Kelias
offca
Apie knygą: Cormac McCarthy – Kelias Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395300
Puslapių skaičius: 223
Nepelnyta tyla žiniasklaidoje supa Cormac McCarthy romaną „Kelias“ (nors nelabai čia keista, mūsuose atgarsių gali sulaukti tik bevertės rašliavos, iš kurių su didžiausiu malonumu išsidergia tiek kritikai, tiek skaitytojai). Leidėjai matyt nesuvedė galų, kad filmas pagal McCarthy romaną „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (”No Country for Old Men”) šiemet laimėjo Oskarą ir tai galėjo būti „Kelio“ reklamos atspirties taškas. Man paskata imti į rankas „Kelią“ buvo dar du kriterijai: vertėja, kuria neteko nusivilti,- Violeta Tauragienė, ir 2007-ųjų Pulitzerio premija „Keliui“.
Toliau viskas vyko savaime: pradėjau, išsižiojau, apstulbau, baigiau, pradėjau iš naujo. Tai stipriausia ir pagauliausia, ką teko skaityti šiemet. R. Matheson „Aš esu Legenda“ visas siaubas nevertas poros puslapių „Kelio“.
Siužetas toks: tėvas ir sūnus eina keliu, kuriame vienas tikslas – išgyventi. Eina į pietus, lyg paukščiai nujausdami artėjančią žiemą, eina ten, kur turėtų būti šilčiau, kur būtų galima peržiemoti mirtinai nesušalus. O pelenų spalvos sniegas ir lietus, šaltis ir purvas lipa keliautojams ant kulnų ir dažnai užbėga už akių. Protu nesuvokiami gaivalai nepasirodo iš arti, bet gąsdina naktį vartydami medžius. Pasauliui kažkas atsitiko: viskas nušluota nuo žemės paviršiaus. Apokaliptinis, bergždžias, bedievis, padengtas plėnimis romano pasaulis šiurpina ir užduoda klausimus: kas atsitiko? kodėl? kas taip padarė? Sunku suvokti, ar tai šiandienis pasaulis, pavirtęs griuvėsiais, ar koks paralelinis pasaulis, ir vis kartu su kelio minėjais skaitant keliauja troškimas sužinoti atsakymus. Tačiau McCarthy nenusirita iki mokslinės fantastikos ar fantasy žanro ir atsakymų neduoda net knygai užsibaigus: lieka aišku tik, kad toks sudegęs griuvėsių pasaulis tai kur mes gyvename ir, kad tai mūsų pačių darbas. Autoriaus aprašoma vizija, į ką gali pavirsti šiandienis technologinis pasaulis, verčia susimąstyti labiau nei Al Gore „Nepatogios tiesos“ faktų rinkinys. Kiek nedaug laiko reikia, kad žmogus iš homo sapiens sugrįžtų į kanibalizmo amžius. Ir kokios reikia stiprybės, kad to nepadarytum, kai kelias dienas neturi maisto, negali užsibūti užuovėjoje, kad tavęs nesuvalgytų kiti užklydėliai, negali palūžti fiziškai ir dvasiškai, nes tai mato tavo mažametis sūnus, kuris gali pasiteirauti: „Tėveli, ar mes numirsim?“.
Velniop sentimentalumą, bet skaitant šitą romaną ne kartą buvo užėmę kvapą ir akyse tvenkėsi sūrus skystis. Ne, ne iš siaubo. Dėl to ryšio stiprumo , kuris palaiko tėvą ir sūnų pasaulyje be vilties.
Istorija parašyta moderniu literatūriniu stiliumi, kur neretai, rodos, padėti ne reikiami skyrybos ženklai (vietoj klaustuko randi tašką), pasakojimas iš dabarties netikėtai peršoka į praeitį, sakiniai ir dialogai lakoniški; dažnas buities detalių ir gamtinių sąlygų aprašymas (žinoma, nenusirita iki H.D. Toro „Voldeno“, bet panašumo yra); autorius minimaliai lenda į veikėjų vidų, nepateikia vardų, datų, dažnai nesukonkretina, kas kalba (vyras ar vaikas), piešia tik jų veiksmus ir pokalbius, kurių kiekvienas pasako daugiau nei kokio Kingo dvidešimties puslapių tuščiažodžiavimas.
„Berniukas atsisuko ir pažiūrėjo. Atrodė taip, lyg vertų.
- Tik pasakyk man.
- Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
- Ne. Žinoma, kad ne.
- Net jei badausime.
- Mes jau dabar badaujame.
- Juk tu sakei, kad ne.
- Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
- Bet mes to nedarysime.
- Ne. Nedarysime.
- Kad ir kas nutiktų.
- Ne. Kad ir kas nutiktų.
- Nes mes – geri žmonės.
- Taip.
- Ir mes nešame ugnį.
- Ir mes nešame ugnį.
- Gerai.“
„Kelias“ - tai ne koks bevertis pramanas, o alegorija apie išlikimą žmogumi nežmogiškų sąlygų pasaulyje, kuriame Dievą, jei jis turėtų kaklą sučiupęs galėtum pasmaugti. Jokių perspėjimų, moralizavimų, galimų ateities variantų, apgailestavimų dėl praeities, skatinimų elgtis vienaip ar kitaip. Viskas paliekama tavo sąžinei. Tavo žmoniškumui. Ne žmogiškumui.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Sentimentalūs vaistai
offca
Apie knygą: Liudmila Ulickaja – Sonečka Leidykla: Kitos knygos (2005)
ISBN: 9955640030
Puslapių skaičius: 116
Daugiau liaupsių ant knygutės viršelio pačiai Liudmilai Ulickajai, nei jos apysakai „Sonečka“. Taip ir turi būti. Ulickaja ne tik Rusijoje apkabinėta įvairių literatūrinių premijų medaliais (net rusiškuoju Bookeriu už romaną „Kukockio kazusas“), o „Sonečka“ nors ir pristatyta Bookeriui, jo nelaimėjo. Turbūt, kad pelnytai, nes iki šimtaprocentinio šedevro kažko trūko.
Gražumo apysakai nestinga. Kaip ir lengvumo. Viskas taip šviesu ir fatališkai tvarkinga, nuspėjama, kiek gali būti nuspėjama lemtis, nežinant visų kintamųjų. Bet nespekuliuojant determinizmo niuansais, reikia nenukrypti nuo „Sonečkos“.
Sonečka - tipiška knygų rijikė. Kai jau imasi kokios knygos, tai vos ne iki alpulio. Manau, ne vienas brandesnio amžiaus knyggraužys nubrėš paralelę su savo prisiminimais, kai knyginio deficito laikais zeigiodavo iki paryčių romaną, kurį ryt turi perduoti ar atiduoti kitam knyggraužiui. Ir taip „ištisus dvidešimt metų, nuo septynerių iki dvidešimt septynerių, Sonečka neatsikvėpdama skaitė“. Paskui įsidarbino bibliotekoje, kur ją rado ir pasiėmė svetimoteriautojas-vartotojas Robertas Viktorovičius. Sonečką pasiėmė ne tik į žmonas, bet iš knyginių pasaulių perkėlė į realybę, kur buvo tik nepatogumai, nepritekliai, šaltis bei kasdienybės rūpesčiai. Tada ir pasibaigė Sonečkai knyginis romantizmas, tada pasibaigė man siužeto įdomumas. Po tokios apysakos pradžios tikėjausi kažko panašaus į Z. Lenco satyrinį apsakymą „Skaitymo šišas“ (lietuviškai buvo spausdinta knygutėje po pavadinimu „Tai buvo Suleikiuose“), aišku, tik moteriškai sentimentaliame stiliuje. Galima sakyti, kad dalinai taip ir buvo: nors ir be didelės šypsenos, bet su vidine ramybe ir stiprybe Sonečka sugrįžta prie literatūrinio pasaulio grožybių.
Graži ši Ulickajos trumputė, vieno vakaro apysaka. Ji tokia fotografiška, lyg senų nuotraukų albumo vartymas, kai kiekvienas puslapis – vis kitas prisiminimas, o visas albumas – vientisa Sonečkos ir ją supusių žmonių elegija.
Kaip bepažiūrėsi ir kaip beskaitysi, tekstas įsuptas į lengvo sentimentalizmo rūbą (ir jokio skirtumo, ar neo-, ar post-, ar dar kažkokio, nors mano giliu įsitikinimu tai - biblioterapiškas sentimentalizmas), tačiau tai neturėtų išgąsdinti sergančius meilės istorijų alergija. Greičiau „Sonečka“ yra vaistas nuo visų alergijų, ypač kasdienybės.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Tarsi koks įsibrovėlis
Rūta Jakutytė
Apie knygą: Alberas Kamiu (Albert Camus) – Svetimas Leidykla: Baltos lankos (2005)
ISBN: 995558484X
Puslapių skaičius: 111
Apverskite knygą. Į jus žiūri dvasingas, reikšmingai antakius suraukęs prancūzas, kurio pravertose lūpose tradiciškai smilksta cigaretė, nors sukilusios mintys jau seniai privertė ją pamiršti. Tai Alberas. Alberas Kamiu, savo esė („Sizifo mitas“) ir romanais („Svetimas“, „Maras“) atskleidęs žmogaus gyvenimo – absurdo teoriją ir tapęs vienu garsiausių 20 – tojo amžiaus egzistencialistų. Antrajame savo romane „Svetimas“ Nobelio premijos laureatas parodo žmonijos susvetimėjimą ir paties gyvenimo nereikšmingumą vienintelio svarbaus ir verto dėmesio reiškinio – mirties – akivaizdoje.
„Visada liksiu pats sau svetimas“ – teigė genialusis filosofas Kamiu, kuris romane persikūnija į pagrindinį veikėją Merso. Parašytas lengvu stiliumi, kūrinys nevargina skaitytojo filosofiniais išvedžiojimais ar nesibaigiančiomis apmąstymų tiradomis, Merso tiesiog rūko, geidžia, eina į darbą ar sėdi balkone – gyvena, į nieką nesigilindamas ir taip patvirtindamas kažkokios pseudoprasmės ieškojimo beprasmybę šioje smėlio dėžutėje, kurioje visi tupime.
Pagrindinis veikėjas, atrodo, pasiduoda savo būties tėkmei, net nenorėdamas užlaikyti ar paleisti bėgti to pilkšvo katino, kuris vadinasi laikas, tiesiog lyg pašalinis asmuo stebi aplinką, nė trupučio į ją nepasinerdamas, jai nepriklausydamas: „Šiandien mirė mama. O gal ir vakar, nežinau“.
Tarsi koks įsibrovėlis.
Visas Merso gyvenimas susideda iš instinktų, kurie vieninteliai jam ką nors reiškia: moters geidimo, alkio, įpročių tenkinimo, romano pabaigoje – mirties baimės. Bet, kaip netikintis Dievu, jis bijo nežinios, kuri kausto artėjant visa ko pabaigai, o ne pragaro ar bausmės už nuodėmes. Nors meilė dažnai ir būna prasmė, kalėjime Merso svajoja ne apie širdies draugę Mari, o apskritai apie kokias nors moteris, taip parodydamas visišką savo atskirtumą nuo pasaulio. Šis personažas tikrąja to žodžio prasme egzistuoja būtent šia minute ir tuo oro gurkšniu, kurį jaučia nuvilnijant plaučiais, todėl neabejotinai galime vadinti jį egzistencializmo herojumi.
Romane justi aiškus aplinkinių priešiškumas Merso. Paplūdimyje nušovus arabą, teismo prisiekusieji jau iš pat pradžių laiko jį kaltu, ir tardytojas , ir kunigas, kelis kartus stengęsis jį atvresti į tikėjimą, tarsi kaltina, baisisi Merso, kad netiki Dievu. Tačiau net akistatoje su mirtimi jis lieka ištikimas savo įsitikinimams (tiksliau įsitikinimų neturėjimui) ir parodo, koks stiprus pagrindinio veikėjo “buvimo dėl buvimo“ principas.
Nors iš pažiūros ramus, abejingai tiriantis aplinką Merso vis dėlto pratrūksta. Motinos mirtis nesukelia jame jokių jausmų, Mari pamrštama vos pakeitus aplinką, tačiau kai kalbant su kunigu paliečiamas veikėjo savarankiško pasirinkimo klausimas, šis pasiunta ir vienintelį kartą išlenda iš blankaus abejingumo šešėlio. Būtent frazė „Aš melsiuosi už jus“ pažadina neapykantą, kad kažkas net po mirties stengsis palenkti jo pasirinkimą, prilipdyti savo butaforinį Dievą, išsklaidyti tikrovę, kuria gyvena Merso, ir atimti vienintelį dalyką, kuris buvo tikras. Herojus nenori išduoti savęs ir gina savo svetimumą.
Romanas verčia mus suabejoti šio pasaulio prasme (žmogus teisiamas ne už nusikaltimą, o už tai, kad po motinos mirties gėrė kavą su pienu), skatina susimąstyti apie mūsų pačių santykį su pasauliu, vertybių ir tradicijų fiktyvumą. „Akimirką mane apniko juokingas jausmas, kad jie čia susirinko manęs teisti“. Nejučia paklausiam savęs – gal ir aš čia nepriklausau? Gal ir aš esu tas SVETIMAS?
Sudeginti neskaičius
offca
Apie knygą: Steve Berry – Aleksandrijos biblioteka Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955380986
Puslapių skaičius: 544
Daną Browną būtų gerai apiplikyt kokia karšta smala už tą literatūrinio maro, vardu „Da Vinčio kodas“, paleidimą. Šio maro atmainų dabar pilni Lietuvos knygynai: pradedant visų iš eilės ordinų politiniais-religiniais sąmokslais, baigiant popiežiaus kepurės paieškomis Vatikane.
Amerikietis Steve Berry ne išimtis. Nuo 2003-ųjų kasmet iškepa po vieną pseudoistorinį politinį trilerį. „Aleksandrijos biblioteka“ – vienas iš tokių.
Romano sąmokslo teorijos pagrindas sukurptas pagal arabų profesoriaus Kamalo Salibio teoriją, kuri teigia, kad Senasis Testamentas žydus kildina ne iš Palestinos, o iš dabartinės Saudo Arabijos, kur pilna Biblijoje naudotų vietovardžių. Ir Jėzus buvo ne žydas, o arabas. Ir dar daug ką galima sugalvoti, nes pirminių hebrajiškų ir aramėjiškų Biblijos šaltinių nebėra, šiandien likę tik vertimai, kuriuose pilna nukrypimų nuo originalaus teksto. S.Berry maišo šitą teoriją su, iš piršto laužta, prielaida, kad, prieš sudeginant Aleksandrijos biblioteką, dauguma papirusų buvo išgelbėta ir perkelta į tik išrinktiesiems žinomą vietą. Tarp jų, žinoma, galima rasti ir K. Salibio teoriją patvirtinančių Biblinių originalių užrašų. Va tos perkeltosios „knygrišyklos“ visi ir imasi ieškoti.
Vaizdui pagyvinti įveliamas JAV prezidentas, Baltųjų rūmų kyšininkai, Bin Ladenas, Danijoje vidury baltos dienos su granatsvaidžiais stoviniuojantys vyrukai, plati veiksmo geografija, ryškus autoriaus susižavėjimas Indiano Džounso ir Džeimso Bondo nuotykiais, pastangos įšokti į Browno krikščioniškųjų konspiracijų traukinį, pasaulinis finansinių magnatų ordinas, paslaptingi bibliotekos Sergėtojai ir dar krūva visokio šlamšto, be kurio trileris nebūtų trileris. Ir be kurio gal būtų mažiau teksto, nors tai ir nėra didelė bėda,- po pusšimčio puslapių labai lengva atsirinkti, kiek ir kurias eilutes galima praleisti nepametant siužeto linijų. Tada ir skaitymas pagreitėja, ir savaime aiškus hepiendas priartėja, ir knyga ne tokia stora beatrodo.
Kokio velnio ėmiausi šitos plytos? Seniai nebuvau skaitęs jokio trilerio - pasiilgau, dar prisidėjo asmeninė silpnybė viešosioms, asmeninėms, senovinėms ir visokioms kitokioms bibliotekoms, kas ir įtakojo pasirinkimą. Bet užvertus knygą gero trilerio ilgesys nepraėjo, tiesiog apėmė liūdesys galvojant , kodėl mūsų leidyklos pamiršta trilerio žanro klasikus: F. Forsythą, A. MacLeaną, R. Ludlumą. Ar dabar tik Brownas bestovi trilerių olimpe ir visi išskėstom rankom laukia jo naujo „šedevro“?
p.s. Nervas ima, kai matau, kaip netaupomas popierius: mažiausia 80 puslapių sudaro tuščios vietos po ir prieš kiekvieną skyrių (jų - 86) . Kam tai? Įdomu, kiek atpigtų „Aleksandrijos biblioteka“, jei būtų išspausdinta perpus plonesniu formatu? Ar tikrai knygos turinio vertė ir įdomumas priklauso nuo jos storio?
Dave Duncan „Auksuota grandinė“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Dave Duncan – Auksuota grandinė Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972273
Puslapių skaičius: 320
Auksuota grandinė – žinoma, ne auksinė. Pigesnė, lengvesnė, nors atrodo beveik taip pat. Svarbu tik, kad iždininkų knygose daiktas būtų tiksliai aprašytas, kitaip perduodant turtą gali liūdnai baigtis... Ypač, kai į pakaušį alsuoja koks nors bjaurus tipas, pasiruošęs liuoktelti į tavo vietą, kaip kad inkvizitorius Kromanas. Na, visiems aišku, kad kai istorijoj pasirodo koks inkvizitorius, tai gero nežada. Baisi profesija, baisi...
Štai pagrindinio herojaus profesija atrodo kilnesnė. Durandalis, kaip ir visi Durklai, išauklėtas, puikiai atrodantis, dantingas ir meistriškai valdantis ginklus jaunuolis, tačiau susietas su savo šeimininku magijos ryšiais, - jis tiesiog asmens sargybinis, kurio šuniškas paklusnumas net nepriklauso nuo požiūrio į globotinį. Pirmas globotinis Diurandaliui pasitaikė tikras menkysta, bet užtat antru bandymu jam išpuolė pats karalius.
Galingas, garsiabalsis, gyvenimą mylintis karalius Ambrozas, mėgstamas valdinių ir sumaniai manipuliuojantis parlamentu, aišku, turi trūkumų, kurie nepraslysta pro Diurandalio akis. Ir kaip karalius išvis pakenčia šį kietasprandį tipą? Kita vertus, kažkas gi turi sakyti nesaldžią tiesą savo valdovui ir rūpintis pavestais darbais nedrebėdamas dėl kiekvieno nieko. Jis ir rūpinasi. O už nugaros tuo metu... Ak, taip, jau sakiau, kėslus rezga bjaurusis inkvizitorius.
Skaitant šią knygą neapleido mintis, kad kažkas nepasakyta, kažko trūksta bendram vaizdui susidaryti, nors konkreti istorija papasakota nuosekliai. Aironholas, jaunuolių mokykla-Durklų kalvė, dunksanti Starkmuro dykynėse, atrodo tarsi pamiršta įtvirtinti, atsiradimo legendos ar aiškesnės jos istorijos nerandame. Ką gi, pasirodo, „Auksuota grandinė“ tiesiog ne pirma knyga iš šio ciklo. Tokiu atveju gal būtų visai smagu rasti trumpą priešistorę, bet kadangi kalba apie maginę fantastiką, o ne apie leidybines utopijas, grįšime prie savo avinų.
„Auksuotoje grandinėje“ yra visko: meilės istorija, tolima pavojinga kelionė, kraupi paslaptis, rūmų intrigos, politika, kovos, ambicijos. Taip ir neišeina galutinai kas nors į pirmą planą. Taip ir nežinai, kur prasideda ir baigiasi svarbiausia istorija dalis. Dar prisideda ir pasakojimo būdas, kai šokama per keliasdešimt metų atgal – viena vertus, gali atkreipti dėmesį, „aha, šitas asmuo paskui elgsis taip ir taip“, kita vertus – netikėtumo efektas nyksta. Autorius tarsi norėjo pakilti virš tradicinio pasimojavimo kardais ir stoviniavimo paslaptingų oktagramų kampuose, sukurdamas pilnesnį pasaulio vaizdą, bet paradoksas – gyvenimiška personažo išmintis jį kartais gramzdina. Galbūt Diurandalis tiesiog mąsto per daug panašiai į šių laikų žmogų, gerokai pavargusį ir neturintį daug iliuzijų? Bet kaip tikras maginės fantastikos herojus, jis vis dėlto svarbiausiais momentais visada žino ką daryti. Ir daro. Galų gale, jei Karalius jau nebegyvuoja, gal tegyvuoja Karalienė?
Laura Sintija Černiauskaitė „Benedikto slenksčiai“
Viktorija Vit
Apie knygą: Laura Sintija Černiauskaitė – Benedikto slenksčiai Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955381402
Puslapių skaičius: 224
Nėra ko slėpti — šiai autorei jaučiu simpatiją. Naujausi jos kūriniai visada įtraukiami i mano „must read“ sarašą. Kartais žavi tai, ką ji rašo, kartais — kaip. Niekada — viskas ir niekada — niekas. Naujausias romanas „Benedikto slenksčiai“ kėlė natūralų smalsumą — o kaip bus šį kartą, kas nusvers — turinys ar forma?
Gal nuskambės žiauriai, bet mano nuomone, šį kartą nenusvėrė nei viena, nei kita — svarstyklės liko tuščios. Prieš bandymus pasiaiškinti, kodėl — žvilgsnis į siužetą. Pažintis su Benediktu prasideda nuo dienos, kai motina jį atveda ir numeta pirmą kartą matomam tėvui (o gal visai ir ne tėvui). Laisvo gyvenimo pasiilgusios motinos poelgis — pirmasis slenkstis, kurį Benediktas įveikia padedamas iki tol nepažįstamo vyro, pamažu tapusio artimiausiu žmogumi. Toliau — studijos, pirmas kartas, pirma meilė, pirmas alus, pirmas susidūrimas su niekšybe ir t.t. ir t.t.
Argumentai „manęs neįtikina“ visada šiek tiek kelia įtarimų, kad gal tai tik paties skaitytojo/žiūrovo/kritiko problema. Galbūt taip yra ir šį kartą. Bet Benediktas manęs neįtikina. Kalbu ne apie jo poelgių loginę seką (nors tikrai smalsu, kaip kaimo bernas, užaugęs tikrame užkaboryje, lankęs vietinę mokyklėlę ir, atrodo, buvęs per šviesmečius nuo visokių meno ir kultūros apraiškų, vos ūgtelėjęs ima ir įstoja studijuoti smuiko specialybės!). Neįtikina jo vidiniai slenksčiai, atrodo, skaitytojui turintys sukelti užuojautą, gailestį, paniką, pyktį, galų gale — susitapatinimo, išgyvenimų ir patirties bendrystės pojūtį. Viename interviu teko girdėti, kaip autorė aiškino sąmoningai nesukūrusi Benediktui itin dramatiškų slenksčių; su daugeliu jų gyvenime susiduriame kiekvienas. Lyg ir natūralu būtų atpažįstamose situacijose tiesiog reaguoti — pritariant ar ginčijantis. Deja, neįvyksta nieko panašaus. Puslapiai, tiesa, verčiami greitai, skaityti lengva, o patikėti — sunku.
Panašios tematikos lietuvių autorių kūrinių teko skaityti ir anksčiau — jų sąmoningai neminėsiu. Pora kūrinių įsiminė vidinio ir išorinio paauglių ir jaunuolių gyvenimo prieštara: iš vidaus veržiasi gaivališkumas, spragsi kraujas, emocijos — nuogos ir sutirštinamos, bet išoriniame gyvenime visa tai tramdo tėvai, mokytojai, išsiauklėjimas, moralės normos. Čia — atvirkščiai. Benedikto išorinis gyvenimas kunkuliuoja įvykiais: motinos išdavystė, naujo pažįstamo nužudymas, trūkinėjantys santykiai su Vega, tėvo mirtis ir t.t. Bet jis pats lieka neperprantamas, neatsikratantis kažkokio netikrumo etiketės, lyg manekenas, lyg popierinė figūrėlė, kurią gali vartyti kaip nori, bet ji vis tiek liks popierinė, kad ir kaip jam stengtasi suteikti gyvybės.
Kur kas įtikinamesnis pasirodė Vegos personažas. Ta isteriška, nervinga, savimi nepasitikinti mergiotė, besiblaškanti tarp fatališkos moters ir smėlio dėžėje nuskriaustos mažametės įvaizdžių, kartais nervina, bet bent jau įsimena labiau, nei daugelis Benedikto slenksčių.
Romano kalba, mano nuomone, šįsyk pasirodė skurdesnė nei kituose L.S.Černiauskaitės kūriniuose. Beveik nėra „Liučė čiuožia“ ir kitų pjesių taupumo — bet neradau ir ankstesniame romane įsiminusio žodingumo. Be to, visiškai nesuprantamas liko romano laikas. Benedikto vaikystės buities detalės, senoviniai žodžiai lyg ir nukelia į laiką mažiausiai prieš kelis dešimtmečius. Bet vos Benas įstoja į aukštesniąją meno mokyklą — panašu, kad jis Vilniaus gatvėms vaikšto šiandien.
Padrikai vardinti knygos Achilo kulnus (pabrėžiu — mano asmenine nuomone) būtų galima ir dar. Bet reziumuojant turbūt pakaktų šito: knyga įvyksta arba ne. Kaip stebuklas, kurio kas kartą tikiesi atsivertęs naujos knygos puslapius. Minėtame interviu girdėjau, kad lietuvių literatūroje rašytoja bene pirmą kartą ėmėsi atskleisti vaikino vidinį pasaulį. Galbūt. Bet man, skaitytojui, tai visiškai nesvarbu. Aš neskaičiuoju kartų, kas kaip kada ką ėmėsi papasakoti, nevedu statistikos, nebraižau diagramų. Aš laukiu įvykimo. Stebuklo, kuris šį kartą neįvyko.
Ieškantiems ir radusiems
Mindaugas Lankauskas
Apie knygą: John Irving – KOL TAVE RASIU Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955248682
Puslapių skaičius: 984
Ryžtis skaityti beveik 1000 puslapių knygą, savo išvaizda primenančia didįjį anglų kalbos Oksfordo žodyną ar kokį kanonų teisės rinkinį – didvyriškas žingsnis, ypač kai žinai, ką joje rasi.Na bet kaip žinoma – kenčiantiems dangus.
Kaip pakankamai neblogai susipažinęs su Irvingo kūrybą jūsų nuolankus tarnas įtarė, kad pagrindiniai ingredientai bus tokie – pora neištikimybės atvejų, keletas masturbacijos seansų, keliolika minučių atgrasaus sekso su gerokai vyresnėmis ir herojui į motinas tinkančiomis moteriškaitėmis, taip pat keli šimtai pradedančio rašytojo prirašytų puslapių, keleri metai mokymosi Naujosios Anglijos privačiose mokyklose bei daug prakaito, išlieto imtynių salėse. Visa tai bus atmiešta gera doze ironijos, sarkazmo bei grotesko.
Visgi viena gražų rudens vakarą sukaupus visą drąsą ši grėsminga knyga buvo atversta ir...ir keletą dienų praktiškai nieko daugiau buvo neveikta kaip verčiamas lapas po lapo, o mintimis nuklysta į Kanadą, Edinburgą, vaikščiota po Amsterdamo raudonųjų žibintų kvartalą, klausytasi bažnytinės vargonų muzikos, filmuotasi ne viename filme bei pasidaryta ne viena tatuiruotė. Kokio storumo Irvingo knygos bebūtų tiesiog nepastebi, kaip perskaitai, rašytojas tarsi užhipnotizuoja savo skaitytoją.
Naujausioje knygoje rašytojas taip pat plėtoja minėtas daugelyje senesnių romanų paliestas temas. Irvingas tikrai nėra ypatingai originalus, bet turbūt kitaip ir negali būti, kai pagrindinis įkvėpimo šaltinis – tavo paties gyvenimas. Herojų tipažai, pažįstami iš ankstesnės kūrybos, reinkarnuojasi ir naujausiame romane. Džekas Bernas šį sykį nėra rašytojas, tačiau šia garbingą vietą užima jo draugė Ema. Bet ar pats Džekas jums nieko neprimena? Ar tas jautrus, bet užsidaręs, trapios psichikos žmogus kartais nėra Homero Velzo inkarnacija? O gal net paties Garpo? Ar stambi, prie nieko nepritampanti, vulgari storžievė Ema jums nė kiek neprimena padūkėlės Lornos? Ar užsisklendusi motina Alisa nepanaši į seselę Dženę Fields? Nepaisant visų šitų panašumų knygos herojai – nepaprastai įdomūs, spalvingi, tragikomiški bei weird (negaliu vartoti lietuviško žodžio keistas – aut. past.) personažai. Atrodo, kad tokių nė negali būti realiame gyvenime. Arba galbūt tokių tiesiog neteko sutikti.
Atskirai reikėtų paminėti knygos seksualinį kontekstą. Ko jau ko, bet jau šito gero (kaip ir ankstesnėse savo knygose) naujausiame „talmude“ Irvingas tikrai nepagailėjo! Gal netgi šiek tiek perlenkė…lazdą. Ypač turint omeny, kad jo auditoriją sudaro ne tik hormonų audrų kankinami šešiolikamečiai, tačiau taip pat ir senmergės bibliotekininkės, ilgais nutysusiais megztukais ir akiniais raginiais rėmeliais bei moksliukės gimnazistės, svajojančios apie princus ant baltų žirgų . Bėda gal ne tiek perdėtas detalizavimas, bet pernelyg dažnas kartojimas. Argi buvo būtina tiek sykių rašyti apie tai, kad mergina laiko Džeko penį kinoteatre jiems besigėrint „didžiausiu iš menų“? Žinoma, kai kuriems skaitytojams tai galbūt ir žadino malonius prisiminimus, bet reikėtų pagalvoti ir apie apmaudą tų, kurie tokiais prisiminimais pasigirti negali. Kiek teko girdėti, seksualinių detalių gausa rašytojas siekė paeerzinti puritonišką Amerikos visuomenę, dalis kurios šitą romaną turbūt laiko grynų gryniausia pornografija.
Veiksmas vyksta ne tik nuo seno pamėgtoje Naujojoje Anglijoje, tačiau taip pat ir Šiaurės Europos uostuose bei Los Andžele, mieste kurį turbūt visi angelai paliko tada, kai tik buvo susukta pirma kino juosta. Los Andželo atmosfera stebėtinai primena šio miesto atmosferą Mario Pjuzo romane „Krikštatėvis“ – tie patys nesibaigiantys vakarėliai, grožio ir jaunystės kultas, šampanas ir netikri papai, gražuolės, besikabinančios žvaigždėms ant kaklo. Ir viso to fone – „losandželiškai nenormalūs“ žmonių santykiai, vienatvė beviltiškumas ir depresija.
Atrodo pasakiau lyg ir pakankamai bet tuo pačiu nepasakiau apie ką visgi yra šita knyga. Ne, tai nėra Džeko Bernso gyvenimo istorija. Tai yra knyga apie žmones ir jų trapius tarpusavio santykius. Apie neapykantą, užteršiančią žmogaus sielą. Apie pavogtą vaikystę ir suklastotus atsiminimus. Apie nostalgiją merginai, su kuria, nepaisant abipusės simpatijos, nieko neišėjo. Apie ilgesį tų, su kuriais praleidome svarbų gyvenimo laikotarpį, bet teko išsiskirti. Apie gailestį, kad laiku nespėjome ko nors padaryti. Apie netekties skausmą. Taip pat apie liūdesį supratus, kai kažkada tau buvę svarbūs žmonės dabar tau jau nieko nebereiškia, o atsiminimai apie juos tolydžio blunka kaip senos nuotraukos.
„-Na tavo tėčiui tikrai patiko. Turiu omeny tatuiruotę.
-Iš kur jūs žinote?-paklausė Džekas.
-Jis verkė ir verkė, - atsakė Dokas Orestas.
Džekas prisiminė, jog ir mama jam kadaise sakė, kad kartais iš to ir supranti, jog tatuiruotė kaip tik tokia, kokios reikėjo“.
Rasa Žalynaitė „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje“
Jurga
Apie knygą: Rasa Žalynaitė – Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje Leidykla: Kronta (2008)
ISBN: 9789955734345
Puslapių skaičius: 208
Draugai dovanodami šią knygą linkėjo, kad skaitydama ir galvodama, apie aprašomą joje šalį, mintimis dar labiau priartinčiau savo svajonę prie realybės - vieną dieną aplankyti ją. Esu perskaičiusi didžiąją dalį lietuviškai išleistos literatūros apie Japonijos kultūrą, meną, ekonomiką, tradicijų ypatumus, ir kas kartą tik įsitikinu, kad ši šalis - neišsemiamas keistybių, įdomybių lobynas, sunkiai suvokiamas vakariečio protui. Tai patvirtina ir mokytoja bei keliautoja Rasa Žalynaitė, kuri dvejų gyvenimo metų Japonijoje patirtį, asmeninius pastebėjimus, įspūdžius suguldė knygon „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“.
Kaip rašo pati Žalynaitė, nusprendusi sudalyvauti Švietimo ministerijos organizuotame konkurse dėl stipendijos vykt į Japoniją, labiau žaidė, nei rimtai tikėjosi ją laimėti, o kai tai įvyko - daugiau išsigando, nei džiaugėsi, nes tik tada suvokė, kad kelionė dviem metams į, vakariečiui sunkiai įkandamą, šalį, kardinaliai pakeis jos gyvenimą. Tačiau įvairiose šalyse jau keliavusi ir dėsčiusi autorė visgi nusprendė ištrauktu loterijos bilietu pasinaudoti: “Gyvendama Filipinuose nuolat girdėjau frazę: “Nothing happens by chance” (Niekas šiaip sau nenutinka, viskas turi priežastis).
Kiekviena knygos dalis pradedama vis kita patarle: tai Rasos studijų Japonijoje dalis - baigiamąjį darbą ji rašė būtent apie Lietuvos ir Japonijos patarles, o galiausia jomis apvainikavo ir savo knygą. Rasos Žalynaitės knyga - ne vadovėlis apie Japoniją, o grynai asmeninė patirtis, išgyvenimai ir pastebėjimai surašyti kone dienoraščio forma. Čia nėra nurodytų turistams būtinų aplankyti objektų, restoranų bei kitų maršrutų, tačiau į šią knygą sudėta kur kas daugiau: pusė tūkstančio dienų ir naktų, kasdienių susidūrimų darbe, universitete, klubuose, gatvėse, turguose su pačiais tikriausiais japonais, patirtis. Didžiausias šios knygos privalumas - turinys pripildytas asmeniniais įspūdžiais apie japonų švietimo sistemos, auklėjimo, bendravimo, madų, buities, pramogų, kultūros, tradicijų ir kitus ypatumus, kuriuos jai teko patirti, išgyventi savo kailiu.
Ar trūko ko šiai albuminei knygai? Taip. Trūko fotografijų atitikimo pateiktam teksto turiniui. Knygoje sudėtos dažniausia tik bendro pobūdžio šios šalies nuotraukos ir tai šiek tiek erzino, ypač kai autorė taip intriguojančiai pasakoja apie kokį tai fantastiško grožio architektūrinį statinį, gamtos kampelį ar kitą įdomybę, o po tekstu įdėta nuotrauka, kuri neturi nieko bendro su tuo, kas aprašyta šalia. Dar vietomis kliuvo pačios autorės dažnas nukrypimas į asmeniškumus, sureikšminant savo išgyvenimus, emocijas, kurie ne visada yra įdomūs ir aktualūs tiems skaitytojams, kurie šią knygą skaito vien dėl pažinties su pačia šalimi, o ne su Rasa Žalynaite ir jos nepaprastai šarminga asmenybe. Tačiau kartu šitie nukrypimai vis primena skaitytojui, kad ši knyga ne vien informacinio pobūdžio, o pretenduojanti labiau i grožinę literatūra, nors pats tekstas literatūrine prasme nėra turtingas.
Bendras vertinimas – knyga labai tinkama tiems, kurie mėgsta pažinti šalį ne turistams skirtų knygelių ar ekskursijų vadovų dėka, o pasirinkdami ekstremalesnį būdą – tiesiogiai pasineriant į keliavimo ar gyvenimo tarp svetimšalių, ypatumus; kuriems svarbiau ne sausi išsamūs faktai, o paties patirtų išgyvenimų, pažinimo džiaugsmo kriterijus, net jei ir kartais subjektyvus. Rasa Žalynaitė atskleidė knygoje daug įdomių dalykų, pvz., kodėl japonai ilgą laiką neturėjo pavardžių, kodėl ši šalis garbina Ameriką, nors ši pridarė daug žalos jų valstybei, kodėl Japonijoje būtina turėti adresą, kaip galima sutalpinti miegamąjį, virtuvę, svetainę, darbo vietą, tualetą ir vonią į trylikos kvadratų butą ir dar daug daug visokiausių „pasiklydimų vertime“ ir jų iššifravimų..
Kaip rašė pati autorė: „Kultūriniai ir kartų skirtumai, jie egzistuoja. Tačiau nei man, nei mano draugams jie nebuvo svarbiausi. Galbūt mano nuoširdus domėjimasis, didžiulis noras kuo labiau pažinti šalį, jos istoriją, papročius, kultūrą, dalyvauti kartu šventėse, pastangos pramokti kalbą ir didelė pagarba tradicijoms lėmė artimesnį susikalbėjimą“
Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai. Keturiolikos laiškų romanas“
Viktorija Vit
Apie knygą: Ričardas Gavelis – Jauno žmogaus memuarai. Keturiolikos laiškų romanas Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165422
Puslapių skaičius: 216
Pirmasis leidimas — 1991 m. Tada — keturiolika mirusio romano pasakotojo Leono laiškų tebegyvam bičiuliui ir mokytojui. Antrasis leidimas, deja, jau iš tiesų neišvengiamai skaitytojui siejasi su paties R.Gavelio laiškais iš anapus. Į šiapus, kur per tuos keliolika metų jei kas ir pasikeitė, tai…
Stop. Jokių bambėjimų. Juos pataupysiu kokiam irzliam egzaltuotam romanui, o ne preciziškai tiksliai, logiškai, nuosekliai keturiolikos laiškų istorijai. Santūrus pasakojimo tonas — lyg užtvara nuo skardžio, kuriuo taip lengva nulėkti žemyn į begalines nepasitenkinimo, savęs išaukštinimo ir savęs sureikšminimo platybes. Lengva ironija, sąžiningumas kalbant net apie silpniausias savo vietas — neatsiejami šio pasakojimo bruožai; gal būtent jie ir sudaro tą subtilų „esu čia, bet esu ir toli“ įspūdį, kai į didžiausias niekšybes žvelgiama iš tolimesnės perspektyvos, taip ir įtikinant skaitytoją, kad „Jauno žmogaus memuarai“ — laiškai ne iš anapus gatvės ar anapus upės, bet tikrai iš Anapus.
Be abejo, knyga šiandien pirmiausia pravarti ir patraukli kaip istorijos liudininko patirtis; kartai, kuriai totalitarizmas yra tik iš vadovėlių atklydusi sąvoka, romanas — puiki andainykštės santvarkos iliustracija. Režimas čia pateikiamas ne iš didelių postų didelių vyrų, bet paprastų vilniečių, kuriems išsilavinimas ir prigimtinės savybės garantuoja amžino nerimo metą, perspektyvos. Tikri politinio, visuomeninio gyvenimo įvykiai šioje knygoje rezonuojami, drįsčiau įtarti, kur kas išsamiau ir įžvalgiau nei to meto (ir vėlesnėje) žiniasklaidoje.
Tačiau būtų apmaudu šią knygą laikyti vien praeities „ataidėjimais“. Ji ne mažiau aktuali ir šiandien. Nes prisitaikymas, sugebėjimas išlikti, svyruojanti vertybių skalė, moraliniai kompromisai — temos, kurioms nėra galiojimo termino. Gal ir dėl to, jog jos visada yra šiek tiek nemadingos, ir vartotojai prie jų nepuola kaip prie nuolaidų ženklais apkarstytų lentynų. „Jauno žmogaus memuarai“ — pasakojimas pirmiausia ne apie santvarką, sovietmetį, totalitarizmą, bet apie žmogų — tomis ir kitomis aplinkybėmis.
Dar vienas netikėtas romano kampas — šykštūs atsiliepimai apie Anapus esantį pasaulį. Nei arfų, nei pragaro smalos, nei amžino džiaugsmo. Šykštūs todėl, kad apie Anapus, Leono tvirtinimu, tiesiog nėra ką pasakoti. Pasirodo, „žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus — net jei tau lemta gyventi Vilniuje. Gyvendamas visuomet dar turi kažką prieš akis, anapus viskas jau likę tau už nugaros. Nieko nebegali keisti, gali tik vartyti ir vartyti tą pačią jau parašytą knygą“ (p.216). Suvokti, kad esi čia ir dabar — svarbiausia, net jei „čia“ laukia tik talžymai per galvą, o visas šviesias viltis sudedi į rytojų. Pramiegoti, pražiopsoti, pražiovauti gyvenimai, paremti vien tariamąja nuosaka — baisiausia, kas gali nutikti. Ir jokie pasiteisinimai dėl santvarkos, aplinkybių ar paprastas „manęs nesuprato“ čia nepadės. Nes „neduokdie tau kada taip ilgėtis gyvenimo, kaip ilgiuosi aš“ (p.217).
Bernardas Gailius „NUSIKALTIMAI "PRIE SMETONOS"“
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Bernardas Gailius – NUSIKALTIMAI "PRIE SMETONOS" Leidykla: Aidai (2008)
ISBN: 9789955656548
Puslapių skaičius: 191
Antroji Bernardo Gailiaus knyga (pirmoji – plačiai nuskambėjęs lietuvių pokario ginkluoto pasipriešinimo apmąstymas „Partizanai tada ir šiandien“) įrodo naują tendenciją: net ir žmonės „prie mokslo“ nori būti išgirsti plačiau, todėl ir į Lietuvą vėl ateina populiariojo mokslo banga.
Tačiau ne kiekvienas mokslininkas sugeba savo mokslo vaisius pristatyti publicistiniu stiliumi. Iš karto pasakysiu, jog B. Gailius – sugeba. Ir daro tai sklandžiai, vaizdingai, įtikinamai ir įdomiai. Ir vis dėlto, antrasis knygos pavadinimas - „Rezonansinių tarpukario Leituvos baudžiamųjų bylų studija“. Būtent – studija, ji netgi patvirtinta Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, recenzuota istorikų su moksliniais titulais. Tad tam tikras „studijinis“ sunkumas išlieka – manau, kad ne kiekvienas skaitytojas ją sugebės perskaityti nuo pradžios iki galo. Na, bet prie knygos privalumų ir populiariojo stiliaus „trūkumų“ dar sugrįšime.
Knygoja išdėstyta šešių plačiai nuskambėjusių tarpkukario Lietuvos bylų faktologija, jų tyrimo istorija ir netgi autoriaus mintys, ieškant nuslėptų ar nutylėtų momentų. Medžiaga nepaprastai įdomi – čia ir aukščiausio lygio korupcija („Sacharino byla“ – kaip tik ką susikūrusios Lietuvos diplomatai kontrabanda vežėį į Sovietų Rusiją sachariną ir net... kokainą, kad apsirūpintų maistu ir papildomu pinigu (!); „Pasų aferos byla“ – anot autoriaus, viena iš pačių komplikuočiausių – nelegalių dokumentų gamyba, pirmoji „mafija“ ir pan.); politinės kovos, nevengiant ir apsiausto bei špagos - „Prano Šileikos byla“ – perbėganti per eilę įvykusių ir neįvykusių atentatų per trumpą tarpukario laikotarpį, atskleidžianti, kas tokie buvo „voldemarininkai“. „Paprasti“ kriminaliniai įvykiai - „Tipiškas banko apiplėšimas“ – nevykusio apiplėšimo istorija, žiniasklaidos išpūsta iki Holivudo filmo verto epizodo ir garsiojo plėšiko Stepo Rickaus istorija). Šalia jau pačios medžiagos įdomumo, pagarbą kelia ir autoriaus pastangos besikapstant šaltiniuose, regzti atskirą detektyvinę mintį, iš serijos „Vyriausybė nuo mūsų kažką slepia“, ieškant kitokių nusikaltimų priežasčių, nutylėtų faktų, skirtingų nuomonių ir neatitikimų oficialiuose dokumentuose bei ataskaitose. Kaip prisipažįsta ir pats B. Gailius – čia dėl to, kad jis yra didžiulis detektyvo mėgėjas.
Ir štai čia tenka prabilti apie vieną knygos bruožą, kuris man ją trukdė skaityti. Kadangi šaltinių pateikimas ir analizė prilygsta istorinei studijai, skaitytoją užgriūva aibė faktų, pavardžių, liudijimų ir kt. Akivaizdu, kad autorius medžiagą moka mintinai, yra išsianalizavęs visus ryšius ir smulkmenas. Gi skaitytojas tokio privalumo neturi, ir kai autorius imasi nuosavų detektyvinių tyrimų bei apmąstymų, skaitytojas atsiduria nukentėjusiojo pozicijoje: sekti naują, „detektyvinę“ ar „sąmokslinę“ autoriaus mintį tampa sunku, privalu grįžti mažiausiai keliais puslapiais atgal, vėl tikrintis žinias, gilintis, aiškintis, net užsirašinėti. Taigi, prireikia kantrybės, atkaklumo, nes įžangoje žadėta svaigi kelionė po tarpukario nusikaltimų užkulisius staiga pavirsta sunkiu darbu, o skaitytojui ne visada norisi jį dirbti.
Na, bet jeigu perskaitysite knygą iki galo, tikrai nesigailėsite. Pagaliau, ją galima skaityti ir epizodais, nebūtina iš karto viską. Nes vis dėlto tai tikrai įdomus ir vertingas darbas. Pagaliau, tai - mūsų istorija. Nors ir ne ta, kuria vertėtų didžiuotis.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .