Dieviškoji meilė

Emilija Liegutė

2008-09-02

Pagaliau vaikų literatūroje švystelėjo dvi šviesios žvaigždės. Pirmoji – liaujamės pataikavę komercinei literatūrai.

Antroji, būtinų būtiniausia vaikų literatūroje, – atsisakome grynos didaktikos ir mokome vaikus mandagiai, kilniai, gražiai ir dar visaip kitaip gerai elgtis. Ne tiesmukai, ne pamokslaudami, o žaisdami su jais, teikdami gražių pavyzdžių ir šitaip ugdydami jų charakterį. Ir visa tai rašoma nei į kokį „multiką“ nusižiūrint, o remiantis gimtosios kalbos žaisme, turtingumu, tautosaka.

Daugiau

Nuobodi ir lėkšta gyvenimo emigravus istorija

Daiva Ausėnaitė

2008-09-02

Neblėstanti lietuviška pagieža

Atvirai sakant, nieko įdomaus. Tekstas perpildytas seksualinių nukrypimų (autorius per visus vargus įsikuriant svečioje šalyje niekaip neranda progos pasimylėti su savo mergina – jam tenka fantazuoti. Bet ar taip jau reikėjo visai Lietuvai sužinoti Manto seksualines svajones?) ir neslepiama panieka tautiečiams, kartu atsidūrusiems svečioje šalyje. Tačiau tvirtai sakyti, kad nieko negauni perskaitęs šią knygą, vis dėlto negalima. Neabejotina, sužinai svarbių dalykų... pagal Mantą Areimą.

Daugiau

Apie Abatą C.

offca

2008-08-31

Yra tokia knygų serija, pretenzingai pavadinta „Unikalus literatūros palikimas“. Leidykla „Andrena“ retai, bet kartas nuo karto pradžiugina nauja minėtos serijos knyga. Ką tik pasirodė  Ernest Renan „Jėzaus gyvenimas“, o iki tol mano žiniomis joje pasirodė tik kelios knygos, tai Marcel Schwob „Monelės knyga“, Arthur Rimbaud „Sezonas pragare. Nušvitimai“, Charles Baudelaire „Intymūs dienoraščiai“ ir Georges Bataille „Abatas C.“. Pastarasis kūrinys dar prieš aštuonerius metus sužadino mano smalsumą ir vaizduotę: buvau ne taip seniai surijęs Battaile „Akies istoriją“, tad galit suprast, ką tikėjausi rasti dar vienoje bepročio fantasmagorijoje. Tikėjausi gausybės seksualinių iškrypimų, neįprastų lytinių pasitenkinimų formų aprašymų, liguistų, kraujomaišiškų, sadistiškų, amoralių ir panašių literatūrinių scenų,- būtent to prašė paaugliški poreikiai, o „Abatas C.“ viso to neturėjo. Pamenu, įveikiau  gal penktadalį knygos ir atidėjau vėlesniams laikams arba niekadai.

Antrą kartą pradėti „Abatą C.“ paskatino šiemet Jurbarke vykęs tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara. Rašytojas ir maištas“, kur Jūratės Baranovos pranešimas „Georges’o G. Bataille’io fenomenas: maištas ar perversija?“ priminė apie pačio rašytojo, Georges Bataille, gyvenimą, jo literatūrinio pobūdžio maištą ir neįveiktą „Abatą C.“, kuris po to ėmė badyti akis ir kvietė įsitikint kūrinio unikalumu.

Taigis, perskaičiau. Ne taip greitai ir godžiai kaip paauglystėje „Akies istoriją“. Skaičiau skeptiškai, lėtai, nuosekliai ir kankinančiai užsispyrusiai, bandydamas kiekviename puslapyje aptikti tą, prieš pusę amžiaus visuomenę papiktinusios knygos, siužeto vingį, nes bendra istorija tai, mano manymu, visai neskandalinga. Ypač tokioje liberalioje Prancūzijoje, kur dar 1934 m. (dar prieš „Abatą C.“, kuris išėjo tik 1950 m.) buvo išleista Henry Miller „Vėžio atogrąža“.

Romanas pasakoja apie kunigą, kurį gundo ir į savo lovą visomis priemonėmis stengiasi įsitempti pagarsėjusi bažnytkaimio kekšė Eponina. Kartais atvirai demonstruojamas nimfomaniškas gašlumas ir tiesmukas pasiūlymas. Kartais abatas verčiamas tapti nuodėmingu pasitelkiant intrigas ir darant spaudimą per jo brolį, kuris mėgaujasi Eponinos teikiamais kūniškais malonumais, ir savotiškai ją myli. Abatas bando kovoti su savo kūno šauksmu ir vyriškąja prigimtimi, kol dėl to pameta protą ir praranda... Ką praranda? Tą sužinos tie, kurie perskaitys romaną iki pabaigos, kurioje pabrėžiamas dar vienas esminis pasakojamos istorijos momentas, kuris šiaip buvo minimas ir knygos viduryje, tačiau tik pabaigoje imi suvokti jo reikšmingumą. Ir tikrai tada, kaip paskutiniame puslapyje rašo Battailes, lieki išbalęs ir persikreipęs.

Nėra ši knyga vertinga vien turinio prasme. Literatūrinis audinys nors ir ne šedevras, tačiau tikrai vertas dėmesio. Pats autorius knygoje rašo: „Mano pasakojimas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Neišryškinus paties objekto, viskas atrodo suvelta. Jei siekiu išdėstyti esmę, jei noriu, kad ji būtų išgirsta, jei apie tai kalbu, tai darau tik tam, kad geriau ją užmaskuočiau.“ Tai lyg Abato C. užrašų leidėjo nuomonė apie vieną romano dalį, bet tai galima pritaikyti visam romanui, kuris pateiktas lyg istorija istorijoje ir be to dar ta istorija sudurstyta iš kelių žmonių užrašų, pasakojimų, vidinių pastebėjimų, monologų, dialogų, skirtingų situacijos rakursų ir vertinių, žodžiu, painiavos tikrai yra. O kartu su tuo randasi ir „Abato C.“ unikalumas.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt

Daugiau

Gintaras Grajauskas „Eilėraščiai savo kailiu“

offca

2008-08-28

Šimtas metų nebuvau skaitęs eilėraščių. Tikriausiai dėl to kalta Salomėja, kurią reikėjo kalti mintinai ir Mačernis, kurio niekas neliepė kalti mintinai, nors norėjosi.

Negaliu sakyti, kad eiliuotas tekstas man atgrasus savo sentimentaliu jausminiu apsiseiliojimu, bet dalis tiesos tame glūdi. Visos tos žvaigždės, drugeliai, debesėliai ir tėvynės ilgesys poezijoje vemti verčia. Norisi šių dienų realijų, nūdienos aktualijų ir kažko artimo sielai, na kaip, pavyzdžiui, vodkės butelio ir lašinių su gera kompanija. Galbūt poetai atitrūkę nuo tokių dūševnų dalykų, ar vodkę sugeba rimuoti tik su lomke, ar bijosi prieš senus savo skaitytojus (kurių didžioji dalis, manau, liktų nesupratę tokios poezijos) pasirodyti vartojantys.

Bet Gintaras Grajauskas ne toks. Jis su savo „Eilėraščiais savo kailiu“ pateko į mano rankas ir ten pasiliko iki paskutinio puslapio.

Super!!! Po šitų nerimuotų, bestruktūrių ir, sakyčiau, neeiliuotų eilėraščių Grajauskas man tapo saviakas. Jis nelanksto įmantrių frazių ir nepiešia neįmanomų įgyvendinti svajų: klaipėdiečio poezija randasi iš čia ir dabar. Tekstas kasdieniškai buitiškas. Pavyzdžiui, herojus nelekia į mišką gaudyt drugelių ar į pievas ganyt debesų, o vaikšto su „maximos“ maišeliu po kiemą („Gyvenu aš čia“) arba tiesiog skuba apsipirkti:

 „sėkmingai įveikęs aikštės
minų lauką, šturmuodavo
parduotuvę

 

imdavo pieno, dešros
sumuštiniams, sūrio, kartais
kokį laikraštį su programa“

Ar dar teko skaityti poeziją apie televizijos programų kenkėjiškumą („Kenkėjas“); ar apie „karą keliuose“, kur Dionisas įvardijamas šiandieninio viešo transporto dievu („Nemirtingasis“); ar apie raudonos mazdos šeimininką, kuris nesivargina išjungt savo automobilio signalizacijos („Varge, ir vėl ta raudona Mazda“). Man neteko. O kai pateko, tai patiko. 

Grajauskas lyg Erlicko įpėdinis pasakoja ir ironišką istoriją apie areštuotą pornografijos platintoją („Ikonų tapytojas“); nebijo pasišaipyti iš savęs ir kitų rašytojų („Du garsūs rašytojai susitinka knygų mugėje“, „Amžinai įsimylėję poetai“) bei atskleidžia lietuviškųjų poetų uždarbiavimo plotmes („Kuo gali būti poetai“); juokina anekdotiškoje situacijoje susitikus su Viešpačiu („Nepraktikuojantis“) ar tiesiog pažeria trumpų miniatiūrų:

* * *

mokausi nuolankumo.
koks išdidus būnu,
kai pavyksta!   

* * *

kas nutinka
kai du mirtini egoistai
staiga iki ausų įsimyli

o tas ir nutinka:
jokių daugiau egoistų
vien mylinčios ausys

Daug Grajausko eilėraščiuose reiškia jų pavadinimas: dažnai tik iš jo galima suvokti tikrąją kūrinio mintį.

MANOJO ANTKAPIO UŽRAŠAS

„Nebenorėk, ir galėsi“

Arba štai:

TAI, PRIE KO IKI ŠIOL TAIP IR NEIŠMOKAU PRIPRAST

neišmanėlių visažinystė

Paprasto, vidutinių pajamų Lietuvos piliečio gyvenimo filosofija, kartais su liūdesiu, kartais su vienatvės šleifu, kartais su lengva šypsena sklinda iš šios plonos knygutės ir daro ją vertą savo kainos.

Man asmeniškai gražiausi buvo du eilėraščiai „Kai lyja ir lyja ir lyja“ ir „Aš ją suprantu, rimtai“. Pirmasis toks, kur visa lyrinio veikėjo kasdienybė kaip ant delno šiam kalbant telefonu su mylima moterim:

„Sakau, kvailystės ir tiek. Žinai,
mano sąskaita baigiasi, tuoj mus
išjungs. Bet aš tau dar paskambinsiu,
būk, tebemyliu.“   

O antrasis („Aš ją suprantu, rimtai“) lyg tęsinys pirmojo, labiausiai patikusio:

mėginau su savimi net ir tą,
ką kartais darau su tavim,
na žinai juk.

ir nieko, įsivaizduoji,
nors verk.

suprantu tave, bet tu irgi
suprask: jei tu išeisi, tai kaip aš
čia būsiu tada su savimbe tavęs.

Iš tikro tai meluoju: man asmeniškai patiko dar geros dvi dešimtys „Eilėraščių savu kailiu“, bet negi imsiu čia dabar ir visus perrašysiu...

p.s. nesusilaikysiu dar dėl vieno:

mirdamas būtinai pasakysiu:
ačiū, buvo gražu.

Daugiau

Erelis virš Lietuvos

Justinas Žilinskas

2008-08-24

Jeigu kas nors manėte, jog “Ieškok Maskvos sfinkso” yra trumpalaikis istoriko bei diplomato Alfonso Eidinto nukrypimas į beletristiką – suklydote.

Antrojo istorinio romano pasirodymas rodo, kad šiam žmogui tikriausiai nusibodo skleisti savo gausias istorines žinias vien tik profesionalų ir besidominčiųjų rate. Skaitytojas, nors kandesnė, bet svarbiausia – platesnė auditorija.

Pradėsiu nuo pagyrų: “Erelio sparnų dvelksmas” – tai įrodymas, kad rašyti grožinę literatūrą galima išmokti rašant. Šįsyk autorius jau pačioje pradžioje, lyg ir išsiimdamas išankstinę indulgenciją, duoda suprasti, kad tai vėl bus “dokumentuotos situacijų vizijos”. Tokio momento labai trūko “Ieškok Maskvos sfinkso” pradžioje – kai nežinojai, ko tikėtis. Ir vis dėlto, jeigu pirmasis romanas buvo pirmiausia ir labiausiai istorija, tai antrajame vis daugiau atsiranda žmogaus istorijoje. Būtent to, kas istorinę publicistiką daro istorine beletristika. Autorius nebe tiek daug blaškosi tarp atskirų veikėjų. Taip, pabirumas išlikęs, bet vis dėlto jau aišku, kad yra du pagrindiniai žmonės: Vytautas Kundrotas ir Zenonas Blynas. Pastariesiems labiausiai ir pasiseka. Bet, be jokios abejonės, tikrasis knygos žavesys – tai istorinės detalės, iškastos iš gausių memuarų, dienoraščių ir kitų šaltinių. Kad ir ši:

“Tamsta generole, daroma didelė neteisybė ir mes su “Katinu” žadame atsisakyti vykti į užduotį, - ryžtingai pratarė parašiutininkas, pasivadinęs “Liepa”. <…> Padaryta didelė neteisybė sudaranta grupę <…> Mess su “Katinu” esame krikščionys demokratai, o štai “Kumpis 20” ir “Naktis” – voldemarininkai. Mes galvojame, kad tokia proporcija neteisinga, nes krikščionių demokratų jėgos Lietuvoje daug didesnės už voldemarininkų, todėl partinės proporcijos ir mūsų grupėje turi būti išlaikomos…” (p. 125). – turbūt įtariate, ką padarė vokiečiai, kai jiems buvo atraportuota būsimų diversantų „problema“? Ogi išformavo „nacionalinį“ dalinį.

Knygos istorinė medžiaga, bent jau man, be galo įdomi. Keista (o gal – logiška), bet apie Lietuvių  nacionalistų partiją buvau faktiškai nieko negirdėjęs, juolab apie jų Mussolinišką ideologiją ir naivias viltis, kad vokiečiai vis dėlto leis lietuviams turėti savo valstybę ir net neleis steigtis partijai, kurios pagrindinis ideologas taip narsiai reikalaus Nepriklausomybės. Zenono Blyno – pagrindinio ir nuosekliausio šios partijos ideologo kelias, mintys ir sumanymai parodyti tikrai įtikinamai. Šio žmogaus „dokumentuotų situacijų vizijų“ portretas bene labiausiai vykęs iš visų esančių knygoje. Keliuose atsiliepimuose mačiau, kad daug kas teigiamai vertina, kaip šioje knygoje parodomas pirminis Holokausto etapas Lietuvoje, kadangi A. Eidintas yra vienas iš geriausių šio baisaus istorinio įvykio žinovų. Aš galbūt čia tik pridėsiu, kad labai malonu, jog autorius nebando kaip nors tušuoti ar teisinti lietuvių žmogžudžių vaidmens (man ypač patiko vienas iš pirmųjų epizodų, kaip vienas iš veikėjų prisimena savo nuo vaikystės trunkančią nemeilę žydams ir jos priežastis. Puiki ksenofobijos analizės akimirka!) Taigi, perskaitę knygą jūs susikursite tikrai neblogą vaizdą apie prieštaringą ir mažai viešintą laikotarpį – pasirengimą ir pirmąjį vokiečių okupacijos etapą, lydėtą Lietuvių aktyvistų fronto susikūrimo, Laikinosios vyriausybės, jos išvaikymo bei bandymo sukurti Lietuvių nacionalistų partiją ir jos nesėkmės.

O dabar – šiek tiek pipirų. Mano kuklia nuomone, autorius užlipo ant didelio grėblio. Ir tas grėblys atsirado dėl to, kad kažkas jam pašnibždėjo: „Rašai romanus, o štai sekso juose – nėra. Kas tokius pirks?“ Štai ir gauname mes keletą dozių detalios erotikos. Mano manymu, šio patarimo nevertėjo klausyti. Nebent rūpėtų tokiu būdu istorinėmis temomis sudominti 12-mečius ar 14-mečius skaitytojus. Pirmiausia, tai smarkiai kontrastuoja su „dokumentuotų situacijos vizijų“ koncepcija. Nors erotinės scenelės, pavyzdžiui, atsiprašau, pasidulkinimas su kaimiete moteriške (“A ka aš esu dėdėle karšta? – dirbtinai nustebusi pasitikslino Magdutė. – Nu ka baise mon tas yra aišku – kap žeima un sneiga mežu – garou” (p. 44)) tempiamas prie Jono Paragio išsakomos idėjos „Lietuvai reikės jaunų sveikų piliečių“, o, pvz., Genoefos Jadvygos bei Erikos linijos – prie vienišumo, pavyduliavimo (kurie dar labiau išryškėja karo metu), bet kai kurios erotinės akimirkos man pasirodė pakankamai vulgarios arba net komiškos dėl to, kaip visa tai aprašyta (pvz., madaug „dešine koja ją atsargiai praskėtė“). Vargu ar esu tas žmogus, kuris turi teisę dalinti patarimus, bet pritariu nepamenamo autoriaus išsakytai minčiai, jog kartais vykęs nutylėjimas pasako daugiau nei detalus aprašymas. Beje, jeigu jau tęsiant apie moterų linijas, staiga nepaprastai išryškėjusias šioje knygoje, taip ir liko neaiškus Genos vaidmuo: ji – lietuviškoji Mata Hari, ar ne? Sunku suprasti – ar skaitytojas specialiai paliekamas su „nosim“, ar per klaidą? Gal tai išplauks tęsinyje? (Epilogas leidžia nujausti, kad jis bus).

O  pabaigai – apie lietuvių nacionalistų svajonės.

“Todėl, kad bus sukurta Naujoji Europa, tik, žinoma, sukurta ne pagal Hitlerį, o pagal Mussolinį, o tokia Europa turi tikrai šviesią ir didelę ateitį. Įsivaizduokite, lygiai po pusės amžiaus, Vasario 16 dieną, 1991 metais, Tautos vadas sako šventei skirtą kalbą per valstybės radiją. Žmonės klauso jo namuose, restoranuose, aikštėse, mokyklose. Vadas šiltai, globojamu balsu pasveikina penkių milijonų tautą. O tuo metu iš Vilniaus į Kauną, į abi puses plačiu betoniniu autobanu, kuris nuo miesto iki miesto apšviestas elektra nakties metu, lekia tūkstančiai automobilių, o gretimai skrieja spindinčiais geležinkelio bėgiais greitieji traukiniai. Autobanai eina į visus Lietuvos miestus, jie jungia Kauną, Vilnių, bėga į Telšius, Šiaulius, Panevėžį, Daugpilį, Vitebską, Gardiną, Lydą, Brest Litovską (jau galutinai pervardintą į Lietuvos Brastą) ir Marijampolę – tai visus Lietuvos miestus sujungęs tinklas. Tą dieną triukšmingai švenčia abiejų universitetų – Kauno ir Vilniaus studentai, skamba dainos, liejasi alus... Į pagilintą ir išplėstą vvienintelį mūsų Šventosios uostą atplaukia laivai, pilni Amerikos lietuvių, o tarptautiniame Vilniaus – Kauno oro uose Kaišiadoryse leidžia keleiviniai lėktuvai iš visų pasaulio šalių. Propeleriai tik kaukia... Šimto mettrų aukščio paminklas profesoriui Augustinui Voldemarui gerai matyti nuo greitkelio... <...> kariuomenės parade Savanorių prospekte Vilniuje, kur stovi trisdešimties aukštų tautos vado būstinė – Prezidentūra, žmonės pirmą kartą pamato naujausius mūsų tankus „Algirdas“, dangų raižo šimtai naujmų, Kauno aviacijos dirbtuvėse pagamintų ANBO naikintuvų, dideliais pilvais skrenda mūsų bombonešiai DOBI... Tūkstančiai šviečiančių lempučių, juk elektros naudoti negaila, nes užtvenkus Nemuną į visus kaimus ir miestus ją neša pakelėps stulpuose nutiesti laidai – tą dirbtinę, bet tokią būtiną pažangai šviesą... Visi mokosi tik lietuviškose mokyklose ir kalba gerai lietuviškai, tarp jų ir latviai, kurie sudaro su Lietuva Baltų federaciją...

- O žydiškų mokyklų Lietuvoje dar bus, - susidomi nelauktai Salomėja. „ (397 – 398 p.)

Net nejuokinga...

Apibendrinu. Pagrindinė knygos vertė - nepaprastai įdomios istorinės detalės bei juntamas posūkis į tikresnę istorinę beletristiką. Autoriui dėkoju už žinias ir linkiu tolesnio vizijų tobulinimo.

 

Daugiau

Nupūsti dulkes

Justinas Žilinskas

2008-08-14

Daug nešnekėsiu ir teiginys bus paprastas: Neilas Gaimanas yra puikus rašytojas. Ir nesvarbu, ko jis imasi - grafinės novelės, neįprastos fantastikos ("Amerikos dievai"), siaubo vaikams ("Koralaina") ar romantinės pasakos. Kur glūdi jo talentas, pasakyti taip pat nesunku: jis yra nuostabus pasakotojas. Jis yra jautrus pasakotojas. Jis yra sumanus pasakotojas. Jis puikiai valdo žodį ir net vidutiniški vertimai (deja, pastarasis yra toks) nesugeba sugadinti N. Gaimano talento iki galo.

"- Aš galėčiau paprašyti atsilyginti jūsų plaukų spalva, - ištarė ji, - arba visais jūsų pirmųjų trejų metų atsiminimais. Arba jūsų kairės ausies klausa - na, ne visai klausa, o tik ta dalimi, kuri leidžia jums džiaugtis muzika arba vandens pliuškenimu, arba lapų šlamesiu vėjyje" (p. 24)

"Žvaigdžių dulkės" - labai paprasta knyga. Gal dėl to girdėjau ne vieną atsiliepimą - fe, kaip čia taip... Paprastai?  Ogi štai taip, paprastai, bet, kaip visada, žaviai:

Kaip sakiau, knyga labai paprasta. Ji pasakoja apie amžinus dalykus: gėrį, blogį, supratimą, pasirinkimą, meilę ir grožį. Tristranas Tornas žinojo, kur pasiųstas: "Kaip jūs drįsote, - jis paklausė tokiu tonu, kuris jam atrodė išdidus ir paniekinantis, - pamanyti, kad mano mylimoji galėjo pasiųsti mane su kvailu pavedimu" (p .63) ir ilgainiui net išmoko komplimento galią: "Na, - pratarė Tristranas, - nežinau, kaip jūs atrodėte būdama nimfa, bet jūs - nuostabus medis.
Medis neatsiliepė, bet jo lapai labai  koketiškai sušnarėjo.
- Aš ir nimfa buvau gražutė, - kukliai sutiko ji."

O visos kliūtys - tą mes žinome iš pasakų - yra įveikiamos ir tikrąjį atpildą gauna ne blogiečiai, o geriečiai. Tik štai ne visose pasakose gėris yra nebanalus, o šioje - jis būtent toks.

Ir vis dėlto, teks pasakyti ir kai ką blogo. Ne, ne autoriui, o leidėjams ir redaktoriams. Seniai skaičiau knygą, kurioje būt tiek daug (iš tiesų - DAUG) korektūros klaidų. Neteko skaityti knygos lietuvių kalba, kurioje būtų žodis "inčas". Mano manymu, atgimęs "Zenito" ženklelis turėtų kelti aukštą kokybės kartelę, kad nebūtų nuskubėta (būtent toks įspūdis susidaro) "Eridano" klystkeliais.

Na, bet ką darysi. Knyga yra, ir ji garantuoja porą valandų puikios romantinės pasakos.

"- Atsip-prašau, - ištarė jam į ausį tylus ir kažkoks plaukuotas balselis, - bet gal galėtumėte sapnuoti kiek tyliau? Jūsų sapnai tokie garsūs, kad permuša maniškius, o aš, žinote, nesidomiu istorinėmis datomis" (p. 59)

P.S. Beje, knygos nugarėlėje be reikalo suniekinta ekranizacija. Gal joje ir daug baroko (nes knyga jaukiai minimalistinė), bet, taip pat kaip ir knyga, "susižiūri" vienu įkvėpimu.

 

Daugiau

Dviejų pokalbis

offca

2008-08-14

Necenzūrinė leksika. Bet kadangi ir apžvelgiama knyga tuo piktnaudžiauja...

- Kokią apžvalgą galima parašyti apie knygą, kurioje sudėtos knygų apžvalgos?

- Na, galima, pvz., kaip Vilis Normanas, kur „Lietryty“ apie tą, kur tūkstantį ir vieną knygą būtiną per gyvenimą perskaityt, rašė. Nors ans ten daugiau pamokslavo leidykloms, kokius šūdus leidžia ir dėjosi literatūriniu eruditu.

- Nu joo, o čia ne kažkoks tūkstantukas geriausių: čia tiesiog šimtukas belekokių, nors paskaičius apžvalgas paaiškėja, kad pačių lieviausių. Tu skaitęs?

- Jo, skaitęs. Tai negi Castoras su Polluxu rašys teigiamai? Gi nieks nebūtų nei skaitęs, nei žinojęs tokį pseudonimą, o dabar su antireklama pasidarė reklamą ir lyg apibrėžė rėmus „kaip parašyti knygos apžvalgą-bestselerį“: pasikeiki lietuviškai, rusiškai, angliškai, pademonstruoji visas savo kitų kalbų žinias apie intymiąją higieną, pridėdlioji tarptautinių žodžių, dar krūvą barbarizmų, savų darinių, kurie tikrai nepraeitų pro valstybinę lietuvių kalbos inspekciją, pavarai ant rašytojo, išvadindamas jį mažiausiai debilu, papaistai į pievas, romaną interpretuodamas iš jo pavadinimo ir autoriaus tautybės ir šiukštu apie patį kūrinį rašai kuo mažiau, arba visai nieko. Va tau ir šedevras.

- Aha, pastebėjau ir aš tą. Ale kai tau reiktų į savaitę pavaryti po kelias knygų apžvalgas, tai irgi piltum vien pavadinimą perskaitęs. Bet man patiko. Patiko jų rašymo stilius ir požiūris į Lietuvos visų pisdomų veiklą. Tiesą sakant, anksčiau nelabai Šatėnuose ir skaitydavau juos. Gavau tą „Rašytojų kūjį“ ir kaip visad, racionaliai naudodamas savo laiką, skaičiau po vieną dvi apžvalgas tulike šikdamas. Ten pradžioj dar tokie neblogi intervai su savim yra, ir tik paskui eina apie rašliavas inete, spaudoj ir knygas. Iš pradžių tai skaičiau tą knygą kaip knygų recenzijas, bet greit daėjo, kad pagal tokius aprašus neatsirinksiu nei vienos knygos, kurią būtų verta skaityti, tai...

- Nu nesutikčiau su tavim. Buvo ir tokių pusiau teigiamų recenzijų, o tai tada jau skaityk, kad kūrinys turėtų būti superduper. Nors iš tikro nepagavau sistemos, kokie kūriniai buvo vertinami teigiamai, o kurie neigiamai.

- Aš tai pastebėjau tendenciją, kad jei jau išleista „Kitos knygos“, tai apžvalga teigiama. Matyt, užsakomi straipsniai ar blatas galioja visiems.

- Tai ir „Rašytojų kūjį“ „Kitos knygos“ išleido. Man kažkur šviečias, kad yra ten tarp tos leidyklos ir Castor and Pollux kažkas bendro. Vienas iš anų, jei anų buvo du, tai yra Darius Pocevičius, o kas kitas tai nežinau.

- Aš ir nežinau tiksliai. Kažkur skaičiau, kad jų trys buvo: dar kažkos Pocius ir Andriušis. Ai koks skirtumas. Neblogai vyrukai pavarydavo. Tai kalbant apie tas apžvalgas, norėjau pasakyti, kad paskui ėmiau jas skaityti kaip kokias esė, iš kurių susidarai C ir P požiūrį į tam tikrus gyvenimo reiškinius, tai tada skaitėsi visai lengvai ir linksmai. Patiko, kai apie Jazukevičiūtės eilėraščius pavarė, kai vopščim netiesiogiai pasiūlė pirma padirbėt prostitute, o paskui imtis kūrybos. O apie pačius eilėraščius nieko.

- Aš tai geriausiai pamenu Coheno „Žavūs nevykėliai“ apžvalgą - tokia pasismaukymo beskaitant išraiška. Nors šiaip paėmus kai kurias knygas, tai šūdą jie parašė. Va, kad ir apie Becketto apsakymus ar „Maloną“, tai bandė kažką išlaužti, bet nieko nesigavo, kaip ir apie Vonnegutą. Toks įspūdis, kad vyrukai sudirbt tai moka bet ką, bet kai nori pozityviai parašyti apie patikusį reikalą tai šnipštas gaunas.

- Kaip bebūtų, sukritikuoti jiems sekėsi puikiai, nors ir perlenkiant lazdą. Ble, įsivaizduoji parašai kokius eilėraštukus, ir paskui skaitai laikrašty, kad tu esi kaimietis, kuriam dar kūšys neželia ir, kuris mergos neturėjęs... Iš kart nervas paimtų. Užjaučiu tuos LT rašytojėlius, kurie po CP kūjų pateko.

- O kaži nei vienas į teismą nepadavė už garbės ir orumo įžeidimą?

- Negirdėjau, kad būtų. Matyt tiesą rašydavo.

- Cha cha. Visgi gaila, kad baigės jų karjera. Kai saka „popierinė demokratija neišlaikė egzamino“.

- Koks čia gailestis. Aš keiktis irgi moku, eisiu va ir parašysiu apžvalgą apie „Rašytojų kūjį“, kad Castoras su Polluxu buvo pyderai ir baigė karjerą, nes C supyko ant P už jo neištikimybę kokiam Rudokui. Gal tada irgi į „Šatėnus“ prasimušiu.

Daugiau

Apie Shoko Tendo "Jakudzos mėnulis: gangsterio dukters atsiminimai"

Sandra Vidauskaitė Žirgutienė

2008-08-11

Atsiprašau, bet nesupratau, apie ką ši knyga. Mane apgavo – anotacijos ant viršelio žadėjo intrigą ir paslaptį, „praskleisti uždangą į slaptąjį šiuolaikinės Japonijos mafijos – jakudzos – pasaulį“, o iš tikrųjų... Net drįsčiau teigti, kad palyginimas viršelyje su „Sopranai: mafijos kronika“ yra nei į tvorą, nei į mietą, nors, prisipažinsiu, sopranų esu mačiusi tik keletą serijų.

Iš kur toks nusivylimas?

Kas ta jakudza, kaip ir kodėl taip dorai ir nesupratau.

Kai tame pačiame puslapyje moteris nutaria nusižudyti, bando tą nesėkmingai padaryti, patenka į ligoninę, sukelia ant kojų artimuosius, pasveiksta, iš naujo suvokia gyvenimo vertybes, nutaria iš esmės pakeisti savo gyvenimą – kažkaip per greitai.

Narkotikai, seksas, smurtas, narkotikai, seksas, smurtas. Adata į kairę veną, į dešinę, į kairę į kairę. Smūgis į galvą, spyris į šonkaulius, spyris į pilvą į pilvą į galvą. Brutalus seksas tarpuose. Kad bent būtų aprašyta su fantazija – tiesiog faktų konstatavimas.

O taikliausiai šios autobiografinės knygos meninę vertę, mano nuomone, apibūdina šis dialogas:

„ - Tai ką dabar veiksi?
-Na, pirmiausia susirasiu darbą. O tada darysiu tai, apie ką svajojau nuo vaikystės. Pabandysiu tapti rašytoja.
- Tu, rašytoja? – ėmė juoktis Taka.
- Taip ir maniau, kad nuskambės juokingai. Bet aš rimtai.“

Galiu suprasti, kodėl ši knyga Japonijoje sulaukė net 11 leidimų. Bet nesuprantu, kodėl ji pasirinkta išleisti Lietuvoje. Taip, tradiciškai mes esame įpratę romantizuoti viską, kas susiję su Japonija (kaip ir su kokia kita tolima vakarietiškajai kultūra). O šioje autobiografinėje knygoje, nepaisant intriguojančio viršelio, romantikos nėra nė kruopelytės – turbūt tai vienintelis įdomus knygos momentas.

Dar kartą atsiprašau.

Daugiau

Apie "Mama Afrika"

Sandra Vidauskaitė Žirgutienė

2008-08-11

Knygą galima aptarinėti trimis pagrindiniais aspektais.

Pirma, kaip gyvenimo būdo knygą, norint iš vidaus pamatyti, kaip gyvena šeimos, kurių vienas iš sutuoktinių yra priverstas dėl savo darbo pobūdžio dažnai iš esmės keisti gyvenamąją vietą (diplomatai, tarptautinių kompanijų vadybininkai ir kt.). Kaip tos šeimos kaskart prisitaiko naujoje aplinkoje, kokias buitines ir dvasines problemas sprendžia, kaip integruojasi naujoje aplinkoje ir kaip išmoksta susirasti sau veiklos ir pan. Šis aspektas man buvo pats įdomiausias, mėgavausi autorės pateikiamomis įvairiomis gyvenimo svečioje šalyje smulkmenomis, tarsi netyčia pažertomis buitinėmis detalėmis, motiniškais rūpesčiais ir kažkur už viso to slypinčia gyvenimo prasmės ir tikslo paieška.

Knyga gausiai iliustruota spalvotomis nuotraukomis iš autorės asmeninio archyvo – vėlgi, tai suteikia jaukumo, kai žiūrėdamas į egzotiškus vaizdus supranti, kad tai yra ne kokio profesionalaus fotografo, specialiai išsiųsto į misiją Afrikoje, darbas, o realių paprastų žmonių, ten gyvenančių ir keliaujančių, kasdienybė, atostogos, asmeninė patirtis. Pavydu? Nė kiek. Tiesiog toks gyvenimo būdas. Kitoks.

Antra, „Mama Afrika” gali būti skaitoma kaip kelionių vadovas – deja, silpnokas, nėra ką išsamiau aptarinėti. Įtariu, kad kai kurie skaitytojai labiausiai ir tikisi kelionių vadovo – ir todėl gali likti nuvilti.

Trečia, tai knyga apie Afrikos genčių kultūrą ir tradicijas. Skaitant sumaniai į vietinių žmonių lūpas įterptas legendas, kartais neapleisdavo įspūdis – nejaugi autorė visa tai sugebėjo užrašyti per vertėją kalbindama vietinių genčių senolius? Neįtikėtina. Ar tikrai gerai išvertė, gerai išgirdo, interpretavo ir teisingai užrašė? „Paslaptis“ išaiškėja knygos pabaigoje, kur tarsi kokiame moksliniame darbe pateikiamas naudotos literatūros sąrašas. Man labai patiko, kad kalbėdama apie tradicijas autorė susilaiko nuo kategoriškų vertinimų, be visokių „o pas mus Europoje...“, viską pateikia ramiai, be nereikalingų emocijų, tiesiog „yra kaip yra“.

Ir nežinau, tyčia ar netyčia, po visų Afrikos spalvų ir kvapų praktiškai paskutinis knygos skyrius turi tokį stiprų emocinį užtaisą, kad užverti lapus ir susimąstai. Ir tas skyrius visai ne apie badaujančius vaikus ar apie AIDS, ko stereotipiškai galima būtų tikėtis. Ei, tik nepradėkite skaityti nuo pabaigos J

Daugiau

Apie Paul Reiser "Kūdikystė"

Sandra Vidauskaitė Žirgutienė

2008-08-11

Ar esate kada skaitę tipišką amerikietišką knygiūkštę? Štai ji.

Turėtų būti labai juokinga, gal ir yra labai juokinga, bet tas humoras toks amerikietiškas, kad kartais nebejuokinga (o kartais – prisipažinsiu – net nesuprasdavau – juk aš nesu statistinė amerikietė ir neseku statistiniam amerikiečiui privalomų televizijos šou ir serialų žvaigždžių gyvenimo).

Sveika autoironijos dozė auginant kūdikį pakenkti neturėtų. Net jei kūdikis jau nebe kūdikis, vis tiek smagu paskaityti ir tarsi pažvelgti į save iš šalie: „ooo taip ir aš dariau“, „ne ne, jau taip tai tikrai negalvojau“, „cha cha juk čia apie mano žmoną/vyrą/draugus“. Jei kūdikio dar neturite, bet „kada nors planuojate turėti“, knyga turėtų pasirodyti itin juokinga, nes juoksitės ne iš savęs ir dievagositės, kad kam jau kam, bet jums šitaip tikrai nenutiks.

Reziumė – lengvas skaitalas, pakenkti neturėtų, susipažinsite su labai daug stereotipinių situacijų apie gyvenimą nuo to momento, kai kiti (taip taip, kiti) žmonės nusprendžia, kad jums jau metas turėti vaikų, iki „kuo skiriasi gyvenimas dviese nuo gyvenimo su kūdikiu?“ Pasufleruosiu atsakymą iš knygos: drėgme. Su kūdikiu visas gyvenimas yra drėgnesnis.

Daugiau