Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum“
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum Leidykla: Baltos lankos (2009)
ISBN: 9789955232001
Puslapių skaičius: 286
Kai išgirdau, jog steigiama „Jurgos Ivanauskaitės premija“, ir kad ji bus įteikta Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva Rerum“, pagalvojau... Gal ir gėda, bet pagalvojau taip, kaip anoniminiai interneto komentatoriai galvoja apie visą leidyklos „Tyto alba“ veiklą, susijusią su J. Ivanauskaitės palikimo išsaugojimu ir stabiliu populiarumo palaikymu. Bet paskui ėmė piltis teigiami nepriklausomi atsiliepimai, ir – gal knygų mugės euforijos pagautas, gal tiesiog – kažką pajutęs, nusipirkau.
Paskutinis lietuviškas istorinis romanas, kurį buvau atsivertęs, priklausė taip pat literatūros debiutantei M. V. Knabikaitei ir vadinosi „Mėnesiena tamsiame lange“ – apie nacius ir jų moteris. Deja, kai jau pirmuosiuose puslapiuose aptikau porą istorinių klaidų, skaitymo malonumas buvo sugadintas. Labai bijojau, kad ir su „Silva Rerum“ nenutiktų kas nors panašaus, nors baroko epochą išmanau nepalyginamai prasčiau nei Antrą pasaulinį karą.
Nenutiko. Dar daugiau – jau seniai skaičiau tokią patrauklią, tokią sklandžią ir tokią malonią lietuvišką knygą. Tai – vienas iš tokių kūrinių, kuris yra pakankamai lengvas, kad skaitytum maloniai, ir tuo pačiu pakankamai turiningas, kad neerzintų paviršutiniškumas.
Apie siužetą daug nepasakosiu, nes jis visur jau aptartas: tai istorija apie Žemaitijos bajorų Norvaišų giminę: motiną Elžbietą, tėvą Joną Motiejų, jų dukrą Uršulę bei sūnų Kazimierą – vėlyvąją vaikystę Milkantų dvare ir atkeliavimą į Vilnių, atsigaunantį po maskolių kazokų nusiaubimo XVII a. pabaigoje, o „Silva Rerum“ yra giminės knyga, kur būdavo užrašomi visokie svarbūs įvykiai, pastebėjimai ir kita, tačiau čia – ne dienoraštis, o tradicinis romanas.
Kas mane sužavėjo? Daug kas – pirmiausia, gyvi veikėjų portretai ir čia tėvai Norvaišos gal net labiau pavyko už vaikus. Antra, pats pasakojimo stilius: sodrus, gausus, tikrai „barokiškas“, bet, kas labai svarbu, neužsižavintis savimi ir neužsimirštantis, kad yra pasakojama istorija. Knyga pasižymi viena labai įdomia savybe: ją skaitant „įsivažiuoji“ ir sunku atidėti į šalį, bet atidėjus ir vėl paėmus, reikia šiek tiek laiko vėl „įsivažiuoti“. Vėlgi, kas reta lietuviškam kūriniui, knygoje nemažai skoningos erotikos. Būtent skoningos ir visada naudojamos labai tikslingai – ar tai būtų scena, kaip plikbajoris parodo sūnui, kokia niekinga yra toji „meilė“, ar dekadentiška Vilniaus kilmingo jaunimėlio orgija. Ir nors ne visai aišku, kiek istoriškai paremtos detalės apie Vilniaus universiteto studentų gaujų tarpusavio karus (kuriuose gal net kiek per aiškiai matyti šiandienos atspindžiai), tai netrukdo įsilieti į knygos kuriamą tikrovę. Sunku surasti priekaištų ir stiliui ar kalbai – nors autorė ir nepasiekia iki Mika Waltari lygio, kad sukurtų epochai ypatingą kalbėseną, bet žodis liejasi laisvai ir gausiai. Ir Milkantai, ir Vilnius kūrinyje iškyla spalvingi, gyvi, detalūs – nieko keisto, kaip jau ne kartą pastebėta, Kristina Sabaliauskaitė yra Vilniaus baroko epochos žinovė, tad jai neturėjo kelti didelių problemų nei interjerai, nei aprangos nei kitos svarbios, nuotaiką kuriančios detalės. Beje, kadangi baroko tematika neatsiejama nuo mirties ir prabangos akistatos, knyga šią temą griebia nuo pačio pirmo momento, ir būtent ant jos stuburo augina visą siužetą.
Na, ir beveik baigdamas šią nesklandžią apžvalgą, tiesiog pacituosiu vieną patikusią vietą. Taip, ji – erotinė. Kaip sakiau, mano manymu, šioje knygoje vienos iš geriausių lietuvių kalba parašytų erotinių scenų. Paaugliai, galite skaityti ir jūs - nemanau, kad pakenks.
„Ir jis grožėjosi tylėdamas, norėdamas pratęsti tą akimirką, per kurią dabar jam bylojo pati amžinybė, ir todėl jo žvilgsnis klaidžiojo po Elžbietos apybraižas mėnesienoje, ir jis gėrė akimirką tarsi nemirtingumo nektarą ir žiūrėjo, kaip Elžbieta lėtai pasisuka ir brenda į štalą ežerą, ir tada pats nusivilko marškiniu per galvą ir liko nuogas, su savo senatviniu pilvuku, žilais plaukais ant krūtinės ir sėdmenimis, kurie karojo tarsi tuščios abrakinės, ir savo silpstančiomis, gyslotomis kojomis nubrido paskui ją, o pasivijęs ją ežero vandenyse, kurie nebuvo tokie šalti, kaip kad galėjo pasirodyti, apkabino ir atsuko ją į save ir juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, tuodu senstelėję vyras ir moteris ežere, po žvaigždėtu dangumi, kuriame tarsi prieš pasaulio pabaigą lijo žvaigždėmis, ir mėnesiena buvo gailestingai užliejusi jų abiejų raukšles, bet nei laikas, nei amžius čia dabar neturėjo reikšmės, nes jie abu suprato, kad mylėti niekada ne per vėlu, ir jie taip mylėjosi gailestingų keliančių ežero vandenų padedami, kaip dar niekada nebuvo mylėjęsi per visą savo gyvenimą, ir glamonėjo vienas kitą tokiais būdais, kokių dar niekada nebuvo bandę, užklysdami į tokias slapčiausias savo senų kūnų kerteles, apie kurių buvimą per dvidešimtį santuokos metų nė neįtarė, ir todėl, kai jau atrodė, kad ežeras išsilies iš krantų, o mėnulis atsikabinęs nukris į ežerą, jie abu vienu metu išleido tokį palaimos šūksnį, kad tasai net pabaidė užsimiegojusius paukščius pakrantėse.“ (p. 192)
Beje, pastebėjote? Citata – vienas sakinys. Mokykimės, rašto broliai ir seserys.
Ir dar – manau, kad šią knygą reikia kuo greičiau versti į kitas kalbas. Ji tikrai turėtų rasti skaitytoją, o kaimynams lenkams ir visai būtų artima.
Neabejotinas įvykis Lietuvos knygų padangėje
Torgny Lindgren „Dorė Biblija“
Viktorija Vit
Apie knygą: Torgny Lindgren – Dorė Biblija Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2006)
Puslapių skaičius: 209
Vos 209 puslapiai. Ir dar su iliustracijomis. Taupu, santūru, skoninga. O visko tiek gali išskaityti, kad net n-tąjį kartą atsiversta knyga veikiausiai nepasirodytų nei perprasta, nei paprasta.
Kol kas šį romaną perskaičiau tik vieną kartą. Ir jaučiu, kad iki užkabintų knygos gelmių dar toloka. Bet atmintyje jau yra šio romano padarytų įdrėskimų, už kurių užkliūva net banalios kasdienio gyvenimo linijos. Knygos siužetas bent iš dalies irgi labai kasdieniškas: kaimo keistuolis, kenčiantis dėl įgimtos disleksijos – nesugebėjimo skaityti – stumdosi ir grumiasi savo kasdienybėje, tarp kasdieniškų kasdieniškai mąstančių žmonių. Jį laiko keistuoliu, jo nekenčia ir gėdijasi tėvas, jis neturi draugų, o vienintelė jo sielos bičiulė – Gustavo Dorė iliustruota Biblija, ilgainiui tapusi vieninteliu status quo vis liūdnesnių permainų purtomame keistuolio gyvenime.
Ryškiu knygos palikimu skaitytojui vadinčiau nestandartinį požiūrį į intelektą, išsilavinimą, jo reikšmę socialiniams žaidimams. Teoriškai knygos herojus – neišsilavinęs tamsuolis, gyvenime pasikliaujantis naiviais alegoriniais paveikslėliais. Tačiau faktiškai jis bent galva lenkia aplinkinius šviesuolius ir tamsuolius. Ką prarandi ir ką atrandi nebaigęs universitetų, niekada ant sienos nekabinęs savo diplomų, negalėdamas prie savo pavardės pridėti jokių „prof.“, „dr.“ etc.? Paradoksalu, bet bemokslis herojus praranda galimybę būti mylimas. Mylimas net paties artimiausio žmogaus – tėvo. Ar tik intelektas gali būti mylimas? Ar myli už tai, kad protingas, už tai, kad atitinka lūkesčius, kad įprasmina paties kvailoką gyvenimą? Dorė iliustruota Biblija sufleruoja skirtingą atsakymą, nei jos ištikimo skaitytojo tėvas.
„Dorė Biblija“ dar kartą patvirtina absoliutų visų sąvokų – meilės, mokslo, šeimos etc. - reliatyvumą. O pati išlieka nekintanti, nekvestionuojama, nepaneigiama vertybė. Ir ne tik literatūroje.
Marius Jovaiša „Neregėta Lietuva“
Viktorija Vit
Apie knygą: Marius Jovaiša – Neregėta Lietuva Leidykla: Unseen Pictures (2007)
ISBN: 9789955998501
Puslapių skaičius: 291
Apie šį fotografijų albumą tikriausiai ne rečiau nei fotografų susibūrimuose kalbėta ir marketingo bei reklamos specialistų suėjimuose. Tai, žinoma, tik prielaida. Bet būtų keista, jei dar neregėtas knygos reklamavimo mastelis būtų prasprūdęs pro „reklamos per daug nebūna“ ir panašios ideologijos išpažintojus. Kadangi apie knygos reklamavimo akciją, biudžetą ir panašias matematines plonybes jau daug kalbėta (viešai ir privačiai), šįkart pabandysiu pažvelgti į pačias fotografijas, a priori atmetus nuostatą „duokit man tiek pinigų, ir aš taip galėčiau“.
Pradėsiu, kaip ir dera, nuo viršelio. Lietuvos tūkstantmečiui skirtas albumo leidimas apipuoštas sodrios mėlynos spalvos dėže, kurios viršelis, mano subjektyvia nuomone, neatlaiko jokios kritikos. Virš Katedros aikštės visu banalumu švytintys fejerverkai – come on! Įdomu, ką autorius turėjo omeny, parinkdamas daugybę vilniečių diskusijų keliantį reiškinį, ypač daug kritiškų nuomonių sulaukusį po šių metų VEKS atidarymo. Baisiausia, kad tie fejerverkai, pakreipus albumo viršelį skirtingais kampais, dar ir mirguliuoja (šokčioja, mainosi, ar kaip tą kratinį pavadinti)! Ir tuo taip primena vaikystėje nučiupinėtas pigias lenkiškas liniuotes, kur lygiai taip pat naiviai mainydavosi įvairūs negudrūs paveikslėliai: šokinėjantis kamuolys, sparnais plasnojanti varna ir t.t. Tokia dėžė puikiai tiktų laikyti kokiems siuvinėjimo siūlams ar laikraščių iškarpoms apie ....
(popkultūros ikona pagal individualų sugedimą), bet ne į solidų leidinį pretenduojančiai knygai.
Aplenksiu ir įvairius „bonusus“ - turiu omeny garsių/garbingų/kilmingų žmonių citatas pirmuosiuose leidinio puslapiuose apie nenuginčijamą šios knygos vertę. Išskirčiau tik dokumento, kuriame pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas, nuotrauką: kad to nepamiršo, kad pridėjo - už tai autoriui – bravo.
O dabar – apie nuotraukas. Vienas toks žmogus, kurį būtų galima vadinti patyrusiu fotografu, pasakė: „Toje knygoje yra trečdalis tikrai gerų nuotraukų“. Net jei ir taip, tai, mano nuomone, nėra mažai. Vartydama albumą nežymėjau pliusų ir minusų prie nuotraukų virtinės, bet mano „gerų – ne itin gerų“ fotografijų sąrašai tikriausiai būtų apylygiai. Pirmiausia kibčiau prie sąvokos „neregėta Lietuva“. Kiek suprantu, autoriaus noras buvo parodyti Lietuvą tokią, kokios daugelis nematėme, o gal ir nematysime. Todėl ir pasirinktas rakursas – iš paukščio skrydžio, o ne nuo grindinio ar panašiai. Jei taip, tai nelabai aišku, ką knygoje veikia atvaizdai, lyg nulipę iš turistinių atvirukų? Taip, galbūt albumas, kurio viena misijų – reprezentuoti Lietuvą, nebūtų visavertis be Vilniaus Senamiesčio, Trakų pilies, Nidos kopų ir t.t. (o juk svetimšalių auditorija veikiausiai – svarbi šios knygos tikslinė grupė). Galbūt. Ir nepasakysi, kad tie vaizdai negražūs. Kaip kad žiūrėdamas į Venecijos gondolas gali spjaudytis, murmėti, kaip tai nuvalkiota ir banalu, bet atsidūręs prie jų vargu ar nesuminkštėji ir nebandai nevikriai įkelti kojos... Nuklydau. Taigi nemaža dalis nuotraukų – tiesiog dailūs, gražūs atvirukai, kuriems net labai norėdamas neprikabinsi etiketės „neregėta“.
Sąlygiškai nuotraukas galima būtų suskirstyti į dvi temas – miestų ir gamtos fotografija. Pastaroji, mano nuomone, autoriui pavyko geriau. Nepatingėta paieškoti ir mažų gamtos stebuklų, dar pernelyg neišeksploatuotų šalies įvaizdžio kūrėjų ar turizmo leidinių sudarytojų. Iškyšulys Gėgės ir Nemuno santakoje, Karklės pakrantės šlaitas, kelias iš Vievio į Semeliškes, nudžiūvusio berželio sala (salos, beje, vienas didžiausių mano atradimų šiame albume – o gal reikėtų sakyti Lietuvoje?)... Įdomus kadras – iš aukštai nufotografuotos kapinės, primenančios visai ne amžino poilsio vietą, bet žaismingą ir skoningą siuvinį. Kraštovaizdžiams antrina debesų ir saulės peizažai: čia saulėtekis, o čia saulėlydis, o čia į rūką įsiręžęs bažnyčios bokštas, o čia vėl – miglos. Nieko naujo – skirtingoje šviesoje tie patys dalykai atrodo kitaip. Nieko naujo, bet vis taip pat gražu.
Būtų įdomu, jei autorius taip pat įvairiai būtų pasirinkęs ir metų laikus. Pratarmėje vienas iškilus žmogus stebisi, kad albume Lietuva parodyta „ne tik žalia, bet ir nepaprastai įvairi“. Taip nesakyčiau. Iš albumo atrodo, kad Lietuvoje – amžina vasara. Nei rudenėjančių medžių aukso, nei sniego tylos, net – be neišvengiamo, bet tokio lietuviško ir mielo pereinamojo laikotarpio pilkumo.
Atskiro dėmesio nusipelno nuotraukas lydintys (kvailas žodis, bet nei „papildantys“, nei „paaiškinantys“ čia tikrai netinka) tekstai. Vienai nuotraukai – vienas sakinys. Kam jų reikėjo – negalėčiau pasakyti. Daugeliu atvejų jie nei informatyvūs, nei vaizdingi – tiesiog tokie papilsčiojimai. Visai suerzino šie: „Anykščiai – obuolių ir kitų vaisių krašto centras“, „Darbštūs žemdirbiai kruopščiai prižiūri derlingus Vidurio Lietuvos laukus“ ir - baisiausias - „Šiose apylinkėse vasarnamį pasistatė pasaulinio garso baleto žvaigždė Maja Pliseckaja“. Chm...
Taigi nors albumas paliko prieštaringų įspūdžių, dėl vieno esu tikra – jis nenukeliaus į krosnį. Teisinga būtų pasakyti: galima buvo geriau. Bet geriau galima visada. Kad ir kaip būtų banalu, bet vartydamas ją imi žmogus ir susigriebi – čia dar nebūta, ten – tik vaikystėje, čia – prieš kelerius metus vos pusvalandį. Aš nežinau, ar ši knyga įkvėps patriotizmo (ir ar tai būtina). Nežinau, ar paįvairins savaitgalių planus – visos „neregėtos Lietuvos“ gali taip ir nepamatyti, jei dūlinsi žeme ignoruodamas bet kokias skraidymo priemones. Bet neabejotinai yra bent kelios nuotraukos, kurios įkvėps skrydžiui – tegu tik minties.
Romain Gary „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“
Viktorija Vit
Apie knygą: Romain Gary – Toliau jūsų bilietas nebegalioja Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231912
Puslapių skaičius: 196
Vienintelė priežastis rašyti šią apžvalgą – kvailių motina. Kad gal prisidėsi prie gerą žinią skleidžiančiųjų rato, gal prie šios knygos pritrauksi bent vieną skaitytoją, gal kažkas skaitys ir mėgausis, ir tai bus truputėlį, tik truputėlį ir tavo nuopelnas.
Čia ir būtų protingiausia sustoti. R.Gary yra R.Gary, ir tuo viskas pasakyta. Kuo toliau klimpstu į žodžius, tuo labiau jaučiuosi tolstanti nuo šios knygos ir nuo šios apžvalgos misijos.
Visgi dar pridurčiau, kad ši knyga pasirodė truputį sunkesnė nei kai kurie anksčiau skaityti kūriniai. Tik nežinia, ar „sunkesnė“ - tas žodis. Tiesiog romanuose „Aušros pažadas“ ar „Europietiškas auklėjimas“ įsiminė savotiškas, labai savotiškas lengvumas, trečdalio lūpų šypsnys kalbant net apie skaudžiausius dalykus. Čia – skaudžiau, sunkiau, nuogiau – taip, kad užima žadą. Knygos herojus – jau ne motinos meilės užsuptas vaikas ar sostinės gatves tyrinėjantis paauglys. Tai – vyras, artėjantis prie labai apvalaus jubiliejaus, susidūręs su vidurio amžiaus krize, finansiniais sunkumais, o labiausiai – su pamažu įsisąmoninamu savo paties silpnumu, su lėtai suvokiama vidine priešprieša – savęs kaip pavargusio, jau visa patyrusio vyro ir savęs – vaiko, lygiai tokio paties pažeidžiamo ir silpno, kaip ir prieš keliasdešimt metų.
Ir dar ironija. Ironija, kurios čia daug. Tačiau herojus, man regis, ne tik autoironiškas. Ar neatsisuka jo ironija ir prieš skaitytoją? Prieš jo „žinojimą“ a priori – apie tas vidurio amžiaus krizes, apie tas didžiulio amžiaus skirtumo skiriamas (jungiamas?) poras, apie tipišką tipiško bankrutuojančio verslininko padėtį etc. Ar tikrai?
Akis kažkur užkliuvo už leidėjų frazės, kad ši knyga – ne iš lengvųjų artilerijos. Pasakojimo laikas, dialogo adresatai kaitaliojasi kartais net labai netikėtai; kaip ir veikėjo nuotaikos, požiūriai, kaip ir finansiniai potvyniai ir atoslūgiai. Bet tai neklaidina, nekamuoja, priešingai – įtraukia į pačias knygos gelmes, panardina galvą ir neleidžia gauti nė gurkšnio oro, kol neužverčiamas paskutinis puslapis. Tik kam tas oras, kai lyg margaspalvės egzotiškos žuvelės prieš akis nuolat prašmėkščioja sakiniai, R.Gary sakiniai, ponai, kokie sakiniai! Verti šauktukų – kaip ir teatrališkas finalas, paliekantis viltį. O užvertus paskutinį puslapį – tylą. Tą kelių akimirkų tylą, kuri lieka po pribloškiančio spektaklio, kurios nesinori blaškyti aplodismentais ar aptarimais, o tik bandyti sučiupti, sulaikyti dar bent porai sekundžių.
Proga ir teisė patylėti – galimybė, kurią praleidau. Tik vedina geriausių ketinimų (žr.apžvalgos pradžią). O vis dėlto jei reikėtų trumpai:
TIKRAI RINKTINĖ PROZA.
Kodėl Ukraina – ne Rusija?
Raimundas Lopata
Apie knygą: Leidykla „Baltos lankos“ iš anglų į lietuvių kalbą išvertė ir išleido Kijevo universitete baigusio istorijos mokslus, Albertos universitete apgynusio daktaro disertaciją, o šiuo metu besidarbuojančio Viktorijos universitete Kanadoje docento Serhy Jekelčyko 2007 m. parašytą veikalą “Ukraina. Modernios nacijos gimimas”.
Dykuma
offca
Apie knygą: Jean-Marie Gustave Le Clézio – Dykuma Leidykla: Trigrama (2008)
ISBN: 9789955477129
Puslapių skaičius: 280
Abejoju, ar šis romanas Lietuvoje būtų pakartotinai išvydęs dienos šviesą (pirmas leidimas – 1993-iaisiais), jei ne pernai Jean-Marie Gustave Le Clezio paskirta Nobelio literatūros premija. Panašiai žaidžia ir kitos leidyklos: „Tyto alba“ perleido Orhano Pamuko romaną „Juodoji knyga“. Nobelis literatūroje lyg turėtų būti neginčijamas kokybės ženklas, tačiau taip nėra, nes premija skiriama ne už vieną konkretų kūrinį, o už visą literatūrinį įdirbį. Žinoma, buvo ir išimčių, kai paminimi konkretūs kūriniai (J.Galsworthy už „Forsaitų sagą“, K.Hamsunas už „Žemės vaisiai“ ir kt.), bet tai reti atvejai. Le Clezio prie tų retųjų nepriskiriamas ir jo romanas „Dykuma“ nėra šedevras be priekaištų.
Visų pirma, „Dykuma“ – nelengvai ir lėtai skaitoma knyga. Tai proza, iš kurios liejasi vaizdų, jausmų, nuotaikų poezija. Lyg eilėraštyje už kiekvieno sakinio slepiasi simboliai, alegorijos, dykumos miražai, kurie atbaidys lengvo skaitalo mėgėjus, o akademinį skaitytoją sužavės vaizdinga laisvės alegorija.
Džiaugiuosi susipažinęs su kitokiu (net sudėtinga rasti analogų palyginimui) literatūriniu audiniu. Tai juslinė, vidinių išgyvenimų literatūra, kuri iš pasakotojo perspektyvos vietomis artima Samuelio Becketto neapčiuopiamumui, veikėjų vidinių monologų, fizinės ir dvasinės būsenos pasąmoninio srauto gausa primena Virginią Woolf.
Tekste visko daug – kaip gyvenime. Romaną galima skaityti atsivertus nuo bet kurios vietos: kiekviena pastraipa lyg išbaigta fotografija, į kurią gali žiūrėti be perstojo, nes joje viskas tobula ir originalu: kompozicija, spalvos, pagautas momentas - lyg vartytum nuotraukų albumą. Daug gamtos paveikslų, smėlio, buitinių detalių, paukštelių, vabalėlių, vėjo, saulės, tradicijų, praeities istorijų, žmonių, nematomojo pasaulio pajautimo… tačiau man to visko buvo per daug. Per didelis leidimasis į nereikalingas detales, krūva aprašytų simbolių, dažnai turinčių tą pačią reikšmę, daugiažodžiavimas labiau nuvargina skaitytoją, nei praturtina romaną. Čia vėl kaip su nuotraukomis: iš pradžių įdomu, bet į pabaiga verti vos akį beužmesdamas.
„Dykuma“ sudaryta iš skirtingų istorijų, kurios turi savyje bendrų taškų. Pirmoji pasakoja apie XX a. pradžią Afrikoje, kai krikščionių kareiviai ėmė veržtis į juodaodžių pasaulį ir ginklais bei žiaurumu primesti savo religiją, o nepaklusniuosius tiesiog naikino. „Dykuma“ pasakoja apie vienos genties kelionę per dykumą, ieškant naujos gyvenvietės, saugumo ir laisvės. Paskutiniųjų laisvų žmonių, mėlynųjų žmonių, ir jų dvasinio vadovo Ma el Ainino, Mėlynojo Žmogaus, veik Dievo, tragiškas likimas paremtas istoriniais faktais tęsiasi murkdantis tarp dykumos nešamos mirties. Troškulys, badas, karštis, ligos, mirtys, smėlingas vėjas, slogi tyla, naktinė žvarba ir nesibaigiantis ėjimas – tokia nesvetinga dykuma pirmojoje istorijoje netikėtai virsta visiškai kitokia antrojoje.
Antrasis romano laikmetis perkelia skaitytoją į XX a. aštuntą dešimtmetį, į šiandieninį Maroką, kur gyvena pajūry mergaitė Lala: jos gyslose teka klajoklių protėvių kraujas, kuris traukia ją į, kitiems mirtiną, o jai, pulsuojančia gyvybe, dykumą. Keista europiečio akiai ir širdžiai kultūra, neįprasti vaizdai, sugebėjimas įsilieti į gamtos aplinką ir su ja susitapatinti, kitokios vertybės, antivartotojiškumas, nevergavimas daiktams, pinigams, transcendentinis ryšys su praeitimi ir Lalos trumpas gyvenimas kontrastingame prancūziškajame Marselyje atskleidžia nepažintos afrikietiškos pasaulėvokos turtingumą, visų sričių (pasirinkimo, meilės, gyvenimo būdo ir vietos, darbo, ėjimo krypties ir t.t.) laisvių svarbą žmogaus savijautai.
Reikia dar paminėti ir tobulą vertėjos, Birutės Gedgaudaitės, darbą: prancūziškų žodžių ir sakinių poezija perteikta tikrai profesionaliai. Su blogu vertimu ši knyga netektų viso žavesio.
Ir … primygtinai nerekomenduoju, kad neprakeiktumėte.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Kelias į nešlovę
offca
Apie knygą: Robert A. Heinlein – Šlovės kelias Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972426
Puslapių skaičius: 320
Roberto A. Heinleino pavardei prisimint pakako paauglystėje perskaitytos „Durys į vasarą“, ir tai iki šiol lieka vienintelis mokslinės fantastikos kūrinys skaitytas antrą kartą. Ne ką mažiau patiko „Eridano“ išleisti „Lėlininkai“ ir „Žvaigždžių žvėris“, tiesa, „Galaktikos pilietis“ kiek nuvylė banalia pabaiga, bet Meistro etiketės nuo Heinleino pavardės nenuėmė. Tad, kai išvydau naują Robert A. Heinlein romaną lietuviškai, džiaugsmas širdyje buvo. Džiaugsmas, kuris skaitant išnyko ir virto kankyne.
Romanas, parašytas 1963-iaisiais, pasakoja apie vyruką Gordoną, kuris po karo Pietryčių Azijoje mėtosi tai ten, tai šen, kol sutinka Žvaigždę, merginą, pakeisiančią visą jo gyvenimą. Toliau: persikėlimas į kitus pasaulius, kovos su įvairiais mutantais, susipažinimas su nematytais negirdėtais papročiais, šiek tiek magijos, didvyrių poezija ir Fenikso Kiaušinis,- raktas į Dvidešimt Visatų, kurio leidžiasi ieškoti marga kompanija. Siužetas maždaug toks, kaip ir priklauso eilinei maginei fantastikai, bet tik maždaug.
Keturiasdešimt pirmų puslapių kaip ir nelabai turi ką bendro su tolimesne istorija: persikėlimą į kitą pasaulį galima buvo greičiau „suorganizuoti“. Fenikso Kiaušinis buvo surastas ir įgytas, kai iki knygos pabaigos dar liko apie šimtą puslapių. Ir ta pabaiga virto į nesusipratimą, kur veiksmo nulis, o visa filosofinė tirada sukasi apie alternatyvaus pasaulio kultūrą ir kaip joje sekasi įsitvirtinti žemiečiui Gordonui. Tiesiog „fantastinis“ buitinis vaizdelis, pripildytas vyro ir moters santykių aiškinimosi, kurį gali drąsiai (ne)skaityti kaip atskirą kūrinį.
Galbūt po Sapkowskio „Raganiaus“ vertinimo kartelė fantasy žanrui pakilo per aukštai, o gal Pratchetto humorui niekas negali prilygti, bet šis Heinleino „šlovės kelias“ mane tikrai nuvylė: siužetas silpnas, o dar pabaiga banali ir be jokios kulminacijos.
Pozityvų žodį galiu pasakyt tik apie rašytojo gebėjimą atskleisti savo talentą dialoguose, vidiniuose monologuose ir kautynių scenose. Žaismingi epitetai, negirdėti palyginimai ir keiksmažodžiai, šiek tiek ironiško požiūrio į gyvenimą, šaržiškai nupieštos buitinių konfliktų scenos (išskyrus paskutiniąją šimto puslapių apimties), gyvi pagrindinių veikėjų charakteriai, lotyniškų sentencijų ir klasikinių kūrinių panaudojimas. Visa tai tempia kūrinį prie vidutinio, bet ne aukščiau.
Rojalio kambario fantazija
offca
Apie knygą: Jaroslavas Melnikas – Rojalio kambarys Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2009)
ISBN: 9986393418
Puslapių skaičius: 164
Nemėgstu, kur tau nemėgstu, – nekenčiu, lietuviškosios kūrybos ir sėkmingai jos vengiu, kol neatsiranda visokių „prispirtukų“, kurių dėka vėliau ar anksčiau tenka jos imtis. Šįkart dar prisidėjo mistiškos aplinkybės: Jaroslavo Melniko veidas ėmė „persekioti“ mane realybėje, sapne ir internete, tad teko griebtis vienintelio turimo apdulkėjusio apsakymų ir apysakų rinkinio „Rojalio kambarys“.
Aštuoni kūriniai nesulauks didelės kritikos, nes iš teksto sklindantis lengvumas ir internacionalumas neturi nieko panašaus į mūsuose paplitusius žurnalistinius kaimo vaizdelius. Melniką nuo šiol leisiu sau laikyti talentingiausiu lietuviškai rašančiu šių dienų fantastu-mistiku. Tik nepagalvokit, kad Melnikas rašo apie ufonautus ar šokančius robotus. Melniko fantazijos tai tik rėmai, į kuriuos įspaudžiamas kūrinių veikėjas. Visa esmė slypi veikėjų viduje, mintyse, žodžiuose, veiksmuose, pasirinkimuose.
Galima kiekvieną rinkinio kūrinį atskirai analizuoti, bet pristatysiu tik kelis man labiausia patikusius.
Lyg Stivenas Kingas rašytojas apsakyme „Likimų knyga“ holivudinio siaubo filmo fabuloje dėsto istoriją apie pasaulyje pasirodžiusią knygą, kurioje surašytos dar gyvų žmonių mirties datos. Skaitytojo žvilgsnis tai kreipiamas nuo globalinio pamišimo į buitinį vienos šeimos pergyvenimą, belaukiant sūnaus mirties termino, tai nukeliamas į verslininko „išėjimo dienos“ sutiktuvių iškilmes (kas nenorėtų paskutinę savo dieną atšvęsti kaip priklauso?), tai vėl grįžta prie asmeninės vieno individo tragedijos. Kaip reikia elgtis statistinei keturių asmenų šeimai, išgyvenant paskutinę dieną, kai žinai, jog sūnus (brolis) tuoj tuoj turi iškeliauti anapus? Žaisti stalo žaidimus? Verkti? Bandyti užsimiršti geriant? Bučiuoti pasmerktąjį, ar, nesureikšminant įvykio, gyventi įprastu ritmu? Rašytojas užduoda klausimą – o kaip tu sutiktum savo mirtį, savo artimo mirtį, kaip tam pasiruošti, ar iš vis įmanoma pasiruošti? Tikroviškas (gerai, kad neparašė, jog skaitytojas mirs, perskaitęs dešimtąjį puslapį,- būčiau tikėjęs ir … skaitęs toliau), kvapą gniaužantis pasakojimas, lengvai galintis išaugti į visą romaną. Beje visi „Rojalio kambario“ kūriniai galėtų virsti romanais: nespėji įsijausti, o jau žiūri - pabaiga ir atsiradęs trūkumas, buvusio metafizinio sąmonės potyrio.
Nesinorėjo, kad baigtųsi ir beprasmiška kelionė, bestseleriško trilerio vertame, apsakyme „Kelyje“. Tau paskambina ir pasako, kur nueiti, nuėjus sutinki žmogų, kuris siunčia kitur, ir taip be pabaigos. Ir tu eini? Eini, nes tai tavo pasirinkimas, tu manai, kad pasirenki, nors visas virvutes tampo kažkas kitas. Tu manai, kad pasirinkimas bent atves prie kažkokio tikslo, gal sužinosi, kur tavo kelionės prasmė? O kelionė vis tęsiasi. Toje kelionės beprasmybėje tiek paslapties ir balansavimo ant paslapties uždangos pakėlimo ribos, kad ši okupuoja viską ir patį keliavimą padaro gyvenimo tikslu. Skaitydamas susitapatini su keliautoju, pasiduodi nesveikam protui, nesvarbu, ką paaukosi, bet tikrai nenori, kad kelionė baigtųsi be tikslo. Manija, kokių šiandien pilna aplink.
“Man (ir man) regis, kada nors pasieksiu tikslą. Dar vienas palydovas nusives mane ne į savo namus, o ten, kur sėdi jie – tie, kurie man paskambino. Kurie paskambino palydovams. Paskambino mano žmonai ir dukteriai. Ir man viską paaiškins. Tie, kurie iš manęs atėmė gyvenimą. Ir tuomet … tuomet aš suprasiu, ką reiškia „kelias“ ir kam jis reikalingas. Suprasiu viską.“
Mistiška, daugiaprasmė apysaka „Niekad nesibaigia“ lyg televizinių realybės šou parodijos ir tuo pačiu realybės šou žiūrovų tragedijos mišinys. Istorija apie kino teatrą, kuriame be perstojo rodo vienos merginos gyvenimą primena filmą „Trumeno šou“ ir laikus, kai bėgome iš pamokų ir darbų, nes turėjo kažkas svarbaus įvykti seriale „Tiesiog Marija“. Toks ir šios apysakos herojus, bėgantis, griaunantis savo gyvenimą dėl manijos, sklindančios iš ekrano.
Dar „Rojalio kambaryje“ skaitykite: apie moterį, kurios biologinis laikrodis ėmė tiksėti atgal ir žmogžudžio, prieš savo norą, istorijas („Galas“ ir „Atleisk, ar ką“); autoironišką („kai rašytojas kuria personažą-rašytoją, jį belieka užjausti, kaip išsisėmusį literatą“) minitraktatą apie, autoriaus pagimdyto, autoriaus filosofavimus („Autorius”); pasirinkimo dilemą (ką pasirinktumėte: „stuburo lūžį, insultą, kepenų cirozę ar atvirą skrandžio opą“?) narpliojantį pasakojimą („A.A.A.“) ir gyvenimo erdvės ir sveiko proto gniuždymo („Kai vieną ryta pasukau į rojalio kambarį – durų koridoriaus gale nesuradau“) fantasmagoriją („Rojalio kambarys“).
Aiškus, konkretus Melniko rašymo stilius, taikliai parinkti žodžiai, gyvi, šiuolaikiški dialogai bei vidiniai monologai, nepriekaištingas manipuliavimas erdve ir laiku, siužetų keistumas ir įtikinamumas sako, kad tai bus ne paskutinė Melniko skaityta knygutė.
p.s. Yra tokia skaitytojų rūšis – fantastai, kurie skaito tik fantastiką. Būtent jiems skirta ši knyga. O visi kiti ir be rekomendacijos supras, kad šitą rinkinuką verta išgyventi.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Stephen King „Bleizas“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Iš karto reikia pasakyti, kad šioje knygoje, 52 S.Kingo raštų tome, sudėti du romanai: „Bleizas“ ir „Rūkas“. Pirmasis iš jų – rašytas dar prieš garsiąją „Kerę“, bet perrašytas ir išleistas 2007 m. Ričardo Bachmano slapyvardžiu (bent jau tokia oficiali versija, o S. Kingo stalčiuose nesirausiau). Šie kūriniai nesusiję: vienas – šiek tiek kriminalinis, šiek tiek sentimentalus, šiek tiek kvaištelėjęs veiksmo romanas, kitas – tradicinis siaubukas su pabaisomis, uždara erdve ir viso to veikiamos žmonių psichikos sukeliamomis problemomis.
Iškart turiu prisipažinti, kad S.Kingo fane nesu, ciklų mintinai nemoku... Dėl to šie romanai man tiesiog romanai, o ne vieno ar kito periodo apraiškos, lengvai atpažįstama rašytojo kūrybinio kelio atšaka. Ir taip, siaubas vėl neišgąsdino.
„Bleizas“. įsivaizduokite dviejų metrų dručkį, kurio kaktoje tikra duobė – randas. Tai Bleizas. Bleisdeilas Klaitonas jaunesnysis, jei pagal pasą. Kadaise jis buvo romus, stambus berniukas, mėgęs knygas. Bet vieną kartą girtas tėvas jį numetė nuo laiptų. Paėmė ir numetė. Nes jis valgė kažką ne tą. Dėl šio įvykio Bleizo smegeninėje įvyko trumpas jungimas... Tikru silpnapročiu jį vargiai galėtum vadinti, bet mąsto jis lėtai ir sunkiai, ypač aritmetikos srityje. Tačiau Bleizas niekad nebuvo mušeika, nors jo sudėjimas būtų leidęs: jis greičiau jau taikdarys. Bet tai nereiškia, kad į savarankišką gyvenimą išėjęs, vyrukas visada pinigus uždirbdavo sąžiningai... O kai pasipainiojo savo aferoms partnerių ieškojęs Džordžas, jiedu ėmė dirbti kartu. Tačiau kiek galima smulkintis? Kad užtektų pinigų ilgam, reikia įvykdyti Ką Nors Tokio! Pvz., pagrobti turtuolių kūdikį ir paprašyti milijono išpirkos. Tačiau Džordžas nespėjo. Iškeliavo anapus. Ir to imasi vienišas lėtapėdis gigantas Bleizas... Kurio galvoje skamba niurgzlus mirusio draugo balsas. O gal ir visai ne jis.
Yra knygų ar filmų, kuriose gailestį kelia tik aukos, yra – kur rodoma, kokie vargšai yra pagrobėjai ar vagys. S.Kingas tarsi neperša nuomonės atvirai, tad matai ir kad Bleizas elgiasi neteisingai, negerai, ir tai, jog jis nėra piktas, suktas: tiesiog jo protas nesuvokia, kiek daro žalos... Daug ką nurodo ir pasakojimai iš jo vaikystės ir paauglystės, kurie kaitosi su dabar vykstančiu veiksmu. Vaikų namai, turėtas vienintelis tikras draugas, nekenčiamas direktorius, globėjai, kuriems jis reikalingas tik žiemą, kad būtų kam dirbti ūkio darbus... Iš tiesų, juk tokiose sąlygose galėjo susiformuoti kur kas blogesnis charakteris.
Nelabai norėčiau pasakoti detalių, kurios atskleistų siužetą. Pabambėsiu tik dėl vien dalyko, kuris iškrito iš konteksto. Tai košmaras apie lunaparką! Ar Kingas tikrai negali nepaminėti kokio bjauraus klouno ir visokių „linksmybių miestelio“ keistuolių?.. Bet tie epizodai man pasirodė reikalingi kaip šuniui penkta koja iš esmės liūdnai – dėl savo beviltiškumo – istorijai, kurioje jei ir yra siaubo, tai jis gyvenimiškas (kaip sužvėrėjęs vilkšunis, lekiantis į tave, ne kad pagąsdintų, o kad parverstų ir įsikibtų į gerklę), jei ir yra mistikos, tai ji visai ne stebuklinga, net gana kasdieniška.
„Rūkas“. Jei iš siaubo romano labiausiai patinka keli puslapiai apie pagrindinio veikėjo – iliustratoriaus karjerą, kūrybą, santykius su tėvu – garsiu dailininku, turbūt aišku, kad nelabai jis mane išgąsdino ir sudomino. Pamanyk tik, kaip originalu, keistai tirštame rūke kažkas kruta. Kažkas, kas čiumpa ir ėda žmones, be abejo. Ir, be abejo, tarp uždarytų prekybos centre žmonių atsiranda kokia bjauri ragana, kuri pranašauja pasaulio pabaigą ir galų gale reikalauja ką nors paaukoti. Lavonų bus. Pabaiga labai prasta. Daugiau neturiu ką pasakyti apie šį romaną.
Žinoma, iš jų dviejų antram skaitymui ar bent vartymui rinkčiausi „Bleizą“.
James Herriot „Kas nuostabu ir išmintinga“
Mirmeka Alba
Apie knygą: James Herriot – Kas nuostabu ir išmintinga Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166313
Puslapių skaičius: 500
Jei manote, kad be painių filosofijų ir milijono postmodernistinių aliuzijų knyga – ne knyga, tai šis kūrinys ne jums. Čia paprasti dalykai neverčiami sudėtingais dėl estetinio malonumo. Bet juose atsiskleidžia tiek gyvenimiškos išminties ir šilumos, subtilaus angliško humoro, kuris niekad nebus pirštu prikišamai išaiškintas, tiek, sakyčiau, teigiamo krūvio, kad gerai reiktų pagalvoti, kada paskutinį kartą teko skaityti tokią knygą.
O tai tik literatūriniai veterinaro užrašai.
Jaunas veterinaras Džeimsas Heriotas* gyvena nedideliame mieste Deroubyje, apsuptame pievų, viržynų, kalvų, kur išsimėtę stambesni ir smulkesni ūkiai. Veterinarui ten pilna darbo: karvės, kiaulės, arkliai, avys... O dar miesto gyventojai laiko kates ir šunis. Tik spėk suktis. Bet Antrasis pasaulinis karas įsibrauna į šį rūpesčių pilną, bet tykų gyvenimą, ir Džeimsas nutaria tapti lakūnu. Tuo paremta knygos struktūra: skyriaus pradžioje paprastai aprašomas gyvenimas kareivinėse, mankšta, pratybos, budėjimai, tačiau labai greit nusikeliama į praėjusius metus, - atgal į vėjo košiamus tvartus, prie operacinio stalo, į namus pas draugus ir žmoną. Neišvengiamai paskui seka ir skaitytojas, kuriam, žinoma, jei tik jis pats ne veterinaras ar patyręs ūkininkas, daugybė dalykų bus negirdėti ir nematyti. Bet sužinai ne vien apie karvių teliavimąsi ypatumus, kai veršiukas „pirmeige padėtimi“ ar tuberkulino skiepus. Skambės banaliai, bet tai teisybė: sutiktų žmonių charakteriai, jų išmintis ir trūkumai, jų kalbėjimo būdas ir likimai – atskleista taupiai, taikliai, be pamokslų, be lyrinių ištiktukų, bet taip nuoširdžiai, be bereikalingos „rašytojiškos“ distancijos, kad nekyla noras abejoti, kad istorijos apie tikrus, gyvus žmones, o ne išgalvotos. Be abejo, ir gyvūnai su savo charakteriais tikrai nepamiršti. Bendruomeniškas katinas Oskaras-Tigras, kuris žmonėdavosi įvairiuose renginiuose, pašėlęs šuo Šepas, kuris mėgo gąsdinti praeivius, apnuodytas strichninu aklojo vedlys vilkšunis Ferdžiusas, apakęs, bet nepraradęs gyvenimo džiaugsmo foksterjeras Kasikas... Karvės, ir tai skirtingų charakterių.
Herioto praktikos pradžia – tie laikai, kai buvo naudojama nemažai preparatų ir metodų, apie kuriuos vėlesni veterinarai nė negirdėję. Tai laikai, kai virš karvės gardo būdavo užrašytas jos vardas, o ūkininko sūnus perimdavo tėvo amatą. Pamažu papročiai jau pradėjo keistis, bet didžiulių mechanizuotų fermų ir kombinatų laikai dar neatėjo. Kartais sunku patikėti, kad tose palaikėse pašiūrėse būdavo daromos operacijos... Ir sėkmingos.
Skaitydami knygą šypsositės, kai viskas gerai baigiasi, ir graudinsitės, jei kažkam nepasisekė, - ji tokia paprasta ir įtikinama, kaip gyvenimas. Šypsositės dažniau.
P.S. Jei neaiškiai pasakiau, tai pasakysiu aiškiau: labai šauni knyga.
* Tikroji autoriaus pavardė – James Alfred Wight (1916-1995 m.)
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .