„...jaučiuosi taip, lyg ir mane kažkas iš ten, iš labai aukštai, būtų kažkokiu būdu (gal net lygiai taip pat - su šiaudu, pro skylę sėdynėje) pripūtęs oro arba prakeiktų abejonių ir netikrumo, paleidęs į šį drumzliną skystį, vadinamą buvimu, gyvenimu, egzistencija, ir dabar stebi, dieviškai žvengdamas stebi mano bergždžias, beviltiškas pastangas panerti į gelmę...”

S. Parulskis „Miegas ir kitos moterys”

Tik paėmus į rankas S. Parulskio naujausią esė rinkinį "Miegas ir kitos moterys", nejučia atmintyje iškilo pirmoji šio autoriaus tokio pobūdžio knyga "Nuogi drabužiai". Šmėstelėjo mintis, kad vėl teks susidurti su dar vienu talentingo ir drąsaus menininko tekstu, su dar vienu aukštos filologinės kultūros darbu. Ar ši nuojauta neapgavo?

"Miegas ir kitos moterys" - kūrinys, kuriame atsiskleidžia subjektyvus ir kartu nepaprastai unikalus autoriaus požiūris į gyvenimą. Knygoje fiksuojamos bei reflektuojamos egzistencinio ir buitinio absurdo patirtys, transformuotos suskilusio kalbėtojo pasaulėvaizdžio. Naujai pažvelgiama į daiktus ir reiškinius, ryškėja jų esmės paradoksalumas. Žmogaus buvimą tarsi prakeiksmas lydi totalus netikrumo jausmas. S. Parulskio esė tekstuose negailestingai maitojami pasaulėžiūriniai stereotipai, abejojama rėksmingai deklaruojamomis išpūstomis ir abejotinomis vertybėmis: "Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas. Nuolatos susiduriu su labai dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama <…>, pasaulį apleidžiančios saulės akivaizdoje supratau, kad dvasingumas man - miglota sąvoka". Kalbėtojas dažnai pasineria į savianalizę, atskleidžiančią žmogaus prigimties labirintus, neišsprendžiamus vidinius prieštaravimus. Desperatiškai bandoma priartėti prie egzistencinės tiesos, nors ir suvokiamas bet kokių pastangų beprasmiškumas. Kalbėtojo kelionės tampa panašios į klaidžiojimą po kultūros griuvėsius. Tokia pasaulėvoka byloja apie stabilių dvasinių atramų praradimą. S. Parulskio ironija ir sarkazmas tik dar labiau sustiprina šiurpios egzistencinės tiesos įspūdį. Pelkėje skęstančios karvės, pripūstos ir negalinčios panerti varlės, buvimo gipse vaizdiniai tampa kalbėtojo būsenos metaforomis. Vis dėlto kartais ši desperacija atrodo šiek tiek per daug hiperbolizuota. Kai pernelyg užsižaidžiama drastiškais ir obsceniškais vaizdais, padvelkia neskoningumu. Tokių abejonių kelia kad ir rausimosi šiukšlių konteineryje epizodas (esė "Šiukšlės"). Vis dėlto S. Parulskio knyga "Miegas ir kitos moterys" išlaiko aukštą estetinį lygį. Tai intelektualūs, įtaigūs, daugiareikšmiai tekstai.

Knygos pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek mįslingas. Perskaičius taip pavadintą rinkinio esė, paaiškėja, kad tai subtili nuoroda atskleidžianti seksualinių vyro ir moters santykių paradoksalumą. Ironiškai priskiriamas prie moterų miegas tam tikrose situacijose tampa nelabai malonia gyvenimo išdaiga: "Tiesa, pastaruoju metu, kad ir kokia būtų moteris, aš visuomet užmiegu ir nubudęs retai atsimenu, kuo viskas baigėsi - štai taip atmerkiu vieną akį ir man prieš akis styro kažkokiom prakeiktom medetkom ir kitais planetos floros pavyzdžiais papuošta pagalvė, pabundu ir iš karto suprantu, kad jau vienas". Tačiau ir šitame bandyme suversti kaltę miegui dėl pasakotoją ištikusios vienatvės yra nemažai ironijos. Vyro ir moters santykių harmonijos praradimo priežastys slypi kur kas giliau.

Kiekvienos esė centrą sudaro kokio nors vieno reiškinio ar situacijos refleksija. Tekstai glaustesni, ne tokie šakoti kaip "Nuoguose drabužiuose". Vienas labiausiai žavinčių S. Parulskio esė bruožų yra meistriška kalbos organizacija. Knygoje tikrai daug vietų, liudijančių apie neabejotiną autoriaus talentą.

"Miegas ir kitos moterys" - dar vienas bandymas sukurti grožį iš bjaurasties, iš kančios, nepaisant geliančio beprasmybės ir tuštumos šalčio. Dar vienas bandymas panerti į būties gelmę. Knygos kalbėtojo žodžiais tariant, rašoma tam, kad kažkas "pajustų žmogaus dalyvavimą šiame pasaulyje, kito buvimą...". Šis kūrinys iš tiesų suteikia tokią galimybę.

Grožis iš bjaurasties

Šioje mažoje, jau ne pirmo leidimo sulaukusioje, gėlėtoje knygelėje Anna Sakse pasakoja 33 skirtingo ilgio istorijėles apie gėles, o iš tikrųjų - apie gyvenimą. Apie gėlių gyvenimą, kuris stebėtinai panašus į mūsiškį. Nes kiekvienas esame sutikę vilioklę Aguoną, save įsimylėjusį Narcizą, naivuolę Pienę, trapųjį Jazminą, išdidžiąją Rožę, kukliąją Kvaputę, klaidinančius apžavus skleidžiančią Raganę, tikra meile tikinčią gražuolę Erškėtrožę ar tyrąją Vandens leliją. Kai kurios šių pasakų paremtos įvairių tautų tautosaka ir istorija, kai kurios - tikriausiai autorės fantazijos vaisius.

Gėlių, kaip ir žmonių, gyvenimo istorijos gali būti linksmos ir liūdnos, laimingos ir tragiškos. Gėlės gali būti kupinos švelnumo, gėrio, tauriausių jausmų, bet taip pat ir pasipūtimo, nedraugiškumo, klastingumo... Šios jausmų pasakos atspindi mūsų gyvenimą. Galbūt todėl iš tokių pasakų neįmanoma "išaugti", nes jos mums reikalingos. Jose atpažįstame save.

"Neaiškios nuojautos nusmelktas plėšikų vadas Žakas atidarė skrynutę ir ten išvydo savo širdį, kurios tiek metų neturėjo. Ir stebuklai - šioji prašneko ir tarė:

- Būk geras ir nepasirodyk Lelijai toks, kos dabar esi. Verčiau tegalvoja, kad tu miręs, ir mini tave geruoju.

Žakas uždarė skrynelę ir liepė plėšikams atiduoti senutei grobį ir parodyti kokią žalią kalvelę, kur neva palaidotas Žakas. Šie pamanė, kad jų vyresnysis, matyt, nuo senatvės pakvaišo, ir susitarė skrynutę pasilikti sau. Na, o kapą parodys - ar maža čia vėjo supūstų kauburių?

Vargšė Lelija, ji dar labai mylėjo Žaką - tokį, koks jis buvo jaunystėje. Kaipgi paliks jį be širdies? Todėl išplėšė iš krūtinės savąją ir įkasė kauburėlin, kurį tarė esant Žako kapu.

Iš tos širdies išaugo gėlė, kurią dar šiandien žmonės vadina lelija. Nuotakos puošmena ir kapų gėlė, ištikimybės, nekaltybės ir taurumo simbolis." (Lelija)

Jei pasiilgote paprastumo, ramybės, aiškumo gyvenime - šios pasakos kaip tik jums. Ir ne tik prieš miegą

P.S. "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu" (H. Radauskas).

Jausmų pasakos

Liga. Išgirdus šį žodį, literatūriniame kontekste iš atminties pirmiausia išplaukia Albert Camus "Maras". Romanas, pasakojantis apie atskirtą miestą, kuriame siaučia juodoji mirtis. Tokia pat juoda, kaip apdegęs anglo ligonio kūnas. Herakleitas teigė, kad tik dėl ligos sužinome, kokia yra maloni ir gera sveikata. Jo mintį apie tapsmą perėmęs F. Nietzsche manė, kad būtent kūnas lemia ir mūsų mąstymą. O pastarojo mokytojas A. Schopenhaueris - kad be sveikatos nėra ir laimės.

Karo nuniokotame miestelyje medicinos sesuo gydo po lėktuvo katastrofos veik visą kūną apdegusį lakūną, anglą ligonį. Jie atskirti nuo viso pasaulio. Pacientas sako neatsimenąs savo vardo, tačiau teigia esąs anglas.

M. Ondaatje garsiausiame savo romane sugebėjo sukurti beprotiškai įtaigią slogumo atmosferą. Skaitant atrodo, kad pasakojamuose įvykiuose laikas bėga lėtai, tarsi žiūrėtum sulėtintus kadrus. Vaizdai migloti, neryškūs. Ar teisus buvo G. Cesbron, sakydamas, kad " laimė - kai sustoja laikas "? Anglas ligonis ir jo slaugytoja gyvena užminuotame name. Vienas ne ten žengtas žingsnis, ir jie abu mirtų. Mirtis nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio yra šalia.

Ramų dviejų atsiskyrėlių gyvenimą sudrumsčia trys nauji svečiai. Vienas iš atklydėlių žuvo sprogus minai. Gyvenimas nenuspėjamas kaip dykuma. Laimė - tai oazė, kurią pasiekia tik atkakliausi?

Kas sieja anglą ligonį ir jo gelbėtoją? Kodėl jauna mergina pasmerkė save tokiai kančiai? Meilė? Ar galima mylėti žmogų, kuris labiau panašėja į gyvą numirėlį? Atvykus svečiams situacija pasikeičia. O gal reikėtų sakyti - viskas tik prasideda? Nors iš tiesų grįžtama atgal į praeitį, kuri slepia daug paslapčių.

"Anglas ligonis", be abejo, vienas geriausių mano skaitytų romanų. Savitas, subtilus, originalus. Jame keistai dera iš pažiūros nesuderinami dalykai: nykus išorinis pasaulis ir gilūs vidiniai išgyvenimai. Kartais paviršiuje nieko ypatingo nevyksta. Jokio įmantraus siužeto. Ir visgi, K. Gibran buvo teisus, galaktikos nėra didesnės ir puikesnės nei tie procesai, kurie vyksta žmogaus viduje.

Net jei tavo gyvybė yra palaikoma dirbtinai, bet tu jauti - esi gyvas.

Liga lyg bomba, kurią reikia išminuoti. Deja, meilės detonatoriaus dar niekam nepavyko įveikti. Kai jausmų mina sprogsta, nesvarbu kur bebūtum, jautiesi esąs pasaulio centre. O gal - pasaulio centras?

Kai likimas atima viską, palikdamas tave gulėti ir diena iš dienos galvoti apie praeitį, supranti tikrąją gyvenimo prasmę. Niekada iki galo nepažįsti savęs ir meilės. Niekada.

Klasika

Manau, visi tėvai nori užauginti gerus, savimi pasitikinčius protingus, drąsius, savarankiškus vaikus. O vaikai lyg tyčia - neklauso, nesileidžia auklėjami ir visą daro atvirkščiai, nei tėvai norėtų. Į pagalbą tėvams skuba pedagogai ir psichologai, aiškindami vaiko vystymąsi ir vis naujas auklėjimo taisykles, tėvai bando jas taikyti, bet rezultatas ne visada yra patenkinamas. Ką daryti?

Knygoje autorė knygoje dalijasi įžvalgomis iš indėnų genties Yequana, gyvenančios Amazonės džiunglėse, gyvenimo. Tai, ką ji pastebėjo gyvendama su indėnais, tiesiog stulbina. Indėnų naujagimiai ir kūdikiai neverkia, vaikai paklusnūs suaugusiems, jei pasielgia blogai - mielai bendradarbiauja taisydami klaidas, mielai mokosi, o suaugusieji gyvena laimingi ir patenkinti. Gal verta iš jų pasimokyti? Kaip gi reikėtų elgtis, kad vaikai užaugtų geri ir laimingi?

Pasirodo, viskas, ko reikia - tai pasitikėti vaiku ir parenkinti jo poreikius. Kaip ir kokius? O čia jau reikėtų mesti šalin knygas ir įsiklausyti į savo instinktus, paklusti savo prigimties reikalavimams, atmesti racionalaus proto argumentus, nes protas, kaip rodo vakarų civilizacijos patirtis, nepadeda žmonėms gyventi taikoje ir harmonijoje su savimi, savo artimaisiais ir aplinka.

Teisingo vaikų auginimo "receptas" pagal Liedloff yra gana paprastas.

Visų pirma, vaikus gimdyti reikia natūraliai.

Antra, nuo pat gimimo nuolatos nešiotis kartu. Tai vadinama rankų stadija ( in-arm phase ), kuri yra be galo svarbi tolimesniam žmogučio vystymuisi. Jokių lovelių, vežimėlių, vaikštukų, maniežų, automobilinių kėdučių. Jeigu sunku nešioti ant rankų - galite pasisiūti slingą ar naudoti juostinę nešynę. Tokiu būdu vaikas nepaliekamas vienas pasaulyje, o dalyvauja kasdieniame savo genties gyvenime, girdi ir jaučia tai, ką girdėjo ir jautė būdamas mamos pilvelyje. Ne tik nešojamas, bet ir patirdamas nuolatinį odos kontaktą vaikas jaučiasi saugus ir savo vietoje. Nešioti vaiką reikia tol, kol jis pradės ropoti pats, kad galėtų pasiekti mamą, kai jam jos prisireiks. Ir, be abejo, vaikas turi būti maitinamas krūtimi pagal poreikį, o ne pagal grafiką.

Trečia, miegoti su vaiku.

Ketvirta, ropojančių vaikų nesaugoti nuo tariamų pavojų. Indėnų vaikai žaidžia su aštriais peiliais, šalia ugnies ar stačių skardžių ir nesusižeidžia, nes jų savisaugos instinktas stiprus, o tėvai jais pasitiki ir neskatina susižeisti. Mūsų kiemuose labai dažna situacija, kai bėgantis vaikas išgirdęs "Atsargiai, pargriūsi" po akimirkos iš tiesų pargiūna. Tai, autorės teigimu, yra visų vaikų neklausymų priežastis - tėvai tikisi, kad vaikai nepaklus, ir šie nepaklūsta. Ypač ji tai pabrėžia kalbėdama apie vaikų "pametimus". Liedlof teigia, kad jie yra tėvų išprovokuojami.

Penkta, nuo vaikų gyvenimas neslepiamas - mylimasi prie vaikų, sakoma viskas, ką reikia pasakyti, leidžiama vaikams daryti tai, ką jiems norisi. Vaikai pagal savo amžių supranta tai, ką mato ir girdi, ir jiems netenka vieną dieną patirti šoko, kad ir jų tėvai daro TAI. Berniukai auga mėgdžiodami vyrus, mergaitės - nuolatos dalyvaudamos moterų gyvenime. Ir kol užauga, merginos tampa vaikų auginimo ekspertėmis, kurioms nereikia skaityti knygų apie vaikų auginimą, jos jau turi tobulus įgūdžius. O vaikinai puikiai išmano vyriškus reikalus. Kai vaikai pasielgia blogai, jie yra barami, tačiau turėdami gerą savęs vertinimą jie sugeba suvokti, kad ir geri vaikai kartais pasielgia blogai, todėl mielai nesipriešina suaugusiems, o bendradarbiauja su jais mokydamiesi teisingo elgesio.

Ir pagrindinė taisyklė: vaikas nėra gyvenimo centras, apie kurį sukasi visi darbai ir rūpesčiai. Suaugusiųjų gyvenimas yra vertas dėmesio, įdomus ir svarbus, jis yra vertas gyventi ir vaikas turi išmokti, kaip tai daryti, todėl mamos gyvenimas yra centras, apie kurį sukasi vaiko gyvenimas. Liedloff teigia, kad vaikai, nepatyrę ropojimo fazės, vėliau turi kalbinių sutrikimų, kuriuos galima ištaisyti sudarius paaugusiems vaikams sąlygas ropoti po keletą valandų per dieną. Tuo pačiu ji kelia klausimą, kokie gi sutrikimai kyla mums dėl to, kad mes Vakarų visuomenėje vaikystėje buvome izoliuoti nuo tėvų miegamojo ir to, kas jame vyksta?

Knyga gausi įvairių detalių iš indėnų gyvenimo ir kuo daugiau jos perskaitai, tuo labiau supranti, jog užauginti laimingą vaiką mūsų sąlygomis - neįmanoma. Dėl to, kad pažeistas Tęstinumo principas (Continuum concept), nes dabartinių vaikų tėvai patys buvo auginami tėvų, kurie neatsižvelgė į vaikų poreikius ir jų nepatenkino, tokiu būdu užaugindami naują kartą žmonių, nežinančių, kaip gyventi harmonijoje su savimi ir aplinka. Taigi, ir nežinančių, kaip auginti vaikus.

Į visišką neviltį autorė veda skaitytoją, kai rankų stadijos nebuvimu (o tai nuolatinis reiškinys mūsų visuomenėje) aiškina nusikaltamumą, psichines ligas, įvairias priklausomybes, o taip pat nuolatinį ilgesį kažko, kas padarytų gyvenimą pilnavertį arba pasakojimais kaip viską, ko tik geidžia, turintys žmonės pasitraukia iš gyvenimo neištvėrę tokios laimės naštos.

Tačiau viltis yra, sako autorė. Tyrimai rodo, kad pirminius poreikius galima patenkinti ir vėliau, nors tam reikia daug daugiau laiko, negu būtų reikėję atitinkamoje augimo stadijoje. Tam, kad patenkintume rankų fazės poreikius, reikia daug apsikabinimų, meilių prisiglaudimų, laikymosi už rankų, sėdėjimo ant kelių, ropojimo, miegojimo kartu ir daug daug laiko. Taigi, jei turite vaikų - padėkite jiems jau dabar tapti laimingesniais. Neturite - čiupkite tuos, kas šalia: tėvus, brolius, seseris, giminaičius ir draugus ir padėkite vieni kitiems tapti geresniais (čia nereikia manyti, kad kontaktai turi turėti kokį nors seksualinį atspalvį ;)

Tačiau knyga nėra vadovėlis, kuriame surašytos teisingo elgesio su vaikais taisyklės. Akcentuojama tai, kad mes esame evoliucijos produktas, mes atsinešame per milijonus kartų patikrintą žinojimą kaip gyventi ir kaip auginti vaikus laimingus. Taigi, tereikia būti atidiems ir klausytis savo vidinio balso...

Yra ir sunkumų, kurie gali būti nelengvai įveikiami. Mes nebegyvename bendruomenėse, ir motina, gimus vaikui, tampa izoliuota nuo aplinkos. Mes važinėjame automobiliais, kur vaikų saugumas ir gyvybė priklauso ne nuo buvimo ant motinos rankų, o tvirtos automobilinės kėdutės. Be to, net ir vasaros Lietuvoje nėra tokios šiltos, kad galėtum nešiotis nuogą vaikutį prie nuogo pilvo. O pagrindinis sunkumas, kurį įžvelgia pati autorė - tai civilizuotų tėvų nepasitikėjimas savo vaikais.

Pabaigai norėčiau pacituoti mano mėgstamiausią Liedloff mintį apie motinystę: " Mums be galo palengvėtų, jei į vaiko priežiūrą žvelgtume kaip į neveiklumą. Reikėtų suprasti, kad vaiko auginimas - tai nieko neveikimas. Darbas, apsipirkimas, valgio gaminimas, namų tvarkymas ir bendravimas su draugais - tai užsiėmimai, kuriuos reikia nuveikti, kuriems reikia skirti laiko, apie kuriuos reikia galvoti. Kūdikis (ir kiti vaikai), tiesiog pasiimami kartu kaip savaime suprantamas dalykas; jokio specialaus laiko kūdikiams nereikia, išskyrus tą, kai keičiami vystyklai. Vaiko maudynės gali būti ir mamos maudynės. Maitinti krūtimi galima nenutraukiant kitų darbų. Svarbu tik sugebėti pakeisti savo vaikocentriškus mąstymo šablonus į tuos, kurie labiau tinkami protingam, savarankiškam asmeniui, kurio prigimtis skatina jį mėgti darbą ir kitų suaugusių draugiją. "

Vaikų auginimas kitaip

Apie kiekvieną iš šių Lietuvos valdovų ar žymesnių jų giminaičių tikriausiai būtų galima parašyti storoką knygą (na, apie kokį Dausprungą gal ne), bet šioje simpatiškoje pusplonėje knygutėje atrasime viso labo trumpas, vietomis gal ir kiek sausokas minėtų asmenų biografijas.

Tegul jūsų neapgauna ir iš pažiūros pakankamai gausus puslapių skaičius - knygelė perskaitoma per valandą, na, gal net akademinę valandą. Šriftas pakankamai didelis, o ir daugelis biografijų užima net ne pusę, o vos trečdalį (ar ir dar mažiau) puslapio.

O autorių kolektyvas tikrai įspūdingas - dar nuo "Būtovės slėpinių" nepamirštami Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas, žymusis Žalgirio mūšio tyrinėtojas Mečislovas Jučas, ne tik istorikams, bet ir plačiajai visuomenei žinomi Zigmantas Kiaupa, Romas Batūra, Antanas Tyla, Bronius Dundulis ir kiti.

Tuo labiau gaila, kad, kaip gana tiksliai pastebėjo vienas iš patogupirkti.lt interneto komentatorių, pasirašęs "Viestarto" slapyvardžiu: "Erudicijos kalnas pagimdė pelę". Kuklokas rezultatas (gal ne tiek apipavidalinimo, kiek turinio prasme) nulemtas pačio leidinio pobūdžio - tai, kaip skelbia leidėjai, enciklopedinis žinynas.

Tačiau, įpratus matyti kaip žinynai, žodynai (kaip, pvz., "Aidų" išleistas "Viduramžių žodynas") savo apimtimi prilygsta storokai plytai bei aiškina ir apibūdina šimtus sąvokų bei asmenybių, kiek keistoka regėti plonutę keliasdešimties Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Respublikos asmenybių trumpam apibūdinimui skirtą knygutę.

Likę ištikimi enciklopedinio leidinio principams - sausokam akademiniam stiliui, lakoniškumui, leidėjai ir knygos sudarytojas (Vytautas Spečiūnas) pakliuvo į spąstus: pasirinkta tema pernelyg siaura, kad minėtas lakoniškumas pasiteisintų.

Juo labiau, kad tai jau antras, gerokai papildytas leidimas (pirmasis, pavadinimu "Lietuvos didieji kunigaikščiai" buvo išleistas 2003 m.), į kurį be Lietuvos valdovų jau įtraukta ir, anot minėto sudarytojo, "...daugiau kaip 30 artimiausių jų giminaičių (vaikų, brolių, žmonų ir kitų) biografijų."

Sunku pasakyti, kas galėtų būti tokio, ganėtinai nepigaus (kainą įvairiuose knygynuose svyruoja nuo 14 iki 16 Lt.) skaitytojas. Gal studentas, moksleivis, kuriam ji tikrai pravers trumpiam skubiam svarbiausių faktų apie Lietuvos valdovus pasikartojimui, atgaivinimui prieš egzaminą?..

Ką gi konkrečiai rasime knygoje? Pirmiausia - trumpas visų Lietuvos valdovų, nuo karaliaus Mindaugo iki Stanislovo Augusto Poniatovskio biografijas, tiek, matyt, specialiai parašytas šiam leidiniui, tiek sukompiliuotas iš įvairių šaltinių.

Na, bet kuris, bent kiek artimiau su istorija "draugaujantis" žmogus didelių naujienų, skaitydamas šias biografijas neatras. Kur kas įdomiau skaityti, kad ir gerokai trumpesnius, menkiau žinomų, "pilkųjų Lietuvos istorijos" pelių - na, pvz., Kaributo, Karigailos, Vyganto, Aigustės, Karijoto, Butauto, Narimanto ir kt. gyvenimo kelių aprašymus.

Knygelės apipavidalinimas - tikrai puikus (dėkui Dainiui Paškevičiui), nepatingėta parankioti ir kiek retesnių Lietuvos valdovų atvaizdų, išradingai pateikti kitus įvairius istorinius atvaizdus (tokius kaip Mindaugo antspaudas ar Žalgirio mūšis iš 1597 m. Bielskio kronikos).

Taigi, vienareikšmiškai šį žinyną įvertinti gana sunkoka. Viena vertus - puikiai ir skoningai išleistas leidinys, kita vertus, jo turinys galėtų būti keleriopai platesnis ir, jei jau vis tiek neapsiribojama tik Lietuvos valdovais, gal vertėtų apžvelgti ir kitų žymių LDK asmenybių gyvenimus.

"Kišeninis" Lietuvos valdovų žinynas

Laimė. Ar yra nors viena knyga, nesusijusi su ja? Mes taip dažnai vartojam šį žodį, kad atrodo, jog puikiai žinome kas tai yra. Gal kas nors galėtų pasakyti?

Pascalis Bruckneris nuvainikuoja XX amžiaus antrajai pusei priskiriamą ideologiją, kuri reikalauja viską vertinti malonumo ir nemalonumo požiūriu, tą skatinimą siekti euforijos, priverčiant gėdytis ir kentėti tuos, kurie šiai ideologijai nepaklūsta.

Apie laimę šioje knygoje kalbama iš įvairių istorinių rakursų. Aptariami įvairūs laikotarpiai ir juose vyravusi laimės samprata, visata tai susiejant su šiandieniniu pasauliu. Reklamos ir žiniasklaidos kuriami mitai apie gerą gyvenimą, kurio nepasiekę patys dėl to kalti, jau tapo įprastu reiškiniu. Įvairiausi patarimai kaip gyventi, kad kiekviena diena būtų nuostabi ir nepakartojama užkemša žmonių smegenis idėja, kad reikia bet kokiu atveju būti laimingam, kaip besišypsančiam klounui iš reklamos. Tikriausiai Epikūras apsidžiaugtų išvydęs šiandieninį pasaulį. Visgi, jam svarbiausia buvo proto malonumas, o kas svarbiausia dabartiniam žmogui? „ Vakarų pasaulyje laimė tapo visuotiniu kvaišalu. Siekadami kuo daugiau ir geresnio sekso, be saiko keliaudami, rūpindamiesi išlaikyti tobulą sveikatą ir vartodami dvasinę savijautą gerinančius vaistus, mes pasiduodame saldžiai "buvimo laimingiems" tironijai”.

Dar antikos filosofai bandė atsakyti į klausimą - kas suteikia žmogui laimę. Kol kas atsakymo dar nepavyko rasti. Visagalis mokslas irgi nuleido rankas, neradęs laimės geno. „Amžinoji euforija" - tai skaudus smūgis visiems išsiviepusiems hedonistams.

Išnaudojus visus kūno suteikiamus malonumus, tokie šaunuoliai griebiasi dvasinės atgaivos priemonių. Kadangi net ir tai sąlygoja mada, nenuostabu, jog dažniausiai hedonistai renkasi budizmą, tiksliau, išsirankioja iš šios populiariosios religijos viską, kas jiems patinka. Ar Dalai Lama netapo mums tik išminties klounu? - klausia Pascalis Bruckneris. Budizmo išpopuliarėjimas Vakarų pasaulyje daug kam gali atrodyti netikėtas, juolab, kad ši religija skatina atsižadėti savo norų, bet argi tiems, kas aklai seka mada rūpi tokios smulkmenos, svarbiausia tapti budistu, o ne laikytis Budos mokymo.

Bruckneris nepamiršta ir pinigų, kuriems meldžiasi visas pasaulis. Aš irgi pasimelsčiau, tik nemoku nė vienos pinigų maldos. Visiems, kurie sako, kad ne piniguose laimė (naujasnis variantas - jų kiekyje) knygos autorius mesteli šmaikščią Jule Renard mintį - Jei sakote, kad ne piniguose laimė, tai atiduokite juos! Galiu netgi pateikti savo kredito kortelės numerį. Tai kaip?

Iš tiesų, ši esė apie prievolę būti laimingam - tai filosofinė, psichologinė, sociologinė, iš dalies, istorinė knyga apie beatodairišką laimės siekimą, kuris virsta didžiausia nelaime. Ar ši knyga turi minusų? O kas jų neturi? Tik aš dažniausiai stengiuosi pastebėti tai, kas gera.

Autorius knygą skyrė savo mamai, o aš rekomenduoju ją visiems, kuriuos vimdo tas nuolatinis klausimas: kodėl tu šiandien nesišypsai? Ir tiems, kurie to klausia. Nesveikas šiuolaikinių žmonių noras kuo daugiau dirbti ir uždirbti, kad galėtum puikuotis prieš kitus, sveikos gyvensenos manija ir t.t. ir panašiai.

Sakot, neįeinat į šią kategoriją? Tada atsakykit į klausimą - ar esate laimingi? Ne? Pavydite, kurie turi už jus daugiau? Vargšeliai. Ar „Amžinojoje euforijoje" surasite laimės formulę? Be abejo, čia ne ezoterinės pasakos, tačiau...

Jūs dar nebuvote laimingi?

Ką įsivaizduojate, išgirdę žodžius "romanas apie meilę"? Knygą rožiniais ar gėlėtais viršeliais, kurios autorė būtinai moteris, aprašanti idealius arba itin dramatiškus santykius tarp mylimųjų su visomis romantiškomis smulkmenomis? O kokius romanus apie meilę kuria vyrai? Galbūt jie viską įsivaizduoja kiek kitaip? Šįkart jūsų teismui siūlau romaną, kurio autorius - garsus anglų rašytojas Thomas Mayne Reid, visiems pažįstamas iš knygos "Raitelis be galvos" .

Knygoje pasakojami jauno anglo nuotykiai Amerikoje, Naujajame Orleane, prie Misisipės krantų. Veiksmas vyksta maždaug XIX a. pirmoje pusėje. Dešimt metų praleidęs klasikinių mokslų koledže jis nusprendžia nukeliauti į Ameriką ir ten pradėti kitokį gyvenimą. Laive Edvardu Ruterfordu pasivadinęs jaunuolis sutinka labai gražią vietinio plantatoriaus dukterį kreolę Eženę Bezanson ir... manote, prasideda kupina dramatiškų išgyvenimų istorija apie didelę meilę? Deja deja, iš pirmo žvilgsnio jis įsimyli visai ne ją, o... jos vergę kvarteronę Aurorą, ne mažesnę gražuolę nei jos šeimininkė. Už galimybę susituokti su ja jam gresia paskelbimas už įstatymo ribų. Tačiau jaunasis anglas nenuleidžia rankų, nors jam tenka patirti daug ką. Be artimųjų likusi jaunoji kreolė tampa klastingo globėjo Dominiko Gajaro auka - jis, būdamas advokatas, taip sutvarko dokumentus, kad ji netenka plantacijos ir dvaro, o jos vergus norima parduoti varžytinėse. Edvardas Ruterfordas nori išpirkti savo mylimąją Aurorą, tačiau jam nepakanka pinigų - laiku negauna perlaidos iš Anglijos, bankas nesutinka paskolinti jam didelės sumos, be to, masinamas lengvo laimėjimo, anglas lošia kortomis, kol... prasilošia. Po romano kulminacijos - vergų varžytynių - seka netikėta atomazga, kuri viską apverčia aukštyn kojom.

Šiame romane teigiami veikėjai yra gražūs, mylintys, nuoširdūs, netgi kiek naivūs, o neigiami -klastingi, pikti, atstumiančios išvaizdos. To meto žmonių gyvenimą geriau įsivaizduoti padeda XIX amžiaus pirmosios pusės realijos: juodaodžių (dabar vadintinų afroamerikiečiais ) vergų diskriminacija, kreolai (šiaurinių Amerikos valstijų prancūzai XIX a.) bei kvarteronai (žmonės, kurių vienas senelių buvo juodaodis, o kitas - baltaodis), abolicionistinės idėjos ir pan. Su šiais laikais romane vaizduojamą realybę sieja bendražmogiški dalykai - žmogiškumas, atjauta, gėrio pergalė prieš blogį ir, žinoma, karšta dviejų kenčiančių širdžių meilė, kuriai nesvarbi mylimojo socialinė padėtis ar išvaizda.

Jei pasiilgote tikrų jausmų ir dramatiškos kovos už meilę...

Glenas Kukas labiausiai pasaulyje žinomas savo niūrios fantasy romanų ciklu "Juodoji gvardija" (o taip pat ir ne mažiau įžymiu ironiško fantasy detektyvo ciklu apie seklio Garreto nuotykius), su kuria jau susipažino ir lietuviai - leidykla "Eridanas" išleido šešias šio ciklo knygas, pastaruoju metu į lietuvių kalbą verčiama septintoji (Bleak Seasons, 1996).

Vis dėlto, nemažai rašytojo gerbėjų pirmiausia jį vertina kaip talentingą mokslinės fantastikos autorių, kurio romaną "Drakonas niekada nemiega", matyt, teisėtai, daugelis net vadina geriausia Kuko knyga.

Parašytas dar tolimais 1988-siais, šis romanas vienas iš nedaugelio atstovauja beišmirštančiam science fiction "kosminės operos" požanriui. Ir kokios "kosminės operos"! Romanas tarsi įkūnija visas geriausias šio požanrio savybes: gigantiškus (bet ne iki absurdo) kosminius mastus bei aršias kautynes, įmantrias intrigas ir sudėtingus veikėjų charakterius.

Taigi, prieš jus retas egzempliorius, kuriam šiais laikais prilygsta gal tik žymaus škotų fantasto I. Benkso (Iain Banks) sukurtas SF romanų ciklas "Kultūra" (Culture).

Glenas Kukas nemažą gyvenimo dalį praleido armijoje, ir tai matyti - didelę tiek jo parašytų fantasy , tiek science fiction kūrinių dalį galima drąsiai pavadinti koviniais. Ne išimtis ir "Drakonas niekada nemiega".

Žmonių gyvenamos Visatos, taip vadinamojo Kanono, pasaulius jungia mįslingas tarpžvaigždinis Tinklas, kuriuo galima skraidyti didesniu nei šviesos greičiu. Tiek žmonės, tiek kitos Tinklu besinaudojančios civilizacijos nežino, kas buvo jo kūrėjai, iš kur jis atsirado ir kas tai yra. Beje, net ir tinklas nėra saugi vieta - laivai retkarčiais jame tiesiog pradingsta ir vėl pasirodo tik kaip laivai-vaiduokliai...

Bet grįžkime prie Kanono pasaulių, kurių stuburas yra Sargybos laivai - didžiuliai (nedidelės planetos dydžio), faktiškai nepriklausomi ir pusiau protingi, jie gina žmoniją tiek nuo maištininkų, tiek nuo kitų civilizacijų.

Šie Sargai praktiškai nemirtingi - kiekvienas jų, pavadintas romėnų legiono vardu, turi Šerdį, veikiančią kaip centrinė laivų nervų sistema ir iš esmės laivo viduje esančia mažu dievu net ir laive esančiai žmonių įgulai, kuri paprastai laikoma užšaldyta ir atgaivinama tik tuomet, kai laivui jų prisireikia. Laive viską galima pakeisti - nuo menko kareivėlio iki pačios šerdies, mat pastarosios atmintis nuolat išsaugoma kompiuteryje. Taigi, net žuvus kuriam iš Sargų, Žvaigždžių Bazė (Sargų buveinė) jį atgamina vos per savaitę - su ta pačia įgula, atmintimi, tuo pačiu vardu.

Tiesa, tūkstantmečius nugyvenę Sargai savotiški - kiekvienas su savu charakteriu ir keistenybėmis, o kiti - jau seniausiai palikę žmonių gyvenamą kosmosą ir grįžta čia tik retkarčiais, nebeatsakinėdami į jokius signalus ar virtę laivais-vaiduokliais. Sklando gandai, jog jų šerdys tiesiog išprotėjusios...

Tik kartą Sargų prižiūrimai žmonių civilizacijai buvo kilęs rimtas pavojus - kai juos puolė grėsmingi ateivių Ku kariai. Tačiau praslinkus tūkstančiams metų padėtis vėl įkaito: daugeliui žmonių pasaulių (kuriuos valdo vadinamieji Namai) įsipyko geležinė Sargų kontrolė. O vienas iš Namų jau daugelį metų rezga sąmokslą, į kurį įtraukė ir Svetimųjų civilizaciją.

Nepaprastai įdomus romano siužetas turi ir trūkumų - vietomis jis gana neaiškus ir sudėtingas, idėjų, detalių, vardų gausa ima varginti. Tačiau ilgainiui, įsiskaičius, knyga taip apžavi, kad jau sunku beatsiplėšti, neperskaičius iki paskutinio puslapio.

"Kosminė opera" visu gražumu

Panašu, jog lietuvių autoriams, iki šiol rašiusiems tik esė, apysakas ar kitas smulkesnes formas, parašyti romaną jau tapo pareiga. Nesvarbu, kad tas "romanas" (?) gali susidėti iš kelių novelių (žr. "Posūkyje - neišlėk"), o gal tetrauks vos 110 psl. (kaip šis), bet leidykla tai vis tiek vadins "romanu". Nes, matyt, mėgsta lietuviai žodį "romanas" ir nelabai mėgsta žodžius "novelės" ar "apsakymai". Tad pasveikinkime Gintarę Adomaitytę - mano labai mėgstamą eseistę, publicistę ir vaikų literatūros autorę - tapusią romaniste.

Kai kas rašo knygas apie filosofiją, kai kas - apie finansus, o kai kas - apie knygų leidybą. Bent jau tokią užuomina mėgina įsiūlyti nugarėlė. Nugarėlėmis mes jau seniai nustojome tikėti, todėl net ir leidyklos "Giedra" veiklos užkulisiai mūsų neapgavo - nusišvilpt autorei ant tos leidybos, jai daug įdomiau knygas leidžiantys žmonės. O čia - Dieve Dieve, kokie tipažai, tarsi dramoje pristatomi jau pirmame lape: ASL* Pranas, kritikė Daiva "Vaikų pasaulis", redaktorius Jonas "Akyloji akis" ir kiti. Nors personažai vietomis šaržuoti, tačiau taip žaismingai ir švelniai, kad net ir matant šaržavimą nenukenčią jų komiškai graudus realistiškumas, tos įprastinės, kasdienės gyvo žmogaus problemos, prasidedančios alkoholiu, besibaigiančios selfestymu **, svajonėmis apie Paryžius ir, be abejo, lietuviškai Kar Waišku*** meilės laukimu. O koks dialogas tarp pagiringo redaktoriaus ir direktoriaus! (p. 73 - 75) Ir kokios šilkinės erotinės užuominos, slepiančios "pagrindinę" paslaptį. Ir šiaip - daug knygų, leidyklų, meilės, stebėjimų, mizanscenų, sporto (įsk. skraidančios lietuviškos tarybinės enciklopedijos tomus - och, znojnaja ženščina - mečta poeta !****).

Siužetas? Labai lietuviško detektyvo su kaimiškais nuodais ir degiu nekilnojamu turtu užuomazga, išvirstanti į komišką skandalą, kurio lietuvių literatūroje dar nebuvo! Žinoma, Whodunnit - ne pagrindinis klausimas.

G. Adomaitytė - stiliaus meistrė (žr. Šokis ant stalo). Žodis taupus, detalė tiksli. Vienas iš tų autorių, kurie moka rašyti jausmingai, tačiau jausmingumas nenuslysta į banalumą, seiles ir kitus kūno skysčius (tiesa, yra manančių kitaip). Bendrai, G. Adomaitytės tekstai man sudaro tą labai trūkstamą tiltą tarp lietuviškos kaimiškosios tradicijos ir miesto literatūros.

Trūkumai - net ir nedidelis metražas (110 psl.) pasirodo šiek tiek per ilgas tokiai istorijai.

Žinau, kad nei R. Baltrušaitytė, nei kas nors kitas nepavadins šios knygelės "metų debiutu", bet nemanau, kad autorė to siekė. Ji tiesiog parašė knygą, su kuria labai smagu praleisti vakarą. O po kelių nusivylimų dėl pasipylusių ir sunervinusių lietuviškų naujienų tai jau labai daug.

* - ASL arba Autorius Savomis Lėšomis, trumpinys paimtas iš U. Eco romano "Fuko švytuoklė ", geresniam termino supratimui rekomenduotina perskaityti ne tik tai, ką U. Eco rašo apie ASL, bet ir visą knygą, ypač jeigu esate susijęs su laukais, piliakalniais, rūtomis ar kitomis gėlėmis.

** - selfestymas (angl. Self-esteem) - savęs įvertinimas, kaip būtų lietuviškai? Saviįvertis? Nuomonė apie save? Savęspnuomonė?

*** - Kar Wai Wong, kultinis Honkongo režisierius, nupirkęs lietuvių sielas filmu "Meilės laukimas" ("In the Mood for Love")

**** - aistringa moteris - poeto svajonė (rus.), originalus posakio šaltinis gali būti kitoks, tačiau aš jį pasiskolinau iš I. Ilfo ir E. Petrovo šedevro "Dvylika kėdžių".

G. Adomaitytė

Orhanas Pamukas, ko gero, vienas šių dienų garsiausių Europoje turkų. Jo pavardė dažnai minima šalia dėl Turkijos narystės ES besiderančių politikų. Kontraversiškai gimtojoje šalyje dėl pasisakymų apie Turkijos praeitį bei dabartines problemas vertinamas rašytojas jau senokai mėgstamas Europoje. Neseniai jam įteiktas ir aukščiausias Vokietijos literatūrinis apdovanojimas. Sparčiai į kitas kalbas verčiami autoriaus romanai daugeliui europiečių tarsi tiltas į menkai pažįstamą, bet įdomų rytų civilizacijos pasaulį.

"Juodoji knyga" - tai vienas iš O.Pamuko nutiestų tiltų. Jei kartais yra knygų, kurių veiksmas, regis, galėjo vykti bet kur ir bet kada, tai ši ne iš tokių. Čia labai svarbu, kad veiksmas vyksta autoriaus gimtojoje šalyje Turkijoje, garsiajame Stambule. Istoriniai faktai, pasakojimai, vietos, herojai - viskas nuspalvinta rytietišku koloritu. Nepaisant to, kad knygoje vaizduojamas pasaulis savaime pakankamai mistiškas jis dar įvyniotas į dailų, margą ir čežantį saldainio popierėlį, kuris, iš lėto lukštenamas užpildo visą knygą nuotaikomis, vaizdiniais ir net kvapais regis būdingais tik Stambului. Atrodo, kad ši istorija tiktai negalėjo nutikti niekur kitur.

Knygoje pasakojama apie teisininką Galipą, kurį, palieka mylima žmona Riuja. Palieka nieko nepaaiškinusi ir neatsisveikinusi. Ji tiesiog išeina, o Galipas spėja, kad paslaptingas žmonos dingimas yra susijęs ir su garsaus žurnalisto, Riujos brolio Dželialio dingimu. Visa kita - dingusios žmonos paieškos klaidžiame, mistiškame, bet labai savame mieste, pripildytame simbolių, prasmių ir nuorodų. Postmodernistinis prasmių, gyvenimų ir kuriamų tapatybių labirintas. Kas kieno gyvenimą gyvena, ar galima sakyti, kad turim savo gyvenimus, kas atsakingas už tai, kas esam, ir kokie vis dėlto turim būti...

"Šioje žemėje, šioje prakeiktoje žemėje visų svarbiausia žmogaus problema - galimybė būti ar nebūti pačiu savimi ir, jei ši problema nebus deramai išspręsta, mes visi būsime pasmerkti katastrofai, pralaimėjimui, vergystei. Visos tautos, nesugebėjusios tapti pačios savimi, pasmerktos vergystei, kilmingieji - paniekai, nacijos - išnykimui ir išmirimui." Ši knyga apie pastangas ir gebėjimą pačia plačiausia prasme būti pačiu savimi. Apie galimybę ne tik susikurti, bet ir iš esmės turėti savąją tapatybę. Šiais laikais kurti ir konstruoti galima viską: veidus, manieras, elgesį, šalies politiką bei kultūrą, net tautos savimonę. Bet ar galima nekurti, ar galima negyventi svetimų gyvenimų, ar galima būti tiesiog tuo, kas esi. Ar galima atsispirti norui būti kažkuo ir patikėti, kad pats savaime esi tuo, kuo ir privalai būti.

Skaitant knygą nuolat kamavo klausimas: kas vis dėlto - Galipas ar Dželialis - yra pagrindinis šios knygos herojus. Kas antra knygos dalis - Dželialio esė anksčiau ar vėliau išspausdinta laikraštyje. Visos Galipo mintys - tik apie Dželialį arba retsykiais Riuja. Galipo gyvenimas - Dželialio gyvenimo imitacija. Vėliau net imi ir įtiki, kad Dželialis - savotiškas visos Turkijos gyventojų atspindys, kuriame susipina šalyje gyvenusios ar gyvenančios idėjos, istorijos, nuojautos. Galipas telieka blankiu šešėliu, kuriame visa tai susikerta.

Romanas daugiaplanis, su daugeliu leitmotyvų ir idėjų, bet viską, regis, apjungia magiškoji postmodernizmo mantra - tapatybė. Mistinės sąmokslo teorijos, keistos idėjos apie raidžių veiduose prasmę bei tikėjimas, kad viskas turi dvigubą ar net keliagubą prasmę, kurią atskleisti gali ne kiekvienas. Visa tai - tarsi klaidžiojimai po Turkijoje paplitusius socialinius, politinius ar net ezoterinius mitus ir jų interpretacijas, ir būtent tai iš pirmo žvilgsnio gali jungti O.Pamuką ir garsųjį italų semiotiką U.Eco.

Tenka pripažinti, kad panašumų yra nemažai, tačiau O.Pamukui vis dėlto nepavyksta taip meistriškai užsukti to paranojiško sąsajų rato, kuris priverčia pamanyti, kad pasaulis - "velniavos meistrų darbas". O.Pamuko žaidimas prasmėmis ar simboliais bei sąmokslo teorijų gvildenimas kartais pradėdavo varginti, imdavo atrodyti, kad jis tampa savitiksliu. Dėl to romanas tampa ištęstas ir pakankamai perkrautas. Tiesa pasakius, baigusi skaityti taip ir negalėjau suprasti, kam vis dėlto reikėjo kai kurių romano vietų, ir kas jomis norėta pasakyti.

Be daugybės įvairių pasvarstymų apie tapatybę, romane labai aiškiai išreikštas ir politinis tapatybės aspektas. Herojų lūpomis nuolat išsakomas nerimas dėl to, kad Turkija ritasi žemyn prarasdama save ir savo "veidą", o tai, savo ruožtu, reiškia, kad "tautos, kurios negali būti pačios savimi, civilizacijos, mėgdžiojančios kitas , nacijos, besitenkinančios kitų istorija, pasmerktos žūti, išnykti, būti užmirštos." Kita vertus, romane, regis, bandyta pasakyti, kad gal vis dėl to viskas nėra taip blogai, ir kad Rytai turi savo ypatingą veidą, kurio jie net ir negali netekti, jei tik iš tiesų sugebės jį atrasti.

"Juodoji knyga" - tai viliojančios postmodernistinės klajonės po Stambulo gatves, paslapčių, nuojautų ir simbolių labirintus. Klajonės, verčiančios atidžiau pažvelgti į save.

Tapatybės paieškos