Aš jau sakiau - italai sugrįžta! O gal tiesiog "Tyto Albos" žvilgsnis pasisuko į tą šalį, kurios literatūroje, panašu, yra mažiau mėgavimosi savimi (tokią kryptį, manau, puikiai atstovauja garsusis prancūzas F. Beigbeder) ir daugiau subtilumo bei tikėjimo, kad net naujaisiais viduramžiais dar reikalingas paprastas žmogus su amžinu stebuklo laukimu.

"Rafanielo balsas vėl šlama kartu su dvasių glamonėmis. "Sparnai skirti angelams, žmogui jie per sunkūs. Žmogaus skrydžiui turėtų užtekti maldos. Aš buvau dvilinka, į žemę užlenkta vinis. Kita, prieš gamtą einanti, valia mane apvertė ir stūmė aukštyn. Dabar turiu sparnus, bet skrydžiui reikia išsiristi iš kiaušinio, ne iš įsčių, reikia išsiperėti šakose, ne ant žemės" (p. 108). Dar viena filosofinė pasaka? "Marija moka daug dalykų, pavyzdžiui, moka būti stipresnė už suaugusįjį. Aš jų prisibijau, ji ne, ji gali juos pulti. Turbūt dėl to, kad ji - moteris, pažinusi bjaurastį. Jai trylika, ir jos krūtys auga greičiau nei mano bumerango lavinami raumenys" (p. 69). Dar vienas liūdnas pasakojimas apie išnaudojamus vaikus? Irgi ne. "Italų kalba jam primena medžiagą, rūbą ant nuogo tarmės kūno. Netgi sako: "Italų kalba neturi seilių, o neapolietiškoji spjūviu iš burnos žodžius sulipdo." (p. 95) Tad kas gi tas "Montedidijus"?

Paimkite G.Marquezo įžvalgumą ir gyveniškumą, bet ignoruokite jo ironiją, kartais virstančią cinizmu, paimkite A. Baricco "Šilko" subtilumą ir lakoniškumą, bet atsisakykite jo ceremonialumo, paimkite A. Granausko "Gyvenimo po klevu" jautrumą, tik nubraukite lietuvišką verksmingumą. Tai ir bus kažkas panašaus į "Montedidijų" - nuoširdų, sielą ir protą apvalantį, jausti priverčiantį pasakojimą.

Neslapstysiu savo nuomonės: nuostabi knyga. Lakoniška, nesudėtinga, jokių manieringų "grožybių", skandalingumo, siekio šokiruoti skaitytoją bet kokia kaina. Kita vertus, niekaip nesuprantu, kodėl gi anotacijoje rašoma, kad "Pagrindinis veikėjas - tai vieta, tufo kyšulys, nugulęs kaulų ir ugnikalnio pelenų klodais, kur jau tūkstantmečiais gyvena žmonės". Po galais, suprasčiau, jeigu taip anotuotų ką nors iš "Horizontų" serijos. Sutinku, pakankmai svarbi ta veiksmo vieta, bet ne ji knygos ašis, tikrai ne ji. Čia tas pats, jeigu M. Hoelbecque "Platformą" pristatinėtume, kad "pagrindinis veikėjas - tai egzotiški kurortai". Pagaliau - tai ir ne italų kalbos ir neapoliečių tarmės antagonizmo studija, nors vėlgi nugarėlėje pabrėžiama, kad "kalbu neapolietiškai - rašau itališkai". Ne, "Montedidijui" kaip niekam kitam tinka posakis "Hominem quaero!" (lot. "Žmogaus ieškau!") Nes apie žmogų ji, apie žmones. Apie paslaptingą žydą batsiuvį, pramintą donu Rafanielu, kuproje auginantį sparnus; apie meistrą Eriką, jo baldus ir "dien yr kųsnel's"*; pagaliau - apie viena akimi tematantį berniuką, kurio net vardo nesužinome, jo bumerangą ir mergaitę, kuri jam pirmoji ištaria "Tu man rūpi". O pats Montedidijus ir Neapolis - tai tik tufo kyšulys, kur jiems tenka gyventi - egzotiška, neįprasta, bet vis dėlto - vieta. Tiesa, tarp sunkaus ir taip smarkiai kitokio nei mūsų gyvenimo ten dedasi nedideli stebuklai: išgyvenę pragarą, bet verti dangaus - pakyla, turėję dangų, bet verti pragaro - krenta. Ir tik popierius atlaiko viską.

Nedaugžodžiausiu - jeigu norite šviesaus, šilto, gilaus ir nemodernaus gerąja prasme pasakojimo - štai jis. Tikiuosi, tai - ne paskutinė Erri De Luca knyga lietuviškai.

*vertėja nusprendė neapoliečių tarmę versti biržiečių tarmės formomis.

Dien yr kųsnel's

Moteris taip pat Žmogus, ji sėkmingai gali būti vyro draugė, nes jie abu tos pačios - žmogiškos - prigimties. Bent jau tuo skaitytojus siekė veikale "Antroji lytis" įtikinti žymi prancūzų rašytoja ir filosofė Simone de Beauvoir. Dabar jau klasikinėje studijoje ji visapusiškai ir kruopščiai aptaria Moters padėtį: jos biologinius duomenis, dvasinį pasaulį, socialinę situaciją, vaizdavimą literatūroje, emancipacijos problemas. Knyga ne veltui vadinama tikra feminizmo biblija - joje itin smulkmeniškai dėstoma, kas yra Moteris ir kaip ji tokia tapo.

Autorė pagrįstai stengiasi įtikinti vyrus, jog moteris nėra vien Moteris, ji dar yra ir Žmogus. Nors teisę vadintis Žmogumi jau nuo pat pradžių kažkodėl pasisavino Vyras. Moteriai ilgus amžius buvo skiriamas šalutinis vaidmuo, ji buvo apibrėžiama ne kaip individualybė, bet kaip su vyru susijusi neautonomiška būtybė. "Jos skirtumai suvokiami lyginant ją su vyru, o ne vyrą lyginant su ja, ji - neesminė esminio akivaizdoje. Jis yra Subjektas, <...> ji yra Kita."

Kas keisčiausia, tokia Moters priklausomybė nuo Vyro nebuvo kokio nors įvykio ar evoliucijos padarinys; ji neatsirado pati savaime. Nors akivaizdu, kad net ir XXI amžiuje ji vis dar egzistuoja. Be to, ilgą laiką tarp moterų ir vyrų buvo susiklostę itin keisti santykiai: pasaulis priklausė vyrams, jie valdė moteris, jie reikalavo iš jų būti prostitutėmis ir heteromis, jų vaikų motinomis, pasyviomis ir imanentiškomis jų aktyvumo ir transcendencijos liudininkėmis, jų žmonomis ir gyvenimo palydovėmis - bet kuo, tik ne Žmonėmis, ne sau lygiais Subjektais, ne juos suprantančiomis draugėmis. Moters valdos tebuvo buitis, kelias į būtį, į saviraišką jai buvo užkirstas (išskyrus aktores, šokėjas ir dainininkes). Simone de Beauvoir objektyviai dėsto tokios padėties privalumus ir trūkumus. "Baigiamajame žodyje" ji viltingai tikisi, kad vieną dieną vyrų ir moterų tarpusavio santykiai pasikeis ir tai išeis abiem lytims į gera: "Jų santykių abipusiškumas nesunaikins stebuklų, kurie randasi iš žmogiškų būtybių pasidalijimo į dvi atskiras kategorijas: aistros, turėjimo, meilės, svajonės, nuotykio stebuklų; žodžiai, kurie mus jaudina: duoti, nugalėti, susijungti, - išsaugos savo prasmę; net priešingai, kai vienos žmonijos pusės vergija bus panaikinta kartu su visa jos neatskiriama veidmainystės sistema [juk negalėdami atskleisti savo žmogiškosios prigimties tarpusavio santykiuose, vyras ir moteris tampa priversti vaidinti visuomenės jiems priskirtus vaidmenis - R. K.], tada atsiskleis autentiškoji žmonijos "pjūvio" reikšmė, ir žmonių poros santykiai įgaus savo tikrąją formą."

Laimei, šiuolaikinėje šeimoje Vyras ir Moteris neretai ir yra draugai.

Viskas apie Moterį

Didelė biologinio pasaulio dalis, taip pat (o gal ir ypač) ir Amerikos žemynas - tai tarsi kadais, prieš šimtmečius, nuvilnijusio mūšio laukas, nutremptas ir suformuotas nugalėtojų - europiečių, batų. Tačiau žvelgdami į tuos batus, galbūt ne visada pastebime, kad minėtam "mūšio lauke" ne mažiau pėdsakų paliko ir "europietiškos" kanopos, letenos ar augalų šaknys, o ką jau bekalbėti apie virusus ar bakterijas...

Šį audringą, bet šimtmečius trukusį procesą, JAV Teksaso valstijos Ostino universiteto profesorius Alfredas W. Crosby aprašė 1986-aisiais išleistoje knygoje "Ekologinis imperializmas: Europos biologinė ekspansija, 900-1900". Knyga sulaukė ne vieno pakartotinio leidimo, laimėjo keletą nacionalinių premijų JAV, buvo išversta į daugybę kalbų.

Taigi, po pasaulį, it griuvus užtvankai, goždami ir naikindami autochtonus, pasklido ne tik Senojo pasaulio technologijos, kultūra, kalbos ir religija, bet ir augalų kultūros, galvijai, net ligos. Kodėl šis europiečių (pačia plačiausia biologine prasme) - žmonių, galvijų, augalų ir bakterijų tvanas nugalėjo ir paglemžė po savim senąsias rūšis kituose žemynuose? Kuo šie buvo silpnesni, kodėl neatsilaikė?

Klimatas, atstumas, ligos, technologijos, kelionių masiškumo pobūdis - šie ir kiti elementai, A. Crosby nuomone, daugeliu atveju ir lėmė kolonizavimo sėkmes ar nesėkmes. Šių priežasčių kompleksas, it žaisliukas-mozaika kaskart galėdavo susidėlioti į sunkiai nuspėjamą derinį. Štai ligos, ko gero, vienas baisiausių europiečių atvežtinių "ginklų" - biologinės ekspansijos pradžioje atsisuko prieš juos pačius: vikingų kolonijos dėl pernelyg didelio atstumo (pakankamai netobulų technologijų, menko gyventojų skaičiaus) tapo tik epizodiškai lankomomis europiečių salelėmis Grenlandijoje ir Š. Amerikoje. Ilgainiui praradę atsparumą "europietiškoms" ligoms, vikingai buvo "nušienauti" epidemijų ne menkiau nei šimtmečiais vėliau Kanarų salų autochtonai.

Tačiau Amerikoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje Europos biologinė ekspansija laimėjo - absoliučią gyventojų daugumą ten sudaro europiečių palikuonys. Atmetus pirmiausia kylančią pagundą vardinti atvykėlių pranašumus, galbūt reikėtų atidžiau pažvelgti į pralaimėjusiųjų, autochtonų, trūkumus. O šių trūkumų ištakos siekia kur kas vėlesnius laikus, nei tie, kai pirmasis europietis iškėlė koją, pvz., Amerikos žemyne.

Pirmiausia dera prisiminti, kad tiek Amerikos indėnai, tiek Australijos aborigenai, tegul ir prieš įspūdingą metų skaičių, tačiau ir patys buvo atvykėliais minėtuose žemynuose. Pangėja skilti į atskirus žemynus pradėjo maždaug prieš 180 mln. metų. O prieš 40 000 metų vis siaurėjančiais sausumos tilteliais, o kai kur - galbūt ir plaukte, patraukė jau Homo Sapiens. Patraukė į " ...žemes, kur niekada nebuvo hominidų ir beždžionių, ir visa augalija ir gyvūnija ten smarkiai skyrėsi "- į Australiją ir Ameriką.

Taigi, indėnai, aborigenai ir maoriai tapo viso labo pirmąja atvykėlių banga, kuri, A. Crosby teigimu, buvo tarsi "smogiamaisiais daliniais", praskynusiais kelius antrajai bangai, nuvilnijusiai į šias pasaulio dalis po gerų keliasdešimties tūkstančių metų. Kodėl šie antreiviai pasirodė esą geresni už pirmeivius? Pasidomėjus mokslininko Paul S. Martin teorijomis, aiškėja, kad minėti "smogiamieji daliniai" buvo gerokai "prisidirbę".

Tuomet, prieš dešimtis tūkstančių metų, šie atvykėliai atsidūrė visiškai svetimoje jiems ekosistemoje ir, anot A. Crosby, " ...Australijoje ir Amerikoje rado medžiotojų rojų. Čia buvo pilna skanių žolėdžių, nepatyrusių ir nemokančių gintis nuo žmonių agresijos. " Pasekmių neteko ilgai laukti: Australijoje, pasirodžius nepasotinamam Homo Sapiens, " ...išnyko ištisos sterblinių ir roplių gentys. " Gali būti, kad prie to prisidėjo ne tik medžioklė, bet ir atsinešta ugnis - " ...aborigenai kasmet išdegindavo didžiulius plotus ". Amerikos ekosistemai nuo pirmykščių indėnų "kliuvo" ne ką mažiau, čia irgi " ...pastebimas chronologinis sutapimas su žmonių atvykimu ir daugeliu žinduolių (arklių, mamutų, mastodontų, gigantiškų buivolų) rūšių išnykimu ".

Kaipgi žmonėms pavyko taip sparčiai (greičiau nei Eurazijoje) išnaikinti ištisas gyvūnų rūšis? P. S. Martino manymu ten, kur milžiniški gyvūnai ir žmonės tūkstančius metų gyveno šalia (Senajame pasaulyje), gyvūnai išmoko saugotis žmonių. Tuo tarpu Australijos ir Amerikos milžinus žmonės užgriuvo it perkūnas iš giedro dangaus. Tad anot A. Crosby " Gyvūnai, anksčiau negyvenę greta medžiotojų nemokėjo jų vengti ir gintis. Kad gyvūnai tai išmoktų ir susiformuotų paveldima atmintis, reikalingos kelios kartos. " Tai ne taip neįtikėtina, kaip gali atrodyti - A. Crosby mini, jog net sąlyginai menkai izoliuotose Madeiros salose kur kas vėliau atsikėlusius europiečių kolonistus stebino vietos balandžiai " ...kurie buvo taip nepratę prie žmonių, kad davėsi sugaunami į rankas ". Ši (nors iš pirmo žvilgsnio atrodanti kiek pritempta) teorija, ko gero, vienintelė pakankamai įtikinamai paaiškina mįslingą stambiųjų gyvūnų išnykimą.

Tiesa, padėtis gal ir nebūtų buvusi tokia tragiška - kol žemynus tebejungė sausumos tiltai visada egzistavo galimybė, jog "pirmosios bangos" nuteriotos žemės sugebės atsikurti. Tačiau, maždaug po 10 000 tūkstančių metų, ištirpus ledynų kepurėms bei pakilus vandenynų lygiui, sausuma, jungusi " ...Australiją su Naująja Gvinėja, Aliaską - su Sibiru atsidūrė po vandeniu. ". Tad "smogiamieji daliniai" liko atskirti nuo kitų žemynų su savo "achilo kulnu": didžiulėmis žiojėjančiomis žaizdomis ekosistemoje - išnaikintais stambiaisiais gyvūnais.

Tad kai į Naujojo pasaulio duris pasibeldė europiečiai, Amerikos indėnai teturėjo " ...lamas, alpakas, jūrų kiaulytes, kelias naminių paukščių rūšis... ". Australijos aborigenai tebuvo prisijaukinę šunį dingą, o maorių gyvenamose N. Zelandijos salose iš viso " ...buvo tik 4 žinduolių rūšys: šikšnosparnis, maoriai, jų šuo ir mažos žiurkės... "

Taigi, "antroji banga", atplaukusi su arkliais, galvijais, kiaulėmis, avimis, asilais ir ožkomis bemat įgavo didžiulį pranašumą vietinių atžvilgiu. A. Crosby net teigia, kad " Jei europiečiai būtų atvykę į Naująjį pasaulį ir Australaziją turėdami XX a. technologiją, bet neturėdami gyvulių, jie nebūtų padarę tokio didelio pokyčio... "

Grįžtant prie kitų "pirmosios bangos" silpnybių, verta paminėti, jog pakliuvę į svetimą, iki tol žmogaus nepažinusią ekosistemą, kur " ...neegzistavo jiems kenkti prisitaikiusių plėšrūnų, parazitų, ligų sukėlėjų ", "smogiamieji daliniai", matyt, jau po kelių kartų prarado atsparumą Senojo pasaulio parazitams. Pranykus sausumos tiltams " Amerikos ir Australijos čiabuvių izoliacija nuo Senojo pasaulio mikrobų prieš kelis šimtus metų buvo beveik absoliuti. " Indėnai, aborigenai ir maoriai nepažinojo, taigi, ir neturėjo imuniteto tokioms ligoms " ...kaip tymai, raupai, difteritas, trachoma, kokliušas, vištų raupai, buboninis maras, maliarija, vidurių šiltinė, dengė karštligė, raudonoji karštligė, amebinė dizenterija, gripas... " Net kur kas mažesniu atstumu (laike ir erdvėje) nuo Europos nutolusiems vikingams, tokia izoliacija atsiliepė gana tragiškai. Tad nieko nuostabaus, kad vargšų pirmųjų Amerikos ir Australijos "pionierių" ateityje laukė a katastrofa, panaši į tą, kurią jie sukėlė šių žemynų gyvūnams.

Tačiau ne tik aukščiau minėtos "smogiamųjų dalinių" silpnybės (kurias, reikia pripažinti, tiesiogiai jie susikūrė patys, o netiesiogiai - nulėmė žemynų izoliacija) nulėmė Senojo žemyno pranašumą jo aukų atžvilgiu.

Neolitinė revoliucija, kuria A. Crosby pavadino "kultūrine mutacija", tapo tuo technologiniu perversmu ir Europos šuoliu į priekį, po kurio likusiems žemynams praktiškai jau nebeliko šansų jos prisivyti. Ji prasidėjo maždaug prieš tris tūkstantmečius, Artimuosiuose Rytuose, kai būsimąsias "Naująsias Europas" nuo Eurazijos jau patikimai skyrė vandens uždanga. Neolito "revoliucionieriai", pradėję šlifuoti akmens įrankius, užuot juos skaldę, žiesti molinius indus, baigė tuo, jog " ...išrado žemdirbystę, prijaukino gyvulius, atsirado raštas, miestai, susikūrė civilizacija. "

Tuo tarpu izoliuotoje Amerikoje ir Australijoje viskas vyko kitaip. Australijos aborigenams taip ir nepavyko perkopti paleolitinio slenksčio: jie ne tik liko naudotis akmeniniais įrankiais, bet, panašu, ir ėmė pamažu degraduoti.

Amerikoje neolitinė revoliucija įvyko, tačiau buvo kur kas lėtesnė ir vangesnė, nei Senajame pasaulyje. Indėnai turėjo metalą, bet lydė iš jo papuošalus, buvo išradę ir ratą, bet naudojo jį tik žaislams.

Kodėl taip nutiko? A. Crosby manymu - dėl geografinio žemynų išsidėstymo skirtumų. Iš šiaurės į pietus nusidriekusioje Amerikoje, kuri užėmė labai skirtingas klimatines zonas, augalai plito kur kas lėčiau ir nenoriau nei Senojo pasaulio javai " ...kurie plito iš Rytų į Vakarus panašaus klimato regionuose ".

Vis dėlto, tai menkai paaiškina, kodėl pirmieji amerikiečių "neolito revoliucionieriai" taip atsiliko gyvūnų prijaukinimo atžvilgiu. A. Crosby pamini kai kurių mokslininkų nuomonę, jog indėnų buvo tiesiog kitoks požiūris į gyvūnus, jie " ...laikė juos lygiais, o ne potencialiais tarnais ". Lyg ir ne itin rimta teorija, tačiau prisiminus, jog prieš gerą dešimtį tūkstančių metų indėnų protėviai išnaikino arklius, užuot juos prijaukinę, ji įgauna kitą svorį. Taigi, indėnai susigriebė gerokai per vėlai: jie prarado galimybę turėti arklį (vargu ar jį galėjo atstoti lamos), sykių prarasdami ir kone neišmatuojamas galimybes žemdirbystės, karybos ir transportavimo srityse. Išnaikinę stambiuosius žolėdžius, jie neteko ir jų mėsos, pieno, o tai kur kas labiau didino ir bado pavojų.

Taigi, abu žemynai, iš esmės buvo žemynais - luošiais, menkai prilygstančiais bioinvazijai jėgas bekaupiančiai Europai tiek gyvūnų rūšių įvairove, tiek jų panaudojimo galimybėmis.

Tai tik dalis minčių ir hipotezių, kuriomis su skaitytojais šioje knygoje dalijasi A. Crosby. Ne mažiau įdomiai jis rašo ir apie tai, kaip ir kodėl Europos bioinvaziją pavyko atremti Sibirui, Azijai, Afrikai, Tolimųjų Rytų civilizacijoms.

Istorinė biologija

Autorius: Iki šio romano pasirodymo lietuvių kalba vokiečių rašytojas Erich'as Kästner'is buvo žinomas kaip vaikams rašantis autorius: Emilio ir jo draugų ("Emilis ir sekliai", pirmą kartą lietuviškai pasirodę dar 1931 m.), dvynukių (ne kartą ir ne du leistas bei ekranizuotas romanas "Dvynukės") ir skrajojančios klasės ("Skrajojanti klasė", 1999 m.) nuotykius skaitė daugelis. Tai, kad E. Kästner'is yra "vokiečių romanistas, satyrikas, spaudoje pašaipai kritikavęs savo meto politinį ir visuomeninį Vokietijos gyvenimą" (knygos nugarėlė), man buvo naujiena.

Vieta ir laikas: Romane "Fabianas: vieno moralisto istorija" (1931 m.) aprašoma ketvirtojo dešimtmečio pradžios Vokietija, daugiausiai dėmesio skiriant Berlynui. Tai laikas, kai "Europoje <...> didžioji pertrauka. Mokytojų nėra. tvarkaraštis dingęs. Senasis žemynas nepereis į kitą klasę. Kitos klasės nėra!" (36 p.)

Pagrindinis veikėjas prisistato taip: "Fabianas Jakobas, 32 metų, be pastovios profesijos, šiuo metu reklamos specialistas, Šaperio gatvė Nr. 17, nesveikos širdies, plaukai rusvi." (8 p.). "Gan šalto būdo" (9 p.) - toks iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kitiems. Man iš karto patiko Fabiano humoras:
"- Bet aš nesikelsiu. Ne, aš turiu miegoti namie. Septintą ryto laukiu skubios telegramos. Šeimininkė ją atneš į kambarį ir tol purtys, kol pabusiu.
- Iš kur jau dabar žinai, kad gausi telegramą?
- Aš net žinau, kas joje bus parašyta.
- O kas?
- "Ropškis iš lovos. Tavo ištikimas draugas Fabianas". Fabianas esu aš." (11 p.)

Pagrindinio veikėjo privalumai: Fabianas ironija kaip skydu ginasi nuo pasaulio, kuriame viešpatauja masės ideologija ir kuriame nereikalingi jautrios sielos, savarankiško proto ir smailaus liežuvio savininkai. Jo santykis su miniomis kategoriškas: "Jūs sakysite, jog esama dviejų masinių judėjimų. Tie žmonės, nesvarbu, ar jie pultų iš dešinės, ar kairės, nori pagydyti nuo kraujo užkrėtimo, ligoniui kirviu kapodami galvą. Kraujo užkrėtimo tada, aišku, nebebus, tačiau nebeliks ir paties ligonio, tai yra toks gydymas pernelyg radikalus." (29 p.)

Pagrindinio veikėjo tragedija yra ta, kad jis - prarastosios kartos atstovas. Ši karta, į Pirmąjį pasaulinį karą išsiųsta iš mokyklos suolo, - Erich'o Maria Remarque'o kūrybos "arkliukas". Atrodė, kad po daugelio minėto populiaraus autoriaus romanų šia tema neberasi nieko naujo, tačiau klydau: yra dar bent vienas šį laikotarpį išgyvenusio vokiečių autoriaus kūrinys, lenkiantis "Vakarų fronte nieko naujo", "Juodąjį obeliską" ar "Tris draugus" - tai E. Kästner'io "Fabianas: vieno moralisto istorija"!

E. Kästner'is vs. E. M. Remarque'as: E. M. Remarque'as E. Kästner'iui pirmiausiai nusileidžia humoru, kuris šioje knygoje ironiškas ir graudus. Autoriaus rašymo stilius (staigūs minčių posūkiai, kontrastingi gretinimai, parodija (pavyzdžiui, prieš kiekvieną skyrių yra 3-4 sakiniai, nusakantys apie ką bus rašoma, tačiau iš tiesų nieko nepasakantys, kol neperskaitysi skyriaus) - dabar jau klasikiniai būdai, kuriais autoriai ir šiandien naudojasi siekdami patraukti skaitytojo dėmesį) bei taiklūs pagrindinio veikėjo pastebėjimai ("Jeigu žmogus iš prigimties optimistas, jam gresia neviltis. Aš esu melancholikas, man nieko neatsitiks. Nusižudyti nesu linkęs, nes nesuprantu to įkarščio, su kuriuo kiti daužo galva sieną, kol neatlaiko galva. Aš stebiu ir laukiu. Aš laukiu, kol nugalės padorumas, ir tada pasiūlysiu savo paslaugas. Mieloji panele, aš jūsų dar visai nepažįstu. Vis dėlto, arba galbūt todėl, noriu supažindinti jus su savo darbine hipoteze, kaip elgtis su žmonėmis, kuri, beje, jau sėkmingai išbandyta. Tai teorija, kuria remtis nereikėtų. Tačiau praktiškai ji duoda visiškai neblogų rezultatų. <...> Bet kokį žmogų čia, be vaikų ir senių, reikia laikyti pamišėliu, kol bus neginčijamų įrodymų, kad yra priešingai.", 81-82 p.) triuškina E. M. Remarque'o, kurio romanų liūdesys, lyginant su "Fabianu", atrodo verksmingas. Žinau, kad E. M. Remarque'as yra geriausias prarastosios kartos rašytojas, bet, patikėkit, E. Kästner'is - dar geresnis!

Pagrindinio veikėjo trūkumai: Žmonėms nereikia jautrių sielos, savarankiško proto ir šmaikštaus liežuvio: "Tu nori valdžios. Tu nori, svajoji suburti smulkiąją buržuaziją ir jai vadovauti. Tu nori valdyti kapitalą ir suteikti pilietines teises proletariatui. Be to, nori prisidėti prie kultūringos visuomenės kūrimo, valstybės, kuri būtų velnioniškai panaši į rojų. O aš sakau tau: žmonės ir tavo rojuje daužys vieni kitiems snukius! Jau nebekalbant apie tai, kad jis niekuomet nebus sukurtas... Aš žinau vieną tikslą, bet jo, deja, nepavadinsi tikslu. Norėčiau mokyti žmones padorumo ir proto. O kol kas domiuosi, ar jie tam gabūs." (43 p.)

Siužetas: Iš kandžių dialogų, trumpų, atrodytų atsitiktinių istorijų, pagrindinio veikėjo samprotavimų kuriamas Fabiano paveikslas ir jo (bei tarpukario Vokietijos) tragedija. Fabianas bando gyventi kaip visi, t. y. darbas-žmona (mylimoji)-draugai, tačiau jam sunkiai sekasi, nes šio veikėjo gyvenimas (tai pabrėžta ir knygos pavadinime) - vieno moralisto istorija: "Jis įsidėjo dvidešimties markių banknotą į kišenę. Dabar motina sėdi traukinyje ir tuojau turi aptikti kitą dvidešimties markių banknotą, kurį jis įdėjo jai į rankinuką. Matematiškai žiūrint rezultatas buvo nulinis. Juk dabar jie turėjo tą pačią sumą kaip ir pirma. Tačiau geri darbai nesiprastina. Dorovinės lygtys sprendžiamos kitaip negu aritmetinės" (118 p.). Tada, kai atrodo, kad viskas gali pasikeisti į gera, tas viskas ritasi velniop. Ir darbas, ir mylimoji, ir draugai. Jei darbo netekimą dar galima išgyventi, tai Kornelijos elgesys žudo ne tik Fabianą, bet ir skaitytoją. O Labudės - vienintelio draugo - istorija ("tai buvo tik pokštas!", 171 p.) - tiesus šūvis į kaktą.

Nauji seni laikai (optimistams, manantiems, kad pasaulis pasikeitė):
"... perskaitė: "Kalkutoje vykusiose gatvių susirėmimuose tarp musulmonų ir induistų, nors policija ir greit įvedė tvarką, keturiolika žmonių žuvo ir dvidešimt du buvo sužeisti. Ramybė visiškai atstatyta."<...>
- ...Bet Kalkutoje nebuvo jokių neramumų, - paprieštaravo Irgangas. Paskui nunarino galvą ir paikai tarė: - Keturiolika žuvusių.
- Nebuvo neramumų? - paklausė pasipiktinęs Miunceris. - O kaip jūs tai įrodysite? Kalkutoje visada vyksta neramumai. Galbūt mums parašyti, kad Ramiajame vandenyne vėl pasirodė gyvatė? Įsidėmėkite štai ką: pranešimai, kurių melagingumo neįmanoma nustatyti arba įmanoma tik po kelių savaičių, yra teisingi. <...>
- Ir Jūs be niekur nieko nugalabijate keturiolika induistų, o dar dvidešimt du paguldote į Kalkutos miesto ligoninę? - paklausė Fabianas.
Miuleris dorojo kanclerio kalbą.
- O ką daryti? - paklausė jis. - Beje, kam gailėti tų žmonių? Juk jie visi gyvi, visi trisdešimt šeši, ir jaučiasi kuo puikiausiai. Patikėkite, mano mielas, tai, ką mes prirašome, nėra taip bloga, palyginti su tuo, ko neparašome. - Ir vėl išbraukė pusę puslapio kanclerio kalbos. - Viešąją nuomonę labiau veikia pranešimai, ne straipsniai, o labiausiai tai, kad nėra nei to, nei ano. Bet patogiausia tada, kai išvis jokios viešosios nuomonės nėra." (22-23 p.)

Geriausia frazė: "Stebuklingas gebėjimas matyti per sienas ir užuolaidas buvo smulkmena, palyginti su gebėjimu ramiai priimti tai, ką matai." (16 p.)

Prašymas: Skaitykite knygas ne nuo vidurio, ne nuo galo, o taip, kaip jos parašytos- jeigu autorius mano, kad apie pabaigą galima užsiminti pradžioje, jis taip ir padarys (tikiuosi). Nors šį romaną skaitykite tvarkingai ir paskutinius puslapius palikite pabaigai. Nors paskutines pastraipas. Nors paskutinius sakinius... Neatimkite iš savęs malonumo nustebti. Prašau.

Asmeninė nuomonė: Patiko. Labai. Senokai beskaičiau kažką gerai parašyto apie prarastąją kartą.

"Kad mes gyvename, yra atsitiktinumas, o kad mirštame, - dėsnis, - sušnabždėjo Fabianas ir šyptelėjo draugui, lyg norėdamas jį paguosti." (155 p.)

Statistika: "Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje" yra antroji Mitch Albom knyga lietuvių kalba (pirmoji - "Antradieniai su Moriu", 2001 m.) ir šeštoji iš serijos "Keista kolekcija" (leidykla "Alma Littera").

Pradžia: Aštuoniasdešimt trejų metų atrakciono parko mechanikas, atsakingas už technikos priežiūrą, Edis žūva nelaimingo atsitikimo darbe metu - kančių šioje žemėje pabaiga ir romano pradžia.

Miręs Edis patenka į rojų, kuris skiriasi nuo iki šiol pateikiamų: rojų, kuris skirtas tam, kad suprastum savo gyvenimą: "Rojų žmonės įsivaizduoja kaip kokį Edeno sodą, kaip vietą, kur gali plaukioti susėdę ant debesų arba dykinėti vaikštinėdami palei upes ir bastydamiesi po kalnus. O rojus, kuriame negalima rasti paguodos, neturi jokios prasmės. Tai didžiausia dovana, kurią tau duoda Dievas: suprasti visa, kas nutiko tavo gyvenime. Išsiaiškinti tai. Tai ir yra tavo ieškota ramybė." (44 p.)

Siužetas: Šiame rojuje kiekvieno, taigi ir Edžio, laukia penki žmonės, padarę didžiausią įtaką mirusiojo gyvenimui. Kai kuriuos laukiančius nuspėti lengva (tėvai, mylimieji, turbūt vaikai, jeigu Edis su žmona būtų turėję vaikų), tačiau kitų gali net nepažinti ar nežinoti, kokią įtaką jie tau padarė. Pavyzdžiui, asmuo, pastatęs atrakcionų parką, kuriame visą gyvenimą dirbo pagrindinis veikėjas.
Kiekvienas iš tų penkių žmonių turi savo paslaptį, kiekvienas papasakoja savo istoriją, kiekvienas atskleidžia svarbią pamoką. Visa tai (žmogus, jo istorija ir pamoka) ir Edžio atsiminimai apie praėjusius metus veda link atsakymo į du jam labiausiai rūpimus klausimus: ar mergaitė išgelbėta (neįdomus klausimas su akivaizdžiu atsakymu) ir - pagrindinį - kokia jo, Edžio, gyvenimo prasmė.

Stilius: melodrama (paprasto žmogaus, iš pirmo žvilgsnio nelabai nusisekęs, gyvenimas), alegorija ("Visi žmonės, kuriuos čia sutiksi, ko nors tave išmokys. <...> Pavyzdžiui, kad atsitiktinių įvykių nebūna. Kad mes visi tarpusavyje susiję tam tikrais saitais. Kad negali atskirti vieno žmogaus gyvenimo nuo kitų žmonių likimų, panašiai kaip švelnaus brizo negali atskirti nuo vėjo", 57-58 p.) ir paprastas, tačiau gražus pasakojimas. Autorius šį romaną audžia iš trijų istorijų, po truputį kiekvieną pindamas į bendrą paveikslą: atrakcionų mechaniko paskutinės gyvenimo valandos ir laidotuvės (Sekmadienis, trečia valanda; pirmadienis, pusė aštuonių ryto), Edžio gyvenimo nuotrupos ("Šiandien Edžio gimtadienis": Edžiui penkeri, Edžiui septyneri, Edžiui trisdešimt treji...) ir Edis rojuje (kelionė, atvykimas, pirmasis žmogus, kurį Edis sutiko rojuje, pirmoji pamoka, antrasis žmogus, kurį Edis sutiko rojuje, ir t. t.). Pinama lengvai, greitai, kokybiškai, tačiau labiau amatininko rankomis negu menininko. Gera knyga masiniam vartojimui, bet iki vienetinio išskirtinio kūrinio kažko trūksta.

Klausimai: Romane daug nepaaiškintų dalykų, pavyzdžiui, kiek žmonių tavęs laukia pragare? O gal pragaro nėra ir visi žmonės keliauja į rojų? Velniai nematė, ši knyga nėra skirta aiškinti religiją - ji turi idėją ir tai jau gerai.

Pabaiga: "Rubi Piere susidarė eilės, labai panašios į tą, kuri nusidriekė ir visai kitoje vietoje: penki žmonės, kaip penki kažkieno pasirinkti prisiminimai, išsirikiavo ir ėmė laukti, kol maža mergytė, vardu Emi ar Eni, užaugs, mylės, pasens ir mirs, ir jie pagaliau galės atsakyti į jai rūpimus klausimus: kodėl ji iš viso gyveno ir koks buvo jos gyvenimo tikslas. Toje eilėje, užsidėjęs ant galvos lininę kepuraitę, stovėjo pražilęs senukas kreivoka nosimi ir prie "Žvaigždžių dulkių kaspino" atrakciono laukė mergaitės, kad atėjus laikui atskleistų jai savąją rojaus paslapties dalį: vienas žmogus paveikia kitą, šis - dar kitą, ir pasaulyje randasi daugybė gyvenimo istorijų, bet visos jos viena su kita neatskiriamai susijusios." (222 p.)

Filmas: pagal šį romaną 2004 m. sukurtas filmas (vaidina Jon Voight, Emy Aneke, Steven Grayhm; nominuotas penkiems Emmy apdovanojimams).

Asmeninė nuomonė: Šią knygą galėjo parašyti P. Coelho ir R. Bach'as. Nebūtų nei blogiau, nei geriau. Todėl turėtų patikti visiems tokios literatūros mėgėjams. Svarbiausiai, kad toks rojaus įsivaizdavimas netaptų tiesa ar religija.

P. S. Sunervino knygos pabaigoje esanti padėka - nesuprantu, koks tikslas visą grožinio kūrinio puslapį skirti reveransams visiems žmonėms, kurie, pasak autoriaus, padėjo parašyti knygą. Ar tai mada, ar nauja JAV praktika, bijant būti apkaltintam, kad likai skolingas. Turbūt ir man reikėtų padėkoti:
Apžvalgos autorius norėtų padėkoti M. Albom, parašiusiam romaną, apie kurį galėjau parašyti savo nuomonę; Lazdynų bibliotekai, kurioje radau šią knygą ir kuri mielaširdingai laukė pora mėnesių, kol ją perskaičiau. Taip pat dėkoju savo asmeninei redaktorei, kuri paaukojo paskutines minutes prieš kelionę į Paryžių, kad patvarkytų mano rašliavą. Lenkiu galvą prieš J. Žilinską, pagrindinį variklį http://skaityta.lt, kur aš galiu tenkinti savo grafomaniškus poreikius bei užsiimti mėgstamiausia veikla - anoniminiu kritikavimu. Pabaigoje norėčiau padėkoti visiems šios apžvalgos skaitytojams ir pasakyti, kad aš jus labai myliu! Iki naujų susitikimų toje pačioje vietoje!

Žmogus ir penki jo žmonės

Vytautas Didysis buvo nindzė. Kęstutis, beje, irgi. O Gedimino sapne apie Geležinį vilką buvo dar ir didelis riebus kiškis, besiremiantis viena ausim į mėnulį, kita į aušrinę, į nosį įsivėręs musulmonišką auskarą ir su latvišku akcentu šaukiantis "Alach akbar!". Nenuostabu, kad kunigaikštis niekam nepasakojo tokios baisybės... Užtat papasakojo G.Beresnevičius, nutaręs supažindinti mus su tikrąja Lietuvos istorija. Jo esė galima ne vien rasti istorinių asmenybių, kurios plačiajai visuomenei vienos labiau pažįstamos, kitos vos vos girdėtos, bet ir datas, kada nutikęs vienas ar kitas savaip interpretuojamas įvykis. Jei nori, atsiversk istorijos knygą ir susirask, kas ten ką užpuolė ir kodėl kam galvą nuritino pagal "oficialiąją nuomonę". Tiesa, ta nuomonė, ypač plačiai besireklamuojanti, pati baigia suanekdotinti Lietuvos praeitį, taip kad norint dar bent kiek pabūti opozicijoj, reikia spėti į benuvažiuojantį traukinį...

Nepaisant to, kad knygos pagrindą tarsi turėtų sudaryti romanas, tai šiokia tokia apgaulė. Kadangi paties romano pagrindą sudaro ilgesnių ar trumpesnių pasakojimų ciklai. Vieni pasakojimai jau skaityti (pvz., nusidavimai apie katinus), kiti, matyt, švieži. Pats autorius viename interviu teigė, kad rašydamas krenta iš juoko nuo kėdės, ir tada jau tampa aišku, kad šį tekstą verta rodyti kitiems. Mano subjektyvia nuomone, skaitytojai kritinės nuo kėdžių tuo rečiau, kuo daugiau perskaitys. Ne dėl to, kad pripranti prie stiliaus, o todėl, kad tas stilius nevienodas.

Taigi, gal paeiliui apie visas sudėtines knygos dalis.

Pirma dalis. Tikrasis istorijos veidas.

Skaitydami apie senovėje vykusius nutikimus, dažnai traktuojame tuolaik gyvenusius žmones tarsi personažus, kurie iš tiesų kalbėjo vadovėlinėm frazėm ir daugiau nieko nedarė, tik vykdė žymius darbus. Bet kaip realius žmones, o ne dvimates būtybes juos sunku įsivaizduoti. Jei kariavo - tai tik suvokdami istorinę savo veiksmų reikšmę, jei kalbėjo - tai retoriškai tobulai, net išduodavo vieni kitus didingai arba bent nepaprastai niekšingai. Paradoksas, tačiau atvirai pašaipūniškas požiūris į mitinius ar realius praeities asmenis juos padaro tikrais. Kažkodėl artimesnis už oficialųjį atrodo G.Beresnevičiaus šventas Brunonas, "nutaręs pasiaukoti dėl kuo ankstesnio Lietuvos vardo paminėjimo" ir atvykęs prie Lietuvos sienos, kur jį pasitiko griežti muitininkai, kuriuos jis paskui nukamavo, neprašytas rodydamas stebuklus. Vėliau Brunonas nukamavęs ir karalių Netimerą, nes vaikščiojo paskui kalbėdamas - krikštykis ir krikštykis... "Netimeras bandė lyg tarp kitko Brunoną padegti, bet tasai niekaip nedegė." (p. 21) Kas beliko - tik galvą nukirsti.

Autorius supažindina mus su romantinių hipotezių į Lietuvą atplukdytu Palemonu, su Jogaila ir Vytautu, Skirgaila ir Bona Sforca, pademonstruoja prūsų, latvių, lenkų tarpusavio santykius, didžiūnų įpročius ir t.t. ir pan., o baigia įsimylėjusio Žygimanto Augusto naktinėmis kelionėmis per Vilnelę pas Barborą Radvilaitę, kuri mėgdavus medyje tupėti. Artimesnė Lietuvos istorija, ko gero, per mažai mitologizuota, kad būtų verta atskleisti jos "tikrąjį veidą".

Šmaikštu, išradinga, pamokoma (!). Juoksitės.

Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos.

Kuriam iš mūsų nemagėjo pasišaipyti iš klasikų? Beje, šaipytis - nereiškia paneigti. Net jei Žemaitė vaizduojama ką papuola vanojanti lazda... Man netgi norisi tikėti, kad tai ironiškas žvilgsnis ne vien į sustabarėjusią, adoruojančią rašytojus nuomonę, bet ir į tą priešišką nusistatymą, kurio apologetai teigia, jog nieko gero tie mūsų klasikai neparašė, buvo nemokšos, tamsuoliai ir tik per klaidą pateko į vadovėlius. O kaip ten buvo pagal G.Beresnevičių?

Kalbėjosi kartą Rėza, Šimelpenigis, Ruigys ir Donelaitis apie literatūrą. Pirmieji trys peikė Donelaitį, kad tasai nieko originalaus nerašąs. Tasai pamąstė ir sako: "parašysiu tokį veikalą, kokio lietuvių literatūroje nebus dar du šimtu su puse metų. Juomi pralenksiu ir pasaulinę literatūrą. Parašysiu tokį veikalą, kuriame nebus nei fabulos, nei dialogų!" (p. 127) Sukirto jie iš gorčiaus arielkos ir dviejų fortepijonų. Aišku, Donelaitis laimėjo. Ruigys net išvadino jį už tai "Fabula rasa"...

Ne, verčiau nebandysiu papasakoti apie Puškiną ir Mickevičių, Biliūną ir kates, Maironį ir senolį iš kapų milžinų, Binkio pokštus ir neprognozuojamą Herbačiausko elgesį. Nedėkingas tai užsiėmimas. Patikėkit, knygoje tos istorijos tikrai geriau atrodo.

Labai juoksitės.

Iš slaptosios pasaulio istorijos.

Čia viskas panašiu stiliumi, kaip pirmojoje dalyje, tik pagrindinis veikėjas - Cezaris, na, ir jo draugai bei artimieji. Pavyzdys: "Brutas su Kasijumi ir jų Senato frakcija nutarė, kad Cezaris jau savo atcezariavo, bet niekas neišdrįso jam to į akis pasakyti; o ir neturėjo ko prikišti, nes Cezaris buvo doras, teisingas, gerai valdė, o liaudis niekuo nesidomėjo, tik cirku ir nuolat krentančiomis vyno kainomis. Beliko papjauti žmogų." (p. 163)

Šypsositės.

II dalis. Karalius plaukia.

Va čia ir yra tas romanas, nuo kurio kilo knygos pavadinimas. Nes herojų ieškomas fifaičių karaliaus dvaras lyg ir iš tiesų pabėgęs. Į pasaulį, kuris įstrigęs tarp renesanso ir siurrealybės. Kur galima sutikti nematomų trubadūrų chorą (kažkodėl priminusį balsus, kurie sutikdavo svečius multfilme apie Zerbiną) ar mesjė Alkofribasą, tiesa, nežinia kuo besusijusį su Gargantiua ar Pantagriueliu, užtat skaldantį anekdotus apie dzūkus. Pardon, gal anekdotai per šiurkštus žodis. Tiesiog veikėjams reikėjo literatūros konkursui per naktį parašyti po knygą. Kaip kam pavyko, kas kokių perlų prisigraibė, tas tą ir pateikia auditorijai. Kai kuriems tai sekasi ryškiai geriau nei likusiems. Tie trumpi nutikimai, pastebėjimai, patarimai ir yra pagrindas šiai veikalo daliai. Ir kontrastas tarp lėtai tekančios šio romano pradžios, vietomis primenančios ankstyvąjį J.Erlicko stilių, ir tos į gabalėlius suskaldytos pabaigos šiek tiek erzina (aišku, tradicinės "pabaigos" nerasite; tiesą sakant, net neįsidėmėjau, kaip ten viskas išsisprendė). Nors gabalėlių tikrai yra gerų. Kita vertus, yra tokių sprendimų, kai norisi pasakyti "nu nu nu, verčiau šito nereikėjo", ir jokia pagarba nuo to nesulaiko.

Vietomis - tikrai juoksitės. Vietomis gal net pažiovausit. Bet paskui vėl galėsit pasijuokti.

III dalis. Vyrai, moterys ir slaptosios tarnybos.

Tiesą sakant, įdomiausia čia slaptosios tarnybos. Jei ne šnipų pagavimo būdai, kuriuos, beje, irgi galima buvo senokai aptikti paskelbtus internete, ir karalių, karalaičių bei Kiškio Piskio, tfu, atsiprašau, Kiskio Piškio... na, žodžiu, vieno gyvūno nuotykiai, pikčiau atsiliepčiau apie šią dalį. Nes nepaisant šmaikštaus dėstymo ir fantazijos blyksnių, istorijų temos ir siužetai - tarsi skirti moteriškiems žurnalams. Net jei rašoma apie vyrus. O gal - ypač, jei apie vyrus. Nors tikiu, kad yra mėgėjų būtent tokio stiliaus, ir jiems nonsenso literatūra, pvz., nusidavimai apie tuos pačius katinus, atrodo visiška nesąmonė.

Nežinau, ar juoksitės. Bet, ko gero, vis tiek perskaitysite iki galo. Nes taip reikia.

Nes Beresnevičius

Knygos atsiradimo istorija: "1974-aisiais, kai mokinys Fredericas Beigbeder susipažino su naujuoju Paryžiaus Bosiuė mokyklos pradinių klasių direktoriumi - tėvu di Falco. Deja, religiniam mokymui neatsakius į svarbiausius vaiko klausimus, 2001-ųjų kovą buvo nutarta vėl grįžti prie šios nesibaigiančios diskusijos ten, kur du mūsų oponentai buvo sustoję. Susidūrę su pastarųjų metų įvykiais jei analizavo kitus ir patys save." (11 p.)

Dialoge dalyvaujantys asmenys (knyga pristatinėjama vos ne kaip dvikova, todėl ir aš dalyvius pristatysiu kaip bokso ringe):
Dešiniajame ringe už tikėjimą kovos Gapo vyskupas, ex-Prancūzijos vyskupų atstovas spaudai, "Dievo ir veiklos žmogus" (paskutinis knygos viršelis) Jean-Michel diiiiiiiiiiiiiii Falco!!!
Kairiajame ringe - "aš irgi ne" atstovas, trejus metus trunkančios meilės dainius, romane "14,99 €" aprašęs visą tiesą apie savo darbą ir už tai išmestas iš "kontoros", knygoje "Windows on the World" pabandęs atkurti 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius bokštuose dvyniuose, "rašytojas nihilistas, eksperimentinis leidėjas, įžūlus kritikas, agitatorius hedonistas, netikintis naktibalda" (paskutinis knygos viršelis)! Ponios ir ponai, sutikite: Fre-de-ric Beig-beeeeee-deeeeeer!!! (visi atsistoja ir klykia "jėėėėėėėėėėėėėėė!!!", PR'as džiūgauja, skeptikai bijo, kad kova surežisuota).
Teisėjas (moderatorius) - Rene Guitton.

Pirmasis įspūdis: nenatūrali, pseudofilosofinė, F. Beigbeder'io poza viršelyje - tarytum bloga Auguste Rodin'o skulptūros "Mąstytojas" kopija. Vyskupo nuotrauka sudaro šiuolaikiško, solidaus, tačiau kartu ir nuoširdaus asmens įspūdį.

Knygos turinys - dialogai įvairiomis temomis, sąlyginai suskirstyti į devyniolika skyrių. Pokalbiai ir temos daugiau ar mažiau susiję su tikėjimu: "Apie Dievo esmę", "Apie maldą", "Vyskupas šiandien", "Apie pasaulietiškumą ir islamą" ir kt. Skaitant knygą ištisai, po skyrių nedarant pertraukos, trikdo nenuoseklumas: kartais dialogai tarytum ištraukiami iš platesnės diskusijos (todėl trūksta logiškos pradžios), kartais staiga nutraukiami, nes sudarytojui (moderatoriui?) jie atrodo neverti dėmesio, diskusijose nuklystama į lankas (beje, tokie paklydimai man pasirodė įdomiausi). Nors tokia struktūra suprantama ir pateisinama (knygoje sudėta tik dalis diskusijų), tačiau skaitytojui prisitaikyti ganėtinai sudėtinga: jausmas toks, lyg kokios TV diskusijų laidos įdomiausias ištraukas būtų bandyta išleisti knygoje. Kartais atrodydavo, kad mieliau tokią diskusiją sekčiau per TV ar radiją ištisomis laidomis, be iškarpymų.

Temų turinys: kadangi temų spektras platus (beveik dvidešimt), kiekvienas ras sau įdomesnę. Pavyzdžiui, pirmosios, kuriose kalbėta apie Bažnyčios reikalus (Dievo esmė, malda, Šv. Trejybė), dalys mane mažiau domino negu paskutiniosios, kurių temos platesnės ir, pavadinkime, pasaulietiškesnės: "Bažnyčia ir visuomenė", Apie pasaulietiškumą ir islamą", "Apie papročius" ar "rašytojas šiandien".

F. Beigbeder'io pozicija: "matydamas, kaip Dievu naudojasi Jo fanatikai, ir galvodamas apie amerikiečius, kurie viską nusprendžia Dievo vardu, nes esą Jo išrinktoji tauta ir šaukia tai dainuodami God bless America (Dievas laimina Ameriką), kai ką nors kankina, svarstau, kad geriau jau Dievo nebūtų, kad jis netaptų pačiu baisiausiu alibi." (50 p.)

J. M. di Falco pozicija: "Mano mėgstamas teologas Michelis Polnareffas sako: "Visi pateksime į dangų. Net ir aš!" (63 p.)

Antrasis įspūdis: ši knyga atrodė ne kaip diskusija, o kaip F. Beigbeder'io samprotavimai apie Dievą, tikėjimą ir panašias temas, kuriems pašnekovas (J. M. di Falco) "prikabintas" dirbtinai. Monologas būtų labiau vykusi forma, nes ir kalbant ar rašant vienam galima užduoti klausimus ir į juos atsakinėti. Tačiau tokiu atveju tai būtų tik F. Beigbeder'io (aš irgi ne) pozicija, o vyskupo knyga-monologas (tokių knygų, kurių pagrindas - su tikėjimu susiję klausimai ir į juos pateikiami atsakymai, irgi yra nemažai) ir, aišku, pozicija nebūtų taip plačiai išgirstos. Aišku, gali būti ir paprastesnis atsakymas: F. Beigbeder'is yra savimyla plepys, neleidžiantis kalbėti J. M. di Falco.

F. Beigbeder'io diagnozė (velniškai tinkanti daugumai lietuvių): "Praktikuojantis, bet netikintis!" (26 p.)

Viltį suteikiantys išganymo žodžiai: "Netikėti - ne nuodėmė, jei nežinome, ar Dievas yra. Beje, nėra nė vienos neatleistinos nuodėmės, išskyrus tą, kuri prieštarauja protui: "Aš tikiu Dievą, žinau, kad Jis yra, bet Jį neigiu". Nedaug tokių yra." (28 p.)

Geriausia eretiška mintis: "Sielos nemirtingumas buvo sugalvotas iš gailesčio mirusiems." (G. Flaubert'as, 27 p.)

Ad se ipsum: Ar knyga mane įtikino, kad Dievas yra (neklausiu atvirkščiai, nes knyga skirta paklydusioms Dievo avelėms, o ne tikintiesiems)? Tai neadekvatus klausimas knygai, kurios tikslas ne rasti tiesą, o pakviesti ieškoti tiesos krikščionių bažnyčioje. Bet kokiu atveju vyskupas žengia pirmą žingsnį - F. Beigbeder'io klausimai ir samprotavimai, J. M. di Falco nuomone, rodo ir norą tikėti, ir baimę tai pripažinti. F. Beigbeder'io atsakymai į diskusijoje keliamus klausimus savo esme nesiskiria nuo Bažnyčios, o apvalkalą visada galima patobulinti - tai tik gilinimosi ir supratimo reikalas.

Netiesa: "raidės SOS - tai žodžių junginio Save Our Souls (išgelbėkite mūsų sielas) santrumpa."* (70 p.)

Asmeninė nuomonė: Nepaisant to, kad dialogams ir knygai trūksta išbaigtumo, tačiau tokia literatūra turėtų patikti daugeliui: žinomi (Lietuvoje šis būdvardis labiau taikytinas F. Beigbeder'iui) asmenys lengva forma diskutuoja amžinaisiais klausimais. Tikintiesiems bus įdomesnė vyskupo pozicija, hedonistams, pavargusiems nuo malonumų pertekliaus, - svarbesnė rašytojo nuomonė. Į visus klausimus atsakyta nebus (ir negali būti), tačiau ką nors svarbaus ir įdomaus rasite. Netikiu, kad tokia knyga kardinaliai perverstų kieno nors gyvenimą (iš ateistiškojo į maldininko ar atvirkščiai), tačiau joje rasti atsakymai ir, būtų dar džiugiau, jos iškelti klausimai būtų žingsnis į gilesnius vandenis: duok Dieve, kad šis dialogas taptų stimulu pasidomėti tikėjimu, morale, gyvenimo tikslu iš esmės.

(Ne)tikėjimo pradžios pabaiga

*Trys raidės SOS nereiškia nei Stop Other Signals (Stabdykite kitus signalus), nei Save Our Ship (Gelbėkite mūsų laivą), nei Lietuvoje paplitusio iššifravimo Save Our Souls (Gelbėkite mūsų sielas). Iš tiesų SOS nereiškia nieko: ankščiau pavojaus signalas buvo CQD, tačiau jis nebuvo patogus ir 1908 m. speciali tarptautinė komisija nutarė, kad "patogiausias signalas, perduodamas Morzės abėcėle, būtų trys taškai, trys brūkšniukai, trys taškai. Kadangi trys taškai Morzės abėcėlėje žymi raidę S, o trys brūkšniukai - raidę O, tai atsirado populiarus raidžių junginys SOS. Panašūs raidžių junginiai, plg. TSRS, USA, NATO, paprastai turi tam tikrą reikšmę, todėl daugeliui šovė į galvą, jog ir anos trys raidės, perteikiančios laivų nelaimės signalą, turėtų kažką reikšti, taip ir atsirado anie aiškinimai, kurių prasmė iš tikrųjų neblogai atspindi jų paskirtį. Antrojo pasaulinio karo metu anglai šaipėsi, jog SOS reiškia Short Of Sugar - Trūksta cukraus. Liežuvingi anglų moksleiviai aiškino, jog šios raidės tai ne kas kita, o Same Old Slush - "ta pati sena purvynė". Taip nepagarbiai jei atsiliepdavo apie mokykloje jiems duodamus pietus." (A. Sabaliauskas "Iš kur jie?", 321-322 p.) 

Knygos anotacijoje autorius pristatomas kaip "rašytojas, komikas, režisierius", negana to - mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Nepakartojama tėvystės patirtis ir privertė Paulį Reiserį parašyti šią linksmą (tačiau tuos, kurie dar vaikų neturi, bet "galvoja apie tai", galinčią ir įbauginti), knygelę.

Įdomu pažvelgti humoro jausmą turinčio tėčio akimis į tą paslaptingą padarą - kūdikį, kuris apverčia aukštyn kojomis jaunos poros gyvenimą ("Anksčiau nuėjęs į pokylį dairydavausi dailių vienišų moterų. Dabar ieškau ponių, kurios palaikytų mano kūdikį, kad galėčiau valgyti bulvių salotas sėdėdamas"); baisius ir nesuprantamus daiktus (vystyklų džiną, kratantį vežimėlį), kurių jaunam tėveliui teks ieškoti klaidžioje vaikiškų prekių parduotuvėje, niekaip nesiryžtant užkalbinti pardavėjos; keistą suaugusiųjų elgesį mažyčio padarėlio akivaizdoje...

Su plonyte mėlyna juostele nepasiginčysi: prasidėjo kitas Paulio ir jo žmonos Paulos gyvenimo laikotarpis. "Laikotarpis, apie kurį ji viską žino. Mano darbas buvo neatsilikti nuo jos, arba pirmiausia iš jos sužinoti, kad jau yra dalykų , kuriuos aš privalau išmokti. Viskas būtų kitaip, jei apie nėštumą turėtų pranešti vyrai: "Brangioji, atsisėsk... turiu tau svarbią žinią...Aš apie tai daug mąsčiau... Ilgai stebėjau tavo pilvą, kalbėjau su daug reikalą išmanančių žmonių. Man malonu tau pranešti - kad esi nėščia." Atrodytum be galo protingas, ar ne?"

Tačiau kol kas paradui vadovauja žmona, kuri, o siaube, naktimis valgo bananus ir verkia, nebegali gyventi be riešutų sviesto ir ėriuko muštinių, o paminėjus paprasčiausius krekerius, bėga prie kriauklės. Tačiau toliau bus dar baisiau: miglotas gimdymo procesas, kurio metu gydytojas paduoda kažkokį "baisų blizgantį metalinį įrankį" ir pasiūlo nukirpti virkštelę ("Ar vien buvimas per gimdymą automatiškai reiškia, kad privalai atlikti medicininę procedūrą? Juk kai aplankai ligoninėje gulintį draugą, niekas nereikalauja, kad išpjautum jam apendicitą".) O tada namuose atsiranda kūdikis - rūpesčio ir džiaugsmo šaltinis tėvams; streso šaltinis, vėliau tapęs ant grindų byrančio maisto tiekėju - šeimos ex-vienturtėliui šuniui. Meilų sutuoktinių pasisveikinimą pakeičia aiškinimasis, kieno dabar eilė pervystyti vaiką. Anksčiau jausta sekso aistra virsta troškimu išsimiegoti. Dalykai, kurie anksčiau užtrukdavo penkias minutes, dabar užima valandą. Negana to, kūdikiai moka stebuklingai sulėtinti laiką: "Jei atrodo, kad kuo nors užsiėmėme jau visą valandą, taip tikrai nėra. Sykį labai didžiavausi, kad visą popietę smagiai linksminau savo sūnų. Suprojektavau ir iš kaladėlių pastačiau didžiulę tvirtovę, pažaidžiau judrų žaidimą "Kur tėvelio nosis? / Kur tėvelio ausys?" tada apskaičiau nuostabųjį Begemotą Harį. Kai žvilgtelėjau į laikrodį, paaiškėjo, kad tepraėjo septynios minutės."

Taigi, knyga gali pasitarnauti kaip neblogas dar-netapusių-tėveliais gąsdintuvas. Ypač baugina visokie paslaptingi daiktai ir veiksmai, susiję su kūdikio auginimu. Mama mane rengdavo šliaužtinukais ir mautinukais. Dabar, pasirodo, tokių senamadiškų apdarų jau nebėra, vietoj jų parduotuvės pilnos "vientekių", "risnotukų", "šiltukų", "maišių", "šokuoklių". Neįsivaizduoju, nei kaip atrodo pirma, nei antra, nei trečia, nei ketvirta, nei penkta. Kuo gi aš rengsiu savo kūdikį? Ir kaip, po galais, vaikus reikia "kicenti"? Ir ar kūdikiams tikrai patinka, kai juos krato "kratančiuose vežimėliuose"? Pasijutau kaip pirmą kartą dirbdama su lietuviškais Windows'ais - terminus kūrusio vertėjo išradingumas verčia žavėtis, bet suprasti vis tiek nieko neįmanoma.

O už vis baisiausia tai, kad šitiek vargų patyręs autorius entuziastingai teigia, jog turėti kūdikį vis dėlto yra "Puiku". Brrrrr. Kaip vis dėlto tiek kūdikiai pakeičia žmones.

Kūdikiai pakeičia žmones

"Padarai krokodilų galvomis kovėsi su nykštukais, kurie šokinėjo vienas kitam ant pečių, kad ūgiu prilygtų priešui; žmonės, apsiausti ūžaujančių geltonų liepsnų, lakstė tai šen, tai ten, stengdamiesi apkabinti priešus; šlitiniavo beakiai lavonai, vedami atgijusių kardų..."

Vaizdelis taip sakant... Argi galėjo tokią apokalipsę įsivaizduoti vienas toks Brajanas Dafis, grubus ir netašytas airių samdinys, Venecijoje ilsėjęsis po sunkių sužeidimų, gautų Mohačo* mūšyje?..

Ar galėjo, juo labiau, žilagalviui milžinui toptelėti, jog tokios nuožmios kirstynės kils dėl gurkšnelio, na gerai, kubilo alaus?.. Ką gi, alaus (bei trupučio vyno) šioje knygoje tiek, jog, rodos, net puslapiai nuo jo sulipę - apie šį gėrimą (ir jo gamybą) nuolat kalbama, jis geriamas, dėl jo kaunamasi.

O ore, it audros debesis, pakibusi artėjančio karo nuojauta. Landsknechto duoną gerai pažįstančiam Brajanui dar tebemaudžia kaulai po Mohačo, bet jis puikiai supranta, kad Suleimanas (turkai) nesustos ir kitu jo taikiniu taps Austrija (Viena). Miestas, kuriame jis kadais paliko (su kitu) savo mylimąją.

Bet čia, it Alisai Baltas Triušis, Brajanui (bevalančiam kraują nuo rapyros ašmenų po eilinio gatvės susidūrimo) po akim pasimaišo keistuolis senukas, vietoj cigarų papsintis džiovintas gyvates ir toje pat Vienoje laikantis "Herzwesteno" aludę (verdančią to pat pavadinimo alų). Seniokui reikia "...žmogaus, kuris nuolat ten būtų, mokėtų kalbėti su lankytojais jų gimtąja kalba, o kilus peštynėms mušeikas greitai išskirtų ir nieko neužmuštų..."

Ilgai svarstyti nepratęs (ypač jei į rankas brukamas dar ir pinigų kapšas) airis, kad ir gūžčiodamas pečiais, patraukia Vienon, nors jo kelionė kuo toliau, tuo labiau primena žymiojo D'Artanjano nuotykius. O kai į "veiksmą" pradeda maišytis dar ir mitologiniai gyvūnai bei šarvuoti nykštukai su lankais rankose, net bendrakeleiviai ima purtytis vargšo airio, nes negali "...važiuoti draugėje su nykštukų ir kalnų demonų karaliumi."

Dar daugiau - netrukus paaiškėja, jog keistuolio senuko manymu "...turkai ketina pulti Vieną tik todėl, kad siekia sugriauti šitą alaus daryklą ir įsikalė į galvą, neva aš galiu juos sulaikyti..."

Aludė, tiesa, ganėtinai neįprasta, gėrimo gamybą rūsyje prižiūri tipas, vardu Gambrinusas, o į kubilą "Šviežia misa pilama ant viršaus, alus leidžiamas iš apačios, taigi, rūgimo ir išlaikymo procesas nenutrūksta. Kubile visai galėjo išlikti miežių nuo pirmojo rauginimo laikų prieš pusketvirto tūkstančio metų." Negana to, kubilas neturi dugno, tad "...kubilas remiasi tiesiog į žemę - kaip ir alus jame."

Beje, alaus ištroškusius turkus domina ne bet koks, o juodasis alus, esantis arčiausiai žemės (kuri irgi ne šiaip sau žemė, o kapavietė).

Taigi, knygelė prikimšta visokių antgamtinių dalykų, pagardinta lengvu bei ganėtinai paviršutinišku istorijos prieskoniu, pridėta šiek tiek humoro. Tad visai natūralu, kad vėliau prasidėjusios Vienos apsiausties baigtį šiam romane lemia visai kiti dalykai, nei tie, apie kuriuos mes, naivuoliai, sužinojom istorijos pamokose.

Ir, jei jau prisiminėm istoriją, manau, daugelis, oi daugelis alaus mėgėjų ( ir ypač - iš Airijos) dar labai pasiginčytų, kuri alaus rūšis verta atstovauti Vakarams bei jų esmei.

Jei alus iš viso taip jau sietinas su Vakarais - jau prieš 9000 metų senovės šumerai iš miežių virdavo gėrimą, kurį galima vadinti alaus protėviu ir turėjo net alaus deivę - Ninkasi (kurios vardas, išvertus reiškia: "Toji, kuri dosniai mane pagirdė"). Savą alaus dievą - Anu, turėjo ir karingieji asirai, o babiloniečių Hamurabio kodekse numatytos mirties bausmės alų skiesdavusiems aludariams. Senovės egiptiečiams duona, svogūnai ir alus buvo pagrindiniu maistu (alų jie vadino "skysta duona", nes jis dažnai virtas iš salyklinės duonos, džiovintos saulėje). Ir tik vėliau iš egiptiečių aludarystės meną perėmė graikai (kurie vadino jį "miežių vynu"), alus paplito Persijoje ir Kaukaze. Taigi, istoriko požiūriu labai jau abejotina rodyti Rytus, iš kur atslinko grėsmingoji Suleimano kariauna, alaus priešų kraštu.

Smulkūs realių istorinių įvykių "pritempimai už ausų" prie knygos siužeto kyšo šen bei ten - tai ir orai, sutrukdę turkams atžygiuoti prie Vienos laiku (iš tikrųjų orai labai trukdė atsitraukti, kai turkams net teko palikti dalį artilerijos), ir šėtoniškasis Janas Zapolia, žuvęs kur kas vėliau, nei pirmo Vienos šturmo metu (toks įspūdis sudaromas knygoje).

Pagaliau ir pati 1529-ųjų apsiaustis buvo tik ilgų nuožmių karų pradžia, taigi, žinoma, reikšmingas, bet toli gražu ne lemiamas musulmonų-krikščionių susikirtimas šioje Europos vietoje. Tokiu kur kas labiau tiktų pavaizduoti įvykius maždaug po pusantro šimto metų, per 1683-iųjų Vienos apsiaustį, kai tik Respublikos karaliaus J. Sobieskio vedami sparnuotieji lenkų husarai išgelbėjo miestą ir, jei jau taip norit, Vakarus.

Na, bet čia jau, aišku, priekabės - reikalauti griežtesnio atitikimo istorijai iš siužeto, kuriame susipynę vikingai, nykštukai ir baziliskai, turkai ir jų džinai, karalius Artūras, Karalius Žvejas, Suleimanas, Ibrahimas, Gambrinusas ir net pats Merlinas, o visa tai gausiai apšlakstyta alumi, būtų pernelyg reiklu. Tad šiuo atveju kažkurio Vakarų kritiko pastaba Pauerso atžvilgiu ("Nesulaikomas Pauerso išradingumas kartais trukdo siužetui..."), manau, ganėtinai taikli.

Rimčiau papriekaištaučiau tik dėl to, jog autorius nesistengia suteikti savo herojams bent pusę lašo tikroviškumo. Plika akim matyti, kad jokie čia 1529-ieji: veikėjai samprotauja, kalbasi ir vartoja XX a. terminus (landsknechtas diskutuoja apie isteriją ir pan.), elgiasi pagal šių dienų psichologiją ir t.t.

Apibendrinant - iš pirmo žvilgsnio romanas primena lengvą fantasy avantiūrą/kliedesį su humoro elementais. Tačiau "skaitosi" knygelė sparčiai ir labai smagiai - jau matosi autoriaus (kuris šią knygą parašė būdamas 25-erių), talentas.

Beje, būtent nuo šios knygos (parašytos 1979-aisiais ir tais pat metais nominuotos prestižinei fantastų "Locus" premijai), prasidėjo Powers-o kelias į pripažinimą (du ankstesni jo romanai nesulaukė didesnio dėmesio). Jau kita, 1983-iaisiais, pasirodžiusi jo knyga "The Anubis Gates" („Anubio vartai”), pelnė autoriui nemažai premijų ir neretai vadinama vienu iš geriausių gotikinės fantastikos romanų.

Dar vienas "beje" - originalus čia apžvelgiamo kūrinio pavadinimas - "The Drawing of the Dark", matyt, "neskamba" - rusai jį išvertė kaip "Čiornym po čiornomu", lietuviškasis variantas dar toliau nuo originalo.

Viršelis, kuriame neaiškus riteris, panašu, turintis vaizduoti romėną, atakuoja trejetą galų/germanų... Šiaip, manyčiau visai atitinka fantasmagorinę knygos dvasią. Čia, tikriausiai, sunku būtų rasti ką, kas neatitiktų. Tiesa, tik neapsigaukite žvilgtelėję į "Vakarų širdies" viršelio kairįjį viršutinį kampą, kuriame puikuojasi auksinės raidutės "SF"), tai toli gražu ne Science Fiction (mokslinė fantastika), o gryniausia Fantasy (fentezi). Leidėjai paprasčiausiai suklydo - juolab, kad vidiniuose knygos puslapiuose ši PFAF-o (Pasaulinio fantastikos Aukso fondo) serijos knyga jau įvardinta kaip "F".

Taigi, knygelė - savotiška retenybė, kolekcininkai sukruskite...:)

* - 1526-aisiais rugpjūčio 29 d. prie Mohačo įvykusios kautynės tarp Vengrijos (25-28 tūkst.) ir Osmanų imperijos (75-100 tūkst.) kariuomenių. Vengrams į pagalbą nesuskubo Bohemijos samdiniai, daliniai iš Kroatijos bei Jano Zapolios kariai. Kautynių pradžioje vengrų (kurios sudėtyje buvo ir čekų, vokiečių, italų, lenkų karių) kavalerijai pavyko kiek atstumti turkus, bet šie artilerijos ugnimi atmušė vengrų puolimą. Rezerve buvusi osmanų kavalerija netikėtai smogė dešiniajam vengrų kariuomenės sparnui ir jį sutriuškino. Žuvo apie 10 tūkst. vengrų karių, karalius Lajošas II-asis nuskendo Dunojuje, o jo karalystė (išskyrus Transilvanijos kunigaikštystę) ilgiems metams tapo turkų bei austrų valdomis.

Alus, fantasy, truputis istorijos

NB.Turiu didelį įtarimą, kad gerbėjų nuomone ši apžvalga bus "sudirbanti (iš pavydo, nors nebūtinai)". Ir man net niežti nagus iš tikrųjų ją padaryti atvirai pašaipūniška - tada bent galėtum jaustis atsakingu dėl to, kuo tave kaltina. Kita vertus, šitaip tarsi ir nesąžininga, nes rinkinyje yra tekstų, kurių autoriams linkėčiau tik sėkmės ir išmintingų redaktorių tolimesniam literatūriniam kelyje. Net jei savas geras ir silpnas eilėraštis kol kas seikėjamas vienu saiku, tikėkimės, kada nors bus atsirinkta.

Jei jums kada nors teko matyti išverstą siūlų, sagų ir panašių daikčiukų stalčių, prisimenate, kaip atrodo ta spalvinga ir pasišiaušusi krūva. Apibūdinti ją trumpai, bet turiningai neįmanoma; gali nebent nagrinėti po vieną siūlgalį. Turbūt sutiksite, kad šitaip elgtis su autorių, kurių į šią knygą pateko kelios dešimtys (61 poetas ir 12 prozininkų) tekstais nėra nei laiko, nei reikalo. Beje, jei atvirai, prozininkų galėtų būti ir ar mažiau arba išvis nebūti. Pasiknisus tarp eilėraščių nesunku rasti gerų gabalų, o apsakymai ir, sakykim taip, vaizdeliai, daugeliu atveju - kažkoks nesusipratimas.

Tiems, kas nežino, kas išvis yra "Rašyk", trumpa informacija: tai internetinė svetainė, kurios paskirtis - suteikti erdvę žmonių literatūriniams bandymams. Vienų bandymai jais ir lieka, o kiti autoriai išplaukia į platesnius vandenis arba šią svetainę naudoja kaip gretutinę publikavimosi terpę. Beje, platesni tie vandenys tik sąlygiškai: tarkim, kiekgi vartotojų perskaito "Literatūros ir meno" numerį, o kiek apsilanko populiarioje interneto svetainėje? Tačiau turbūt absoliučiai daugumai "popierinis variantas" atrodo ir atrodys siektinas bei geidžiamas. Todėl knygos išleidimas, tegu ir saviironiškai geltonais viršeliais, yra logiškas žingsnis. Bent jau sudarytojams ir autoriams. O skaitytojui?

Skaitytojui atrodo, kad jį užmūrijo. Daugeliui teko skaityti poezijos knygų, kurioms reikia surasti raktą. Geri poetai išslapsto raktus keliose tikėtinose ar netikėtose vietose, o blogi iš to uolumo užkemša spyną degtukais... Tai štai, įsivaizduokite virtinę durelių su spynomis, kiekviena vis kitokia. Raktų nesimato. Prieini, paklibini rankeną ir atgal - nes, kiek sugebi pamatyti pro durų plyšį, anapus kažkas suprantamo tik pačiam autoriui. Aišku, gali aptikti ir atlapotas duris, ir tada visai nepasiilgsti paslaptingų užraktų: taiklus paprastumas poezijoj toks retas šiais laikais, kad būtent ties juo norisi stabtelti. Tuo labiau, kad "rašykų" autoriai, berods, gėdijasi paprastumo ir sumezga tokius Gordijaus mazgus iš žodžių, kad oi.

Paradoksas: nemaža dalis eilėraščių, pateiktų atskirai, sudarytų kur kas geresnį įspūdį nei antologijoje. Tokiu atveju atkreiptum dėmesį į tą jų pusę, kuria pasireiškia autoriaus originalumas, o ne į tą, kuria jie panašus į aplinkinius. O tam tikro panašumo esama. Vienas pagrindinių - manieringas daugžodžiavimas, kartais galų gale paneigiant jo reikalingumą. Pvz.: "Bjaurus moralizavimas semieschatologine tematika", R. Juknaitė, p. 36; "apsišlavimas (ekumeninis)", S.Kondratavičius, p. 41; "astrologinis laiškas Andžėj'ui", V.Grainytė, p. 28; "Pasikalbėjimas su savimi [ars poetica]", T. Gedrimas, p. 25. Ir pavadinimai kokie, pavadinimai! Beje, rimuoti eilėraščiai - retenybė. O kad redaktoriams būtų bent kiek gėda, neištversiu ir pacituosiu vieną kūrinėlį. Jame - ir "mirties tramvajus" ant sienos kabančių portretų, kurie "bereikšmiai dėbso" "hipnotizuojančiom akim", ir "gailiai cimbinėjantis šuo", ir "rūgštim dainuojantis actu virtęs vyno šlakas", ir "nakties eterį" skrodžiantis žingsnių aidas... "Varinis žiedas liūto nasruose - žavus belstukas - / nedrąsiai stuktelėjus girdis rūdžių murmesys; / nemelodingas laringitikės katės debiutas/ man liepia bėgti, kai tik mėnuo iš už debesies išlįs." Kuo gi viskas baigiasi? Deja, katė laringito taip ir neišsigydo. "Bet štai jau lyžteli ankstyva saulė varpą bokšte, / Tik tebeaidi skundas vis dar laringitikės katės" ("Misterija", V.Mickūnas, p. 63).

Knygoje sakoma, kad tekstus padėjo atrinkti Aidas Marčėnas ir Alvydas Šlepikas. Priimant šį teiginį be išlygų, galima tik konstatuoti, kad geri poetai nebūtinai geri redaktoriai. O amžinai perspektyvūs rašytojai - nebūtinai puikūs įžangų autoriai. Kalbu apie T.Staniulio tekstą, kuriame galima rasti ir stebėtinų istorijos žinojimo pavyzdžių ("prieš kelis tūkstantmečius savo mintis ar idėjas norintis užrašyti žmogus griebdavo akmeninę lentelę ir plaktuką"), ir genialios logikos apraiškų ("Teisti paprastai visuomet lengviau, negu teisinti. Nes pastarasis žodis yra tiesiog ilgesnis dviem raidėmis."). Ką gi, perdėtas rimtumas ir literatūrologinė analizė tokiai antologijai greičiausiai ir netiktų.

Pabambėjus norisi pereiti prie tekstų, kuriuos skaityti smagu. Prasti eilėraščiai dažnai prasti panašiai; apie geruosius sunku kalbėti apibendrintai. Aišku, daug kas priklauso nuo skonio, tačiau įdomi idėja, savitas siužetas, nuotaika, reiškiama paprastomis, tačiau įtaigiomis priemonėmis, visada įsimena. Šiuo atveju kur kas mažiau rūpi formos tobulumas, meninių priemonių įvaldymas ir pan. Kelintą kartą vartant knygą, akis vis užkliūva už kai kurių eilėraščių: "Tėvo diena (kaip viskas prasidėjo)", R.Burbaitė, p. 15; "Eskizas: rytas", E.Ferdmanaitė, p. 26; "Pažinčių skelbimas", I. Kaganavičiūtė, p. 40; "Šaltos moters vertę supratus", S.Kairytė, p. 44. Keistas įspūdis susidaro, skaitant A.Kaziliūnaitės trieilių ciklus. Šalia taiklių pastebėjimų ("prašau vaikeli musę/ sutraiškyk/ būsi vyru" p. 54) - keisti "tuštukai" ("kelios lysvės morkų/ vis tikisi beviltiškai/ apokalipsės", p. 51; "tapetais raganos velniai/ ropoja taikiai/ skersdamiesi", p. 55). Tiesa, galima tradiciškai ir kiek seniokiškai guostis, kad autorė dar labai jauna ir šiuo savotišku poetiniu autodaltonizmu persirgs.

Pabaigiant apie poeziją, - eilutė, kuri nuolat iššoka mintyse, prisimenant knygą: "Senas paukštukas vakar nutūpė lesyklėlėje ir iš trupinių sulipdė kėdutę" (Gintarė Mockutė, "London (Girl). Garsai iš nežydinčio balkono", p. 67).

Proza. Pats pirmas pirmo prozos darbelio sakinys. "Mano vardas Jonas, pavardė - Pimplauskas." Jau galite juoktis. Nes juokingiau nebus. Seni banalūs anekdotai, pasakojami ilgai ir nuobodžiai - pats tas skyriaus pradžiai. Gerai nuteikia. Žinoma, ką jau padarysi, kad autoriaus pavardė iš A raidės, o antologijoje naudotas abėcėlės principas... Tačiau prozoj verčiau jo nebūtų laikytasi. Mirtina trijulė vienas po kito sekančių kūrinių: 130 p. fantastinis apsakymas apie tikrąjį rojaus ir pragaro veidą (D.Lapinskas, "Pakopa aukščiau"), 140 p. - kaimiška istorija apie senelį, kadaise rekrutu tarnavusį (P.R.Liubertaitė, "Rekrutas") ir 154 p. - absoliučiai nelogiškas (turbūt parodinis, nors nejuokingas) pasakojimas apie kelis draugus, kurie per porą alkanų dienų džiaugsmingai ima vienas kitą valgyti (L.Nereikia, "Iškyla"). Įsimintina frazė: "Turistas jobanas!" Smagu.

Tiesą sakant, išbaigtų ir įdomių darbų vos keletas, visi jie fantastiniai arba stebukliniai. - "Gėlininkė arba ypatingas sekmadienis" (M.Aržanauskaitė, 106 p.), "Apie vabalą ir broliuką" (R.Gaidukaitė, p. 116), dar vienas kitas su išlygom. Kai kurie tekstai "susivalgo" lengvai, tačiau jiems aiškiai trūksta prieskonių ("Fenomenai", A.Valickas, p.164), kiti yra žaidimas su savim ir žodžiais, tačiau skaitytojas tame žaidime lieka nesuinteresuotu stebėtoju (126, 128, 104 p.). Ypatingai keistai atrodo Luko Devitos darbas "Holografinis katinas", kuris jau ne pirmus metus nepabaigtas kabo internete, ir čia įdėtas lygiai taip pat nepabaigtas. Atleiskit už drastiškumą, bet šį ėjimą suprasčiau nebent atveju, jei autorius būtų miręs, o taip nėra.

Užbaigti norėčiau ta pačia gaida, kaip ir pradėjau. Gal kas nepastebėjo?

P.S.Turiu didelį įtarimą, kad gerbėjų nuomone ši apžvalga buvo "sudirbanti (turbūt iš pavydo, nors nebūtinai)". Ir man net niežtėjo nagus iš tikrųjų ją padaryti atvirai pašaipūniška - tada bent galėtum jaustis atsakingu dėl to, kuo tave kaltina. Kita vertus, šitai būtų nesąžininga, nes rinkinyje yra tekstų, kurių autoriams linkėčiau tik sėkmės ir išmintingų redaktorių tolimesniam literatūriniam kelyje.

Siūlų (smėlio?) dėžė