Anonimas
Rašydamas apie „Tylos angelą“ brūkštelėjau, jog nedaug ką tegaliu parekomenduoti iš Gavelio kūrybos. Taigi, taisau klaidą.
Anonimas
Nežinau ar daug reikia talento parašyti tokią absurdiškai nykią knygą kaip ši, tačiau kažkas ją parašė. Negana to – kažkas ją dar išvertė į lietuvių kalbą. O galiausiai – kažkas ją net nusipirko.
Manau visi kolegiškai turėtume sustoti ratu ir nusibausti. Ir niekada to daugiau nebedaryti.
Anonimas
Šitas skaitinys pas mane atsidūrė kaip ir dauguma. Buvo sesija, man buvo liūdna, knygyne buvo išpardavimas (14,5 lt už 383 psl!). Jei ne jis, tai aš iki šiol nebūčiau šios knygos į rankas paėmus. Atsimenu kažkas labai primygtinai man siūlė ją perskaityti, o kuo labiau man siūlo, tuo labiau aš nenoriu. Dėl tos pačios priežasties garsųjį “Alchemiką” perskaičiau praėjus porai metų nuo jo išpopuliarėjimo. Grįžkim prie Smilos ir jos jausmo.
Anonimas
Žemėje įvyksta katastrofa, po kurios didžioji dalis viso pasaulio gyventojų nebegali normaliai egzistuoti ir savimi pasirūpinti. Vaizdas gana apokaliptinis: ne, nesuklesti blogis. Žmonės linguoja gatvėmis lyg zombiai, žudosi, plešia parduotuves ir vienas kitą. Tada į sceną žengia trifidai - keleriais metais anksčiau žemėje pasirodę augalai. Bet čia jums ne kokios nusususios saulėgražos ar pienės!
Justinas Žilinskas
Sako, kad Andrejus Belianinas - vienas populiariausių fantastikos rašytojų Rusijoje. Na, kas sako, tas turbūt žino, nors, kiek galiu spręsti iš šios knygos, nelabai man suvokiama to populiarumo paslaptis.
Iš viso, humoristinė fantastika - žanras ne iš paprastųjų. Kaip ir humoras, jeigu juokai kyla aukščiau agitbrigadų lygio. Gal dėl to net ir anglosaksiška fantastika turi tik tris humoro stulpus (T. Pratchettą, R. Aspriną ir D. Adamsą). Iš rusų humoristinės fantastikos man teko tik skaityti "Rusios salą", kuri visgi labiau nuvylė, nei pradžiugino.
Taigi, pradėję skeptiška nata, truputėlį pralinksmėkime: kas nutiks, jeigu jaunesnysis milicijos leitenantas (negyvenusiems sovietmečiu: tolygu jaunesniajam policininkui) staiga iš paslaptingo Maskvos rūsio pateks į miestą pasakoje - Lukoškiną? Ogi neprapuls - tik savo įgūdžius teks pritaikyti magijos kupiname pasaulyje. Nes problemos - panašios. Kažką kažką nugvelbė, kažkas kažką nužudė, kažkas kažką rezga ir kažkam teks gelbėti pasaulį. Na, ne, ne pasaulį, o tik patį Lukoškiną nuo žiaurių ir baisių užpuolikų. Į pagalbą jis gaus netašytą kaimo berną, raganą Žiežulą (įtariu, kad originale ji yra Baba jaga), o ir santykiai su pačiu caru Žirniu susiklostys labai jau palankiai.
Taigi, prieš mus detektyvinė istorija, kurioje dauguma pokštų konstruojama aliuzijomis į įvairias praeities ir dabarties Rusijos (SSRS) aktualijas, filmus, serialus, literatūrą, leksiką ir pan. Pavyzdžiui:
"Atgal į Lukoškiną skridome triukšmingai ir dainuodami. Žiežula mojavo šluota, traukdama ant viso miško tokias nepadorias častuškes, kad aš, ko gero, raudonavau. Savo ruožtu man teko jausmingai atlikti "Mums pirmiausia, mums pirmiausia tai lėktuvai! O merginos, o merginos - tik po to!"
Arba
"Dūmos djakas Filimonas Gruzdevas. Skandalistas ir kvailys. Neišmatuojamai pasipūtęs ir garbės ištroškęs... Pavydaus charakterio, grubus, bailokas. Į valstybės iždą seniai suleido abi rankas".
Tai - geras receptas, bet produktas vis tiek palieka ne visai baigto ruošti skonį. Spėju, kad ir šios citatos ne visiems skaitytojams daug sakys, kaip ir man tikriausiai nieko nesakė iliuzijos į dabartinius "milicinius" serialus. Bet vietomis - visai smagu, ypač į antrąją knygos pusę, kai veiksmas kiek normaliau įsisuka.
Taigi, skaityti galima. Bet tai nėra knyga, kurioje raidžių nesugebėtumėte regėti per juoko ašaras.
Paulius
Prieš keletą metų perskaičiau didžiąją dalį lietuviškai išleistų Alessandro Baricco knygų. Kadangi jos man patiko, o pastarosios skaitęs nebuvau, tai vos tik ją pastebėjau, nusprendžiau nedvejoti.
Ši knyga – tai pasakojimas apie jūrą..
Paulius
Knygą įsigijau visiškai atsitiktinai, nieko prieš tai apie ją nebuvau girdėjęs ar skaitęs.
Pats autorius knygą apibūdina taip:
Paulius
Kadangi mane patikino, jog ši knyga skaitosi labai greitai ir yra labai įdomi, o man kaip tik to ir reikėjo, tai nusprendžiau pamėginti.
Jis – rašo disertaciją apie garsaus rašytojo Paulio Michelio kūrybą. Ji – disertaciją apie Schillerį. Jų pažintis atrodo prasideda iš nieko ir vos ne iš karto virsta tokiais žodžiais:
Juodos avys
Paradoksalu ir tai, kad, nors Sovietų Sąjungoje J. Londonas buvo populiariausias amerikiečių rašytojas, garbintas dar ir dėl kairiųjų pažiūrų (1896 m. jis tapo Socialistų darbininkų, o 1901 m. – Amerikos socialistų partijos nariu ir išbuvo juo kone iki mirties), reikšmingiausias jo politines pažiūras atspindėjęs kūrinys net rusų kalba nebuvo išleistas atskira knyga iki 1990 m.
Juodos avys
Romano „Vaikystės pabaiga“ (leidykla „Bonus animus“) idėja Arthurui C. Clarke’ui kilo rašant mokslo populiarinimo knygą apie kosmoso tyrinėjimus. Jį sudomino klausimas, kas atsitiktų, jei nežemiška jėga apribotų žmonijos kosminę ekspansiją, uždarytų ją gimtojoje planetoje. Kai kam jo atsakymas – romanas „Vaikystės pabaiga“ – pasirodė žiaurus.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .