Knygos „Vėjas nuo jūros“ pristatymas
magyla
Šeštadienį, gegužės 17 dieną, 15 valandą, A. Mickevičiaus bibliotekos Konferencijų salėje bus pristatoma nauja lietuvių autoriaus Giedriaus Vilpišausko knyga - „Vėjas nuo jūros“.
"Juodasis" romanas
offca
Apie knygą: James M. Cain – Laiškanešys skambina du kartus Leidykla: Alma littera (2006)
ISBN: 995524125X
Puslapių skaičius: 160
Ką galima parašyti apžvalgoje apie detektyvą? Praktiškai tik priešistorę, na, skaitytojui blogiausiu atveju galima paporinti ir iki tos vietos, kur tik tik išaiškės piktadarys. Galima išdėstyti aplinkybes, kaip kažką užvertė, galima aprašyti tą, kuris painiojo visą raizgalynę ir kokiais būdais kasėsi iki žudiko, galima net išvardinti įtariamųjų sąrašą, bet jokiu būdu nereikėtų atskleisti pačio nusikaltėlio inicialų. Taip būtų, jeigu kalba suktųsi apie klasikinius detektyvinius romanus, tokius, kokius kepė A. Christie, A. C. Doyle, E. Wallace ir daugelis kitų, o, kalbant apie James M. Cain „Laiškanešys skambina du kartus“, galima drąsiai daryti išimtį ir papasakoti net žudikų vardus.
O viskas prasidėjo nuo to, kad jaunutis perėjūnas Frenkas Čambersas visai atsitiktinai atsitrenkia į pakelės užeigą, kurios savininkas, graikas Nikas Papadakis, jį įdarbina. Užeigoje pluša ir fatališkoji graiko žmona Kora – dar didesnė perėjūnė negu Frenkas. Kora ir Frenkas negaišta laiko veltui ir tampa meilužiais, kurie siekia užversti poną Papadakį, ką sėkmingai ir padaro.
Štai ir beveik viskas. Žinote, kas bus auka, kas – žudikai. Tiesa, pabaigą nutylėsiu, kaip ir tai, ką reiškia knygos pavadinimas „Laiškanešys skambina du kartus“: gi tekste nei su žiburiu nerasite skambinančio į duris laiškanešio.
Romano žavesys tikrai slypi ne fabuloje, o pasakojimo stiliaus realume, originaliuose dialoguose ir beprotybėje. Pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, Frenko Čamberso akimis, pasaulio suvokimu ir žargonu, kuriuose nerasi jokios sudėtingos gyvenimo problematikos: būčiai pakanka butelio viskio, pinigų ir sekso. Ir dar kelio, kuriame galima gyventi, nes būtent jame galima aptikti visus tris Frenko egzistencijos elementus. Tokia teksto perspektyva sukuria keistai baugaus brutalumo atmosferą, kurioje tuoj tuoj kažkas turi įvykti, kažkas beprotiško, netikėto, nepatenkančio į išsilavinusių akademikų svetainę, bet tuo pačiu visiškai tikro ir egzistuojančio žmogiškoje visuomenėje. Ir tikrai ilgai laukti nereikia, kol prasideda pirmosios libido sukeltos beprotybės.
Suėmiau Korą į glėbį ir prispaudžiau burną prie josios...
- Kąsk man! Kąsk man!
Aš kandau. Suleidau dantis jai į lūpas taip giliai, jog pajutau sau į burną trykštelint kraują. Jis varvėjo Korai per kaklą, kai nešiau ją laiptais viršun. (16 psl.)
Tokių smagių vaizdelių, kur susipina seksas, prievarta ir aistra, knygoje yra ne vienas, o juos dar labiau pagyvina dialogai, kurie skaitant tiesiog skamba ausyse. Paprasti, tiesūs, nespalvoti, juodai balti pokalbiai, kuriuose viskas arba juoda, arba balta. Jokios pilkumos, jokio vidurio. Tik meilė, arba neapykanta. Tikriausiai nuo to ir kilo terminas „juodojo“ romano žanras, kurio pradininku Cainas laikomas pagrįstai, nes su juo lyginami R. Chandler ir D. Hammett, mano manymu, nėra tokie stiprūs nei literatūrinio įtaigumo prasme, nei siužeto vingiais. Tiesa, apklausos scenos ir bylos teisminis nagrinėjimas priminė senokai beskaitytą E. S. Gardner, kuris taip pat buvo kriminalinių dialogų ir netikėtų tūzų traukimo iš rankovės specialistas, tik ne toks antipuritoniškas.
Pabaigai reiktų perspausdinti nepakartojamą sceną-dialogą, kur Kora įkalba Frenką pasiryžti žmogžudystei, bet ji gana ilgoka ir neverta tinginiams patiekti viską ant lėkštutės. Nemačiau šitos scenos kaip ir visos knygos ekranizacijos akimis, bet aš buvau su sąmokslininkais automobilyje ir viską girdėjau. Išgirsk ir tu, skaitydamas James M. Cain „Laiškanešys skambina du kartus“.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Edward Lucas "Naujas Šaltasis karas"
Lina Žukauskaitė
Apie knygą: Edward Lucas – Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231431
Puslapių skaičius: 360
"Šioje knygoje gausu karčios ir negailestingos kritikos tiek Kremliaus režimui, tiek susiskaldžiusiems ir rusų vilionėms pasiduodantiems Vakarams, tiek silpnoms Rytų Europos vyriausybėms, tačiau visa tai rašoma su neabejotinai nuoširdžiu autoriaus tikėjimu būsimu dialogu ir geranoriškumu.
E. Lucaso tikslas – atkreipti Vakarų dėmesį į Kremliaus vykdomą politiką, kuri dėl daugybės argumentų vadinama nauju Šaltuoju karu (tai patvirtina prezidento Valdo Adamkaus neseniai išsakytus žodžius), o jo priešakinėse linijose atsidūrė Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Grėsmingi Rusijos veiksmai naujame Šaltajame kare turi priversti Vakarus atsibusti, susivienyti ir duoti jai atkirtį. E. Lucasas pateikia įspūdingą naujausios Rusijos politikos, ekonomikos, visuomenės ir ideologijos analizę, su kuria būtina susipažinti kiekvienam Lietuvos piliečiui."
Ar teisinga mokėti mažus atlyginimus filipinams?
Petras Kudaras
Apie knygą: Naomi Klein – No Logo Leidykla: Knopf Canada (2000)
ISBN: 0312203438
Puslapių skaičius: 490
Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.
Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).
Su raide "S"
offca
Apie knygą: Supervert – Nežemiško sekso fetišas Leidykla: Endendu (2008)
ISBN: 9789955845003
Puslapių skaičius: 239
Šita knyga turėjo vadintis „Ateivių Kruššventė“, tačiau, anot Supervert, tokiu pavadinimu knygą būtų labai sudėtinga platinti, tad apsistojo ties „Nežemiško sekso fetišu“ (NSF). Toks knygos pavadinimas gal netgi labiau išplės pirkėjų ratą: jaunimėlis užsikabins už seks, brendylos - už fetišo, o vargšai fantastai - už nežemiškumo. Vargšai, nes nuo hobitų ir palekiojimų kosmose persiorientuoti į intymųjį ateivių genitalijyną gali būti beprotiškai fantastiška. Net gali atšokti fantazija dalyvauti sekančiame erotinio fantastinio apsakymo konkurse, kur tokie rašinėliai, kokie suguldyti Superverto knygoje, gali sulaukti cenzorių įvardijimo kosmine pornografija. Bet kiškim tai tarpkojin: pasitelkime vaizduotę ir pasimėgaukime, arba pasišlykštėkime. Kaip kam patinka.
Koleopterofilija – naujadaras, sudarytas iš dviejų paprastų žodelių: coleoptera – vabalas ir philia – meilė. Taigi koleopterofilija yra meilė vabalėliams, kuri praktiškai gali būti realizuojama gana paprastai. Pavyzdžiui, suprakaitavus vasarą išsidrėbi nuoga lauko išvietėje, kur musėlytės mielai patepens krūtimis ir apatinėmis lūpytėmis. Arba, maitvabalių porelę įstumi pirštu į išangę. O pilnatvei (kalbant moksliškai – orgazmui) pasiekti, priedo reiktų ketverto šnypščiančiųjų tarakonų vaginoje.
Sujaudino? Jeigu taip, tai eikit ieškoti NSF. Tik negalvokit, kad ten rasit kažką apie koleopterofiliją. Šiukštu ne. Čia mano idėja, iki kurios leidau sau nusižeminti dėl bet kokios literatūros populiarinimo šiais skaitymo metais - trumpam patapau Supervert pasekėju (S.Dali dėl savo traktato apie bezdėjimą iš „Vieno genijaus dienoraščio“ palyginimui netinka, nes ši asoba buvo bent kitoje srityje meistras). Taigis, turime įmantrią, neaiškios indėnų genties piešiniais pagražintą knygelę, kurios turinys sukasi apie egzofiliją – meilę nežemiškos kilmės gyvybei, na, ateiviams ir visokiems žaliems žmogeliukams, kurių niekas niekada nematė, bet visi apie juos kalba. Gana juokinga mintis, tačiau apie ją NSF rašoma visiškai rimtai ir su patosu, nes pagrindinis knygos veikėjas, Merkuris de Sadas (kaip originalu), yra rimtai apsėstas egzofilijos. Būtent, iš to rimtumo ir ima juokas, bent skaitant pirmus 50 puslapių, o paskui ima darytis koktu. Daug raidžių, mažai naudos, o dar mažiau literatūros. Kompiuterastinis bandymas imtis plunksnos pavirsta į adolescencijos metu neįgyvendintas seksualines orgijas. Tiesiog čia, vietoj žmogaus, žaginamas ateivis.
Knyga sudaryta iš keturių dalių, kurias galima skaityti atskirai, ką ir siūlyčiau daryti. Tiksliau, siūlyčiau skaityti tik VAM (Vertimo ateiviu metodų) dalį, kurioje Merkuris de Sadas gyvena šiame pasaulyje ir bando suateivinti homo sapiens. Šis procesas paremtas jaunos mergelės Šarlotės prievartiniu krušimu ir kitomis pscihinėmis manipuliacijomis bei pasityčiojimais, kurie girdėti ir matyti fantastiniuose bei pornoerotiniuose filmuose (tokiuose kaip „Salo, arba 120 Sodomos dienų“, „2001: Kosmoso odisėja“,"O. istorija", „Svetimas“ ir pan.). Visgi, šita knygos linija leido bent pasimėgauti kažkuo daugiau nei vien krušimosi scenomis, kurios pateiktos be jokio subtilumo, lyg kokia programavimo kalba ASS (Ateivių Sekso Scenų) dalyje. Iš pastarosios dalies pakaktų perskaityti porą-tretą istorijėlių, kad pagauti esmę ir suprasti, ko galima tikėtis sekančioje egzopornopasakoje. Nebent esi spuoguotas jaunuolis, kuriam pirmas kartas bus dar negreit ir tau jokio skirtumo, koks tas seksas - svarbu, kad jis būtų. Tokiu atveju skaitome visą ASS nuodugniai.
Dar viena dalis, PAE (Paskaitos Apie Egzofilosofiją), - tai tokie papaistymai apie išgalvotąją egzofiliją ir jos apraiškas žinomų mąstytojų (pradedant Dekartu ir Loku, baigiant Sartru ir Bartesu) veikaluose. Nesiimu tikrinti šių pseudofilosofavimų autentiškumo, tačiau, vadovaujantis NSF išdėstytais silogizmais apie egzofilosofiją, nenustebintų, jei knygoje būtų prieita prie išvados, kad Dievas yra ateivis, o mes jo vaikai, kas suponuoja išvadą, kad visi žmonės yra ateiviai ir tuo pačiu mes visi esame egzofilai.
Apie paskutiniąją knygos dalį neverta net užsiminti, nes ten tikrai vien Nukrypimai Ir Parafrazės (NIP).
Tad, jeigu tokia aukščiausios klasės pseudoliteratūrinė šyza tave gali sužavėti, liaukis skaityti knygas ir eik dulkinti ateivių, nes kitaip jie išdulkins tave. O jeigu toks briedas neužkabino, tai pasitenkink žemiškąja meilės išraiška, apie kokią deklaruoja užsienio rašytojų meilės romanai.
Robertas Ščesnavičius. Gurmano užrašai
pragaro virtuvė
Apie knygą: Robertas Ščesnavičius – Gurmano užrašai Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9955249207
Puslapių skaičius: 176
Gal kiek per stipriai kabinėjuosi prie smulkmenų, bet skaitant knygą mane erzino dramatizuotas, netgi teatralizuotas, autoriaus rašymo stilius (skaitydama beveik jaučiau kaip minkštai jis taria žodžius ir mosikuoja rankute), dažnai įterpiami protingi žodžiai užsienio kalba bei vis pasikartojantis savęs vadinimas gurmanu. Galima pamanyti, kad niekas kitas jo tokiu nelaiko, todėl jam labai svarbu bent tokiu būdu įkalti tai skaitytojui į galvą. Ganėtinai pagyrūniškai.
Amos Oz „Mano Michaelis“
Viktorija Vit
Apie knygą: Amos Oz – Mano Michaelis Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9955249573
Puslapių skaičius: 248
Šiuolaikinio Izraelio rašytojo Amos Oz romano „Mano Michaelis“ centre – „dvasinė moters drama, nepastebimai vykstanti po lygiu kasdienio gyvenimo paviršiumi“. Tokia anotacija, tiesą sakant, didelės staigmenos nežada. Tos vidinės moterų dramos, tie prieštaringi išgyvenimai, sielos ir kūno konfliktai – jau skaityta, jau eita ir su Ana Karenina, ir su Heda Gabler, ir Nora iš „Lėlių namų“, ir šį sąrašą galima tęsti ir tęsti ir... Vilties suteikia tai, kad A.Oz – Nobelio premijos nominantas, o šis jo romanas laikomas žymiausiu, Tarptautinės leidėjų asociacijos įtrauktas į 100 geriausių XX amžiaus romanų sąrašą.
Ir ką gi. Šį kartą moters drama vyksta dviejų, vėliau – trijų asmenų šeimoje. Kuri gyvena Jeruzalėje, bet yra tokia pat paprasta (ar nuobodi – čia jau kaip kam atrodo) kaip ir tūkstančiai kitų šeimų Vilniuje ar kokiose Buenos Airėse. Hana ir Michaelis susipažįsta universitete, vėliau susituokia, perka butą, ieško darbo, susilaukia sūnaus... Išoriškai šeimos gyvenimas panašus į ežerą, nepatiriantį nei potvynių, nei atoslūgių ir net nežinantį, kas yra bangos. Tačiau Hanos viduje vyksta visai tokiam „ežeriniam“ gyvenimui priešingi procesai.
Knygos anotacijoje rašoma, kad Haną „kankina ilgesys ir abejonės. Ji sutiko Michaelį atsitiktinai: gal ir jųdviejų vedybos – tik atsitiktinumas?“. Vis dėlto tikslesnė santuokos diagnozė, mano nuomone, atsispindi šiuose Hanos žodžiuose: „Kai buvau trylikos, tėtis mane perspėjo apie nedorus vyrus, kurie maloniomis kalbomis suvilioja moteris, o paskui palieka jas likimo valiai. (...) Manęs nesuvedžiojo pasileidėlis ar chamas. Ir aš nepriešinu lyčių tarpusavyje. Bet apgavystė įvyko, ir tai negali nežeminti“ (p.235). Tos nuoskaudos, kad kažkas neišsipildė, kad kitur, kitose šeimose, su kitais vyrais vyksta visai kitoks – tikresnis gyvenimas, kad šis buvimas drauge su Michaeliu yra ne repeticija, o tas vienintelis ir realus gyvenimas, Haną tiesiog smelkte persmelkusios. Ji visa apgaubta kažkokio nuobodulio, abejingumo savo gyvenimui, savo santykiams su vyru; to nepakeičia net gimęs sūnus. Hana daugybėje vietų pabrėžia Michaelio kantrybę, toleranciją, atlaidumą – bruožus, kurie, užuot žavėję žmoną, varo ją iš proto. Jo ramybė atrodo nesudrumsčiama nei ciniško Hanos humoro, nei šiurkščių žodžių, nei beprotiško jos pomėgio apsipirkti išleidžiant visą mėnesio biudžetą. Materialieji šeimos poreikiai pamažu, gerai apskaičiuojant ir įvertinant, du šimtus kartų pamatuojant ir tik tada kerpant, yra patenkinami. Bet niekas net neprisiliečia prie vidinio Hanos gyvenimo. Galbūt dėl to ji vietomis panaši į būtybę, niekada ne tik nemylėjusią – net nenorėjusią pažinti šio jausmo. Ir net kai Michaelį pašaukia į karą, man regis, kad skaitytojas jo grįžtančio laukia labiau, nei Hana.
Paradoksalu, bet knyga apie ramybe, nuoboduliu ir apatija dvelkiantį gyvenimą užkabina nuo pirmųjų puslapių. Ne tik dėl to, kad veiksmas vyksta mums egzotiškame mieste, nors tai knygai, be abejo, tik suteikia privalumų. Rašytojas Hanos paveikslą konstruoja labai subtiliai ir atsargiai. Kai kurios jos mintys – bauginančiai atviros, įsileidžiančios į intymiausius užkaborius. Tačiau drauge jauti, kad už viso to yra dar kažkas, ko ji niekada nepasakys. Gali tik nujausti, kad nepasitenkinimas kyla ne dėl Michaelio, bet dėl apskritai gyvenimiškos beprasmybės, užburto rato, į kurį patenkame ne savo noru ir ne savo noru iš jo iškeliaujame. Net jos flirtas su jaunuoju kaimynu Hanos akyse kibirkštėles įžiebia vos akimirkai; akimirkos, priverčiančios jaunuolį nurausti, viso labo yra dar vienas bandymas įsitikinti savo moteriška galia ir patirti nuoskaudą, kad ja pasinaudoti nei galima, nei norisi.
Galbūt viena svarbiausių kūrinio patrauklumo priežasčių yra tai, kad pagrindinė herojė yra asmenybė su visomis geriausiomis ir blogiausiomis šio žodžio prasmėmis. Hanos požiūris į ją supančią aplinką, į santykius, į tradiciškai suvokiamus ryšius yra atviras, negailestingas ir originalus. Jos nedomina banalybės, aplinkinių žmonių charakterius ji perkanda lengviau nei riešutus, o į Jeruzalę žvelgia skvarbiu, mylinčiu, bet ir šaltakraujišku žvilgsniu.
Šis Hanos dienoraštis – kelionė, į kurią leidžiantis nereikėtų nei smerkti, nei piktintis. O ir suprasti veikiausiai nepavyks. Bet visai gali būti, kad norėsis perskaityti dar kartą.
Klasika paprasčiau
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Alessandro Baricco – Homeras, Iliada Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166108
Puslapių skaičius: 150
Vienas iš amžinų klausimų, susijusių su literatūros klasika, yra ir paprastas, ir, tuo pačiu, sudėtingas. Ar apie klasiką užtenka tik žinoti, ar vis dėlto kiekvienas kultūringas žmogus privalo būti perskaitęs ne tik Bibliją, bet ir Iliadą, Don Kichotą, Karą ir taiką, Ulisą? Be to - bet kokie klasikos perrašinėjimai, jeigu jie nėra postmoderni žaismė, kelia įtarimų. Įtarimų, paremtų tokia žinoma reader‘s digest santrumpų serija, kuriame Karas ir taika sutelpa į kokius 20 psl.
A. Baricco ir pats prisipažįsta – šią Iliadą jis rašė sutrumpindamas Homerą ir norėdamas iš milžiniško originalą padaryti tekstą, tinkamą raiškiajam skaitymui. Kad jį galėtų skaityti keliaujantys aktoriai, kad klausytojams neatsibostų klausyti ir kad taip klasika būtų atrasta naujai. Tai bent rašytojo vertas užsiėmimas – turbūt dažnas pagalvojo. Pagalvojau ir aš – bet vis dėlto, graikų mitologijos magija, kurstoma nuo pat vaikystės kiemo stovyklų "Aš - graikas, o aš - trojėnas", buvo galingesnė už skepsį.
Ką gi – tenka pripažinti, Baricco darbą atliko profesionaliai. Tekstas, nors ir proza, nors ir sutrumpintas, išlaiko tam tikrą archaišką stilių ir žodyną. Jis nėra modernizuotas tiesiogine prasme, Achilas čia nelaksto su M-4. Labai įdomus sprendimas pasakoti Trojos žlugimo istoriją pirmaisiais asmenimis (naudojant įvairius veikėjus - pvz., Tersitą, Andromachę, Ajantą, kt.). Knyga netgi ir struktūrizuota ne giesmėmis, o atskirais herojais ar veikėjais. Skaityti malonu, lengva, ir, svarbiausia, tai nėra tiesiog Iliados perpasakojimas, kokį mes įpratę skaityti N. Kuno ar G. Švabo veikaluose. Ir tai nėra Iliados konspektas tingiam aštuntaklasiui (cha, o kas tokio amžiaus netingūs skaityti tiek daug žodžių tokiu sudėtingu metru?). Kaip tai pavadinti? Tikriausiai - Iliada paprasčiau. Tačiau nieku gyvu ne Iliada crispy chicken ar Iliada - viskas, ką reikia žinoti kultūringam žmogui.
Bet vienas A. Baricco sprendimas man labai nepatiko – iš Iliados jis išmetė visus Dievus. Tuos graikų dievus, kurie ir mitologijoje, ir Iliadoje įkūnijo visas žmogiškąsias ydas - pyktį, kerštą, tuščiagarbystę, pavydumą... (kaip ir W. Peterseno ekranizacija, kurioje kažkodėl taip pat NĖRA Dievų). Autorius teisinasi – už Dievų veiksmų visada slepiasi žmonės... Ir vis dėlto, na, koks Trojos karas be Arėjo, be Atėnės, be Heros? Kas įkvėpė herojus jų kovai, niekšybėms, išdavystėms? Jie! Ir iš kur tada pasirodo Achilo motina Tetidė, kuri yra nereidė, jūrų nimfa, t.y. - viena iš vandenų mitologinių būtybių?
Tad – jeigu neskaitėte originalo (prisipažinkite, juk neskaitėte viso?) – proga šiek tiek arčiau susipažinti su klasika. Negali sakyti, kad paskubomis, bet, tarkim, gerokai greičiau.
Pagaliau, gal ką nors ši knyga paskatins atsiversti ir originalą. Pamenate - Vyrą pašlovinki, mūza, per negandas ėjusį drąsiai - ilgus metus jūroje vargusį, didžiąją Troją sugriovusį. Apgavau - čia jau iš Odisėjos. Jeigu teisingai supratau autorių, sulauksime ir antros dalies. Beje, Trojos sugriovimas į knygą ateina būtent jau iš Odisėjos. O juk dar yra Eneida...
Stano „Neįtikėtinos istorijos“ – kaliausė literatūros darže
Tomas Staniulis
Apie knygą: Stano – Neįtikėtinos istorijos Leidykla: Melodija (2008)
ISBN: 9789955969617
Puslapių skaičius: 150
Žinoma, pati neįtikėtiniausia iš „Neįtikėtinų istorijų“ yra ta, kad apsiseilėjusių nepilnamečių stabukas išleido jau antrąjį „šedevrą“! Ei, kur jūsų rankos?! Imkim dabar visi ir paplokim tuštybės, savimylos ir pasipūtimo demonams. Mat jie ir vėl veikia per Stanislovą Savickį, tokį susilaižiusį hermafroditišką tipažą, tam tikruose sluoksniuose garsėjantį Stano pseudonimu. Nacionalinio šūdpopsio genijus, švinktelėjusios grupės „Delfinai“ lyderis ir nuolatinis „Panelės“ žurnalo herojus savo „Neįtikėtinomis istorijomis“ meta pirštinę kritikui. Pastarasis, be jokios abejonės, ją pakelia. O po to suvalgo priešpiečiams su acto ir garstyčių padažu, užkąsdamas prancūzišku batonu ir užgerdamas sausu raudonvyniu. Jei Stano nejaučia gėdos atiminėdamas iš mažamečių jų sunkiai iš tėvų iškaulytų kišenpinigių, sakykite, ko turėtų gėdytis kritikas?
Ken Kesey ‘Skrydis virš gegutės lizdo’
Eglė Plekavičiūtė
Apie knygą: Ken Kesey – Skrydis virš gegutės lizdo Leidykla: Trigrama (2003)
ISBN: 9955477059
Puslapių skaičius: 392
Įdomus romaniūkštis.Neskaičiau jo ankščiau, užatat perskaičiau dabar , ir labai džiaugiuosi,kad neskaičiau, nes tikrai nebūčiau supratusi visų metaforų ir prasmių.Knyga- tarsi bepročio dienoraštis, pagrindinis pasakotojas- Indėnas, kuris dešimt metų apsimetė esąs kurčias ir vieną dieną netikėtai prašneko naujoko, atėjusiu į beprotnamį,dėka.Naujoko, kuris yra maištautojas ir netgi ne beprotis, tik atėjęs į šią vietą ‘padaryti vyrus ne triušiais, o žmonėmis, o kadanors, galbūt, ir normaliais žmonėmis’
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .