„Pamirštos ir nežinomos Princesės“: apie Švaistą Švebeldą, Pitrilpitipililitipilį ir kitus
Juodos avys
Apie knygą: Philippe Lechermeier – Pamirštos ir nežinomos Princesės Leidykla: Nieko rimto (2007)
ISBN: 9789955683445
Puslapių skaičius: 92
Jei jau visai atvirai, šitą knygą reikia ne aprašinėti, o čiupti ir skaityti, vartyti bei kitaip naudoti pagal paskirtį. Nes trumpai ir aiškiai papasakoti neįmanoma. Galiu pasakyti, kad knygoje gyvena Varlina, Kaprizina, Amnezija, Opapapupa, Rimtė Nėšypt, Švaista Švebelda, Gunda Raidegunda, Java Babelė, Kinijos Efemera, Peloponesa Putlina ir dar daug kitų personų, bet aiškiau tikriausiai netapo…
"Raganiaus" pasaulis
offca
Apie knygą: Ciklą sudaro 6 knygos (visos 2005 - 2007, Eridanas, Kaunas):
- "Raganius" - Paskutinis noras, Likimo kalavijas;
- "Elfų kraujas"
- "Paniekos metas"
- "Krikštas ugnimi"
- "Kregždės bokštas"
- "Ežero valdovė"
Yra tokia fantastinės literatūros rūšis fantasy. Aš tokio žanro kūrinius vadinu pasakomis suaugusiems. Ir, tiesą sakant, atsikandau tokios literatūros paauglystėje, ir perkopus dvidešimt labai retai beskaitau tokius niekalus, kur skraido raganos, grumiasi burtininkai, medžiojami slibinai ir kiti pasakų-mitų veikėjai. Beje, pažįstu net tris gyvus žmogėnus (kas Lietuvos skaitytojų mastais yra nemažas skaičius), kurie paskaitę S.Kingo pasaką „Drakono akys“ paniekino ne tik patį Kingą, bet ir apskritai visą fantastinę literatūrą, nes Kingas jiems buvo siaubo rašytojas, o „Drakono akys“ tapo fantastinės literatūros atspindžiu.
Nepatinka man fantasy dėl savo galimo begalinio tęstinumo, nepadarė man įspūdžio Tolkienas su savo hobitais, Rowling su Hariu Poteriu bei krūva kitų pasakų sekėjų. Tik Pratchettas čia buvo išimtis - buvo iki Sapkowskio. O dabar jie abu karaliauja mano fantasy Olimpo viršūnėje. Pirmasis dėl savo neprilygstamo humoro ir išmonės, antrasis dėl personažų realumo, tikrumo ir visų kitų dalykų, kuriuos pavardinsiu žemiau.
„Kuo poezija skiriasi nuo gyvenimo? Nežinai? Ogi štai kuo: gyvenimo neįmanoma sukritikuoti... (iš „Krikštas ugnimi“)
Lenkų rašytojo pasakojimai apie raganių Geraltą – tai ne kokia trilogija ir net ne koks konaniškas ciklas, kur galima kiekvieną kūrinį skaityti atskirai. Čia septynių storų knygų istorija, kuri praktiškai kaip prasideda pirmoje, taip baigiasi tik paskutinėje, ir čia netinka principas, kad gali pradėti skaityti nuo bet kurios knygos. Tiesa, pradžia padaryta apsakymų rinkiniais, bet ir ten vyrauja bendra siužetinė linija, padedanti pamatą tolimesnei romanų istorijai.
Sapkovskitai kaip ir tolkienistai turi sukūrę tiek rašytojui, tiek jo sugalvotiems herojams visą kultą: „Raganiaus“ pasaulio gerbėjai buriasi į klubus, daro interneto puslapius, renginius, yra išleistas kompiuterinis žaidimas, serialas, filmas, ciklo literatūrinis audinys analizuojamas įvairiausiais aspektais, ir tai, matyt, ne pabaiga, nes knyga dar nėra išversta į anglų kalbą.
„Jei yra tikslas, turi būti ir kelias į jį“ (iš „Ežero valdovė“)
Nemanau, kad verta atskleisti tokio žanro turinį, jis nelabai kuo skiriasi nuo kitų fantasy kūrinių (aišku, atsiras skaitytojų, kurie su manim nesutiks): raganiai, burtininkai, troliai, elfai, vampyrai, meilė, karas, draugystė, magija, kiti pasauliai, stebuklingi talismanai ir pan. Ir, žinoma, gėris turi triumfuoti. Tad, kur tas storų tomų apie turtus ir pabaisas, apie kruviną karą ir niršias kovas, apie mirtį ir didžią meilę, apie nemarią draugystę, narsą ir garbę ypatingumas?
Ogi, meistriškame daugialypyje literatūriniame audinyje, kurio pirmas lapas prasideda svaigiai švelnia sueities scena. Ir tokių paveikslų - subtiliai aistringų, nešvankių, pareigingų, įsakmių, gyvenimiškų ir skirtingų bus ne vienas. Erotika čia ar fantastika, paklausite. Fantastika suaugusiems čia.
Iki šiol negaliu perprasti, kodėl mūsuose, žmonėse, dauguma prakeiksmų ir užgaulių – iš erotikos srities. Juk seksas – gražu. Jis sietinas su grožiu, džiugesiu, malonumu. O jūs lytinių organų pavadinimus vartojate kaip vulgarius sinonimus.. (iš „Kregždės bokštas“ )
Tarp meilės ir sekso čia rasite ir stulbinančiai detalaus žiaurumo. Lyg koks žudikas maniakas iš medicinos fakulteto Andrzejus preparuoja kiekvieno kardo kirtį: pro kur įsminga geležtis į kūną, kokius audinius pažeidžia, kokie kaulai lūžta, kuri atskirta galūnė nuo kūno išdarinėja priešmirtinius viražus, kaip stipriai kliokia kraujo srovė... Siaubas čia ar fantastika, paklausite. Fantastika dokumentinio siaubo maniakams čia.
- Meilė,- lėtai pasakė Fringila,- kaip diegliai inkstuose. Kol nediegia, net neįsivaizduoji, kas tai yra. O jei kas kitas pasakoja, netiki.
- Panašiai,- sutiko raganius.- Bet yra ir skirtumų. Nuo dieglių inkstuose protu neapsisaugosi. Protu neišgydysi.
- Meilė iš proto šaiposi. Štai kuo pasireiškia jos žavesys.
- Veikiau jos kvailybė. (iš „Ežero valdovė“ )
Viena, ko tikrai nepamiršiu dar ilgai, tai scenos iš „Paniekos meto“, tos, kur raganius su savo meile apsilanko burtininkų suvažiavime. Skaičiau tris kartus, daviau paskaityti kitiems ir vis kartoju, kad dėl šitos vietos, negaila būtų ir dar dvigubai storesnį kūrinį suskaityti. Dviejų artimų žmonių santykiai, moteriškas pavydas, vyriškos silpnybės, moteriškos gudrybės viešumoje ir prisipažinimai, vyriškas tiesmukumas ir valgymo ypatumai, žodžiu, tiesioginis moters raganavimas vyrų atžvilgiu verčia šieptis, stebėtis autoriaus gyvenimiška patirtimi ir įvairiapusiškumu, prieš kurį nublanksta H. Fielding ir T. Fischer humoras.
- O dar? – neištvėrė jis.- Kokie dar vyrai tau patinka? Irgi bepročiai?
- O kas yra tikrasis vyriškumas,- ji žaismingai pakreipė galvą,- jei ne deramomis proporcijomis sumaišyti elegancija ir beprotybė? (iš „Ežero valdovė“)
Apskritai, „Raganiaus“ knygose rasite daug ir šiandien aktualių situacijų, gyvenimiškų stereotipų, ryškių patologinių ir išgrynintų charakterių, vidinių žmogaus sielvartų ir džiaugsmų, poelgių ir apsisprendimų motyvų, filosofinių būties apmastymų ir kitokių filosofinių-psichologinių aspektų, kuriuos pradedančiam šeimos santykių specialistui ir gyvenimo būdo dizaineriui –filosofui perskaityti būtina. Tai čia fantastika, psichologija ar filosofija, paklausite nesupratę. Fantastika psichologams ir filosofams čia.
...Gamta nežino filosofijos sąvokos. Filosofija įprasta vadinti apgailėtinus ir juokingus žmonių mėginimus suvokti Gamtą. Tokių mėginimų rezultatai irgi laikomi filosofija. Būtų tas pat, jei burokėlis perprastų savo būties priežastis ir pasekmes, apmąstymų rezultatus pavadindamas amžinu ir mįslingu Šakniavaisio ir Lapo Konfliktu, o lietų laikydamas Nepažinia Tveriančia Galia. mes, burtininkai, negaištame laiko svarstymams, kas yra Gamta. Mes žinome, kas ji, nes patys esame Gamta. (iš „Paniekos metas“)
Daugybė skirtingų šalių, tautų ir papročių, ir visur skirtinga tarmė, skirtinga kalba, skirtinga politika, skirtingos legendos, prietarai, tautosaka, keiksmažodžiai (oi, kokių čia jų galima prisimokyti) ir anekdotai. Dažnai jausmas toks, kad skaitai kažką panašaus į Marko Polo kelionių atsiminimus. Viskas pateikta taip detaliai, kad įsivaizduoji ne tik gaudomą gyva kikimorą, bet ir matai jos pėdsakų formą. Tai lyg tikros šalies istorinis metraštis, kur kiekvienas įvykis pateikiamas dažnai net kelių asmenų akimis. Turtingas Sapkovskio žodynas ir dar niekur kitur neaptikti archaizmai kelia pagarbą vertėjui Vidui Morkūnui ir skaitant leidžia nusikelti į viduramžių pilies biblioteką, kur pagauni save bevartantį inkunabulus. Va tada ir kyla noras spjauti Donelaičiui į veidą už jo „Metų“ skurdumą. Tai čia fantastika ar etnografinė chrestomatija, paklausite. Fantastika etnografams čia.
Joja kareivėlis, galvą aukštai kelia,
Kol nepamylavo, lėk šalin, mergele!
Kas jam gal uždrausti, tegul sau myluoja,
Juk jisai tėvynę krūtine užstojo! (iš „Ežero valdovė“.)
Nepatiko man šiame knygų kalne veiksmo tempimas ir vyniojimas į vatą (ypač tas ėmė jaustis skaitant penktąją knygą), gausybė šalutinių linijų, pasakojimo ir pasakotojo rakursų, politiniai išgalvoto pasaulio linija, na ir dar tai, kad niekur nebuvo „Raganiaus“ pasaulio žemėlapio. Tai, po velnių ir visų trolių, verta skaityti, ar ne? Verta, verta, ypač geografams, kurie nori neiškeldami kojos iš namų užpildyti pasaulio žemėlapio baltas dėmes.
- Brr... O kurį iš jų (basiliską ar gaidliską), sakyk, galima nudėti veidrodžiu?
- Abu. Jei gerai užtaikysi į galvą. (iš „Ežero valdovė“)
Praeitų metų pabaigoje Eridanas paleido į rinką paskutinę istorijos apie raganių Geraltą knygą ir leido be baimės imtis skaitymo. Baimė iki tol buvo tame, kad mūsuose dažnas reiškinys pradėti kokią seriją ir, paleidus porą knygų, sustoti amžiams. Šį kartą taip nėra. Lieka pasidžiaugti, kad jau turime visą ilgą pasaką suaugusiems prieš miegą. Tebūnie Jums romanai apie raganių Geraltą keliu į ramų sapną, nes fantastika visiems čia.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Vaikiška žurnalistika su politinėm užuominom
Dina Sergijenko
Apie knygą: Paulius Juodišius – Mažosios Laimiuko žinios Leidykla: Nieko rimto (2008)
ISBN: 9789955683483
Puslapių skaičius: 128
Išgirdus žodį „žurnalistika“ pirmos asociacijos dažniausiai būna neigiamos: įkyrūs, visur lendantys ir ramybės neduodantys žmonės. Na, kai kam žurnalistai dar su ketvirtąja valdžia siejasi. Ir tiek. Leidykla „Nieko rimto“ parodė pavyzdį, kaip žodžius „žiniasklaida“, „žurnalistika“, „naujienos“ galima susieti su vaikais. Taip atsirado Pauliaus Juodišiaus užrašytos „Mažosios Laimiuko žinios“.
Pagimdžiau žvairą Elį
Liudas Gustainis
Apie knygą: Liudvikas Jakimavičius – ELIO Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394990
Puslapių skaičius: 96
Šiemet viena garbingiausių Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros premijų atiteko poetui Liudvikui Jakimavičiui už eilėraščių apysaką „Elio“. Šia premija kasmet apdovanojamas lietuvių rašytojas už didelės vertės literatūros kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus.
Tokią gaivią knygą seniai buvau paėmęs į rankas.
Sielų žibintas ir Pažado taurė
Jurgita Grajauskaitė
Apie knygą: Sorj Chalandon – PAŽADAS Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166009
Puslapių skaičius: 180
Nebeduodame įžadų, sako man. Pasenęs žodis, ne pats savaime pasenęs, o tiesiog nebevartojamas, nes nebėra aplinkos, kurioje jį galima būtų išgirsti ar pačiam pasakyti. Šitas žodis tik žemaitiškai kiekvienais metais nuskamba Žemaičių Kalvarijoje per atlaidus – kai „apsižadėję“, t. y. davę įžadus, krenta kniūpsti ant sausos ar dumbluotos (nelygu, koks tą savaitę oras) žolės aplink staciją. Užtat žodis „įžadas“ iškart ir nukelia į kaimą, į praeitį – neskubrias šnekas, radijo imtuvą ant klijuote apdengto stalo, kryžiažodžiai šeštadienio laikraštyje, pečiuje kepti blynai... daugybė pamirštų, netaisyklingų, nebevartojamų žodžių, skirtų nebesantiems daiktams ir nebeveikiamiems veiksmams pavadinti. Iškart sugrąžina tai, kas seniai praėjo ir ko daugiau nebebus, o gal niekad Lietuvoje ir nebuvo.
Jono Kalinausko poezijos knygos "Miego meistras" pristatymas
magyla
Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos parodų salėje (Trakų g. 10, IIa.) gegužės 20 d. 18 val. vyks Jono Kalinausko poezijos knygos "Miego meistras" pristatyms.
Pristatyme dalyvaus:
poetas Jonas Kalinauskas
literatūros kritikai Elena Baliutytė, Janina Riškutė,
Vitas Areška, Justinas Kubilius,
vakaro vedėjas literatūros kritikas Valentinas Sventickas
Marketingo legenda vėl prakalbo lietuviškai
Saulius Majauskas
Apie knygą: Philip Kotler , Kevin Lane Keller – Marketingo valdymo pagrindai Leidykla: Logitema (2007)
ISBN: 9789955985266
Puslapių skaičius: 436
Neseniai pasirodė leidyklos „Logiterma“ lietuviškai išleista knyga „Marketingo valdymo pagrindai“ (A Framework for Marketing Management. Third edition), kurios vienas iš autorių – pats Philp Kotler.Turbūt daugelis šį guru puikiai prisimena iš universitetinių ar savanoriškų studijų, gal ir iš pernai įvykusios viešnagės Lietuvoje, todėl nenuostabu, kad naujoji knyga patraukė ir mano dėmesį.
Andrė Eivaitė „Naktis prekybos centre: įkaitų romanas“
Viktorija Vit
Apie knygą: Andrė Eivaitė – Naktis prekybos centre: įkaitų romanas Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166078
Puslapių skaičius: 184
Jau turbūt girdėjote, bet gal dar neskaitėte. Apie ką tas „įkaitų romanas“? Pakaks informacijos knygos viršelyje. Koks? Čia jau kiekvieno asmeninė nuomonė. Manoji, tiesą sakant, bus griežtoka.
Kaip kukliai, bet turbūt teisingai rašoma knygos viršelyje, romano autorė yra „tiesiog statistinė lietuvė. Tokia, kokių galima sutikti kasdien Vilniaus gatvėse, parduotuvėse, viešajame transporte“. Suprask, skaitytojau, kad (ir vėl!) ne su rašytoja čia susidūrei. Diletantiškumas įvairiose šokio, dainavimo, rašymo ir kt. sferose jau tampa chroniškas, bet ne apie tai čia kalba. Statistinė lietuvė, kaip reikėtų suprasti, parašė statistinį romaną tokiems pat statistiniams lietuviams.
Tokiems, kaip knygos herojai – paprastų paprasčiausi žmogeliukai, užsukę į „Maximą“ kas ko – spageti, sauskelnių, „bambalio“ ar prezervatyvų. Čia netikėtai jie tampa porelės (Boni ir Klaidas?) įkaitais. Ta porelė, aišku, yra pačios geriausios širdies jauni maksimalistai. Tiesiog viskas taip susiklosto, kad jiems nelieka kito kelio, kaip įsibrauti į banką, pasigrobti pinigus, bėgti, būti užkluptiems nevykėlių mentų (šios profesijos pareigūnams romane teigiamų bruožų Dievas pagailėjo – ką gi, ir vėl labai statistiška), apimtiems panikos įbėgti į „Maksimą“ ir pamojuoti iš kažkur gautu šautuvu. Pardavėjos išleidžiamos namo – užuomina į tai, kad savo jos jau atkentėjo per darbo dieną? O likusieji lieka įkaitais. Tiesiog taip susiklostė.
Tiek trumpai apie siužetą, o dabar plačiau. Pirmuosius 64 puslapius (t.y., trečdalį knygos) skaitytojas supažindinamas su knygos veikėjais. T.y., būsimais įkaitais. Auksė, Miglė, Marius, Justinas, Audronė, Augis, Ieva trata nepaliaujamais dialogais ir monologais. Kaip trata? Niekaip. Čia užuomina į kalbos ir stiliaus daržą, kuris, tiesą sakant, yra joks. O gal pasibaisėtinas – kaip jau kas pažiūrės. Kai kurios šabloniškos besiginčijančių sutuoktinių ar dviejų blondinkų draugių frazės, tiesa, visai vykusios. Mes (jei tamstai toli nuo „Maximos“ ideologijos išpažintojų, sakykite „jie“) iš tiesų taip kalbame – šablonais, klišėmis, iki absurdiškumo nuvalkiotais sakiniais. Bet šį šaukštą medaus autorė drėbteli į statinę deguto. Juo galima vadinti ir gremėzdiškus bandymus paironizuoti („Akropolyje“ draugės praleido labai turiningas penkias valandas. Keturias su puse valandos jos vizitavo įvairias parduotuves“, p.28), ir pasibaisėtinus tiesioginės kalbos “atstatymus”. Pavyzdžiui? “Nervingai ištarė/ abejingai atšovė/ pasipiktino/ nepakeldama galvos atšovė/ sučiauškėjo/ pasiteiravo/ nė nebandė slėpti nusivylimo” – ir visi jie tik iš vieno, penktojo, puslapio! Maždaug nuo knygos vidurio ta sinonimika rimtai ima pykinti.
Taigi „Maksima“ yra, užgrobėjai yra, įkaitai – irgi. Kas toliau? Ar įkaitai yra išgąsdinami sužvėrėjusių nusikaltėlių, ar jie suvokia skaičiuojantys paskutines gyvenimo minutes? Ne. Kur jau ten, įkaitai ima guosti suskystėjusią moteriškąją pagrobikų pusę (kokia miela scena iš Holivudo). Tiesa, pasigirsta vienas „pykšt“ ir vienas „ai“, bet tik dėl to, kad į parduotuvę įsiveržia nesusipratėlis mentas. Ir dėl jo tenka netyčia pašauti vieną moksleiviško amžiaus įkaitą. Moralas – viskas per tą mentą. Kas toliau? Ar pagrobėjai pereina netuščias „Maximos“ kasas ir pasipildo savo kišenę dar keliais pluošteliais? Oi ne, ką jūs! Jiems tokia mintis net į galvą neateina. Savaime aišku, kad nusikaltėliai sugalvoja leisti savo aukas į akciją „prieš ir po“. Makiažas priemonėmis tiesiai nuo kosmetikos skyriaus stendų, apranga nuo parduotuvės lentynų – viskas įskaičiuota. Taigi mergaitės gražinasi, berniukai šnekučiuojasi. O kur dar (ne)paskutinė vakarienė – sąrašas iš beveik 70 produktų, kurį pagal savo skonį sudaro visi įkaitai ir pagrobėjai. Ar toks posūkis virsta padūkusiu žaidimu „nusiaubk parduotuvę per naktį“? Irgi ne. Įkaitai atsimena, kad jie įkaitai, plėšikai – kad jie dideli ir baisūs, o autorė – kad čia nors ir laisvalaikio romanas, bet visgi rimtas reikalas.
Pabaigos nepasakosiu, susidomėjusieji paskaitys patys. Tiesiog čia viskas aišku nuo pirmųjų puslapių, ir praversti knygos bent pora lapų į priekį, kad sužinotum, kas bus toliau, patikėkite, neverta. Porelė, kuri pradeda flirtuoti įkaitų dramos sūkuryje, tą daro taip pabrėžtinai, kad tik kvailiui nėra suprantama, jog jie ir liks drauge. O kadangi pagrobėjų pora nuo pirmųjų puslapių yra tokie teigiami ir geraširdžiai žmonės, tai jau galite spėti, koks finalas jų laukia...
Reziumė norėčiau pasakyti, ko man labiausiai gaila (po sugaišto laiko). Šis skaitalas galėjo būti visai smagus. Ko vertas jau vien širdžiai mielų „iksiukų“ mėlyname fone pasirinkimas, vartotojui tapęs pažadėtosios žemės, o intelektualui ir snobui – visuomenės blogio įsikūnijimo išraiška. Čia galėjo būti smagi, sukta, klastinga, juokinga, gal net – ir žiauroka istorija. O išėjo kažkoks pašnekesys pas kirpėją. Panašios istorijos, užimančios porą puslapių su karikatūra, spausdinamos ne viename moteriškame žurnale. Tik tokį pasirinkimą suprantu kaip būdą tuštiems periodikos puslapiams užpildyti – pritrūko reklamos, tekstų nebuvo, tai ir deda. Bet ko pritrūko leidėjams, negaliu atsakyti. Namų šeimininkių, manau, šis skaitalas nesudomins, nes jį pralenkia net 1264-oji kokios nors telenovelės serija. Skirta vaikams (sprendžiant iš viršelio)? Nebent kaip greitas būdas nuskurdinti kalbą. Kai ką gal suvilios efektas „čia iš mano kaimo“. Juk parduotuvė žinoma iki skausmo, kontingentas daugmaž – taip pat. Galbūt yra situacijų, kuriose įsivaizduoju savanorišką ir neapskundžiamą šios knygos skaitymą. Pavyzdžiui, eilėje pas dantistą. Bet niekaip neįsivaizduoju, kas verstų skaityti antrąją ir trečiąją šio romano dalis. O tokios, sako, jau pakeliui.
Kai skaitytojas tampa įkaitu
Patogiai skaitoma nepatogi tiesa
Džiugas Paršonis
Apie knygą: Al Gore – Nepatogi tiesa Leidykla: Obuolys (2008)
ISBN: 9789955700586
Puslapių skaičius: 328
Šiandien gavau siuntinį iš Level.lt. Bent jau taip man jį pristatė kurjeris. Buvau beatsisakąs, nes nieko pastaruoju metu iš filmų nepirkau, bet nugalėjo smalsumas - pamaniau, kad grąžinsiu pamatęs ne savo pavardę ant siuntinio. Radau savo. Tada tapo dar įdomiau. Parsinešiau nemenką dėžę ir jos viduje tarp kalno putoplasto burbuliukų radau dvi lietuvių kalba Obuolio išleistas buvusio JAV viceprezidento, Nobelio taikos premijos laureato, Alo Goro knygas „Nepatogi tiesa“. Taip, pavadintas taip pat, kaip ir filmas. Vėliau radau ir laišką pašto dėžutėje, pristatantį pačią knygą.
F.Nietzsche. “Žmogiška, pernelyg žmogiška: knyga laisviesiems protams”
Vilis Normanas
Apie knygą: Friedrich Nietzsche – Žmogiška, pernelyg žmogiška Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9955249276
Puslapių skaičius: 520
Jei Lietuvoje būtų rengiami metų knygos vertimo rinkimai, šiais metais juos iš anksto laimėtų F.Nietzsche`s „Žmogiška, pernelyg žmogiška: knyga laisviesiems protams“ („Alma littera“, vertė A.Tekorius, 2008 m., 520 p.).
Ilgai neatklydusi į Lietuvą, neišlaisvinusi jos nuo nelaisvų protų tironijos, visgi pagaliau – ji čia! Visi nyčininkai kartu su manimi gali švęsti kiek tik nori: lietuviškai neturime tik „Nesavalaikių“, o visa kita – mums pasiekiama!
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .