Išromytos pasakos
Justinas Žilinskas
Apie knygą: – VILKAS RIJO AŠAKĄ... KIEKVIENAI DIENAI PO PASAKĖLĘ Leidykla: UAB Aktėja (2006)
ISBN: 9955210443
Būdamas tėčiu turi mažiausiai vieną pareigą: skaityti pasakėles. Žinoma, kartais, įkinkius fantaziją, galima ir pasakoti pačiam apie žibintą, jūrą, langą, lapę, ir dar ką tik nori. Bet vis dėlto – yra didžiulis pasakų lobynas, o pasakos – tai ne tik kažkokia istorija, bet ir moralas, amžių patirtis, žmonijos atmintis...
Ir štai mano mažiesiems teta nupirko dvi net paauksuotas pasakų knygeles – „Vilkas rijo ašaką...“ bei „Seku seku pasaką...“ Nežiūrint auksinių kraštelių, pirmąsyk pavarčius pagalvojau: kokios gražios iliustracijos! Jau vien tai, kad mergaitės paišomos ne barbėmis, o berniukai – ne kenais. Turinys nustebino visiška eklektika: čia ir klasika – Raudonkepuraitė, Mieganti gražuolė, Bjaurusis ančiukas, netgi – Karalius Midas(!), kurį iki tol žinojau tik kaip mitą.
Na, tebūnie – matyt, paimta daug daug pasakų, ir jos paprasčiausiai labai smarkiai sutrumpintos. Vidutinis pasakos ilgis tampa gal pusė puslapio. Be abejo, pvz., Pinokio istorija, sukišta į tokią apimtį, tampa banaliu siužeto perpasakojimu. Ką gi – galima būtų suprasti, tegul vaikai bent susipažįsta su siužetais, kada nors prieisime ir prie originalų. Bet... O čia dabar kas? O čia kaip?!
Būtent taip sau šūkauji mintyse, kai staiga sužinai: Bjaurusis ančiukas pabėgęs iš fermos apsigyveno pas kiškių šeimynėlę, kur ramiausiai peržiemojo, o pavasarį „netgi vedė žavingą gulbelę“. Ozo šalies stebukladarys be jokių klausimų išpildė Dorotėjos ir jos draugų norus. Karaliaus Mido kirpėjas karaliaus paslaptį apie asilo ausis iššnabždėjo meldams, o šie iššošė visam pasauliui... Aladinas... Ai, ką čia ir kalbėti apie tuos absurdus. Tiesiog paima įsiūtis – jeigu sutrumpinimą dar gali atleisti, tai tokio pasakų kraipymo – tikrai ne. Pasakos su gilia potekste suprimityvinamos, išmetami kritiniai, dramatiniai momentai, pasijauti taip, kaip žiūrėdamas dabartines holivudines A. Dumas ekranizacijas – įžeistas, apgautas ir laikomas analfabetu. Nežinau, kaip į tokius „patobulinimus“ reaguotų Frankas Baumas, Carlo Colodi ar Lewisas Carrolis. Bet tokių knygelių rengėjams – nei daugiau, nei mažiau, pirštus nukapoti. Kiek prie to prisidėjo lietuviškos versijos rengėjai?
Sunku pasakyti. Kiek pavyko atkasti, šios knygelės yra verstos iš ispanų kalbos. Prie skurdžios metrikos galima rasti, kad lietuviškas tekstas – Hertos Matulionytės. Kitur dar radau įrašyta, kad vertė Alfonsas Zdanevičius. Taip ir nesupratau, tai kas lietuviško teksto autorius? Kiek jiems buvo leista taisyti ar keisti?
Trumpai tariant – jeigu pastebėsite pasakų knygeles paauksuotais kraštais ir labai gražiomis iliustracijomis, būtinai patikrinkite turinį. Ir geriau nusipirkite (ar nupirkite) ką nors mažiau prašmatnaus, bet panašaus į pasakas, o ne apgailėtinus jų daidžestus.
"Sparnuotoji Lietuva" – knyga, skirta Lietuvos aviacijai
Anonimas
Apie knygą: Algimantas Liekis – SPARNUOTOJI LIETUVA Leidykla: Mokslotyros institutas (2008)
Puslapių skaičius: 676
Tai 33–oji autoriaus monografinio pobūdžio knyga, skirta lietuvių aviatorių rengimo raidos analizei Lietuvoje nuo aviacijos gimimo iki šių dienų.
"Kitas Elenos gyvenimas" - intriguojanti ir gyva knyga
orangevilnius
Apie knygą: Teodora L. – Kitas Elenos gyvenimas Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231578
Puslapių skaičius: 169
"Kitas Elenos gyvenimas" - knyga, perskaitoma vienu ypu, kurią norisi praryti iš karto, norint sužinoti jos pabaigą.
Knygos leitmotyvas – mistinis KAŽKAS – išnyra pačioje romano pradžioje ir KAŽKUO primena paslaptingus personažus iš Davido Lyncho filmų. Lyg ir tikras, bet neaišku, kas... KAŽKAS vis dėlto užkabina, intriguoja, nors jo neatskleidimas pamažu – pripažinsiu – ima šiek tiek tampyti nervus... Laimei, autorė nepalieka skaitytojų be atsakymo.
Nors knyga prasideda kameriniu trikampiu Milano mieste - herojės Elenos namai, Duomas ir mažytė kavinukė, netrukus veiksmo scena ima sparčiai plėstis, herojai dygsta lyg grybai po lietaus, o naivoka jaunosios Elenos melancholija sparčiai mutuoja į nesuvaidintą gyvenimo dramą.
Šimtas septyniasdešimt puslapių intrigos, nežinios, taip pat švelnaus liūdesio, papuošto kalijomis, išmarginto paveikslais ir juodai baltomis nuotraukomis, nuskaidrinto meile ir paliesto nelauktos mirties.
Klausiate, ar verta skaityti? Jei bent kartą bandėte pabėgti nuo savęs, buvote beprotiškai įsimylėję, ar patyrėte netektį – tikrai verta.
tėkšt
Juozas Šalna
Apie knygą: Nick Hornby – Slam Leidykla: Penguin Books (2008)
ISBN: 9780141321400
Puslapių skaičius: 304
labai nustebau aptikęs knygyne naują nick hornby knygą - slam. taip neseniai pabaigiaus skaityti jo ankstesnę knygą, todėl dar nesitikėjau išvysti naujos. ši, kaip ir kitos niko knygos...
Pagaliau, pagaliau...
Tomas Marcinkevičius
Apie knygą: Valentinas Klimašauskas – Alfavilnius Leidykla: Kitos knygos (2007)
Puslapių skaičius: 160
Visuomet maniau, kad autoriai, perdėm žaidžiantys su forma, tiesiog negali kurti normalaus turinio. Žodžiu, vos ne rinkodaros fokusais pridengti prastą produkto kokybę. Taip pagalvojau ir pamatęs „Alfavilnių“. Knyga prasideda nuo vidurio (viršeliai – tiesiog paprasti puslapiai, tiesa, vos vos storesni), kai kurie puslapiai perbraukti, sakiniai ir skyriai – išbraukti tiesia linija. „Error message‘ų“ inkliuzai irgi nekelia pasitikėjimo – bent jau iš pradžių.
Tik į priekį - nes traukiniai nelaukia
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Apžvalga skirta leidimui lietuvių kalba
Gatvės, kurių spalvas kontroliuoja kompiuteris ir neduok Dieve, jeigu vilkėsite netinkamus rūbus? Rajonas, kurį mirdamas turtuolis paskyrė vien katėms? Vienkartinės picos mergaitės, kurias galima pavartoti ir kitaip? Kodėl gi ne. Dar nepamirškim kalbančių piktybiškų prietaisų, nuo darbo išprotėjusių darboholikų, iš kurių rajono laiku neišėjęs gali tiesiog susprogti bei siautėjančių gaujų, prisifarširavusių tokių narkotikų, kad menkiausias dozės neapskaičiavimas baigiasi fertilizacijos fabrikuose. O ką, homo sapiens perteklius - rimta problema. Kaip matote, nelabai kas primena visuotinės žmogaus teisių apsaugos ar kitas sistemas. Banalu taip sakyti, bet sveiki atvykę pirmyn, t.y. į ateitį.
Ir štai tokiam "mielam", be galo fragmentuotam pasaulėlyje gyvenas "kietas vyrukas", kuris visiems prisistato Starku (kirčiuokite "a", kad pridėjus "s" nematytumėte starkaus - t.y. gandro kai kuriose tarmėse). Jis labai mėgsta žodelį "velnias" ir apskritai yra vikrus, gudrus, žodžiu - nepėsčias ir ne "Danonkey" penimas… Jam tekusi užduotis labai paprasta - surasti tikriausiai tų velnio "raudonųjų" (nieko bendro su komunistais, tiesiog, žmogeliai, turintys daug parako ar jo atitikmens beigi gyvenantys tokiame rajone, į kurį protingas žmogelis nežengtų) pagrobtą "veiklųjį" (taip vadinami tam tikra darboholikų rūšis, kurie gyvena "Veiklos centre", apie išėjimo iš kurio punktualumo poreikį jau minėjau). Herojaus kelias nusidriekia ne tik per "Raudonųjų" rajoną, bet ir per "Stabiliąją", kur žmonės nusprendė, kad jų vaikai turi nieko nežinoti apie išorinį pasaulį, Sanų šalį, kur ateinama sapnuojant ir labai svarbu laiku nepabusti!
Paprasta įkaito išlaisvinimo užduotis pasirodo visai nelengva ir, kas svarbiausia, anaiptol ne įkaito išlaisvinimo užduotimi, o kai kuo, kas Starkui primins praėjusias dienas ir, atrodė, su praeitimi jau suvestas sąskaitas…
Daugiau apie siužetą - nė žodžio, nors jį trumpai papasakoti vis tiek būtų sudėtinga, nes tiek vingių, netikėtų posūkių… Taigi, toliau - subjektyvus įspūdis (-žiai). Pirmiausia, knygoje susipina kiberpanko kultūrinis klodas (nes kompiuteriai nėra nei herojaus darbo instrumentas, nei dominuojantis elementas, tačiau pasaulis akivaizdžiai kiberpankinis) su vidiniu kosmosu ir netgi siurrealizmo nei mistikos motyvais, gana akivaizdi Philip K. Dick ir W. Gibson bei "Blade Runner" įtaka. Veiksmas ritasi per kraštus, tai šaudo - gaudo, tai slepiasi - ieško, tačiau niekaip negalima sakyti, kad siužetas - kvaila "šaudyklės" novelizacija, nes tuo pačiu ir tiesiog putoja autoriaus fantazija, paišanti labai spalvingą, prieštaringą ir originalų pasaulį. Herojai galbūt ir nepasižymi didele įvairove, tačiau tai anaiptol ne schematiški "blogiečiai" ar "geriečiai", rasime ir jų poelgių psichologinę motyvaciją, ir įdomius charakterius. Žodžiu, kūrinys pakankamai daugiaplanis. Aišku tie, kas ieško pagrindinio veikėjo - idėjos (na yra tą mėgstančių fantastų, negi uždrausi), vargu ar liks patenkinti. Knyga parašyta labai gyva kalba, nemažai komiškų situacijų, neperkrauta slengo, skaitoma lengvai. Žodžiu, aš tikrai nesigailėjau ją skaitęs ir iki šiol laikau vienu geriausių pramoginio kiberpanko žanro knygų. Be abejo, tai subjektyvu, tačiau labai gerai knygą vertino ir skaitytojai, ir kritikai.
Kelios ištraukėlės (vertė Bronius Bružas):
* * *
Pagaliau suradau Blakanalizatorių(tm), padėjau ant stalo ir į jį įmečiau blakutę.
- O, sveikas, Starkai, senokai nesimatėme. - Deja, Blakanalizatorius(tm) kalba…
- Labas, Blake. Ką man papasakosi?
- TX77i pasiklausymo įtaisas, techninės įrangos versija 4.5, mikroprograma 3.4., programinė įranga 5.1.
- Taip, taip. Dar ką nors?
- Ji labai maža
- Blake…
- Juokauju, žinoma. Hmm, kaip keista…
- Kas?
- Pasirodo, tai ne 5.1., o 5.1.3. Atsidusau. Blakanalizatoriaus(tm) man neįbruko joks klientas, iš dalies atsilygindamas už padarytą darbą, bet suerzindavo jis ne blogiau nei Gravlinkio(tm) tipo dovanėlės.
- Kvapą gniaužianti informacija, - sumurmėjo Zenda.
- Tiesą sakant, tai labai įdomu, - nukirto Blakė.
- Kodėl? - paklausiau kaip įmanoma kantresniu tonu.
- Nesakysiu.
- Blake…
- Ne. Juk tau aiškiai nuobodu. Ilgiau tavęs negaišinsiu.
- Kalbėk.
- Ne.
- Blake, pasakok, kitaip tave išmesiu pro sumautą langą.
- Tu nedrįsi.
- Išmėgink mane.
- Gerai jau, gerai. Programinė įranga pakoreguota. Ji siunčia signalus ne į VCŽV, o tiesiai į valdymo departamentą. Labai neįprasta. Iš tiesų neįtikėtinai neįpra…
- Aišku. Aš tave supratau.
- Norėsi išgirsti, apie kokį departamentą šneku? - didžiuodamasis savimi paklausė Blakė.
- "Ypač greitai atliekamų užduočių"?
Stojo trumpa pauzė.
- Jeigu pats visą laiką žinojai, - užriko prietaisas, - kodėl mane taip kankinai?
- Iš mano departamento kažkas mane šnipinėjo? - pritrenkta sukuždėjo Zenda.
- Ei, aš neprivalau to kęsti, - nekreipdamas į ją dėmesio klykavo Blakanalizatorius(tm).
- Įtariu, jog kažkur viršutiniame aukšte, pavydžiui, C kabinete, atrastume blyksinčią dėžutę, - tariau atsigręžęs į veikliuosius. - Zenda, tu nieko blogo nepadarei. Šis stebėjimo įtaisas itin specifinis.
- Aš galėjau tapti bet kuo! Galėjau tapti savarankiška mašina!
- Bet kodėl? - gailiai paklausė Zenda. - Kodėl kažkam reikia mane sekti? Beje, kodėl judu esate čia, o ne Centre?
- Galėjau įveikti bet kokius sunkumus!
Blake, - prabilau į ją atsisukęs, - ar tu pagaliau užsičiaupsi?
- Priversk mane!
- Užsikimšk, aparate! - sustūgo Zenda, - antraip pati tave išspirsiu pro langą.
- Nuostabu. Koks stimuliuojantis vadovavimo būdas, - suurzgė Blakanalizatorius(tm). - Jeigu taip valdai savo skyrių, nieko keisto, jog tave šnipinėja!
- Užteks! - paskelbė Zenda, ryžtingai artėdama prie stalo.
- Ei, tu ne taip mane supratai! Starkai, padėk! Ištiesiau ranką, nutrenkiau Blakę atgal į stalčių ir šį uždariau.<...>
- Starkai? - iš stalčiaus atsklido prislopintas balsas.
- Ką?
- Pamiršai savo blakutę.
Trūktelėjau stalčių į save, ir Blakanalizatorius(tm) išspjovė metalinį žirnelį į orą.
* * *
- Dėmesio! - iš sienos nugriaudėjo elektroninis balsas. Mandagiai raginti niekas nebesiruošė: reikalą ėmėsi tvarkyti kompiuterinės hierarchijos šulai. - Netinkamai apsirengęs asmuo privalo tučtuojau pasitraukti iš gatvės. - Staiga (ak, kaip žavinga!) sustūgo sirena, tarsi patvirtinanti, kad gatvių spalvas derinantis kompiuteris ant mūsų užsirūstinęs.
- Puiku, - išstenėjo Elklendas.
Aklinai juoda siena, prie kurios mudu gūžėmės, ūmai pakeitė spalvą. Į mus blyksėdamos smigo milžiniškos raudonos rodyklės. Paskubomis perėjome sankryžą, tačiau strėlės nuo mūsų neatsiliko, kaip ir ūbaujanti sirena.
- Klausyk, - sušnypščiau atsigręžęs į sieną, - tai svečias, aišku. Taisyklių jis neišmano.
- Priešingai nuo jūsų, griežtu, erzinamai garsiu balsu atšovė siena.- Jūs puikiai žinote, kaip svarbu nustatytu periodu vilkėti bespalvį švarką. Atspalvius pritaikančioms programoms būtinas poilsis.
- Jie artėja, - bejausmiu tonu pratarė Elklendas. - Girdžiu jų šūksnius.
- Klausyk, siena, mus persekioja.
- Žinau. Ir tie žmonės prideramai apsirengę.
- Taip, bet jie siekia mus nužudyti.
- Nesąmonėa.
- Tikrai siekia.
- Spalvų gyventojai,- valdinai ir išdidžiai pareiškė siena, - vieni kitų žudyti nebando.
- Jie ne iš Spalvų, o iš Centro. - Stojo pauzė, per kurią kompiuteris gromuliavo naują informaciją.- Pažvelk į jų riešus, - graudžiai pridūriau. - Alyviniai rankogalių segtukai. Mus vaikosi VCŽV.
- Aišku, kur kas tyliau atsiliepė siena.- Jūs kažko prikrėtėte?
- Ne, - atsakiau, ir įsyvravo užsitęsusi tyla.
- Na, mes negalime leisti, jog čia šeimininkautų sumauti pasipūtę darboholikai.
Šiek tiek nustebau. Nė nemaniau, kad Apylinkės kompiuteriams veiklieji kelia tokią antipatiją, bet man labai palengvėjo. Sirena nutyko, o pastato šonas akimoju pajuodavo. Už kvartalo, sparčiai lėkdami, į gatvę įsuko abu kabrioletai.
- Prisiglauskite prie manęs, - paragino siena. Elklendas suakmenėjo spoksodamas į automobilius, kuriuos dabar nuo mūsų skyrė vos šešiasdešimt jardų. Griebiau jį už pečių, priplojau prie sienos ir pats atsistojau šalia...
- Jie turbūt gretimoje gatvėje.
- Negali būti, pažvelk į daviklį.
- Bet jų čia nėra, ar ne?
- Rodos, ne. Geriau, keliaujame. Knipai, sukis ir lėk iš kitos pusės...
- Kaip gi… - išsižiojau, bet klausimo neužbaigiau. Veikliojo nemačiau, nors stovėjau nuo jo nutolęs vos per du jardus. Sieną, į kurią rėmėmės, gatvės kompiuteris pavertė milžiniška milžiniška freska, šėlstančių spalvų palete. Verpetai, sūkuriuojantys už Elklendo alvos, atitiko jo švarko spalvą. Dėmės, nudrikusios galvos aukštyje, buvo tokio paties atspalvio kaip oda, ir tik viršugalvyje nusidažė pilkai, susiliedamos su pražilusiomis plaukų sruogomis... Mes praktikšai tapome nematomi!
- Siena? - neslėpdamas susižavėjimo ištariau. - Čia tai bent!
- Jokių problemų. Dabar judinkitės.
Kūrybinės skaitymo dirbtuvės
Justinas Žilinskas
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos Austrų skaitykla / Austrijos ambasada kviečia Jus į kūrybines skaitymo dirbtuves 2008 m. gegužės 21 d., trečiadienį, 17 val. aptarti Elias Canetti romaną "Apakimas". Romaną studijuosime kartu su vertėju Teodoru Četrausku. Renginio metu bus padalintos romano ištraukų kopijos. Kopijas taip pat galima iš anksto gauti Austrų literatūros skaitykloje. Laukiame Jūsų austrų literatūros skaitykloje (II aukšte)
[Atsiliepimai] Giedriaus Vilpišausko "Vėjas nuo jūros"
starlin_elvea
Apie knygą: Giedrius Vilpišauskas – VĖJAS NUO JŪROS Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972198
Puslapių skaičius: 319
Dėl visokiausių gyvenimiškų trukdžių knygą baigiau tik vakar. Ir iškart visus įspūdžius dedu po lj-cut'u, nes bus spoilerių.
Nesismulkinant rašyti nuoseklios ir gražios recenzijos, nes vis tiek neišeis... :)
Viskas turi ir nematomąją pusę (ištrauka iš knygos „Keistonomika“)
Anonimas
Apie knygą: Stephen J. Dubner , Steven D. Levitt – Keistonomika Leidykla: Eugrimas (2007)
ISBN: 9789955682905
Puslapių skaičius: 276
„Žinojimas, ką ir kaip išmatuoti, pasaulį padaro ne tokį sudėtingą. Jei išmoksite tinkamai vertinti informaciją, galėsite išspręsti galvosūkius, kurie anksčiau atrodė neišsprendžiami“, - sako knygos „Keistonomika“ autoriai Stephenas J. Dubneris ir Stevenas D. Levittas. Šioje knygos ištraukoje išsakytos mintys tampriai siejasi su nūdienos Lietuvos aktualijomis.
Kai pateka saulė…
Petras Kudaras
Apie knygą: Thomas Friedman – The World Is Flat Leidykla: Farrar, Straus and Giroux (2005)
ISBN: 0374292884
Puslapių skaičius: 488
Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .