Boris Akunin „Fantastika“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Boris Akunin – Fantastika Leidykla: Zacharov (2007)
ISBN: 9785815907645
Puslapių skaičius: 368
Yra dvi rūšys knygų. Vienas perskaičius kyla klausimas – kodėl buvo taip, kaip buvo? Ar veikėjai negalėjo elgtis kitaip, ar tikrai tai įmanoma, kokie buvo jų motyvai? O perskaičius kitas – kodėl autorius parašė tai, ką parašė?
„Fantastika“ – iš antrųjų tarpo. Galima būtų atsakyti ir paprastai – tai viena iš jo projekto „Žanrai“ dalių, kur turėtų būti pristatytos įvairios grožinės literatūros rūšys. „Taip aš įsivaizduoju tikrą fantastinį romaną – viskas kaip paprastame gyvenime, plius nedidelė dozė nepaaiškinamo, dėl kurios realybė ima blykčioti ir išskysti“, sako autorius. Įsivaizduoja gal ir gerai... Bet kodėl vis dėlto parašė tai, ką parašė?
Interneto komentarai apie „Fantastiką“ dvejopi: „Čia gi Akuninas! O ko jūs norit iš tos fantastikos? Čia gi Akuninas!“ arba „Ką, čia fantastika? Nusivyliau Akuninu“. Mano manymu, didelių pretenzijų knygai neturėtų reikšti tie B. Akunino gerbėjai, kurie nelaiko fantastikos siaubingu ir teršiančiu doro detektyvų rašytojo garbę, bet ir nesitiki iš jos ko nors ypatingo. O štai fantastikos mėgėjai turės nusivilti, ieškodami fantastinės idėjos romane – ir ją surasdami tokiu banaliu pavidalu. Bet jei ieškos ko nors kito, turės gražų pasiskaitymą (na gerai, išskyrus kelias dešimtis paskutinių puslapių). Su sodria, sklandžia kalba, nuosekliu charakterių lipdymu (taip, tikras virsmo romanas, net dvigubas), kruopščiu realybės aprašymu. 40+ metų skaitytojai galės palinksėti ar pasiginčyti dėl nesenos tarybinės realybės detalių, be moralizavimo, tačiau ir be patoso ištrauktų į paviršių: juodos volgos, „pajokai“, džinsai kaip statuso įrodymas, „blatas“... Ir jau „naujojo nepo“ laikai: džipai, nuvorišų vilos, produktų dingimas, pučas. (Nors jei manęs kas klaustų – visa baigiamoji politinė-fantastinė dalis yra tikras farsas.)
O prasidėjo viskas paprastai – priemiestinio autobuso avarija miško kelyje ir balta nepaaiškinama šviesa, kurią matė prieš pat ją du vieninteliai išlikę gyvi vaikinukai. Fantastikos mėgėjams ar net paprastiesiems „X failų“ gerbėjams turbūt nereikia daugiau užuominų, kad suprastų, kas čia dėl visko kaltas ir kas suteikė laimės kūdikiams Dovanas – nepaprastus sugebėjimus, kuriuos jie suprato turį, kai prabudo palatose. Deja, kartu su Dovanom nedavė instrukcijos, kaip jas naudoti, todėl Robertas ir Sergejus savo keliais eina savarankiškai, nežinodami net vienas apie kitą, slėpdami savo išskirtinumą, bet juo naudodamiesi. Susipažįsta jie gerokai vėliau, per vieną ir tą pačią moterį. Jėga, Protas ir Intuicija – atrodo, iš šių trijų apdovanotųjų išeitų mirtinas galios trikampis, tačiau čia įsipina jausmai ir... gimsta tradicinis meilės trikampis. Su vyriška konkurencija, „pats kvailys“ stiliaus bendravimu ir priverstiniu bendradarbiavimu, kad išgelbėtų Aną/Mariją iš kažkokių neaiškių priešų rankų. O kad tos rankos jau seniai tampo judviejų pačių gyvenimų virveles – net nepastebi.
Galbūt moralas šio romano toks: nemesk kelio dėl takelio. Tikėsiuos, kad B.Akuninas ir pats į jį įsiklausys.
Ilgesio burtai
Justinas Žilinskas
Apie knygą: „Tyliai tyliai, pritardama karuselės valsui, ji kartoja karaliaus vardą: Ilgesys, Ilgesys, Ilgesys...“ („Karuselė“, p. 25).
Kai vakarais skaitau savo vaikams šias trumpas pasakas, labiau gal net ne pasakas, o esė, įvilktas į pasakos rūbą, galvoju – ar jie jaučia?
Ar jie jaučia tą visą knygelę verte perveriantį ilgesį, tokį be galo tikrovišką, tokį žmogišką, tokį apvalantį, tokį kuriantį ir atveriantį akis? Ilgesys iš viso labai būdingas Gintarės Adomaitytės kūrybai, nesvarbu, ar tai – esė rinkinys „Šokis ant stalo“, ar beveik detektyvas „Gėlių gatvė“? Ir – žinote – štai toks ilgesingumas man yra labai lietuviškas, gimęs iš trumpos vasaros ir ilgo rudens, lietaus ir pilko dangaus, ne taip dažnai dovanojančio saulės spindulius. Tačiau – ir tuo negaliu nesižavėti – tas ilgesingumas netampa paprastu sentimentalumu. O pasaka – didaktine pasakėčia.
Mažokai čia tų pasakų – dvylika. Ir neilgos jos – vienas, du puslapiai. Apsuka metų ratą, nepastebimai, tarsi atsargiais potėpiais užneša žiupsnį sniego ar pakalnutės skimbtelėjimą, nepasakytų „Autorės žodyje“ – gal net nepastebėtum. Nebent „Gilių kavoje“ – pasakoja apie vienišą, rudaplaukį ir truputį strazdanotą rudenį. Jis rašo laiškus Vasarai, nes žino:
„– Paguosiu tave, - sako Rudeniui Žiema, visada ateinanti netikėtai.
– Paguosiu, - sako ji ir šiurpiai kvatojasi, o Ruduo traukiasi atatupstas“ (p. 31).
Kituose puslapiuose – Šulinio Baubas, Maumedžio Maumas, arba tiesiog mergaitė – Vaiva. Nėra čia karžygių (tik Ėriukas karžygys – argi ne karžygystė išeiti iš namų ir surasti savus?), nėra nuotykių (tik Maumo įskridimas ant anties nugaros į Maumedžio viršūnę ir nebenoras grįžti į pelkę) ir burtų. Nebent užburta skėčių šeimyna – „Vis tiek jie laimingesni už savo šeimininkus, kurie niekada neišeina į lietų trise, o pernakt nė nemano kalbėtis, nes tėtis žmogus, grįžęs iš kelionių, temoka būti pavargęs“ (p. 33). Kaip ir pavargęs Pirmadienis – dėl to, kad Sekmadienis jo nežadina, nesirūpina, knarkia po savo linksmybių, o paskui vargšą Pirmadienį dar visi ir keikia. Tad ar ne verta spjauti ant tokio pasaulio ir išeiti į Anapus? Gal ten sutiks Žvėrinę? O gal – piemenį su piemenaite, tokius panašius į Upinę ir Ežerinį? Ir gal atsiras kažkas, kas prabils tyliu, protingu ir išpuoselėtu žodžiu – kaip šioje knygoje?
Gintarė Adomaitytė rašė, kad „visada svajojau rašyti ne vien mažiems. Ir ne vien suaugusiems“. Tikrai pavyko.
Dvynės
Viktorija Vit
Apie knygą: Edward Carey – Alva ir Irva Leidykla: Versus Aureus (2007)
ISBN: 9789955340287
Puslapių skaičius: 264
Romanas, kurį parašyti autorių įkvėpė Vilnius. Romantiška priežastis iš tikrųjų kilo iš visai neromantinių paskatų: britų rašytojas E.Carey į Vilnių atvyko ne grožėtis saulėlydžiais nuo Trijų kryžių kalno, bet dirbti kartu su vienu režisieriumi. Darbas, kaip supratau, taip ir nebuvo pradėtas, o laukimo valandas E.Carey trumpino slampinėdamas po Vilniaus podiumines ir užkaborines gatves. Kaip ten bebūtų — ar tokio prisipažinimo maža, kad iki širdies gelmių dėmesio jo miestui sujaudintas lietuvis griebtųsi skaityti šią knygą?
Nepaisant to. Ko mažiausiai siekiama šiame romane — tai jau pristatyti tikrąjį Vilnių. Nors būtent šis miestas tapo pamatu dėliojant fikcinės Entralos — miesto, kurį išgelbės dvynės — paveikslą. Autorius neslepia, kad į Entralos portretą įliejo daug ir kitų didmiesčių atspalvių. Visgi lietuviai — o ypač vilniečiai – knygos skaitytojai neišvengiamai seks tikrais ir falsifikuotais Vilniaus pėdsakais. Yra čia ir Arsenalo gatvė, ir Pilios gatvė, ir legenda apie kunigaikštį, į Katedrą atsiremianti Napoleono gatvė ir dar daug ko yra. Sekti tokiais miesto gatvių labirintais ir sijoti „Vilnius — ne Vilnius — Vilnius — ne Vilnius“ visai smagu. Bent jau kurį laiką. Bet kas lieka prisiragavus to sijojimo iki soties?
Lieka Alva ir Irva. Dvynės, kurių keistoje (dorovės sergėtojai pridurtų — ir nepilnoje) šeimoje supratimas ir susikalbėjimas nėra dažnai pasitaikanti būsena. Neurotiška motina ir diktatorius senelis iš pradžių dvynes verčia įsikibti vienai į kitą. Alvai ir Irvai bręstant, jų aplinkiniams nesuprantamo elgesio, kraštutinumų lydimų poelgių virtinė gerokai pranoksta keistuolius giminaičius. Labai trumpai reziumuoti galima taip: dvynės mirtinai susidraugauja, paskui mirtinai susipeša, o galiausiai ir lieka įsitrigusios tarp šių dviejų būsenų. Vienai sesuo — vienintelis ta pačia kalba kalbantis žmogus, kitai — akmuo po kaklu, traukiantis gilyn į provincijos, senų įpročių, baimių ir psichozių dugną. Alva veržiasi tolyn — į kitus miestus, kitas šalis, kitus gyvenimus. Tačiau drauge puikiai jaučia, kad šitas troškimas niekada nebus realizuotas. Irva, priešingai, nekelia kojos iš savo kambario. Namo palėpėje dvynės susikuria savo Entralą — iš plastilino kuo tiksliausiai atkurtą gimtąjį miestą. O kai tikrąją Entralą nusiaubia žemės drebėjimas, plastilininė Entrala tampa vilties simboliu.
Banalu teigti, kad knyga, kurioje pasakojama apie plastilininį miestą, iš tiesų pati kelia asociacijų su plastilinu... bet taip jau yra. Romanas, kurį mieliau vadinčiau alegorija, vis dėlto nepribloškė nei intelektualiniais užmojais, nei jausmingais seserų santykiais, nei subtiliais psichologiniais niuansais, nei... Santūrus, netgi šaltokas pasakojimo tonas lakoniškos istorijos neprivertė giliau užsikabinti į atminties kerteles. Dvynių, jų motinos, senelio, klasės draugo charakteriai atrodo būtent nulipdyti — tegu ir iš skirtingų spalvų, bet vis tiek — plastilino. Kas tos Alva ir Irva? Mitinės būtybės, jausmingos merginos, išprotėjusios keistuolės? Nebūtina užlipdyti vienos ryškios etiketės. Bet neapleidžia jausmas, kad ši knyga — tik eskizas, juodraštis, įsimintinų charakterių (o drauge — ir būsimos įdomios istorijos) užuomazgos. Plastilininis modelis, kurį vėliau kas nors pastatys iš tikrų plytų.
Labai savotiška knyga, kurią vis dėlto perskaičiau iki paskutinio puslapio. Nenuobodi, bet — nepasakyčiau, kad įdomi. Nepribloškianti — bet grafomanams būtų ko pasimokyti. Prarastas laikas? Ne. Bet jau tikrai ir ne atrastas.
Išsisėmimas ar ?
offca
Apie knygą: Jei jau tau patinka koks rašytojas ir jo rašymo stilius, tai anksčiau ar vėliau prie jo grįžti ir vėl mėgaujiesi. Smagu, kai tai būna vis kitas to pačio rašytojo kūrinys, kad nereikia veik mintinai įsidėmėti tos pačios knygos turinio, kad gali vis su naujais veikėjais ir/ar naujomis siužetinėmis linijomis mėgautis pačio skaitymo malonumu.
Mažuma tokių autorių fantastikos srityje. Gal todėl, kad žanras didesnį dėmesį kreipia į istorijos išmoningumą, nei į literatūrinį audinį. Tiesą sakant, negaliu krūvomis pateikti pavyzdžių, kad fantastiniame kūrinyje man literatūrinė kalba trauktų labiau negu siužetas. Na, tebūnie tai A. Sapkowski, T. Pratchett, R. Bradbury, ......................, (kas dar? - papildykite nuo savęs).
Į šitą sąrašą nepatenka Sergejus Lukjanenka. Nebepatenka po „Švarraščio“ – t.y. „Juodraščio“ tęsinio. Nors mielai imsiu į rankas dar neskaitytus ruso kūrinius, tačiau minėtasis mane nuvylė.
Kūrinio fabula sukasi apie „Juodraštyje“ iškeptą funkcionalą (kas tai per žvėris skaitome priešistorėje), maskvietį Kirilą, kuris imasi kovoti už savo ir likusių funkcionalų laisvę; tarp paralelinių pasaulių ieško funkcionalų tėvynės ir atsakymų į egzistencinius klausimus, o jį tuo tarpu persekioja, bando sugauti, nužudyti... Žodžiu, vyksta action, kur herojus iš bet kokios situacijos išneša sveiką kailį. Rodos, viskas taip pat, kaip ir „Spektre“, „Žvaigždės - šalti žaislai“ ir kituose Seriožos romanuose, bet kažkas skaitant „Švarraštį“ vis kėlė kreivą, rašytoją niekinančią, šypseną.
Nieko naujo, kad čia dar ryškiau nei kitur atsiskleidė Lukjanenkos rusiškasis šovinizmas, kad neapsiribojama išgalvoto pasaulio aplinka, o piešiamos paralelės su šiandieniu realiu pasauliu, kad nuo pagrindinio veiksmo nukrypstama į buitines filosofijas apie kiną, garsenybes, didvyrius, drabužius, žmogiškas savybes, istorines ir politines peripetijas, kad vis pasišaipo iš savęs kaip profesionalaus fantazuotojo. Trūko tik atviro parašymo, kad rašo šį tęsinį, nes toks jo darbas. Idėjos kaip ir išsemtos, bet gyventi reikia, pinigėlių trūksta, reiškia reikia rašyti dar ir dar, ir kuo storesnės apimties; nebegaunu aš malonumo iš šitos rašliavos, bet tai kas: honoraras yra honoraras. Būtent, tai sklinda iš „Švarraščio“, kuris, mano manymu, geriau būtų likęs juodraščiuose.
Priekaištai ir dėl siužeto, kurio trečdalį lengvai galima išbraukyti, ir kūrinys niekuo nenukentės, ir dėl skystumo idėjos-problemos, kuri sulig knygos pabaiga ne tai, kad kažką paaiškintų, bet tiesiog fantasto dieviškos rankos prisilietimu atidarė duris į dar vieną tęsinį (gal bus „Rankraštis“, arba „Mašinraštis“), nes trijų šimtų puslapių paieška neprivedė prie to, „kuris valdo jus visus“, o tik ištraukė herojaus priesaiką surasti tuos valdytojus. Tad, lieka laukti dar vienos dalies, tikėkimės, kad paskutinės.
p.s. iš daug tuščiažodžiavimo užstrigo tik ši ištrauka:
„Bibliotekoje mane maloniai nustebino lentelė ant sienos “Mokantiems skaityti įėjimas nemokamas“.
Ruduo buvo ilgas ir baisiai gražus
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Aidas Marčėnas – ŠOKIAI Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395348
Puslapių skaičius: 117
Teko girdėti, kad kadaise mėgti A. Marčėno poeziją kadais buvo blogo tono požymis. Bet – še tau – Nacionalinė Premija, A. Sventicko kritikos knyga... Ir štai jums gyvas klasikas. Kaip tokio nemėgsi? O aš jį mėgau ir mėgsiu toliau. Nors – prisipažįstu – ankstyvesnysis Marčėnas, o ypač „Vargšas Jorikas“ man buvo labiausias.
Tad – nauja knyga. Duoklė premijai? Sužvaigždėjimas? Ar truputį eksperimentai kaip... Simptomiška, priešpaskutinės nebepamenu vardo!
Ne, knyga, kurios paantraštėje „eilėraščiai ir poezija“, būtent tokia maloniai paprastai Marčėniška. „ką tarsi, Adoni, vėlavęs į Aidą? / - raudoni šermukšniai manęs nepaleido / rduo buvo ilgas ir baisiai gražus“ („Rudens filosofijos“, p. 10). Pirmiausia, kas žavi Aido Marčėno poezijoje – tai tobulas ritmo ir rimo pojūtis, bei tas neįtikėtinas lengvumas, kuriuo jis rašo rimus. Skaitydamas niekada nepasakysi – štai, ėmė ir „prieiliavo“ tinkamą žodį, ne! Žodis tarytum pats išplaukia. Ir nesvarbu – kas įpinama: svarstymai ar netgi lietuvių žvaigždpalakių kronikos: „įsupo šitas lapkritis, vis lyja, / namuos linksmiau – čia atlikėja Mia / esksutuoktinį dergia ekrane“ („Palangos ekspromtas“, p. 98).
Temos – kaip teko skaityti nesename interviu, pats autorius minėjo, jog jis - pagal savo vardą viską "ataidi". Tad eilėraščiai surikiuoti tarsi kronikoje – per trejus metus, rasite ten ir liūdnų įvykių atspindžių (G. Beresnevičiaus, Šamano žūtys), ir kitų pažįstamų akimirkų, ir vėl kaip visada: marga kasdienybė, truputis praeities, kūrėjas ir jo kančios, lengvos filosofijos padūmavimai. Ypač šis: „o jei augalas būsiu? / kvailas / bekaulis / augalas / o jei ir vėl būsiu poetas? / kvailas, bestuburis poetas / vapantis savo o jei / varge vargeli jei būsiu / vėl augalas / vėl parazitas / poetas“ („Jei būsiu“, p. 56). Ir kartais pagalvoji – kas vertesnis: štai toks eilėraštis ar ištisi egzistencialistų traktatai?
A. Marčėnas moka koncentruoti ne tik žodį, bet ir mintį – gal kai kam ir atrodo, kad jis – daugžodžiauja, pritempinėja mintį prie formos, bet gera forma gali nešti mintį daug skvarbiau nei galėtų keliauti pati mintis: „nes man tiesiog pasisekė išvengti / gyvenimo, kur nuolat privalu / žūtbūt gyvuot, pavyti ir aplenkti / už horizonto, tad – vertikalu“ („Šis tas“, p. 92). Be abejo, labai daug sonetų, vienos iš mėgstamiausių ir tobuliausiai kuriamų A. Marčėno formų.
Trumpai tariant – jeigu A. Marčėno nemėgote, ši knyga jūsų pamėgti neprivers. Jeigu mėgote – ji nenuvils. Jeigu tikėjotės rasti ką nors iš esmės naujo – jums nepasisekė. Ją tiesiog labai miela skaityti ir retsykiais aiktelėti: „čia tai bent pasakyta / parašyta!“
Ir vis tiek visi mirė. „Children of Húrin“: „Hurino vaikai“
starlin_elvea
Apie knygą: John Ronald Reuel Tolkien – HURINO VAIKAI Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955380283
Puslapių skaičius: 288
Idant būtų išvengta bereikalingų diskusijų, iš karto pasakau: pavadinime yra „Hurinas“, o ne „Hūrinas“, nes būtent toks vardas puošia lietuviškojo leidimo viršelį. „Hu/ūrino vaikų“ problemikė paminima apačioje, o kad ji nesimaišytų ten, kur nėra būtina, apžvalgoje knygą užteks įvardyti jos jau nusistovėjusiu anglišku trumpiniu – CoH.
Taigi – CoH, 2007-taisiais išleistas, anot šią žinią aptrimitavusios žiniasklaidos, „naujas J.R.R. Tolkieno romanas“. Kiek jis „naujas“ ir kiek jis „J.R.R. Tolkieno“ – klausimas slidus. Mat tai – ne kas kita kaip „Silmarillion“, „Nebaigtųjų sakmių“ ir kai kurių „Viduržemės istorijos“ tomų skaitytojams pažįstama Túrino Turambaro istorija, iš krūvos JRRT rankraščių naujai perrašyta jo sūnaus Christopherio (toliau – CJRT). Situacija paradoksali: kai 8-tajame dešimtmetyje CJRT iš tėvo rankraščių bandė sulipdyti „Silmarillion“, Túrino istoriją jis nusprendė pateikti kondensuotai. Skyrius „Apie Túriną Turambarą“ ir taip yra vienas ilgiausių šioje knygoje, tačiau JRRT buvo palikęs daug gerokai detalesnių pasakojimo versijų. Sakau „versijų“ – daugiskaita, - nes, kaip puikiai žinoma, JRRT buvo krapštukas: tai, ką parašęs, taisydavo, taisydavo, taisydavo. Ir smulkmenas, ir svarbesnes detales. Tai štai, galima įsivaizduoti, kiek kartų pakito nuo pat Pirmojo Pasaulinio karo metų rašyta Túrino istorija. Artėjant „Silmarillion“ trisdešimtmečiui, CJRT nutarė tuos rankraščius dar sykį sudėlioti į vientisą pasakojimą – tik šįkart ne suspaustą, o tokį, kokį JRRT savo laiku ir įsivaizdavo – romano pavidalo. Kam įdomu, apie procesą galima daugiau pasiskaityti CoH prieduose. Be abejo, autorystę įvardyti keblu, mat CJRT į šį bricolage įdėjo nemažai ir „nuo savęs“. Tačiau kaip „Silmarillion“ tapo „kanono“ dalimi, taip ja didelį šansą turi tapti ir CoH.
CoH siužetui idėją JRRT pasiskolino iš „Kalevalos“: tenykščiam personažui Kullervo nesiseka labai panašiai kaip ir Túrinui. Apskritai istorija yra didžiai tragiška ir daugmaž telpa į sakinį, parinktą šios apžvalgos pavadinimui (autorystė ne mano). Taip, prisipažįstu, ši Viduržemės legenda nėra tarp mano mėgstamiausių, bet, kita vertus, Túrinas turi ir nemažai prisiekusių gerbėjų, taigi čia skonio reikalas. Pasakoti, kas ir kaip, prasmės nėra – tik sugadinsiu malonumą. Glaustai, esmė tokia: Pirmajame Amžiuje (jei skaitėte tik „Žiedų valdovą“ – maždaug 8500 metų iki ten aprašytų įvykių) žmogus, Hithlumo valdovas Húrinas narsiai kaunasi didžiuliame mūšyje, bet pakliūva į Priešo (ne Saurono, o jo pirmtako-mokytojo Morgotho) nelaisvę. Húrinas pasirodo besąs išdidus ir ištikimas savo bendražygiams (neišduoda jam patikėtos paslapties), tad Morgothas jį nubaudžia: prakeikia jo šeimą ir dar liepia stebėti, kaip artimiesiems susiklostys žiaurus likimas. Toji šeima – tai Húrino pati Morwena, sūnus Túrinas ir istorijos pradžioje dar negimusi dukra Nienora. Toliau peripetijų daug, bet čia jau patys pasiskaitysite.
Iš esmės tie, kas jau skaitė „Nebaigtąsias sakmes“, CoH nieko naujo neras; vien „Silmarillion“ skaičiusiems šis tas bus nauja. Istorija ta pati, tik aprašyta detaliau, kai kurie personažai labiau išvystyti. Atvirai pasakius, būtent dėl šios priežasties ilgai neprisiverčiau baigti CoH: kadangi „Silmarillion“ ir „Sakmės“ skaitytos, o JRRT stilius ir taip puikiai pažįstamas, tai visos kalbos vingrybės anaiptol nebežavi – pasidaro paprasčiausiai nuobodu. „Silmarillion“ buvo kondensuota JRRT pasaulio ankstyvųjų amžių istorija, tad jai metraščio stilius tiko. CoH stilius labiau primena ištemptą „Silmarillion“ metraštį nei grand žiedųvaldovinį romaną, ir tai yra bėda: pasakinis metraštis įdomus tol, kol nepersistengiama. Įtariu, kad tik ŽV skaitę lietuviakalbiai, paėmę į rankas CoH, turėtų pasijusti panašiai, kaip prieš trisdešimt metų pasijuto ką tik išleisto „Silmarillion“ skaitytojai: apgauti. Jie tikėjosi naujo „Žiedų valdovo“, o čia... Kita vertus, kol Túrino istorija dar yra šviežiena, CoH gal ir visai įdomu skaityti. Šito jau derėtų klausti pačių „pirmakarčių“ skaitytojų. Tiesą sakant, CJRT motyvai išleisti „dar vieną JRRT romaną“ taip pat gali būti įvairiai interpretuojami: JRRT populiarumą (ir Tolkien Estate reikalus) kurį laiką palaikė 1983-1996 m. leisti „Viduržemės istorijos“ tomai, paskui smarkiai išjudino 2001-2003 m. „Žiedų valdovo“ ekranizacijos, o vėliau ažiotažas vėl nuslūgo, tad aistras kurstyti teko pradėti iš naujo. Gal kada nors sulauksime „Bereno ir Lúthienos“ romano?. Nenustebčiau.
Ko gero stipriausias CoH aspektas – personažų paveikslai. Be Túrino, Morwenos, Nienoros, Belego romane yra dar vienas svarbus – gal net svarbiausias – veikėjas: Lemtis. Tai yra pagrindinė romano tema, varomoji siužeto jėga ir visos didžiosios tragedijos stuburas. Lemtis vejasi amžiną klajoklį Túriną, savo tapatybę bandantį paslėpti po vis naujomis kaukėmis ir vardais. Toks slapstymasis tuo pat metu yra ir nuolatinis ėjimas savęs linkui: vis kitur bėgančio Túrino kraustynės – tai nesiliaujančios namų, šeimos, statuso paieškos. Tačiau po „Lemties suvaldytojo“ titulu pasislėpusį Túriną jo varžovė Lemtis paveja ir aplenkia – Lemties žingsnių dundėjimas romano gale mezgasi į leitmotyvą, kuris galėtų būti sėkmingai panaudotas kinematografinėje istorijos versijoje, jei tokia kada bus. Galima nemėgti CoH patoso, hiperbolizuoto tragizmo, tačiau būtent tragiškų situacijų gausa leidžia atsiskleisti visai galerijai nevienaspalvių, savais būdais ir pagal savo išmanymą su Lemties smūgiais kovojančių personažų. Čia – ir ištikimybė, ir savų interesų gynimas; ir sveikas išdidumas, ir puikybė; bičiulystė – bejėgiškumas, atkaklumas – užsispyrimas, lyderiavimas – savivalė... Įdomiai atsiskleidžia „Silmarillion“ (ir net „Nebaigtosiosiose sakmėse“) nematyti ar nedaug išplėtoti personažai: Saeros, Nellas, Mîm, Brandir. Nors pasakojimas yra apie Húrino vaikus, jo centras vis tik yra vien sūnus Túrinas – tarsi magnetas, į save traukiantis Lemtį, prikaustantis visų dėmesį (Túrinui ypatingą prieraišumą jautė Thingolas, Belegas, Mîmas, o ar beverta minėti tai, kad mirtingasis Túrinas susilaukė net dviejų elfių – Nellasos ir Finduilasos – palankumo... dvigubai daugiau nei Berenas!) Taigi CoH – istorija apie savotišką anomaliją, koncentruotos Morgotho neapykantos tašką, siurbiantį nelaimes. Paties Húrino figūra pasitarnauja kaip siužeto įrėminimo priemonė.
Tiek apie knygos turinį. O dabar derėtų tarti keletą žodžių apie lietuvišką CoH vertimą. Visų pirma, Leonui Judelevičiui drąsiai galima spausti dešinę: ne paslaptis, kad dauguma Tolkieną skaitančių angliškai iš anksto skeptiškai žiūri į lietuviškus vertimus – o L. Judelevičiui net skeptikai turėtų padėkoti už sklandžią, įtraukiančią, originalo stilių atitinkančią vertimo kalbą (išskyrus pora vietų, kurias paminėsiu žemiau). „Alma Littera“ šį sykį taip pat nepasišiukšlino: romanas išleistas tokio pat pavidalo kaip ir originalas, su Alan Lee iliustracijomis, puikiu žemėlapiu, įžanga, pratarme ir priedais. Reikia tikėtis, kad „Silmarillion“ bus išverstas ne prasčiau, bet dar geriau – nes tobulėti vis tik yra kur.
Labiausiai nuvylė ne paties romano, o įžangos vertimas. Akivaizdu, kad versta ne iki galo suprantant, kas čia, apie ką, kodėl... Aiškiai nebuvo kreipiama per daug dėmesio į vardus ir pavadinimus – todėl atsiranda Merė vietoj Merio (13 psl.), Beleriandas pavadinamas „šalimi“ (14 psl.). Abejotinas ir Cuiviéneno – „Water of Awakening“ vertimas „Atbundančiu Vandeniu“ (15 psl.): jei vertėjas būtų pažįstamas su „Silmarillion“, žinotų, kad Cuiviénene, prie jūros, atsibudo pirmieji elfai, taigi tikslesnis vertimas būtų „Atbudimo Vanduo“. Žinoma, išversti tokią „tirštą“ įžangą gerai nepažįstant Tolkieno kūrybos yra nelengva, tačiau šiais laikais, kai po ranka visada yra Google ar ta pati Wikipedia, grūste prigrūsta straipsnių apie kiekvieną Tolkieno pasaulio smulkmenėlę, tokių liapsusų neturėtų būti... Be to, išvertus įžangą, prie jos turbūt nebuvo grįžta: kaip tuomet paaiškinti, kad 20 psl. valdovę Haletą vertėjas paverčia Haletu („Haleto giminė“), nors jau 37 psl. teisingai vartoja moteriškąją giminę: „Haletės gentis“. Dar keisčiau atrodo liapsusai viršelyje: Bloemfonteinas, deja, yra ne JAV, o Pietų Afrikoje. Ir pats anotacijos tekstas verstas grubiai, paskubomis (nors dėl to skųstis turbūt reikėtų leidyklai, o ne romano vertėjui).
Laimė, po nenusisekusios įžangos reikalai pagerėja, mat čia jau – grožinis tekstas, ir su juo vertėjas elgėsi atsakingiau. Kaip minėjau, vertimas visai gražus, nors kai kur pritrūko originalui būdingo „biblijinio“ patoso, iškilmingumo: pavyzdžiui, aprašant Nirnaeth Arnoediad mūšį (44 psl.), Húrino kalbą su Morgothu. Telieka apgailestauti, kad lietuvių kalboje neturime tinkamo vertimo žodžiui lady – reikia tenkintis nelabai „skaniai“ CoH kontekste skambančia „ponia“. Ką padarysi. O štai „nykštukai“ – sena skaudi tema turbūt ne tik JRRT, bet ir apskritai maginės fantastikos skaitytojams. Daug jų savam rate jau seniai įpratę kalbėti apie dvorfus, dvarfus kaip savitą fantasy būdingą rasę, skirdami juos nuo Snieguolės nykštukų, įvairaus plauko Tomų Nykščių ir t.t. Vargiai galima tikėtis, kad ginčas „nykštukai vs. dvarfai“ vieną sykį bus išspręstas nykštukų nemylėtojų naudai ir be priekaištų iš kalbos komisijų pusės; tai – ne L. Judelevičiaus problema. Kita vertus, gal metas vėl atgaivinti diskusijas?
Be jokios abejonės – opiausias klausimas yra Tolkieno nomenklatūra. Kaprizingoji ponia lietuvių kalba reikalauja su tikriniais daiktavardžiais dorotis verčiant arba lietuvinant, o čia ir prasideda bėdos. Kadangi Tolkieno būta lingvisto-filologo, kalbos reikalams jis skyrė ypač didelį dėmesį. Pasirodžius pirmiesiems „Žiedų valdovo“ vertimams į užsienio kalbas, netingėjo kabinėtis prie smulkmeniškiausių smulkmenų... JRRT kūriniai yra ne tik grūste pergrūsti įvairiausios jo paties išgalvotos lingvistinės medžiagos, bet ir iš pagrindų ta medžiaga pagrįsti: nes Tolkienas kalbas pradėjo kurti anksčiau nei pasaulį, kuriame jos gyvuoja. Todėl versti Tolkieno tekstus – nedėkingas, didelio kruopštumo reikalaujantis darbas. Ypač kai nomenklatūrą tenka adaptuoti savajai kalbai. Kuo daugiau adaptavimo procese vientisumo – tuo geriau. L. Judelevičius vientisumo tarsi laikosi, tarsi ne. Pavyzdžiui, vietovardžiai su brūkšneliais: turime Haud-en-Eletą, Taur-nu-Fuiną, bet kažkodėl Dorlominą. Nelabai aišku, kokiomis taisyklėmis vadovaudamasis vertėjas prideda galūnes moteriškosios giminės asmenvardžiams: yra Melianė, Haletė, Lalaitė, Nelasė, Airinė bet Morvena, Riana. Su lietuviškai „neskambančiomis“ dvigubomis galūnėmis pasielgiama paprastai: jos numetamos. Todėl turime Finduilė iš Finduilas (bet kažkodėl ne Nelė iš Nellas), elfų duona lembas virsta ne jau gan įprastu lembasu, o lemba, upė Celebros – Kelebru. Visa laimė, kad šioje knygoje nefigūruoja Falas regionas (bei daug diskusijų sukėlęs asmenvardis Tulkas)...
Galima daryti prielaidą, kad vertėjas domėjosi elfiškų (čia – daugiausia sindiškų) vardų tarimu: Hunthor nevirsta kokiu nors „angliškai“ ištartu Hantoru, o išlieka taisyklingu Huntoru. Taip pat labai stengiantis atkartoti ar tik ne „Silmarillion“ prieduose išdėstytas tarimo taisykles, dvibalsis AE visur paverstas į AI: Sairosas, Maiglinas, aiglosai. To daryti nebuvo būtina... Dvibalsis „ae“ ir lieka dvibalsiu „ae“, jis tik yra artimas „ai“. Turbūt lietuvių kalbos fonetinei struktūrai pernelyg nebūtų nusižengta, jei liktų Saerosas, Maeglinas, aeglosai. Na, o į diakritinius ženklus vertėjas dėmesio per daug nekreipia: yra Mimas, Hurinas, Ninielė, nors visai galėtų būti Mymas, Hūrinas, Nynielė (ar Nynijelė – diskusijas dėl „j“ įterpimo žr. http://tolkien.balt.net/viewtopic.php?t=35), nes originaliai (t.y. JRRT sukurtose kalbose) šie daiktavardžiai tariami su ilgaisiais balsiais, ir ortografijoje tą žymi diakritiniai ženklai (cirkumfleksas bei dešininiai kirčiai). Balsių A ar E ilgumo lietuviška rašyba pažymėti neturime galimybės, tačiau kur ją turime – pasinaudokime. Beje, negerai, kad, kai tekste kursyvu cituojami elfiški (kvenjiški, sindiški) tekstai, diakritiniai ženklai iš jų visai išmetami, tarsi būtų nereikalingi, nesvarbūs. Gal daugumai skaitytojų ir nesvarbūs – bet ir mums juk malonu, kai svetimkalbiame tekste savo pavardes išvystame parašytas su visais taškeliais bei nosinėmis. Negali būti, kad diakritiniams ženklams išspausdinti leidykla neturėjo techninių galimybių...
Be abejonės, dar yra bėda, ką daryti su elfiškomis daugiskaitomis Valar, Sindar, Atani, Eldar ir panašiomis. Tai – pernelyg plati tema, jei įdomu, kodėl iš to reikia daryti problemą, galima pasiskaityti štai čia: http://tolkien.balt.net/viewtopic.php?t=34 Na, kad iš Ossiriand padarytas Oziriandas, nepyksim: šis vietovardis paimtas tiesiai iš lietuviškojo „Žiedų valdovo“ vertimo. Lučiena – irgi iš ten pat, deja deja, nes šis vardas sulietuvintas visiškai neaiškiai (originaliai tariamas [lūðijen]). Viduržemis taip pat gražiai galėtų būti pakeistas Viduržeme – kad nesipainiotų su Europos Viduržemio regionu. Visa tai reikalauja atskirų (ir ilgų) diskusijų. Gerai, kad vertėjas derina naująjį vertimą su jau išleistu senuoju, bet iš tiesų turbūt niekas nesupyktų, jei kai kurios „Žiedų valdovo“ vertimo kliaudos būtų ištaisytos – na ir kas, kad visai kitame leidinyje.
Baigdama norėčiau pasakyti: nenuostabu, kad daugiausia problemų susiję būtent su tikriniais vardais. Tai yra smulkmenėlės, užtat ganėtinai įkyrios, ir verčiant „Silmarillion“ turėtų įkyrėti dar labiau. Kadangi bendras vertimo vaizdas visai neprastas, vertėją Leoną Judelevičių galima pasveikinti susitvarkius su nelengva užduotimi, tačiau tuo pat metu palinkėti toliau dirbant su Tolkieno tekstais šioms „muselėms“ skirti daugiau dėmesio, nes jos vis tik nemažai prisideda prie bendro Tolkieno kūrybos žavesio.
Pritariu: puiku !
offca
Apie knygą: Jane Austen – Puikybė ir prietarai Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955247913
Puslapių skaičius: 328
Kaip bežiūrėsi, „Puikybė ir prietarai“ yra meilės romanas. Turbūt čia slypi viena pagrindinių jo populiarumo priežastis. Skaitytojui (nors, mano manymu, tai greičiau bus skaitytoja), kuriam nelabai rūpi literatūrinis audinys, pakaks ir pačios istorijos, kuri kažkuo panaši į nesibaigiančius televizijos serialus: tas myli tą, ta to nemyli, bet myli kitą, kurio negali mylėti dėl savo kilmės, turtinės padėties ar panašios velniavos, o visa kita apie tai ir sukasi. Tiksliau sukasi apie šeimos, kurioje veltėdžiauja penkios dukros, ištekinimo niuansus aštuonioliktojo amžiaus Anglijos aristokratijos tradicijų / papročių fone.
Suskirstymas į keliasdešimt kelis skyrius leidžia romano skaitymą prilyginti jau minėtų serialų žiūrėjimui: prieš miegą ar pietaujant po skyrelį suvartoji ir lauki kitos serijos. Nesvarbu, kad laimingą pabaigą užuodi dar likus trečdaliui knygos ir pasigendi tragizmo bei šiuolaikiškų bestselerių receptūros – vis tiek skaitai ir net nelabai nori, kad tai baigtųsi, nes imi pamilti, pergyventi, susigyventi su kasdieniais knygos herojais, o knygos pabaiga reiškia jų mirtį.
Žinoma, ne viskas taip banalu, kaip bandau pateikti: Jane Austen nėra Barbara Cartland ir turi krūvą kitų privalumų, dėl kurių „Puikybė ir prietarai“ gali drąsiai gultis į klasikinių literatūros kūrinių lentyną.
Subtilus moteriškas humoras, kuris sklinda iš pateikiamo pasakojimo stiliaus, leidžia romaną skaityti su nuolatine šypsena ir įgalina lengvai (bet nepiktai) pasišaipyti iš to meto aristokratijos gyvenimo tuštybės bei vyravusių tradicijų provincijos dvarininkų gyvenime. Tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad rašytoja tendencingai kritikuoja tik aukštuomenę - kad kuo žmogus kilmingesnis, kuo daugiau titulų ir pinigų turi, tuo mažiau jame sveiko požiūrio į aplinkinius ir puikybei nėra galo. Tai ne visai tiesa. Jane Austen parodo, kad ir tarp kilmingųjų yra išsilavinusių, kuklių, neišpuikusių asmenybių, kurios turi paprastus gyvenimo troškimus ir tvirtas moralines nuostatas.
Keista vietomis buvo skaityti kostiuminės dramos „Puikybės ir prietarų“ kai kuriuos epizodus. Pavyzdžiui, negaliu niekaip suvokti to pagarbumo, etiketo ar kaip tai bepavadinsi, kai žmona ir vyras, keliolika metų gyvenantys po vienu stogu, vadina vienas kitą „jūs“, „ponia Benet“, „ponas Benetai“, o vaikai tėvą - „sere“. Man tai netikra, kvaila ir rodo tarp žmonių esantį svetimumą. Žinoma, tada buvo kiti laikai, kitos mados, kitos kalbos, kitokie išsilavinimo demonstravimo būdai, ką šiais familiarumo ir nepagarbos vieni kitiems laikais sunkoka priimti be ironijos ar sarkazmo. Kaip ten bebūtų, nesiimu šia tema moralizuoti.
Dar reikia pridurti, kad romano kokybę palaiko ryškūs ir skirtingi visų veikėjų portretai bei nepakartojami dialogai, kurių vieną pateiksiu pabaigai. Tai tiesiog ne pats ilgiausias merginos atsakymas į vaikino pasiūlymą tekėti:
„- Į tokius jausmus, kokius jūs išreiškėte dabar, manau, yra priimta žiūrėti su dėkingumu, nesvarbu, ką sieloje jaučia tų jausmų adresatas. Dėkingumas yra natūralus jausmas, ir jeigu aš jį jausčiau, tai dabar jums padėkočiau. Tačiau negaliu, nes niekada nesiekiau jūsų palankumo ir jis buvo išreikštas prieš mano valią. Man labai gaila teikti skausmą. Tačiau padariau tai tikrai netyčia ir viliuosi, kad jis nebus ilgalaikis. Jausmai, kurie, anot jūsų, taip ilgai trukdė pripažinti savo jausmus, turėtų ir dabar padėti įveikti skausmą po šio pasiaiškinimo.“ (162 psl.)
Elizabeth Gilbert „VALGYK. MELSKIS. MYLĖK“
Viktorija Vit
Apie knygą: Elizabeth Gilbert – VALGYK. MELSKIS. MYLĖK Leidykla: Vaga (2007)
ISBN: 9785415020140
Puslapių skaičius: 343
Kodėl tiek daug knygų apie vidinius moterų pasaulius, dvasines keliones, savojo aš formavimą ir t.t. ir t.t.? Ir kodėl tiek mažai — apie vyrų sielos užkulisius? Klausimas, kurį uždaviau ne aš. Ir įsiminęs atsakymas — todėl, kad vyrai neturi sielos — ne mano. (bet man visai patiko — šioje vietoje turėtų būti kalbininkų neįteisinta šypsenėlė). Šioje knygoje — kokia staigmena! — irgi yra tokia viena vienos moters kelionė. Po pasaulį ir po save. Neišvengiant vyrų ir kitų nuotykių.
Vieneri metai — trys šalys — dešimtys naujų pažįstamų ir draugų — tūkstančiai nuotykių. Vis dėlto tai tikrai nėra nuotykių romanas. E.Gilbert tiesiog įvykdė tą grasinimą, kurį dažnam diktuoja pervargęs kūnas, troškulį pajutusi dvasia ir rutinos nualintos smegenys: „išvažiuosiu, tai žinosit!”. Kelionė, kuri dažniausiai tik ir lieka grasinimų etape, o jei net būtų realizuota, vargu ar pačiam grasintojui suteiktų kažkur girdėtą laimę, rašytojai ir žurnalistei E.Gilbert tapo realybe. Nuvarginta nevykusios santuokos, meilužio, net anksčiau džiuginusios karjeros E.Gilbert nusprendžia paspausti „stop“ mygtuką. Visiems metams. Ir aišku — aišku! — po to jos gyvenimas jau nebebūna toks pat.
Įvairaus plauko „antiamerikonizmo“ priešininkai pagrįstai galėtų purkštauti, kad knyga labai amerikietiška. Aišku, turint omenyje stereotipinį šios šalies įvaizdį. Pavyzdžiui, herojės apsisprendimas, kurias šalis ji nori pažinti, paprastas iki ašarų: patirti gastronomijos malonumų ji vyksta į Italiją, ieškoti dvasingumo — aišku, kad į Indiją, o pusiausvyros tarp jų (ką tiesiogiai būtų galima interpretuoti kaip vyro paieškas, žr.ir knygos pavadinimą) — į Indoneziją. O kur dar pastebėjimas, kad visos šalys prasideda raide „I“, angliškai reiškiančia „aš“.... Žodžiu, visi aukštesnieji ženklai ir dangaus kūnai rašytojai tiesiog nepalieka kito pasirinkimo.
Vietomis ši knyga primena visokius apykvailius vadovėlius iš serijos „padėk pats sau“ ir panašiai. Tačiau nuo panašios makulatūros likimo šią knygą išgelbsti... kažkas. Gal šmaikštus, nors vietomis ir persūdytas stilius? Nuoširdumas ir atvirumas, neturint tokios pažįstamos baimės apsikvailinti? Galų gale — nuotykiai nuotykėliai, kurių jaunai žaviai moteriai netrūksta, jei suprantate, apie ką aš čia.
Taigi. Italijos pėdsakai, mano nuomone, knygoje yra ryškiausi. Iš pirmojo knygos trečdalio plūsteli tikras dolce vita — italų mokėjimas mėgautis gyvenimu, o rašytojos — Italija. Sakyti, kad ji vaizdingai aprašinėja lėkštėse guldomus ir ant ausų kabinamus makaronus, būtų maža: iš puslapių plūste plūsta picų, vyno, sluoksniuotos tešlos pyragaičių su kremu, saulės ir flirto fiesta. Tokia, kad tuo dolcevitiškumu apkrečia ir niurgzlį, t.y., skaitytoją. Su kitomis dviem šalimis kiek sunkiau. Indija apskritai prasmego painiuose autorės bandymuose susigaudyti jogos, mantros, mandalos, kundalini ir kitų magiškų dalykėlių labirintuose. Indonezija sušvyti lyg ir ryškesnėmis spalvomis. Įdomios detalės iš vietinių žmonių gyvenimo, jų papročių ir apeigų. Geriau, man regis, tokių detalių būtų daugiau, o kalbų apie vienintelį ir nepakartojamą, pagaliau pasirodžiusį horizonte, mažiau.... bet čia tikro žmogaus tikri prisiminimai, ir nieko nepadarysi.
Skaitant knygą vietomis sukirbėdavo velniūkštis, besišaipantis iš visokių niuansų. Na, pavyzdžiui, kas būtų buvę, jei Ponas Jis būtų pasirodęs ne paskutinėje stotelėje — Indonezijoje, o jau Italijoje? Juk čia tai mes ieškojome tik gastronomijos malonumų! Kas tada — velniop knygą ar velniop mylimąjį? Bet turiu pripažinti, kad apskritai knyga persiskaito labai smagiai. Būtent „persiskaito“. Be jokių skaitančiojo pastangų. Juk kelionės yra kelionės. Net jei jas aprašo dvasinį žemėlapį lyg kokį miesto bendrąjį planą susikūrusi amerikietė.
Rekomenduočiau tingioms atostogoms. Arba lietingai dienai.
"Aukso karštinės" klasika
Krekas
Apie knygą: Džekas Londonas – Smokas Belju Leidykla: Vaga (2008)
ISBN: 9785415020348
Puslapių skaičius: 304
Seniai seniai (praėjusiame amžiuje) buvo laikai, kai nuotykines knygas ir detektyvus rydavau tomais: istorijos apie indėnus, špagas ir apsiaustus, mūšius ir didvyrius, dingusius lobius ir žmones, Šerloką Holmsą ir Arseną Lupeną, Erkiulį Puaro ir Mis Marpl... Tų istorijų buvo tiek daug, kad maišosi vardai (jeigu juos iš viso prisimenu), įvykiai (nekalbant apie detales), siužeto vingiai – šiandien daugumą iš jų lyg niekur nieko galėčiau skaityti iš naujo. Tačiau yra keletas šio žanro knygų, kurias pamenu gerai ir vis tiek mielai skaitau dar kartą: Džeko Londono „Smokas Belju“ – viena iš jų.
Iš visų paauglystėje knygose pergyventų nuotykių laikas, praleistas kartu su Smoku Belju, išsiskyrė jau vien tuo, kad tai vienas iš tų retų atvejų (o gal ir vienintelis), kai visas veiksmas vyko ten, kur labai šalta – 1898-99 m., Jukonas (Kanada), "Aukso karštinė": Kristoferis Belju, kurį visi vadino Smoku Belju, bėgdamas nuo miesto, nuo rutinos, ieškodamas nuotykių, meta darbą laikraštyje ir beveik taip, kaip stovi, iškeliauja į Šiaurę. O nuotykių per tą vieną „čečako“ žiemą užteks su kaupu: tikri draugai (visų pirma, nepamirštamas Mažylis), tikra meilė (netgi dvi!), aukso ir teisybės paieškos, šūviai pro šalį (istorija su kiaušiniais) ir į dešimtuką (lošimo stalo sistema).
Nors knyga „Smokas Belju“ laikoma romanu, tačiau ji labiau primena apsakymų rinkinį: pora pirmųjų skyrių dar susiję siužetu, o kiti tėra atskiri epizodai iš pagrindinio veikėjo gyvenimo tą žiemą. Netgi tikros pabaigos nėra: Mažylis sutinka iš nelaisvės pabėgusį leisgyvį Smoką, kurį į priekį veda vien mintys apie Džoją Gastel. Tai – Dž. Londono stilius: jis nepasižymi epiškumu, "dažnai atsisako ekspozicijos ir įveda skaitytoją į patį veiksmo įkarštį netikėtai, pateikdamas pokalbio nuotrupas, pradėdamas istoriją nuo vidurio arba nuo pabaigos" (Galina Baužytė-Čepinskienė). Energingas, dinamiškas, lakoniškas pasakojimas, humoras, šnekamoji kalba – šiuos autoriaus kūrybos bruožus taip pat rasite šiame romane.
Knygą sudaro 12 istorijų: puikus ekonomikos ir verslo pradžiamokslio („Sambrūzdis dėl kiaušinių“), klasikinis marketingo („Tralialia miestelis“), pastabumo („Mažylio sapnai“), pasiaukojimo („Mažasis Karsonas“ ir „Kaltuso Džordžo korimas“) pavyzdžiai ir t. t. Žiūrint objektyviai, šis romanas nėra idealus kūrinys (skurdoka kalba, nevienoda siužetinė įtampa), tačiau noras pabūti Smoku Belju neleidžia priekabiai žiūrėti į knygą:
"Tačiau labiausiai jis mėgo savo stovyklavietes dienos pabaigoje. Amžinai jų nepamirš. Jis svajojo apie paveikslą, kurį kada nors nupieš. Sumintas sniego plotelis, kuriame liepsnoja laužas, guolis iš poros patiesalų, susiūtų iš kiškenų ir užklotų ant ką tik nukirstų eglišakių; priedanga nuo vėjo – brezento gabalas, atmušantis laužo šilumą; aprūkęs kavinukas ir kibiras, pakabinti ant rąstigalio; mokasinai, užmauti ant lazdų džiūti; slidės, susmeigtos į sniegą. O kitoje laužo pusėje – šunys, susiglaudę prie laužo, protingi ir godūs, papurusiomis uodegomis rūpestingai prisidengę kojas. Ir aplink, už poros žingsnių – begalinė neįžvelgiamos tamsos siena.
Tokiomis valandėlėmis San Franciskas, „Vilnis“ ir O‘Hara atrodydavo jam vien tolimi praeities vaizdai: ne tikrovė, o tik šešėliai. Sunku buvo tikėti, jog jis kadaise gyveno kitaip: dar sunkiau buvo tikėti, kad jis kadaise beprasmiškai kapanojosi po miesto bohemos balą. Vienumoje, neturėdamas su kuo persimesti žodžiu, jis daug mąstė, ir jo mintys buvo paprastos ir gilios. Jis baisėdamasis galvojo, kaip tuščiai praėjo jo gyvenimo metai mieste, kokia pigi buvo visa mokyklinė ir knyginė filosofija. Jis galvojo apie redakcijų ir menininkų dirbtuvių gudrų cinizmą, apie klubuose besiilsinčių biznierių veidmainystę. Jie nežino, kas yra valgis, miegas, sveikata; nežino ir kas yra tikrasis apetitas, tikrasis nuovargis; niekada jie nėra jutę, kas yra apsvaigimas nuo darbo, kai visas kraujas gyslose sukunkuliuoja tarsi vynas." (97-98 p.)
Paauglystėje, skaitant šias eilutes norėjosi mesti visus darbus ir įsipareigojimus (na, gerai – mokyklą) ir sprukti į Šiaurės Ameriką. Tas pats noras kyla ir dabar: pabėgti ten, kur valgoma mėsa... Tačiau... Reikia gi apžvalgą parašyti...
P. S. Išvengti nusivylimo skaitant šią knygą (tai jau ketvirtasis leidimas; pirmą kartą lietuviškai „Smokas Belju“ pasirodė 1957 m.) vis dėlto nepavyko. Tačiau dėl to kaltas ne Dž. Londonas, o leidykla „Vaga“: seniai neteko matyti tiek korektūros klaidų. Pagrindinė problema – bene kas dešimtame puslapyje trūksta elementaraus brūkšnio, kuris skiria šnekamąją kalbą nuo pasakojimo. Nepamenu, kad 1985 m. ta pati leidykla būtų palikusi tiek klaidų, o ir konkurentai – „Pasviręs pasaulis“ (2004 m. leidimas) – šiuo atveju buvo skrupulingesni. Pagalvojus, kad ši knyga skirta paaugliams, net klaida žodyje „taisyklingai“ („Jis – zoologijos profesorius (Smokas pastebėjo, kad Snapas teisyklingai ištarė žodį „zoologija“)“, 267 p.) nebeatrodo juokinga.
Smokas ir Mažylis
1793
Bijau Chemijos
Leidykla: Margi raštai (1999)
Puslapių skaičius: 394
Kažkada užėjau į knygyną ir prie pigių knygų pastebėjau Viktoro Hugo romaną “Devyniasdešimt tretieji metai”. Kadangi autorius yra žymus užpraeito amžiaus rašytojas, spėjamas kainos ir kokybės santykis suintrigavo, nusipirkau knygą ir prieš kelias dienas galų gale perskaičiau. Pagrindinis teigiamas įspūdis apie tokią “senieną” - kitaip nei daugumą paskutiniu metu skaitytų šiuolaikinių knygų, šią buvo galima kiekvieno skyriaus pabaigoje padėti į lentyną nesinervinant ir po to kitą dieną ramiai skaityti toliau. Suskirstymas dalimis logiškas, paskutinis skyriaus sakinys niekada nenervina ir neprievartauja skaityti toliau.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .