto “Genomas 3000”, o Sergejus Lukjanenko pagal žmogaus genomo koregavimo fabulą parašė kosminį detektyvą pavadinimu „Genomas“.

Nieko tame blogo, veikiau viskas atvirkščiai: nuo pat pirmojo puslapio autorius geba įtraukti į istoriją ir jos nepaleisti iš vaizduotės. Kas yra skaitęs bent vieną Lukjanenko knygą, pasakys, „ ar yra buvę kada kitaip? “, „ bičas moka rašyti “, „ Seriožos tekstas kabina ne nuo pirmo puslapio, o nuo pirmo sakinio “ ir panašiai. Aš, kalbant apie „Seriožą“, pirmiausia visada prisimenu jo dilogiją „Atspindžių labirintai“ ir „Netikri veidrodžiai“. Koks ten buvo originalumas ir prikaustymas!! Pamenu, kad sužinočiau, „o kas ten bus toliau?“, skaičiau net darbe (darbo vietoje ir darbo išvietėje), kas po to nepasikartojo ne todėl, kad būtų kas užtikęs, bet todėl, kad nebuvo, kas taip besudomintų. Tikėkimės, ne viskas dar prarasta...

Sugrįžtant prie „Genomo“, tai, kaip knygos nugarėlės rašo: „ …Kažkas turi atsitikti. Ir atsitinka. Kažkas baisaus. Bet ne tai, ko visi laukė... “ Į tą „visų“ tarpą pakliuvau ir aš. Ir sulaukiau, ko negalėjau tikėtis. Bent jau iš Lukjanenko plunksnos.

Istorija bendrais bruožais tokia : „profas“ (kosminio laivo kapitonas) Aleksas neseniai gavo darbą, surenka savo laivui ekipažą, ir leidžiasi juo į galaktinio turizmo kelionę. Laivo keleivės (turistės) - dvi svetimos rasės atstovės, kurių viena (svetimos rasės sosto įpėdinė) kelionės metu nužudoma. Bręsta tarpgalaktinis karas ir vienintelė išeitis – per trumpą laiką rasti žudiką, kuris yra vienas iš ekipažo narių. Nedelsiant į laivą prisistato „profas“ tardytojas, turintis visus genialiuosius Šerloko Holmso bruožus, ir prasideda kaltųjų ieškojimas. O įkalčiai nukreipti į visus - panašiai kaip Agatos Kristi „Žmogžudystė Kale traukinyje“ (prie progos, palyginimui paskaitykite - nenusivilsit), tik čia - ne visi kalti.

Istorijos pagardinimui įterpiamos kelios šalutinės linijos: modernaus meno – emocinė tatuiruotė, kuri geba keisti savo povyzą pagal šeimininko jausmus; globos – kapitonas globoja dar iki išskrendant sutiktą „profę“ slaptąją agentę (šiaip jis ją mylėtų, tačiau genų mutacija užblokavo jo gebėjimo pamilti genus); sekso ir meilės – kokia slaptoji agentė, jeigu nemokės pavergti priešo ar draugo lovos žaidimais ir, kaip dažnai Sergejaus knygose, randame politinių ir poetinių motyvų. (Man asmeniškai trūko tik kulinarinių momentų, kokių buvo „Spektre“). Visa tai suplakus į vieną gaunasi geras laisvalaikio skaitalas, kuriam galima prikišti tik „gumos tempimą“. Prisimenant, kad ekipažą kapitonas rinko trečdalį knygos, t.y. - 110 puslapių, kad nužudymas įvyko po 210 puslapių, antrą kartą tokio mokslinio fantastinio detektyvo nesiryžčiau skaityti. Visa kita aukštumoje – moka Serioža rašyti, o mes turime galimybę perskaityti, tai nėra ko ir varžytis: pradėkime intensyviau gilintis į genų inžineriją, tai gal netrukus turėsime profiliuotų skaitytojų.

Anot “Seriogos”, romanas skiriamas tiems žmonėms, kurie sugeba Mylėti, Draugauti ir Dirbti