Ši knyga ne tau
offca
Apie knygą: Georges Bataille – Dangaus žydrynė Leidykla: Kitos knygos (2008)
ISBN: 9789955640479
Puslapių skaičius: 166
Genijai jau gyveno ir numirė. Kentėdami. Už savo išskirtinumą. Kaži, ar kenčia UAB „Dangaus žydrynė“ darbuotojai/savininkai parinkdami savo bendrovei tokį pavadinimą, bet tikiuosi (duok Dieve) tai nesusiję su Georges Bataille tokio paties pavadinimo romanu.
Kad kūrinys parašytas iš kančios ir negalėjimo nerašyti išduoda ne tik turinys, bet ir faktas, kad nuo parašymo (1935 m.) iki išspausdinimo (1957 m.) praėjo 22 metai. O Bataille nevengė ir nebijojo visuomenės atsiliepimų: jau iki tol buvo išėjusi desadiška „Akies istorija“ ir šventvagiškas „Abatas C.“ pasakojimas. Tebūnie palaiminti tie Bataille draugai, kurie įkalbėjo romaną išspausdinti, ir tie, kurie, žinodami iš anksto, kad bus pasmerkti komercinei nesėkmei, pasiryžo „Dangaus žydrynę“ išleisti lietuviškai.
Realus pasakojimas apie save niekam negali būti įdomus, jei tu nemoki iš mobiliako mikroschemų išlydyti aukso ar nenusakai buitinio bombos pasigaminimo recepto. Mažai ką jaudina šiandien svetimo kančia. Pavyzdžiui, ar tau įdomu, kad Bataille išsiskyrė su žmona ir apibūdino tą laikotarpį taip: „aš alinu save, kol nuo gėrimo, bemiegių naktų, paleistuvavimo priartėju prie mirties“? Nerealus, bet veik autentiškas ir didžiąja dalimi biografinis romanas apie žmogaus išmėginimą kančia kalba apie mus visus. Kiek mes esam brangūs sau kritiškais gyvenimo momentais? Kokiais būdais imamės švaistyti ir marinti save, kai viskas sugriūva ir nebėra nelaimingesnio žmogaus pasaulyje už tave? Kokią prasmę gali turėti kitų jausmai, norai, troškimai, meilės, kai tau pohui viskas, išskyrus tą vienintelę, prieš kurią net nestovi, bet su kuria garantuota buvimo pilnatvė? 
Gali nuo aušros iki aušros trankytis ir vartytis su kita, kitomis, santykiauti, žeminti ją, jas, gerti alkoholį ir gyventi nemigoje, bet tai neišgydo, neišvalo ir neišvaduoja iš nervingumo ir siuto, kuris ima dėl visuomenės abejingumo viskam ir ypač sau pačiam. Bataille pyko dėl negalėjimo laisvai reikšti savo politines, seksualines, filosofines pažiūras. Nors greičiau pikta buvo dėl žmonių bukumo, ribotumo, negalėjimo priimti ir nenoro įsiklausyti į kitokių filosofavimus. Pavyzdžiui, Markizas de Sadas šiandien laikomas savotišku seksualinio nukrypimo, sadizmo pradininku. Žmonės, tame tarpe lietuviai, mielai pirko, skaitė ir tebeskaito „Teresę“ , „Filosofiją buduare“, „Meilės nusikaltimus“ ir nebepyksta, kad Sadas rašė: „Galbūt mūsų idėjos per drąsios. Na ir kas? Argi mes neišsikovojome teisės sakyti viską?“ , tai nėra ko pykti ir ant Bataile, kuris po daugiau nei šimtas metų po Sado mirties parašo savo tiesą – savo idėją:
"Klausyk, Ksenija. Esi įsitraukusi į literatūrinį judėjimą ir turbūt skaitei Sadą, greičiausiai Sadas tau labai patiko, kaip ir kitiems. Taigi tie, kurie žavisi Sadu yra sukčiai, girdi? Sukčiai...
<...> Aš galima sakyti rėkiau:
- Ar jie buvo valgę šūdo, taip ar ne?“
Aš paklausiu: ar tu esi valgęs šūdo? Ne? Tada ir Sadas tau negali patikti. Negali patikti tai, ko nesi patyręs. Bateille bandė tą pasakyti, išgryninti savo kūriniuose. Jis bandė nebūti liokajumi, nesėdėti kaip Sadas tikrame kalėjime ir kaip ne Sadas visuomenės nuomonės kameroje,- buvo žmogus turėjęs tą drąsą, apie kurią kalbėjo Sadas. Bataille davė seksualumui ir žodžio laisvei kitokią erdvę. Žinoma, galima jį ir smerkti dėl to, kad nedrįso pirmųjų savo kūrinių spausdinti tikruoju vardu, kad „Dangaus žydrynę“ taip ilgai slėpė nuo viešumos. Vienok, Bataille kūrybos įtaka pasaulio literatūroje buvo ryški, ir tikiuosi, kad dar paveiks ir lietuvių kūrėjų rašliavas. (Šioje vietoje prisiminiau Bataille „išteisinimą-pagydymą“, kurį paskelbė ne ką mažiau kančios ir beprotybės patyręs prancūzas Michel Foucault. Norintiems susidomėti Foucault asmenybe ir darbais siūlau pradėti nuo grožinės P. Duncker grožinės literatūros romano „Haliucinuojantis Foucault“).
Sugrįžtant prie romano „Dangaus žydrynė“, jei aš buvau apie jį pradėjęs, tai yra kenčiančio vyro dėl moters dingimo iš jo gyvenimo istorija. Eilinis serialų scenarijus. Ir neeilinė kelionė savęs išlaisvinimo iš praeities šešėlių link. Daug tiesos apie tuos, kurie vienų požiūrių, peržengia ribą, kitų manymu, tik padeda kelionę kūniškosios palaimos link. Meilė, nepagarba, įskaudinimas, pažeminimas, sadizmas – kaip visa tai gali dėrti tarpusavyje? Tiesiog šitaip:
„Juk puikiai žinai – jei tavęs nemylėčiau, nebūčiau toks žiaurus. Galbūt aš norėjau dar šiek tiek didesnės kančios.“ Galbūt aš norėjau dar labiau tave mylėti, tik tu nesileidai. Tu buvai morali, drovi, normali. Ir tai buvo didžiausia klaida, nes „man būtinai reikėjo, kad būtum pamišusi, man to būtinai reikėjo, kad nenumirčiau.“
Tau nereikia, kad tavo antra pusė būtų pamišusi tiek, kiek tu? Tada jūs išsiskirsit. Išsiskirsit neatlikę kosminės sueities kapinių pašonėje, nepamatysit, kokia gali būti dangaus žydrynė, nesirgsit iš meilės iki vėmimo, negersit iš meilės iki žemės graibymo, nespjausit į visus šansus dėl vieno negarantuoto, nedarysit dar tūkstančio beprotiškų (nedorovingų) dalykų, kokius išdrįso su kitais ir savimi daryti romano herojus. Ir tada tau nėra ko skaityti „Dangaus žydrynės“.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Pierre Gamarra „Berliuretės upelio paslaptis“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Pierre Gamarra – Berliuretės upelio paslaptis Leidykla: Vaga (1964)
Puslapių skaičius: 158
Būna knygos vaikams, nuotykiais arba fantastiniu anturažu padedančios įsisavinti gramatikos, geometrijos taisykles, įdomiąją matematiką ir muzikos istoriją. „Berliuretės upelio paslaptis“ skirta geografijai. Prancūzijos geografijai. Atrodo, na, koks gi mums skirtumas, kur įteka ta Rona arba Sena, kas gali būti čia įdomaus? Bet ši knygelė tikrai maloniai skaitėsi vaikystėje, nepaisant to, kad niekad nesidairydavau į žemėlapį, kad pasitikrinčiau, ar tikrai toks siaubas, kai Ruanas susikeičia vietomis su Taraskonu. Smagu buvo ją atsiversti ir dabar. Nes geografijos geografijom, o dar yra ir nuotykiai.
Ir svarbiausia – keistos rūšies nostalgija – nostalgija tokiam gyvenimui, kurio negyvenai, bet autorius aprašo pasaulį būtent taip, kad jo požiūriu apsikreti ir pats. Didelis „rausvai baltas“ kaimas Garonos srity, Vilnevas prie Berliuretės: čerpėmis dengti stogai, senas arkinis tiltas, fontanas merijos aikštėje, išrantytas kibirų, kuriais kartų kartos sėmė vandenį, platanų paunksmė... Kviečių ir vynuogynų laukai aplink, jaukūs ramios upelės Berliuretės krantai, apaugę guobomis ir gluosniais, mėtom ir anyžiumi. Šapalai, gružliai ir ūsoriai, kuriuos vilioja atkaklūs meškeriotojai. Ir štai vieną dieną apylinkių puošmena Berliuretė... dingsta.
Žinoma, tai smūgis visiems kaimo gyventojams. Jų mylimas upelis staiga iškeliavo nežinia kur, palikęs vagoje tik keletą dumblo balelių! Ką apie tai gali pagalvoti kiekvienas padorus žvejys?? O ūkininkai, atgenantys vakarais kaimenes atsigerti iš upelio? O krautuvininkas Trikuaras, kurio parduotuvėlę lanko vasarą atvykstantys turistai? O vaikai?..
Kaimo mokyklos vyresnėje pradinėje klasėje (sunkoka nurodyti tikslų jų amžių, turbūt 12-14 metų) mokosi šešetas mokinių. Jie šią naujieną sutinka su dideliu nerimu. Ypač susirūpina užkietėjęs žvejys Karolis Didysis, taip pramintas dėl kelių gyvaplaukių, prasikalusių ant smakro (kaip žinome, Karolis Didysis garsėjo vešlia barzda), iš tiesų – Ferdinandas Bertomjė. Jei dingo Berliuretė, sudie, šapalai ir gružliai, sudie, tykūs svajingi vakarai ant kranto su meškere, niekam nebebus reikalingos už paties sunkiai uždirbtus pinigus įsigytos blizgančios muselės... Be to, jei prapuolė viena upė, kas, kad tokia maža, jog nežymima žemėlapiuose, juk gali prapulti ir kitos! Įvykiai iš tiesų pasisuka tokia linkme, kad Prancūzijos žemėlapis tampa panašus į keverzonę, kurią savo sąsiuviniuose paišo geografijos neišmanantys mokiniai. Ir tai ne atsitiktinis palyginimas... Be abejo, baisiausia visa tai turbūt mokytojui, ponui Vernežu: visą gyvenimą kalė į galvas vaikams, kas kur įteka, o dabar še – pasaulis aukštyn kojom apvirto.
Knygoje nėra didelių filosofijų ar aštrių konfliktų. Knygoje – tokia vaikystė, kokios norėtųsi. Jokių narkomanų, girtuoklių ir tėvų rietenų. Jokių kišenpinigių kratymo iš jaunesniųjų. Jokių kruvinų moksleivių konkurencijų ir desperatiško venų pjaustymosi. Vaikai čia padeda tėvams, mokosi (nereiškia, kad visada gerai), o laisvalaikiu visa galva neria į žaidimus. Turbūt smagiausia dalis ir yra ta, kur aprašomas jų štabas. Tai uola, besibaigianti skardžiu prie Berliuretės, prie kurios prišlieti pačių susikalti iš lentų rūmai („drąsus ledinio eskimų namelio ir gražiosios Šamboro pilies derinys“). Čia vyksta karštos alpinizmo pratybos, šiam šišui praėjus prasideda Vilnevo tyrinėtojų klubo etapas, po to apylinkėse apsigyvena Užkeiktos Uolos indėnai ir Berliuretės gaučai. „Tarybos salėje posėdžiavo orios asmenybės, išsitatuiravusios jodu ir briliantinu. Mokytojos Vernežu pipirai, virtę bizonais arba pekarių kaimenėmis, lakstė po aplinkines pievas, gainiojami įnirtusių mustangų. Paskui, kai dėl besaikio jodo vartojimo ir daugkartinio pasikėsinimo į naminius paukščius pasipriešino tėvai, reikėjo išgalvoti naują paskirtį draugijai.“ (p. 24) Tad jie įkūrė Vilnevo prie Berliuretės teatrą.
(Negaliu nepacituoti vienos istorinės pjesės, kur, tarp mūsų kalbant, istorinė tiesa nustumta į antrą planą:
„Julijus Cezaris. Štai aš. Ko nori? Calcium sodium potasium!
Vercingetoriksas. Pasiduodu, bet su sąlyga, kad išsidanginsi iš mūsų krašto!
Julijus Cezaris. Album calcaneum radius cubitus. Išsigandai?
Vercingetoriksas. Aš – išsigandau? Pamatysi! (Du kartus smagiai teškia Julijui Cezariui į veidą)
Julijus Cezaris (kareiviams). Maximum! Maximum!
Romėnai puola Vercingetoriksą, tasai visus partrenkia žemėn.
Julijus Cezaris (persigandęs). Minimum, minimum! Aš žuvęs. Pasigailėk!“ (p. 30-31))
Stebėtina, kad naujausios technologijos, kurios sujungia toli esančius žmones, atskiria gyvenančius čia pat, ko negali pasakyti apie ne tokias naujas technologijas. Šis minties šuolis – dėl epizodų, kai visas kaimas susirenka paklausyti per garsiakalbį žinias transliuojančio radijo, arba prie krautuvės, gerdami limonadą ir alų, laukia grįžtančių iš egzaminų mokinių (beje, išvažiavusių į miestą sunkvežimiu – dar viena senovinė detalė, kuri dabar būtų traktuojama kaip baisus pažeidimas). Jaukus didelis XX a. vidurio Prancūzijos kaimas, kurio meras – žemdirbys, kur visi vieni kitus pažįsta, prie namų veši moliūgų ir morkų lysvės, o mokykloje tėra dvi klasės. Niekad nepažinta realybėje, ir turbūt todėl tokia idiliška aplinka. Žinoma, kol nepasirodo pono Vernežu katinas d‘Artanjanas, kuris ketina įkrėsti mokiniams geografijos mokslo į galvas kiek kitu būdu nei jo šeimininkas...
Anne Rice „MUMIJA arba RAMZIS PRAKEIKTASIS“
Agnė Mikalauskaitė
Apie knygą: Anne Rice – MUMIJA arba RAMZIS PRAKEIKTASIS Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972242
Turbūt nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad kaip ir dauguma skaitytojų su Anne Rice susipažinau po 1994 metų filmo „Interviu su vampyru“. Kadangi filmo nepakako, puoliau ieškoti istorijos tęsinio ir taip suradau ne tik „Vampyrų Kronikas“ (Vampire Chronicles), bet ir Mayfair Raganų (Mayfair Witches) seriją bei daugelį kitų šios rašytojos knygų. Visos minėtos knygos buvo skaitomos originalia anglų kalba.
Ir vos prieš porą savaičių man į rankas pateko Eridano išleistas Anne Rice romanas „Mumija arba Ramzis Prakeiktasis“. Tik atsivertus pirmą puslapį buvo labai smalsu, ar įmanoma perteikti rašytojos sukurtą mistinį pasaulį sklandžia ir savitų atspalvių turinčia lietuvių kalba. Ir tikrai, džiugu pripažinti, jog vertėjos darbas atliktas puikiai. Romanas „Mumija arba Ramzis Prakeiktasis“ nukelia mus į tvankią Egipto dykumą, kur archeologas Lourensas Stratfordas suranda faraono Ramzio Antrojo kapavietę. Keliomis senovės kalbomis išraižytos durys perspėja prašalaičius, kad viduje ilsisi didingas karalius, atradęs nemirtingumo paslaptį. Nespėjęs pasidžiaugti savo sėkme, archeologas miršta, o faraono palaikai ir kitos kapavietės brangenybės nugabenamos į Londoną, jo dukters Džiulijos namus. Ten, daugiau kaip po dviejų tūkstantmečių karalius pabunda iš mumijos sąstingio stulbinančios išvaizdos vyro pavidalu...
Šioje vietoje skaitytojai turbūt prisimins visiem gerai žinomą filmą „Mumija“ (1999m.). Ne, tai ne sutapimas. Šis romanas buvo rašomas būtent kaip scenarijus minėtam filmui. Tačiau, kai prodiuseriai pateikė rašytojai nuotykinio fantastinio veiksmo filmo koncepciją, Anne nusprendė pasitraukti iš projekto ir išleisti knygą kietu viršeliu. Visi žinome, kaip baigėsi režisierių užmojai – prieš porą mėnesių Lietuvos kino teatruose jau trečioji Mumijos dalis: „Drakono imperatoriaus kapas“.
Bet grįžkime prie Anne Rice pasaulio, kuriame nėra nei Kinijos, nei bejausmio imperatoriaus, trokštančio užvaldyti pasaulį, ar atšiaurios numirėlių armijos. Rašytojos kuriami charakteriai daug sudėtingesni. Jiems nesvetimi tokie žmogiški jausmai kaip baimė, smalsumas, meilės troškimas. Atskiro žavesio suteikia visiem gerai žinomos pasaulio istorijos perpasakojimas nemirtingų veikėjų akimis. Ir niekada nežinai, ar tai, kas perskaityta, vyko iš tiesų, ar buvo sukurta rašytojos lakios vaizduotės. ..nepabūgusi senovės paslapčių Džiulija priima Ramzį savo namuose kaip svečią ir užsimoja supažindinti jį su naujuoju pasauliu. Londone ima sklisti kalbos apie po miestą vaikščiojančią mumiją. Faraonas nusprendžia keliauti į Egiptą atsisveikinti su savo praeitimi ir tam kartui pasislėpti nuo akylų akių. Džiulijos sužadėtinis, dėdė ir pusbrolis kategoriškai atsisako išleisti ją į kelionę vieną su keistuoju vyriškiu ir keliauja kartu.. Čia savo apžvalgą ir baigsiu. Ką viename Kairo archeologijos muziejų suras Ramzis bei kaip susiklostys Džiulijos ir jos giminaičių likimai – turėsite sužinoti patys (jei perskaitysite knygą iki paskutinio puslapio).
88 romanai
Viktorija Vit
Apie knygą: Jaroslavas Melnikas – Labai keistas namas Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395218
Puslapių skaičius: 108
Kas yra keista, o kas normalu? Ar žmogus, kuris vieną dieną nusivelka kasdieninio gyvenimo marškinius ir basas bei nuogas išeina ieškoti prasmės/kitos realybės/savojo „aš“ etc. yra keistas, ar normalus? Ar normalu yra mylėtis su žmona ir apie tai negalvoti, ar mylėtis ir tuo pat metu galvoti apie tai, ką darai, o gal normalu — tik galvoti, bet nesimylėti?
Štai klausimas koksai.
Nuo to, kokia yra kiekvieno mūsų „keisto“ ir „nekeisto“ samprata, priklausys ir tai, ar J.Melniko pastatytas namas pasirodys keistas. Labai tikėtina, kad pats J.Melnikas ne vienam atrodo (ar atrodys) labai keistas. Kažkoks lyg užsislapstinęs, lyg nenorėtų būti viešas, o šykščiai bepasirodančiuose interviu apie asmeninę intymiąją, žodžiu — įdomiausią gyvenimo pusę visai nekalbantis. Tai argi jis ne keistas? Ir rašo jis čia kažkaip vis apie tą Dievą, o tas Dievas toks nei šioks, nei toks — tai jis su išprotėjusiu Petraičiu ar Jonaičiu kalbasi, tai jis Dievas — fašistas, tai dar koks kitoks... Va kad ir šioje knygoje — 88 romanai atseit. Tai kokie čia dabar romanai? Ką, ar jis romanų neskaitęs? Imtų va ir parašytų — miniatiūros, novelės, ar dar kas... Gerai, kad tuose romanuose yra dar normalių žmonių. Tik vis kažkaip jiems, vargšams, ne taip baigiasi. O blogiausia, kad net ir nesibaigia — tik driekiasi, tįsta lyg koks sūris orkaitėje ir nesuprasi, už ką juos Melnikas taip baudžia. Kad ir tokio Jonaičio žmona: gyveno sau normali moteriškė normalų gyvenimą, bet sublūdo jos Jonaitis ir pradėjo štai klausinėti visokių nesąmonių. Arba paėmė iškritusį dukters dantuką ir prarijo. Ir aiškina, kad Konstitucija to nedraudžia. Arba sako žmonai: „Mes — tik sėkla“ (p.93). Kvailys tas Jonaitis, juk „apskritai negalima pernelyg daug galvoti: kenkia sveikatai“ (p. 80).
Tai ir įsivaizduokite sau: su tokiais va klausimais, dievoieškom — visi 88 romanai. Išblūsti normalus skaitytojas gali. Ir kam reikia tiek prirašyti su tokiais keistais klausimais. Kokiam nenormaliam tai gal ir visai patiks. Gal net labai patiks. Tokiems visokiems, kur, pavyzdžiui, toks D.Charmsas patinka. O kurių daugiau — normalių ar nenormalių skaitytojų — tai ir nežinia. Gali būti, kad ir nenormaliųjų.
Baigiu maivytis ir prisipažįstu: „Labai keistas namas“ man patiko. Ir visai jis nėra keistas man — čia tiesiog mano namas. Ir mano Jonaitis. Jei atsitrenkčiau į J.Melniką lėkdama iš kokio feminisčių sąjūdžio, matyt, pagrūmočiau tik už tai, kad veikėjai į keistuosius absurdiškuosius — vyrus ir primityviąsias banaliąsias — moteris suskirstyti beveik griežtai (lyčių atžvilgiu). Bet ne tai svarbiausia. O pagaliau — ar ne vis vien? Juk ir vienus, ir kitus užgrobęs Gyvenimo laikas:
„Trinti kūną kempine — dešimt minučių. (...) Tepti kūną kremais — dešimt minučių. (...) Rengtis — pusė valandos. Tvarkyti kambaryje daiktus — pusė valandos. (...) Palaikyti sterilumą ir idealią tvarką — visą dieną. Leisti beprasmišką laiką, sukuriant prasmę. Visą gyvenimą“ (p.12).
Authonomy
Dalius
HarperCollins nusprendė ieškoti naujų autorių internetu ir štai turime naują šviežutėlį projektą Authonomy. Kas yra authonomy? Jų DUK'as sako, kad tai unikali bendruomenė, kuri sujungia skaitytojus, rašytojus ir leidybos profesonalus į vieną vietą. Authonomy kviečia nepublikuotus arba save publikuojančius autorius šioje bendruomenėje skelbti savo juodraščius, o lankytojus juos komentuoti ir vertinti. Kas žino gal ir pagimdys šis projektas kokį naują Styveną Kingą?
Rimvydas Stankevičius „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Rimvydas Stankevičius – LAUŽIU ANTSPAUDĄ Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395317
Puslapių skaičius: 93
Prisipažinsiu – nors lietuvišką poeziją viena akimi seku, bet pirmą kartą su Rimvydo Stankevičiaus kūryba plačiau susidūriau klausydamasis Roko Radzevičiaus miuziklų. Vėliau „Šiaurės Atėnuose“ skaičiau, kaip šį poetą chamiškai suvartė Castoras & Poluksas bei kaip jis pats chamiškai atsikirto. O prieš metelius sužinojau, kad keletas Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ dainų, kurios man labai patiko, yra Rimvydo Stankevičiaus tekstais („Teogonija“, „Jūržolių šokis“, „Šaukiu liūtį“).
Ir kai pasirodė nauja autoriaus eilių rinktinė, net nesuabejojau - metas susipažinti. Pažindinausi greitai – du vakarai, gana godžiai, bet įdėmiai.
Aidusis Aidas Marčėnas nugarėlėje pastebėjo „joje poetas išsiskleidžia veik visu pajėgumu, realizuodamas tą potencialą, kuris buvo jaučiamas. Šia prasme antspaudas tikrai sulaužytas“. Negalėčiau pasakyti, kad perskaičius trenkė žaibas ir gyvenimas nušvito nauja prasme, bet kad prie šių eilių sugrįšiu – tikrai. Kodėl?
Todėl, kad...
„Dar – į lietaus nuėstus karklynus
Aidžius, išdrevėjusius –
Tokiuose kitados žmonės slėpdavo vaikus
Nuo blogos akies...
Ne vienas taip ir užaugo.“
Turbūt daug nesiginčysite – didžioji lietuviška poezija (M. Martinaitis, J. Strielkūnas, J. Marcinkevičius) atėjusi iš kaimo. Tik ne to kaimo, kur kartais rodomas kokioje nors „Abipus sienos“, ir ne to, apie kurį gailiai rašė J. Aistis. O iš kaimo iš šiapus ir anapus: su gamtos, žmonių ir vėlių vienove, iš baugiai girgždančių durų ir šiurpiai šlamančių nendrių, iš tamsių vakarų pasakojimų ir vidurnakčio tuksenimų į duris. Rimvydo Stankevičiaus poezijoje tos šaknys taip pat jaučiasi, tik medis jau paaugęs į šias dienas:
Ranka grabalioti tiesiai prieš nosį
Tiesiai prieš akis prieš lūpas
Kol užčiuopi pūgos dejonėse
Kitą ranką
Ištrauki iš baltos nebūties
Dar kitą ranką
Iš šaltos amžinybės pirštinės
Dar kitą...
(„Kūčios“)
Ir dar viena knyga marga neseniai išėjusių menininkų vardais (panašiai, kaip ir Aido Marčėno „Šokiai“) – Saulius Mikolaitis, Šamanas, Gintaras Beresnevičius...
„Dabar tų plunksnų prireiktų
–Remiui pundelį,
Šamanui
Po šokančiom kojom –
Nes ten aidūs garsai
Ten labai kieta nubusti...“
(„Vietoj fleitos“)
Arba
„Gal dabar tau juokinga, kad numirei lyg vadovėlinis Hektoras,
Tavo kūną nutąsė achajai po visų senamiestį –
Įspūdingas gynimas. Dabar jau esi nusipelnęs mirties mokslų daktaras,
Bet kažko ten nėra neišsinešta, palikta, pamesta –„
(„Replika iš auditorijos“)
Ir, nors man rodos, kad eilėse turinys dažniau ima viršų, nei forma, bet, kaip galima pamatyti aukščiau, jeigu imamasi formos, turinys dėl jos nenukenčia.
Ir ką dar pasakyti? Žodinga, pagaulu, vaizdinga. Gyva ir gaivalinga. Nesuvaidinta, o išjausta. Šiurpu ir patrauklu. Ir kuo daugiau skaitai, tuo labiau supranti, kad šie tekstai – tai sąžininga akistata su būtimi ir neišvengiamybe. Todėl ją skaitant ne aikčioji „kaip gražu“ ir ne kraipai galvą „kaip taikliai pasakyta“, o kartais pašiurpsti, kartais – suvirpi, o kartais pagalvoji – rašo tarsi ir bet ką, bet apie kažką... tikro.
Lietuvos miestų vardai
Krekas
Apie knygą: Aleksandras Vanagas – Lietuvos miestų vardai Leidykla: Mokslo ir enciklopedijų institutas (2004)
ISBN: 5420015315
Puslapių skaičius: 292
Onomastika – tai lingvistikos šaka, kurios tyrimo objektas yra tikriniai vardai. Viena iš onomastikos pošakių yra toponimika, kuri nagrinėja vietovardžius.
Vienas garsiausių lietuvių onomastikos darbų autorius Aleksandras Vanagas (1934-1995) savo paskutinės knygos „Lietuvos miestų vardai“ parengti spaudai nespėjo – tą padarė Vitalija Macijauskienė.
Šioje knygoje rasite 165 miestų ir miestelių pavadinimų kilmės, darybos ir raidos aprašymus: pradedant Akmene ir baigiant Žiežmariais.
Mokslinę knygos vertę paliksiu vertinti specialistams (onomastikos akademinei bendruomenei), o savo neprofesionalius vartotojiškus įspūdžius apibendrinčiau taip: nors vietovardžių iš tiesų nemažai, tačiau daugumos jų kilmės aiškinimai pateikiami labai paprastai: vietovardis yra asmenvardinės kilmės, hidrografinės (kilo nuo upės, ežero ar pan. objekto pavadinimo) kilmės ir t. t. Moksliniu požiūriu tai neabejotinai svarbu, tačiau man būtų įdomiau ne tik tai, kad miestelio Dūkštas pavadinimas kilo nuo ežero Dūkštas pavadinimo, tačiau ir paties žodžio Dūkštas (ežero ar miestelio) kilmė, reikšmė. Keleto vietovardžių kilmė aiškinama plačiau (pavyzdžiui, Kelmės, Marijampolės, Onuškio, Vilniaus) ir juos skaityti daug įdomiau.
Taip pat verta perskaityti aprašymus tų vietovardžių, kurie pateikiami kaip vienos ar kitos taisyklės pavyzdžiai: Ramygala – vietovardžių su –gala, Alytus – hidroniminės kilmės vietovardžių standartai.
Knygą „Lietuvos miestų vardai“ skaityti vienu prisėdimu greitai pabosta (kaip minėjau, aiškinimai dažnai kartojasi ir dažniausiai susiveda į asmenvardį ar hidronimą be detalesnio reikšmės aiškinimo), tačiau laikas nuo laiko pavartyti ne tik įdomu, bet ir vertinga: sužinosite, kad Ariogala reiškia visai ne „ariamą galą“, Kretingos pavadinimas kilo ne nuo žemaičio, kurio vežime kratėsi žmona vardu Inga, nuolatinio klausinėjimo „A kret, Inga?“, Klaipėda neturi nieko bendro su pėdom, o Ukmergės mergos gal ir uch, ir ach, ir gal net och, tačiau miesto pavadinimas kilo visai ne nuo to.
Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – kas daugiau saldainių ėda? (kiemo skaičiuotė)
Algis Mickūnas „Demokratija šiandien“
Viktorija Vit
Apie knygą: Algis Mickūnas – Demokratija šiandien Leidykla: Versus Aureus (2007)
ISBN: 9789955340652
Puslapių skaičius: 427
Algis Mickūnas, Arūnas Sverdiolas, Pilietinės visuomenės institutas ir “Civitas esė”. Jei nors vienas iš šių žodžių junginių matytas ne tik skubiai praverčiant nesudominusių tekstų antraštes ir paantraštes, apie knygos svorį jau šį tą galima spręsti. Algis Mickūnas — šiandien, ko gero, vienas žinomiausių Lietuvos filosofų pasaulio mastu. A.Sverdiolas “Civitas esė” serijoje sutinkamas nebe pirmą kartą, šįkart — kaip knygos sudarytojas. O toje knygoje, kaip pripažįsta patys leidėjai, yra tekstai, “rašyti įvairiomis progomis ir skirti labai įvairioms auditorijoms”.
Pastarasis bruožas greitai krenta į akis; sunku suprasti, ar knyga skirta profesūrai, ar intelektualų vardo besigviešiantiems studentams, ar Lietuvoje, deja, neleidžiamų laikraščių skaitytojams, o gal norėta aprėpti visus? Kita vertus, kuklaus 800 egzempliorių tiražo šioje nualintos politikos žemės šalyje tikriausiai per akis, taigi užteks ir vieniems, ir kitiems. O gaila.
Tuos, kurie domisi filosofija bei politika, šita knyga tikriausiai seniai jau pasiekė, todėl apie juos ir nekalbėsime. Ypač rekomenduočiau šią knygą žmonėms, kuriuos žodis „politika“ supykina; taip pat tiems, kurie mėgsta spygauti apie demokratiją, viešąsias erdves, galios įtaką, pasiremiant vien kukliais oi kukliais asmeniniais išvedžiojimais. Profesoriaus A.Mickūno pranešimai atrodo iš tamstų dialogo ne itin reikalaujantys; nuoseklia, tikslia kalba išdėstytos mintys — toli nuo kasdienio paprasto žmogaus gyvenimo, bet neskirtos ir vien didžiųjų valstybių strategams ar politikos apžvalgininkams. Knygos antraštėje įvardintas „šiandien“ taip pat gali suklaidinti: tas „šiandien“ kai kuriuose skyriuose užsibūna dar ties Atėnų demokratija. Kita vertus, tai — ne prieš rinkimines kovas apdairiai išleistas rėksmingas vadovėlis, aiškinantis, kaip svarbu kiekvienam eiti balsuoti. Demokratijos, viešosios erdvės, žiniasklaidos etc. prigimtis — tematika, kuri pergyvens dar daugybę rinkimų.
Todėl manyčiau, kad pirmiausia šią knygą ir turėtų skaityti „antipolitikai“. Kodėl? Nes „visi žmogiškieji įvykiai yra iš esmės politiniai, o politika reiškia privalomą visuomenės dalyvavimą sprendžiant visus reikalus. Tai visiškai priešinga modernybės laikams vyravusiam žurnalistiniam požiūriui, kad esama kažko „grynai politiška“ ar kad kai kurie visuomeniniai reikalai tokie svarbūs, jog jų negalima politizuoti“ (p.267). Taigi ar mąstome kaip modernūs, ar postmodernūs sutvėrimai, ponai?
Desertui — tiesiog vienas profesoriaus, samprotaujančio apie tikrąją laisvės ir demokratijos prigimtį, pastebėjimas: „Daryti ką nori nėra nei laisvė, nei kūrybiškumas“ (p.19).
Kur ta laimė?
offca
Apie knygą: Henrik Pontoppidan – Peras, laimės kūdikis Leidykla: Vaga (2008)
ISBN: 9785415020416
Puslapių skaičius: 624
Kiek atmenu, visad turėjau storos knygos sindromą, nes ten dažniausiai gali rasti daug gamtovaizdžių, kambarių apstatymo, vidinių minčių monologų aprašymų, kurie visiškai man nepatinka ir labiau suerzina nei sužavi. Ypač tokie dalykai buvo populiarūs XVIII-XIX amžiaus romanuose, vadinamuose klasika, kuria buvo bandoma sužavėti dar mokykloje.
Tokiai klasikai priskiriamas ir Henriko Pontoppidano „Peras, laimės kūdikis“ – 600 puslapių plyta, kurios tikrai nebūčiau ryžęsis imtis, jei nebūčiau prisiminęs, kad tai danų Nobelio premijos lauretas, su kuriais turiu norą bent apgraibomis būti pažįstamas. „Už autentišką šiuolaikinės Danijos gyvenimo vaizdavimą“ – toks Nobelį paskyrusios komisijos apibrėžimas šimtu procentų tikslus ir viską pasakantis apie knygos turinį.
Žinoma, šiuolaikiškumo nebelikę, bet tai, kas Danijoje virė prieš šimtą metų, atskleidžiama tikrai be pagrąžinimų ir nutylėjimų. Turtingas autoriaus žodynas, gebėjimas išlaikyti dėmesį siužetu, simbolių naudojimas ir nesileidimas į ilgus postringavimus apie būties ir mirties klausimus, leido įveikti, lietuviškai jau antro leidimo sulaukusį, epą iki galo.
Autobiografiniai romano motyvai (Pero vaikystė provincijoje, tėvo pastoriaus šeimoje, technikos mokslų studijos Kopenhagoje ir jų metimas nepabaigus, vedybos ir skyrybos) suteikia pasakojimui dokumentinio realizmo. Pagrindinis knygos veikėjas, Peras (Peteris) Sidenijus veržiasi iš puritoniškos šeimos į didmiestį: jaunas kraujas trokšta užkariauti pasaulį, tapti garsiu ir turtingu, pažaboti gamtos jėgas. Tam Peras parengia techninį kanalų projektą, kuris galėtų pakeisti visas Danijos jūriną industriją. Projekto „prastūmimui“ jaunuolis paaukoja ne vienerius metus, ne vieną meilę, išdidumą ir sveikatą, tačiau nutinka, kaip kartais nutinka visiems: daug nori – mažai gauni, ir net nepastebi, kad tavo siekiamybė yra nieko verta, palyginus su tuo, kas lengvai pasiekiama sklando ore tau panosėje.
Keistai fatališka atmosfera nuo pat pirmųjų puslapių lydi Pero gyvenimo istoriją, ir koks netikėtas akibrokštas buvo suvokus, kad net knygos pavadinimas simboliškas, bet teisingas. Peras taps laimingas: patirs tokią laimę, kurios daugelis iš mūsų nesuvokia per visą savo gyvenimą – t.y.... (reikėtų tikriausia pasakyti, kokia ta laimė gali būti praradus tėvus, žmoną, vaikus, neturint draugų ir sveikatos, vargingai gyvenant vienam svetimam krašte ir net netikint Dievu. Reikėtų, bet nesakysiu. Nesakysiu, nes šis pasakojimas apie Perą išmokė – lengvai laimės nepasieksi. Tad, tebūna tuo sunkumu storos knygos skaitymas.).
Dar reiktų pacituoti: „Volterui priskirtas pasakymas: „Jei Dievo nebūtų, jį reiktų sugalvoti“. Man tas sakinys teisingiau atrodytų aukštyn kojom: „Jei Dievas iš tikrųjų yra, jį reikia kuo greičiau užmiršti“ – ne iš baimės, kad būsime nubausti už savo blogus darbus, bet tam, kad žmogus puoselėtų gėrį ir darytų gera tik dėl paties gerumo. Ar įmanoma duoti vargšui išmaldą iš tyros širdies, jei tiki ar nori tikėti, kad aukštai danguje sėdįs Dievas veda griežtą apskaitą, žiūri į tave ir pritariamai linksi?“
Šventvagiška? Ne, tai teisinga ir tikra, kaip kiekvienas sakinys, perskaitytas emociškai stipriame romane „Peras, laimės kūdikis“.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Rimtautas Rimšas „Ne karibų kruizas“
Viktorija Vit
Apie knygą: Rimtautas Rimšas – Ne karibų kruizas Leidykla: Gimtasis žodis (2008)
ISBN: 9789955162308
Puslapių skaičius: 123
Visai patikėčiau versija, kad žmogaus ir literatūros draugystė gerokai priklauso nuo pirmųjų jo perskaitytų knygų. Turiu omenyje ne elementorių su visais „mama mala tėtė kala“ ir ne privalomą literatūrą, bet knygas, kurias atrandi pats, paskui pastebi, kad jų autoriai vis tie patys, toliau ieškai kryptingai, pagautas lengvo „pirmūniško“ azarto, o kiemo vaikams vis dažniau pradedi riesti neįtikėtinas istorijas, perskaitytų apysakų herojumi paversdamas save vieną tolimą vasarą...
Šiek tiek įsibėgėjau. Bet skaitydama „Ne Karibų kruizą“ prisiminiau daugybę senų gerų smagių vaikystėje skaitytų knygų: nuo atmintinai išmoktų „Alfonso Bailiaus“ ir „Danuko Dunduliuko“, maniakiškai susirinktų A.Lindgren ir P.Trevers knygų iki viena koja iš nebeatrenkamų kūrinių atšokuojančių herojų.
Statyti R.Rimšo novelę į vieną eilę greta A.Lindgren ar kitų legendinių rašytojų knygų būtų, aišku, drąsu. Bet smagiausia tai, kad skaitant šią knygą, nesinori nieko gretinti, vertinti, nutaisyti rūgščios minos ar ieškoti to, kas nepamesta. Tiesiog atsiduodi knygai. Nuotykiams, įspūdžiams, ramiam bangų siūbavimui, meškerės truktelėjimui, saulėtekiams, jūros ligai ir dar aibei akimirkų, kurias patiria devynmetis Ignas, su ką tik atrastu seneliu išsiruošęs į pirmąją kelionę jachta. Patiki jo istorija godžiai, be jokių išankstinių nuostatų, kaip patikėdavai ir Zuika Padūkėliu ar plėšiku Hocenplocu.
Nedrovu net pripažinti, kad tas devynmetis knygoje pasirodo kur kas nuovokesnis už „n“ kartų vyresnį tamstą skaitytoją. Nieko nuostabaus — jis atskirti visokius fenderius, lagus, kokpitus ir panašius abra-kadabras mokosi jachtoje. Be to, jam padeda senelis, kurio kalbėjimo stilius ir humoro jausmas verčia iš kojų. Iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjau į pernelyg greitai užsimezgusią senelio ir anūko draugystę (susipažinusių jau besiropščiant į jachtą), bet greitai tas skepsis kažkur pasislėpė. Gal vaikiškai patikėjau, kad ir su seneliu, ir su jo anūku nesusidraugauti nebūtų įmanoma.
Per šimto puslapių apimties pasakojimas pasirodė parašytas labai nuoširdžiai. Jei klystu — tebūnie reveransas rašytojo talentui. Beje, sakyti, kad „Ne Karibų kruizas“ — nuotykių apysaka, turbūt nebūtų visai teisinga. Tai tiesiog apysaka apie gyvenimą ant bangų. Kur ir nuotykių, ir rutinos pakanka. Nebūtų teisinga ir nubrėžti linijos „knyga vaikams“. Kad ir vaikams — nėra abejonių. Bet juk visokiuose „teisinguose“ atrakcionuose paprastai labiau už vaikus krykštauja, linksminasi ir klykia suaugusieji.
Aaa, taigi dar apie tą vaikystės ir knygų ryšį (žr. apžvalgos įžangą). Manau, kad vaikų, skaitysiančių šią apysaką, knygos ir ateityje negąsdins.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .