Tarybinę fantastiką mėgstu
offca
Apie knygą: Sergej Lukjanenko – Žvaigždės - šalti žaislai Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971948
Puslapių skaičius: 332
Mėgstu Seriožos mokslinę fantastiką. Nežinau, gal ir jo fantasy patiktų, bet šiam žanrui nejaučiu potraukio ir vis atidedu vėlesniam laikui.
Seriožos fantastika tokia mūsiška: na, tiesiog limpa prie dūšios ir ilgai išlieka atminty. Deep. Ir aš jau virtualioje erdvėje, kur Antrasis gyvenimas (Second Life) evoliucionavęs iki visiško atsijungimo nuo realybės. Deep. Ir aš, grįžęs iš svetimų galaktikų, sukiojuosi po rusišką virtuvę. Deep. Ir aš, supratęs, kad mano gyvenimas buvo ištrintas, tiesiog sėduosi ant šlapio grindinio ir skaitau dar vieną ruselio patiekalą.
„Žvaigždės – šalti žaislai“ ir tęsinys „Žvaigždžių šešėlis“ – dilogija, pernai pasirodžiusi lietuviškai, - dar viena lukjanenkiška kosminė opera. Tiesą sakant, jau dabar suprantu, kad po poros mėnesių šitų knygų siužetą maišysiu su „Svajų linijos“, „Spektro“ (kurio niekur negaunu pirkt) ar „Genomo“ istorijomis, nes, kad ir koks skanus Seriožos skaitymas bebūtų, jau jaučiu kartojimąsi. Ale, nematau tame didelio blogio: Remarque, Hemingway, Hesse ir krūva kitų taip pat velka paskui save etiketę „perskaityk mano vieną knygą, tai žinosi, ko gali tikėtis kitose“. Gerai, kad Seriožos atveju turime žanrą, kuriame siužetas vaidina svarbų vaidmenį ir nuolat eskaluojama ta pati tematika rašytoją pasmerktų Žemaitės likimui.
Taigi, Lukjanenko išsisėmė jau senokai, bet teberašo nuostabią komercinę literatūrą, kurią skaitau su maloniu realybės užsimiršimu. Dievinu jo tekstuose užslėptas Visatos sovietizacijos idėjas – kaip ten bebūtų, rusų nacionaliniai fantastiniai ypatumai čia atskleidžiami visu gražumu, o man, sovietų palikuoniui, tai dvelkia tikrų tikriausia nostalgija. Panašiai kaip rusų filmai, kuriuose vyrauja specifinis Meilės (žmogui ir šaliai), Draugystės (tautų ir žmonių), Taikos (valstybėje ir šeimoje) ir Laisvės (asmeninės ir tautinės) perspektyvizmas. Šiandien stengiamės nuo primesto mąstymo atsiriboti, bet be konkurencijos pripažįstam, kad rusų humoras mums juokingiausias, nors ir gimsta jis iš gyvenimo (ne taip seniai Piterio parduotuvėje pirkau vodkės butelį ant kurio puikavosi užrašas „Dlia vašego zdorovja“). O aš pripažįstu, kad rusų fantastika man suprantamiausia ir priimtiniausia, nes tik ten galiu rasti to sveikai alkoholinio požiūrio į gyvenimą čia, Žemėje, ir ten, Galaktikoje.
„Žvaigždės – šalti žaislai“ – dar vienas lekiojimas po išsemtas kosmoso platybes. Kontaktai su Stipriosiomis rasėmis užmegzti, po kosmosą šuoliuojama šviesmečiais, tik problema ta, kad žmonės laikomi antrarūšėmis būtybėmis, kurios tinka tik erdvėlaivių vairuotojų vaidmeniui: gi tik jie geba iškęsti hipererdvinį šuolį. (Antra neeasminė bėda dar ta, kad tokiame laikmetyje žmonos su vyrais bendrauja per kitų perduodamus laiškus). Vienas toks „vežėjas“, Piotras Chrumovas, eilinės kelionės į Žemę metu sužino, kad greit žmonės bus nebereikalingi ir žydroji planeta - sunaikinta. Na, tada ir užverda košė, kuri turi baigtis arba žmonijos žūtimi, arba nacionaliniu rusų indėliu į pasaulio gelbėjimą. O kaip viskas baigėsi sužinos tik perskaitę iki pabaigos.
Daug dilogijos siužetinių linijų kažkur girdėtos-matytos, bet viskas meistriškai sulipdyta į dvi knygas, kuriose laviruojama tarp Strugackių „Vidudienio pasaulio“ utopijos, Ch. Rowley „Kovinės formos“, H. Harisono „Plieninės žiurkės“ šnipinėjimo, I. Asimovo „Fondo“ lygio politinių peripetijų ir „Nepaprastų italų nuotykių Rusijoje“ (aš čia apie erdvėlaivio nutupdymą magistralėje). Jei jums kažkas iš minėtų patiko, tai turėtumėte rasti savo siužetinę liniją ir Seriožos „Žvaigždėse“.
Smagaus lekiojimo po socialistinę Galaktiką.
Rinktinė rinktinė
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Kęstutis Navakas (sud.) – Dar penkios minutės nakties Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166214
Puslapių skaičius: 168
Lietuvių meilės lyrika... Vien šis užrašas prie pavadinimo gali nuteikti ironiškai – o apie ką dar lietuviai eilėraščius rašo? Na, gerai gerai – dar kaimas, tėvynė, motina... Be to – gi buvo net kelių tomų lietuvių meilės lyrikos rinktinė „Mudviejų vakaras“, kam gi kartotis? Tačiau dar pristatant knygą jos sudarytojas – Nacionalinės premijos laureatas, poetas ir legendinė literatūrinės bohemos figūra Kęstutis Navakas pasakė, kad jo sudaryta rinktinė bus nepalyginamai geresnė už kitas. Ir ne keletas tomų, o tik šimtas vienuolika. Pačių geriausių eilėraščių, kaip įrašyta sudarytojo žodyje „tai – pati moderniosios lietuvių meilės lyrikos širdis“. Ką gi, nacionalinės premijos laureatas turbūt žino, ką sako.
Pradedama nuo XX amžiaus vidurio – žemininkų. Taigi, visi „Pasakyki, panytėle“ ar „Žaliai lig pusės pridengta“ liko už kadro. Gal ir gerai – ką čia tos visos naktys švento Jono paupiuos, kai jau laukia blondinės prirūkytame bare meilė... Tačiau ir čia yra beveik negirdėtų vardų – pvz., Balys Rukša ar Antanas Masionis. Nekaraliauja pripažinti poetai – pvz., Justino Marcinkevičiaus vos du eilėraščiai, net Algimanto Baltakio ar Pauliaus Širvio, kuriuos ne vienas laiko bene pačiu populiariausiu lietuvių meilės dainiais, taip pat vos keletas eilių. Užtat atsirado gal kiek daugiau vietos moterims – ir turbūt daugeliui labiau žinomai kaip vaikų poetei Violetai Palčinskaitei, ir poetei - filosofei Juditai Vaičiūnaitei, ir, be abejo, gana naujai bet jau žinomai Daivai Čepauskaitei. Gavo savo puslapių ir labiau prozininkas Jurgis Kunčinas, labiau eseistas Rolandas Rastauskas, ir labiau intelektualas Tomas Venclova. Tekstai taip pat – kai kurie labai žinomi (pvz., D. Saukaitytės „Nuo mano lango, lig tavo durų...“), kai kurie – maloniai negirdėti. Pavyzdžiui, niekada negalvojau, kad lietuviškai galima parašyti bliuzą. Tačiau paklausykit:
„Aš išėjau iš namų ir mano namai tušti
Aš išėjau iš namų ir mano namai tušti
O taip, mano namai kitame pasaulio krašte“
(A. A. Jonynas „Tuščių namų bliuzas“)
Dar vienas įdomus ir matyt tikslus sudarytojo pastebėjimas – „išsiskyrimas su mylimąja jam [lietuvių poetui] nepalyginti kūrybingesnis už susitikimą. Todėl lietuvių meilės lyrikoje dešimt procentų erotikos ir devyniasdešimt – melancholijos“. Ir iš tiesų, nekokia ta lietuviška erotika, ar Sigito Parulskio slaptymasis fiziologinėse metaforose, ar Eugenijaus Ališankos atviri prisipažinimai.
Bet, nežiūrint minėtų nerangumų, vis dėlto gražus, malonus skaityti rinkinys. Gal kam nors pravers rašant atvirukus mylimosioms (-iesiems), kiti – tiesiog pasimėgaus eiliuotu žodžiu. O ir dovana, vertinantiems poeziją – puiki. Atsiversiu ją dar ne kartą.
Apie savąją istoriją
Raimundas Lopata
Apie knygą: Česlovas Laurinavičius , Vladas Sirutavičius – Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo "Persitvarkymo" iki Kovo 11-osios, XII tomas, I dalis Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231646
Puslapių skaičius: 580
Kažkada vienas eruditas yra pasakęs, kad nė vienas sveikai protaujantis žmogus niekada neskaito knygos nuo pradžios iki pabaigos. Sveikai protaujantis žmogus perskaito tik jį dominančias vietas, visa kita praleidžia. Ypač sveikai protaujantys – protingiausieji – skaito ne knygas, bet ką nors apie jas, paprastai recenzijas. Deja, eruditas nepaaiškino, kaip reikėtų įvardyti tuos, kurie rašo recenzijas, o ypač recenzijas studijoms, kurių apimtys viršija pusę tūkstančio puslapių.
Recenzija. Daiva Ausėnaitė. Kur dėti tą antrą kūną?
Daiva Ausėnaitė.
Apie knygą: Milorad Pavič – Antrasis kūnas Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986395058
Puslapių skaičius: 222
Ar kada pagalvojote, kad galite turėti antrą kūną? Ne, aš ne apie klonavimą. Apie antrą kūną, kuris yra tarsi antrasis jūsų „aš“. Rašytojas Miloradas Pavičius knygoje rutulioja be galo patrauklią ir „kabinančią“ idėją. Perspėju, skaityti šią knygą reikia kantriai. Ji nėra lengva, pasakojimas painus ir viskas aiškėja labai jau po truputį. Tačiau už kantrybę būsite apdovanoti. Apdovanoti nuostabia idėja, nepakartojamais personažais ir visiškai laukta atomazga.
Jėzus turėjo antrą kūną?
Knygą rašo miręs vyras, kuris, kaip sakoma, nuo „Adomo ir Ievos“ pradeda pasakoti visą istoriją. Kaip jis susipažįsta su moterimi, paskui jie vis ieško ir bando įsigyti keistų daiktų: užkalbėjimą, spalvas keičiantį žiedą. Vėliau išaiškėja, kad tie keistai daiktai yra labai svarbūs. Žiedas yra įrodymas to, kad žmonės turi antrus kūnus.
Karin Alvtegen „Gėda“
Krekas
Apie knygą: Karin Alvtegen – Gėda Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231387
Puslapių skaičius: 327
Ketvirtasis K. Alvtegen romanas „Gėda“ (2006 m., liet. 2008 m.) prasideda epizodu ligoninėje, kai gydytoja pacientui, kurį gydė dvejus metus, praneša, kad jai to padaryti nepavyko. Šis epizodas yra puikus visos knygos atspindys: supratimas, kad mirtis neišvengiama ir nesi dėl jos kaltas, bei apmaudas ir kartėlis dėl to, ar viską padarei, kad ją atitolintum.
Knygos istorija – gyvenimas dviejų moterų, kurios pasirinko vienatvę, užsisklendimą savyje, kad paslėptų savo skausmą ir gėdą.
Romano pradžioje sekame dvi atskiras siužetines linijas (šios linijos eina pakaitomis: vienas skyrius – viena istorija, kitas – antroji), kurios vėliau susijungia. Be šių dviejų pagrindinių veikėjų (Monika ir Maja Brita) dar yra pora pagalbinių, kurios „suveda“ abiejų istorijas. Vyrų vaidmuo – labai epizodinis, tačiau du iš jų (Larsas ir Joranas) tapo Monikos ir Majos Britos savigraužos priežastimi.
Nesinorėtų pasakoti siužeto ir atimti galimybę kartu su autore „lukštenti“ pagrindinių veikėjų psichologinį kevalą, todėl neužsiminsiu apie abiejų moterų charakterius: gėdos, kaltės ištakas, pasirinktą keršto/kovos/susitaikymo būdą – tam labai tiktų teksto analizė ar diskusija, kurioje būtų lyginamos Monikos ir Majos Britos gėdos ištakos ir pasekmės. Tačiau neabejoju, kad kiekvienas, perskaitęs šį romaną, vienaip ar kitaip grįš prie šių klausimų ir palyginimų.
Beje, epizodas ligoninėje nėra toks pesimistiškas, kaip atrodytų iš mano aprašymo: autorė sugeba praskaidrinti humoru. Todėl knyga nėra depresyviai juoda (paskutiniai epizodai truputį net per saldūs ir melodramiški): knygoje ne tik atkleidžiamos priežastys, tačiau ir suteikiama viltis, kad iš gėdos, skausmo galima ir reikia vaduotis.
Jeigu reiktų šį kūrinį pristatyti vienu sakiniu, tai jis galėtų būti toks: knyga „Gėda“ – geras psichologinis romanas, kuriame nagrinėjama dviejų moterų tragedija (tiek ištakos, tiek pasekmės) ir kurioje vidinio pasaulio vaizdavimas puikiai dera su siužeto intensyvumu.
Kaltė, apmaudas, gėda
Guillaume Musso „AR BŪSI TEN?“
Roma Vasiliauskienė
Apie knygą: Guillaume Musso (Gijomas Muso gim. 1974 m.) – populiarus šiuolaikinis prancūzų rašytojas. Tačiau tai - mano pirmoji pažintis su jo kūryba. Skaityti šią knygą sugundė įdomi knygos anotacija. Perskaityta knyga nenuvylė, nors kartais būna, jog knygos anotacija neatitinka knygos vertės. Tikrai žinau, kad šis rašytojas bus priskiriamas prie mano mėgstamiausių.
Knygos herojus Eliotas – savo darbą mylintis gydytojas. Tolimas Šiaurės Kambodžos kaimelis. Užuot su kolegomis grįžęs atgal į San Franciską, Eliotas negali palikti neišgelbėjęs dar vieno vaiko, kuriam reikalinga operacija, kad būtų pašalintas apsigimimas. Operacija pavyksta. Berniuką atvedęs senis buvo lyg koks kaimelio vadas - veidas raukšlių išvagotas, tokie žmonės,paprastai laikomi išminčiais. Už sėkmingai atliktą operaciją senis gali išpildyti vieną daktaro norą.
Eliotas turi tik vieną norą – pamatyti vienintelę moterį, kuri jam tiek svarbi, kad jos neužmiršo visą gyvenimą, nors jau trisdešimt metų kaip jos nėra tarp gyvųjų... Ir štai jis gauna neįtikėtiną galimybę sugrįžti į praeitį, sutikti patį save prieš trisdešimt metų... Eliotas grįžta į tą lemtingąją akimirką, kai galėtų išgelbėti savo moterį, pakeisti nepermaldaujamą likimą, kuris jį visiems laikams buvo pasmerkęs liūdesiui.
Sutikit, ištaisyti praeities klaidas norėtų daugelis iš mūsų! Ką duoda kelionė laiku: iš ateities į praeitį ir vėl atgal?
Trisdešimtmetis Eliotas galėjo paklausti:
„- Ar pripratau prie pacientų mirties? Ar išmokau atsiriboti nuo jų?
- Ne, prie pacientų mirties nepriprantama. Ir geras gydytojas tu likai kaip tik dėl to, kad nusprendei pernelyg neatsiriboti.“(p. 116).
Ši knyga užduoda daug klausimų. Ar įmanoma pakeisti likimą, koks jau buvo nulemtas? Kelionė laiku suteikė tokią galimybę – apsaugoti mylimą moterį nuo mirties, bet su ja išsiskirti visiems laikams... Ir gyventi tik žinant, jog ji gyva. Pagaliau galimybė šešiasdešimtmečiui Eliotui pamatyti Ileną trisdešimties metų ir apgailestauti, „kad nemylėjo jos stipriau, nesuprato geriau, nemokėjo jos apsaugoti. Ir dar, kaip visada, tas bejėgiškumo jausmas bei įsiūtis, kad reikia paklusti laikui, kuris lekia ir viską sunaikina...“(p. 118). Pamatęs Ileną, jis suprato, kad tą akimirką jis prisimins visą likusį gyvenimą.
Kaip gali vienas skambutis, viena surūkyta cigaretė pakeisti žmogaus likimą?! Tik vienas vienintelis skambutis gali sujaukti žmonių jausmus, o surūkyta cigaretė – prišaukti ligą. Ir kaip sunku tai pakeisti praeityje, kad nepakenktum ateičiai. Viena akimirka gali net trisdešimčiai metų išskirti geriausius draugus: Eliotą ir Matą. Pagalvoji, kad gal egzistuoja du pasauliai: pasaulis, kur Eliotas prieš trisdešimt metų susiginčijo su Matu, ir pasaulis, kur jie vis dar draugai...
Kiekvienas, perskaitęs šią knygą, ieškos savojo atsakymo, kodėl Eliotas sugebėjo keliauti laiku, ar dėlto kaltos tik Kambodžos senolio įduotos piliulės... O gal dar ir todėl, kad Eliotas jau nepagydomai sirgo arba todėl, kad jį visą gyvenimą lydėjo ilgesys ir begalinė meilė mylėtai moteriai...
Romanas liūdnokas, tačiau tas liūdesys labai šviesus, nes jame tiek daug meilės ir gerų emocijų. Manau, ši knyga nepaliks nė vieno abejingo, nuteiks apmąstymams, labiau pagalvosime tardami kiekvieną žodį... Juk, kaip sakė Seneka: „Netiesa, kad turime nedaug laiko. Mes tik daug jo iššvaistome“.
Rekomenduojamos knygos
Dalius
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į naują pasirinkimą meniu „Rekomenduojame“. Pagal jūsų ir kitų vartotojų knygų įvertinimus sistema jums asmeniškai rekomenduos knygas.
Kuo daugiau sistemoje bus įvertinimų tuo tikslesnė bus rekomendacija. Galite dabar įvertinti kelias knygas ir rekomenduojamų knygų sąrašą patikrinti karts nuo karto vėliau (nes priklausomai nuo kitų žmonių įvertinimų keisis rekomendacijos ir jums). Ir beje tam net nebūtina prisijungti naudojant OpenID, galite tai daryti tiesiog dabar.
P.S. OpenId rekomenduojama naudoti, jei norite skaityta.lt naudoti iš kelių kompiuterių.
Dvidešimties metų istorija
Andrius Kubilius
Apie knygą: Česlovas Laurinavičius , Vladas Sirutavičius – Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo "Persitvarkymo" iki Kovo 11-osios, XII tomas, I dalis Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231646
Puslapių skaičius: 580
Kalbėti apie Sąjūdį, Sąjūdžio istoriją yra pakankamai lengva, bet kartu ir gana sunku. Lengva, nes žinoma, kada prasidėjo, ir aišku, ką pasiekė. Sunku, nes Sąjūdžio istorija, visai trumpa, bet aistringa 1988–1990-ųjų istorija, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet ji yra ir stipriausio iš žmogiškųjų jausmų – tikėjimo istorija, kurią daug sudėtingiau parašyti.
Atgal į Viduržemį
Justinas Žilinskas
Apie knygą: John Ronald Reuel Tolkien – HURINO VAIKAI Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955380283
Puslapių skaičius: 288
Nepriklausau žmones skirstantiems į skaičiusius „Žiedų valdovą“ ir neskaičiusius. Nors pritariu – kas neskaitė, nemažai prarado. Pirmiausia – prarado tą nuostabą, kuri užklumpa persikėlus į kitą pasaulį su keliais tūkstantmečiais istorijos. Ir štai „Alma littera“ skėlė pokštą, kurio tikriausiai nesitikėjo niekas – viens, du ir išleido naujausią J. R. R. Tolkieno knygą (o gal – vis dėlto Christopherio Tolkieno, kad ir ką sūnus rašytų, kaip jis smarkiai gerbia tėvo rankraščius...). Tai – dar ne viskas. Žadama ir didžioji senųjų dienų sakmė, „Žiedų valdovo“ pasaulio „Pradžios knyga“ – „Silmariljonas“. Matyt, galima tik padėkoti Peteriui Jacksonui, perkėlusiam „Žiedų valdovo“ istoriją į pasaulio ekranus, ir taip pramušusiam kitų J. R. R. Tolkieno kūrinių leidybos ledus net Lietuvoje. Šįsyk – leidimas su superviršeliu, originaliomis Alano Lee iliustracijomis bei žemėlapiu (už kurio trūkumą taip bariau „Žiedų valdovo“ lietuvišką leidimą).
Įvairias „didžiąsias knygas“ lydinčios knygos skirstomos į dvi rūšis: bandymus pakartoti ir bandymus išplėtoti. „Hurino vaikai“, kaip bebūtų keista - nei viena, nei kita. Čia nerasite hobitų, Saurono ar Olmero*, čia nebus Morijos ir netgi Mordoro. Nors veiksmas ir vyksta Viduržemyje, bet jis vyksta prieš keletą tūkstantmečių nei Žiedo karas, tad ir pasakojimas mažiau primena romaną, o daug daugiau – senovinį pasakojimą. Tarsi kažką iš vikingų sagų ar „Nibelungų žiedo“.
Pasakojimo stilius daug santūresnis ir orientuotas į įvykių aprašymą, visiškai nėra humoro. Istorija ne apie tokį didvyrį, kuris darė, darė ir pagaliau kažką padarė, o istoriją apie didvyrį, kurį persekiojo lemtis ir kuris jai pralaimėjo. Tai labai konstrastuoja su „Žiedų valdovo“ tema apie mažo žmogaus didelius darbus. Čia gi ir didelio žmogaus dideli darbai yra beveik bejėgiai prieš prakeiksmą, mestą labai galingo priešo. Ką autorius norėjo tuo pabrėžti, ir kodėl ši sakmė yra laikoma viena iš svarbiausių „senųjų dienų“ sakmių - sunku suvokti. Galbūt ja norėta pabrėžti Juodovo valdovo Morgoto galią ir žmogaus silpnumą? Kitas įdomus dalykas – „Žiedų valdove“ dauguma veikėjų buvo gana vienpusiai, išskyrus galbūt Golumą. O štai Turinas (būtent apie jį daugiausia pasakoja „Hurino vaikai“) kaip tik yra įvairiapusis, apdovanotas įvairiomis žmogiškomis sąvybėmis, kurios gali nuvesti ir į gėrio, ir į blogio kelią (narsa, išdidumas, užsispyrimas, išpuikimas). Jeigu vėlgi lygintume su „Žiedų valdovu“ (o kur nuo jo pabėgsi), Turinas turbūt artimiausias Boromirui. Todėl jis ir jo veiksmai labai suprantami, psichologiškai pagrįsti, kitaip tariant – įtikinami. Kas panašu į „Žiedų valdovą“? Mūšių ir įvykių didybė – Tolkienas puikus metraštininkas, ir jeigu kraujas liejasi, tai jis būtent ir liejasi panašiai kaip senosiose kronikose – nukirstomis rankomis, juodu krauju ir kalbančiais kalavijais.
Ašmenys suskambo šaltu balsu:
- Taip, gersiu tavo kraują, gersiu, kad pamirščiau kraują Belego, savo šeimininko, ir kraują nekaltai nužudyto Brandiro. Nužudysiu tave akimirksniu.
Kodėl nieko nekalbu apie siužetą? Kodėl nepasakau, kas tas tas Hurinas ir Turinas? Todėl, kad tai – nieko nekeičia. Siužetas – ne svarbiausia. Daug svarbiau – nuotaika ir pojūtis, kurį sukelia ši knyga. O pojūtį ji sukelia... autentišką. Galiu tik eilinį kartą nusistebėti Tolkieno sugebėjimu per keletą puslapių skaitytoją įmurkdyti į kitą, tačiau visiškai realų ir nepaprastai organišką pasaulį. Toponimai, vardai, giminininiai ryšiai – viskas atrodo taip sustyguota ir taip natūralu, kad net nekyla klausimų, kurie dažnai randasi skaitant kitas panašius siekius išsikėlusias knygas, pvz., „Koks kvailas vardas! Kokia čia atsiprašant vietovė? Nieko sau – dar nėra parako, o jau kapitalizmas...“ Net ir mano labai gerbiamas A. Sapkowskis „Raganiuje“ visgi to šimtaprocentinio perkėlimo efekto nepasiekė. Su Tolkieno kūriniais, rodos, tai nutinka savaime.
Na, ir beveik pabaigai – apie vertimą. Vertimas neblogas, jeigu nesi tikrasis tolkienistas**, nors kai kurios klaidos ir be reikalo tęsiamos „tradicijos“ kartais glumina: kaip Meris galėjo pavirsti Mere? Juk nedrįstum įtarti, kad vertėjas neskaitė „Žiedų valdovo“? Kodėl „Lučiena“? Galų gale – ar tikrai „nykštukai“***? Viduržemis? Ir - gėda gėda - neteisingai nurodyta J.R.R.Tolkieno gimimo vieta superviršelyje.
Na, o jeigu trumpai, aš tiesiog likau sužavėtas. Seniai teko skaityti kažką tokio niūraus ir, kad ir kaip tai skambėtų keistai kalbant apie magiškąją fantastiką, tikroviško.
* - teatleidžia man J.R.R.Tolkieno Manvė ir jo adeptai už šio vardo minėjimą.
** - tikraisiai tokienistais vadinu žmones, kurie labai daug laiko skiria Tolkieno pasaulio pažinimui ir turi aiškią ir neginčijamą nuomonę, kaip turi būti verčiami vardai, vietovardžiai ir kita. Pavyzdžiui, jie įsitikinę ir turi daug argumentų, kad lietuviškai turėtų būti verčiama „Hūrinas“, o ne „Hurinas“, „Ainū“, o ne „Ainuras“ ir kt. Galbūt jie ir neklysta.
*** - atrodo, pagaliau supratau, kodėl „nykštukas“ nėra tinkamiausias vertimas būtybei „dwarf“. Juk lietuvių kalboje priesaga –uk reiškia paprastai mažybinę, malonybinę formą. Upeliukas, mažuliukas, kvailiukas. Todėl tokie dariniai kaip „piktasis nykštukas“ jau savo daryboje slepia loginę prieštarą. Ką bekalbėti ir apie būtybės dydį...
R. Zabarausko romanas už dyką
Dalius
Panašu, kad romanų leidimas internete už dyką pasiekė ir Lietuvą. Šiuo adresu http://www.rzu.lt/?id=600 galite perskaityti visą Raimundo Zabarausko „vienintelį romaną“. Gal kas ir apžvalgėlę brūkštels perskaitęs?
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .