Mintis šokio žingsneliu
ezg
Apie knygą: Friedrich Nietzsche – Linksmasis mokslas Leidykla: Pradai (1995)
ISBN: 9986405564
Puslapių skaičius: 349
Šios knygos idėja autoriui kilo 1881m. Pradinė šios knygos idėja buvo keturių knygų veikalas. Tačiau leidžiant antrąjį šio veikalo leidimą autorius nusprendė parašyti naują pratarmę, bei pridėti penktąją knygą pavadinimu „Mes bebaimiai“.
Šioje knygoje labai puikiai atsispindi autoriaus kritiškumas Europos mokslui ir filosofijai. Neretame aforizme rasite kandžių pastabų iki šiol nusistovėjusioms nuomonėms. Nuo standartinių filosofų, Nietzsche‘s veikalai skiriasi savo pateikimu. Vietoj ilgų tekstų autorius naudoja trumpus, ne daugiau 3–4 puslapių aforizmus. Toks patiekimo būdas gali būti paverstas pliusu, gali būti ir minusu. Kaip pliusą galima paminėti skaitymo patogumą. Trumpi aforizmai gali būti skaitomi trumpų pertraukėlių metu. Tačiau tai gali būti ir minusu, nes trumpuose aforizmuose kartais trunka detalumo ir minčių gilumo. Nors kaip pats autorius rašė: „Į dideles problemas žiūriu kaip į šaltą maudyklę – staigiai į vandenį ir mikliai lauk iš jo. Kad tuo, girdi, nepasiekiamas gylis, nepasineriama reikiamai giliai, yra vandens bijančiųjų prietaras, tų, kurie nekenčia šalto vandens; jie šneka neturėdami patirties.“ Ši citata pasako, kad autorius mano, jog ir trumpomis mintimis galima pasiekti problemos sprendimą.
Šiame veikale, taip pat labai dažnai yra minimas šokis. Autorius šokį lygina su beveik viskuo, ką gali veikti žmogus. Nietzsche sako, kad geriausios mintys gimsta šokant, kad muzika turi pakylėti žmogų šokiui, kad dauguma filosofų masto tiksliai išmoktu, pasikartojančiu ir nekintančiu šokio žingsneliu.
Ši knyga verta dėmesio, visų tų kurie nori šiek tiek giliau pasinerti į gyvenimą. Ir tiems, kurie nori išgirsti alternatyvią nuomonę, įkvėpusią neretą dabartinį filosofą.
Te visad šviečia saulė
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Erich Maria Remarque – KELIAS ATGAL Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955245278
Puslapių skaičius: 232
Nesu tas, kuris mano, jog geresnių rašytojų už E.M. Remarque‘ą nėra. Bet pripažįstu – jis rašė puikias knygas. Tik rūpestis – perskaičius „Vakarų fronte nieko naujo“, „Juodąjį obeliską“ ir „Tris draugus“, nežinia, ar beverta skaityti toliau. Nes pirmoji knyga – viena iš tobuliausiai atskleidusių karo beprasmybę ir rutiną, antroji ir trečioji – „prarastos kartos“ tragediją. Visos kitos knygos daugiausia atkartoja ir gal šiek tiek paplėtoja šias temas, bet nelabai ką pasako naujo. Ir vis dėlto...
„Kelias atgal“ – tai pasakojimas apie tai, kaip karas virsta taika. Būtent ta „tarpinė“ knyga tarp „Vakarų fronte“ ir kitų minėtų dviejų. Būtent pati akimirka, kai nutyla pabūklai, kai nebereikia drebėti dėl gyvybės, kai vėl, rodos, galima pasinerti į gyvenimą. Ir, rodos, vėl viskas bus kaip buvę. Bet kaip sunkiai karas virsta taika!
Knygą skaičiau seniai. Bet kai kurie jos epizodai – iki šiol gyvi mintyse. Pavyzdžiui, kaip grįžtantys namo vokiečių kareiviai susiduria su amerikiečių kareiviais. Sotūs, aprūpinti, blizgantys naujomis uniformomis amerikoniokai nori gauti atminimo kartoninius (taip, kartoninius – Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Vokietija buvo taip išsekus, kad trūko visko, taip pat ir tvarsliavos) vokiečių tvarsčius. Vienas iš kareivukų gan greitai sumoja, kad buvusiems priešams galima parduoti ne tik tvarsčius – bet ir medalius, kitas smulkmenas. Tačiau prieš tai – pokalbį ir komercinius mainus - susidūrimo momentas, namo grįžtantys vokietukai vėl per akimirką pavirsta kariais, nes jie sugeba ir vis dar pasiryžę kautis bet kurią akimirką.
Goslus ir siautulingas pirmasis vakaras, kai vyrukai vėl pamato moteris ir – neįtikėtina – gali jas paliesti. O palietus norisi ir daugiau. Sarkazmo kupinas susitikimas su mokytoju, kuris savo moksleivius visa kolona nuvedė į verbavimo punktą – fur Deutchland! Ir vieno iš draugų nutrūkimas, kai skaitoma kalba kaip garbingai krito jo klasiokai kovoje: „Žinote, kaip jis mirė? Kabėdamas ant spygliuotos vielos ir graibydamas iš pilvo krentančias žarnas! Žinote, kur jis ilsisi? Ne žalios žolės pataluose, o purvo duobėje!“ (atsiprašau, cituoju iš atminties).
Kaip ir visose jo knygose, taip ir šitose, viena iš centrinių temų – draugystė ir jos išbandymai. Fronte nebuvo buržua ir paprasto darbininko, mokinio ar valstiečio. Visi buvo kareiviai, dalinęsi paskutine nuorūka ir gerbę vieni kitus ne už tai, kas jų tėvai, o už drąsą, sumanumą ar mokėjimą lošti kortomis. Bet grįžus namo toji vienybė staiga ima eižėti – vėl atsiranda socialiniai statusai, kilmės, turtas. Ir čia susimąstai, kad ne veltui Hitleris taip šlovino „frontmensch“ patirtį ir mentalitetą...
Viena iš didžiausių rašytojo dovanų – jis moka rašyti labai emocingai (o kartais – tiesiog sentimentaliai) ir, be abejo, tas emocijas perteikti skaitytojui. Todėl tekstas be galo gyvas ir įtaigus. Įspūdžiai ir vaizdai išlieka ilgam.
Tad – gal ne pati pati, bet vis tiek labai gera knyga.
Žaidimas žaidime
offca
Apie knygą: Orson Scott Card – Enderio žaidimas Leidykla: Bonus animus (2007)
ISBN: 9955754008
Puslapių skaičius: 280
Pagarba „Bonus Animus“ leidyklai už bandymą parodyti bent kažkokią konkurenciją „Eridano“ kepamai fantastikai. Pernai pradėta leisti fantastinių kūrinių serija Z-7 nustebino sulig pirmuoju numeriu (Orson Scott Card „Enderio žaidimas“), įgavo pagreitį sulig antruoju N. Gaimano „Koralaina“ ir nuvylė sulig trečiuoju D. Bindokienės „Angelų sniegu“. Bet nėr ko norėt ir svaičiot, kad artimiausiu metu išvysim lietuviškai visus „Hugo“ ir „Nebula“ premijų apdovanotuosius.
Vienas iš tokių fantastikos vertimo-leidimo stabdžių gali būti ant serijos Z-7 knygų besipuikuojantis užrašas „geriausios fantastikos knygos visiems iki 18 metų. P.S. Galima skaityti ir vyresniems“. Hmm, pasirodo, fantastika – nepilnamečių mėgstamiausias ir perkamiausias žanras. O, jei tau virš 18-os ir skaitai fantastines knygas, tai tu lyg koks nebrendila. Ir nesvarbu, kad fantastika perkamiausias žanras pasaulyje: „Bonus animus“ Z-7 serijai atrinko knygas specialiai subalansuotas visiems iki 18-os. Neatskleidinėsiu savo jaunumo, bet aš nepakliūnu į tą tikslinę rinką, todėl skaitydamas „Enderio žaidimą“ vis pagaudavau save bemąstantį, ar tikrai paauglys gali tinkamai suvokti šį romaną.
„Hugo“ (1986) ir „Nebula“ (1985) aplipintas Orson Scott Cardo „Enderio žaidimas“ pasakoja apie žmonijos ateitį, kurioje vyrauja keistos socialinės nuostatos, kur vyksta kovos su ateiviais vabalpalaikiais, todėl vaikams nuo mažumės į kaklą įmontuojamas monitorius, kad valdžios struktūros galėtų nuolat netrukdomai stebėti, įrašinėti asmenybės vystymąsi ir taip atrinkti tuos, kurie tinka visuotinės militarizacijos tikslams. Vienas tokių atrinktųjų – Enderis, talentingiausias šešiametis, kuriam jau numatytas žmonijos gelbėtojo vaidmuo. Enderis atplėšiamas nuo šeimos, nugabenamas į Kovos mokyklą, kur mokytojų fizinių bei psichinių manipuliacijų-treniruočių pagalba vyksta asmenybės minkymas, genijaus formavimas, karinių žaidimų lyderio brandinimas. Gana nuobodus procesas, kuris dėl savo kartojimosi, įpusėjus knygai, ima užknisti. Matai, kaip romanas eina į pabaigą, o treniruotės dar tebesitęsia, nors jau seniai aišku, kad Enderis taps tuo lyderiu ir visų nugalėtuoju. Norisi daugiau veiksmo, darosi žingeidu, kaip ten vyks ta kova su ateiviais. Ir ji įvyksta, tiksliau pasibaigia tada, kai nespėji suvokti, kad ji jau prasidėjo.
Genialus Cardo siužetinis sumanymas tikrai vertas abiejų premijų. O dar girdėjau tokius gandus, kad knygos tęsinys „Balsas Tų, Kurių Nebėra“ (Speaker for the Dead) netgi lenkia „Enderio žaidimą“ savo fantastinio ir literatūrinio audinio užmoju. Nenoriu tikėti, kad „Enderio“ ciklo vertimas/leidimas sustos ties pirmąja knyga, bet nelabai ir nustebčiau, jei taip atsitiktų, nes tokių pavyzdžių pilna ne tik „Eridano“ fonde. Taip sakant likime lietuviais: tikėkimės geriausio, laukime blogiausio.
Dar pakalbant apie „Enderio žaidimą“, pasakysiu, jog jeigu ne knygos pabaiga, tai būtų ne kažkas ypatingo. Siužeto didžioji dalis, militaristinė atmosfera, kariniai mokymai, netgi priešai – vabalai lyg be jokio gailesčio nuplagijuoti nuo genialaus R.A. Heinleino fantastinio romano „Starship Troopers“. Pats autorius tai paneigė, bet yra kaip yra. Man dar visas to lyderio-karvedžio ieškojimas labai panešėjo į F. Herberto „Kopos“ religinio ir politinio lyderio Polo Atreido kelionę egoteismo link. Trūko tik kokios fantasy stiliaus legendos ar pranašystės. Nors matyt, kad „Balsas Tų, Kurių Nebėra“ kažką panašaus atkrapštys, gi „Enderio žaidimo“ pabaigoje naujas Šventasis Raštas jau buvo parašytas; liko jį pasėti po pasaulį...
Kaip ten bebūtų, nesiimu spėlioti, o ir nenorėčiau atspėti, ar sužinoti, kol pats neperskaitysiu.
Beje, knyga nepatiko tuo, kad perskaičius kažkaip nuvertėjo S. Lukjanenkos „Atspindžių labirinto“ idėja. Labai jau Seriožos virtualiojo pasaulio realumas pasirodė panašus į Cardo 1985 m. sukurptą kompiuterinį žaidimą, kuri žaidė Enderis. Matyt, iš gerų mokytojų mokėsi... Pasimokykim ir mes skaitydami „Enderio žaidimą“.
p.s. Beje keista, kad iki šiol nėra šio kūrinio ekranizacijos.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Čiau, braške
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Vytautas V. Landsbergis – OBUOLIŲ PASAKOS Leidykla: Vaga (1999)
ISBN: 5415014020
Puslapių skaičius: 68
Turbūt nesumeluosiu taręs, jog Vytautas V. Landsdbergis dabar „ant bangos“. Kur tik jo nerasi – leidyklos vieną po kitos leidžia knygas, pagal jas statomi spektakliai, pats autorius režisuoja filmus, leidžia muzikos albumus, eilėraščių rinktines, pats įskaito savo pasakas ir taip toliau. Netgi, panašu, sūnus netrukus pasuks ir tėvo pėdomis – bent jau apie tai leistų teigti vis aktyvesnis dalyvavimas viešosiose diskusijose aiškiu tonu. Tad – visapusiška, matoma asmenybė.
Ir vis dėlto, man V.V.Landsbergis tai pirmiausia „Rudnosiuko istorijos“. Ir ne tos dabartinės, rašomos tam tikromis progomis apie slieką Siaurą, kuris taikosi visiems į gerą vietą įlįsti ar „Ežio laikraštį“. Ne, senasis, dar apie sovietmetį pasakojantis Rudnosiukas – labai ironiškas, labai taiklus ir daug mažiau teisuoliškas nei jo atgimimas. Bet sugrįžkime prie knygos, apie kurią šnektelsime šįsyk.
„Obuolių pasakos“ – kūrinys dar iš 1999 metų, kai V.V. Landsbergio kūryba nebuvo taip plačiai žinoma. Nuo pat pirmojo puslapio knyga alsuoja smagia ironija. Dedikacija – „Jonukui ir Elenytei“, fantastiški Rimvydo Kepežinsko piešiniai (kurio iliustracijų vaikystėje pakęsti negalėjau – užtat kokios dabar smagios!), o viduje – istorijos, kurios, panašiai kaip ir Rudnosiukas, vis dėlto labiau „suaugiškos“ nei „vaikiškos“.
Kodėl suaugiškos? Juk galima sakyti, kad šioje knygoje šiek tiek mažiau socialinio konteksto (dominuojančio „Rudnosiuke“)? Ogi manau, kad visas tas surrealizmas ir nonsensas (kaip pavadintų rimti žinovai(tm)) visą savo grožį atveria būtent suaugėliams.
„Paskui pro šalį ėjo gaidys, vardu Žąsinas. Varna jam irgi šaukia:
- Žąsine, Žąsinėlė, pasakyk man, kaip Audronė kiaušinius deda?
- Atsitūpus, - oriai atsakė Žąsinas ir palengva nuėjo, sakytumei, nuplaukė.“
Vaikas čia vis dėlto nedaug ką supras. O gal be reikalo nuvertinu mažąjį skaitytoją?
Autorius smagiai peržaidžia ne tik klasikinius pasakinius siužetus („Varna karaliaus pati“), bet ir, pvz., nacionalinę mitologiją - „Pasaka apie nelaimingą Vytauto Didžiojo mirtį“. Vien už šį kūrinį knygą galima šlovinti: „O žaidimo taisyklės buvo gana paprastos. Reikėdavo pagauti miške šarvuotą kryžiuotį ir jį iš tų šarvų išlukštenti... Kas daugiau tų kryžiuočių išlukštena, tas ir laimi... Dažniausiai laimėdavo Vytautas Didysis, nes jis buvo labai didelis ir gana stiprus“. Kažkuo primena nelabai vykusį išradingo septintoko rašinėlį, ar ne?
Tik štai, niekaip negalėjau surasti, kokia logika autorius dalija personažams vardus: na, Kakadu, Kakatrys ir Kakaketuri – aišku. Bet štai kodėl sliekas Kieša, katinas – Vasilijus, žvirblis – Alioša, o lapė – Ksenofobija... Telieka tik spėlioti.
Trumpai tariant: smagios pasakos, grynas Vytautas V. Landsbergis, vaikai klauso su džiaugsmu, suaugėliai kartais net kvatoja balsu. Ir nėra moralo. Taip taip, pasakos be moralo!
„Su kuo reikės, su tuo ir kariausim... Aš noriu tekėti už kopūsto, bet jis nenori manęs imti į žmonas... Piršausi vakar, bet jis, niekšas, atsisakė. Reikės jį paimti į nelaisvę“ (tai buvo bulvės generolės Karolinos monologas)
Tiesiog porno
offca
Apie knygą: Tomas Arūnas Rudokas – Pornomūza Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640356
Puslapių skaičius: 144
Redakcijos prierašas:
Šią apžvalgą rekomenduotume skaityti ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims.
Nežinia kodėl, įvardinta kišeniniu romanu, T.A. Rudoko „Pornomūza“ į kišenę netilps, tačiau spuoguotas jaunimėlis lengvai įsimes ją į kuprinę. Bent taip būčiau pasielgęs aš tais senais gerais laikais, kai pasiaistrinimui turėjau tik M. de Sado „Teresę“ ir tą pačią tekdavo skolinti draugiukams, kurie grąžinę prajuokindavo pasakymais: „Super – perskaičiau dukart“.
Taigis, „Pornomūzos“ paskirtis – seksualinio alkio numalšinimas akyčių ir pirščiukų pagalba. Vienišiems, droviems, kompleksuotiems, priėjimo prie interneto XXX puslapių priėjimo neturintiems asmenims, dar T.A.Rudoko draugams ir draugėms, kurie knygoje gal būt atpažins save. Daugiau nieko geresnio nesugalvoju. Na, labai norint, galima šią rašliavą bandyti lyginti su J. Kunčino „Tūla“, nes panašumų apstu. Autobiografiškumas. Pagrindinis veikėjas – alkoholikas ir šiaip valkatėlė. Pagrindinė mūza – gyvenimo įkvėpėja, bet ne vienintelė, nors krušimosi srityje nepakartojama. Pagrindinis veiksmas – Vilniuje. Išeina vos ne siužetinis plagiatas. Na, gerai gerai, pakanka Kunčino poros puslapių, kad suprasti, jog jis rašytojas, o Rudokas – nerašytojas (rašytojo antonimas) su pretenzijomis perpasakoti matytų, bet dar neįgyvendintų, porno filmų scenarijus. Jam tai sekasi „puikiai“: nors žino virš 60 bybio sinonimų (liūdna, kad tarp jų neradau „raudonojo amarilio“), bet pagrinde romane vartoją tik tą patį - „bybis“. Galima būtų daryti psicholingvistinę teoriją apie tai, kad buvęs zekas kompleksuoja ne tik dėl akivaizdaus Edipo komplekso, bet ir dėl savo štoltzo nebybiškų fizinių ypatybių (gal kokį pirsingą pasidarė, ar šratus į kiaušukus įsimetė, kas tarp zekų populiaru).
Apart dulkinimosi scenų man šiame pornoromane apie nieką ir viską labiausia patiko muzikinė atmosfera. Tarp pisimosi šūksnių į akis krito gana rokavas „Pornomūzos“ skambesys: „AC/DC“, „Deep Purple“, „The Doors“, „The Rolling Stones“, „Yes“. Sena gera tėvukų muzika. Nostalgija praeičiai. Tada, kai M1 buvo ant bangos, o amžinatilsis Grušnys pradėjo krautis turtus. Butelis viskio pagrindinio herojaus Jurgio Mitkio glėbyje ir naktinės laidos radijuje priminė laikus, kai ir mūsų didvyris Mamontovas buvo žmogus, gėrė šnapsą ir leido į eterį „Nakties balsus“. Žinoma, pokalbiai nebūdavo tokie drastiški, kaip šioje knygoje, bet tai tik į naudą Tomui.
Kaži, knygos veikėjas Krušnys ir radijo stotis „Ne-1“ turi čia sąsajų? Kas žino - pasigirkite? Ar tikrai M1 studijoje prie mikrofono gerdavo ir keikdavosi T.A. Rudokas? Jei ne, tai žiniasklaidos magnatai susidomėkite šita galimybe, kol Beresnevičiaus likimas neatėmė nuo mūsų šito genialiai ištvirkusio alkoholiko.
Tikriausiai leidyklą „Kitos knygos“ reikėtų pagirti už tą drąsą ir riziką, kurios neparodė kitos leidyklos, atsisakydamos išleisti „Pornomūzą“. Nežinau, kiek tame tiesos, bet tokių knygų reikia ir jau seniai reikėjo Lietuvai. Reikėjo saujos miegamojo žaidimų popieriniame pavidale. Reikėjo normalios, ne vaikiškų edviniškai kalėdiškų zonos vaizdelių. Reikėjo alkoholizmo apraiškų perkėlimo iš prasmirdusio kaimo į miestą. Reikėjo pornomūzos, nes eilinių mūzų aplink pilna...
Vienu žodžiu, pradėję skaityti – nesustosite, kol nebaigsite knygos, arba kol nebaigsite...
T-knyga
Raimundas Zabarauskas
Apie knygą: Kurt Vonnegut – Galapagai Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640417
Puslapių skaičius: 277
Kurtas Vonegutas ironiškai juokiasi, stovėdamas šalia tunelio Anapilin.
Paskutinioji perskaityta jo knyga – Galapagų salos – iš pirmo žvilgsnio man pasirodė kvailoka. Intenete buvau aptikęs, kad K. Vonegutas piešia maikes, kurių devėjimas yra gero skonio ir inteligentiškumo požymis. Po dvidešimt baksų (plius aštuoni persiuntimui) parduoda standartinius pilkus vieno dydžio (X) „dramblinius marškinėlius“ padabintus savo piešiniais.
John Case „Kilmės kodas“
Danutė Kontrimavičienė
Apie knygą: John Case – Kilmės kodas Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972167
Puslapių skaičius: 394
Kuklus Italijos provincijos kunigas išklauso priešmirtinę garsaus mokslininko išpažintį. Ji taip sukrečia tėvą Azetį, kad šis strimgalviais puola į Romą ir reikalauja susitikimo su aukščiausią rangą užimančiu kardinolu, pasiryžęs atskleisti jam išpažinties paslaptį.
Bet šią paslaptį nugirsta ir tas, kam nederėjo – konservatyvios Katalikų Bažnyčios organizacijos „Umbra Domini“ narys. Organizacijos, smerkiančios naująsias Bažnyčios reformas, griežtos ir viskam pasiryžusios, „laukiančios savo valandos, tarsi katalikiška „Hezbollah“.
O netrukus, Amerikoje, privatus seklys Džo Lasiteris sužino siaubingą dalyką. Jo sesuo Ketė ir mažytis jo sūnelis nužudyti, padegtas ir jų namas, mėginant visiškai sunaikinti kūnus. Žudikas sučiuptas nusikaltimo vietoje – tiksliau sakant, jis pats smarkiai apdegė gaisre ir dabar guli ligoninėje apkaišytas vamzdeliais, tad išpešti nusikaltimo motyvų iš jo visiškai neįmanoma.
Džo ryžtasi sužinoti, kodėl žuvo jo sesuo ir sūnėnas. Mirčių vis daugėja, atsiskleidžia šiurpios paslaptys. Galiausiai Lasiteriui tampa svarbu tik viena: žūtbūt išgelbėti nuo sesers ir sūnėno likimo pasitraukusią iš ekranų kadaise garsią aktorę ir jos mažytį sūnelį.
Dėl to, kad romane vaizduojama konservatyvi Katalikų Bažnyčios organizacija, rezganti sąmokslus, dėl detektyvinės intrigos ir mistikos detalių „Kilmės kodas“ neišvengiamai lyginamas su Dan Brown „Da Vinčio kodu“ – tik, vienų nuomone, nė iš tolo neprilygsta Dan Brown kūriniui, kitų – palieka pastarąjį toli užnugaryje. Aš pati laikausi antrosios nuomonės. „Kilmės kodas“ ir parašytas meistriškiau, ir veikėjai kur kas sudėtingesni bei labiau įtikinami. Nekalbant jau apie tai, kad „Kilmės kodas“ parašytas visais šešeriais metais anksčiau už garsųjį Dan Brown kūrinį. Tad panašu, jog tai Dan Brown nusirašinėjo nuo John Case knygos, tuo metu jau tapusios bestseleriu... Tiktai ne taip vykusiai.
Birutė Mar „Cinamonu kvepiantys namai“
Viktorija Vit
Apie knygą: Birutė Mar – Cinamonu kvepiantys namai Leidykla: Kronta (2008)
ISBN: 9789955734222
Puslapių skaičius: 203
Aktorės ir rašytojos Birutės Mar 2003-2007 metų kelionių po Rytus užrašai. Tokia knyga visai atsitiktinai į rankas tikriausiai niekam negali pakliūti; turi turėti bent menkiausio laipsnio rytietišką „nukrypimą“, kad atsiverstum, paskaitytum, verstum toliau, sugertum ir pasiliktum ar .... pamirštum. Todėl žmonėms, kuriems vien nuo žodžių „Sai Baba“ ir „ašramas“ kyla juokas, o dvasingumo paieškos – madingos ar nuoširdžios - sukelia įniršio priepuolį, knyga nerekomenduotina. O kitiems ją dovanočiau. Ir visai ne dėl to, kad knyga gražiai išleista (nors skaityti, tiesą sakant, nėra labai patogu. Kita vertus, patogiausia gal apskritai nieko neskaityti). Kas šiandien geriau už kelias valandas ramybės, kelis puslapius tylos, kelis metrus ramios minčių tėkmės?..
Nepriklausiau Satja Sai Babos garbintojų gretoms, ir ši knyga to nepakeitė. Nors iš kelionių, kaip rašoma anotacijoje, po Indiją, Nepalą, Tibetą sudėliotoje knygoje iš esmės kalbama apie Putapartį – miestelį, kur gyvena vienų apsimetėliu, kitų – Dievu laikomas Sai Baba. Ir tai, tiesą sakant, iš pradžių kiek suglumino. Tikėjausi platesnės kelionių geografijos; bet ar minčių kelionėms turi įtakos valstybių sienos, kalnų ar upių ribos? Panašu, kad ne. Knyga pagavo ir nusinešė į laiką, kurį norisi pakartoti.
Būtų pernelyg naivu tikėtis, kad svetimų kelionių įspūdžiai gali tapti nuosavo gyvenimo ramentais. Ir tas nuolat įsijungiantis protas, kurį vietiniai su atlaidžia šypsena pavadintų „beždžionėlės protu“, erzėjančiu ir maištaujančiu, keliančiu klausimus ir reikalaujančiu atsakymų, man visgi neatrodo toks jau kvailas ir nereikalingas. Kodėl, pavyzdžiui, susirinkusiems į Putapartį taip svarbu būti pakalbintiems paties Sai Babos, sėdėti pirmosiose šventyklos eilėse, vytis šventojo automobilį ar bent pasigirti „į mane JIS pažiūrėjo“, jei ten jie mokomi atsižadėti savo ego, pamiršti troškimus ir atsiminti viena – kad nei Sai Baba, nei mes patys nesame kūnas? Tokie klausimai kyla ir knygos autorei. „Beždžionėlės protas“? O gal tiesiog – skirtingi to, kuo tiki, atskaitos taškai; skirtingos tiesės, ženklinančios tikėjimą – bazinį žmogaus pamatą – kurios vis tiek kažkur susikerta. Ir niekas nepasakys, kuri iš jų tiesesnė.
Nors, kaip minėjau, dėl Sai Babos iškilo daug daugiau klausimų, nei kada nors turbūt bus atsakymų, vis dėlto daug čia pasakytų minčių buvo gera rasti. Kaip gera rasti bet ką, kas nesistengia pakeisti, nekovoja, negyvena su ginklu, bet tyliai ir ramiai teka – ne iš bejėgiškumo ar abejingumo, bet žinojimo, kad visi erzeliai, pykčiai, nuoskaudos – tik nereikšmingos dulkės, kurias reikia nubraukti vienu delno mostu. Kas negyvena sustabarėjusiomis tiesomis, negrūmoja ir nepamokslauja, o tyliai pastebi: “Tau nebereikia eiti į šventyklą ar bažnyčią. Visa žmogaus veikla turi tapti judančia šventykla“ (p.45). Ir nesumistifikuoja vienos vienintelės pasaulio vietos, kur žolė žalesnė, o šypteli: „Ne veltui gimei savo krašte, kur vienokia ar kitokia religija, ir reikia gerbti savają. Aš tik mokau jus tapti geresniais krikščionimis, gerensiais musulmonais, geresniais budistais“ (p.107). Ir dar primena: „Dievas yra ne tik Putapartyje, dieviškumo buvimą gali pajusti visur, visai nebūtina čia vėl ir vėl vykti...“ (p.107). Kaip ir nebūtina piktintis, kad knygoje „nieko naujo“ arba kad tekstas „labai fragmentiškas“, ir apskritai, užteks tų Rytų... Čia niekas nebando nei priblokšti, nei įtikinti, nei perkalbėti. Tik turi teisę į savo įspūdžius ir išgyvenimus. Paprastai nemėgstu nei knygų, nei reportažų apie keliones: neišvengiamai subjektyvią patirtį autoriai dažniausiai pateikia kaip vienintelę ir neginčijamą tiesą. Čia to nėra – už tai ir ačiū.
Jei negali ar nenori sugerti visko, pasiimk tai, ko tau reikia. Klausimai ir atsakymai, atbėgę iš kelionės su šia knyga, nėra plataus rato aptarinėjimų objektas. Galbūt kada nors, su autore susėdę kokiuose Marcinkonyse ar Nepale, pakalbėsime apie visa tai ar patylėsime. Galbūt paklausime, o gal ir atsakysime, kodėl čia negalima užauginti to mokėjimo jausti stebuklą; kodėl negalima ir į troleibuso kontrolierių, ir į piktą kaimyną, ir į pliaupiantį lietų žvelgti giedrai ir su šypsena, kaip ten kad žvelgi į skurdą, vargą, tarakonus ar amžinus ryžius.
Grybai nuo jūros
Adis
Apie knygą: Giedrius Vilpišauskas – VĖJAS NUO JŪROS Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972198
Puslapių skaičius: 319
Visai netikėtai gavau "Vėją nuo jūros". Kažkur planų kamputyje tikrai kirbėjo mintis šią knygą įsigyti, bet kadangi gana skeptiškai (nors ir patriotiškai) žiūriu į lietuvišką fantastiką, skubėti tikrai neketinau. O čia - bac, viršelio autorė, pasirodo, Cathy, ir dar kaip tyčia tiesiai iš knygos pristatytmo atvažiuoja pas mus į sodybą savaitgaliui... Na, negi į klausimą "tau paimti?" atsakysi neigiamai?
Nuo etruskų šoku prie pabaltijo. Žinai kas čia dėjos XIII a. pradžioje?
dzore
Apie knygą: Henrikas Latvis , Hermanas Vartbergė – Livonijos kronikos Leidykla: Mokslas (1991)
Puslapių skaičius: 223
Mus mokykloje labai įdomiai moko istorijos. Pernai daug apie tai diskutavom su mokytoja. Šiaip Lietuvos istorija yra įdomus dalykas. Tik dabar karts nuo karto atsiranda objektyvių požiūrių į LDK istoriją. O dauguma, ypač to, ką reikia mokytis mokykloje - taip giliai romantizuota, kad net keista. Kadaise gyveno Daukantas, gyveno Basanavičius, Kojelevičius.. Visi jie buvo daugiau mažiau švietimo epochos, tautų pavasario vaikai, kada visoje Europoje buvo stengiamasi iškelti savo tautą į padebesius. Klausimas, kiek per tą laiką nuo Daukanto “Būdo senovės žemaičių ir lietuvių” iki šiandienos pasikeitė mūsų požiūris į istoriją..
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .