Eduard Štorch „Mamutų medžiotojai“

Gediminas Kulikauskas

2008-08-04

Pradėkime paprastai. Nuo to, jog – yra geri „Mamutų medžiotojai“ ir yra prasti „Mamutų medžiotojai“ (pastaruosius dar vadina ir „Gyvenviete prie ežero“).

Laimė, man pirmiausia teko paskaityti geruosius – Eduardo Štorcho.

Blogieji – tai Sergejaus Pokrovskio knygelė. Skaičiau, berods dar nebe audringais 88-aisiais ar 89-aisiais, bet jau purtė nuo primygtinio revoliucionizmo bei klasių kovos brukimo į mamutų medžiotojų gyvenimą... Bjaurus „buožė“ žynys, „teisingas“ medžiotojas ar panašiai. Prisimenu jau kaip per miglas, bet – fe.

Ir ne tiek dėl ideologijos – tiesiog nykokai parašyta, nelabai įdomu.

Ir – ten, berods, dvi apysakos, o ne romanas.

Grįžkime prie geriečio – čekų rašytojo, minėto Štorcho, romaną (rašytas berods 1936-aisiais), prarijau (perkeltine prasme!) žaibiškai, knygą po to skaičiau dar –nioliką kartų (o ką daryt sovietmečiu miestelių bibliotekos pasirinkimo gausa nelepino, prie kokio populiaresnio romano, pvz., „Malajų maišto“ tekdavo pastovėti eilutėje).

Čekas pasakoja apie Vestonicų tunto (Keistas, bet taiklus žodelis, ar ne? Tuntu vadino tą po Moraviją beklaidžiojantį apie šimto pirmykščių žmonių būrį) klajones.

Apie susirėmimus su kitais tuntais, urviniais lokiais (ek, kokia nepamirštama grumtynių oloje, kur visą tuntą „užspaudė“ didžiulis įnirtęs lokys, scena), liūtais (ne, jokių didvyriškumų – pamatę liūtą medžiotojai neša kailį, bet juos, deja, prisivys)...

Medžioklės scenos – natūralios, bet nepurto ir nekelia pasišlykštėjimo (priešingai, paskaitęs, kaip medžiotojai iš šviežienos traukia šiltas, garuojančias kepenis ir, paeiliui, gardžiuodamiesi, ragauja (įsikerta dantimis ir pjauna titnaginiai peiliais kąsnį prie pat lūpų, draugams nepaliaujant patenkintai liulėti ir šūkčioti medžioklės šūkių), nejučia pats.. užsimanai kepenėlių.

Yra ir pokraupių scenelių, na, bent jau mane lengvai supurtė – kai nuolatinio kūdikio klyksmo išerzinta motina, galiausiai čiupo šį už kojytės ir nusviedė į pelkę (po to atsiverčiau darsyk perskaityti ar nepasivaideno – tiek buvo „nusaldinta“ sovietinių multikų ir knygučių –nesakau, kad tai labai jau blogai – vaikystė).

Tačiau nesuklyskite – knygelė žavi ne natūralizmu, bet labiau savo dvasia ir autentika (t.y,. gebėjimu perteikti atmosferą, neiškreipiant natūralumo – kokioje saldžiai mokykliniam amžiui pritaikytoje knygutėje urvinį lokį būtų nudėjęs koks narsuolis, o Štorchas taip nenusipigina...). Viskas čia surašyta lengvai, nuotykių pavidalu, bet siužeto nenuspėsi – tik jau lyg ir nusprendei, kad tas bus pagrindinis herojus, o jis, anava jau ir žuvo...

Nors pagrindinis herojus yra – Kopčemas – berniukas, tampantis paaugliu, o vėliau jaunuoliu. Iš esmės jo akimis ir rodomos visos tos klajonės, nesibaigiančios medžioklės, žaidimai...mmm...Kivirčai, mūšiai, negudrūs išradimai, ugnies praradimas ir jos paieškos. Ai, yra dar du herojai – Kopčemo draugas Voveriukas, na ir pats tuntas.

Kuo dar žavi knygelė – ogi natūraliu psichologizmu. Ką reiškia vien tunto išdavikų sugrįžimo scena. Juos juk turėjo mažų mažiausiai išvaryti iš tunto, pasmerkdami alkanai mirčiai, bet nusprendė tiesiog boikotuoti. Ir kas iš to baigėsi... Akmens kirvuku – į burną. Primena „Sopranus“ – gerąja prasme.

Dar įdomu – autorius gerokai sustiprina įspūdį, kai aprašinėdamas tunto gyvenimą, pvz., laidotuves, po to, lyg tarp kitko, išnašose pažymi (tas kapas buvo rastas tada ir tada, ten ir ten, kasant vandentiekį Prahoje).

Knyga panaši į lygiai taip pat šauniai bei lengvai atmosferą perteikiantį „Rudąjį Ormą“ – na, tik ten suomių rašytojas (nepamenu kas autorius) rašo apie vikingo gyvenimą. Bet ne blogiau.

Tačiau tokių knygelių nedaug – be „...Ormo“ dabar iškart daugiau gal ir neprisiminsiu. Na, nebent „iš kitos operos“ – pvz., kelionių aprašymų, tokių, kaip nuostabioji Pjero Pfeferio „Borneo džiunglėse“ ar (autoriaus nepamenu) – „Laimingoji sala“.

Knygelė tikrai paskatins bent kiek labiau pasidomėti pirmykščių žmonių gyvenimu, padės įsivaizduoti jų būvį ir buitį, na, o labiau pagaulų įspūdžiams – dar ir pastūmės pasirinkti akmenuotą archeologo ar istoriko kelią.

Apžvalgos pabaigoje ketinau tradiciškai paburbėti, kad knygelė taip ir neperleista, bet – akurat, jau perleido – Alma Litera, prieš metus, 2007-aisiais.

Įdomu, kad paskyrė ją vaikams ir jaunimui. Na, tiesos kiek yra, nuotykių romane netrūksta, bet tam tikrą skaitytojų dalį kaip tik tai ir atbaidys – a, jaunimui, na tegul pasiskaito – daugiau su lankais lakstys, ne vien prie kompo kiurksos.

Ką gi, šis perlas neliko užmirštu. Tuo geriau, tuo geriau.

Che, pamačiau, kad ir Renata Šerelytė kadaise pastebėjo („Šiaurės Atėnuose“) „...medžiotojus“.

Aprašė padoriai, bet ir aprašinėdama nesusilaikė nedurstelėjusi geluonies į savo nemėgiamą maginės fantastikos (fantasy) žanrą, tad, pasipiktinęs, skubu cituoti:

Be to, gentis, giminė šioje knygoje vadinama specifiniu žodžiu „tuntas“, kurio nesu aptikusi kituose kūriniuose apie priešistorines gentis. Pavadinimas šiek tiek juokingas ir keistas. Tačiau tai galbūt liudija, kad žmogus jau mokėjo šypsotis, juokas ir žaidimas skaidrino jo sunkią tikrovę. O šiuolaikinėse maginės fantastikos tikrovėse nei tikro juoko, nei humoro nėra. Tai jų silpnoji vieta.

Aga, „tuntas“ neblogas žodis, man irgi įstrigo. O dėl romano „tikroviškumo“ tai atremsime jį senu nuvalkiotu vieno fantastikos rašytojo posakiu, jog didžioji dalis fantastikos, be abejo, šlamštas – tačiau ši proporcija galioja ir visai likusiai literatūrai.

Kaip ir rašiau, iš istorinių knygų dabar greit prisiminsiu tik „Rudąjį Ormą“. Prisiminsite daugiau – prašom netylėti. Tačiau bet kokiu atveju tai bus išimtys nykokame istorinių romanų pelkyne (M. Waltari vis dėlto nepriskaičiuosiu – jie labiau literatūriniai, nei istoriniai).

Bet, kita vertus – su Šerelyje, žmogus, negali ir nesutikti:

Dykra, išmindžiota pėdų ir kanopų, – štai į ką šiandien panaši maginės fantastikos (angl. fantasy) sritis. Kad ir kur žengsi, pataikysi į anksčiau įmintą pėdą. Jei bus pralepenęs ne narsusis Tolkieno hobitas Bilbas Beginsas – tai koks Tolkieno epigonas, stengdamasis pavyti savo guru. Bet Tolkienas pasilieka atminty (asmeniškai man – savo „Hobitu“, o ne „Žiedų valdovu“), o kiti autoriai taip sparčiai pasimiršta, kad net nuostabu.

Bet vertus trečią kartą – jau nukrypau į toli toli į fantasy lankas, tad pats metas apžvalgą baigti.

 

Daugiau

Vytautas Landsbergis „Visas Čiurlionis“

Viktorija Vit

2008-08-03

Gana retas atvejis, kai ir knygos autorius, ir monografijos objektas — puikiai visuomenėje pažįstami vardai. Natūralu, kad tai — ir sėkmingas rinkodaros sprendimas: jei ne dėl pirmojo, tai dėl antrojo pavardės skaitytojai pirks solidžią, nors ir nepigią, knygą.

Tačiau vargu ar autoriaus ir analizuojamo herojaus duetas šiuo atveju yra viešųjų ryšių ir negudraus atpažįstamumo kriterijaus nulemtas sprendimas. Didžioji dalis šios knygos yra pasirodžiusi kur kas anksčiau. Kaip pratarmėje „Maloniajam skaitytojui“ rašo V.Landsbergis, „atrodytų nauja, tačiau turinys nėra toks naujas. Jį iš esmės sudaro dvi peržiūrėtos 1976 m. ir 1986 m. monografijos bei kai kurios kitos publikacijos (...). Antrieji taisyti leidimai viename daikte, toks būtų paprastas nusakymas“(p.8). Kai knygos autorius savo tyrinėjimų objektu domisi kelis dešimtmečius, visokius įtarinėjimus dėl vien komercinių leidėjų motyvų telieka nuryti.

Įdėmus žinovo žvilgsnis į sunkiai aprėpiamą M.K.Čiurlionio kūrybos pasaulį. Taip trumpai apibūdinčiau šią knygą. Įdėmus ir įdomus. Knygoje kruopščiai aprašomi ir analizuojami net ankstyvajame kūrybos etape vykę koncertai, parodos, auditorijos reakcija, žiniasklaidos atsiliepimai. Ne tik muzika ir dailė — knygoje stabtelima ir ties kitomis M.K.Čiurlionio kūrybos stotelėmis, pvz., literatūros darbais ir fotografija (tiesa, apie pastarąją užsimenama tik poroje puslapių). Man ryškiausi pasirodė menininko tapybą nagrinėjantys skyriai. Daugybę iliustracijų su menininko paveikslais lydi išsami analizė; toks tiesioginis aiškinimas gali pasirodyti kiek didaktinis; kita vertus, išlaikytas balansas, kad būtų įdomu ir naudinga tiek nuolat M.K.Čiurlionio kūryba besidominčiam, tiek ir pirmą kartą jo kūrinius matančiam žmogui. Muzikinį M.K.Čiurlionio kūrybos palikimą nagrinėjančioje knygos dalyje adekvatų infomacijos srautą ras ir priims skaitytojas, kuris bent jau natas pažįsta;  o kad įvairių fugų ir sonatų analizė nevirstų nieko nesakančiu tekstu, reikia ir muzikinio išsilavinimo.

Dar pastebėčiau, kad beveik kiekvieno knygos puslapio apačioje nusidrieka ilgas išnašų sąrašas. Cituojama daug įvairių šaltinių: nuo artimųjų atsiliepimų iki žinučių apie kūrybą to meto žiniasklaidoje. Lyg subtilus prieskonis menininko gyvenimo laikotarpį paryškina citatose išlaikomas to meto senobinis kalbos stilius. Tačiau džiugu, kad daugelyje skyrių lieka aišku ir paties V.Landsbergio pozicija, jo interpretacijos, subjektyvus, tačiau skaitytojo pasitikėjimo vertas žvilgsnis. Kitaip tariant, išlaikomas aiškus santykis su knygos objektu, dėl ko taip pat verta tik pasakyti „bravo“.

Vienintelis dalykas, dėl kurio galbūt paniurnėčiau — tai knygos pavadinime suformuluotas užmojis. Ar iš tikrųjų tas M.K.Čiurlionis čia — jau visas? Kūrybine prasme — taip (nors viename interviu V.Landsbergis yra sakęs, kad šio menininko kūrybos tyrinėtojų laukia dar daug atradimų). Tačiau aš kiek pasigedau žmogiškosios menininko pusės, jo santykio su kasdienybe ir kasdieniniais... To, ką, pamenu, radau su didžiuliu goduliu kadaise perskaitytoje J.Čiurlionytės knygoje „Atsiminimai apie M.K.Čiurlionį“. Ar čia to reikėjo — nežinau. Bet be to joks žmogus juk nėra „visas“.

Nepaisant to, ši solidžios apimties knyga verta tikrai daugiau, nei užmaršties dulkėtoje lentynoje svečiams „ant akių“. Vienas geriausių mano šių metų knyginių atradimų.

Daugiau

Edward Lucas „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“

Krekas

2008-08-03

Leidykla „Baltos lankos“ nusipelno pagarbos žengusi naują žingsnį pastarųjų metų Lietuvos knygų rinkoje – nebepamenu, kada paskutinį kartą lietuvių kalba skaičiau užsienio autoriaus apybraižą, monografiją ar kitą dokumentinio stiliaus kūrinį šiandienos aktualiais klausimais. Naujoji leidyklos serija „Dabar“ debiutuoja Edward‘o Lucas‘o knyga „Naujas Šaltasis karas“.

Knygos pavadinimas – „Naujas Šaltasis karas“ – bent kiek besidomintiems paskutinių penkiasdešimties metų istorija atskleidžia autoriaus pagrindinę mintį. Norintiems iš karto sužinoti, kas, E. Lucas‘o nuomone, kaltas dėl tokių „santykių“, skirtas „išplėstinis“ apybraižos pavadinimas – „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“.

Kyla abejonė, kam skaityti knygą, jeigu pavadinimas atsako į pagrindinį klausimą (šiuo atveju – kokie šiuo metu, t. y. paskutinių 5 metų, Vakarų ir Rusijos santykiai?), tuo labiau, kad dauguma šios knygos tikslinės auditorijos neabejotinai žino „senąjį“ Šaltąjį karą.

Atsakymas priklauso nuo požiūrio į kitą klausimą: kodėl taip atsitiko? Jeigu palaikote E. Lucas‘o nuomonę, kad V. Putino valdomos Rusijos ir Vakarų šalių santykiai grįžo į ikigarbačiovinės TSRS laikus, knyga bus vertinga tuo, kad joje aiškiai ir detaliai išdėstyta krypties pasikeitimo eiga: V. Putino atėjimas ir įsitvirtinimas valdžioje (I-III skyriai), jo vykdytos(?) politikos ideologija (V skyrius) ir priemonės (IV, VII, VIII skyriai). Manantys, kad kitos valstybės (ypač Lietuva, Estija, Gruzija, JAV) negarbingai elgiasi su Rusija ir nori jai tik kenkti, ją apgaudinėti ir žeminti, vertėtų šią knygą perskaityti vien dėl to, kad žinotų „priešų“ argumentus ir ruoštų savuosius kontratsakymus.

Apybraižą sudaro 9 skyriai, kurių pavadinimai, kaip ir dera žurnalistui, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo nagrinėjamas temas: „Putino kelias į aukštumas: kaip KGB užgrobė valdžią Rusijoje“, „Putinas valdžioje: naujojo režimo lyderiai ir nevykėliai“, „Grėsminga dingstis: kaip Kremlius naudoja valstybės galią prieš kitaip manančius“, „Dujotiekio politika: grėsmė ir tikrovė“ ir t. t. Knygoje rasite „Pratarmę Lietuvos skaitytojams“ ir nemenką 14 puslapių įžangą, kurią siūlyčiau perskaityti kiekvienam – neturintiems noro ar galimybių ji bus puiki knygos santrauka (kaip minėta, ne tokia jau trumpa), o skyrius galima skaityti atskirai pagal dominančias temas.

Atmetus kai kurias detales, šią knygą galima pristatyti kaip pastarųjų 5 metų Lietuvos užsienio politikos su didžiąja kaimyne kryptį. Diskusijas, kiek ji sutampa su E. Lucas‘o požiūriu, yra nuolatinė ir tikslinga, paliksiu politologams, tačiau ne specialisto akimis matyti daug panašumų.

Kadangi apybraižoje dėstomas požiūris man nebuvo naujiena, todėl, skaitant knygą, labiausiai šokiravo ne paskutinio dešimtmečio Rusijos politikos faktai, o supratimas, kad kai kurie iš jų visiškai atitinka ir Lietuvos gyvenimą: „Rezultatas – visą dešimtą dešimtmetį Rusija buvo politinis turgus, kur improvizuoti kioskai siūlė viską: nuo atskiesto komunizmo iki ultranacionalizmo, teokratiją, radikalų liberalizmą ir pragmatiką Vakarų Europos modelio politiką. Pastarosios šalininkai prisiklijavo liberalų, konservatorių, krikščionių demokratų ir socialdemokratų etiketes. Tačiau embrioninės vakarietiško modelio partijos beveik neturėjo narių, o jų idėjos Rusijoje išleido itin menkas šaknis. Dauguma jų išliko tik kaip atskirų asmenų fanų klubai. Pinigai plaukdavo iš „rėmėjų“ – įtakingų verslininkų arba į valdžią išrinktų turtingų valdininkų. <...> Buvo sunku suprasti, kokioms politinėms idėjoms šios partijos atstovauja. Dauguma kalbėjo apie palankesnę „socialinę politiką“ (tai nesunku, kai milijonams senų žmonių apgailėtinos pensijos mokamos per vėlai arba išvis nemokamos). Vaizdą praturtino įvairus nepasitenkinimas ir ksenofobija. Rusijos gyventojai pamažu prarado savo pirminį naivų susižavėjimą visais vakarietiškais dalykais ir vis dažniau dėl ekonominių ir socialinių bėdų kaltino „užsieniečius“. Tačiau žvilgtelėjus atidžiau buvo akivaizdu, kad iš teisų tos partijos tikėjo tik patekimu į valdžią ir buvimu ten. Per 1993 metų gruodžio rinkimus į Dūmą scenoje pasirodė pirmoji naujos rūšies Vladimiro Žirinovskio liberalų demokratų partija ir stulbinamai laimėjo 23 procentus balsų. Ji nebuvo nei liberalūs, nei demokratiški. Jų pozicija buvo ekstremistinė, kartais iki absurdo. <...> Šiaip ar taip, pagrindinis Žirinovskio vaidmuo, atsitiktinai ar ne, buvo laužyti tabu: palyginus su juo, dauguma kitų politikų atrodė sveiko proto“ (146 p.).

P. S. E. Lucas‘as (g. 1962 m.) – savaitraščio „The Economist“ žurnalistas, apie Centrinę ir Rytų Europą rašantis dvidešimt metų. Lietuvą, Latviją, Estiją, Lenkiją žino ne tik iš paradinės pusės – ne kartą jose lankėsi ar gyveno. Skaniausias kąsnis lietuviams – E. Lucas‘o pase buvo įspausta Lietuvos viza Nr. 0001.

„Būčiau kur kas laimingesnis, jei šitos knygos nebūtų reikėję rašyti.“ (14 p.)

Daugiau

Jurga Šeduikytė „Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“

Mirmeka Alba

2008-08-03

„Sliekas“ toli gražu dar nebuvo blogiausias roplio gautas vardas – kaimynystėje gyveno keli žalčiai, vardu PoŠimtsPerkūnųŽalčiai, bent dvi TpfuGyvatės ir viena OiKokiaŠlykštynė.“ (p. 23)

Štai tokiu senoviniu būdu, pagal pirmą išgirstą žodį ir buvo pavadintas žaltys, vienas iš dviejų pagrindinių istorijos personažų. Katinėlis Pašiauštas bandė pasivadinti pats, ir vardą išsirinko pagal savo keistą, taip ir nepaaiškintą spalvą – Žalias, tačiau sužinojo, jog katinams vardus duoda kiti katinai, maža ką tu sau susigalvoji... Jei jau apie vardus, knygelės autorė Jurga Šeduikytė vardą turi ne iš rašytojavimo, o iš muzikos srities, ir gerą vardą. Ar ji jo nesusigadino šia knyga?

Ne, nesusigadino. Kitas dalykas, kad itin entuziastingos leidėjų liaupsės dažnai būna naa, tiesiog leidėjų liaupsėmis...

Istorija būtų paprasta kaip dvi kapeikos: kačiukas sutinka žalčiuką, jie susidraugauja ir eina atlikti privalomo kvesto. Paprasčiau sakant, ko nors įveikti, kad ką nors gautų. Sakau „būtų“, nes pasaka nėra vien vaikučiams pabiručiams, su aiškiu veiksmu, aiškiais sakiniais ir aiškiais personažais. Iš tiesų ji gerokai įklimpusi pūkuose, ypač kai kurie sakiniai; taip ir norisi paredaguoti. Reiktų visai nedaug, pvz.: „Buaaa, - pasakė užkoneveikta Kraupužė ir nerangiai kaip didelė spurga šleptelėjo į tamsą po krūmu“ (p. 33). Išeitų, jog didelės spurgos yra nerangios, - abejotina savybė daiktui. Užtektų perkelti žodžius: „nerangiai šleptelėjo į tamsą po krūmu kaip didelė spurga“. Kad spurga gali šleptelti, turbūt nesiginčysime. Viena vertus, tai tarsi smulkmena, kita vertus, panašus  kalbos nesuvaldymas krinta į akis keliose vietose. Tai ir pavadinau pūkais – kai istorija beriedėdama apsivelia. Šiuo atveju labiau  – įsibėgėdama, nes po superpūkuotos pradžios pamažu atsiranda ir spygliukų. Ne veltui ir Sliekas trokšta „paaštrėti“ – tokiam glotniam, be nagučių jam esą labai sudėtinga išsilaikyti nenuslydus, o aplink ruduo, šlapi lapai ir kitokie nemalonumai... Tad jis išprašo keleto spyglių iš bambeklio PaKaktuso-KopaKaktuso, ir jais naudojamasis, spjovęs į visus gamtos dėsnius, visai šauniai laksto!

Turbūt nesitikite, kad papasakosiu siužetą: kas ką gąsdino, kas ko išsigando, kas ką sutiko, susipažino ir susidraugavo, ir kas tas kraupusis Baisozauras, gyvenantis senojo Gluosnio drevėje. Nes! Esmė iš tiesų ta, jog pakeliui herojai bando pažinti tiek save, tiek vienas kitą, tiek aplinkinį pasaulį. Pavyzdžiui, Sliekas yra didelis Tylos gerbėjas, o dar – mėgėjas pamąstyti. O Pašiauštas – neramus ir spontaniškas, bet tikrai draugiškas katinukas. Kartais veiksmas, pokalbiai ir apmąstymai ir supinami kiek nerangiai, na, bet viskas – praktikos dalykas. O štai fantazijos duodant personažams vardus J.Šeduikytei tikrai netrūksta. Barsukas Dundukas, apuokas Gūglas, blakė Šaškė, katinėlis RaMiau... Būtent tokie, kokius norisi nukniaukti į kasdienę apyvartą ir ką nors jais pavadinti.

O dar knygoje retsykiais naudojama ir „senųjų Miško gyventojų kalba“: „Kelt, puikusis kirmine, reikia tabaluot pas Zosinaklį antkrapšlio vogt!“, išgirsta vieną rytą Sliekas, klausydamasis Pašiaušto kalbos per agrastą, įkritusį į ausį (nemažos ausys!). Argi ne gražiai skamba „Kvankarėkštvabaliai tolėtosios kelalį surijo“, kad ir ką tai reikštų...

Vis dėlto – kam ši knyga skirta labiau – mažiems ar dideliems vaikams?

Man regis, labiausiai knyga skirta... dovanoms. Kieti viršeliai su mielu piešiniu, itin geras popierius, gausios iliustracijos (kai kurie J.Šeduikytės piešiniai labai simpatiški, o kai kuriems tarsi pritrūko kelių minučių apdorojimo), atitinkama kaina... Net jei netrauksite jos dažnai pavartyti, ji tikrai gražiai atrodys lentynoje.

 

Daugiau

Aleksej Pechov „Mantikoros ženklas“

Mirmeka Alba

2008-07-29

Mėgstate knygose girdėti špagų žvangesį, stebėti baronų, grafų bei vikontų rietenas ir rafinuotą sąmojį, panaršyti Bažnyčios bei pasaulietinės valdžios užkulisiuose, klaidžioti su herojais triukšmingomis miesto gatvėmis, vaikantis kokį šnipą ar paslaptingą gražuolę? Jei to negana – štai jums dar ir magija, legitimi, valdoma bažnytininkų, ir nelegali, kurią bando praktikuoti Gundytojo pasekėjai, o taip pat šiurpi ir paslaptinga senovinė Juodojo kontinento magija... A.Pechovo suplaktas kokteilis pasirodė toks gardus skaitytojams, kad 2006 m. „Mantikoros ženklas“ buvo 2004 m. žurnalo „Mir fantastiki“ išrinktas geriausiu metų Rusijos magiškosios fantastikos romanu.

Kad knyga labai gerai skaitosi, galiu patvirtinti. O kad ji turi tokius pat kabliukus, kaip ir kiti panašaus žanro kūriniai – gal kitaip ir neįmanoma?

Tarkime, tradicija, jog „špagos ir apsiausto“ romanuose pagrindiniai veikėjai – tie, kurie bando viską išpainioti, o kaip rezgamos intrigos ir sąmokslai ar sudaromi sąmokslai, mes nematome. Ir šioje knygoje markizas Fernanas de Souza, kontražvalgybos kapitonas, įmestas į įvykių sūkurį, kapstosi jame aklai: kažkas visas gijas jau suvijo, padarė grandiozinį paruošiamąjį darbą, papirkinėdamas, tardamasis, grasindamas, ir štai jums, markize, kokie 400 puslapių, kad suprastumėte, kur šuva pakastas... Ir ar verta jį iškasti. Kitas neišvengiamas elementas – šnipas pasirodo ne tas, kurį nurodo užuominos, pamėtomos skaitytojui arba veikėjui. Bet, kaip jau sakiau, ko gero, tokios yra paties žanro apspręstos taisyklės, ir mums belieka įvertinti, ar meistriškai jomis naudojosi autorius.

Fernano pasaulyje ne tiek jau daug „stebuklų“. Drakonai neskraido, burtininkai burtų lazdelėmis nemosikuoja, o ginklus kala visai ne nykštukai. Ir net įvairūs Šventosios Bažnyčios ordinai, kurių rankose yra magijos monopolis, trokšta labai žemiškų dalykų – galios, valdžios. Fernanas nelabai mėgsta tiek šiuo metu didžiausią įtaką turinčius Briano kraujo ordino narius, tėvus-tardytojus, tiek dar nuožmesnius pilkuosius vienuolius, kuriuos liaudis ne veltui praminė harpijomis. Kita vertus, jo paties segimas kontražvalgybos ženkliukas taip pat labai daug ką verčia drebinti kinkas. Ir vienų, ir kitų griežta, dažnai žiauri jėga skirta tam pačiam tikslui – palaikyti valstybėje ramybę, stabilumą, surasti ir pašalinti tarp savų įsitaisiusį vidinį priešą. Bent jau taip atrodė iki tol, kol tirdamas keistą kavalerijos maršalo nužudymą Fernanas neperbėgo kelio Bažnyčiai...

O paskui jau ir užsakomosios žmogžudystės, ir netikėti siužeto vingiai, ir magijos protrūkiai, įdomūs, gyvi personažai (na, tiesa, kai kurie galų gale tampa negyvais). Kas džiugiai nuteikia – personažas nėra nenatūraliai teisuoliškas geležinis supermenas be asmeninio gyvenimo (kurgi, turint tokią pašėlusią žmoną – lamiją – laivo kapitonę...), be abejonių ir neišvengiamai lydimas sėkmės. Bet skaitytojas vis tiek jo pusėje. Nors gal ir nenorėtų, būdamas įtariamuoju, kada nors kokiam nors pasaulyje susitikti...

Daugiau

Robert J.Sawyer „Skaičiuojantis dievas“

Mirmeka Alba

2008-07-24

Būna mokslinės fantastikos knygos, kuriose visos prielaidos plėtotis veiksmui (paprastai nuotykiui) jau įvyko „iki pirmojo puslapio“: nesvarbu, kaip ir kada, bet kažkas išrado supervariklius, susidraugavo ar spėjo susipykti su nežemiškų civilizacijų rasėmis, susintetino vaistus nuo vėžio, sukūrė apsauginius skydus. Ir būna knygos, kuriose einama sudėtingesniu keliu: rodoma, kaip vyksta procesai, kuriems lemta pakeisti žmonijos gyvenimą.

„Skaičiuojantis dievas“ – kietoji mokslinė fantastika. Lai atleidžia man genetikai ir pats autorius, kad iš gausių kalbų apie DNR sudėtį teprisimenu, jog ją sudaro keturios medžiagos, kurių pabaiga „-inas“, o penki didieji rūšių išnykimai Žemės istorijoje įvyko prieš kažkiek* milijonų metų... Mokslas mokslu, tačiau labiausiai darė įspūdį kas kita.

Ir – ne, tai buvo ne nuotykiai. Šis romanas – anaiptol ne nuotykinė fantastika. Labiausiai man patiko jausmas, kad autorius tikrai gerai žino tai, apie ką rašo. Kad jis pats nekart lankėsi Karališkajame Ontarijo muziejuje, kur dirba pagrindinis knygos veikėjas. Kad jis domisi paleontologija. Kad dievino vaikystėj serialą „Žvaigždžių kelias“. Ir peržvelgus R.Sojerio autobiografiją, galima lengvai rasti to įrodymus. Tikrumo jausmas, skaitant mokslinę fantastiką – gana retas dalykas. Tiesa, šis Kanados rašytojas kartais piktnaudžiauja, prismaigstydamas daugybę filmų aktorių, mokslininkų pavardžių, kurios, bent jau man, tėra tuščias garsas... Užtat nėra tuščias garsas problemos, kurias jis mini romane. Kaip svarbu turėti gerą sveikatos draudimą, kad susirgus nereiktų kankintis negaunant kompensuojamų vaistų; sprogdinantys „abortų klinikas“ protestuotojai; obskurantų mėginimai uždrausti evoliucijos mokymą mokyklose; mokslo įstaigų finansavimo apkarpymas...

Pala pala, o kurgi fantastika?

Fantastika atkeliauja į visiškai mums pažįstamą, nė kiek nepastūmėtą ateitin kasdienybę. Vieną gražų rytą į muziejų įžingsniuoja milžinišką voragyvį primenantis ateivis ir paprašo susitikimo su paleontologu. Jo tikslas – sužinoti, kokiu metu Žemėje vyko masiniai išnykimai, privertę evoliuciją daryti „ėjimą žirgu“, leidžiant iškilti prieš tai pakraštyje gyvavusioms klasėms ar rūšims. Juos aiškinant sukurta nemažai teorijų, tačiau dabar reikia teorijas pritaikyti dar prie vieno fakto: tuo pat metu panašios katastrofos ištiko ir dar du protingų būtybių dabar apgyvendintus pasaulius, ir greičiausiai būtent jų dėka tos protingos būtybės galėjo atsirasti ir vystytis. Visą gyvenimą kovojęs su tamsuoliais, daktaras Tomašas D. Džerichas staiga iš ateivio forhilnoro išgirsta teiginį, kad viso to priežastis – Dievas, ir jis, kaip mokslininkas, to negali nesuprasti! Bet jei jau Dievas, kad ir kas tai būtų, paspaudė gaiduką, po kurio pasigirdo „Didysis bum“, Tomašas pageidautų pamatyti „rūkstantį pistoletą“ – tiesioginį įrodymą, o ne išvedžiojimus apie galimybes.

Ir jis prisiprašo...

„Skaičiuojantis dievas“ – ne vien kietoji mokslinė fantastika, tai dar ir labai žmogiška knyga, kurios pagrindinis veikėjas – visai ne superherojus, ne didvyris, o darbą ir savo šeimą mylintis, tačiau sunkiai sergantis žmogus, kamuojamas ne vien fizinio skausmo, bet ir blaškymosi tarp principų ir menkos vilties išprašyti pasveikimą.

Man rodos, pagal šią knygą „Holivudas“ niekad nepastatys trilerio. Ir tai daug ką apie ją pasako.

 

* Tiesa, norisi priminti redakcijai, jog ar kalbama apie milijardus, ar apie tūkstančius metų, ne „metai“ yra žodis, prie kurio reikia derinti skaitvardį: ne ketveri, o keturi milijardai metų...

Daugiau

Jamie Oliver „Gaminame su Oliveriu“

Krekas

2008-07-13

Sekmadienio rytas – nuostabiausias savaitės laikas, tos kelios iš 168 valandų, kai gali save palepinti: ilgiau pamiegoti, niekur neskubėti, nes visi darbai ir užduotys jau atlikti (ar bent jau turėtų būti atlikti) – draugai aplankyti, alus išgertas, vakarėliai atšokti ir t. t.

Man – pelėdai pagal dienotvarkę ir tinginiui pagal charakterį – sekmadienio rytas prasideda po 10:30. Tačiau kol užsiplikau arbatą, kol pasišildau vakarykščius pietus/vakarienę, kol šiuos pusryčius susinešu į svetainę, kol įsijungiu TV, ateina ir 11:00 – laidos „Oliverio šou“ pradžia.

Man patinka ši laida. Jos vedėjas labai panašus į mane: esame vienmečiai, sekmadienio rytą esu toks pats susivėlęs (aš dar ir nesiskutęs), abu mėgstame maistą – jis gaminti, aš kimšti. Tačiau rasite ir skirtumų: Jamie‘s Oliver‘is angliškai beria prieskonių pavadinimus, kai aš net lietuviškus atitikmenis pirmą kartą girdžiu, sekmadienio rytą jis nenustygsta TV ekrane, o aš, kaip minėjau, niekur neskubu. Tačiau tai nesvarbu, nes, žiūrėdamas šią laidą, savo pašildytus vakarykščius pietus sulapnoju kaip aukščiausios klasės restorano „Fifteen“ patiekalą.

Jamie‘s Oliver‘is Lietuvoje turi nemažai gerbėjų, nes, tikint knygynų sudaromais parduodamų knygų Top 10, jo knyga „Gaminame su Overiu“ neiškrenta iš šio topo nuo pat išleidimo pradžios ir, praėjus beveik pusei metų, vis dar dažniausiai yra pirmajame trejetuke.

Šios knygos tikslas, kaip mini pats J. Oliver‘is, – paskatinti kiekvieną ruošti valgius: nuo lengvų užkandžių, šeimyninių pietų iki neužmirštamų vakarėlių. Tačiau knygoje rasite ne tik receptus (jie suskirstyti į keletą skyrių: „Salotos“, „Sriubos“, „Makaronai“, „Mėsa“, „Desertai“ ir pan.), tačiau J. Oliver‘io pastabų/komentarų, kuriuos pavadinkime filosofija.

Nuo pastarosios ir pradėkime: ji nesiskiria nuo TV laidose dėstomo požiūrio, t. y. naudoti vietinius produktus, juos pirkti ne didžiuosiuose prekybos centruose, o turguje iš pačių augintojų, naudoti ne pusfabrikačius, o ekologiškas mėsą, daržoves ar vaisius. Trumpai tariant, kaip ir kitur, virtuvėje taip pat reikia naudoti galvą (nereikia to suprasti tiesiogiai).

Gerbiu J. Oliver‘į už jo pastangas pagerinti mokyklose ruošiamus patiekalus, sveikesnio maisto populiarinimą, tačiau skeptikui jo siūlymas „Produktai turi būti prieinami, vietiniai, įperkami, paprasti ir skanūs“ (VIII p.) gali atrodyti veidmainiškas, kai Jungtinei Karalystei skirta knyga be komentarų ir alternatyvių pasiūlymų tiesiog išverčiama ir pristatoma Lietuvai: raskite Vilniuje kokybišką, šviežią ir pigų kalmarą ar „Bramley“ veislės obuolių. Keistokai atrodė ir kai kurie vertimai: ropytės (roputės?), bekoniena, buivolių (kitur jau – karvės) pieno mocarela ir t. t.

Tačiau grįžkime prie svarbiausio – receptų: ar įmanoma ir ar skanūs pagal šią knygą pagaminti patiekalai. Apie valgių paruošimą aš nieko nepasakysiu (nors, kaip minėjau, su J. Oiver‘iu mes turime daug panašumų), tačiau ta, kuri žino, kur mūsų namuose yra puodai, sako, kad jeigu tik turi visus produktus, paruošti patiekalus nesudėtinga. O į klausimą, ar šie valgiai skanūs, neabejotinai galiu atsakyti – taip (tikiuosi nepamiršote, kad juos gaminau ne aš, o ta, ant kurios pečių laikosi visi keturi virtuvės kampai). Bendra išvada: pradedančiam virtuvininkui daugelis šios knygos patiekalų gali nepavykti, tačiau naudojantys šią knygą tik kaip gaires, ras kuo pagardinti savo meniu.

Pabaigai pastebėsiu, kad po to, kai namuose atsirado ši knyga, labai pasikeitė mano kartu su J. Oliver‘iu valgomas maistas: dabar TV laidą „Oliverio šou“ rodo ir šeštadieniais 16:15, t. y. šią laidą žiūriu ir tuo metu, kai gaunu šeštadieninius originalius karštus pietus – skirtumas daugiau nei akivaizdus!

Skanaus!

Daugiau

Marius Jonutis „Mėlyna žalia. Žodžių rinkiniai be pavadinimų ir skyrybos ženklų“

Viktorija Vit

2008-07-09

Pradėsiu, kaip ir dera, negražiai: ši knyga turi priežasčių, kad visokio plauko snobai ją bijotų paimti ir atsiversti. Šitoje visokių žvaigždžių eroje, kai visi moka viską, o ypač — rašyti knygas, dailininko poezijos knyga gali sukelti pelnytų įtarimų. O be reikalo.

Tiek pasakiau negražiai, o dabar jau medus ir midus: nuo pirmųjų puslapių nepaleidžia mintis, kad ši knyga — kažkoks labai jaukus reikaliukas. Paties autoriaus pavadintas tiesiog „žodžių rinkiniais be pavadinimų ir skyrybos ženklų“. Pastarųjų iš tiesų nėra. Užtat yra daug meilės viskam — savo moteriai, savo kiemui, savo gyvenimui. Daug šilumos, kartais — lašas graudulio, lašas ironijos, žiupsnelis humoro. Daug nuoširdumo. Čia ne receptų knyga, ir taip svarstyti jos turinį gal net neetiška. Bet visus eilėraščius sukramčiau kaipmat lyg karštutėlį pyragą. Noriu dar.

Ypač „įkrito“ mokėjimas kalbėti apie paprasčiausius kasdienius dalykus labai paprastai, mokant stebėtis lyg vaikui, bet kartu ir nuveriant savo ir kito gyvenimą žvilgsniu iš šalies, suvokiant, kad esi tik keleivis autobuse,  tik degantis laužas, tik vienas iš tūkstančių gyvenimų. Šituose „žodžių rinkiniuose“ aiškiai gyvena Dievas, ir čia jau nieko nebepridursi.

Būtų nuodėmė nepacituoti eilėraščių, tik kaip čia neperrašius visos knygos. Čia vienas pirmųjų:

 

žydinčių vyšnių šviesoje

šią naktį

liečiu tavo kūną

dievas mano pirštų

galiukuose

suprantu kad esu

               ne be reikalo     (p.4)

 

 

Ir dar:

 

dangum pakvipo

pavasariu susprogo

gyvenimu suskambo

nebūdamas žinočiau

                         čia tu                                (p.10)

 

 

O dar va šitas:

 

juk kažkada visi

jau buvom negyvi

tai ko gi čia bijoti

juk gėlės vis taip pat žydės

tik nusiskinti jų nebegalėsim

           o ar kvepės           (p.18)

 

O čia dar vieno žodžių rinkinio pabaiga:

 

(...) bet dievas ne ten

gal šiąnakt jis

grįš su tavim iš kelionės

gal auštant atplauks

su migla virš upelio

tik niekaip

nesuskaičiuoju

ar vienas jis visur

ar visur jų

tūkstantis

bet tiek kaip šįvakar

čirškiančių paukščių

dar niekada

                         negirdėjau                  (p.55)

 

 

Ir džiaukitės, kad nepaliaujamai stringa „enter“ klavišas, nes taip tęsčiau ir tęsčiau iki pat 126-ojo.

Dar nepaminėjau, kad visa knyga iliustruota paties autoriaus. Ką tai reiškia, manau, supratote.

Pabaigai — pajuokausiu (te niekas neįsižeidie):

Skaitau

Garsiai ir tyliai

Balsu ir šypsena

Skelbiu kitiems

Lyg kokią

Gerąją naujieną

 

Apimta juokingai

Saldaus išdidumo

Tarsi būtų

Mano ar apie mane

Ar bent atrastos                 

Mano abi —

Ir mėlyna, ir žalia

 

Džiaugiuos, krykštauju

Kartais kiek susigėstu

Kad buvo taip netikėta

Žiūriu — viršelyje

Šypsosi tyliai autorius

 

Netikėta?

Pati kalta.

 

Daugiau

Milorad Pavič „Antrasis kūnas“

Viktorija Vit

2008-07-09

Jei nebūčiau girdėjusi apie šį autorių, jei nebūčiau skaičiusi jo „Vidinės vėjo pusės“, šio romano neabejotinai būčiau priblokšta — nei daugiau, nei mažiau. Bet kadangi abi „jei“ sąlygos buvo išpildytos, labai daug iš šios knygos tikėjausi. Tiek ir gavau.

„Antrasis kūnas“ — romanas, po kurio pasirodymo kritikai, jei tikėsime knygos anotacija, rekomendavo M.Pavičių pristatyti Nobelio literatūros premijai. Parašiau ir suabejojau, ar iš tiesų tai taip svarbu. Bet aš nuoširdžiai nežinau, ką dar pasakyti apie šį daugiasluoksnį, sudėtingą, tirštą ir intensyvų, bet neabejotinai užkabinantį ir savo intelektualinėmis grimasomis ne varginantį, o stulbinantį ir kerintį kūrinį. Knygynuose jo tikriausiai niekas neparekomenduos įtraukti į vasaros skaitinių sąrašą. Bet kada dar gali įmerkti atvėsusias smegenis į tokį romaną, kur iš skaitytojo reikalaujama beatodairiško susitelkimo, žinių ir kartu — polėkio leistis į tokią neįprastą kelionę.

Kad nebūčiau apkaltinta poreikiu pasirodyti protinga, pripažįstu: iš karto pavyks (bent jau man pavyko) išlukštenti anaiptol ne viską. Visko gal ir niekada nepavyks, nors lukštenimų dar bus ne vienas. Bet tokia literatūrinė improvizacija mirties ir pomirtinio gyvenimo temomis gali būti perskaitoma net kaip smagus savotiškas detektyvas su fantasmagoriniais elementais. Tik jei  ne penktame, tai šimtas penkioliktame puslapyje vis tiek, tikiu, smigtelės toks ieškojimo ir prasmės klaustukas. Ir nepaleis net užvertus paskutinį knygos puslapį. Gera tema, pasirinkta gero rašytojo — kas gali būti geriau? Ir nors per pastarąjį dešimtmetį įvairių bandymų interpretuoti Bibliją ir Jėzaus istoriją pasipylė lyg iš gausybės rago, šią knygą, taip pat neaplenkusią minėtos tematikos, paskaityti labai rekomenduočiau.

Siužeto nesiryžau nupasakoti ne be reikalo. Kaip rašoma knygos viršelyje, „herojai — trys serbų rašytojai ir trys jų gyvenimo moterys. Rašytojo valia jie gyvena XVIII amžiaus Venecijoje bei Vengrijoje ir kartu XXI amžiaus Belgrade“. Ir negalėčiau ranką prie širdies pridėjusi prisiekti, kad tų rašytojų yra tikrai trys. O dar labiau suabejočiau dėl tų moterų. Ne dėl to, kad skaičiau neatidžiai ar kad siužeto šuoliai privertė susipainioti. Geriausiai šią knygą, mano nuomone, apibūdintų palyginimas su egzotišku, kerinčiu, ir svetimu, ir kažkuo labai artimu miestu. Kai pirmą kartą trauki jo gatvėmis išsižiojęs ir vos spėjantis gėrėtis, stebėtis, gūžčioti pečiais. O vakare atsisėdi kokios neįmanomo keistumo kavinės prieblandoje ir pagalvoji, kad čia tai bent diena buvo. Nuo įspūdžių ištinusioje galvoje tiesiog jau nesusirikiuoja mintys, kiek ten iš tiesų tų minaretų matei — ar septynis, ar devynis.

Kol dar visai nesuėmė graudulys, dėkingumas ir nepradėjau dėkoti leidyklai, vertėjui, dailininkui ir spaustuvininkams, čia ir baigsiu.

Daugiau

...snaudžia tamsūs miškai...

Gediminas Kulikauskas

2008-07-09

Ko gero gražiausiai Gediminas Isokas aprašė Lietuvos medžių amžių, senatvę ir mirtį – štai liepa „...sulaukusi pusę tūkstančio ar net šešių šimtų metų, prakiurdavo, grybus įsileisdavo, kurie ją merdinčią, alino, kol koks viesulas paliegėlę nuversdavo ar pati sukniubdavo.“

Iš beržų retas kuris „...pusantro šimto metų sulaukęs, griūdavo ir subyrėdavo į gabalus.“ Minkštakamienės drebulės ištverdavo dar trumpiau – tik kai kurios „...sulaukdavo šimto metų, o kriaužotais stiebais, kuriuose peri geniai, meletos ir kiti sparnuočiai, dar kurį laiką ir jau mirusios stūkso.“

Panašiai ir skroblai, medienos kietumu konkuravę net su ąžuolais, jie „...vos pusantro šimto metų jau apmiršta, o kiti žiemomis apšąla ir vėl atželia.“

Klevai „ištempdavo“ kiek ilgiau, tik „...prašlamėję porą šimtų metų, gaišatį jusdavo.“ Tiek pat paupiuose ar dumblėtose lygumose išgyvendavo ir „...juodalksniai, vadinti velnio medžiais...“.

Guobos, uosiai, galėdavo sulaukti ir trijų šimtmečių. Eglės sulaukdavo 400-500 metų amžiaus, o pušys, Isoko vadinamos „lietuviškomis palmėmis“ – iki šešių šimtmečių.

Ąžuolas, žinia, galėdavo keroti ir iki pusantro tūkstantmečio, tačiau buvo pergyvenančių ir jį, pvz., kadagiai, kartais nugyvendavę ir poros tūkstančių metų „amželį“.

Bet kas gi iš medžių Lietuvoje pats ilgaamžiškiausias?

Ogi vieninteliai spygliuočiai „...neturintys sakotakių ir sakų, kurių spygliai, vaisiai arkliams, karvėms mirtinai nuodingi, pamėgę kalkėtas dirvas, dešimties-dvidešimties metrų medžiais gyvendavo nuo tūkstančio iki keturių tūkstančių metų.“ Tai – kukmedžiai, dar XIX a. sutinkami Prienų, Raseinių ir Švėkšnos apylinkių miškuose, tačiau, matyt dėl to nuodingumo, mūsų dienų jau nesulaukę.

Tai – tik menkutis solidaus, beveik 500 puslapių storio „Lietuvos girių ir medžioklės istorijos“ tomo epizodas, bet, tikiuosi, įvertinsit autoriaus gebėjimą įdomiai ir vaizdingai aprašinėti Lietuvos miško pasaulį.

Knygą knieti pavadinti enciklopedija-albumu tiek dėl ir informacijos kiekio (diiidžiulis), tiek dėl iliustracijų (326 iliustracijos), spaudos kokybės. Galų gale, ji paprasčiausiai fiziškai sunki – kaip ir dera rimtai enciklopedinio pobūdžio knygai.

Kita vertus – miškas aprašinėjamas gyvai, vaizdingai, išvengiant sauso akademinio tono, būdingo kiekvienai „padoriai“ enciklopedijai.

Bet kokiu atveju knyga puiki dovana visiems „žaliesiems“ – ir ne tik gamtininkams, bet ir istorikams, ekonomistams (patys vargu ar įpirks – vis dėlto kainuoja daugiau nei 100 Lt.).

Ją tebeturėtumėt nesunkiai surasti daugelyje knygynų – nors „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“ ten pasirodė dar 2006-aisiais, tačiau dėl savo pobūdžio – kainos ir, hm, monumentalumo, žaibiškai išpirkta nebuvo.

Medžiaga šiai knygai, kaip Įžangoje užsimena pats autorius, rinkta net trisdešimt metų. Ir tai matyti – „Lietuvos girių ir medžioklės istorija“ lengvai pribloškia savo apimtimi – vien turiniui čia paskirti 9 puslapiai smulkiaraidžio teksto, o „Svarbesnės literatūros ir šaltinių“ (tik „svarbesnės“!) sąraše – surašyti net 795 šaltiniai.

Pirmoje stambioje dalyje „Miškai ir gyvūnija prieš milijonus metų“, G. Isokas aprašo laikus, kai „...Lietuvoje drimblino dinozaurai, skraidė ropliai, augo palmės, sekvojos, kalaminai, lepidodendronai, graužė krūmokšnius gauruotieji raganosiai bei mamutai.“

Yra čia ir apie akmens bei geležies amžiaus gyventojus Lietuvoje – pirmuosius žmones, deja, veikiausiai jau neužtikusius (nors yra manančių ir kitaip) nei mamutų, nei gauruotųjų raganosių (na, arba bent jau pribaigę paskutiniuosius).

Pilna įvairiausių įdomybių – pvz., kad akmeniniais kirviais „...26 cm drūtumo eglę reikėję kapoti apie 10 valandų, todėl vėliau žmonės pasigamino geležinius įrankius.“

Antra didelė dalis – jau „LDK laikai“ (XIII-XVIII a.) – ne tik apie Lietuvos miškus ir žvėris, bet ir apie jų medžioklės būdus, gaminius (pelenus, potašą, dervą, degutą ir t.t.).

Pavyzdžiui, potašas – tai balti grūdėti milteliai, gaminti iš medžių pelenų, tyžtantys drėgname ore ir naudoti stiklo, skysto muilo, dažų pramonės ir fotografijos gamyboje. Potašą gamindavo net keliais būdais (iš lapuočių pelenų) – švedišku, rusišku, lietuvišku ir amerikietišku.

Išsamiai aprašyti ir medžio meistrai – dailidės, tiltininkai, račiai, kubiliai ir kt. Daug žinių apie žvejybą, drevinę bitininkystę, girių ir medžioklės įstatymus.

Likusios stambios dalys – XIX a., XX amžius irgi daugmaž panašios struktūros – aprašomas ne tik miškas, bet ir jo gaminiai, medžioklė, žvėrys.

Pasikartosiu – ši knyga – tikras informacijos apie mišką tvanas.

Tiesa, tasai „tvanas“ galbūt galėtų būti geriau sutvarkytas, sistematizuotas (pvz., vargu ar būtina kiekvienam laikotarpyje vis aprašinėti pelenus ir potašą). Galbūt nereikėjo ir tokių visaapimančių mastų – kai kur autorius nuo girių istorijos nuklysta jau į... tiesiog istoriją (pvz. skyrelis apie „Tautų kraustymąsi“).

Bet, gebantiems ir nebijantiems plaukioti po informacijos jūrą – tai tikras lobis.

Kartą atsivertus, knygą tikrai bus sunku vėl užversti – akys kliūva tai už vienos, tai už kitos įdomybės. Man, pvz., ypač įdomu buvo sužinoti kaip kito Lietuvos miškingumas.

Teigiama, jog karaliaus Mindaugo laikais (XIII a.) miškai ošė 54 proc. Lietuvos teritorijos. Vėliau padėtis, žinoma, prastėjo – „Suvalkija, XIV a. buvusi miškingas kraštas, taip kolonizuojama, kad joje XVII-XIX a. žaliuoja tik maži miškų ploteliai. Išlieka tik Kazlų Rūdos ir kiti miškai. Visos Lietuvos miškingumas XVI-XVII a. jau tik 44 procentai. Baigus kirsti ąžuolus, virsta eglės, pušys.“

XX a. pr. (1914 m.), dvarininkų ir carinės administracijos nustekentoje Lietuvoje miškai užėmė jau vos 19, 5 proc.

Nereikia manyti, kad „smetonmečiu“ miškai atsigavo. Pušys buvo sakinamos (į kamienus įrėždavo gilius rėžius ir surinkdavo sakus), pvz., 1938 m. šitaip buvo surinkta 230 tonų sakų, iš kurių gaminta kanifolija ir terpentinas, o pušis telikdavo nupjauti.

Be to, 1927 m., kad žmonės daugiau ilsėtųsi vietoje, o ne vyktų į užsienius atostogauti, sumanyta išnuomoti miškus vasarnamių statybai (0,25 ha sklypais).

Norėję miškuose riešutauti ar grybauti tais laikais turėdavo pirkti specialius bilietus (1937 m. tokių bilietų įsigyta už 6880 Lt). Negana to, tais pat metais išduoti ir 1505 leidimai virvelėms prie medžiu – hamakams rišti, iš jų surinkta 5054 Lt.

Taigi, valdžia spaudė iš miško pinigą kaip tik galėjo.

II-ojo pasaulinio karo metu miškas dar labiau sunyko – 1945 m. jis teužėmė 16, 5 proc. Lietuvos teritorijos (kur slėpėsi partizanai?).

Pamažu atsigauti Lietuvos „žalieji plaučiai“ pradėjo tik sovietmečiu – 1983-iaisiais mūsų krašte jau buvo 27, 9 proc. miškų. Na, o 2005 m. miškai Lietuvoje jau užėmė 32 proc. teritorijos.

Daugiau