Pirmoji reakcija į tai, kad išleistas I-asis Juditos Vaičiūnaitės Raštų tomas - gana proziška: "Taip ir turėjo būti". Juk jos kūrybinis palikimas - apie 2000 eilėraščių, 15 poezijos rinkinių, vertimai. Į šį tomą sudėti iki 1990-ųjų spausdinti eilėraščiai, pradedant rinkiniu Pavasario akvarelės (1960), baigiant Šešėlių laikrodžiu (1990).

Raštai - ne šiaip pažintis, ne probėkšmiais mestas žvilgsnis. Veikiau tai kūrybinė išpažintis tiems, kurie poeziją ne skaito, o studijuoja, gilinasi į autorės nueitą kelią, lygina pirmuosius pavasario akvarelėmis išlietus žingsnius su neužmirštuolių mėnesį sudėliotais Vilniaus fragmentais, brandžiu hiacintais pakvipusiu žiemos lietumi ar šešėlių laikrodžio dūžiais, skaičiuojančiais jau nebe asmeninį, bet priešistorinį laiką, kai gyvybė juntama kaip svaigus akimirką užtrukęs skrydis į dabar . Raštai visų pirma liudija laiką. Vartant vienoje knygoje sudėtus eilėraščius, jis tampa apčiuopiamas. Nenuostabu: J. Vaičiūnaitės kūrybos pagrindas - jusliškumas. Rašyti apie tai, kas matoma, girdima, ką galima paliesti - galėtų būti J. Vaičiūnaitės kūrybinis credo , tačiau - rašyti taip, kad per pojūčius atsivertų tai, kas slypi už regimos dabarties. Poetinė istorijos rekonstrukcija cikluose "Kanonas Barborai Radvilaitei" ar "Kestutaičiai. Restauracija". Vilniaus archeologija to paties pavadinimo eilėraštyje, atsikartojanti daugelyje tekstų kaip genius loci (vietos dvasia). Kalbėjimas čia ir dabar, nuo savęs, bet vis dėlto jaučiant laiko slinktį:

Užlieja kambarį šviesa. Išnyra balkšvas miesto bareljefas

ir baltos astros ant palangės,

kur žurnalai, knygos ir žvakidės.

Einu prie lango, pradarau duris.

Imu žvalgytis -

tik spindesys

ant nebaigtų statyt namų pro ūkaną pralietas.

J. Vaičiūnaitės tekstai tapybiški. Jie kalba vaizdais, per detalę nurodo į visumą, kurią rekonstruoti paliekama skaitančiajam. Būtent - rekonstruoti, o ne interpretuoti, pamatyti savaip. Lieka tik eiti į pasaulį, kur erdvę skaido du balti Kotrynos bokštai, rūdimis pro voratinklius žėri varpai, klaidžioti tais gotiškai paslaptingais skersgatviais, bandant po vieną bruožą restauruoti šešėlius tų, kuriuos mylėjau, jų akis, balsus ir eiseną . Galbūt pavyks išvysti ir Vilniaus vyšnynus vaiskų pavasario vakarą . Taigi J. Vaičiūnaitės Raštų skaitymas, man prasidėjęs gana akademiškai (sąžiningai bandžiau gilintis į G. Bernotienės įžangos straipsnį "Branginusi šviesos gelmes" turėdama tikslą pažvelgti į poetės nueitą kūrybinį kelią iš laiko perspektyvos) galų gale vis tiek baigėsi įsižiūrėjimu į paskiruose tekstuose atsiveriančias patirtis. Atsidūriau prieš paprastą faktą - net ir liudydama laiką tikra poezija lieka jam nepavaldi. Pro savo langą matydama šerkšnotas klevų šakas, kurios dar taip neseniai degė rudens raudoniu, nejučia stabtelėjau prie eilėraščio "Žiemos sode":

…ir kai vainikas

iš snaigių spindesio pavirs į šlapdribą,

tu jausi tą lietaus ir ledo ribą,

regėsi - pro gėlių šakas ištrykš

į stiklo kambarį

žiemos vaivorykštė

Poetinė archeologija

Disko pasaulis, nepaisant kai kurių smulkių skirtumų (pvz. to, kad jis keliauja per begalinę visatą ant milžiniško vėžlio, dėl kurio lyties nepaliauja ginčytis mokslininkai, nugaros), yra labai panašus į mūsiškį. Net ir šventės panašios - mes švenčiam Kalėdas, diskiečiai švenčia Kiaulėdas. Galbūt jie, kaip ir mes, prisiryja kaip kiaulės per minėtą šventę...na, bet nereikia nukrypti nuo temos. Taigi, yra Kiaulėdos, yra ir Kiaulėdų Senelis, kuris užsiima tuo, kad Kiaulėdų išvakarėse kiaulėmis kinkytomis rogėmis skrieja per pasaulį, lenda pas žmones namo per kaminą, suvalgo jam paliktą pyragėlį, susirenka kiaulėms paliktus runkelius, pasako "Ho ho ho", palieka kokią nors smulkmeną ir išnyksta. Kaip ir kiekvienas filantropas, jis turi priešų, o priešai turi pinigų nusamdyti profesionalams, kurie jų problemą išspręstų.

Profesionalai, kitaip tariant, Žudikų gildija, truputį nustebinti tokio neįprasto užsakymo, bet tik truputį. Juos sunku nustebinti, ypač jei už darbą sumokama iš anksto. Laimingo sutapimo dėka, Ankh-Morporko Žudikų gildija turi reikalingą specialistą - poną Teatimę, kuriam nepatinka kai jį pavadina Laiku Arbatėlei ir kuris šiaip yra truputį...keistas. Ta prasme, kad jaučia nesveiką malonumą, atlikdamas užsakymus, kas laikoma blogu skoniu, ir kartais pašalina liudininkus, kas yra itin neprofesionalu - juk už juos nebuvo užmokėta, o kuo tada žudikas skiriasi nuo paprasto žmogžudžio? Tačiau kadangi ponas Teatimė yra nepaprastai talentingas savo srityje, šie jo smulkūs trūkumai yra toleruojami. Tokiu būdu užsakymas atitenka jam, ir nė trupučio nenustebęs ponas Teatimė ima jį vykdyti.

Ir sėkmingai įvykdo.

Tačiau...

...tačiau tuomet atsilaisvina neįsivaizduojami kiekiai Tikėjimo. Juk Kiaulėdų senelis - universali antropomorfinė personifikacija, galiojanti, taip sakant, visame Diske, o ne kokiam nors viename regione, kaip dauguma smulkių dievukų. O su Tikėjimu problema ta, kad ši medžiaga chemiškai (mitologiškai?) itin aktyvi ir grynajame pavidale išsilaiko labai trumpai - tik kol susijungia su kokia nors tinkama idėja. Tada iškrenta labai įdomios nuosėdos - Pagirių O dievas (nes niekas jo dievu nešaukia, visada tik "O dieve!", Kojinių Siurblys, atsakingas už tai, kad po skalbimo nerastumėt bent vienos kojinės, Plikės Goblinas (nuima jums plaukus ir sukiša į šukas. O žinot tuos šlykščius plaukų veltinius, užkemšančius vonią? Taip pat jo darbas.) ir panašūs sutvėrimai.

Siuzana Sto-Helit, pagal kilmę kunigaikštytė, pagal išsilavinimą guvernantė ir labai racionalaus mąstymo mergina, labiau už viską norėtų tokiais absurdiškais sutvėrimais netikėti, betgi negali, būtent dėl savo blaivaus ir į fantazijas nelinkusio proto - negalima netikėti tuo, ką žinai egzistuojant; juolab, kad pačios senelis yra...tarkim, labai svarbi antropomorfinė personifikacija, taip pat didelis keistuolis. Ir kai senelio bendradarbis atskubėjęs ima cypauti, kad senelis (vėl) išsikraustė iš proto ir išsidirbinėja, Siuzanai nieko kito nelieka, kaip imti iniciatyvą ir dalgį į savo rankas ir eiti taisyti situacijos. Visa laimė, kad ne pirmas kartas.

* * *

-- Gal užsičiaupkit? -- pasiūlė jis [Ridcully]. -Juk Kiaulėdos! Ne laikas kvailiems ginčams, argi ne?

-- Taigi kad laikas, -- niūriai pasakė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas. - Pats tas laikas kvailiems ginčams. Mūsų šeimoj jauteisi laimingas, jei vakarienė baigdavosi be priekaištų kaip kad "Kaip negerai, kad Henris nesutiko daryti verslo su mūsų Ronu". Arba "kodėl niekas neišmokė šitų vaikų naudotis peiliu"? Šitas taip pat buvo prie populiariausių.

-- O dar susipykimai, -- pasakė Ponderis Stibbonsas.

-- O taip, susipykimai, -- atsiliepė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas. - Kiaulėdos netikros be visų sėdinčių ir spoksančių į skirtingas sienas.

-- Žaidimai buvo blogiau, -- pasakė Ponderis Stibbonsas.

-- Blogiau negu vaikai daužantys vienas kitą savo žaislais, kaip manai? Kiaulėdų popietė netikra be ratukų ir lėlių nuolaužų visur ir visuotinio inkštimo. Užpuolimas ir baterijos pridedamos.

-- Mes turėjom tokį žaidimą "Sumedžiok šlepetę", -- pasakė Ponderis. Kas nors paslėpdavo šlepetę. O tada mes turėdavome ją rasti. O tada susipykdavome.

-- Tai nėra visai blogai, -- įsiterpė Šiuolaikinių Runų lektorius, -- Turiu omenyje, Kiaulėdos nėra tikrai blogos, jei visi neužsidėję popierinių kepuraičių. Visada juk būna taip, kad kažkieno siaubinga nusenusi teta užsideda tą kepurę ir koketiškai šiepiasi visiems, nes ji tokia bohemiška.

-- Buvau pamiršęs apie popierines kepuraites, -- pasakė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas. - O varge.

-- O vėliau kas nors būtinai pasiūlo stalo žaidimą, -- pasakė Ponderis.

-- Taip. Kurio tikslių taisyklių neprisimena niekas.

-- Bet tai nesustabdo pasiūlymų žaisti iš pinigų.

-- O po penkių minučių turim du žmones, kurie nebešneka vienas su kitu iki gyvenimo pabaigos dėl vienos monetėlės.

-- O koks nors siaubingas vaikiščias...

-- Aš žinau, žinau! Koks nors siaubingas vaikiščias, kuriam leido neiti miegoti ilgiau, laimi visų pinigus, šlykštus mažas plėšikas!

-- Taigi!

-- E..., - pasakė Ponderis, kuris įtarė, kad jis buvo būtent toks vaikas.

-- Nepamirškime dovanų, -- pasakė Neapibrėžtų Mokslų skyriaus vadovas, kuris tarsi skaitė iš kažkokio vidinio juodojo sąrašo. - Kokios...kokios žadančios jos atrodo visame tame popieriuje, kokios nėščios galimybėmis...o tada tu jas išvynioji ir atrandi, kad vyniojamasis popierius buvo kur kas įdomesnis ir dar turi pasakyti, "Kaip praktiška, šito tikrai prisireiks". Dovanoti nėra geriau negu gauti, manau, tiesiog mažiau gėdinga.

-- Aš išsiaiškinau, -- pasakė Vyresnysis Supermatematikas, -- kad visus tuos metus aš buvau Kiaulėdų dovanų urmo tiekėjas...

-- Tai kad visi mes esam, -- pasakė Vadovas. - Išleidi kalnus pinigų kitiems, o ką gauni pats, nuvyniojęs visus popierius, yra viena šlepetė ir knyga apie ausų vašką.

HO HO HO.

“Ir kiekgi gali žmogus medžioti žirafas? Perkūno oželiai ir slankos gali teikti ne mažesnį malonumą, tačiau aš manau, kad kur kas kilniau medžioti pačius save.” (278 p.)

Tai ir medžiojo Henry Davidas Thoreau, 1845 m. liepos 4 d. palikęs Konkordą ir išėjęs gyventi į mišką prie Voldeno tvenkinio... Jo atsiminimai, pavadinti "Voldenas, arba Gyvenimas miške", tapo klasika ir iki šiol yra aktualūs. Savo noru atsisakęs civilizacijos patogumų, Thoreau pasirinko paprastą gyvenimą gamtoje: be pirkimų - pardavimų, be bereikalingo darbo, tik su gamta, knyga ir savo mintimis. Kalbėdamas apie miške patirtus išgyvenimus, kilusius apmąstymus ar paprasčiausiai apie savo buitį, autorius nuosekliai įrodinėja, kad žmogus gali gyventi ir be visų tų akmenų, kuriuos pats pasirišo po kaklu.

Prie tvenkinio Thoreau praleido dvejus metus ir du mėnesius. Knygoje kruopščiai aprašoma viskas, pradedant išlaidomis, nameliu, maistu, baigiant smulkiausiomis Voldeno gamtos detalėmis: tvenkiniu ir jo metamorfozėmis (užšalęs? tamsus? nusekęs?), paukščių giesmėmis, žuvimis, žvėrimis, augalais - gamtos ritmais, prie kurių nori nenori turėjo prisitaikyti iš miesto atsikėlęs naujasis gyventojas. Išgirstame istorijų apie žmones - paprastus, nebaigusius harvardų kaip pats Thoreau, bet daug laimingesnius nei daugelis jo pažįstamų Konkorde. Lyg tarp kitko autorius įterpia anglų poezijos, Homero, Ovidijaus ar Konfucijaus ištraukų, bet ir tarp jo paties minčių aforizmų medžiotojai ras ne vieną perliuką. Įdomiausia, kad "išmintis" kaip reta natūraliai įsiterpia į peizažų aprašymus bei skrupulingus atpasakojimus, kas, kaip ir kur buvo pasėta ar patręšta. Nepastebimai, bet nuosekliai rutuliojamas, aiškinamas, iliustruojamas Thoreau požiūris į civilizaciją, visuomenę ir žmogaus santykį su jomis. Kaip pastebi Rolandas Pavilionis, "Thoreau supratimu, žmonėms nepavyko išspręsti konflikto tarp laukinės ir civilizuotos būties: palikę pirmąją, jie kartu prarado gebėjimą tenkintis būtinu" (320 p.). Tai ir yra pagrindinė "Voldeno" tema, Thoreau iliustruojama asmenine patirtimi.

Su tuo siejasi drauge spausdinamo esė "Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą" idėjos. Čia nagrinėjama problema - valstybė ir individas. Savo laiku Thoreau buvo žinomas kaip prisiekęs mokesčių nemokėtojas ir apskritai esamai santvarkai priešiškas asmuo - net sklando legenda, jog jis atsisakė sumokėti Harvardui už diplomą, todėl jo taip ir negavo. O kartą, pagailėjęs keleto dolerių valstybei, Thoreau buvo nakčiai patupdytas į belangę. Išėjęs nepasitenkinimą išliejo popieriuje - tai ir yra garsusis esė, įkvėpęs Mahatmą Gandį ir Martiną Liuterį Kingą. Thoreau kritikuoja tiek patį "daugumos" principą, tiek savo meto valstybę: "Niekuomet nebus iš tikrųjų laisvos ir apšviestos Valstybės, kol ji nepripažins individo kaip aukštesnės ir nepriklausomos galios..." (313 p.). Pilietinis nepaklusnumas, anot jo, yra būtinybė, nes visų pirma turime būti žmonės, o tik paskui piliečiai. Įstatymas kaip toks net nebūtų svarbus, jeigu būtų skatinama elgtis pagal teisingumo principus. Kitaip tariant, pirma teisingumo pojūtis, įstatymas - tik po to.

Tokia, nūdienos žmogaus akimis žiūrint, nuosaikiai maištinga pozicija, Thoreau nuomone, labiausiai artima ir suprantama turėtų būti "neturtingiems studentams" - jauniems ir kritiškai nusiteikusiems stabų atžvilgiu (taip reziumuoja Pavilionis). Išties patraukliausia šiuose dviejuose kūriniuose yra autoriaus atvirumas ir laisvė, kurią jis siūlo. Gyvenimas pagal prigimtį, laisvė nuo įsipareigojimų, kurie nieko gero neduoda, - bet ne egoizmą tenkinanti, o mokanti darniai gyventi visuomenėje ir, plačiausia prasme, pasaulyje. XIX a. mesti viską ir išeiti į mišką buvo daug paprasčiau nei dabar, bet svarbu ne tai, ar "Voldeno" sužavėtas skaitytojas susiras Labanore tvenkinį ir ims gyventi atsiskyrėliškai: Thoreau filosofija, išdėstyta nuoširdžiai ir paprastai, yra sveikas vaistas nuo visokiausio plauko civilizacinių negalavimų, neduodančių ramybės kaip ir prieš pusantro šimto metų, taip ir dabar.

"Išaušta tiktai tas rytas, kuriam mes patys pabundame" - baigia savo pasakojimą Thoreau, ir priduria: "Diena ateina po aušros. Saulė tėra ryto žvaigždė."

Metas pabusti.

Leidykla "Kitos knygos" ir toliau tęsia misiją supažindinti lietuvių skaitytojus su pasaulinės literatūros underground'u. Tam net seriją sukūrė - "Intro", kurios skiriamuoju bruožu nurodomi autoriai - "literatūros maištininkai ir chuliganai". Šiokių tokių abejonių kelia, ar toks rašytojų pasirinkimo būdas tikrai geriausias - man labiau patiktų, kad būtų siejamasi prie kūrinių - maištingų ar chuliganiškų, o ne prie juos parašiusių žmonių legendos: pavyzdžiui, N. Pečiūra (aka Atsuktuvas) buvo maištinga ir garsi underground'o figūra, tačiau jo romanas "Vilniaus kiberpoema" jokios vertės neturi. Tačiau dejuoti, kad "Intro" nuvertės, dar per anksti, nes antroji šios serijos knyga (beje, kaip ir pirmoji - Ch. Bukowski'o "Paštas") tampa maloniu atradimu.

Iš karto prisipažinsiu, kad iki R. Brautigan'o (1935-1984) romano "Arbūzų cukruje" (1968 m.) pasirodymo lietuviškai apie šį autorių nieko negirdėjau. Plačiau apie jį nepasakosiu, nes leidykla "Kitos knygos" tęsia ir kitą "klasišką" klasikinę tradiciją: knygos pabaigoje pateiktas trumpas vertėjo straipsnelis apie rašytoją ir patį kūrinį. O va apie patį romaną šiek tiek parašysim.

Pradėsim nuo arbūzų cukraus. Enciklopedijose rašoma, kad arbūzų vaisiuose yra angliavandenilių (gliukozės, fruktozės), baltymų, pektininių medžiagų, vitaminų B1, B2, C, PP, folinės rūgšties, karotino, natrio, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, organinių rūgščių, celiuliozės. Sėklose yra aliejaus. Arbūzai varo iš organizmo skysčius, gerina medžiagų apykaitą, padeda šalinti galutinius jos apykaitos produktus, todėl šiuos vaisius patartina valgyti sergantiems širdies kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ligomis, tulžies ir inkstų akmenlige, mažakraujyste. Liaudies medicinoje arbūzo minkštimo ir sulčių buvo duodama gerti karščiuojančiam ligoniui, džiovintų žievelių nuoviru varomas šlapimas. Ir dar - arbūzai turi iki 11 procentų cukraus.

Nežinau, kiek litrų arbūzų sulčių reikia, kad gautum vieną kilogramą arbūzų cukraus, net nežinau, kodėl R. Brautigan'as pasirinko būtent arbūzų cukrų (imponavo arbūzo diuretinės* savybės), tačiau apžvelgiamoje knygoje ši medžiaga yra nepamainoma - iš jos gaminamas ir stiklas, ir lentos, kurios naudojamos tiltų bei trobų statybai ("Man patinka mano tiltas, nes jis padarytas iš visų dalykų kartu: medžio, tolimų akmenų ir mielų arbūzų cukraus lentų.", 23 p.). Bet arbūzų cukrus yra ne tik medžiaga - tai ir būsena ("Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje. ", 11 p.), ir vieta ("Viskas atsiskleis, keliaujant arbūzų cukruje.", 12 p.), ir pats gyvenimas ("Naktis buvo vėsi, žvaigždės - raudonos. Aš žingsniavau pro Arbūzų Reikalus. Ten mes iš arbūzų gaminame cukrų. Išspaudžiame iš jų sultis ir viriname, kol lieka tik cukrus, tad suformuojame iš jo tai, ką turime: savo gyvenimus.", 45 p.).

Kaip matyti iš pirmųjų sakinių, "Arbūzų cukruje" nėra įprastas romanas. Kritikai šį R. Brautigan'o kūrinį vadina utopija. Utopija apie naują visuomenę, gyvenančią idMYRYJE -pusiausvyroje, kuri visada keičiasi: "Prieš pat įžengiant į idMYRĮ, jis pasikeitė. idMYRIS toks: visada keičiasi. Tai į gerą." (27 p.). Visuomenę, kurioje nėra nelaimingų, nervingų, nenuoširdžių, ilgapirščių ar plepančių "tokius dalykus, kurių geri žmonės nesupranta ir nenori suprasti" (72 p.), nes išvardintieji išeina į įNIRČIO gaują, "kapstosi su ja Užmirštuose Reikaluose ir gauna už tai viskio, kurį įNIRTIS varo iš užmirštų dalykų." (72 p.).

Romano siužetu visada nurodomas meilės trikampis, nes tai vienintelis konkretus atsakymas į klausimą "Apie ką knyga?" (aišku, gali būti ir variantas - "Apie arbūzų cukrų"). Visa kita - simboliai, nuorodos ir pasvarstymai, duodantys peno skaitytojams ir darbo kritikams. Ką perskaito šiame romane R. Brautigan'o kūrybos tyrinėtojai, taip pat rasite minėtame S. Repečkos straipsnyje - jūsų reikalas, sutikti su jais ar ne. Pavyzdžiui, man patiko upių - gyvenimo simbolių (jomis teka gyvybės šaltinis - vanduo) ir upių - mirties simbolių (jose esančiuose ir naktį šviečiančiuose sarkofaguose idMYRIEČIAI laidoja savo artimus) priešprieša, tačiau nesutikčiau su idMYRIO kaip idealios visuomenės modeliu - nemanau, kad priimtinas iki šleikštulio saldžiai (arbūzų cukrus?) superteigiamų žmonių, kurių nevaldo emocijos (tiek neigiamos, tiek teigiamos), idealizavimas: nors idMYRIS romane vaizduojamas kaip priešprieša įNIRČIUI, tačiau jis kartu etimologiškai siejamas su mirtimis (mirti-myris-idMYRIS).

Bet tai diskusijos, ginčai. Knyga mane sužavėjo ne tiek samprotavimais, kiek stiliumi: trumpame kūrinyje, kurį perskaityti užtrunka pusantros valandos, rasite ir prozą, prilygstančią poezijai ("Mano vardas"), prisiminsite Mikės Pūkuotuko dialogus ("Fredas"), ir Mažojo Princo istoriją ("Jis paėmė daiktą iš kišenės ir padavė man. Neišmaniau, kaip jį paimti. Pabandžiau laikyti taip, lyg tai būtų gėlė, ir akmuo vienu metu.", 17 p.), ir A. Baricco "Šilko" eleganciją ("Mes parėjome į idMYRĮ susikibę už rankų. Rankos - labai šaunus daiktas, ypač sugrįžusios po meilės glamonių.", 53 p.).

Su kuo visiškai nesiderino šis romanas, tai G. Orwell'o kūryba, nors perskaitęs, kad "Arbūzų cukruje" vadinama utopija, iš karto pagalvojau apie vieną garsiausių tokio literatūrinio žanro kūrinių - argi įsivaizduojate tokį skyrių "1984-uosiuose":
"- Na ką gi, man laikas prie darbo, - pasakė Fredas. - Laukia lentų presas. O ką tu veiksi?
- Turbūt rašysiu, - atsakiau. - Šiek tiek padirbėsiu prie knygos.
- Skamba ambicingai, - tarė Fredas. - Ar knyga apie orą, kaip sakė mokytojas?
- Ne, ji ne apie orą.
- Tai gerai, - pasakė Fredas. - Nenorėčiau skaityti knygos apie orą.
- Ar apskritai esi kada nors skaitęs knygą? - paklausiau.
- Ne, - atsakė Fredas, - nesu, bet nenorėčiau pradėti nuo debesų." (skyrius "Literatūra", 121 p.)

Ir nors baigiantis romanui tokių perliukų sumažėja, nes nelogišką ir "kreivą" pasaulį keičia simboliais pateikti mūsų gyvenimo atspindžiai, tačiau tai tik duoda papildomų niuansų, visiškai negadindama skonio, kuris lieka perskaičius knygą - arbūzų cukraus skonio, kad ir kas tai bebūtų. Man asocijuotųsi su kažkuo gaiviu ir sunkiai įsivaizduojamu.

"Papasakosiu jums apie tai todėl, kad aš čia, o jūs - toli." (11 p.)

*Gr. "diuretikos" - šlapimą varantis.

Leonardas Da Vinčis. Po Dano Browno bestselerio "Da Vinčio kodas" - žmonių sąmonėje prisikėlęs, o gal naujai užgimęs didžiausias visų laikų genijus. Knygų apie jį išleista pakankamai. Da Vinčio gyvenimas nebuvo lengvas. Nepaisant to, jis sugebėjo nuveikti tiek daug, kad žmonijos istorijoje visiems laikams užsitikrino deramą vietą.

Michael J. Gelb, bestselerio "Norėčiau mokėti daryti stebuklus" autorius, ir šį kartą norėjo pagal septynis Da Vinčio principus padėti žmonėms ugdyti dvasinį potencialą. Deja, knygoje pirmiausia į akis krinta eiliniam skaitytojui pritaikytas žinių lygis. Man norėjosi kažko šiek tiek pikantiškesnio, gilesnio - didaktika taip pat čia visai netinka ir primena pigius amerikietiškus šarlatanų skaitalus.

Nemažai komentarų skirta "Da Vinčio kodui", visiškai paneigiant Browno iškeltas absurdiškas idėjas ir teorijas. Keisčiausia tai, kad M. Gelbas vis tiek žavisi garsiuoju detektyvu ir su nekantrumu laukia pagal jį sukurto filmo.

Nepaisant šių minusų knyga verta dėmesio. Ne tik dėl to paties Da Vinčio septynių principų analizės, bet ir labai išradingai pateiktų veik visų didžiųjų religijų minčių. Knygoje gausu daosizmo, hinduizmo, judaizmo, islamo ir, be abejo, krikščionybės tiesų. Pasitelkiama daugybė garsių žmonių idėjų, informacija pateikiama įdomiai, išradingai, įvelkant ją net į atrodytų visai su tuo nesusijusių įvykių kontekstą.

Nors "Iššifruojant Da Vinčį" pristatoma kaip knyga, padedanti atrinkti, kas tikra ir kas - išgalvota Browno šedevre, mano manymu, šis reklaminis triukas padės daugybei detektyvo gerbėjų atidžiau pažvelgti į Leonardą Da Vinčį, žmogų, kuris norėjo išmokti daryti stebuklus ir jam tai pavyko.

M. Gelbas parašė knygą, kurią galima nuolat atsiversti ir pasisemti dvasinių jėgų. Aišku, daugelis išvydę tokią mintį - nusijuoks. Šiais laikais knygynai lūžta nuo įvairių guru pasakų kaip pasiekti laimę. Visgi, "Iššifruojant Da Vinčį" nėra dvasinio gyvenimo vadovas. Tai knyga, kurioje populiariai nagrinėjamas svarbiausias klausimas - kas yra žmogus? Da Vinčis vienas iš pirmųjų suvokė, kad visi atsakymai glūdi mumyse.

Šią knygą sunku su kuo nors palyginti. Kad ir kaip bebūtų, man rodos, kad ji tikrai vertinga, o tiems kas apie Da Vinčį pirmą kartą išgirdo iš Dano Browno, tai puiki galimybė užkamšyti nemokšiškumo prarajas. Kitaip tariant, "Da Vinčio kodas" - puiki laisvalaikio knyga, bet atstogos anksčiau ar vėliau baigiasi. Ateina laikas susimąstyti apie ateitį, galbūt gilintis į savo vidų. Tik nesakykite, kad viską apie save jau žinote. To nežinojo net pats Leonardas.

Iššifruojant save?

Įdomu paimti į rankas iki tol neskaityto autoriaus knygą. Nežinai, ko tikėtis, o ir skambus šūkis "XX amžiaus aukso fondas" nebūtinai žada malonų skaitymą. Ir iš tiesų - užtenka perskaityti vos keliolika šios knygos puslapių, kad jau pagautum save begalvojant - kur čia slypi tas auksas? Nenustebčiau, jeigu jau po keliolikos šios knygos puslapių nekantresnis skaitytojas lengvai padeda knygą į šalį ir prisiekia pamiršti rašytoją amžiams.

Jeigu atsisakote pasiduoti, jūsų laukia kelionė per dvidešimt rašytojo gyvenimo metų. Kelias toli gražus nėra trumpas ir tiesus. Keliaujant miesto gatvele, greičiausiai jums nebus nupasakoti sutiktų žmonių išoriniai portretai, bet būtinai su jais pasisveikinsite, sužinosite apie jų praeitį, charakterį ir šeimos istoriją, neretai palūkuriuosite šalimais, klausydamiesi trumpo pokalbio. Jei keliatės anksti ryte ir gatve keliaujate vieni (aišku, su rašytoju), jums bus smulkiai nupasakota šios gatvelės istorija ir net kas gyvena namuose, pro kuriuos praeinate. Pietaudami Gantų šeimoje, juoksitės kartu su jais, klausysitės pokalbių ar dygių monologų, stebėsite jų gyvenimo scenas. Pamažu pasinersite į vidinį pagrindinio veikėjo - Judžino - jausmų pasaulį, jo psichologinį vystymąsi ir tobulėjimą bėgant metams. (T.Vulfas protagonisto (savęs, mat romanas - beveik autobiografinis) neidealizuoja, bet siekia jį parodyti tokį, koks jis iš tiesų yra - dažnai murzinas, nelabai tvarkingas, keistų manierų ir išsiskiriantis iš minios.

Dėmesį patraukia ir kūrinio leksika. Žmogui, pavargusiam nuo įprastinių žodžių srauto, bus miela skaityti posakius ir frazeologizmus, kuriuos ausys seniai bebuvo girdėjusios. Dažnokai posakiai grubūs (užsikišk koserę, ėda kaip meitėliai), bet kalba gyva ir maloni, o retkarčiais kartu su veikėjais iš juoko norisi raičiotis ant grindų. Taip pat tekste nemaža posakių, ištraukėlių iš kitų rašytojų kūrybos. Kartais tiesiog maga daugiau sužinoti apie šiuos istorinius veikėjus, tad gali tekti knygą bent trumpam padėti į šalį.

Pats T. Vulfas neteigė, kad tai autobiografinis romanas, tačiau tam ir neprieštaravo. Miesteliai, herojai, prašalaičiai - realūs T.Vulfo gyvenime aplankyti miestai, sutikti žmonės. Daugelis įvykių, aprašomų šioje knygoje, taip pat tikri. O nuo jų buvo prabėgę vos 20-15 metų... Turbūt čia ir reiktų ieškoti aukso gyslos - drąsos aprašyti tada dar užmarštin nenukeliavusius įvykius, nebijoti pašiepti žmones. Skaitydamas knygą, nejučia susipažįsti ir su XX a. pradžios Amerika, kuri neaprašoma istorijos knygose. Pažvelgi į tą Amerikos gyvenimą eilinio baltaodžio Amerikiečio akimis - negrų kvartalai, žmonių nuotaikos I pasaulinio karo metu.

Perskaičius knygą, naujai įvertini T.Vulfo citatą iš jo laiškų: "Pasaulis ne toks jau blogas, bet ir ne toks jau geras, ne toks jau bjaurus ir ne toks jau gražus. Visa tai - gyvenimas, gyvenimas, gyvenimas, ir tai vienintelis dalykas, turintis prasmę". Knyga - tai gyvenimas, autoriaus gyvenimas, ne toks jau bjaurus, bet ir ne toks jau gražus, tiesiog tikras Gyvenimas.

Kelias per gyvenimą

Kas yra stebuklas? "Dalykai, kuriuos mes matome, jaučiame, bet nesugebame paaiškinti yra vadinami stebuklais", - Vytautas V. Landsbergis, "Traktatas apie stebuklus".

Michaelas J. Gelbas, remdamasis Leonardo da Vinčio palikimu išskiria septynis principus, būtinus genialiems dalykams atlikti. Knygoje autorius bando parodyti, kaip pasinaudojus didžiausio visų laikų genijaus patirtimi patirti asmeninį ir profesinį renesansą.

"Norėčiau išmokti daryti stebuklus" (tai frazė, kurią vaikystėje ištarė Leonardas) - savotiškas vadovėlis kiekvienam žmogui, siekiančiam save tobulinti ir ugdyti, atverti savosios dvasios galią. Jame suplakama istorinė medžiaga, buzaniški pamokymai, kad mes, neva, veik nesinaudojame savo smegenų galiomis, ir paties autoriaus mintys, grindžiamos įvairių mokslinių tyrimų rezultatais.

Informacija pateikiama taip, kad ją suprastų kiekvienas. Juk bestseleris. Akivaizdu, jog visa pagalbinė redaktorių komanda padirbėjo puikiai. Nėra nereikalingų lyrinių nukrypimų, viskas aišku, konkretu, sklandu. Tai vienas iš knygos privalumų. Apie Da Vinčį teko skaityti daug knygų, tačiau ši išsiskiria puikiais praktiniais pavyzdžiais, susietais su teorine medžiaga. Kita vertus, tai - plačiajai visuomenei adaptuota knyga, pažintis su Leonardu da Vinčiu ir jo gyvenimu. Kartais norėtųsi šiek tiek gilesnių žinių, tačiau autoriaus užduotis buvo kitokia. Bet kuriuo atveju, tai taip pat puikus kūrinys apie didžiausią visų laikų genijų. Autorius aukština garsiosios "Džokondos", "Paskutinės vakarienės" autorių, kuris peržengė ne tik savo gyvenamąjį laikmetį, bet ir įrodė, ką gali pasiekti atkaklus žmogus, kuris nuolat ieško ir trokšta žinoti. Be abejo, talentas, kuriuo jis buvo apdovanotas milžiniškas, tačiau kas žino, ką Leonardas būtų pasiekęs be savo vidinės stiprybės. Kas iš tiesų buvo Da Vinčis? Dailininkas, mokslininkas, filosofas, gamtininkas... Sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Nežinau ar įmanoma nesižavėti šiuo žmogumi. Atrodytų, jog tai - asmenybė, kuri neturėjo trūkumų. Perskaičius M. J. Gelbo knygą galima ir šiek tiek nusivilti. Kodėl? To, ką pasiekė renesanso genijus neįmanoma atkartoti. Jis iškėlė tokią kartelę, kurią vargu ar kas nors sugebės pasiekti. Kai kalbama apie Leonardą Da Vinčį, tobulybė atrodo taip netoli.

Michael J. Gelb parašė išties dėmesio vertą knygą, nesudievindamas Da Vinčio, o priešingai, parodydamas, kad kiekvienas žmogus savyje turi genialumo, ir galėtų pasiekti daug daugiau, jei tai suprastų. Ši knyga tiems, kas tiki stebuklais ir tiems, kurie nori jais patikėti, bet neranda pakankamai įrodymų. Leonardas da Vinčis yra didžiausias žmonijos stebuklas. Jis nepastatė Egipto piramidžių, tačiau ar "Monos Lizos" šypsena ir žvilgsnis yra ne tokie pat didingi? Tikriausiai manote, jog neįmanoma vien pažvelgus į šio genijaus gyvenimą ir darbus išmokti daryti stebuklus. Tikriausiai žinote garsiąją citatą iš filmo "Spąstai": "neįmanoma, bet galima padaryti". Ar norėtumėte išmokti daryti stebuklus?

Tai ar norėtumėte?

Visų pirma aš ją pažinau kaip "VRS kameros" vedėją, po to kaip dainininkę, o dabar dar kaip rašytoją. Nors, apsaugok Dieve nuo tokių rašytojų.

Šis humoreskų rinkinys niekada nesulauks tokio atgarsio, kaip sulaukė knyga apie FOJĖ "Aš atsisuksiu atgal", Nėriaus Pečiūros "Aš ir Atsuktuvas", "Vilniaus kiberpoema" ar, kad ir visiškai nieko verta, bet perkama Stano (iš "Delfinų") "Kiek kainuoja ilgesys". Lukoševičiūtė, galima drąsiai teigti, atstovauja popsiškąją muzikos sritį, tik nėra tokia garsi, populiari, skandalinga, dažnai besirodanti viešumoje ar kitaip linksniuojama visuomenės lūpose. Įsivaizduoju kokių kalbų, ir, aišku, populiarumo, sulauktų Ryčio Cicino ar Mango mergelių rašliava, tiesa, už pastarąsias tikriausiai parašytų broliai šaunuoliai Bendžiai, jei tik mokėtų rašyti. Bet į popscenos užkulisius numokime ranka ir imkimės Rūtos humoreskų.

Knygos viršelyje išvardintos net trys priežastys, kodėl būtinai turite įsigyti šią knygą:

1. Tai 28 humoreskos, kurias perskaitę miegosite ramiau, nei pasižiūrėję siaubo filmą.

Gal tai ir būtų tiesa, jeigu bent pusę tų humoreskų būtų verta spausdinti. Tad nieko keista, kad pati knygutės pradžia pasitinka su autorės padėka rėmėjams. Abejoju, ar kokia leidykla būtų sutikusi vien iš savo lėšų spausdinti tokį niekalą.

Autorės žodis sako, kad tai ilgai puoselėtas kūrinys; kad tai septynerių metų darbo rezultatas, pagrįstas kokybe, o ne kiekybe ir pan. Visa tai - pačios Rūtos nuomonė, dėl kurios galima ginčytis iki nukritimo. Skaitant akivaizdu, kad kai kurios humoreskos parašytos dėl skaičiaus, kad vienos humoreskos sukurptos rašytojo-vaiko, kitos rašytojo-subrendėlio; vienas galima skirti nebent pradinių klasių mokiniams ("Nematoma", "Žvakutės"), o kitas galima būtų spausdinti suaugusių žurnaluose ("Sėkmingi rinkimai", "SMS romanas", "Botagėlis").

Iš viso rinkinio šlamšto galima išskirti kelias padoresnes humoreskas: "SMS romanas" - puikus pažinčių SMS'ais pašiepimas; "Laiškas dizaineriui" - apie tai, kaip mada tampa liga; "Senis ir auksinė žuvelė" - kurioziškas pasakos perkėlimas į realų gyvenimą;

Pats didžiausias humoreskų trūkumas - nuspėjamumas. Neperskaitai pusės teksto, o jau aišku, kuo baigsis. Tad vietoj malonumo beskaitydamas susirgau nervingumu, kurio neišgydė ir antroji priežastis, privertusi įsigyti knygą:

2. Speciali naujovė tinginiukams ir niekada neturintiems laiko: geriausios humoreskos įgarsintos kompaktinėje plokštelėje.

Tiesą sakant, Lietuvoje seniai reikėjo visiems (o ne tik akliesiems) prieinamų įgarsintų knygų. Smagumėlis: užsimeti kompaktą, klausai ir tuo pačiu gali dirbti kitus darbus. Žinoma, skaitymo greitis gerus tris keturis kartus lenkia klausomo įrašo apimtį, bet gaminant valgį, tvarkant kambarius ir atliekant kitas funkcijas, kai pirštai ir akys užimti, tai geriausia išeitis visiems knygų graužikams. Teko girdėti DJ Momo "Pasakos vaikams ir ne tik", tai ten retkarčiais galima buvo šyptelėti, jeigu ne iš istorijos turinio, tai iš Šapranausko tono ir leksikono.

Aprašomoje plokštelėje viskas blogai. Lukoševičiūtės skaitymas iki koktumo nugludintas ir žodis žodin atkartoja knygos tekstą, stinga artistiškumo. Šalia autorės balso girdime daug mielesnį ausiai E. Žebertavičiūtės (velnias žino, kas ji tokia) ir D. Martinaičio ("VRS kameros" vedėjas) balsą. Kiekvieną pasakojimą lydi minimalus kiekis pašalinių garsų: dirbtinis juokas, unitaze nuleidžiamas vanduo, durų skambutis ir pan. Išklausiau visas įskaitytas humoreskas ir paūmėjus nervingumui ėmiausi trečiosios priežasties, privertusios įsigyti knygą:

3. Susipykę su humoru, bet neabejingi gerai muzikai, kompaktinėje plokštelėje ras net keturias puikias dainas.

Pirmoji daina "Beautiful pain" - tikrai smagi ir užvedanti, o visa kita - tikras "akibrokštas": "Ne mano" - pusė velnio, jei ne priedainis, kuriame pjaunama baisiai pro šalį; "Flying people" - nevykusi Queen ir A. Peniko vadovaujamo vaikų choro parodija; "Gyvenimo daina" - tikra Rūtos Lukoševičiūtės gyvenimo klaida.

Taigis, po tokios kritikos pasakysiu, kad vis dėlto reiktų pagirti už puikią knygos poligrafiją bei valiūkiškus piešinėlius. Tik įtariu, kad tos pagyros turėtų skrieti ne Lukoševičiūtės adresu. Liūdna, kad net juoktis noris. Tikiuosi, taip ir padarys p. Rūta, perskaičiusi, ką čia pritauzijau.

Taip lietuvių neprajuokinsi.

Knyga, kuri išliks įdomi ir reikalinga net ir po tūkstančio metų. Nes pasakoja apie vieną labiausiai paplitusių reiškinių - žmonių negalią susikalbėti vienam su kitu. Skaičiau jau seniai, todėl siužeto smulkmenų nebeprisimenu, liko tik įspūdis. Ir, patikėkit manimi, šis įspūdis yra didžiulis. Neperdėdamas galiu pasakyti, kad tai - viena geriausių mano skaitytų knygų. O tai, kad už ją autoriui skirta literatūros Nobelio premija - tik šalutinis veiksnys.

Knygoje pasakojama knygų žiurkės (va čia tai mums suprantamas žmogus, ar ne?), uždaro ir visiškai į savo darbą pasinėrusio mokslininko sinologo istorija. Įdomybės prasideda, kai jis pradeda kalbėtis su savo tarnaite ir, neteisingai supratęs vieną jos poelgį, ją veda. O toliau prasideda visiškų nesusipratimų virtinė, nes nei vienas iš nedaugelio knygos veikėjų nesugeba nei aiškiai pasakyti to, ką iš tikrųjų galvoja, nei suprasti to, ką jam sako kiti. Tik nepagalvokite, kad ši knyga - eilinė nesusipratimų komedija a la Holivudas. Humoro čia visiškai nėra. Tik giliai įtraukianti knygų spintomis užgriozto buto atmosfera, kuri turėtų nuteikti tik teigiamoms mintims, tačiau ilgainiui ima slėgti. Ir tai, kad visi knygos veikėjai galvoja viena, sako kita, o supranta tik tai, ką nori suprasti ir viską priderina prie savo troškimų ir minčių, taip pat nėra juokinga. Tai tiesiog verčia mąstyti apie tai, ar mes, žmonės, iš viso galime susikalbėti vienas su kitu.

Štai šioje vietoje noriu padaryti lyrinį nukrypimą. Prieš kokius 10 metų skaitydamas knygą ir manydamas esąs optimistas galvojau, kad Canetti gal ir ne visai teisus. Dabar, kiek apsunkęs nuo įgytos patirties, vis geriau ir geriau suprantu tai, ką jis norėjo savo knyga pasakyti. Dialogas beveik neįmanomas, kai pašnekovai negirdi vienas kito, o išgirsti nesugeba dėl to, kad mąsto skirtingai. Ergo - rytiečiai vis dėlto nėra tokie neteisūs, kaip man atrodė anksčiau. Monologas, ko gero, yra svarbiau, nei dialogas, kurio galimybė, manding, yra miglota.

Knygos atmosfera tikrai išskirtinė, sakyčiau, labai neblogai atspindinti dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės aurą, tvyrojusią ne tik Vienoje, bet ir visoje Europoje. Nors dėl objektyvių priežasčių negaliu spręsti, ar viskas tikrai autentiška, su mano įsivaizduotais to laikmečio ženklais knyga visiškai sutapo. Ir dar paliko savo gilų pėdsaką. Ar bereikia ko daugiau?

Knyga, kelianti tokias mintis ir paliekanti tokį įspūdį, negali būti bloga. Nors joje pesimizmas trykšta per kraštus, o baigiama ji visiškai blogai. Nors kiekvienas veikėjas, o ir mes visi su jumis sukamės savo pačių individualiose apribotose Visatose, į kurias iš išorės ne kas tepatenka. Vis dėlto mes turime du galimus kelius - gyventi vienatvėje arba kažkaip bandyti belstis į kito žmogaus asmeninę visatą ir tikėtis, kad ten yra durelės, įleisiančios mus vidun. Du keliai - tai jau pasirinkimas. O turėti galimybę pasirinkti visada gerai.

P.S. Perskaitęs šią knygą, po truputį ėmiau mokytis tylėti tuomet, kai kalbėti nebūtina. O ir mokslininko knygiaus vienatvėje būta daug privalumų…

Pasaulis galvoje

"You cut up a thing that's alive and beautiful to find out how it's alive and why it's beautiful and before you know it, it's neither of those things, and you are standing there with blood on your face and tears in your sight and only the terrible ache of guilt to show for it."

"Supjaustai gyvą ir gražų daiktą į gabalus, norėdamas sužinoti, nuo ko jis gyvas ir kodėl jis gražus, ir nespėji sužiūrėti, kai jame nebelieka nei vieno iš tų dalykų, ir tu tiesiog stovi, kraujas ant veido, ašaros akyse, o viduje - vien tik baisus kaltės keliamas skausmas." Visuomet susiduriu su problema, kai manęs paklausia - apie ką ta knyga buvo? Galiu papasakoti siužetą, kuris gana nesudėtingas, tačiau tuomet bus sugadintas skaitymas.

Galiu sąlyginai nurodyti žanrą - mistika, siaubas, juodasis fantasy . Bet tai irgi pernelyg platu ir gali reikšti bet ką.

Galiu taip pat palyginti šią knygą su kitais gerai žinomų siaubo rašytojų kūriniais - tačiau, kaip žinia, kiekvienam mėgstamiausias rašytojas yra "pats geriausias", todėl į bet kokį palyginimą bus žiūrima kaip į kritiką ar net ataką.

Todėl pamėginsiu tiesiog perteikti įspūdį. Tik tiek. Visa kita paaiškės perskaičius.

Visų pirma, kas krenta į akis - tai Barkerio stilius. Jis juodas, niūrus ir tuo pat metu atviras ir nieko neslepiantis. Barkeris nešlifuoja aštrių kampų, nemėgina vynioti realybės į vatą. Visą laiką skaitydamas tarytum jauti virš galvos besikaupiančius purvinus debesis. Tekstas liejasi tarytum lėta tamsi upė, po grėsmingai apsiniaukusiu dangumi nešanti link jūros tiek gėlių vainikus, tiek išmatas.

Antra - jo fantazija. Veiksmo scenos aprašytos gyvai, su gausybe taiklių detalių, tarytum perkeliančių skaitytoją būtent ten - į tebedulkančius pokario griuvėsius, sudegusį viešbutį, milijardieriaus rūmus ar aptriušusį Londono priemiesčių namiūkštį. Fantastinės būtybės, kurias jis kuria ( net, atrodytų, ir pačios banaliausios, kurios seniausiai virtusios siaubo filmų ir romanų klišė ), turi savitą išvaizdą, savitą charakterį, savus pomėgius, savus - tegu ir iškreiptus bei sujauktus - vidinius pasaulius, nulemiančius tų būtybių poelgių motyvaciją. Todėl visai nesunku patikėti, jog jos gali egzistuoti, ir dar daugiau - imi nejučia galvoti, kaip elgtumeisi, tapęs viena iš jų.

Trečia - tai siaubas. Šis rašytojas - suspenso meistras. Jis kuria įtampą nuo pat pirmųjų sakinių ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Kelios vietos - tik kelios, bet labai taikliai sustatytos - kai kam gali pasirodyti per žiaurios, tačiau rašytojas nesimėgauja išvirtusiomis žarnomis ir nesitaško krauju kaip vaikas upės užutekyje. Visos tos scenos reikalingos, visos aprašytos gan minimaliai, bet vaizduotė tartum paspyrėta prikuria trūkstamas vietas kur kas vaizdingiau, nei jis tai galėtų atpasakoti žodžiais.

Yra knygoje ir meilės linija - net kelios, ir erotinė įtampa, tiek ir atviros scenos, besiribojančios su pornografija, tačiau nesukeliančios pigaus bulvarinio romaniūkščio įspūdžio. Autorius nesiima moralizuoti, tiesiog aprašo viską, negailėdamas detalių, neslėpdamas nieko už kadro. Įdomu dar ir tai, jog Barkeris atvirai prisipažįsta esąs gėjus, tačiau skaitydamas heteroseksualių meilės scenų aprašymus neradau jose nieko neįprasto, dar daugiau, dažnas autorius galėtų iš jo pasimokyti.

Tačiau viskas, kas visa tai sujungia - tai pats pasakojimas. Tai tiek keršto, tiek bėgimo nuo neišvengiamos žūties istorija. Atidesni gali čia įžiūrėti ir Fausto-Mefistofelio analogą, perrašytą žymiai juodesniu stiliumi, žvelgiant paprasčiau - gėrio ir blogio kovą, verdančią purvinose urbanistinėse džiunglėse, reguliuojamose tų pačių džiunglių įstatymų. Mistinis elementas čia - būtinas. Dažnai, perskaitęs vieno populiaraus siaubo romanų rašytojo romaną, pagalvoju: o juk išmetus visas mistikas iš čia liktų nebloga istorija, daug glaustesnė, daug tikėtinesnė, labiau leidžianti įsijausti į žmonių likimus. Tačiau po šio romano taip pagalvoti nepavyko. Mistika - tai ta jėga, kuri suka visą šią siaubo mašiną, į kurią kaip dantračiai įstatyti ir veikėjai. Tariant paties Barkerio žodžiais, baimė galėtų įsukti ir pasaulį, jeigu šio ašis būtų pakankamai gerai sutepta.

Paprastai siaubo romanai manęs negąsdina, skaitau juos pusiau kaip pasakas, pusiau kaip fantastiką. Ir vis dėlto "The Damnation Game" pavyko prasibrauti pro mano skepticizmo lukštą ir pakrutinti kažkokį kauliuką manyje, tą patį, kuris suvirpa, kuomet vidury nakties pajunti kaklu ropojant tarakoną. Tai nėra viena iš tų knygų, po kurios ilgai sėdi ir mąstai. Perskaitęs ją jautiesi panašiau, lyg ką tik pravažiavęs amerikietiškais kalniukais, kuomet pačioje pradžioje, vežimėliui jau pajudėjus žemyn, tau pranešama apie priešakyje laukiantį bėgių gedimą. Visa laimė, tai pasibaigė, pagalvoji, braukdamas prakaitą nuo smilkinių, kuomet laimingai pravažiuoji iki pat galo...

Ir užsimanai dar.