Depeche Mode
offca
Apie knygą: Serhij Žadan – Depeche mode Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640547
Puslapių skaičius: 230
Šios knygos neperskaitykit per vieną naktį ar dieną. Pasilikite malonumą sekančiai paros daliai.)
Skaitymui įsibėgėti trukdo keturios įžangos ir dažnai ne vietoje išlendantys keiksmažodžiai. Vis galvojau, kad neskoningas reikalas šitaip tai vienur, tai kitur išmesti riebų keiksmą. Arba visai jų nedėti, arba naudoti ištisai. Gi jaunimas ne tik kalba matu, bet ir juo mąsto. Tai koks čia viršelyje eskaluojamas autentiškumas?
Tokia tad buvo pirmo įspūdžio kritika apie jaunosios kartos ukrainiečio Serhijaus Žadano romaną „Depeche Mode“. Tačiau po kokio trisdešimto puslapio knygos žanras ir rašymo stilius susigulėjo smegenyse ir toliau skaitymas slydo pro tragikomiško juoko ašaras. 
Žadano humoras visai kitoks nei H. Fielding, T. Fischer, A. Paasilinna ar S.Townsend, jis daug arčiau „Dvylikos kėdžių“ komiškumo ir lietuviškojo panko N. Pečiūros pasakojimų apie pankes, koncertų metu besiskutančias plaukus nuo šakumų. „Depeche Mode“ žvengas ima iš girtos realybės vaizdelių, kokius mėgstame žiūrėti per „youtubą“ ar kurioziškų prisiminimų, kuriuos ištempę ausis geriame įkaušusioje kompanijoje, kur visada ęsti savi juokdariai. Trys jauni charkoviečiai, keliaujantys po posovietinį Charkovą ir ieškantys savo draugo, kuriam turi pranešt apie patėvio mirtį, taip pat yra savotiški romano juokdariai. Nors žvelgiant giliau, ne romano, o šiandieninio prasigėrusio jaunimo kasdienybės, iš kurios kiti – jauni – juokiasi (bajeris, ot čia tai bajeris!), o seniai ir inteligentija pirštais bado ir aprauda gyvenimo dugnan nusiritusius neviltingos kartos nuotykių ieškotojus (tas prasigėrė, tas valkatauja).
Tokie tie „Depeche Mode“ herojai. Gali verkti ir (ar) juoktis iš jų gyvenimo štrichų: biznelio, per sieną iš Rusyno vežant pigią vodkę; apsivėmimo ligoninėje po gėrimo iki sąmonės netekimo; Viešpaties žodžio skelbėjo kalbos vertimo (šita vieta tai nemirtinga); pasiteisinimų milicijai; narkotinės filosofijos apie Marksą, Engelsą, Trockį, socializmą ir permanentinį pochujizmą; Molotovo biusto vagystės; radijo, grojančio „Mongolų milicininkų choro“ kūrinius ir, žinoma, romano vinies – „Depeche Mode“ (vieta, per kurią miriau). Trumpai paaiškinsiu Ukrainos radijo stiliumi: „Depešai“ – tai legendinis airių liaudies kolektyvas, kurio lyderis Deivas Gahanas po vieno maloniausių gyvenimo atradimų – narkokultūros, sutiko simpatišką baltapūkį, vardu Goras, ir netrukus jiems gimė vaikas... („Depeche Mode“ gerbėjai turėtų būtinai perskaityti šitą romaną – sužinotų naujų faktų apie grupės narių praeitį).
Knygoje rasite nelabai reikalingą, ilgą, popierių gadinančią sprogmenų gaminimo buitinėmis sąlygomis atmintinę (kurią galite paskaitinėti leidyklos puslapyje) – jauką, kuriuo autorius, matyt, siekė komercinio populiarumo ir padorių piliečių šokiravimo. Kai kas ant jo gal užkibs,- tai puiku. Nors knyga neverta tavo nutrauktos galūnės, bet verta tavo juoko ir ašarų.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Knygos apžvalga (S|E|B ekspresas)
Agnė Mikalauskaitė
Apie knygą: Giedrius Vilpišauskas – VĖJAS NUO JŪROS Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972198
Puslapių skaičius: 319
Visai neseniai manęs paklausė, kokią knygą rekomenduočiau žmogui, kuris niekada gyvenime nėra skaitęs fantastinės literatūros, bet norėtų sužinoti, kas ta fantastika. Prieš pateikdama atsakymą turėjau gerokai pagalvoti. Norėjosi pasiūlyti ne tik įdomią knygą, bet ir sugriauti vyraujantį stereotipą, jog fantastika yra arba literatūra vaikams apie nykštukus ir elfus, arba pasakos suaugusiems apie žalius žmogelius ir skraidančias lėkštes. Tuomet mano žvilgsnis užkliuvo už lentynoje stovinčio „Vėjas nuo jūros“. Tai - ketvirtasis Lietuvių Fantastikos Bibliotekos, ir pirmas lietuviško siaubo romanas, kurį perskaičiau vienu atsikvėpimu, negalėdama atitraukti akių.
Bernard Werber „Angelų imperija“
Agnė Mikalauskaitė
Apie knygą: Bernard Werber – Angelų imperija Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166597
Puslapių skaičius: 398
Perskaičius įdomią knygą, dažnai susimąstau, jog smagu būtų sužinoti, kaip klostosi tolimesni jos veikėjų gyvenimai. Pažįstų ne vieną, kuris su mano nuomone nesutiktų ir pareikštų, jog visi tęsiniai: tiek literatūroje, o ypač kine, yra nieko verti, arba beveik niekada nepranoksta „pirmosios dalies“. O, pavyzdžiui, Bollywood (Indų kino) mėgejai teigia, jog dauguma amerikietiškų filmų turi tęsinius tik todėl, kad jie nesugeba papasakoti visos istorijos per trumpą (1,5 val.) laiką. Bet apie filmus, gal kitąsyk - grįžkime prie literatūros.
Viena tų knygų, kurios tęsinio labai laukiau, buvo Bernard Werber „Tanatonautai“ – fantastinis romanas apie tai, kas vyksta žmogui mirus. Apie pomirtinio gyvenimo tyrinėtojus, žemės valstybių lenktynes, septynis Dangus (Mochus) ir Šventąjį kalną, kuriame sveriamos sielos.
Trumpai apie „Angelų imperijos“ siužetą. Pirmuosiuose puslapiuose sužinome, kad nelaimingo atsitikimo dėka žūva pirmieji žemės tanatonautai: Mišelis, Roza ir Amandina. Ir štai jie vėl kelionėje į pomirtinį pasaulį. Jau gerai pramintu taku, tačiau be vilties grįžti atgal, nes sidabrinis bambagyslės siūlas, jungiantis sielą su kūnu, nutrauktas. Šventojo kalno papėdėje trys Arkangelai sveria kiekvieno iš jų sielas ir sprendžia, kuris vertas Rojaus, o kuris - dar vienos reinkarnacijos. „Iki mane nuteis, teisiu save pats. Keistas jausmas. Tai toks buvo mano gyvenimas? Pirmiausia mane sukrečia, kad iššvaisčiau nemažai laiko. Bijojau. Suprantu, jog mane visada kaustė nežinomybės baimė.“
Mišelio Pensono laimei, gerų ir blogų poelgių suma viršija lemiamą balų skaičių ir jam leidžiama patekti į Rojų, kuriame jis tampa angelu. „Šviesos būtybė, globojanti trijų žmonių sielas. Angelo užduotis – padaryti, kad bent viena iš jų evoliucionuotų ir taip pat išeitų iš reinkarnacijų ciklo.“
Jei jam pavyks – Mišelis pereis į aukštesnį angelų evoliucijos lygį..
Toliau romane pasakojama apie kiekvieno iš Mišelio pasirinktų sielų gyvenimus, angelo sargo įsipareigojimus: „Privalai pildyti jų norus. Net ir tokius, kurie prieštarauja jų pačių interesams. Jie turi didžiulę 50 procentų laisvos valios privilegiją. Tau draudžiama kištis.“; gebėjimą perspėti savo globotinį apie likimo pokštus: „Sapnų problema ta, kad jis juos arba pabudęs pamirš, arba supras kitaip.“;
Čia sutiksime ir dar vieną angelu tapusį tanatonautą Raulį, kuris vis stengiasi įrodyti Mišeliui, jog jo naujasis darbas niekų vertas: „Visi mūsų klientai yra kretinai ir niekada neevoliucionuos.“; Kažkur horizonte šmėstels Motina Teresė, Oskaras Vaildas, Merlin Monro..
Sarkastiškas rašytojo stilius ir mielos smulkmenos (Pavyzdžiui, ar žinojote, jog duobutė virš lūpų yra angelo ženklas, uždėtas gimimo akimirką?) sudomina ir leidžia skaitytojui pažvelgti į gyvenimo ir mirties ciklą dangaus gyventojų akimis. Tikrai įdomi istorija, net ir tiems, kurie nemėgsta istorijos tęsinių, arba netiki angelais. Tuo tarpu man nieko nelieka, tik tikėtis, jog kažkada bus parašyta ir trečia romano dalis.
Larry Niven, Jerry Pournelle, Steven Barnes „Heoroto paveldas“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Larry Niven , Jerry Pournelle , Steven Barnes – Heoroto paveldas Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972280
Ši knyga – apie naujakurius kitoje planetoje. Atrodo, dieve mano, ką dar galima sukurti šia tema? O galima. Būtų. Deja, siužetas šleivokas ir kreivokas, o tai, kas galėtų gelbėti – charakteriai, kalba, naujos idėjos – nesuskamba. Pagrindiniai dalykai, kuriais apdovanojo naujakurius autoriai – netoliaregiškumas ir dauginimosi instinktas...
Dėl pirmojo apkaltintas „hibernacijos nestabilumas“, problema, taip ir neišnaudojanti savo potencialo. Žmonės skrido į šią planetą, kaip sakoma, užšaldyti it baravykai, ir kai kam nepasisekė: tai būdas pagedo, tai smegenys lėčiau suktis pradėjo... Tik atrodo, jog puikiai galintis psichologinę įtampą sukelti faktorius naudojamas vien tam, kad pateisintų veikėjų netoliaregiškumą. T.y., skaitytojas juos toli aplenkia, ir tas ne taip erzintų, jei nuolat nebūtų primenama, kad čia suskrido patys gudriausi, savo sričių genialiausi, atspariausi ir t.t. Gal kas autoriams užsiminė, kad labai jau keistai atrodo tasai nesusivokimas, kas tapo hibernacijos nestabilumo sukūrimo priežastimi?
Žinoma, čia tik ironiškos spėlionės.
Bet kas belieka, jei siužetą galima nusakyti pora sakinių: perpildyta Žemė siunčia ekspediciją į planetą, kurioje labai neblogos gyvenimo sąlygos. Naujakuriai turi įrengti kaimelį, apsėti laukus, įveisti atsivežtus gyvūnus ir pasiruošti vėlesniems „desantams“, tačiau, - o netikėtume! – svetima planeta parodo nagučius ir tenka gintis nuo nematytų pavojų. Tiesa, iš pradžių naujakuriai yra tokie buki, kad niekaip nepatiki, jog tie pavojai išvis gali egzistuoti, net kai kažkas kažką ima ir suėda. Ir tik vienas herojus, Veilendas Kedmenas, visur įžiūri grėsmes... Na, jis karys, jam norisi pakovoti, – galvoja visi ir nekreipia dėmesio, ramiai sodindami savo kukurūzus. Ir paskui to labai pasigaili! Nes vis dėlto gyvena upėse tokie baisūs padarai, pavadinami grendeliais (pagerbiant anglosaksų epo apie Beovulfą siaubūną Grendelį, puldinėjusį ir siaubusį elnių pilį – Heorotą), kuriems vienas juokas žmogelį sumaumoti. Nieko negirdėję mokykloje apie ekologinę pusiausvyrą, žmonės nutaria juos elementariai išnaikinti ir užverda tokią košę...
O kad nebūtų nuobodu stebėti abipusius galabijimus, autoriai mums suteikia galimybę stebėti įvairiausius meilės keturkampius, trikampius, dvikampius ir t.t. Jei tai galima pavadinti meile, o ne dauginimosi instinktu, kuris buvo vienas iš svarbesnių aspektų, renkantis ekspedicijos dalyvius. Deja, erotika to (pvz., „Tavo žaviosios krūtys baigia mane pritrėkšti“) nepavadinsi... Ir išvis, kaip kad sau pasakė artimai pabendravusi su bičiuliu viena herojė, tuo metu palikusi septynių savaičių kūdikį globai savo vyro, kuris po grendelio užpuolimo tapo nuo pusės neįgalus: tai, kas nutiko, neturi nieko bendro su santuoka ir jos meile vyrui. Na taip, sunku būtų ginčyti, kad turi.
Tiesą sakant, žmonių santykiai čia keistoki, kartais atrodo, jog geriau supranti grendelius negu homo sapiens atstovus. Beje, daugiau pasakojimų grendelio akimis galėjo kiek pagerinti reikalus.
Aš net jau nenoriu rankioti visų stiliaus perlų, nuo kurių norisi galvą į sieną daužyti. Beje, kadaise buvo labai gera praktika – eiliuotus intarpus verčia poezijos vertėjai...
Paieškokim pliusų.
Kam ši knyga gali būti naudinga? Ekologijos ir biologijos mokytojams, kurie galėtų panaudoti ją kaip puikų blogą pavyzdį, kas atsitinka, kai žmonės įsivaizduoja gamtos karaliais.
Kam ji gali būti įdomi? Psichologams, kurie galėtų pamąstyti, kodėl vis dėlto ši autorių trijulė taip akcentuoja Kedmeno raumenis ir galingą stotą (susižavėjusių moterų akimis), - kek čia aliuzija į epą, kurių pilna knygoje (nors tai jo gilesniu turiniu, deja, nepripildo), ir kiek „tikro vyro“ įvaizdžio eskalavimas: jis viską gali pats pats pats – ir namą pasistatyti, ir priešą užmušti, ir ką ten dar? Kukurūzą pasodinti. Žodžiu, jei bendruomenei jo nereikia – tuo blogiau bendruomenei.
Kam ji gali tapti pramoga? Tiems fantastikos skaitytojams, kurie knygą prarija ir pamiršta...
„Lietuvos prieskoniniai augalai“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Zigmantas Gudžinskas – Lietuvos prieskoniniai augalai Leidykla: Šviesa (2008)
ISBN: 9785430048259
Puslapių skaičius: 152
Miesto žmogus prieskonių dažniausiai ieško kur? Teisingai, parduotuvėje. O kur galėtų? Teisingai, gamtoje. Jei tik juos pažintų... Jei numanytų, kad ne vienas augalas, kurį nesudėtinga nusiskinti pamiškėj ar išrauti kaip piktžolę iš tarpulysvio darže, gali puikiai paskaninti įprastus ar ne visai įprastus patiekalus.
Ši knyga – ne vien kepantiems, verdantiems ir maišantiems mišraines. Joje pateikiama ir šiaip nemažai įdomios informacijos apie augalų kilmę, gydomąsias savybes, jų naudojimą buityje – dažymui, vabzdžių atbaidymui. Kai kuriuos galima vartoti ir kaip prieskonius, kai į patiekalą dedami maži kiekiai, ir valgyti kaip daržoves. Be tokių tradicinių prieskonių kaip krapai, kmynai, mėta, čiobrelis, rasime ir neįprastų, nelabai žinomų, labiau mėgstamų kitose šalyse ar vertintų senesniais laikais. Tarkime, ajero, kuris atkeliavo į Lietuvą iš Azijos XVI amžiuje, lapus lietuviai naudoja duonai kepti, o tėvynėje iš cukruje virtų jų šakniastiebių gaminami saldėsiai, išmirkius juos galima valgyti tiesiog taip, džiovintų šakniastiebių milteliai vartojami kaip cinamono, imbiero ar muskato pakaitalas, jų galima berti į arbatą... Ką ten ajeras, pušis – irgi, pasirodo, prieskoninis augalas.
Tiesa, norint patikrinti, kokį gi prieskonį suteikia jauni pušies ūgliai, reiktų turėti žvėrienos. Nors galima ir žalių paragauti. O badmečiu sudžiovintas ir sumaltas vidinis pušies žievės sluoksnis būdavo maišomas su miltais ir iš to mišinio kepama duona... Bet badmečio, žinoma, nelinkiu.
Žinyno autoriai – botanikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir kvalifikuota chemijos ir taikomųjų darbų specialybės dėstytoja, dėstanti maisto ruošimo technologiją. Aprašoma augalų išvaizda, augimvietės, paplitimas, liaudiški pavadinimai, prieskoninės, vaistinės, maistinės savybės, pateikiamas receptas su tuo prieskoniu bei paruošto patiekalo nuotrauka. Tiesa, patiekalai nėra „viens, du ir pagaminai“, dažnai be to vieno prieskonėlio reikia dar oho kiek ingredientų – bet na, maisto vien iš prieskonių ir nebūna. O štai paties augalo nuotraukos dažnai norėtųsi aiškesnės, kai kurie jų gerai žinomi, bet jei nelabai skiri stambialapį šakį nuo „visų tų likusių paparčių“, tai vargu ar atskirsi ir iš pateiktos fotografijos.
Knygos pradžioje pateikiamos bendros žinios apie veikliąsias augalų medžiagas, žaliavos ruošimą ir laikymą, prieskonių istorijos apžvalga. Ji gražiai sumaketuota, maloni paimti į rankas ir nepanašu, kad nuo dažno vartymo puslapiai skraidyti imtų – galima ir į gamtą pasiimti, kad kokią žolę gyvai suklasifikuotum į valgomą ar ne...
Markas Aurelijus: Sau pačiam
Petras Kudaras
Apie knygą: Jau senokai teko skaityti tokią knygą, kuri duotų tiek daug peno pamąstymams. Ir nors vėlyvasis Senovės Romėnų stoicizmas persmelktas susitaikymu su būtimi ir mirtimi, o šis determinizmas gana keistas dabarties kultūroje (kuri lyg ir užprogramuoja žmogų „siekti! dirbti! daryti!“), vis tiek čia apstu puikių vertybių bei nurodymų, kaip reikėtų elgtis gyvenime. O kartais vien vertybių permąstymas gali būti į naudą. Knygoje niekinama bet kokia prabanga ar tuštybė, nes tai laikina. Niekinama ir garbė, nes ir ji laikina: net jeigu ji ir pragyvena tave, retas kas prisimins tavo didžius darbus po tūkstantmečio ar dar daugiau. Nevertos pastangų ir aistros bei kūno malonumai – tai nepadaro tavęs protingesniu ir nesuteikia naudos visuomenei. Gėris yra tavo paskirties visuomenėje vykdymas („jei man lemta būti valdovu, aš turiu valdyti ir dėti tam pastangas, o ne bėgti nuo pareigos į malonumus“), lygiai kaip gėris skruzdėlei yra savo darbo ir gerovės skruzdėlynui didinimas.
Francois Weyergans „Trys dienos pas motiną“
Viktorija Vit
Apie knygą: Francois Weyergans – Trys dienos pas motiną Leidykla: Vaga (2007)
ISBN: 9785415019762
Puslapių skaičius: 136
2005 m. „Trys dienos pas motiną“ apdovanotas prestižine Gonkūrų premija. Jei ne šis ant viršelio paminėtas faktas, galbūt bibliotekoje F.Weyerganso romaną būčiau tiesiog pražiūrėjusi. Ačiū smalsumo ir snobizmo daigui, privertusiam pasižiūrėti, už ką šįsyk tie Gonkūrai buvo dalinami.
Už ką — būtent į šį klausimą tiksliai negalėčiau atsakyti. Tai pernelyg keista knyga, kad sutikčiau su ant viršelio išvardintais bruožais: „F.Weyergans geriau nei kas kitas supina analizę ir humorą, jausmą ir juoką romane, kuris įtikinamai teigia literatūros galias“. Viso to išties yra — ir analizės, ir humoro, ir jausmo. Bet šis romanas anaiptol ne vien apie tai. Ir ne vien iš to. Pavojingai paprasta būti supainiotam humoro ir analizės etikečių + pavadinimo mišrainės. Na, ką galima pagalvoti apie knygą, kuri vadinasi „Trys dienos pas motiną“? Antraštėje jau lyg nubrėžtas scenarijus: atgailaujantis sūnus, atvykstantis pas mirštančią senutę motiną, gailisi neišsakytų, nepadarytų, nedrįstų išgyventi akimirkų. Sėdėdamas prie jos lovos jis fragmentiškai prisimena bendrą jų gyvenimą, su nuostaba suvokdamas, kad šio žmogaus, visuotinai vadinamo artimiausiu, jis niekada nepažinojo; maža to — net nenutuokė, kas jis iš tiesų yra. Juk taip?
Taip — daugelyje romanų. Tačiau ne šiuo atveju. Dienų pas motiną iš tiesų yra kur kas daugiau. Tik ne fiziniame lygmenyje. Knygos herojus kamuojasi bandydamas parašyti knygą — tą šedevrą, kurio taip laukia jo motina, žmona, meilužės ir plačioji visuomenė. Jo galvoje spraudžiasi prisiminimai — dienos pas motiną, pas namiškius, pas nepažįstamąją, dienos vienatvėje. Išgalvoti antrininkai, regis, perneša dalį sumaišties ant savo pečių, bet vargu palengvina paties herojaus naštą.
Šioje labai prancūziškoje knygoje (kalbu ne tik apie lengvą svaigulį, sukeliamą nuolat besikeičiančių meilužių, bet ir apie lengvą arogancijos, atsainumo ir žavesio gyventi nesureikšminant nei gero, nei blogo, dvelksmą) trys dienos, senutė motina, sūnus paklydėlis — visos sąvokos įgyja kitas dimensijas. Moterų, meilės, talento, moralės ir daugybės ko paieškų labirintuose klaidžioja vyras — lyg amžinai nuo motinos atskirtas vaikas. Niekada neužaugantis — bet dėl to neliūdintis. Niekada nesijaučiantis saugus — ir ne tik dėl namų duris klebenančio anstolio. Tačiau neskubantis ir ramus. Nes žino, kad vis tiek su ja susitiks — bent trims dienoms prie ligoninės lovos.
Grįžtant į pradžią: negalėčiau pasakyti, už ką romanui skirta Gonkūrų premija. Bet kad skirta pelnytai — nekyla jokių abejonių.
Alice Schroeder: The Snowball. Warren Buffett and the Business of Life
Petras Kudaras
Apie knygą: Alice Schroeder – The Snowball: Warren Buffett and the Business of Life Leidykla: Bantam Books (2008)
ISBN: 0553805096
Puslapių skaičius: 976
Ši stora, stora (800+ puslapių) knyga yra pirmoji su pačio Warren‘o Buffett‘o (prisiminus vieną qemm įrašą taip ir norisi rašyti „Triušidės Baro“) palaiminimu rašyta jo biografija. Nors autorė Alice Schroeder ir yra kilusi iš finansų srities – ji dirbo analitike ir teikdavo rekomendacijas Berkšyro kompanijos akcijoms – knygoje apie finansus rašoma nedaug. Gal ir gerai, nes knygų apie Buffett‘o investavimo principus yra daugiau nei galima sutalpinti į kelias lentynas.
Rašytojas ir leidykla
offca
Apie knygą: Tony Parsons – Vyras ir vaikas Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9955086459
Puslapių skaičius: 366
Pagooglinau, bet neradau informacijos, kad pagal Tony Parsons knygą „Vyras ir vaikas“ būtų sukurptas serialas. Filmas yra, o serialo – ne. Stebėtinas reiškinys, žinant, kad pats romanas sulaukė tęsinio „Vyras ir žmona“.
„Vyras ir vaikas“ 1999 m. Didžiojoje Britanijoje buvo apdovanotas Metų knygos premija, taip, ta pačia, kurią gavo Helen Fielding „Bridžitos Džons dienoraštis“ ir Dano Browno „Da Vinčio kodas“. Šiurpūs faktai, kuriuos sužinojau tik perskaitęs romaną. Skaičiau vardan to, kad sužinočiau, kokią žvaigždę buvo pernai pasikvietusi leidykla „Alma littera“. Žinoma aktualumo šiandien nulis, bet aš vis gyvenu atsilikdamas nuo naujienų. Nieko čia nepadarysi su savastim. Nors vieną naujieną žinau - šiemet pasirodė jau antras „Vyro ir vaiko“ tiražas lietuviškai. Kraupu! ir keista, kad radosi pora asmenybių, kurios man teikėsi rekomenduoti šį anglų žurnaliūgos skaitalą. Iki tol teko skaityti tik Parsonso viešnagės Lietuvoje įspūdžius, kurie paliko dvejopą įspūdį: neigiamą, nes buvo užgautas mano patriotiškumas (kad ir koks menkas jis bebūtų), teigiamą, kad tokiais pastebėjimais gal sumažino savo knygelių perkamumą Marijos žemėje.
Manot, kad aš pykstu ant rašytojo. Oi, ne – jis rašo patraukliai.
Paprastas žurnalistinis stilius, tarptautinių žodžių žodyno neprireikia, siužeto suktumas smegenų nevargina, iš kiekvieno puslapio trykšta meilė meilei, vaikams, giminaičiams, kassavaitinio serialo principu pasakojama dokumentinė žmonių santykių istorija pagražinta gyvenimiškos kasdienybės: neištikimybės, skyrybų, bedarbystės, artimo mirties etc. Knygos nugarėlė net pabrėžia, kad čia rasite daugiau negu psichologų raštuose. Ir kaip už tai gali pykti.
Aš tikrai nepykstu ir ant leidyklos.
Na, nebent čiut čiut piktokas ant knygos skaitytojų. Ypač tų, kurie, matyt, nematę filmo (nes paskaityt lietuviškai neturėjo galimybės Avery Cormano romano) "Kramer prieš Kramerį". O tai daug naudingesnis ir gilesnis meno kūrinys. Pabandykit pažiūrėti, nereikės skaityti žurnalistinės psichologijos.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .