Turbūt niekada (ar bent šiuo momentu) neprisiminsiu ir, nežiūrėdamas į užrašą knygoje, negalėsiu paraidžiui ar panašiai pasakyti šio autoriaus vardo ir pavardės, bet knygos pavadinimas ir turinys užstrigo, manau, ilgam. Internetiniai šaltiniai sako, kad lietuviškai dar turime Ingvar'o Ambjørnsen'o teatrologijos "Elling" pirmąjį romaną "Vaizdas į rojų". Deja, kol kas neteko jo nei matyti, nei skaityti, ką po romano "Karalienė miega" mielai padaryčiau.

"Karalienė miega" - tai istorija tiesiog apie gyvenimą ir meilę. Apie gyvenimą šeimos, jeigu du žmones, gyvenančius kartu ir neturinčius vaikų, taip galima pavadinti. Tai taip pat istorija apie rašytoją Grėtę ir jos vyrą bankininką Astorą, kurie gyvena kartu, viename name, tik vienas pirmame aukšte, o kitas - antrame.

Pasakojimas dėliojamas iš lėto nuo poros susipažinimo ir tuo pačiu vyksta tik vieną vakarą dviaukščiame name. Scenarijus paprastas: nusitašęs vyras partempia tokios pačios būsenos, tiksliau, dar labiau nusitašiusią savo žmoną namo ir bando ja pasirūpinti. Tuo pačiu išlenkia dar po taurelę, surūko po cigaretę ir leidžiasi viskiui nunešti į tolimus ir artimus prisiminimus: apie tai kaip taupė kilimui, kuriame dabar telkšo žmonos skrandžio turinys; apie tai, kaip prisijaukino katę vardu Tigriukas; apie Lochnesą - ežerą ir jame gyvenančią pabaisą; apie tai, kaip žmona semiasi minčių savo romanams, ir apie tai, kaip pragėrė vienas kito gyvenimą.

Rašytojas lyg patyręs striptizo šokėjas iš lėto atidangsto intymiausias poros gyvenimo detales, leidžia skaitytojui pamatyti poros gyvenimą: koks jis yra iš tikrųjų, ir kokį jį vaizduoja žiniasklaida; atskleidžia kartu gyvenančių žmonių mintis ir troškimus, baimes ir pomėgius; parodo jų meilės metamorfozes.

Galima pavadinti šią knygą "Milijonas nepasakytų žodžių ir tiek pat neatsakytų klausimų". Žodžiai, kurie turėjo būti ištarti, ir klausimai, kurie turėjo būti atsakyti, dviejų kartu gyvenančių ir kažkada mylėjusių vienas kitą žmonių. Tai knyga apie du žmones: vyrą ir moterį, apie du kartu gyvenančius žmones, kurie alkoholyje:

1. skandina vienatvę,
2. gimdo meilę,
3. rašo knygas,
4. būna savimi,
5. gyvena.

Knyga be proto nuoširdi, melancholiška ir sąžininga. Joje nerasi jokių pagražinimų, jokio bandymo papirkti skaitytoją bestselerišku išmislu. Skaitai nuo pradžių iki pabaigos ir bijai to, kas atsitiks knygos veikėjams. Kaip ir pats pradedu bijoti, kad man neatsitiktų taip kaip jiems. Knygą savo mistiškumu ir įtampos auginimu galima palyginti su geriausiais Stiveno Kingo nefantastiniais pasakojimais ("Doloresa Kleiborn", "Mizerė" ir kt.). Knyga daugiau orientuota į brandžiąją visuomenės dalį. Abejoju ar paaugliui ji būtų įdomi, aktuali ir suprantama. Šį romaną manau reikėtų pasiūlyti tiems, kurie daug ir per daug vartoja alkoholinių gėrimų, ypač jeigu šeimoje tai daro abu tėvai. Tiesa, čia nerasi jokių tiesmukų pamokymų, moralizavimų ar skatinimų vesti sveiką gyvenimo būdą, bet perskaičius, manau, kiekvienas susimastys apie savo santykius su kitu sutuoktiniu, ar teisingai sprendžiamos šeimos problemos, ar tikrai nuodugniai suprantame savo partnerį ir jo veiksmus, pagaliau, ar mes tikrai mylime. Kas dėl alkoholio įtakos žmogaus gyvenimui, tai panašaus užmojo istoriją teko skaityti Hanso Falados "Girtuoklyje".

Vienas įdomiausių romano momentų - vyriškis po dviaukštį namą ieško butelio (aišku ne tuščio), kurį kažkur turi būti paslėpusi žmona. "Tokia jau ji - visada keičia bazių dislokacijos vietą. Panašiai elgėsi ir didžiosios valstybės su atominiu ginklu per šaltąjį karą."

Pradėjus skaityti kyla klausimas "kas ta karalienė?", jei pasakojama apie du alkoholikus? Atsakymas randamas greit, bet šitoje apžvalgoje palikime šį klausimą atvirą, kokia yra ir romano pabaiga.

Mintys vertos dėmesio:

1. "kaip ir daugelis žmonių, per savo gyvenimą sukaupėme krūvą daiktų, tačiau esu įsitikinęs, jog pusę jų išmetę arba atidavę kitiems, būtume net nepastebėjimo skirtumo ."
2. "Man atrodo, mes norime tikėti. Dievu ir pabaisomis, o gal net ir meile. Manau, jog mums patinka ieškoti dalykų, dėl kurių egzistavimo nesame tikri."

Kitiems gyvenimas - alkoholis ir vienatvė

Religija. Tema, kuri pastaruoju metu sparčiai praranda aktualumą. Be abejo, Dano Browno knygos sukėlė didelį ažiotažą, tačiau pagrindinė to priežastis - religijos istorijos visiškas iškraipymas. Tuo tarpu rašytojų, kurie savo kūrybos pamatu laikytų Biblijos tekstus, labai mažai.

Paulo Coelho yra išimtis ir tuo pačiu fenomenas. Nesudėtingos, lengvo turinio jo knygelės karaliauja viso pasaulio perkamiausių knygų sąrašuose. "Alchemikas", pirmasis rašytojo kūrinys, sulaukė nesuprantamo dėmesio ir populiarumo. Juolab kad tai netgi nebuvo orginali idėja - veikiau budistų legendos apie jauną princą, kuris leidžiasi į kelionę ieškoti brangakmenio, o vėliau randa jį įsiūtą apsiausto pamušale, perpasakojimas.

"Penktasis kalnas" - Biblijos motyvais paremtas kūrinys. Tai nuobodžiausia kol kas skaityta Coelho knyga.

Sau būdingu stiliumi garsusis brazilų rašytojas gilinasi į neišvengiamybės temą ir žmogaus dvasinį pasaulį, nepamiršdamas gėrio ir blogio kovos, nors kas yra gėris ir blogis, taip ir lieka neaišku.

Knygoje radau vos kelias orginalesnes mintis, visa kita žinojau iš pradinių klasių tikybos kurso. Net prisiekę rašytojo gerbėjai pripažįsta, kad ši knyga nelabai nusisekusi. Trūksta intrigos, kuri leistų bent jau mėgautis tuo, ką skaitai. Erzina kvaili išvedžiojimai apie tai, kad žmogus visiškai priklausomas nuo "kažko". Determinizmu persunktas kūrinys turėtų patikti nevykėliams, kurie dėl visų nesėkmių kaltina likimą. Gal šį kūrinėlį reikėtų įvardyti kaip pasaką suaugusiems?

Labai trūksta gilesnių istorinių klodų, plaukiama septintos klasės senovės istorijos žinių laivu. Pagrindinis veikėjas Elijas grumiasi su Dievu, nors kam ir kodėl - nelabai aišku. Na taip, jis pyksta, nes angelas jį suklaidino, o gal jis tiesiog nesuprato angelo.

Galiausiai pagrindinė idėja - "visi įvykiai žmogaus gyvenime rikiuojasi taip, kad jis galėtų įgyvendinti, ką jam skyrė likimas" - absoliutus absurdas.

Ar tikrai visas pasaulis padeda įgyvendinti Asmeninę legendą? Artėjam prie pasakų. Knyga patiko tik tuo, kad nevargino, ji lengva, neįpareigojanti knistis po visus įmanomus kontekstus, be to, verčianti susimąstyti apie dvasinius dalykus. O to niekada nebūna per daug. Kai knygynai lūžta nuo šlykščių romanų apie šio pasaulio purvą, nenuostabu, kad žmonės vis dažniau griebiasi Coelho. Šis rašytojas vis dar tiki, kad gėris galiausiai nugalės. Ir vienas iš didžiasių knygus pliusų - ji puikiai migdo, todėl jei kankina nemiga, nesikreipkite į gydytoją, o skaitykite "Penktąjį kalną". Dabar ji visada guli šalia mano naktinio stalelio. Saldžių sapnų. Ryte gėris bus laimėjęs kovą su blogiu.

Coelhiečiams.

Koks jausmas, kai tau - vos dvidešimt, o elitinė leidykla išleidžia tavo pirmąją knygą, pavadindama ją ne bet kaip - "filosofiniu romanu"? O koks jausmas, kai ją pradeda taršyti negailestingi vyrukai iš ore.lt, įvairiausi kiti interneto platumų gyventojai? O kur dar negailestingi anoniminiai komentatoriai, iš viso nejaučiantys poreikio galvoti apie leksiką ir posakius? Tarkim, čia yra beveik retoriniai klausimai Viliui Normanui, stojusiam į rašytojo kelią. O rašytojo kelias beveik visada yra ne vien rožėmis klotas. Tad - apie spyglius.

Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime yra toks laikotarpis, kai energingai ieškoma svarbiausių tiesų. Paieškas paprastai komplikuoja meilės, santykiai su tėvais, skirtingos nuomonės, pagaliau, įvairus gyvenimo purvas ir gėlės. Vieniems į rankas pakliūva intelektualus cinizmo vadovėlis - O. Vaildo "Doriano Grėjaus portretas", kitiems - filosofinės P. Coelho pasakėlės ("Alchemikas"), tretiems - S. Lazarevo "Karmos diagnostika", o kartais ir viskas iš karto. Galiausiai tos tiesos randamos (arba į jų paieškas spjaunama), bet ne visi imasi šias paieškas aprašyti. Vilis Normanas - ėmėsi. Tiesa, autoriaus tiesos atėjusios ir dar iš kitos galaktikos - filosofijos, tad čia rasime iš Šopenhauerį, ir Nietszche, bet faktas - tai knyga apie tiesas. Nepamenu, buvo ar ne šioje knygoje paminėtas G. F. Hėgelis, bet būtent jo dialektinėje trijų elementų doktrinoje naudojama schema: tezė - antitezė - sintezė. Deja, autorius dažniausiai ima pirmuosius du elementus - tezę ir antitezę. Jeigu herojui blogai - tai taip blogai, kad blogiau vargu ar būti begali. Jeigu gerai - tai vėl iš karto dausos žemėje. O štai pustonių, subtilumo, sintezės - trūksta. Labai trūksta. Kitaip tariant - daug kalnų, daug bedugnių, mažai kopimo ir leidimosi, mažai stabtelėjimo pakelėje ir žvilgsnio aplinkui, o jeigu kopiama ar leidžiamasi - tai dideliais ir ryžtingais kalnų avino šuoliais.

Antras dalykas, ko knygai labai trūksta - realistiškumo. Kadangi jos siužetas - tai vis dėlto vieno žmogaus gyvenimo istorija, net su detektyviniais elementais, tačiau žmonių, kalbančių ta kalba, kaip kalba knygos veikėjai... Nebūna. Veikėjai tekste dažnai paniurzga ant muilo operų, bet jie patys, ypač spręsdami asmeninius santykius, kalba muilo operų frazėmis ir taškosi muilo operų nuotaikomis, ypač neįtikinami šeimyniniai Austėjos ir Normanto dialogai, na, o vunderkindės dvylikametės Saulės kalba ir mintys... Man tokių vaikų sutikti neteko. Gal tiesiog nepasisekė? :) Dauguma dialogų būtent ir yra toji labiausiai erzinanti knygos dalis. Labai skurdūs ir šabloniški moterų paveikslai - jų vietoje aš įsižeisčiau, nebent mano vardas Gintarė Karaliūnaitė. Knygoje randa vietos ir didžioji Lietuvos nelaimė - politikai. Jų įvaizdžiai - tiesiog nužengę iš žiniasklaidos klišių, o idealaus politiko aprašymas mano kuklia nuomone patirtų visišką fiasko rinkimuose.

Tęsiant palyginimą su rožėmis, aišku, kils klausimas - ar rasime knygoje žiedlapių, t.y., ką gero galima apie ją pasakyti? Pirmiausia, man patiko tai, kad "Šnabždesys" yra tvirtai sustyguotas (išskyrus kiek suveltą ir be reikalo "sudetektyvintą" pabaigą), sukonstruotas ir apmąstytas darbas. Gal idėja, kaip autorius pats prisipažino, nukrito iš dangus, bet prie jos daug dirbta, nežiūrint to, kad vyrėlesnio žmogaus akimis žvelgiant ji naivoka ir per daug supaprastinta. Patiko ir bendras stilius (dialogai atkrinta!) - vyriškas, šiek tiek kapotas, lakoniškas, neperkrautas. Šiuo požiūriu knyga yra visiška priešingybė kitos jaunos autorės - J. Stučinskaitės emocijų fontano kūrinėliui "Ačiū, gyvenu gerai". Pagaliau, patiko kai kurie epizodai (ypač pati pradžia), kur veikėjo vidiniai išgyvenimai, panašu, daug labiau artimi autoriaus kažkada pergyventiems, todėl spalvingesni, nei vėliau, kai prasideda autoriaus neganytos lankos.

Mano ilgalaikės prognozės (įdomu, kiek būsiu teisus?) Jeigu ši knyga bus tinkamai išreklamuota ir žmonės į ją atkreips dėmesį, ji turėtų patikti jauniems žmonėms, pradedantiems ieškoti gyvenimo prasmės (t.y., tai pačiai auditorijai, kuri svaigsta nuo Bacho, Coelho), jie gal net išsirašinės citatas į savo užrašų knygeles ir dalinsis su kitais; ji turėtų patikti ir "muilo operų" gerbėjoms - ryški, paprasta, aiški ir, nežiūrint siužeto vingrybių, tiesi kaip strėlė. Ji taip pat gali patikti žmonėms, kurie neturi laiko ar noro skaityti sudėtingesnės literatūros, bet jų netenkina ir nuotykinė/detektyvinė/fantastinė poilsinė rašliava. Bet "Šnabždesį" ir toliau negailestingai kandžios kritikai, cinikai, vyresni žmonės, turintys daugiau gyvenimiškos patirties nei autorius.

O taip, jau girdžiu pasipiktinusių apžvalgos skaitytojų balsus - " Žilinskai, nespausk čia vaško, sakyk, tiesiai, šlamštas tas "Šnabždesys", ar ne?! "

Būsiu atviras - jeigu tokia knyga debiutuotų A. Urbonaitė, ar ją parašytų G. Beresnevičius, J. Ivanauskaitė, bet kuris žmogus, kuriam daugiau nei 30, o gal - net daugiau nei 25-eri, galvočiau, kad ežiai danguje ir Lietuvai nebėra vilties išsigelbėti nuo "Laukinių angelų", YVOS ir Coelho, bei kraipyčiau galvą - kas gi šovė į "Tyto Albos" pelėdžiukę, kad knyga išvydo spaustuvės dažą? Gal tai - parodija, kurios nesugebėjau suvokti (ir vėl matau susirūpinusius "Paruzijos" skaitytojų veidus)? Bet šįsyk autoriui tikrai daug ką galima atleisti dėl gyvenimiškos patirties stokos. Žinodamas, kiek daug Vilis Normanas skaito ir prisimindamas, kad gerai rašyti galima išmokti tik daug skaitant, noriu tikėti, kad tai - tik pirmas blynas, kuris... Patys žinote :) Pagaliau, tuos 15Lt, kuriuos atiduodate už eilinį Coelho bestselerį, galite drąsiai investuoti į "Šnabždesį" - paprastos tiesos visada panašios, bet jeigu jums patiko jau minėta J. Stučinskaitė, geriau nuo tokio žingsnio susilaikykite. Ar aišku?! :)

P.S. Prisimindamas Mirmekos Albos išsakytą apgailestavimą, kad Lietuvos leidyklos literatūrinės redakcijos požiūriu iš esmės nedirba su jaunais autoriais, galiu tik konstatuoti, kad "Šnabždesys" - dar vienas tokio trūkumo įrodymas.

Pirmas blynas su visomis jam būdingomis pasekmėmis

Girdėjau tokią istoriją: kartą "Šiaurės Atėnų tremtinių" autorė dalyvavo priėmime Prezidentūroje ir vieno svečio paprašė ją supažindinti su Vytautu Landsbergiu. Pažintis, deja, buvo nesėkminga, nes pristatyta filosofė sukėlė V. Landsbergio pyktį: nuvainikavai J. Basanavičių, dar pasakyk, kad ir Ribentropo-Molotovo pakto nebuvo!

Pats to savo akimis nemačiau ir ausimis negirdėjau, tad situaciją, gali būti, perteikiau labai iškraipytai, o gal net melagingai, bet pati mintis turėtų būti aiški.

Tad Nerijos Putinaitės knyga apie lietuvių tapatybę ir jos paiešką XX a. jau kuria istoriją (legendą) aplink save. O tai jau pasiekimas. Kita vertus, tokia " pikantija " kreipia visų žvilgsnius tik į vieną, bet pačią kontraversiškiausią knygos dalį - J. Basanavičiaus idėjų kritiką. Nuo jos pradėsime ir savo apžvalgą.

"Tautos patriarchas" ir "Atgimimo tėvas" gavo smūgį į paširdžius: N. Putinaitė argumentuoja, kad iš tiesų J. Basanavičius buvo apolitiška asmenybė, susikoncentravusi į savo teorijų kūrimą, kaip rašė autorė, idant nuvalytų apnašas nuo patvaraus ir amžino lietuviškojo spindesio, todėl pernelyg nesirūpinęs nei dėl politinės Lietuvos nepriklausomybės (suprask, būtų užtekę kultūrinės autonomijos), nei dėl jo teorijos atitikimo istorinei realybei (kaip neprisiminsi Hėgelio: jei tikrovė neatitinka teorijos, tuo blogiau tikrovei).

J. Basanavičių užstoję aiškina, jog į jo teorijas reikia žiūrėti tik to meto kontekste, bet galų gale ką jau tokio pasakė N. Putinaitė? Ji tik įrodė, kad peikęs tariamą krikščionybės agresiją ir destrukciją bei Vakarų Europos priešiškumą ir kėlęs į dangų "lietuvišką civilizaciją", J. Basanavičius sukūrė "tautinį religingumą", kuris raginęs žmogų save aukoti "antrinei tapatybei", o ne stiprinti savo asmeninę tapatybę. "Asmenį pajungdamas tautiškumui, dabarties pagavą ir ateities tikslus - praeičiai, Basanavičius kuria savotišką nesamos Lietuvos ir nesamos Europos erdvę", - rašo N. Putinaitė. Man atrodo, užtenka paskaityti, kaip įsikibęs mūsų patriarchas laikėsi trakiškos lietuvių kilmės, kad pritartum filosofei.

N. Putinaitė iš tikrųjų neneigia J. Basanavičiaus nuopelnų, tik siūlo į jo veiklą ir darbus pažiūrėti realiai, nes būtent perdėtas jo garbinimas leido net sovietams manipuliuoti aušrininko teorijomis, diegti jiems parankų "liaudiškumą".

Kitų pasirinktų kritikuotinų autorių sąrašas taip pat nevienprasmiškas. Štai N. Putinaitės aptariamas Albinas Herbačiauskas kai kam apskritai atrodo nevertas rimtesnių svarstymų, o išsami Oskaro Milašiaus "Šiaurės Atėnų" teorijos analizė kelia abejonių, ar interpretacija nevirto spekuliacija. Juk apie O. Milašiaus idėjas, jo Lietuvos, kaip Šiaurės Atėnų, dvasingumo karalystę, viziją daugiau žinome ne iš jo paties, kiek iš raštingojo diplomato Petro Klimo prisiminimų. Kita medžiaga svarstymams buvo imama iš gerokai mistifikuotų O. Milašiaus tekstų, kuriuose tiesiogiai apie Šiaurės Atėnus nekalbama.

Viskas kiek į lentynėles susistato, kai supranti, koks buvo vienas iš pagrindinių knygos tikslų - perkratyti tas idėjas, kurios siūlė išaukštinti "lietuvišką civilizaciją". " Lietuviškumo vizija vis dar remiasi ypatingos "lietuviškosios civilizacijos" fantazija. Joje nekreipiamas dėmesys į realią Lietuvos istoriją, politinius faktus, susitelkiant į vadinamosios "grynosios" lietuviškosios autentikos paieškas ir puoselėjimą. Ši vizija ar fantazija puikiai prisitaikė prie sovietinės realybės, šiandien taip pat sėkmingai limpa prie europinės. Ji aukštai pakilusi virš žemės, iš esmės abejinga viskam, kas turi sąsajas su realybe: lietuviškam valstybingumui, Lietuvos nepriklausomybei ir piliečių laisvei. Tai yra didžiausias mūsų savasties paradoksas ", - viename interviu paaiškino pati autorė.

Todėl ji lygiai taip pat griebia už plaukų ir krato kitus tokios vizijos puoselėtojus jau mūsų dienomis - Gintarą Beresnevičių ar Romualdą Grigą. N. Putinaitės manymu, G. Beresnevičius tiesiog šioms dienoms pritaikė J. Basanavičiaus idėjas ir bando įveikti jo "Imperijos daryme" plėtotą teiginį esą lietuviškasis barbariškumas galėtų užkariauti pavargusius Vakarus. Bet, filosofės įsitikinimu, mes panašesni ne į kuriančios energijos kupinus barbarus, bet į "klasikinius" - bukus ir griaunančius.

Iš tiesų ir pati Europa nesusigriebia, kokia gi čia jos tapatybė, o gal bendra Europos tapatybė apskritai tėra mitas. Į tokią Europą įsijungiame mes ir N. Putinaitė nori, kad iš "unikaliosios civilizacijos" ("Šiaurės Atėnų") ištremti lietuviai baigtų klaidžioti po savo fantazijas, o taptų savarankiški ir užuot sutrikusioje Europoje ieškoję, kur griebtis tapatumo šiaudo, patys padėtų jį sukurti, nes kitaip: "Gali būti, kad užuot aptikusi jėgų vertybiškai atsinaujinti ir tapti savarankiška, nenumatytų netapatybės vaizdų išgąsdinta Lietuva užsisklęs senuosiuose įprastuose kultūrinės išskirtinumo tapatybės rūmuose, juose pasakodama pasakas apie būtus karalių laikus ir kurdama egzistencijos nevisavertiškumo jausmą slopinančius nerealius "imperinės" Lietuvos projektus".

Tad N. Putinaitė mums pasiūlė psichoanalizės seansą: išskirtiniams lietuviams pergalvoti, ar tikrai mes išskirtiniai. O jei ne, kas tada?

Man, tiesą sakant, nuo mokyklos laikų nelabai ir bandžiusiam iš naujo permąstyti tokius be pasipriešinimo įdiegtus autoritetus, kaip J. Basanavičius, taip pat reikėjo perlipti per - mažų mažiausiai - nuostabą "kaip čia dabar drįsta nuvainikuoti tokius gerbiamus asmenis?" O čia - griežtu ir šaltu tonu nukerta.

Galiu tik įsivaizduoti, kiek jai teko prisiklausyti " mergička tik norėjo išsišokti, o kaip kitaip atkreipsi dėmesį? " (tokį vertinimą, tik kiek gražesniais žodžiais, girdėjau). Bet pergyventi tikrai neverta, juk ir psichoterapeutai savo kabinetuose gausybės keiksmažodžių prisiklauso, kai pacientui išaiškina, kur jo bėdų šaknys slypi.

Tautos psichoanalizė

„Paruzijai” ištikus

Vieno veiksmo drama

VEIKĖJAI :

GERASIS apžvalgininkas – kupinas geriausių norų, tačiau šiek tiek sutrikęs.

PIKTASIS apžvalgininkas – jaučiasi apviltas, todėl piktas kaip velnias. Sako, ką galvoja.

VEIKSMO VIETA – kambarys, apstatytas knygų lentynomis, ant sienos kabo transparantas “Beresnevičius – jėga”, kampe – vienintelė Lietuvoje esanti mumija. Ant grindų telkšo alaus, viskio ir degtinės klanai. Tvyro aštrus spirito kvapas. Pro langus regėti kapinės, per kurias oriai žingsniuoja milžiniško dydžio kiškis garsiai deklamuodamas K. Binkio “Kiškių sukilimą”.

GERASIS karštligiškai varto “Paruziją”, veide – didžiulės intelektinės įtampos atspindys. PIKTASIS ironiškai žvelgia į šias pastangas iš už GEROJO nugaros ir vaiposi.

GERASIS, sustoja ties kažkuriuo puslapiu, pakiliai:

Naujasis lietuviškas postmodernas. Ironiška tragikomedija. Kažkuo primenanti „Dievų miško” ir „Baltos drobulės” mišinio šiuolaikinį variantą.

PIKTASIS, taikosi knygą subjauroti juodu markeriu:

Šiuolaikinį variantą? Ar ne per dažnai žodžiais “šiuolaikinis variantas”, “postmodernas” ir panašiais gudriais pasakymais maskuojame tą būseną, kai perskaitę kūrinį liekame besikasantys pakaušius ir savęs klausiame: ir kodėl aš gaišau laiką šiai beryšybei ? Ar tai, kad kūrinys neturi stuburo, normalios struktūros, yra nenuoseklus, neišbaigtas, nenušlifuotas, pilnas pasikartojimų – privalumas ir “postmodernas”? Ir palikime ramybėje amžinatilsį B. Sruogą ir A. Škėmą. Skirtingai nuo jų kūrinių, “Paruzija” neturi šansų įeiti į vadovėlinę lietuvių literatūros istoriją.

GERASIS, išsitraukia vienkartinę nosinaitę:

Juokas pro ašaras. Iš gyvenimo, jo beprasmiškumo, laikinumo.Kad nereiktų bijoti. O gal - siekiant drebėti iš baimės! (virpančiomis rankomis šluostosi ašaras).

PIKTASIS, žengia į šoną, išskečia rankas ir zombio žingsniu vėl artinasi link GEROJO:

Būtent tai A. Šlepikas tai pavadino“egzistenciniu siaubu”, ar ne? Bet, atleiskite, kur „Paruzijos” siaubas? Zombiai? Laumės, suėdančios girtuoklį? Sapalionės apie truputėlį slibinus karosus ar milžiniški kiškiai - ašpikai? O jums neprimena tai labiau baltosios karštinės sukeltų vizijų? Pikčiausia, kad juokinti G. Beresnevičius moka. Tad gal ir geriau reikėjo juokinti, kaip buvo daroma „Pabėgusiame dvare” – absurdiškai, ironiškai, taikliai. Gi dabar – iš tiesų, nei juoktis, nei verkti. Ne, verkti. (atima nosinę ir mėgina į ją išsišnypšti, bet persigalvoja ir irgi šluosto gausiai srūvančias ašaras.)

GERASIS, išsitraukia keletą enciklopedijų, taip pat G. Beresnevičiaus religijotyros veikalus:

Persmelktas teologija, mitologija ir kartais šiek tiek naivia buitimi, romanas „Paruzija” ryškiai išsiskiria iš visų kitų lietuviškų romanų. Kūrinyje laviruojama tarp labai rimtų ir visai nerimtų temų. Bandant geriau suvokti kas norima pasakyti nepakenktų ir gilesnės teologijos žinios.

PIKTASIS, irgi nulekia prie knygų lentynos, viena po kitos traukiamos visos G. Beresnevičiaus knygos:

Iš tiesų, pirmas “Paruzijos” skyrius naiviai verčia tikėtis kažko panašaus į U. Eco “Fuko švytuoklę ” – religinės aliuzijos, intertekstualumas, erotinės akimirkos, neįtikėtinas veikėjo virsmas. Bet tik pirmas. Toliau šalia Beresnevičiaus romanisto staiga išlenda Beresnevičius eseistas, pakartojantis tai, kas jau sakyta „Imperijos daryme” ar “Ant laiko ašmenų”, Beresnevičius - religijotyrininkas, geriantis palaidotą samanę, pasakojantis apie lietuvių laidojimo papročius ir užsiundantis laumes, vėliau – Beresnevičius memuaristas. Tai kas šią knygą rašė? Ar čia kaip tame anekdote: “oi, negirkite mano picos! Žinote, šaldytuve visokių atliekų buvo, tai ir sudėjau...” Pikčiausia – minimos temos yra fragmentiškos, menkai siejamos tarpusavyje, išbarstytos tarsi mozaika. Pasižiūrėkite, pvz., koks stebėtinai nenuoseklus ir nelygiavertis yra ketvirtasis skyrius – minties, laiko, siužeto šuoliai tokie, kad net suabejoji – apie kurį čia veikėją šnekama?

GERASIS, virpančiomis rankomis suspaudžia knygą ir kelia balsą:

Romano gelmė iš tiesų didelė, o kiekvieno matomame paviršiuje plaukiojatik tai, kas neskęsta! ( ir sutrinka – išsprūdo! )

PIKTASIS, triumfuodamas: Labai gerai pastebėta! Tik štai ar norisi giliau nerti į tokį vandenį, kurio paviršiuje – tai, kas neskęsta?

GERASIS, ignoruodamas PIKTĄJĮ, atsistodamas profesoriaus prieš auditoriją povyza:

Aliuzijos į Lietuvos istoriją pateiktos subtiliai, be abejo, su dideliu ironijos prieskoniu. Kaip kitaip būtų galima pavaizduoti visą tą velniavą, kuri virė, ir tiesa sakant, tebeverda.

PIKTASIS, atlaidžiai:

Iš tiesų, turbūt vienintelės skaitomos vietos, kur šis romanas yra panašus į absurdo romaną, tai yra policijos nuovados šturmo scena ir truputis ketvirto skyriaus. Na, o istorinio intarpo apie Kauną negalima vadinti aliuzija – grynas memuarizmas. Daugiau – jokių aliuzijų. Ar dėstomą “sąmokslo teoriją” jau irgi įrašysim kaip Lietuvoje populiarinamos minties, kad pasaulį valdo žydai ir gėjai, atspindį?

GERASIS, įsijausdamas:

G. Beresnevičius pasistengė į šį kūrinį sudėti ne tik religijos žinias ir gyvenimišką patirtį, su istoriniu Lietuvos prieskoniu, bet ir lakią vaizduotę, atmieštą sunkiai proto suvokiamais "atsitikimais".

PIKTASIS, kaire ranka sprigtuoja sau į pasmakrę:

Kitaip tariant: neišgėręs – nesuprasi. Ir čia visai nejuokinga. Matyt, ne veltui J. Ivanauskaitės perskaitytame laiške knygos pristatymo metu buvo pabrėžta, kad G. Beresnevičius atstovauja tai kartai, kuri „negalėdama sugriauti sistemos, alkoholiu bandė sugriauti save”. Deja, toji naujoji karta, kurią G. Beresnevičius „Ant laiko ašmenų” apibūdino kaip „visiškai palūžusią”, jau nebepajėgi suprasti net to alkoholio kiekio, kuris permerkia visą knygą. Klausimas – nelaimei ar visgi džiaugsmui?

GERASIS, stengiasi būti objektyvus:

Galima ginčytis, ar toks groteskiškas kūrinys sudomins ne itin išrankius skaitytojus, tačiau negalima paneigti, kad originalumu ši knyga pralenkia daugelį kitų. Knygos nerekomenduoju skaityt tiems, kas mėgsta lengvo turinio knygiūkštes. Tai išbandymas drąsiausiems aštrių pojūčių mėgėjams.

PIKTASIS, skuba papildyti:

Ir kantriausiems, mano mielieji, ir kantriausiems. Netgi tiems, kurie adoravo ankstesnį Beresnevičių - tai bus išbandymas. Juodas. Deja, originalumas irgi gali būti trūkumu. Šiuo atveju – dideliu. Pikčiausia – ši knyga turėjo šansų būti puiki, apie tai byloja keletas tikrai vykusių epizodų (pvz., nakvynė pelkėse, jau minėtas policijos nuovados šturmas) ir beveik visas pirmasis skyrius, kuriame prasideda ir baigiasi romanas, nes vėliau...

GERASIS, nutraukia PIKTĄJĮ ir meta paskutinį kozirį:

Bet juk tai - G. Beresnevičius! G. Beresnevičius, kuris, kaip visi žino ir pripažįsta, yra jėga!!! – rodo į transparantą.

PIKTASIS, atsidūsėdamas:

G. Beresnevičius gal vis dar yra jėga, bet “Paruzija” yra *pravalas . Metas susirūpinti ( sėdasi į rūpintojėlio pozą).

GERASIS, tyliaimurma:

„Postmodernu, originalu, nematyta, negirdėta, pravalas ... Kaip taip – G. Beresnevičius ir pravalas ?! Ne, bet to juk negali būti... Nors... Bet...) Galiausiai prisėda šalia BLOGOJO ir taip pat susirūpina.

UŽDANGA

Neišgėręs - nesuprasi. Deja.

Paslaptys. Pamatas, ant kurio statomi visi detektyvai. Ir šis ne išimtis. Tai pirmoji bestselerių karaliaus Dano Browno knyga. Gaila, kad teko ją skaityti po "Da Vinčio kodo" bei "Angelų ir demonų". Receptas toks pats. Pradžioje kas nors miršta ir palieka kokį nors ženklą, vėliau gerasis eilinis pilietis nugali blogio jėgas ir pasaka baigta.

Kompiuterių mėgėjus ši knyga iš bendros browniškos kolekcijos turėtų labiausiai žavėti, bet aš nesu pakvaišęs dėl naujųjų technologijų, todėl man tai ne itin aktuali tema. Kita vertus, perskaičius dvi beveik vienodas knygas, ši, trečioji, jau neatrodė net įdomi. Aidas Puklevičius šią knygą skaitė pirmiausia ir teigė, kad tada ji visai patiko. Tiesiog neįmanoma nekreipti dėmesio į tai, ką jau skaitei. Panašumų galiu rasti ir su Artur Perez - Reverte romanu "Būgno oda": kompiuteriai, kažkas, kas tų kompiuterių darbą sutrikdo ir nevykusi pabaiga.

Nežinau, ką protingo pasakyti apie knygą, kuri turėtų būti puiki laisvalaikio praleidimo priemonė, bet tampa neįdomi jau po pirmųjų puslapių. Kažin kiek dar romanų iškeps D. Brownas su tuo pačiu receptu, kuris, beje, taip pat ne jo sugalvotas.

Lyginant šį romaną su jau išverstais į lietuvių kalbą, į akis šiek tiek krinta meilės motyvas. O visgi karjeros pradžioje Danas bandė rašyti apie meilę. Gal geriau jis būtų to nedaręs. Tokią istorijėlę gali sukurti bet kas. O muilo operoms būdingas veikėjų nesusikalbėjimas erzina ir verčia abejoti, ar čia detektyvas, ar nesusipratimų romanas. Net jei rašai knygą pailsinti smegenims, nevertėtų visiškai nusivažiuoti.

Knyga šiuo metu perkamiausia Lietuvoje. Niekas dar negali pamiršti "Da Vinčio kodo", kai kam ši knyga net pakeitė gyvenimą. Labai norėtųsi žinoti kaip.

"Skaitmeninę tvirtovę" geriausia apibūdinti sakiniu - "ta pati panelė, tik kita suknelė, kitas viršelis". Rusiškas leidimas su Mona Lizos atvaizdu - tikrai labai protingas sprendimas, kam čia meluoti?

Kažkada skaičiau filmo "Misija: marsas" apžvalgą ir labai įstrigo viena frazė: "pasiruoškite akių puotai, o smegenys tegu laikosi dietos". Skaitant pirmąją D. Browno knygą geriausia pamiršti, kad turi smegenis. Prisiekę hakeriai joje ras daug įdomių smulkmenų, o visi kiti dūsaus prisimindami ... kodą, koks skirtumas kokį. Perskaitęs visas tris išverstas Dano knygas, jau nebeprisimenu kur, kas, su kuo ir kaip. Perskaičiau ir pamiršau. Tik šį kartą net nenoriu prisiminti.

Atostogas smegenims!

Įžvalgus amerikiečių istorijos ir tarptautinių studijų profesorius Williamas Urbanas, pastebėjęs, kad Vakarų Europos (tiesa, pridūręs ir jog "Tai tikriausiai tinka ir Vidurio Rytų Europai..") gyventojai menkai pažįsta tiek regioną, tiek jame vykusias permainas (apie tai puse lūpų prasitarta 421-ajame knygos puslapyje), pasiryžo jiems padėti.

Matyt, jiems, nes tarp tų, kuriems skirta padėt i ši knyga, paminėti ne tik anglosaksų studentai, ar nemokšos mokslininkai " ...kuriuos kaip reikiant gąsdina pasiūlymas išmokti dvi ar tris naujas kalbas prieš imantis ką nors studijuoti " (16 p.), bet ir " kitų tautybių su istorijos mokslu nesusiję žmonės " (16 p.).

Ką gi, ketinimas kilnus, juo labiau, kad profesorius nesismulkindamas drebina net pačius pagrindus: "Europa yra didžiulio dangaus šalis, sukurta arkliams, besiganantiems gyvuliams ir grūdų gamybai", (425 p.). Tiesa, kažkodėl prieš akis po šio sakinio stoja ne Vakarų Europos miestai, o veikiau jau Argentinos pampos ar Kazachijos stepės...

Na, nesikabinėkim prie žodžių - knyga tikrai nieko nepaliks abejingu, o kai kuriems gal užvertus paskutinį puslapį sudrebės ir ranka. Nesvarbu, iš susižavėjimo ar pasipiktinimo.

O kaip gi kitaip - juk paliesta pati "šerdžių šerdis": kovų su kryžiuočiais laikotarpis ir pats tų kovų zenitas - Žalgirio mūšis. Ir kaip paliesta: Lituanistikos tyrimo ir studijų centro atstovės K. Bareikienės teigimu, Lietuvos kultūros ministerija, Lietuvos istorijos institutas Urbaną įvertino "...kaip labai objektyviai ir sistemingai pateikiantį visą lietuvių ir kryžiuočių kovų istoriją, be būdingo lenkų istorikams šališkumo ir per didelio vienos pusės sureikšminimo.", Natūralu, kad po tokio įvertinimo minėtos institucijos "...nutarė, jog Lietuvos skaitytojams ji taip pat be galo reikalinga."

Kaip tarė, taip ir padarė - knyga Lietuvos visuomenei buvo gana skambiai pristatyta 2004-ųjų Vilniaus knygų mugėje, nepamirštant paminėti, jog šis veikalas 2001-siais buvo įtrauktas į 30 geriausių istorinių knygų, išleistų 2001 m. pasaulyje, sąrašą. Kelinta ji tam sąraše buvo, nepatikslinta - na, gal kokia 27-a, kas iš to? Daug lietuvių parašė knygų, patekusių į pasaulinį trisdešimtuką? Taigi.

Nors, teisybės dėlei reikia pastebėti, kad labai suklystų žmonės, nusipirkę šią knygą vien dėl Žalgirio mūšio - t.y. tikėdamiesi maždaug žymiojo M. Jučo užsienietiško atitikmens. Garsiosios kautynės čia tik reikšmingas, tačiau epizodas, simbolis, reiškęs lūžį Europos epochoje, kai žlugo ordino, kaip karinės teokratinės valstybės idėja, kai audringus gyvenimus gyveno valstybes į iki tol neregėtas aukštumas iškėlę Jogaila, Vytautas, Šv. Romos imperijos imperatorius...

Medžiagą "Žalgiriui ir kas po jo" amerikietis rinko nevienkartinių komandiruočių Vokietijoje metu - aplankė Marburgą, Regensteiną, pabuvojo net Slaptajame Valstybės archyve Berlyne. Tiesa, Lenkijoje ir Lietuvoje, panašu, jis taip ir neapsilankė, Urbano nepavyko prisikviesti net į knygos pristatymą Lietuvoje. Šiaip stebėtis gal ir neverta, į objektyvumą ir sistemingumą pretenduojančiam autoriui aiškiai pakako ir Vokietijoje rastų "Tūkstančių išlikusių dokumentų, kurie rodo, kaip kruopščiai ordino nariai registravo visus įvykius." (77 p.).

Jau skaitydamas įžangą, romantiškus pasakojimus apie kovas su kryžiokais menantis tautietis turėtų įtariai pastatyti ausis - kažkas ne taip... Autorius pasakoja, kad knygoje pasakojama apie įvykius maždaug nuo 1387-ųjų iki 1596-ųjų ir t.t. , ir bla, bla, bla, ir... "Šiame fone Vokiečių ordinas atliko pačius didžiausius savo žygdarbius ir patyrė pačius skaudžiausius pralaimėjimus, po kurių dar ilgus dešimtmečius truko desperatiški ir bergždi didžiųjų magistrų bandymai susigrąžinti prarastą politinį autoritetą ir karinį prestižą..." (12 p.).

Pala, pala, kur rinkta medžiaga knygai? Verčiam kelis puslapius atgal. Aha. Vokietijoje. Dar ir stipendijas profesorius ten gaudavo? Tiek to, skaitom toliau. Nors žvilgsnis jau už kelių pastraipų remiasi į sakinį "Sėkmingas vokiečių kariuomenės kontrpuolimas Rytų fronte 1914 metais tarsi patvirtino, kad Vokiečių ordino riterių, kurie šį mūšį pralaimėjo, bet neprarado garbės, aukos nebuvo veltui."

O autorius, it lokomotyvas, pamažu įsivažiuoja - kliūva " naujųjų laikų religijų išpažinėjams, kultūrų suartėjimo šauklių ir istorijos neišmanantiems idealistams ", manantiems, jog "...pagonys geriau supranta, kas yra teisingumas, lygybė ir sąžiningumas, negu krikščionys. " Ką ten, įsidėmėkite ir tai, jog " Lygtys krikščionis = blogis, vokietis = nacistas, Vakarai = priespauda nėra racionalios minties pakaitalai." (16 p.)

Tiesa, kone ten pat kukliai pastebima, jog "Gresiant pralaimėjimui, žmogus gali elgtis nesportiškai. Per laikotarpį, kuris nagrinėjamas šioje knygoje, Vokiečių ordinas pralaimėjo beveik visus ginčus." (15 p.)

Po tokios įžangos tolesni knygos skyriai lyg ir neturėtų stebinti. Bet stebina.

Stebina pareiškimai, jog Prūsijos gyventojus "...nuo žemaičių saugojo vos 250 ar 300 Vokiečių ordino riterių, kurie galėjo profesionaliai vadovauti dar maždaug 10 000 ginkluotų vyrų, surinktų iš laukų ir cechų be išankstinio įspėjimo." ( 27 p.)

Taip ir regi Tado Blindos povyzos prūsą, metantį arklą ir skuodžiantį į pilį, iš kur, gavęs ietį, jis lekia per tą patį lauką mušti žemaičių... Neblogas muštras, žinant, kad Ordino kariuomenė buvo vertinama kaip viena geriausių ir profesionaliausių to meto Europoje.

Kur jau ten "Lietuvos kariams, kurie užsidirbdavo pragyvenimui tarnaudami Rusios miestų įgulose ar naudodami pajamas iš baudžiauninkų apdirbamų žemių..." (67 p.) susilyginti su Ordino pašauktiniais..

Kur jau pagonims, "...svaidantiems į žemesnio luomo belaisvius strėles, norėdami nustatyti Dievo valią pagal kraujo čiurkšlės dydį" (35 p.) susilyginti su kryžiuočiais, kurių didžiausias pranašumas buvo net ne technologinis, o "...puikus pasirengimas karui, geležinė drausmė, narsa mirties akivaizdoje (to trūko riteriams nevienuoliams ir pagonims bajorams), ir tikėjimas, kad draugai atliks skirtas užduotis reikiamu metu ir su stulbinančiu efektyvumu." (31 p.)

Kartais atrodo, jog skaitai ne istorinį veikalą, o scenarijų Holivudui: "Dengiami patrankų ugnies, keli šimtai riterių su akinančiai baltais apsiaustais, remiami gerokai didesnio pilkai aprengtų puskarininkių būrio, tautiečių pėstininkų ir lengvosios raitijos, taip pat pašauktinių miestiečių ir didesnio ar mažesnio kryžininkų skaičiaus, galėdavo įveikti grėsmingą priešą." (164 p.)

Kurgi ne, jei priešas net 1410-ųjų mūšio išvakarėse teprilyginamas mieguistiems (tiesa, aštriadančiams) šunims: "Vertinant įvykius retrospektyviai, galima prisiminti liaudišką posakį, kad nereikia žadinti miegančių šunų, tačiau nepamirština, jog net ir tada, kai karštakošis didysis magistras spyrė jiems į pašonę, ne iš karto paaiškėjo, kad mieguistas priešas turi aštrius dantis." (172 p.)

O ir karas su pagonimis "...iš esmės nesiskyrė nuo karinių kampanijų, vykdytų kitose Europos srityse ", gal tik išskyrus tai, jog " ...pasižymėjo ypatingu nuožmumu ir žiaurumu". (27 p.).

Autorius randa atsakymą ir į jau daug istorikų kartų kamuojantį klausimą - kodėl kryžiuočiai neatvertė į krikščionybę lietuvių ar bent jau žemaičių. Pirmiausia, porina autorius "Vokiečių ordino riteriai didžiavosi tuo, kad jiems pavyko parklupdyti pagonis. Nors jie patys neatvertė jų į tikrąjį tikėjimą, jie atidavė juos į Lenkijos bažnyčios rankas." (28 p.) Negana to, krikšto, pasirodo, nebuvo ir todėl, kad kryžiuočiai buvo... demokratai (!): "Supratę, kad radikalios permainos sukelia vietos tautų bruzdėjimus, kryžiuočiai stengėsi kuo mažiau keisti nukariautų Livonijos ir Prūsijos žemių žmonių gyvenseną. Šią patirtį jie taikė ir Žemaitijai. Kiek įmanydami stengėsi susilaikyti nuo prievartinio krikšto." (86 p.)

O kaip istorikų ir tyrinėtojų tvirtinimai, jog kryžiuočiams patiems, švelniai tariant, ne per labiausiai rūpėjo religiniai reikalai? Urbanas čia tvirtas: "Šių laikų pilių projektų tyrimai rodo vienuoliško gyvenimo ir liturgijos svarbą riteriams ir jų tarnams. Žinoma, tą lygia greta liudija ir Vokiečių ordino metraščiai bei jo narių laiškai. Kita vertus, žymiai lengviau cituoti ordino priešus ir šnibždėti "veidmainystė", galbūt net nežinant, kad šia yda kryžiuočiai mėgo kaltinti Lenkijos ir Lietuvos valdovus" (78 p.).

O kad nepasirodytų mažai, dar (ten pat) prideda:

"Popiežiui dažnai tekdavo išklausyti ordino priešų nusiskundimus jo piktadarystėmis. Vokiečių ordinas šiuos svarstymus boikotuodavo, suprasdamas, kad gali pasiekti daugiau, tvirtindamas, kad visi tokių bylų nagrinėjimo procesai yra šališki. Dažniausiai ordino nariai būdavo teisūs. Jie laimėjo propagandinį karą su popiežiumi, tačiau pralaimėjo jį su nūdienos istorikais." (78 p.).

"Neblogai" atrodo ir Vytauto paveikslas: "Visus pasipriešinusius jis nužudydavo arba įkalindavo" (301 p.). O po savo žmonos Onos mirties, Lietuvos didysis kunigaikštis, matote, "Geisdamas Onos dukterėčios Julijonos, jis suplanavo jos vyro žmogžudystę".

Nesunku suprasti, kad autorius prisiskaitęs ir kone besąlygiškai tiki, švelniai tariant, gana neobjektyviais Vytauto nekentusio Dlugošo raštais.

Ir vis dėlto - tai, tegul ir piktinantys, bet tik epizodai gana įdomiame veikale. Kad ir plika akimi regimos autoriaus simpatijos kryžiuočių riteriams, kurie iš Amerikos žemyno tolių gal panašesni į kilnius Gralio taurės saugotojus, vis dėlto, Urbanas knygoje sugebėjo labai įdomiai atskleisti tą maišalynę, į kurią buvo įsitraukusi Vidurio ir Rytų Europa XIV a. pabaigoje-XV amžiuje.

Autorius (matyt, tų pačių studijų Vokietijos universitetuose dėka) kur kas plačiau ir detaliau atskleidė Šventosios Romos imperijos, Lenkijos, Čekijos, na ir to paties Kryžiuočių ordino valstybių vidaus ir išorės gyvenimą, tą kovų/taikų/intrigų ir derybų raizgalynę.

Taigi, knyga lengvai šokiruojanti, neįprasta ir, daugeliu atveju, su mums nepatogiu požiūriu į Lietuvos ir aplinkinių kraštų istoriją. Tas požiūris vargu ar teisingesnis, tiesiog - kitoks, ir vien jau dėl to vertingas. Kartais labai sveika pažiūrėti į save iš šalies, pamatyti kryžiuočių-lietuvių kovas ne kaip visaapimančią apokalipsę, žūtbūtines kirstynes dėl išgyvenimo, o tik kaip Europos periferijoje vykstančias vietos masto pjautynes, tolydžio, it vandens raibulių, veikiamas to meto galingųjų (kaip Šv. Romos imperijos imperatorius) sprendimų.

Kiek erzina tik autoriaus įprotis siekti pigaus efekto abejotinomis ir pseudošmaikščiomis frazėmis, tariamai parodančiomis, jog Urbanas puikiai susipažinęs su to ar kito įvykio aplinkybėmis ir, reikalui esant, galėtų papasakoti daugiau. Na, pvz., apie girtų Maskvos miestiečių totoriams rodytus užpakalius (69 p.), Vilhelmo Habsburgiečio pastangas "...sužlugdyti Lenkijos prelatų planus lytiniu aktu" (81 p.), turkų nudirta oda dar gyvam kardinolui Cezariniui (358 p.), Jogailą, kurį pražudė pomėgis naktimis klausyti lakštingalų giesmių (348 p.) ir pan. pikantiškomis detalėmis. Ar ir visai menkai suprantamais, bet efektingai atrodančiais sakiniais, kaip: "...Tamerlanas atsitraukė į Turkestaną, kad paimtą nelaisvėn osmanų valdovą naudotų kaip paaukštinimą užsėsti ant žirgo" (256 ).

Tiesa, knygoje pasitaiko ir minčių, kurios tikrai tiktų sentencijoms: "Atrodytų, jie [kryžiuočiai] nesuprato skirtumo tarp sporto ir politikos: abiem atvejais žaidi dėl to, kad laimėtum. Tačiau politikos pasekmės yra per daug rimtos, kad būtų galima žaisti sąžiningai..." (373 p.)

Yra gal net "už širdies griebiančių" istorijų, apie tai kaip kartą Jogaila Lietuvoje "Jodamas per vieną ypač tankią ir nejaukią girią, jis atsisuko į lenkų riterį ir pasakė: Kažkada šiuose miškuose gyveno dievai." (296 ).

Tiesa, jei skaitant knygą tikrai susidaro įspūdis, jog autorius ganėtinai giliai išmano bent jau vidurio ir Rytų Europos politikos peripetijas, jis (įspūdis) it kortų namelis griūna, vos Urbanas leidžia sau smulkiau panagrinėti kokį konfliktą, pvz., kad ir tą patį Žalgirio mūšį.

Skaitai ir kraipai galvą: "Pėstininkai ir lankininkai žygiavo paradiniu žingsniu pagal muzikos taktą" (190 p.) Autorius, matyt, užmiršo, kad Žalgiris buvo iš esmės paskutinės didžiosios viduramžių kavalerijos kautynės, o jau muziką ir paradinius žingsnius išvis reiktų palikti Holivudo kompetencijai...

"Artileristai stumdė patrankas nuo vienos kalvos ant kitos, kad aprėptų kuo platesnį apšaudymo lauką." (ten pat) Įspūdis - lyg autorius rašytų apie XIX a. artileriją, o ne griozdiškas ir menkai pajudinamas XV a. pradžios.. hm, jas net patrankomis sunku pavadinti.

"Uždelsęs puolimą Jungingenas prarado pranašumą. Mūšio pradžią užvilkino ir riteriškas kvietimas kautis - dviejų kalavijų įteikimo ceremonija" (ten pat). Tikras perversmas mūšio tyrinėjimuose - pasirodo, ne sąjungininkai, o kryžiuočiai tempė laiką, dar ir kalavijų įteikimo ceremoniją tam sugalvojo...

Panašūs epizodai nesiliauja stebinti ir vėliau - susidaro įspūdis, jog Urbaną tolimojoje Amerikoje pasiekė tik keliolika informacijos nuotrupų apie šias kautynes, o visa, ko trūko, jis užpildė vaizduote. "Viršūnė", vis dėlto, tas dramatiškas epizodas, kai vokiečių riteris ietimi atakavo karalių Jogailą. Urbanas, tiksliau jo vaizduotė, šį momentą paverčia ištisa paskutine ir beviltiška 16-kos magistro vėliavų ataka, siekiant užimti kalvą, ant kurios buvo karaliaus buveinė ir taip, nužudžius Jogailą, nulemti mūšio eigą...

Toks, švelniai tariant, laisvas kai kurių mūšio epizodų traktavimas būtų atleistinas fantastiniam alternatyviosios istorijos apsakymui, bet ne veikalui, pretenduojančiam į istorinio vardą.

Ir kad taip tik su Žalgiriu... 1435-ųjų Pabaisko kautynės (kurių aprašyme Urbanas pamini, jog lenkų, t.y. Žygimanto Kęstutaičio, pusėje kovojo "..pusnuogiai lietuviai" (349 p.) irgi aprašytos it Kreivų Veidrodžių karalystės metraštininko.. Vienam puslapyje brūkštelėjęs, kad " tai buvo nelygių galimybių kova. Lenkų buvo labai daug... ", kitame Urbanas jau ramiausiai rašo, jog kiekviena pusė turėjo maždaug po 30 000 vyrų (iš tikrųjų - maždaug po 15 tūkst.).

Paskaičius susidaro įspūdis, jog žiauriai sumuštos prie ežero Švitrigailos pajėgos pasitraukė į pelkes ir slėpėsi už vežimų užtvaros, kurias lenkai išsprogdino atsivežtomis patrankomis ir surengė klaikias totorių, vokiečių riterių ir rusų skerdynes...

Net žaidimas "sugedęs telefonas" vargu ar labiau iškreiptų tikrąją mūšio eigą: dviejų apylygių kariuomenių pasirodymą priešingose Žirnajų ežero pusėse. Dvi paras delsimo, merkiant lietui ir lemtingos Švitrigailos pajėgų klaidos - sprendimo atsitraukti link Ukmergės. Būtent atsitraukimo metu lenkai ir lietuviai užpuolė išsitęsusias Švitrigailos pajėgas ir jas sumušė.

Knygą sunku pavadinti vykusia ir kalbant apie jos iliustracijas. Pirmiausia, kas šmėsteli galvoje, išvydus viršelį, ant kurio trumpu kalaviju mosuoja Vytautas, jog matai eilinę M. Jučo "Žalgirio mūšio" reinkarnaciją.. Na, kiek galima išnaudoti senuko Matejkos "Bitwa pod Grunwaldem"? Yra juk puikių (ir spalvotų), anaiptol ne prastesnių Žalgirio mūšio atvaizdų - kad ir Matejkos amžininko Wojciecho Kossako darbas (jį, beje, galite pamatyti kad ir čia: http://www.wawel.net/images/malar/kossak_wojciech/htm/11.htm)

Arba, dar geriau, senovinė spalvota, puiki graži D. Shillingo kronikos miniatiūra.

Bet ne, mąstymo inertiškumas šiuo atžvilgiu nesustabdomas - Žalgirio mūšis=Matejka ir nors tu ką...

Gerai, atsiverčiam knygą - ir kas ten?! Tartum būtum grįžęs į sovietmetį su šiurpia pastarojo laikmečio iliustracijų kokybe: blyškūs, pilki, migloti, "paplaukę" paveikslėliai ir, kas dar blogiau - žemėlapiai (pastarieji padaryti it mokinuko, tik tik bepradedančio naudotis kompiuterio galimybėmis).

Žalgiris ir kas po jo. Kryžiuočio (?) žvilgsniu

B. Bryson'as savo knygos "Trumpa istorija beveik apie viską" epigrafui pasirinko H. C. von Baeyer'o žodžius ("Atomo sutramdymas"): "Fizikas Leo Szilardas kartą pranešė savo draugui Hansui Bethe'ui, kad ketina pradėti rašyti dienoraštį: "Aš neketinu jo skelbti. Aš tik ruošiuosi užrašyti faktus, kad juos žinotų Dievas." - "Ar manai, kad Dievas tų faktų nežino?" - paklausė Beth'as. "Taip, - atsakė Szilardas. - Tuos faktus Jis žino, bet nežino šitokios tų faktų versijos."

Mano nuomone, tai labai tinkamas motto šiai knygai, nes mokykloje bent viena ausimi turėjote girdėti apie joje rašomus dalykus: Saulės sistemą ir Žemę, atomą ir Einšteino teoriją, gyvybės evoliuciją ir Ch. Darwin'ą, ledynmečius ir žmogbeždžiones - tam buvo skirtos astronomijos, geografijos, fizikos, biologijos, anatomijos ir istorijos pamokos. Visas šias žinias B. Bryson'as siūlo nagrinėti ne kaip atskirus medžius, o kaip visumą - mišką*, todėl nors knyga didelio formato bei stora (apie 550 p., iš kurių vien pastabos užima 50 p., o bibliografija - dar 10 p.), tačiau istorija iš tiesų "trumpa", nes "beveik apie viską": čia glaustai apžvelgiama, kas mums žinoma, pradedant Visatos susikūrimu (didžiausią dėmesį skiriant "trečiajam luitui už Saulės") ir baigiant gyvybės raida mūsų planetoje, raida, kurios pabaigoje - Homo sapiens (šiuo atveju toks arogantiškas žmogaus požiūris į save sutampa su pesimistine futurologų prognoze). Pagrindinė nagrinėjimo prizmė - žmogaus pažinimo vienu ar kitu klausimu istorinis kitimas: pavyzdžiui, po Visatos aptarimo seka Saulės sistemos pristatymas, kurį keičia Žemės sandaros nagrinėjimas, kur kalbama ne tik apie tai, kokios medžiagos sudaro šią planetą, bet ir kaip minėtu klausimu keitėsi žinios bei nuomonės.

Iš pradžių į knygą žiūrėjau skeptiškai: trumpai apie viską net nereiškia išsamiai apie nieką, juo labiau, kad savo bendrąsias žinias vertinau ne blogiau negu gerai (na, mokykloje pamokų metu varnų pro langus nešaudžiau). Tačiau greitai požiūris pasikeitė dėl dviejų priežasčių. Pirma, mano žinios iš tikrųjų buvo ne apie mišką, o apie medžius - visas aptariamas temas teko nagrinėti atskirai po vieną. Antra (ir svarbiausia), net ir tos žinios apie medžius buvo gerokai paviršutiniškos, nekalbant apie tai, kad greitai besivystant mokslui neretai mokykloje gauta informacija po 5-10 metų nėra visiškai teisinga. Tai galioja ir šiai knygai: originalus leidimas pasirodė 2003 m., leidykla "Tyto alba" lietuviškai pristatė 2005 m. viduryje (pagirtinas operatyvumas), knygoje yra daug naujų faktų (naujų, turiu omeny, 2000 m. teorijas, dabar laikomas patvirtintomis), tačiau šiandien jau skaitome naujausią informaciją - knygoje dar guodžiamasi, kad iš tikrųjų nelabai kas žinoma apie Plutoną, o prieš mėnesį internete lakstė žinutė, kad atrasta dešimtoji Saulės sistemos planeta. Tačiau tai objektyvūs dalykai, nė kiek nenuvertinantys B. Bryson'o darbo.

Pagrindiniu knygos trūkumu nurodyčiau retkarčiais išlendantį smulkmeniškumą, ypač rašant apie to nevertus dalykus. Pavyzdžiui, lyginant su kitomis temomis, per daug vietos skirta geologijos žinių raidos nagrinėjimui. Galima, aišku, tai sieti su autoriaus (B. Bryson'as yra parašęs knygą apie Apalačių kalnus) ar skaitytojo (man ši dalis nebuvo įdomi) interesais. Tačiau visiškai nepateisinčiau "pletkininkų" lygio požiūrio į atradimus, kai asmenys (mokslininkai, atradėjai) vertinami ne pagal jų įnašą į mokslą, o pagal asmenines savybes: man visiškai nesvarbu, kad "Mantellas buvo tikras neigiamų bruožų rinkinys - kupinas tuštybės, besidomintis vien savimi, pedantiškas, nesirūpinantis šeima" (98 p.), svarbiausia - kad "tikrai niekada nėra buvę kito labiau paleontologijai atsidavusio savamokslio" (ten pat). Gerai, kad tokių "lyrinių nukrypimų" pasitaiko tik pradžioje (kaip minėjau, ši dalis mane mažiausiai sudomino) - vėliau nuo knygos nesinori atsitraukti, ypač patiko VI-VII skyriai, kuriuose pasakojama apie gyvybės istoriją: nuo prielaidų jai atsirasti iki Homo sapiens .

Be anksčiau vardintų B. Bryson'o knygos privalumų dar pridėčiau tai, kad autorius neapsimetinėja protingesniu negu yra (įtariu, kad kartais būna net atvirkščiai - tenka apsimesti kvailesniu: "Žmonės priklauso eukarijotų domenui, gyvūnų karalystei, chorinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, primatų būriui, hominidų šeimai, Homo genčiai, sapiens rūšiai. (Man pasakė, kad pagal susitarimą kursyvu rašomi tik genties ir rūšies, bet ne aukštesnių skirsnių pavadinimai.)", 368 p.), stengiasi kiek galima vengti sausos mokslinės kalbos, įterpdamas metaforas ar humorą ("Su kitais gyvūnais mus sieja vienintelis dalykas: beveik keturis milijardus metų mūsų protėviams pavykdavo prasmukti pro beužsiveriančias duris, kai tik šito prireikdavo mūsų raidai", 358 p.), bei pateikia daug informacijos: lemtingi atsitiktinumai ("1994-siais per audrą Ramiajame vandenyne nuo korėjiečių prekinio laivo denio buvo nuplauta 34000 ledo ritulio pirštinių. Tos pirštinės pasklido visur, nuo Vankuverio iki Vietnamo, ir šitaip padėjo okeanografams nustatyti srovių judėjimo kryptis daug tiksliau nei kada nors anksčiau.", 288 p.), skaudi tiesa (apie švino poveikį žmogaus organizmui ilgai nebuvo objektyvios informacijos, nes "jau keturiasdešimt metų visus šios srities tyrimus finansuodavo tik švino priedų gamintojai.", 170 p.), pikantiški pastebėjimai ("Nesuvirškintos didžiojo kalmaro dalys, ypač jų snapai, kaupiasi kašalotų skrandyje, sudarydami ambrą, kuri parfumerijoje naudojama kaip kvapą fiksuojanti medžiaga. Kai kitą kartą apsipurkškite kvepalais Chanel Nr. 5 (sakykim, kvėpinatės jais), prisiminkite, kad apsišlakstote atskiestais niekada nematytos jūrų pabaisos likučiais", 291 p.) ar prognozės, kurių nepavadinsi optimistinėmis ("Niekas nežino, kiek nuo gyvybės atsiradimo pradžios jau yra buvę organizmų rūšių. Paprastai sakoma, kad trisdešimt milijardų, bet kartais minimi ir keturi tūkstančiai milijardų. Kad ir koks būtų tas skaičius, 99,99 procentai visų kada nors gyvenusių gyvūnų rūšių šiandien jau išnykusios. Kaip mėgsta sakyti Davidas Raupas iš Čikagos universiteto, "suapvalinus šį skaičių galima teigti, kad visos gyvūnų rūšys jau išnykusios". Sudėtingų organizmų vidutinė rūšies gyvavimo trukmė yra tik kokie keturi milijonai metų - maždaug tiek mes ir gyvename.", 351 p.).

Reikėtų nurodyti ir vieną knygos paradoksą: kai kurie dalykai man ne tik nepaaiškėjo - netgi atvirkščiai, atsirado abejonių dėl kai kurių iki tol nepajudinamai tvirtų teorijų (pavyzdžiui, ar neandertaliečiai tikrai yra Homo sapiens protėviai).

Vieną pamoką, perskaitęs šią knygą, supratau gerai - dar daug ko nežinome. Ir kad žmonėms labai pasisekė: paskutinį skyrių "Likite sveiki", kurį galima laikyti knygos epigrafu ir kurį, jeigu galėčiau, apžvalgoje pacituočiau visą (deja, nepavyks - paskaičiavau, kad vien citata gautųsi penkių apžvalgų dydžio), reikėtų perskaityti visiems, nes "mes galbūt esame tiek didžiausias Visatos pasiekimas, tiek blogiausias jos košmaras." (479 p.)

"Šiuolaikiniai žmonės egzistuoja ne ilgesnę kaip 0,0001 procento Žemės istorijos dalį" (480 p.). B. Bryson'o knyga - trumpa istorija apie likusius 99,9999 procentus.

"Mes tikrai dar tik pradedame. Žinoma, svarbiausia - užtikrinti, kad gyvybė nenutrūktų. O tam, galime neabejoti, vien sėkmės tikrai neužteks." (480 p.)

* Iš karto kilo asociacija, kad tokiame mano miške fizika būtų kreiva pušelė, chemija – gūdus eglynas, geografija – šviesus, tačiau juodai baltas beržynėlis, o astronomija – visiškas baobabas. Šiame miške nerasite matematikos ąžuolų ir žmogaus (humanitarinių dalykų), nes knyga skirta gamtos mokslams ir jų istorijai.

Žodžiai nuo viršelio: "Knyga patiks visai tai gausybei skaitytojų, kuriuos pavergė "Žiedų valdovo" trilogija"

School Library Journal "

Turbūt tai - magiški žodžiai, skirti pritraukti daugiau skaitytojų ir pinigų. O magijos ir keistenybių šioje knygoje - gausu.

Penkiolikmetis herojus iš medžioklės kalnuose, į kuriuos niekas nedrįsta eiti, parsineša keistą akmenį, kuris nukrenta priešais jį iš niekur išvartydamas medžius ir išbaidydamas medžiojamus elnius. Nepavykus akmens parduoti, vaikinas pasilieka jį sau, o vieną naktį iš jo išsirita... drakonas! Tiksliau, kaip vėliau paaiškėja, drakonė. Ir jaunasis Eragonas tampa Drakonų Raiteliu, pirmuoju po daugelio metų nuo to laiko, kai karalius Galbatoriksas, ypatingų galių drakonų raitelis, išžudė arba palenkė savo valiai visus kitus drakonų raitelius. Eragonas, nors ir stengėsi nuslėpti savo drakono egzistavimą, tačiau nė neįtarė, kad jo tyko didžiulis pavojus. Mat karalius žino apie kiaušinio dingimą ir jau yra pasiuntęs razakus, nuožmius padarus, surasti kiaušinį arba naująjį raitelį. Drakonė, vien išgirdusi razakų vardą, netenka savitvardos ir nusitempia Eragoną į kalnus, tuo išgelbėdama jam gyvybę. Tuo tarpu razakai suranda Eragono dėdę ir bandydami iškvosti kankina. Šiaip ne taip nuraminęs drakonę Eragonas grįžta iš kalnų ir randa sugriautus namus, o dėdė po kelių dienų miršta.Tai paskatina Eragoną leistis į keršto kelionę.

Kerštas tampa varomąja jėga. Nežinodamas nei kas tie razakai, nei ką jie sugeba (visoje knygoje jie tarsi beveidžiai, beformiai, neidentifikuojami kaip konkretūs asmenys, taigi nežinia, kaip bus atskirti tie, kuriems ruošiamasi keršyti), Eragonas slapčia bėga iš kaimo, kad netektų pasakoti apie savo drakonę. Be abejo, knyga greitai baigtųsi, jei Eragonas neišmoktų daugelio reikalingų Raiteliui žinių ir įgūdžių, taigi jam į pakeleivius įsisiūlo Bromas, kaimo pasakotojas su labai paslaptinga praeitimi.

Na, o nuo čia prasideda svaiginantis lėkimas per Alageziją, autoriaus sukurtą pasaulį. Kelionės neįmanomais greičiais, magija ir netgi šešėlių buvimas primena G. Cook'o Juodosios gvardijos nuotykius (netgi vienas skyrius vadinasi "Šešėliai ilgėja"). Detalūs mūšių ir kovų aprašymai šiek tiek primena D. Gemmellio kovinę fantasy. Na, o daug panašiai skambančių vardų (Eragonas, Roranas, Hadarakas, Izenstaras, Farten Duras), vietiniai nykštukai ir elfai, prieš daugelį amžių atplaukę jūra iš paslaptingos šalies vakaruose, sėkmingai primins, kad knyga parašyta ir J.R. R. Tolkieno kūrybos įtakoje. Nors autorius teigia, kad vardus jis rinko ilgai ir kruopščiai remdamasis senosiomis skandinavų, germanų, rusų kalbomis. Beje, C. Paolinis sukūrė kalbas savo nykštukams ir urgalams, o elfams pritaikė senąją šiaurės šalių kalbą.

Siužetas vietomis užskuba, vietomis sulėtėja, kai kur lieka dorai neišrištas, tačiau nenusibosta tiek, kad norėtųsi visai užmesti. Labai gražus drakonės Safyros ir Eragono bendravimas, o nuoširdus Eragono paaugliškas maksimalizmas žavi ir turi galimybę bręsti kartu su autoriumi. Tiesa, istorijos pradžioje herojus sutinka raganą, galinčią pranašauti ateitį, taigi ji daugiau mažiau nusako tolimesnę istorijos eigą, todėl veiksmas tampa lengviau nuspėjamas (nors ir šiaip, mano nuomone, pasakojimo vingiai gana paprasti).

C. Paolini šią knygą pradėjo rašyti būdamas 15 metų, vardan kūrybos paaukojęs savo studijas koledže. Rašymas ir taisymas užtruko gerus trejus metus, tačiau rašytojų tėvų sūnus turėjo pakankamai užsispyrimo ir drąsos parašyti, o vėliau ir ištverti tėvų redagavimą - už ką jį galiu pagirti. Iš visų personažų gražiausias ir mieliausias yra drakonė Safyra - didelė, meili, švelni, protinga, ištikima, drąsi, nuoširdi ir... murkianti bei šilta kaip katinas. Ne veltui C. Paolini teigia sudėjęs į ją draugo, kokį kiekvienas norėtume turėti, bruožus.

Eragonas tėra pirmoji "Paveldėjimo" trilogijos dalis, taigi, knygos pabaiga nereiškia istorijos pabaigos. Šiuo metu anglų kalba jau išleista antroji dalis "Eldest", o jos ištrauką galima paskaityti internete.

Kas atsirado pirmas - kiaušinis ar drakonas?

Jau sunku įsivaizduoti gyvenimą be žodžio "skandalas". Beveik kiekvieną dieną galime skaityti apie "skandalingus politikus darančius skandalingus pareiškimus", o leidyklos labai mėgsta leisti "skandalingų autorių skandalingus romanus". Niekas net neabejoja - skandalingumas - geriausia reklama. Jeigu tu - be skandalo, tu - niekas. Išimtis daroma nebent Just. Marcinkevičiui ar kitiems patriarchams, na, gal dar J. Ivanauskaitei, nors ir pastaroji plačiajai publikai labiausiai tapo žinoma kaip skandalingo romano - "Ragana ir lietus" autorė. Jeigu pasidairytume, kas tuos skandalus labiausiai mėgsta surasti, sukurti, išpūsti - žvilgsnis neabejotinai užklius už žurnalistų. Tad nekeista, kad kai žurnalistai pasuka į literatūrą, jų darbus irgi lydi skandalas. Sąmoningai kurstomas, sąmoningai keliamas skandalas. Nes jie tai moka. Tik keista (o gal kaip tik - dėsninga?), kad lietuvių literatūroje pirmiausia skandalija moterys!

"Posūkyje - neišlėk" - puikus skandalo pavyzdys. Pirmuoju smuiku groja kraujomaiša (taip, lietuvių literatūroje to dar NEBUVO!), altai - kraujomaiša ne bet kokia - su pedofiliniu atspalviu (taip, lietuvių literatūroje to DAR NEBUVO!), na, ir violončelė - vargšę moterį persekioja Elektros kompleksas. (taip, lietuvių literatūroje TO DAR NEBUVO!) Viršelis taip pat traukia akį - moteris su blizgančia suknele, matyti tik sukelta krūtinė bei erotiškai (ekstaziškai?) pražiota burna. Galiausiai - agresyvus romano "piaras". Be minėtų skandalingų temų pristatymo dar ir faktas, kad autorė sirgo vėžiu. Mišinys sprogstamasis. Detonacija - pirma vieta perkamiausių "Tyto Albos" knygų sąraše. Ar dar ko nors reikia, ponios ir ponai?!

Gerai, būsiu sąžiningas - A. Urbonaitė ne pirmoji į pirmą vietą lipo skandalu. Tą patį darė U. Radzevičiūtė atseit mizantropišku romanu "Strekaza", ne kaip šventoji buvo pristatoma ir U. Barauskaitė. Taigi, sudie anekdotiniai barniai per balkonus - tegyvuoja skandalingoji moterų literatūra!

Vis dėlto, skandalas temose ir gyvenime - tai viena. Knygos turinys - visai kas kita. Išoriškai skandalingi U. Radzevičiūtės ar M. Hoelbecq kūriniai iš tiesų pasirodė turintys ir ne skandalingą turinį. Juos perskaitęs galėjai nesutikti su autoriais, galėjai ginčytis ar bartis, bet jie privertė susimąstyti, jie kažką davė. Deja, to negalėčiau pasakyti apie "Posūkyje - neišlėk".

Pripažįstu - knygos tekstas - kokybiškas, bet tai - jokia sensacija, A. Urbonaitė - žinoma ir vertinama žurnalistė. Tačiau kur baigiasi kokybiškas tekstas, o kur prasideda kūrinys - atsakyti jau sunkiau. Pirmiausia matyt dėl to, kad "romaną" sudaro labai nelygiavertės novelės: dar sovietmečio laikų buitinio realizmo motinystės vaizdelis "Paguodos telefonas", žurnalistinė - romantinė "Tik Estijoje, visada - tik Estijoje", fantastinė "Fokusininkai" ir skandalingoji - "Posūkyje - neišlėk". Pirmos trys novelės - jokio skandalo. Ne tik skandalo - netgi ugnelės. "Paguodos telefono" tekstu žvilgsnis tiesiog praslysta be jokio užkibimo, nebent atsidusimo "vargšė moteriškė". "Estijoje, visada - tik Estijoje" - irgi ne stebuklas, nors bent jau man labiausiai įsiminė (ypač frazė "Vaitojau kaip elnė, kuri tuoj bus sužeista į pačią širdį"). "Fokusininkus" neabejotinai geriau būtų parašęs T. S. Kondrotas. Kitaip tariant - pirmosios trys novelėse yra labai paprastos, gal net beveidės. Jose nėra nieko ypatingo, jokios kibirkštėlės, kurią turi, pvz., M. Kunderos "Juokingos meilės" - irgi prasidedančios iš labai paprastų dalykų.

Knygos "vinis", be abejo, pati "Posūkyje - neišlėk". Štai čia ir gauname pilną dozę skandalo. Tačiau skandalas taip tvarkingai suregztas, kad norom nenorom regi profesionalaus skandalo demiurgo ranką. Fatališka meilė tėvui, dėl jos - nemeilė visiems kitiems, vėžys, staiga išlaisvinantis ir leidžiantis išsikrauti "chroniškai nepavykstančiai savęs išreikšti moteriai". Novelėje prigruzilinta konkrečiai, nesistebėčiau, jeigu šie klausimai autorei buvo užduoti iš tikrųjų: žmonės - smalsūs, o distancijos orientyrų, kur baigiasi veikėja ir kur prasideda autorė - nerasta. Nors, bent jau man, buvo visiškai dzin, miegojo autorė su tėvu ar ne (taip, labai gražiai parašyta scena, pritariu G. Beresnevičiui) - mat vėlgi, dvelkia visai tai "Okna" ar "Zapretnaja zona" atvirumo režisūra. Dvelkia, ir nieko negaliu padaryti. Galbūt dėl to, kad šiuo metu tapo per daug populiaru save afišuoti ir viešai išsirenginėti. Tokiu atveju norėtųsi ironijos, norėtųsi kažkokio pakilimo virš reiškinio, bet čia gauni tik didelę isterijos dozę, kuri nesujaudina, nepajudina, tik priverčia pagūžčioti ir pasirengti paklausti autorės so what ? Ne, akivaizdu - nesitikima ir neieškoma nei empatijos, nei užuojautos, nei supratimo - tiesiog viena žurnalistė parašė vieną knygą apie vieną bjaurią ir nelaimingą-savaip-laimingą bobą. Ką su ja veikti - vėlgi galima rezervuoti kaip klausimą autorei, nes, kaip sakoma: kaip šauksi - taip atsilieps.

Gintaras Beresnevičius recenzuodamas šią knygą "Šiaurės Atėnuose" straipsnį pavadino "Būtinoji gintis kaip agresijos forma", pastebėdamas, kad "lietuvių moterys įsirašo". Iš tiesų, kai pagalvoji, kiek gi tų lietuvių moterų tarp žinomesnių autorių yra - net nejauku. Gal ir gerai, kad jos įsirašo? Kita vertus, man kažkaip labai įsiminė viena mintis, kuri taip ir nenuskambėjo šią ir kitą "moterišką literatūrą" aptarinėjusioje laidoje "Kultūros kodas" - kad kai tekstas pakyla virš "moteriškos literatūros" jis tampa tiesiog literatūra. Be gradacijų pagal lytį. Todėl U. Radzevičiūtės aš jau nebepriskirčiau "moteriškai literatūrai", o štai A. Urbonaitę - būtent pastarajai, kai norisi "vyriškai" pasakyti veikėjai: "ok, pašūkaliojai, paisterikavai, o dabar eik plauti indų / rūpintis vaikais, etc". Žinau, tai - baisus įžeidimas. Netgi skandalingas pareiškimas.

P.S. A. Urbonaitė žada, kad kitas jos romanas bus apie tėvą, su kuriuo mylėjosi "Posūkyje - neišlėk" herojė. Turėsime "Lolitą" atvirkščiai?

Paskandalijo ir gana