Ką tu nori daryti su mėnuliu?
Dalius
Apie knygą: Jean-Dominique Bauby – The Diving Bell and the Butterfly Leidykla: Random House (2008)
ISBN: 9780307454836
„Skafandras ir drugelis“ man pirmiausia užkliuvo kaip filmas, ir sakau „užkliuvo“, nes „Kino pavasaryje“ gal kokį kartą ar du tesu buvęs, o šio pavadinimas buvo panašus į „Robotas ir peteliškė“ (graži romantiška vaikiška knygutė). Aišku, su „Robotu ir peteliške“ paralelių rasti sunkoka (žinau, kai nori viskas įmanoma), bet pats filmas sudomino. Žinoma, dar labiau sudomino tai, kad tai paremta tikra istorija. Jei trumpai, tai filmas apie tai kaip 43 metų ELLE redaktorius Jean-Dominique Bauby patiria insultą. Po 20 dienų jis atsigauna, bet tada supranta, kad visas jo kūnas yra suparalyžiuotas. Viskas, ką jis iš esmės gali tai mirksėti viena akimi. Taigi ta akimi mirksėdamas jis ir parašė „Skafandrą ir Drugelį“.
Filmą verta pasižiūrėti vien dėl to, kad būtų lengviau suprasti kokioje situacijoje atsirado knygos autorius. Bet man filmas stipraus įspūdžio nepaliko, jaučiau, kad kažko trūko ir atrodė, kad trūkstamas vietas filmo režisierius užpildė savo fantazijomis ar savo patirtimi. Tuo labiau, kad filmo scenarijų sukritikavo Bauby artimieji. Taigi, kai labai nori, galima gauti ir pačią knygą.
Aišku, gaila, kad nemoku prancūziškai, nes įtariu originalo kalba būtų skaityti daug geriau. Įsivaizduokite, kad visus sakinius, paragrafus, knygos skyrius turite sudaryti galvoje, juos atsiminti. Tuo pačiu rašyti tekstą mirksint akimi irgi nėra paprasta, galbūt mirksėdami rinktumėtės trumpesnius žodžius, o gal kaip tik stipresnius. Tokie dalykai vertime ištirpsta. Iš kitos pusės prancūzų kalbą reiktų mokėti ne tai, kad gerai, o labai gerai, kad pagauti tokius niuansus.
Bet kokiu atveju dėl to knyga nėra mažiau įdomi. Bent jau man buvo įdomu vien dėl to, kad norėjosi sužinoti, ką žmogus mąsto atsidūręs tokioje situacijoje, kas jam yra svarbu, kas jį pykdo ir kas džiugina, kaip jis mato kitus žmones? Knyga verta perskaityti vien dėl to, kad tai reta galimybė pažvelgti į pasaulį per kitą prizmę ir galbūt savo aplinkoje atrasti tai, ko anksčiau nematėte. Filme liko daug neatskleista, nes filmas nėra tiesioginė knygos ekranizacija, todėl verta pažiūrėti tiek filmą tiek perskaityti knygą.
Leene Lander „Tegul užeina audra“
Viktorija Vit
Apie knygą: Leene Lander – Tegul užeina audra Leidykla: Alma littera (2003)
ISBN: 9955082216
Puslapių skaičius: 280
Ir vėl į Šiaurę – mėgstama literatūros kryptimi. Nepaisant jokių „viena garsiausių“ ar „viena tyliausių“, „šiuolaikinė“ ar ne visai. Nors būtent taip - „viena garsiausių šiuolaikinių“ Suomijos rašytojų apibūdinama L.Lander. Knygos anotacijoje rašoma, kad autorę dominančios temos - „vienatvė, jaukių namų troškimas ir ilgesys, meilė ir baimė mylėti“. O jau ko, tiesą sakant šios temos nedomina? Ar yra šioje knygoje ko nors, kas smigtelėtų ilgesniam laikui?
Puslapis po puslapio – ir vis gilyn į suomišką gyvenimą, prisimenant kituose šiauriečių kūriniuose atrastų bruožų sąrašą. Šeimyninė istorija apie neišsipildžiusius likimus, neatskleistas paslaptis, bandymą prisikasti prie savo šaknų ir vis tiek suvokti, kad tebelikai sau svetimas ir nepažinus. Istoriją pasakoja vyro išdavystės, žlungančių profesinių ambicijų ir tiesiog kasdienybės nualinta moteris, bet iš tiesų romano centre – jos senelės Vidos likimas. Ta Vida lyg ir truputį panaši į Diną – bent jau žaviu traukos ir atstūmimo kontrastu. Tik Vidos magija – mokėjimas bendrauti su akmenimis ir uolienomis, ir dar – tie keisti paslaptingi išėjimai, atsitraukimai nuo pasaulio ir savęs, aplinkiniams keliantys siaubą ar pasišlykštėjimą, o šiandien tai būtų per akimirką įvardinta tiesiog epilepsija...
Beje, būtent tos uolienos ir vadinamasis geologijos kursas, mano nuomone, pakišo šiai knygai koją: ši tematika pasirodė kiek pritempta, lyg bandant būtinai sukurti išskirtinį istorijos bruožą, bet tuo neapkrečiant nei pačių veikėjų, nei skaitytojų.
„Šioje knygoje telpa viskas. Tai trileris, meilės istorija, mitologijos atgarsiai ir platokas geologijos kursas“ - rašoma anotacijoje. Dėl „platokas“ pasiginčyčiau, užtat dar pridėčiau ir politinį šalies gyvenimo atspalvį. Tačiau: nors autorė, regis, ir sėkmingai vedžioja skaitytoją nuo vienos siužetinės linijos prie kitos, nuo Suomijos tada ir dabar, nuo vieno iki kito skausmo, bet kažko lyg ir pritrūksta. Gal to ledo dvelksmo, kuriuo dvelkė anksčiau skaityta Šiaurės literatūra; gal truputį per intensyviai supuola įvykiai, suteikiantys iliuziją, kad paprastos kasdienybės, kuri ir lėmė poelgius, aistras, nusikaltimus, tiesiog nebuvo. Ir tada vėl prisimenu knygos anotaciją: meilė, vienatvė, jaukių namų troškimas... Viskas taip ir yra. Gerai, kad yra. Bet lyg ir nieko daugiau.
Vienintelis bruožas, dėl kurio šią knygą išskirčiau iš kraštiečių būrio – emocinis tirštumas. Čia mylima, pykstama, skriaudžiama atvirai ir garsiai. Nekenčiama – irgi. O kai moteris susiruošia išvažiuoti iš namų į įsivaizduojamai naują gyvenimą, vyras stotyje apkabina jos kojas. Tai vietomis pasirodo ne itin įtikinama. Bet skaityti gražu. Kaip gražu ir skaityti laišką apie vieną susitikimą:
„... žinoma, jis vargšelis buvo ne viso proto, bet kalbėjo nepeiktinai. Netgi išmintingai. Citavo Spinozą, Erazmą, žinojo šį bei tą apie Mėnulį. Beje, Dievas, perduodamas aritmetinius apskaičiavimus, jam papasakojo, kad garsioji Niutono lygtis, kur jėga prilyginama masei, galioja ir Mėnulyje. Ir kad žmogus, sunaudojęs savosios planetos turtus, turės atsigręžti į kosmosą. Bet kai jis išvardino Mėnulio jūrų pavadinimus, aš iš tikrųjų susijaudinau, nes tai buvo sakytum eilėraštis apie tave, apie tavo permainingas nuotaikas: Ramybės jūra, Taurumo jūra, Debesų jūra, Nežinoma jūra, Liūčių jūra, Gausybės jūra, Krizių jūra, Audrotasis vandenynas, Nektaro jūra...“ (p.198).
Ką dar galėčiau pasakyti? Yra daug dalykų, vertesnių, geresnių, išmintingesnių už šią knygą. Bet ir ši knyga yra geresnė, vertesnė, išmintingesnė už daugelį dalykų.
Savas kambarys
offca
Apie knygą: Virginia Woolf – Savas kambarys Leidykla: Charibdė (2009)
ISBN: 9789955739111
Puslapių skaičius: 112
Taip, čia tas kūrinys, kuriame pateikiama garsioji išvada - „kad galėtų kurti, moteris privalo turėti savą kambarį ir bent penkis šimtus svarų pajamų per metus“.
Plona knygutė su daug pasibraukymų: tokia tapo Virginia Woolf esė „Savas kambarys“. Ne taip seniai leidykla „Charibdė“ paleido antrąjį tiražą. Šįkart solidesniu storu viršeliu, nors man mielesnis buvo senasis, kišeninis formatas, kurį skaitant viešose vietose netrukdavau nusikelti į XIX a. pirmos pusės gūdumas, kur moteris buvo nepilnavertė visuomenės dalyvė.
Keistas jausmas vyriškiui skaityti feministinį tekstą - jaučiausi valgomas su batais ir šiek tiek raudonuojantis už tuos patinus, kurie ne taip seniai dominavo nuo iki (išskyrus vaikų gimdymą ir puodų šveitimą) draudė moteriai vaikščioti universiteto kiemo veja, nors patys ją trypė be gailesčio, į biblioteką buvo įleidžiamos tik lydimos koledžo profesoriaus arba pateikusios rekomendacinį laišką. Šiandien situacija kažkiek pasikeitė, bet lyčių lygių galimybių priežiūros struktūros tikrai dar turi ką veikti, tad „Savas kambarys“ tikrai nėra moralinė atgyvena.
Esė sudarytas pranešimo „Moterys ir literatūra“ pagrindu ir ją galima skaityti dvejopai: kaip įžvalgų straipsnį su šiek tiek istorinių faktų apie moters sunkią kelionę į savarankišką, nepriklausantį nuo vyro, literatūrinį pasaulį ir kaip literatūrinį kūrinį, kuriame Woolf su jai būdinga minčių srauto maniera dėsto pasakojimą apie tai, „kuo galėjo būti Šekspyro sesuo“.
Taiklūs klausimai ir atsakymai, vyriškai logiški pastebėjimai ir išvados, jokio verkšlenimo dėl susidariusios situacijos, autorės stiprumas, užsispyrimas ir valia sklinda iš kiekvieno sakinio. Vyrai gauna velnių, kam moterims, apie kurias kuria poemas, kurioms dainuoja serenadas ir rašo sonetus, primeta visuomenėje išlaikomos „purvabridės“ vaidmenį, tačiau nepaliekamos nuošalį ir silpnosios lyties atstovės, kurios gauna pylos dėl savo neveiklumo:
„Jaunos moterys,- pasakyčiau aš, ir prašom susikaupti, nes pradedu savo moralą,- jūs, mano manymu, esate tiesiog apgailėtinos neišmanėlės. Nė sykio nesate padariusios bent kiek reikšmingesnio atradimo. Nesugriovėte nė vienos imperijos, nė karto nevedėte karių į mūšį. Šekspyro dramas parašėte ne jūs ir nė vienai barbarų rasei jūs nenešėte civilizacijos šviesos. Kuo gi galėtumėte pasiteisinti?“
„Savas kambarys“ – lyg moterų emancipacijos manifestas, skirtas visiems vyrams, tad gėda jo nežinoti tiek moterims, tiek vyrams.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
tu dulkių paklausk
http://saulegraza.myopenid.com/
Apie knygą: John Fante – Paklausk dulkių Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640738
Puslapių skaičius: 214
Neskubėčiau sutikti su leidėjų pastaba ketvirtame viršelyje, kad John‘o Fante romano „Paklausk dulkių“ pagrindinis veikėjas primena nuo mokyklos suolo gerai pažįstamą Holdeną Kolfildą iš knygos „Rugiuose prie bedugnės“. Oi, ne – dėdė Arturas Bandinis kur kas gudresnis nei didmiesčiuose besiblaškantis ir nelabai žinantis ko nori naivus moksleivis. Jis yra labiau suaugęs, ciniškesnis ir kartu dar lyriškesnis.
Nes Arturas Bandinis labai gerai žino, ko nori – mažų mažiausia tapti žvaigžde. Tai įprastas ir (deja, ne tik Holivudo) filmų dėka jau gerokai įgrįsęs scenarijus: „mažas žmogus“ atvyksta į didelį miestą ir per trumpą laiką tampa jame iškilia figūra, visus užkariauja savo genialumu, sąmoju, nepažabota potencija ir neaprėpiama charizma. Arturas Bandinis, žinoma, tos charizmos turi. Kaip sakytų paaugliai, „turi smarvės“. Tik vis dėlto jam nelemta tapti ta žvaigžde, kurią jis vaidina rašydamas laiškus mamytei į namus. O laiškuose prašo atsiųsti pinigų, nes įprasta įvykių eiga, kurios tikisi, vis niekaip jo „neužkabina“. Nesiseka nei su leidėjais, nei su moterimis, nei apskritai su aplinkiniais, kurie dažniausiai yra keistuoliai, juose yra kažkas tokio, dėl ko tokius vadina freak. Maniakiškai mėsos trokštantis viešbučio gyventojas, barmenas-grafomanas, laisvalaikiu mušantis merginą, kurią Bandinis tariasi esąs įsimylėjęs, ar besišypsantis japonas, nežinia už ką dovanojantis skurdžiui-genijui vaisių iš turgaus – visiems vieno šulo trūksta.
Čia daug, daug saulės, kurioje dar labiau blunka seni, nutrinti daiktai, tingiai žiopčioja šunys, vaikštinėja orūs ponai baltais kostiumais, važinėja dideli, nerangūs ketvirtojo dešimtmečio amerikietiški automobiliai. Savotiškai mistiškas peizažas mirguliuoja, aptraukdamas nevykėlio tikrovę iliuzijų migla, staiga ūmai atsiveria, parodydamas žiaurumą – žemės drebėjimas aprašytas tarsi slogus sapnas, iš kurio norisi greičiau grįžti atgal į niūrų kambarį ir jame laukti leidėjo malonės, kartkartėmis eiti pasivaikščioti su užsispyrėle mazochiste meksikiete. Beje, tai kone vienintelis iki šiol perskaitytas stiprus romanas, kurio veikėjas nėra kilęs iš anglosaksų ir todėl jo padėtis visai kitokia, negu žavių Čarlzo Bukovskio nevykėlių ar to paties Holdeno Kolfildo. Italo Arturo Bandinio ginčuose su meksikiete padavėja dėl to, kas iš jų yra labiau amerikietis, jaučiamas ir komiškumas, ir tam tikras tragizmas, neviltis, žinant, kad šis dulkinas, saulėje tviskantis prabangus miestas – jiems ne vieta. O kur yra vieta jiems? Ar pajūris, kur bėgioja linksmas mažas šuniukas? Ar apmiręs provincijos miestelis, iš kurio pabėgo? Ar vadinama istorinė tėvynė? Tu dulkių paklausk, tau dulkės atsakys.
Paklausk dulkių
offca
Apie knygą: John Fante – Paklausk dulkių Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640738
Puslapių skaičius: 214
Pagrindinis „Paklausk dulkių“ herojus, Arturas Bandinis, dar jaunas, kupinas ambicijų, atlapaširdis, šiek tiek naivus jaunas vyriokas, gyvenantis viešbutyje ir svajojantis tapti garsiu rašytoju, kas turėtų padėti išbristi iš skurdo ir įgyti padėtį visuomenėje.
„Štai aš, vyručiai. Pažvelkite į didį rašytoją. Atkreipkite dėmesį į mano akis, vyručiai. Pažvelkite į didį rašytoją. Tai didžio rašytojo akys. Atkreipkite dėmesį į mano smakrą, vyručiai. Tai didžio rašytojo smakras.“
Toks tas Bandinis (man nuolat besirimuojantis su Pimpalinis), atkakliai einantis išsikelto tikslo link ir tikintis savimi. Ir visai kitokia jo meilė Kamila, meksikietukė padavėja, su kuria Bandinis susisaisto daugiau savo sąmonėje nei realybėje. Du, nenusileidžiantys savo kvailiems išdidumo principams žmonės bando kurti santykius, kurie ima panašėti į scenas matytas rusų multike „Gervė ir garnys“: tai vienas įsižeidęs neatleidžia kitam už menkniekį, nors kitas atsiprašo, tai kitas neatleidžia, kad pirmasis neatleido atsiprašant. Ir taip užburtas ratas, kuris baigiasi gana netikėtai keistai, liūdnai, neišgrynintai…
Viena, kuo romanas išsiskiria iš krūvos šiuolaikinių bestselerių („Paklausk dulkių“ parašytas 1939 m.), tai nuoširdumu ir atvirumu. Autorius apnuogina savo sielą išgalvoto veikėjo mintimis, jis nebijo pasirodyti nevyriškas, negalintis patenkinti moters iš per didelio susijaudinimo, raudantis iš palaimos, kad nors vienam vaikui patiko jo kūryba, dėl vyriško išdidumo bijantis prisipažinti mylintis moterį etc.
Paprastas, bet ne prastas rašymo stilius, puikiai ir gana šaržuotai atskleisti veikėjų psichologiniai portretai, holivudinė istorija neleidžia „Paklausk dulkių“ pavadinti šedevru, bet vietomis liūdnas, vietomis juokingas pusiau autobiografinis romanas apie pradedančiojo rašytojo skurdų gyvenimą, kurioziškas gyvenimo situacijas, kovą už būvį ir nenusisekusią meilę leis atsipalaiduoti prieš miegą.
p.s. Bukowskio pratarmę galite pasiskaityti čia.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Fantastinio apsakymo konkursas „Miesto legenda“
Dalius
Lituanicon’2009 organizatoriai, tinklalapis fantastika.lt ir laisvieji fantastai organizuoja nekomercinį konkursą. Juo siekiama paskatinti autorius kurti ir suteikti galimybę viešai pateikti savo kūrinius. Daugiau informacijos: http://www.fantastika.lt/content.php?id=529
Ji turi Dantyš!
Gediminas Kulikauskas
Apie knygą: Stephen King – Dumos Ky sala Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972372
Puslapių skaičius: 496
Mus vijosi negera varlė, sustūgo Reba. Ji turi DANTYŠ!
Reba – tai tokia pykčio tramdymo lėlė, kurią Edgarui Frimentlui (kadaise – statybų verslo magnatui, o dabar – vienarankiui luošiui), padovanojo psichologas Ksanderis Keimenas.
Geras toks daiktelis – „sugeriantis“ Edgaro pykčio priepuolius (o jūs neįsiustumėt, kai vietoj „kėdę“, pasakytumėt „dėdę“, arba panoręs žmoną apšaukti „kekše“, teišbaubtumėt pasigailėtiną „kiaške“).
Pykti ir šiaip yra dėl ko – Frimentlui patraiškyta kaukolė (aga, žodžius painioja dėl to), lūžę šonkauliai, sutrupėjęs dešinysis klubikaulis... O čia dar žmona (smaugta, badyta plastikiniu peiliuku ir nesyk, kaip matėte, iškeikta) nusprendžia skirtis...
Bet psichologas vėl ir čia – pasiūlo kuriam laikui pakeisti aplinką, nors „Jei Bostone į lėktuvą įsės šiknius, Sietle šiknius ir nusileis.“
Taip E. Frimentlas atsiduria puslaukinėje Dumos Ky saloje (Florida) – menkai nutuokdamas kaip čia pakliuvo (tiesiog taip sutapo aplinkybės), bet pasiryžęs tuos metus, kuriems išsinuomavo namelį Meksikos įlankos pakrantėje praleisti kuo turiningiau...
– Nieko prieš, jei paklausiu, ką čia veikiate?
– Kas rytą mankštinuosi. Skaitau. Popiet numingu. Ir paišau. Gal net imsiu tapyti, bet tam dar nesu pasirengęs.
Aga, jis ima tapyti – ir netrukus pastebi, kad tik tapymas gali nuraminti pasiutusį nebeegzistuojančios dešinės rankos niežulį. Paveikslai, žinoma, išeina kraupoki (nepamirškime, jog skaitome Kingą), bet.. genialūs amerikietiško primityvizmo pavyzdžiai.
Beje, neblogai parduodami.
– Už paveikslus atseikėti keturi šimtai aštuoniasdešimt septyni tūkstančiai dolerių, už eskizus – dar devyniolika tūkstančių. Iš viso, daugiau nei pusė milijono. Per vieno dailininko parodą „Skoto“ galerijai neteko gauti didesnės sumos.
Ir dar – jie turi galią gydyti ar nusmaugti žmones.
Ir dar – saloje pilna numirėlių spintose.
Pilna pradingusių žmonių – tolimos vienos šeimos tragedijos, kuria temena jau baigianti karšti senutė, atgarsiai... Kurią mena smulkių kriauklių-kriauklyčių sąnašos po nameliu, naktimis šiugždančios nuo vėjo, jūros bangų, ar... kažkieno šlapių numirėliškų žingsnių?...
Na, dar yra Persė..Ne, Perse, nors ir šis vardas netikslus...
Bet tikslesnio tiesiog nėra, nes ant kartkartėm pakrantėje pasirodančio laivo šono pavadinimas labai jau išblukęs.
Štai kaip „Perse...“ atrodo vienos mažos mergaitės piešinėlyje:
Korpusą dengė suskeldėjusios lentos, ant stiebų kadarojo skylėtos burės. Aplinkui, švytint mėnuliui, nuo kurio nesklido džiaugsmo sklidini spinduliai, mėlynavo šimtai skeletų rankų, stirksančių iš įlankos, aptekusių vandeniu, tarytum atiduodančių pagarbą. O pirmgalyje stovėjo blyškus padaras lyg ir moteriškais kontūrais, dėvintis dukslų, išpuvusį apdarą, galbūt mantiją, vėjo plaikstomas įkapes... arba apsiaustą.
Tai mirusiųjų laivas, kurio pamėkliška kapitonė turi vieną silpnybę – labai jau mėgsta skandinti (tačiau labai nemėgsta kai skandina ją).
Tad genialiajam vienarankiui dailininkui galų gale tenka aiškintis santykius vienoje nesimpatiškoje aštuoniasdešimtmetėje metalinėje cisternoje:
Mes išties radome cisterną, nuklotą koralais, bet per aštuoniasdešimt metų, dėl žemės poslinkių, metalas įskilo - turbūt pačiame dugne, - ir vidun prasisunkė vanduo. Nūnai žibintuvėlis nutvieskė drėgną, samanotą, nuo aštuonių iki dešimties pėdų ilgio ir apytikriai penkių pėdų skersmens ryklę. Apačioje išvydome skarmaluotus griaučius, vienas kito glėbyje praleidusius aštuonis dešimtmečius. Aplink juos rioglinėjo vabalai. Ant kaulų šokinėjo balzganos – ne dičkės, o mažutės – varlės.
Tad gal tiek ( ir gal net aiškiai per daug) apie siužetą.
Šio romano laukiau su šiokiu tokiu nerimu – nepaisant visų aikčiojimų ir okčiojimų, koks tai vežantis kūrinys. Gerai pamenu, jog lygiai taip pat pristatinėtas ir „Mobilusis“ (Cell, 2006), kuris, deja, buvo posilpnis.
Tačiau šįsyk gandai pasiteisino, „Dumos Ky sala“ neabejotinai stipriausias poavarinis (1999-aisiais rašytoją gerokai aplamdė automobilis) S. Kingo romanas.
Na, jam prilygsta (o kai kuo ir lenkia) gal tik nefantastinė apysaka „Vaikis iš Kolorado“ (The Colorado Kid, 2005), kurią irgi jau galima perskaityti lietuviškai.
Tad šią knygą galiu drąsiai priskirti prie kitų dviejų mano mėgstamiausių Kingo kūrinių – Mizerė (Misery, 1987) ir Doloresa Kleiborn (Dolores Claiborne, 1992).
Perskaitęs romaną specialiai dar palaukiau porą savaičių, žiūrėdamas ar įspūdis priblės. Na, mažumėlę, tačiau tik tiek, kiek užsimiršo siužeto smulkmenos, o ne bendras jausmas.
Nesakau (nerašau), kad knyga tokia jau ideali. Vietomis gal – klampoka. Ypač pradžioje, kai Kingas labai jau tikroviškai smulkmeniškai atpasakoja poavarinius pagrindinio veikėjo potyrius.
Nafink – visi mes kada nors susidursime su ligonine, anksčiau ar vėliau, bet norisi tai nugrūsti kažkur į sąmonės užpečkį, o ne gilintis. Taip kaip visai nesinori smulkmenėlių apie žmogaus potyrius, kai jo dantis tvarko stomatologas (na, kas dantis taisė jau sovietmečiu, supras kodėl nesinori prisiminti, brrr...).
Bet vėliau, veiksmas pagreitėja, įvykis veja įvykį, tad atsiplėšti darosi vis sunkiau. Ir vietomis nugarą pakutena net lengvi šiurpuliukai.
Ypač – jei kada atostogavote visai vienas, vienišam namuke, kur nors ežero pakrantėje, miško pakraštyje ir t.t.
Pailsi, žmogus, nuo miesto rėksmų, beprotiško civilizacijos tempo ir kito kasdien sąmonę slegiančio technotriukšmo, bet naktimis kažkaip... nejaukoka. Nori nenori (jei neužmiegi per pusę minutės kaip kai kurie) įsiklausai į garsus naktyje. Lyg šiugždesį, lyg žingsniukus.
Ir – kuo tvirčiau žinai, kad aplink žmonių kaip ir nėra tuo labiau...nejaukoka.
O jei namas medinis ir naktimis girgžda bei dejuoja – ir visai smagu.
Todėl kai Kingas aprašinėja vienišo luošio naktinėjimus namelyje Meksikos įlankos pakrantėje... Visus tuos nakties garsiukus, kriauklelių šiugždesius po šlapiom nemirėlių kojom... Žodžiu, viskas atrodo ne taip jau ir tolima.
Kas dar...
Apie leidyklą. Šaunuoliai, kad išleido Kingą taip neįtikėtinai operatyviai. Bet... nešaunuoliai, jog apie tai niekas nežino.
Užsienyje, kiek menu, Kingo tomeliai visuomet būna matomiausiose ar vienose matomiausių knygynų vietų. Ten jo romanų pasirodymai – didesnis ar mažesnis, bet Įvykis.
Lietuvoje Kingo tarsi nėra. Čia jis – tik eilinis tamsiai violetinis tomelis (53-ias eilės numeris) knygų lentynoje.
Lietuvoje pažįstami fantastai mane skubina nudžiuginti, kad „Dumos Ky sala“ jau pasirodė rusų kalba (ir būna laaabai nustebę, kai pranešu, jog jau yra ir lietuviškas vertimas)...
Taigi, apgailestaujant tenka pasakyti, kad leidykla sunkokai susidoroja su tokio masto rašytojo darbų pristatymu ir pateikimu.
Redagavimas irgi ne be kabliukų – bent jau teksto surinkimo klaidas vertėtų „išgaudyti“, o kažkuriam iš puslapių net praleistas ispaniškos frazės paaiškinimas (t.y. žvaigždutė, raginanti ieškoti paaiškinimo prie frazės yra, o puslapio apačioje – nieko).
Tomas Sakalauskas „Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais“
Viktorija Vit
Apie knygą: Tomas Sakalauskas – Missa Vilnensis: susitikimai su Vilniaus kūrėjais Leidykla: Baltos lankos (2006)
ISBN: 995523055X
Puslapių skaičius: 332
Nuo dienos, kai užverčiau paskutinįjį šios knygos puslapį, prabėgo kelios savaitės. Ir bijočiau paskaičiuoti, kiek faktų, datų ir pavardžių iš šios knygos į atminties kerteles įsikibo tvirčiau, o kiek – išbyrėjo tam, kad kitą kartą būtų lyg naujai atrastos. Tebūnie. Bet prie reikalo.
Skeptikams gali užkliūti knygos rašymo forma. Labai daug citatų, nuorodų, nesuskaičiuojama daugybė šaltinių; daugelis jų nuo originalaus autoriaus teksto atskiriami tiesiog šriftu. Manyčiau, kad miesto istorijos tematikoje tai vertintina kaip prie istorinių tekstų neįgudusio skaitytojo akiai patrauklus stilius. Negalėčiau kritikuoti ne tik šaltinių gausos ir įvairovės; mano nuomone, senojo miesto istorija pagal tematiką vykusiai suskirstyta į skyrius. Galbūt vietomis kiek pritrūko platesnio konteksto aptarimo, sugebėjimo žvilgtelėti, kas dėjosi greta statomos bažnyčios esančiose gatvėse. Bet svarbiausia – skaityti buvo tiek lengva, kiek ir įdomu. O tai, įsivaizduoju, ir yra svarbūs tokios knygos bruožai tikslinei auditorijai, į kurią, mano supratimu, šiuo kūriniu mėginta prabilti. Sunku būtų spėlioti, kiek naujos informacijos „Missa Vilnensis“ ras miesto istorijos tyrinėtojai, istorikai: vargu ar tarp šiosknygos eilučių jų laukia daug netikėtumų. Netiks ši knyga ir pirmajai pažinčiai su Vilniumi: jei Šv.Mykolo ar Šv,Mikalojaus bažnyčios atrodo vienas ir tas pats, prieš „Missa Vilnensis“ vertėtų pastudijuoti sostinės žemėlapį. Bet tiems, kuriems apie Vilnių heužtenka „žinoti“ Napoleono ir Šv.Onos bažnyčios legendos, „Missa Vilnensis“ rekomenduočiau įtraukti į būsimų skaitinių sąrašą.
Jei grįžtume prie knygos antraštės, tai šios mišios iš tiesų gražios. Ir vargonai gaudžia gražiai. Ir pamokslas – apie žmogų ir žmogui. Tokiame kontekste disonansu nuskambėjo pastebėta vieno skyriaus datų maišalynė. Be to, kiek užkliuvo kiekybinis tematikos suskirstymas: apie Vilniaus Arkikatedros Bazilikos pastatymo istoriją daugiau ar mažiau girdėję kiekvienas. O, pavyzdžiui, Antano Vivulskio projektuotos bažnyčios likimas tikriausiai daug kam nežinomas. Todėl jei jau rinkčiausi bambėti, tai gal dėl to, kad mažiau žinomiems faktams knygoje galėjo būti skirta kiek daugiau dėmesio. Kita vertus – visiems neįtiksi. Maldos namuose klauptai juk irgi ne visiems patogūs.
Laima Kastanauskaitė: Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)
Petras Kudaras
Apie knygą: Laima Kastanauskaitė – LIETUVOS INTELIGENTIJA MASONŲ IR PARAMASONIŠKOSE ORGANIZACIJOSE (1918 - 1940) Leidykla: Vaga (2008)
ISBN: 9785415020560
Puslapių skaičius: 423
Laimos Kastanauskaitės monografija apie įvairiausias tarpukario Lietuvos draugijas ir organizacijas (nesiverčia liežuvis kai kurias jų vadinti paramasoniškomis, o juo labiau masoniškomis) labai išsami ir įdomi – autorė tikrai daug laiko praleido bibliotekose ir archyvuose, rinkdama medžiagą. Ir rezultatas išėjo visai neblogas, jeigu nekreipsime dėmesio į tai, jog kažkaip bandoma suvesti, jog visos tos organizacijos, nuo baltistų iki Karininkų Ramovės ir absoliučiai visų tuo metu veikusių svarbiausiųjų partijų, susijusios su masonais...
Amerikietiškos virtuvės ypatumai
Barabas
Apie knygą:
Keletą savaičių prasimurkdžius filosofijos skaitiniuose ( patikėkite – tikrai ne savo noru – mokslai privertė ) nusprendžiau, jog laikas imtis ko nors lengvesnio ir greito. Tad žvelgdamas į savo knygų lentynas akimis užkliuvau už D.Koontz knygų – „Griaustinio namai“ ir „Šalta liepsna“. Abi knygos po skambiu Eridano leidyklos šūkiu – Populiarusis supertrileris. Pavartęs rankoje abi pasilikau su „Šalta liepsna:
Vos pradėjus skaityti apėmė jausmas, kad kažkur kažką jau esu matęs ( būtent matęs, o ne skaitęs ) – pradžioj tai, tarsi, filmo „Nepalaužiamasis“ tęsinys, vėliau pereina į serialą „Atskalūnas“, neatmenamais laikais rodytą per kažkurį Lietuvos supertelevizijos kanalą, galiausiai viskas virsta filosofiniais pasvaigimais ( dieve padėk ) apie gyvenimo ir mirties prasmę, o viską vainikuoja aukščiausia meilė.
Šiek tiek detaliau: tūlas amerikonas Džimas Airenhartas prieš netikšos reporterės Holi Torn akis iš po sunkvežimio ratų išgelbėja berniuką. Ir, kas nebūdinga amerikiečiui, visiškai atsisako nuo bet kokio interviu ( koks siaubas – kuklus didvyris! ). Žodžiu, po šio įvykio reporterės galvoje tik jis – Džimas. O kai Holi išsiaiškina, kad tas pats „mėlynų akių“ kuklus didvyris išgelbėja dar keletą gyvybių, išvis pameta galvą ir nusprendžia nebepaleisti laimikio iš rankų.
Didžiausias knygos minusas amerikonizmas visur ir visada, net palyginimai verčia iš koto: „Žinoma, kai kurie žmonės sugeba viską labai greitai suvokti. Simfonijos kūrėjas gyvena melodijų ir ritmo, negirdimo eilinio klausytojo ausiai, pasaulyje; beisbolo meistras geba pamatyti kamuoliuką, atlekiantį nuo saulės pusės, nors dauguma žmonių jo net nepastebi.“ Tokie ir panašūs išsireiškimai džiugina skaitant. Bet kita vertus, juk imdamas į rankas to ir siekiau – lengvo ir greito.
Įdomiausi dalykai knygoje – tai sapnai. Nors ir juose esama tam tikrų štampų, tačiau vaizduotei vis tik yra kur pasireikšti, o tai jau didelis knygos pliusas.
Apibendrinant galima pasakyti taip – greitas maistas nesveika, tačiau jei valgai kartą ar du kart per metus pakenkti negali. Skanaus.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .