Vien tai, kad Koji Suzuki tituluojamas japonų Stephenu Kingu, pasako viską - šioje knygoje rasite įtaigių siaubo istorijėlių, vienaip ar kitaip susijusių su vandeniu, kurias labai smagu pasiskaityti prieš miegą. Neseniai kino teatruose rodė pagal vieną šių istorijėlių pastatytą filmą, tačiau jo recenzijose pabrėžiama, kad filmas kitoks nei knyga (filmo nemačiau, todėl negaliu to patvirtinti). Šiaip ar taip, istorijėles perskaityti verta, ypač jei pasiilgote geros siaubo literatūros, prilygstančios tai, kurią rašo amerikiečių autoriai.

Knygą sudaro 7 neilgos siaubo novelės. Kiekviena jų yra tarsi atskira istorija, tačiau pirmojoje minima, jog jas pasakoja močiutė anūkei, kai jodvi išeina pasivaikščioti, o paskutinėje tarsi reziumuojama - vėl atsiranda močiutė, kuri tampa šios istorijos pagrindine heroje. Kodėl istorijos būtent septynios? Ogi todėl, kad būtent tiek dienų anūkė vieši pas senelę ir ši, norėdama, kad jų pasivaikščiojimai būtų dar turiningesni, prigalvoja netikėčiausių "pasakaičių" apie žmogaus protui dažniausiai nesuvokiamus dalykus: baimes, nuojautas, mistinį siaubą. Skamba baisiai, tiesa? Tačiau pačios istorijos greičiau yra tam tikra prasme mielos, siaubas jose švelnus. Man buvo įdomiau stebėti, kaip siaubo klišes konstruoja japonų siaubo literatūros atstovas, nei baisėtis vaizduojamais įvykiais.

"Tekantis vanduo". Josimi Macubara su dukrele apsigyvena pustuščiame daugiaaukštyje ir tikisi pradėti naują gyvenimo etapą po skyrybų su vyru. Tačiau ji taip ir neįstengia priprasti prie vandens naujajame name skonio. Galiausiai moteris nusprendžia bent naktį gerai išsimiegoti ir užsisako numerį viešbutyje, kol bus patikrintas keistasis namo vandens rezervuaras.

"Vieniša sala". Du vyrai nusprendžia aplankyti dirbtinę salą netoli Tokijo, kurioje Tokijo valdžia uždraudė lankytis motyvuodama tuo, kad šitaip stengiasi apsaugoti kultūros vertybę. Tačiau iš tikrųjų joje gyvena mergina, kurią nėščią prieš keletą metų čia atvežė jos vaikinas, tiksliau, jos šmėkla. Ekspedicija aptinka netikėtą radinį...

"Triumas". Tai istorija apie agresyvaus ir smurtaujančio žvejo gyvenimą. Vieną dieną netikėtai dingsta jo žmona. Išplaukęs į atvirą jūrą savo valties triume jis randa jos lavoną. Kyla audra, tačiau žvejui nepavyksta išsigelbėti. Atvykęs patrulinis laivas randa du apsikabinusius lavonus, vyriškis su palaiminga veido išraiška tvirtai įsikandęs moters nykštį.

"Svajonių kruizas". Turtuolių porelė su savo bičiuliu išplaukia paplaukioti jachta, tačiau netikėtai užgęsta jos variklis. Pakrantė visai čia pat, tačiau laivas negali pajudėti dėl į jo sraigtą įsipainiojusio siaubingo radinio. Poros bičiulis šoka iš jachtos ir nuplaukia į krantą, palikdamas nemėgstamus verslo partnerius vienus atviroje jūroje.

"Pasroviui". Giluminės žūklės laivas atviroje jūroje susiduria su tuščia ištaiginga jachta. Vienas iš įgulos narių nusprendžia ją apžiūrėti. Laivo žurnale vyrukas perskaito, kad ja plaukė pora su dviem mažais vaikais. Žurnale užfiksuota, kad mergaitė bandė įtikinti tėvą, jog burlaivyje jaučia kitos esybės buvimą. Miegodamas paslaptingame burlaivyje vyrukas susapnuoja siaubingą košmarą. Kitą dieną jis nebepamato laivo, kuriame liko jo įgulos draugai. Racija, kurią jis buvo pasiėmęs, taip pat neveikia. Jis aiškiai pajunta, kad laive yra ne vienas. Netrukus išsiaiškina, iš kur ta nuojauta.

"Akvarelės". Teatro trupė ketina statyti spektaklį apleistoje diskotekoje. Netrukus paaiškėja, kad tai nebuvo itin geras sumanymas: pradeda lašėti iš kažkur prasisunkiantis vanduo, iškyla potvynio pavojus... Pasirodo dėl visko kaltas vamzdyje įstrigęs plaukų gumulas. Užlietos tualeto grindys, visur rangosi ilgi kibūs plaukai, vienas iš aktorių beviltiškai kovoja su vandeniu... Vėliau recenzijos aprašo monospektaklį su siaubo elementais.

"Draustinis po vandeniu". Ši istorija susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje du speleologai nusprendžia patyrinėti niekam nežinomą urvą. Vienas iš jų labai susižeidžia, įėjimas užvertas dideliu akmeniu. Kitas bando rasti dar vieną išėjimą... Antrojoje dalyje pasakojama, kaip vieno iš tų vyrukų sūnus po 20 metų su ekspedicija leidžiasi į tą patį urvą ir aptinka dviejų vyrų lavonus...

Ramių blusų prisiskaičius siaubų!

Blusoms kibinti

Kalėjimas. Lietuvių literatūroje apie jį rašė E. Malūkas romane "Migla", E. Kalėda - "Pasmerktieji". Tie kūriniai susilaukė didelės sėkmės, nors ir tebuvo eilinės rašliavos. Tačiau pati tema masina žmones skaityti, ir bent taip pabandyti pajusti tą uždarą pasaulį, kuriame galioja visai kiti dėsniai ir taisyklės.

Kas yra kalėjimas? Vieta, kurioje atliekama bausmė? Naivus, bet tai - ne pats kvailiausias paaiškinimas. Nepabuvus „ten”, vargu ar įmanoma tai suvokti. Į kalinius žiūrima kaip į kitokius žmones, o neretai, jie net nelaikomi žmonėmis. Pamačius grįžusį iš kalėjimo asmenį mintyse taip ir nuskamba užgaulus žodis - „zekas”.

Z. Čepaitė rašo apie moteris - kalines, žudikes, vagiles. Tas, kurios peržengė leistiną ribą. Supynusi savo asmeninio gyvenimo ir nuteistųjų pasakojimo grandinę, autorė bando pažvelgti į tų moterų vidų ir paklausti tiek jų, tiek savęs - kas yra nuodėmė, bausmė, nuskriaustasis ir auka? Tokie perdėm visiems iš pažiūros aiškūs terminai, kuriuos vartojame kasdienėje kalboje, net nesusimąstydami, kaip yra iš tiesų. Moterų istorijos panašios: sunki vaikystė, narkotikai, nusikaltimai, kalėjimas. Kartais beskaitant jau norisi šaukti: "Pati kalta", bet truputį nurimus ir susimąsčius, arba pažvelgus į savo gyvenimą, praeina noras mėtyti akmenis. Nėra nieko lengviau nei suklysti. Nuteistųjų tarpe yra ir tokių, kurias norisi išteisinti - akla moteris peiliu nudūrė ją bandžiusį išprievartauti sugyventinį, o teisėjas paklaus „'eb, kaip ji taip taikliai sugebėjusi nudurti vyriškį”? Juokinga? Graudu.

Pradžią romanui davė pažįstamas žurnalistas, kuris vieno vakarėlio metu pasiūlė autorei parašyti romaną apie Panevėžio pataisos namus. Neva toks romanas turėtų susilaukti didelės komercinės sėkmės. Nebūtų žurnalistas...

Galima ilgai ir nuobodžiai polemizuoti apie kalėjimą ir kalines. Kas kaltas, kad jų gyvenimai sugriuvo? Sugriuvusi SSRS? Veik kiekviena pasakoja apie uždarytas įmones, prarastas darbo vietas, nusivylimą ir pamažu didėjusią degradaciją. Galiausiai jau nesvarbu kas kaltas, perskaičius šią knygą, mažų mažiausiai norisi kažką kaltinti.

"Neapšviestas kelio ruožas" dvelkia atvirumu, tuo giliu skausmu, kuris sunkiasi iš sielos gelmių. Lyg akys nuolat regėtų atvirą žaizdą. Net asmeninę savo gyvenimo išdavystės istoriją rašytoja pasakoja gana atvirai. Mylimasis ją paliko dėl vyro. Moterims visada sunkiausia susitaikyti su tuo, kai jų mylimųjų meilę pavergia vyrai. Tai ir pažeminimas, ir tuo pačiu, visų ribų iškraipymas. Kažkas, ką sunku paaiškinti. Ir visai nesvarbu, tai tikra ar išgalvota. Knyga padeda pažvelgti į save ir paklausti savęs - ar aš visada įvertinu laisvę?

Kelias į tamsą

Tai vienas iš skaitytų romanų, kurį, mano manymu, verta įtraukti į sąrašą "Ką turi perskaityti būsimas rašytojas/poetas". Savo užmoju prilygstąs, kur prilygstąs,- netgi žymiai lenkiantis John'o Irving'o "Pasaulį pagal Garpą".

Keistai užburiantis, 1969 m. Čekoslovakijoje sukurtas (bet dėl politinių aplinkybių pirmiausia išleistas 1973 m. Prancūzijoje) šedevras apvertė mano nuostatą, kad "senolių" laikų kūryba skirta tik senoliams. Nelabai pagavau kampą, kodėl romanas išleistas po "Garsiausia XX a. pabaigos knyga" serijos ženklu, matyt, p. L. Varanavičienė (Tyto albos" leidyklos vadovė) savotiškai suvokia amžiaus pabaigos tarpsnius.

Istorija tokia: aprašomas vaikino, vardu Jaromilas, gyvenimas - nuo gimimo iki mirties ir nuo berniuko iki vyro. Jo mama nori, kad sūnus taptų poetu ir deda visas pastangas, kad jis gautų reikiamą išsilavinimą. Ir Jaromilas tampa Poetu: Poetu, kurį myli motina ir tuo pačiu pavydi sūnaus meilės kitoms moteriškoms būtybėms; Poetu, kuris savo kūrybą rodo Dailininkui - motinos meilužiui; Poetu, kuris myli moteris, motiną, poeziją ir komunizmą; Poetu, kuris geba poetiškai perteikti marksizmo idėjas; Poetu, kuris meilę iškeičia į ideologiją.

Kas skaitė šį romaną ir perskaitė iki galo, gal pasakys, kad Jaromilas tapo Poetu - monstru. Bet aš su tuo nesutikčiau. Sakyčiau, kad jį tokiu padarė. Tam įtakos, visų pirma, turėjo motinos narcisizmas, maniakiškas prisirišimas prie sūnaus ir ambicingas, traumuojantis auklėjimas, turėjęs nuvesti sūnų į šlovę ir geresnį gyvenimą, bet padarė iš jo tik išlepusį infantilų nevykėlį. Antra - politinė situacija: komunizmo idėjos brukamos per visas priemones gali paveikti ir kitaip subrendusią savimonę.

Pats Kundera romane vaidina didžiausią vaidmenį: čia jis yra Dievas. Kundera sukalioja pinamos istorijos kūrimo rankenėles kaip nori: tai nusileidžia į savotiškai žavingus (žodyno turiningumu) apmąstymus apie politinę situaciją komunistinėje Čekoslovakijoje, tai žvelgia į moters ir meilužio ar motinos ir sūnaus santykių fantasmagoriją, tai įspraudžia istoriją iš pagrindinio herojaus svajų - ir viskas taip susiję, taip tikra, taip žmogiška ir tuo pačiu originalu. Kartais rašytojas istoriją gvildena lyg nešališkas stebėtojas šį bei tą paaiškindamas apie veikėjų charakterį ir jų padėtį tam tikroje situacijoje; kartais leidžiasi į monologinę diskusiją su skaitytoju, nuklysdamas nuo pagrindinės istorijos. Atrodo, jau aišku, kaip užsibaigs skyrius, ir staiga viskas apverčiama antraip.

Knygoje veikėjų nemaža, bet tik keletas iš jų įvardijami vardais. Visi kiti tiesiog vadinami pagal tai, kokį atlieka vaidmenį: Studentas, Dailininkas, Raudonplaukė, Keturiasdešimtmetis ir pan., net pats Jaromilas dažniau vadinamas Poetu, o ne vardu. Tai knygos pradžioje kiek trikdo ir įvelia dviprasmybių bandant atsekti, kas yra kas, panašiai kaip G.G. Marquez'o knygoje "Šimtas metų vienatvės" (kur veikėjų, atrodo, visas šimtatūkstantinis miestas, o vardų tik trys-keturi), bet greit tai duoda romanui papildomo šarmo bei originalumo. Pats M. Kundera apie tai vėliau rašė, jog jis nieko nenorėjo įtikinti, kad jo personažai yra realūs, o pavardės be vardų ir vardai be pavardžių jau yra ženklai.

Politika ir vaikiškas vyriškumas, seksas ir poezija, žavesys ir tragedija komunistinio siaubo apvalkale, - įtariu, galvojat, kad perdaug pompastikos čia varau, o jūs paskaitykit ir suprasit, kodėl blogis yra ne aplink mus, o pačiuose mumyse, net mums to nežinant.

Sunkokai šios knygos prasmę turėtų pagauti jaunesniojo amžiaus skaitytojai, kuriems neteko realybėje patirti sovietinių cenzorių rankos bei pučiamos į smegenis demagogijos. Jiems romano pabaiga gali pasirodyti nelogiška ir nesuvokiama. Bet velniop šį argumentą. Jei manaisi esąs pradedantysis ar patyręs poetas - perskaityk ir bandyk prilygti.

Prikaustantis žavesys ir siaubas

„…save aš laikau vienu iš tų žmonių, kurie aplinkinio pasaulio sąlygas, įvykius ir egzistenciją apskritai vertina taip, kaip jiems patogiau”.

„…dvi skirtingos erdvės, dar ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, dabar susijungė”.

H. Murakami "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas"

Haruki Murakami - ant knygos nugarėlės pristatomas kaip "populiariausias ir vienas prieštaringiausių japonų rašytojų, kibernetinę fantastiką naujoviškai, ciniškai ir postmoderniai jungiantis su detektyviniu pasakojimu". Neabejoju, kad ir Lietuvoje jis sulaukė savo gerbėjų - šiuo metu yra išleisti dar ir romanai "Avies medžioklė", "Dansu, dansu, dansu" ir "Norvegų giria". Nežinau, nuo kurio iš jų reikėtų pradėti pažintį su šiuo autoriumi, kad užsimušdamas lakstytum po knygynus ieškodamas kitų jo kūrinių. Turbūt - nuo bet kurio. Mano pažintis prasidėjo nuo "Negailestingos stebuklų šalies ir pasaulio galo". Atvirai pasakius, užmetusi akį į viršelio dizainą, pagalvojau, kad vienoje knygoje sudėti du romanai - vienas vadinasi "Negailestinga stebuklų šalis", kitas "Pasaulio galas". Skaitant paaiškėjo, kad tai - romanas romane. Taigi apžvelgdama sąmoningai akcentuosiu ne tiek kūrinio idėjas, kiek pasakojimo struktūrą.

Skyriai, einantys vienas po kito, palaipsniui atveria du pasaulius, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo izoliuoti ir visiškai skirtingi. Vienas - mūsų pasaulio laukiančios ateities vizija (kompiuterizuota visuomenė, slaptos organizacijos, medžiojančios kažkokius gyvybiškai svarbius duomenis ir kovojančios tarpusavy dėl visuotinės įtakos ir valdžios kiekvienam individui atskirai, požemių pasauly tarpstantys išsigimėliai atstumtieji), kitas - iš archetipų sumodeliuotas mitinis pasaulis, kur viskas paremta priešstata "sava" - "svetima" (centre - aukšta tvora apjuostas suskirstytas kvartalais Miestas, akylai saugomas Vartų Sargo, už jo - miškas, kuriame, aišku, tamsu, baisu ir apskritai geriau nekelti kojos, jei nenori prisidirbti bėdų). Autorius aiškiai kursto skaitytojo smalsumą kiekviename skyriuje mesdamas jauką jo intelektui: tiek viename, tiek kitame pasaulyje pilna paslapčių, kurias įminti gali tik sekdamas veikėjų trajektorijomis siužeto atomazgos link. Krinta į akis tai, jog herojaus kelias pirmajame mieste (matyt, Tokijo analoge, kaip teigia ta pati knygos nugarėlė) vingiuoja vertikale: iš pradžių jis liftu boginasi neaišku kur, paskui leidžiasi į požemius. Veiksmo laikas - kelios paros, negailestingai senkančios iki paskutinių sekundžių. Kas toliau - siūlau išsiaiškinti patiems.

Antrajame pasaulyje veiksmas, galima sakyti, horizontalus tarsi žemėlapyje, kurį sukdamas ratus aplink Miestą herojus braižo savo šešėliui, nes tai - vienintelė galimybė šiam išsigelbėti. Paaiškinu: viena gyvenimo šiame Mieste sąlygų - nevalia turėti šešėlio. Jie atskiriami nuo žmogaus ir pamažu numiršta. Tada palaidojami Obelyne. Kodėl? Šešėlis - tai personifikuota savastis. Tai, kas skiria tave nuo kitų. Esmė. O Mieste lieka tik funkcijos, socialiniai vaidmenys - Vartų Sargo, Pulkininko, Bibliotekininkės, Sapnų Skaitytojo… Tiesa, Sapnų Skaitytojas gali ištraukti savasties likučius iš žvėrių kaukolių, tačiau jie jau būna tiek persimaišę, kad nebeatpažįstami. Gyventi be savasties - saugu. Savastis kelia pavojų, nes stipri asmenybė visuomet linkusi valdyti, pajungdama sau kitus. Tokia grėsmė tvyro pirmąjame pasaulyje. Tačiau antrasis pasaulis merdi tobulume. Jis amžinas. Nes žmogus nepajėgus suvokti savo mirties, kuri įkalina jį belaikėje erdvėje, priversdama judėti ratu - pavasaris, vasara, ruduo, žiema, vėl pavasaris - be prisiminimų, kurie jau priklausytų linijiniam laikui, judančiam iš praeities į ateitį kryptimi. Žmogus, tiesa, tokia būtybė, kad su esama padėtimi jokiu būdu nesusitaiko.

Todėl Haruki Murakami skaitytojui palieka savo veikėjo pažadą - po trupučiuką prisiminus įvairiausius dalykus, susivokti, kas atsitiko, ir rasti būdą, kaip panaikinti tai, kas padaryta. O tokia galimybė yra, nes akivaizdu, jog tuos du pasaulius, kurie atrodo, nesusisiekia, apjungia pats žmogus: kaip "Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas" yra romanas romane, taip pats žmogus yra pasaulis pasaulyje. O jei esi iš tų, kurie net pačią egzistenciją linkę interpretuoti kaip patogiau, dvi skirtingos erdvės, ką tik atskirtos tomis pačiomis durimis, anksčiau ar vėliau susijungia.

Egzistencijos užkaboriai

Didžiulė mano vaikystės dalis prabėgo garaže - tėvas ten laisvalaikiu taisė automobilius, o aš bruzdinausi aplink, uostydamas seno tepalo, glaisto ir dažų kvapą. Tai - mano vaikystės kvapas. Ar bereikia sakyti, kad "Trys draugai" mane sužavėjo - tai buvo taip pažįstama…

Dabar, praėjus n+daug metų nuo to, kai aš pirmą kartą perskaičiau šį Remarko romaną, man norėtųsi pakeisti jo pavadinimą. Draugai juk buvo ne trys, o keturi. Niekas nepriskaičiavo "Karlo" - plentų šmėklos.

Šį kartą Remarkas rašo apie Berlyną. 1928-ji, baisiausias nedarbas, žlugusios viltys, trisdešimtmečiai karo draugai, suradę tykų gyvenimėlį, vegetuoja automobilių remonto dirbtuvėse AuReWe, retkarčiais pašiurpindami užmiestį "Karlu", kuris stačiai sutvertas auklėti žmones, nes po siaubingu, apšepusiu ir sulankstytu kėbulu slypi "galinga lenktynių motoro širdis" ir beveik niekas šio "pergalingo mėšlavabalio" kelyje aplenkti negali.

Dar - daug geriama romo, vyšninės ir absento, kartais net vienu metu. Konjakas irgi tinka, tačiau šios knygos gėrimas vis dėlto yra romas. Keista, bet ko gero Remarkas specialiai kiekvienai knygai priskyrė tam tikrą gėrimą: "Triumfo arkoje" tai buvo kalvadosas, "Juodajame obeliske" daugiausia gerta vyno ir t.t. "Trijuose drauguose" romą bei konjaką geria net ir sena valytoja Matilda Štos, "sverianti aštuoniasdešimt kilogramų ir gracinga kaip begemotas".

Gyvenimas taip ir tekėtų sava vaga tarp prasigeriančių tapytojų, "viešpaties vynuogyno darbininkių", t.y. seniausios profesijos atstovių, godžių klientų, senų prisiminimų ir mebliuotų kambarių ponios Calevski pensione, jei ne Meilė. Didžiaja raide. Tokia, kuri ištinka, o ne atsitinka ar surandama. Fatališka, beviltiška, "nes pasilaikyti prie širdies nieko ilgai negali", nes iš anksto pasmerkta, bet tokia tikra.

"Trijuose drauguose" Remarkas lyriškesnis nei kitose knygose, bet dar nesentimentalus. Liūdnas, bet dar nepraradęs vilties. Išvargtas romanas, kuris 1933 m. pradžioje buvo beveik baigtas, tačiau tuo metu Vokietiją ištiko Hitleris ir emigrantas Remarkas šį romaną baigė tik po ketverių metų. Dėl to knygoje yra net šiek tiek politikos atspindžių, ko Remarkas sau anksčiau niekuomet neleisdavo.

"Viena geriausių šimtmečio amžiaus meilės istorijų" (nukirskit galvą, nepamenu, ką cituoju) liūdna, nehepyendiška, bet neleidžianti nugrimzti į depresiją, nes aiškiai rodo, kad žmogus bet kokioje padėtyje turi už ko kabintis, bet kada gali rasti vilties gyventi, vilties tiesiog būti. Rašydamas apie mirtį ir praradimus, Remarkas visu balsu kalba apie gyvenimo dovaną, apie džiaugsmą, kad ir trumpalaikį. Džiaugsmą dėl to, kad esu "aš" ir esi "tu".

P.S. Jau seniai mano ir mano tėvo automobiliai turi vardus- turėjome Adomėlį (Adam Opel AG malonybinis vardas), o dabar aš vaikau Grambuolį. Geras pavyzdys užkrečia.

"Šviesa nešviečia, kai šviesu; ji šviečia tik tamsoje. Išgerkime už tamsą! Tegyvuoja nelaimė! Tegyvuoja tamsa!" Ferdinandas Grau, Ferdinandas Pilkasis.

Ar jums taip būna, kad pasijaučiate toks protingas ir visa galintis - galva pilna minčių - gražių, įdomių, negirdėtų, netgi patrauklių literatūriškai. O štai bandote sudėlioti viską popieriuje ir gaunasi marazmas. Nes niekas neaišku - nei kas nuo ko prasideda, nei kuo pasibaigia, nei kur vis dėlto yra viso to grožio esmė, o galiausiai ir tikslas. Būtent taip jaučiausi nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Galybė gražių palaidų minčių, o ryšio tarp jų - nėra.

Nustebino, tiesą sakant, liaupsės autoriui. Koks jis kultinis, koks nepakartojamas, koks verčiamas į daugelį pasaulio kalbų (24 kalbas 30-yje šalių). Tiesa, romanas "Gyvenimas po Dievo" išleistas 1993 m.; kitas, toks pat nepakartojams, lietuvių kalba išleistas romanas "X karta" - 1991 m. Senokai. Ir jau vien tai kelia kažin kokias abejones - kodėl leidžiami senesni kūriniai - galbūt dėl to, kad būtent tuo metu jis buvo garbinamas?

Pirmas įspūdis, pavarčius knygą - "Mažasis Princas". Gal dėl to, kad kiekvienas knygos skyrius iliustruotas paprastais, teksto esmę nusakančiais piešinukais. Kažko panašaus, spėju, autorius ir siekė. Tiesa, "Mažasis Princas" duoda daugiau - tiek ir skaitymo malonumo, tiek ir suvokimo prasme. Gi šios knygos herojus blaškosi po pasaulį, ieškodamas nežinia ko, prisimindamas įvairias nuotrupas iš savo gyvenimo, kalbėdamas nežinia su kuo.

Romane daugybė minčių, kurias kažkada pagalvoji, iš kažkur atsimeni ar žinai, kad esi skaitęs anksčiau:

Man į galvą atėjo vieninteliai dalykai, kuriuos daro žmonės ir kurių nedaro jokie gyvūnai - tai rūkymas, kultūrizmas ir rašymas (15 p.).

Ar nieko nejautimas - tai neišvengiamas netikėjimo niekuo galutinis produktas? O tada išsigandau - pamaniau, kad galbūt net ir nėra nieko, kuo būtų galima tikėti. Pamaniau, kad tai būtų be galo šlykštu - likti gyvam dešimtmečius ir niekuo netikėti, nieko nejausti (151 p.).

Klausydamasis visų tų žmonių, patyriau netekties jausmą. Taip išeina, kad Jėzus yra lyg seksas, - o aš pasijutau lyg esąs iš kito pasaulio, kuriame nėra sekso, atvykęs į Žemę, kur visi tik ir kalba, koks geras dalykas yra seksas, rodo man pornografinius vaizdus ir apskritai gyvena tik dėl sekso, o man taip ir nelemta patirti, kas tai yra (157 p.).

Pirmuose puslapiuose rašymo stilius užkabina - vis lauki, kur čia ta knygos paslaptis, kur prasidės veiksmo užuomazga, o pagaliau ir atomazga. Bet kai perskaitai pusę knygos, o užuomazga vis dar nerasta, tai atrodo beprasmiška tikėtis ir atomazgos.

Siužetą nupasakoti būtų be galo sunku, nes siužeto, kaip ir ryšio tarp gražių minčių, nėra: herojus mintyse bendrauja su savo vaiku, dalydamasis įžvalgomis apie žmonių atsiradimą, laiką, gyvūnus. Vėliau - apie žmones, su kuriais teko bendrauti, gyventi, susitikti. Galiausiai apie dievą, tikėjimą. Labiausiai užkliuvo herojaus beasmeniškumas - iš tikrųjų tokio žmogaus vietoje galime būti kiekvienas iš mūsų - atsidūręs akistatoje su netektimi, išsiskyrimu, visom gyvenimo pagundom, baime, laukimu, laiko tėkmės baime, mirties baime. Su mirtimi susijusi ir viena įdomiausių teksto vietų - 109 - 119 psl. "Mirusieji kalba" - užkabina ne tiek tai, kas pasakojama, kiek idėja tai papasakoti. Deja, pasigirti, kad po knygos liko kažkas daugiau, negaliu. Kaip ir atsakyti į klausimą - koks jis, tas "gyvenimas po dievo".

Ir jeigu vėl kažkam kiltų klausimas - "tai vis dėlto - knyga patiko ar nepatiko", šįkart atsakyčiau labai aiškiai - ne.

Mažojo princo podukra

Ar jūs žinote, kas yra kokosinis siurprizas? Gyvendami atogrąžų saloje, kurioje be kokosinių palmių daugiau nieko neauga, nusiskinkite kokoso riešutą, sudaužykite jį į akmenį ir viduje rasite ką? Niekad neatspėsite - kokosą!

Taigi, tokius siurprizus labiausiai ir pamėgo Rinsvindas, kai žiaurus likimas (vienas svarbesnių Disko dievų, kurio niekas, išskyrus Damą, negali nugalėti žaidžiant dieviškus žaidimus) jį nubloškė į negyvenamą salą ir net nepasirūpino patiekti jam bulvių košės.

Tiesą pasakius, kol šis nevykęs burtininkas mėgavosi palaiminguoju nuoboduliu, į Ankh-Morporką neatskrido albinosas ir jo tikrai nesiuntė Agato imperijos šulai, jokiu būdu nereikalaudami greitai greitai ("čiop čiop") atsiųsti Didįjį Burtininką. Iš pradžių Nematomojo universiteto arkkancleris Navernas Ridkulis pagalvojo, kad tai būsiąs dekanas ("iš tiesų didis žmogus - šitiek kimšti"), bet galiausiai jį pavyko įtikinti, kad tai yra minėtasis Rinsvindas. Tiesa, kartu dar teko įteigti arkkancleriui, kad Rinsvindas- ne sūris ir net ne jogurtas, nors skamba ir panašiai. Ir taip nuobodžios dienos Rinsvindui baigėsi, nes vyresnieji universiteto burtininkai teleportavo jį iš pradžių į universitetą, o vėliau (prieš tai dar išsamiai paaiškinę, kas Rinsvindui nutiksią, jei jis eilinį sykį nesutiks gelbėti pasaulio) nušveitė jį į Atsvarinį kontinentą, o dar tiksliau- į Agato imperiją. Štai taip jam prasidėjo ĮDOMŪS LAIKAI.

Gyvenant įdomiais laikais tenka daug mokytis, daug sužinoti ir daug keliauti (tfu, daug bėgioti), stengiantis, kad iš paskos keliaujantys žmonės, turintys negerų kėslų tavo atžvilgiu, visą laiką liktų tau už nugaros. Štai taip žmogus galų gale sužinai, kuo skiriasi lojančio ir besišlapinančio šunų porūšiai, kodėl guziko ant beretės spalva turi tiek daug įtakos socialiniams sluoksniams, kuo Chonai skiriasi nuo Vanų, Fanų ir Maksvinių (o ką? - irgi labai garbinga ir garsi dinastija). Atrodo, pradedi suvokti, kaip Agato imperija sutvarkyta (šioje vietoje reikėtų paminėti, kad Pratčetas tikrai gerai išstudijavo senovės Kiniją ir Japoniją, galiausiai sumaldamas į dulkes visus apie šias šalis sklandančius prietarus), bet čia staiga kaip iš niekur išlenda Čingiz Kohenas su Sidabrine orda (bendras ordos narių barbaro darbo stažas viršija 500 metų, amžiaus vidurkis nesiekia net apgailėtinų 100 metų), prasibrauna į vidinius rūmus, išnindziuoja visus į kairę ir į dešinę bei tampa imperatoriumi. Štai tuomet stoja PATYS ĮDOMIAUSI LAIKAI.

Visos penkios tarp savęs besiriejančios imperijos dinastijos susivienija prieš barbarą uzurpatorių ir iššaukia jį į kovą. Nepasakosiu, kuo baigėsi mūšis, kuriame į kovą stojo septyni sidabriaordiečiai ir n+m- tūkstantinė jungtinių Chon-Fan-Van-Maksvinių (tikrai garbinga šeima, patikėkit) armija. Tiesa, Sidabrinę ordą palaikė iš už sienos atkeliavę du milijonai trys šimtai devyni vampyrai vaiduokliai, bet apie tai geriau patylėti - mes juk nenorime, kad kiltų panika, ar ne? Kažkur šioje vietoje šmėsteli ir revoliucinė Raudonoji armija, veikianti pagal lozungus: "Mes planingai judame į priekį, tik šiek tiek nepaklusdami savo viršininkams" bei "Vergovę nestipriai atstumsim ir pančius mes švelniai nutrauksim", bei kiekvienoje vietoje ir bet kuriame laike gyvenantis Pats Sau Charakiri Dostabis, kuris, skirtingai nei jo Ankh-Morporko kolega, yra gerokai labiau nuskriaustas, nes dešrelių įdarui geriausiu atveju gali naudoti tik kiaulės šerius arba kanopas (eilinių Agato imperijos piliečių, t.y. valstiečių, firminė sriuba verdama iš kiaulės žviegimo, o šventėms leidžiama sau išsivirti net kiaulės ausį). Kaip kartą pasakė Čingiz Kohenas, "jei valstiečiai valgo tik kiaulės ausis, vadinasi, kažkas kitas ryja jos kumpį".

Kapitalinė išgyvenimo studija, kurią galima būtų pavadinti "Kaip aš praleidau atostogas ir išvengiau 524 pavojų savo gyvybei nuo jų pabėgdamas", baigiama aiškiu Happy Endu ir net žuvęs Profas, t.y. profesorius barbaras, vieninteliai Sidabrinės ordos smegenys, žuvęs patenka į išsvajotąjį barbarų rojų, kur alus liejasi stalais, o į gražuolių kasas svaidomi kirviai, tikintis jąsias, t.y. kasas, o ne gražuoles, nukirsdinti. Bagažas grįžta namo. Ir net susiranda Bagažienę lakuotais kojų pirštukais (turbūt reikėjo SIAUBINGAI daug lako visiems pirštų nagams nulakuoti).

Ai, tiesa, Rinsvindas irgi grįžta, bet ne namo. Tačiau tai jau mūsų nedomina. Įdomūs laikai aiškiai eina į pabaigą.

Ypačiai juokinga (besišlapinantis šuo, besišlapinantis šuo, besišlapinantis šuo, daug daug besišlapinančių šunų)

Besišlapinantis šuo (?!?)

Iš anksto perspėju, kad tai bus nenormali apžvalga. Jos atsiradimą inspiravo viena diskusija fantastika.lt svetainėje, kur gretintos lietuviškos fantastinės ir nefantastinės prozos galimybės išvysti pasaulį "rimtų leidyklų" supamuose lopšiuose. Minėta ir Pirmosios Knygos serija, - kaip tam tikra siekiamybė. Kitu atveju būčiau tiesiog padėjus perskaitytą knygelę atgal, bet kad jau apie tai prašnekome... Taigi, pasakysiu atvirai: jei A.Ptakauskaitė tokiu lygiu rašytų fantastiką, ją fandomas suvalgytų. Be druskos.

Galbūt skaitant toliau pasirodys, kad "Ieškau darbo!" man baisiai nepatiko. Ne, kokių nors aštresnių jausmų ji išvis nesukėlė, tik buvo nuobodoka. Tiesiog pasinaudojant šiuo pavyzdžiu - gal atleis autorė ir jos gerbėjai už tokį savanaudišką elgesį - buvo įdomu panagrinėti, kas leidžiama Jupiteriui ir neleidžiama jaučiui.

Tikiuosi, šie pasvarstymai padės ir tiems, kurie vis dar mano, jog tai, kad literatūra spausdinama, yra vienintelis jos vertingumo rodiklis. Šios serijos knygų leidimą, šiaip ar taip, remia Kultūros ministerija, - jos neprivalo būti komerciškai sėkmingos. Ne, tai tikrai nėra apskritai blogai. Tai šiaip, informacija pamąstymui.

Reikia pripažinti, knygoje pakanka vadinamųjų "fantastinių elementų". Nėra tik originalios fantastinės idėjos. O dažnai - ir ne fantastinės. Visada maniau, kad šio dalyko nebuvimą gali kompensuoti tik labai geras siužeto valdymas, įtrauklios istorijos kūrimas ir/arba nepriekaištingas stilius. Dėl stiliaus - anotacija tikina, kad "sakinys lengvas"; labai nesiginčysiu, sunkiasvorių tikrai nėra. Dėl istorijų: na taip, A.Ptakauskaitė jas kuria. Ir koks stebėtinas derinys: vienu metu jos ir natūralistinės, ir išlaužtos iš piršto. O iš už pavėpusio Toliko, darbo ieškančio bevardžio vyriškio, tuo labiau iš už isteriškos-neva-cinikės Benos kyšo... mergiškos autorės ausys. Prašom nesprasti to kaip įžeidimo, tačiau kol kas tarp ezoterikos ir TV reklamų blaškomasi būtent mergiškai. Šis stilius, o dar labiau - tematika, dar nepasiekė laiptelio "moteriška literatūra", bet jei toliau eis šia kryptimi - būtinai pasieks, teigiamai ar neigiamai tai vertintume.

Žadėjau apie fantastiką. Novelė "Monstras" (tikitės baisumų?). "Vieną rytą pabudau ir suvokiau, kad miriau. Pabandžiau prisiminti kada, bet argi svarbu, kad jau numiriau. Ilgai ant pagalvės varčiau akis." (14 p.).Va paskutinis epizodas gal ir galėtų pretenduoti į siaubą, bet bent aš tik ilgai krizenau ties tuo sakiniu. Panaši situacija turbūt puošia ne vieno fantasto-mistiko (ar net fantasto-egzistencialisto) kūrinio pradžią. Taip ir įsivaizduoju: herojus elgiasi tarsi gyvas, nors kažkodėl jaučiasi miręs. Aplinkiniai nieko nepastebi. Jis eina ten, eina šen, o pabaigoj - bac! ir kažkas įvyksta. "Monstre" neįvyksta nie-ko. Veikėja tik ima ir suvokia, kad nėra jos širdy pykčio ir viskas atleista. " Bet argi tai svarbu, kai jau numirei " (ketvirtą kartą per 4 puslapius nuskambanti mintis). Jei visai nesvarbu, tai kyla natūralus klausimas - kam apie tai rašyti?.. Kad bent tas dienos įprastumas padvelktų tikru, šaltu absurdu! Nė velnio. Numirėlės būtis elementariai nuobodi, ir to aprašymas - irgi. Vieną pašmaikštavimą: "Priešais mane įsispraudė du apvalūs moteriški užpakaliai. - Mes jau čia sovėjome, - pratarė didesnysis." atsveria itin "šviežia" idėja: "O gal iš tikro būtų gerai išpažintis kompiuterizuoti. Prieini, surenki kombinaciją - štai tau ir atgaila; surenki kitą kombinaciją - va tau ir išrišimas." Ir jokio pasislėpusio už kulisų demiurgo nesurasim, priežasties nei yra, nei ji reikalinga.

Toliau. Štai kita herojė turi "angelą sargą" - kažką, kas saugo iš anapus tą bevalę niurzglę: moteriškę, kurią vemt verčia nuo jos naujo hobi, naujos kompanijos ir gerbėjo, bet vis tiek tąsosi kartu, nors tu ką! Ši istorija neįtikina nei šio, nei ano pasaulio įvykiais. Pagaliau tarp jų įvykęs dialogas ekspresyvus, bet vėlgi be idėjos. Tai kodėl sargas ją saugojo? Kodėl būtent ją ? Kodėl ėmė ir nustojo? Mistika "Žvilgsnio" (buvo toks laikraštis kadais ufonautų ir dvasių gerbėjams; aha, aš irgi skaitydavau) stiliumi. Mozaika iš "šešėlių", "erdvių" ir "nykios egzistencijos griaučių", - kiekvienas gali susidėlioti savo variantą, paruoštukų literatūroje - kiek tik nori. Tiesa, džiugu, kad bent "angelas sargas" pabaigoj patiria tranformaciją. Nors viena gija kažkur veda.

Dar fantastikos? Pvz., liulanti po akim karpa, ko gero, puikiai tiktų kokiam Džiabai. Deja, šįkart taip originaliai papuošta tik "senstelėjusi sekretorė". Kas toliau? Ak taip, telikas neišsijungia! Mokslinė fantastika, tsakant. Aišku, čia viskas labai rimta ir simboliška (t.y. jokių vulgariai buitinių paaiškinimų). Neišsijungė - vadinasi, taip reikia. O paskui ėmė ir išsijungė suvisam, priversdamas veikėją, netekusį galimybės stebėti kitų gyvenimus, domėtis praeivių rankinių turiniu. Čia jau kažkas panašaus į idėją, tik ji tokia... laikraštinė, o ją atkapsčius, ne atradimo jausmas apima, o įžūli mintis ateina - ir tam reikėjo tiek anturažo?

Apskritai, skaitant ne vieną "realistinės krypties" (čia irgi iš anotacijos) kūrinį, susidaro įspūdis, kad logikos juose reikia keliskart mažiau, nei tokioje, atrodo, laisvoje srityje, kaip fantastika. Ir niekas neprikibs, štai kas įdomu. Na stovi prie tavo durų Kelvinas Kleinas ir šypsosi. Simbolis gi, aliuzija: nori ir stovi. Šneka su tavim TV laidos vedėjas iš ekrano, - ką jūs, meskit iš galvos "Amerikos dievus" ar "451° F". Tai realistinės krypties metafora. Ar būties polių slinktis. Žodžiu, kas nors labai gudraus ir... kažkodėl prėsko. Žinoma, priežastiniai ryšiai anaiptol neturi būti primityviai nubrėžti, ir, jei jau rimtai, dėl manęs nors ir tuzinas kelvinų kleinų lauktų herojės prie durų, o televizorius strikinėtų kaip zuikutis po virtuvę. Tam tiesiog norisi stipraus pagrindimo, originalaus, netikėto ėjimo, kažkokio kabliuko, kai nors ir grubokai, nepolitkorektiškai sukalta istorija kabina, kai ji gyva . Pagrindinis įsminęs "netikėtas ėjimas" knygoje buvo pabaigos: jokios aiškios kulminacijos ar atomazgos, - slopsta, slopsta, perverti puslapį - oi, čia jau nauja novelė. Pala, kaip kaip baigėsi anoji?.. Tiesa, priešpaskutinės "netikėtą pabaigą" vis dėlto atspėjau. Pabandykit ir jūs.

Kadangi apžvalga nebuvo skirta objektyviai nagrinėti šią knygelę, o tik nemandagiai panaudoti ją kaip lyginimo priemonę, tuo ir apsiribosime. Tik vis dėlto norėtųsi paklausti: kas geriau - mesti naują žmogų į literatūrą todėl, kad jis pateikė geresnius tekstus, nei kiti, ar dirbti su juo, kol tie tekstai bus ne šiaip geresni, o tikrai, neabejotinai geri? Žinoma, jei yra kam dirbti. Sprendžiant iš autorės autobiogafijos (gal labiau - autobibliografijos), nauju žmogum pavadint neturėjau teisės. Tačiau ką padarysi, jei pirmiau perskaičiau knygą, o tik paskui jos nugarėlę... Dievaži, susidaro įspūdis, kad tos girnos, kuriomis vienas kitą mėgsta permalti vietiniai fantastai, kur kas teisingesnis variantas, nei profesionalų mikrobangė, kur autoriai greitosiomi pašildomi ir pateikiami plačiajai publikai.

Prėska (ne)realybė

 

Ši knyga nėra skirta tinginiams ir cinikams, kurie ramia sąžine apsimeta, kad dirba tuo metu, kai linksmai sau naršo Internete. Mes...tai yra, jie ir taip žino, kad tikėti "motyvuojančiais" viršininkų pliurpalais ir oficialia įmonės propaganda yra neprotinga. Jiems neskauda sąžinės nepersistengiant darbe, kadangi jie patys neblogai išmano medinę kalbą (medinė kalba: įstaigų žargonas. Ypatybės: asmeninių įvardžių ir daiktavardžių eliminavimas arba bent jau pakeitimas daugiskaita: "mes" vietoje "aš", "įvykdyta" vietoj "įvykdžiau"; konkretumo vengimas: "stengtis vykdyti" vietoje "vykdyti"; anglicizmų gausa: "pozicionuoti" vietoj "padėti"). Tikslinė "Sveika, tinginyste" auditorija būtų kitos knygoje minimos ofiso žiurkių kategorijos: plaukiantieji pasroviui, kurie imlūs instrukcijoms ir todėl sugertų ir šioje knygoje deklaruojamus patarimus, taip pat griovėjai, kuriems būtų pravartu suprasti, kad lengviausia įmonę sugriauti iš vidaus visiškai nieko neveikiant.

Knygoje pavyzdžiu imtas prancūziškas verslo modelis visai neblogai tinka ir Lietuvai, kurioje laukinis kapitalizmas pasistatė ant galingos sovietų paliktos biurokratinės mašinos pagrindo. Biurokratija egzistuoja pati dėl savęs, kapitalizmas reikalauja pelno. Sudėk šiuos dalykus krūvon, ir gausi tipišką nūdienos įmonę: monstrą, deklaruojantį "viskas dėl pelno" bet iš tiesų dirbantį sau. Didžioji dalis darbingo amžiaus žmonių, potencialių įmonės aukų, žino apie propagandos jėgą ne iš nuogirdų ir įmonių šūkių tikrąją prasmę atpažįsta nesunkiai, pavyzdžiui kad "žmonės - mūsų didžiausia vertybė!" iš tiesų reiškia "išspausim kaip citriną ir išmesim". Taip pat jie suvokia anglų kalbos svarbą ir moka prikaišioti tarptautinių žodžių protingumo įspūdžiui sudaryti iš tikrųjų nieko nepasakant. O ir patarimai "lakstyk su dokumentais rankose, tada atrodysi svarbus ir dirbantis" bei "neškis darbą namo taip, kad visi tai matytų" irgi yra iš serijos "patys mokam!"

Ciniškų tinginių taip pat nenustebins ir konkretūs faktai bei pavardės, minimos knygoje. Netgi jei jie nežinos, apie ką eina kalba, tiesiog gūžtels pečiais - ‚taip ir turėjo būti'. Jiems netgi bus nelabai įdomu, kadangi knygos autorė pati yra dirbusi įmonėje ir tuščiažodžiavimo antspaudas pastebimas jos rašymo stiliuje, kai visoje trumpoje knygoje kalbama abstrakčiai ir sumaltai, o knygos pavadinimo koziris - nieko neveikimo taktika - išdėstyta keliuose paskutiniuose puslapiuose. Viskas dėsninga - bet kokiame įmonės žodingame ir niekam nereikalingame susirinkime svarbiausi dalykai glaustai išdėstomi pačioje pabaigoje, kitką susirinkimų aukos yra išsitreniravę pamiršti dar nepasibaigus sakiniui. Ciniški tinginiai labiau vertina trumpą ir taiklią įmonės gyvenimo satyrą kaip kad "Dilbert" (www.dilbert.com) komiksų serija arba šaipymąsi "rimtu veidu" imituojant mechanizmą, kaip kad britų seriale "The Office", o ne parodant pirštu. Tačiau net ir ciniško tinginio juodą širdį nors truputį pralinksmins žinojimas, kad esi ne vienas toks surūdijęs sraigtelis mašinoje. Nes tingėti, ką ten slėpsi, smagu.

P.S.: Nepasirašinėju apžvalgos tikrąja pavarde tuo atveju, jei esami ir potencialūs darbdaviai skaito šitą puslapį. Knygoje neminimas, bet labai svarbus tinginio principas: neleisk viršininkui žinoti, kad tu žinai, jog jis žino, kad tu žinai.

Tingėti - smagu

Knygos istorija: Paplaukiojęs trise (neskaitant šuns) valtimi, Jerome'as K. Jerome'as, matyt, ilsėjosi ir, neturėdamas, ką veikti, tvarkėsi namuose. Kitaip nepaaiškinsi, kodėl kartą autorius tarp senų popierių randa "dulkėtą rankraštį rudo popieriaus aplanku, ant kurio buvo antraštė: "Romano apmatai". Aptriušę puslapiai saugojo praėjusių laikų aromatą; atvertus lapą, atmintyje iškilo vasaros vakarai, kai mes, keturi draugai, daugiau niekada kartu nebesusėsiantys, rašėme romaną, - jei skaičiuosime metais, viskas buvo dar visai neseniai, bet jei laiką matuosime jausmais, tai jau gili senovė." (7 p.).

Priežastys: Kokių tik priežasčių žmonės neprisigalvoja, kad pabūtų kompanijoje (geriau - bendraminčių), nepervarginant proto ir raumenų. Kas vakarais renkasi palošti kortomis, kas pažymi jubiliejines http://skaityta.lt apžvalgas, kas bare žiūri Eurolygos rungtynes. Keturi knygos "Kaip mes rašėme romaną" draugai nutarė visas savo "užklasines" jėgas skirti romanui parašyti. Ši idėja ne tokia jau kvaila, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio (jeigu neklystu, iki romano "Kaip mes rašėme romaną" (1893 m.) pasirodymo, autorių duetų, išskyrus brolius Grimm'us ir Gouncourt'us, nebuvo; tiesa, kvartetų dar ir dabar nėra): "įprastame, kasdieniame romane randame tik vieno žmogaus mintis. O mūsų romaną rašys išsyk keturi protingi vyrai. Tai reiškia, kad skaitytojai gaus progą susipažinti su visų keturių mintimis ir pažiūromis už kainą, kurią šiaip jau sumokėtų už vieno autoriaus nuomonę." (12 p.)

Norai ir darbai: Geri norai išlieka tik gerais norais, jeigu nėra darbų. O geroje kompanijoje atsiras šimtas pagundų ir trukdžių tikslui pasiekti, ypač jeigu tas tikslas ne toks jau ir reikalingas. Pradžia, kaip visada, būna ryžtinga ("na, šiandien tai jau tikrai"), bet žinote, kaip būna su tomis kalbomis (o rašant romaną juk svarbiausia žodžiai): diskusijos plaukia ir nuplaukia į šoną, kur įdomiau, kur aktualiau. Todėl nuo kalbų apie kuriamo romano pagrindinio veikėjo charakterio nejučia pereinama prie istorijų, iš esmės pakeitusių žmones, pasakojimo, nuo pagrindinės veikėjos kūrimo - prie bendros moterų analizės. Baigiasi viskas vienodai: "Džefersonas baigė pasakoti savo istorijas, aš papasakojau vaikinams šią, o kai baigiau, pastebėjome, kad jau pirma valanda. Suprantama, tą vakarą imtis romano jau buvo per vėlu." (66 p.)

Stilius: J. K. Jerome'o romanas (parašytas, o ne to, kuris turėjo būti parašytas) - daugybė trumpų istorijų: linksmų (dažniausiai tai iki pasakojimo ištempti anekdotai), sentimentalių (gerąja to žodžio prasme, kaip rašoma "Tarptautinių žodžių žodyne": "itin švelnių, jautrių"), kartais tragiškų, bet visada (taip dievagojasi pasakotojas) - gyvenimiškų. Knygoje šokinėjama nuo temos prie temos, nors pats J. K. Jerome'as tokį rašymo stilių smerkia: "pasakotojas šokinėjantis nuo vienos temos prie kitos, daro didžiulę nuodėmę, ir šis vis dažniau pasitaikantis paprotys yra vertas visų pasmerkimo" (76 p.). Čia rasite, kaip ir dera klasikiniam anglų romanui, smulkmeniškų išvardinimų ir puikaus angliško humoro ("Kitą kartą Makšonesis mums parodė, kaip išvirti arabišką kavą. Arabijoje tikriausiai baisi netvarka, jei tenykščiai gyventojai dažnai verda kavą. Jis suteršė du prikaistuvius, tris ąsotėlius, vieną staltiesę, vieną muskatų riešutų trintuvę, vieną židinio patiesalą, tris puodelius ir iki ausų išsiterliojo pats. Kavos išėjo du puodeliai - baisu net pagalvoti, kas atsitiktų, prireikus išvirti visą kavinuką.", 16-17 p.), išmintingų žodžių ("Pasaulio teismuose leidžiama remtis tik netiesioginiais įkalčiais: juk neįmanoma pakviesti pagrindinio liudytojo - žmogaus sielos", 217 p.) ar šiaip gyvenimiškų patarimų. Jeigu šią knygą reikėtų apibūdinti dviem žodžiais, tai sakyčiau, kad tai šilta knyga - pašiepianti žmogų, tačiau mylinti jį.

Pabaiga: Galiausiai visiems šis žaidimas - rašyti romaną - pabosta: "Kaip aš pavargau nuo to nuolatinio pliurpimo apie knygas, <...> nuo kritikos straipsnių, skirtų kiekvienai kada nors parašytai eilutei; nuo begalinių knygų apie knygas; nuo isteriškų pagyrų ir nervingos kritikos; nuo kvailos pagarbos romanistui Tomui, paikos neapykantos poetui Dikui ir idiotiškų kivirčų dėl dramaturgo Hario. Nė su žiburiu nerasi nei saiko, nei prasmės. Pasiklausius aukštųjų kultūros žynių galima pagalvoti, kad ne literatūra sukurta žmogui, o žmogus literatūrai. Juk mąstymas atsirado anksčiau už spaudą, o žmonės, parašę šimtą geriausių knygų, patys jų neskaitė. Pasaulyje yra vietos knygoms, tačiau jos - ne pasaulio centras. Jos vertos tiek pat, kiek jautienos bifšteksas arba avienos kepsnys, jūros dvelksmas, vilties atsiminimas ir visi kiti geri dalykai, kuriuos žmogus sukaupia per jam skirtas septynias dešimtis metų. Mes kalbame apie knygas taip, tarsi jos būtų paties Gyvenimo balsas, o ne tolimas jo aidas. Pasakos ir istorijos malonios - jos džiugina kaip raktažolių aromatas po ilgos žiemos, ramina kaip kovų klyksmas saulei tekant. Betgi niekam neberūpi istorijos, visi kuria "dokumentus apie žmogų" arba preparuoja jo sielą." (220-221 p.). Visi nusprendžia, kad nieko naujo nebeparašysi, todėl neverta vargti, gaištant savo, skaitytojų ir kritikų laiką (ech, kad tokio požiūrio laikytųsi daugelis rašeivų): "Mes nuolatos sėdime prie savo rašomųjų stalų, sukame galvą, rašome, o istorija visad ta pati. Jau labai seniai žmonės ją pasakojo ir jos klausėsi; šiandien mes vis dar ją pasakojame vieni kitiems, tą patį pasakosime po tūkstančio metų. Štai kokia ji: "Seniai, labai seniai gyveno vyras ir moteris, kuri jį mylėjo". Kritikiūkštis ją išgirdęs, rėkia, kad čia nieko naujo, ir reikalauja šviežienos, manydamas - kaip visi vaikai, - kad pasaulyje būna keistesnių dalykų." (223 p.)

Gražiausia istorija: "Labai seniai perskaičiau vieną pasaką, kurios nuo tada niekaip negaliu pamiršti. Joje buvo pasakojama apie berniuką, kuris užkopė ant vaivorykštės. Jos gale, tiesiai už debesų, pamatė įstabų miestą. Namai ten buvo auksiniai, gatvės grįstos sidabru, o šviesa, gaubianti tą miestą, panėšėjo į ryto aušrą, nušvintančią dar miegančiam pasauliui. Mieste stūksojo tokie gražūs rūmai, kad vien pažvelgus į juos darydavosi gera; bažnyčios buvo tokios puošnios, kad vien priklaupus kurioje nors iš jų išnykdavo visos nuodėmes. Visi šio įstabaus miesto gyventojai buvo geri ir didūs žmonės, o moterys gražesnės už jaunuolių svajas. Šis miestas vadinosi "Neišsipildžiusių žmonijos ketinimų miestas"." (223 p.)

Teisingiausias motto: "aš ne tokios geros nuomonės apie žmones, kad bent kiek atsižvelgčiau į jų vertinimus. Esu labai patenkintas, kad mano ir "žmonių" nuomonės daugeliu klausimų skiriasi." (163 p.)

Asmeninė nuomonė: Tai romanas "Trise valtimi, neskaitant šuns", bet be valties ir be šuns. Ir, pasak kritikų, mažiau talentingas. "Kaip mes rašėme romaną" gal ir ne geriausias J. K. Jerome'o kūrinys, tačiau tikrai gera klasikinė knyga, jau patekusi į literatūros fondą. Šilta knyga (ir ne todėl, kad gulėjo įsaulyje). Ir dėl to verta dėmesio.

"Romano neparašymo istorija" © mb ("Literatūra ir menas", 2005 m. liepos 1 d., Nr. 3055)