Rusiškų knygų naujienos
Mirmeka Alba
Knygynas „Homo sapiens“ fantastikos mėgėjams, skaitantiems rusų kalba, siūlo susipažinti su fantastinių knygų naujienomis. Perskaitę aprašymus ir susidomėję galite jas ir rezervuotis. Čia naujausias sąrašas: http://www.stalkeris.lt/index.php?text=14
O čia visi buvę iki šiol:
Charles Bukowski – Paštas
Anonimas
Apie knygą: Charles Bukowski – Paštas Leidykla: Kitos knygos (2004)
ISBN: 9955640006
Puslapių skaičius: 199
„Po velnių! – nesusilaikiau nepamanęs, – tie paštininkai daugiau nieko neveikia tik mėto laiškus į dėžutes ir dulkinasi su visokiom paleistuvėm. Darbas kaip tik man. O taip taip taip…“.
Taip ganėtinai intriguojančiai ir akcentuotai prasideda ši knyga. Knyga žmogaus apie kurio polinkį alkoholiui turbūt girdėjo didžioji dalis literatūra besidominčių piliečių. Žmogaus, kuris vienoje barikadų pusėje laikomas legenda, kai, tuo tarpu, kitoje – eiliniu alkoholiku...
Chuck Palahniuk - Pasprink
offca
Apie knygą: Chuck Palahniuk – Pasprink Leidykla: Obuolys (2009)
ISBN: 9786094030246
Puslapių skaičius: 304
ei ketini visa tai skaityti – nesivargink.
Perskaitęs keletą puslapių – daugiau nebenorėsi. Todėl pamiršk. Eik sau. Bėk, kol dar esi sveikas.
Gelbėkis.
Taip savo romaną „Pasprink“ pradeda Chuck‘as Palahniuk‘as. Gana gerai marketinginiu požiūriu veikianti anticipatija. Leidėjai sėkmingai galėtų skalambyti ir frazę „neskaityk Palahniuk‘o, nes jam dar toli iki Faulkner‘io“. Nors labai norint paralelių galima būtų surasti. Galima čia net Beckett‘ą paminėti, tik pastarojo minimalizmas labiau antiminimalistinis, o Palahniuk‘as greičiau erzina, nei žavi savo vienžodžiais sakiniais ir šokinėjimu per laiką, veikėjus, pasakojimo perspektyvas, iš dangaus nukabina frazes, dažnai nepalieka ribos tarp sukurtų charakterių ir autoriaus kalbos, verčia piktintis pateikiama literatūrinio audinio mišraine, bet įsivažiavus apsipranti ir imi žavėtis iš pradžių kičui priskirtu kūriniu.
Tai kas nerealu – stipriau už tikrovę.
Nes nieko nėra tobulesnio už svajonę.
Knygoje kuriamas pasakojimas apie tokį avantiūristą, Viktorą Mančinį. Jis, lyg šiandieninis Ostapas Benderis, užsidirba pinigus paspringdamas maistu restoranuose (krizės akivaizdoje yra ko pasimokyti). Gelbėtojai vargšeliui dosniai atsilygina. Gi pagal kinų tradiciją, jei kam išgelbėji gyvybę, tampi už ją atsakingas. Turi Mančinis ir kitų darbų, veiklų, rūpesčių, priklausomybių, kurių verpetas supa jį nuo pat vaikystės. Jo motina, jau neatpažįstanti sūnaus, serga Alzhaimeriu ir guli slaugos namuose; geriausias draugas Denis, atsivertęs iš seksualinės priklausomybės, įninka į architektūrą ir kitas keistenybes; seselė Peidž Maršal tiki, kad Mančinis yra gimęs iš Jėzaus nupjautos apyvarpės vieno eksperimento Italijoje metu, o pagrindinis herojus vos spėja suktis po seksualinės priklausomybės užvaldytą pasaulį.
- Mano gyvenimo uždavinys – įnešti jaudulio į kitų žmonių gyvenimus.
Perskaičius į galvą šovė apibūdinimas „keistoka istorija“, jei šiandien dar galima kažką įvardinti žodžiu „keistas“. Tokia bandanti įgelti ir šokiruoti puritoniškos gyvensenos besilaikančius moralius skaitytojus. Tokia bandanti gašlybėmis patraukti spuoguotus paauglius ir milijonus pornografijos mylėtojų. Tokia mėginanti operuoti medicininiais terminais (taip pat žr. a priori, taip pat žr. denotatas, taip pat žr. unitermas). Tokia su daug siužetinių linijų, tarp kurių savo ras ir biblinių mistifikacijų mylėtojai, ir skalambijantys, kad Kamasutros sudarytojai nepasižymėjo vaizduote, ir turintys keistų priklausomybių, ir krizės laikotarpiu ieškantys, kaip prasimanyti pinigų. Tokia atmiešta ironiškai juodu humoru, vietomis pantagriuelišku, vietomis lengvai komišku, vietomis cinišku lyg Woody Allen‘o scenarijai, tačiau skaitydamas „Pasprink“ už pilvo susiėmęs tikrai nesiraitysi.
ŠIUOLAIKINĖ BULVARO FILOSOFIJA nėra tinkamiausias apibūdinimas, bet jis pirmasis atėjo į galvą. Minčių, dialogų, monologų, veiksmų, prisiminimų, vizijų properšose pasirodo smarkių ir drąsių sakinių, kuriuose gali kapstytis į gylį, o gali ir nesikapstyti, nes autorius nesivargina detalizuoti ir išaiškinti savo citatų. Kartais tai smirda Beigbeder‘iu, kartais kvepia Pinter‘iu:
- <…> Biurokratija ir įstatymai pavertė šį pasaulį tvarkinga ir saugia koncentracijos stovykla.
- Vienintelis dalykas, kuriuo mes skiriamės nuo gyvūnų,- pasakė,- tai pornografija.
- Jis išsimasturbavo sau laisvę,- pasakė Mamulė,- Mišeliui Fuko tai patiktų.
Amerikoje visada būsi nevykėliu, jeigu neatnaujinsi ir netobulinsi savo priklausomybių.
Kai kuriems žmonėms bibliotekose knygos turėtų būti duodamos tik su receptais.
„Pasprink“ reikėtų neskirti skaityti tiems, kurie valgydami susigadina apetitą, kai vienas iš kompanijos pradeda buitiškai porinti apie asenizaciją; tiems, kuriems analinis ir grupinis seksas yra tabu ne tik lovoje, bet ir galvoje; tiems, kurie turi kompleksą pripažinti savo kompleksus, priklausomybes ir jais nemoka mėgautis; _____________ (čia perskaitę galite įrašyti savo diagnozę).
p.s. „Pasprink“ ekranizacija tikrai niekam tikusi. Tepaspringsta tie kūrėjai, kurie geras knygas paverčia blogais filmais.
p.p.s. Ko nedarytų Jėzus?
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Naujas vienintelio spalvoto Lietuvos fenzino numeris
Mirmeka Alba
Liepą išėjo naujas 43 "Dorado raganų" numeris. Ko gero, tai vienintelis tebeleidžiamas periodinis lietuviškas popierinis fantastikos leidinys, pradėjęs eiti dar 1994-aisiais.
Jame rasite:
A. Sapkovskio apsakymą "Bombos duobėje";
J. Bujoko apsakymą "Pirmasis pasimatymas";
Amerikiečių rašytojos E. Isaak apsakymą "Giminaičiai";
N.Mikalauskienės straipsnį "Ar "Marso kronikos" yra kronikos?"
Reportažą iš Švedijoje esančio Ledo viešbučio (su nuotraukomis);
A. Statkaus apsakymą "Aštuonios lentelės" ;
Pokalbį su A. Kalniku, kartografinės fantastikos pradininku Lietuvoje.
Plačiau: http://forumas.fantastika.lt/viewtopic.php?p=92381#92381
Žlugimas
Mirmeka Alba
Apie knygą: Stanislaw Lem – Žlugimas Leidykla: Eridanas (2009)
ISBN: 9789986972525
Puslapių skaičius: 317
Kosmosas, kitos civilizacijos paieškos, neįtikėtinos galios demonstravimai, sprendimai, galintys pražudyti tūkstančius gyvų būtybių... Atrodo, puiki terpe kosmoso operai. Bet čia Lemas. Jo knygos pasižymi ne nuotykio, o problemos anatomija. Jei smagiau manyti, jog sėkmingas Kontaktas įmanomas bet kokiu atveju – geriau neskaitykite ir nedaužykite iliuzijų.
Neišvengiamai tenka prisiminti „Soliarį“: tu gali fiksuoti svetimo proto apraiškas, bet kaip jas įvertinti savuoju protu, kuris gimė visiškai kitokiomis sąlygomis?
„Žlugimas“ neatrodo toks vientisas, kaip minėtas romanas. Jo pradžia rutuliojasi Titane, Saturno palydove. Navigatorius Engusas Parvis didžiule žingsniuojančia mašina iškeliauja ieškoti pakeliui iš vieno miesto į kitą prapuolusių žmonių. Jo kelias per užšalusį landšaftą nepaprastai vaizdingai aprašytas, tiesiog pagiriamasis žodis negyvajai gamtai ir jos betiksliam išradingumui, kurio padariniuose žmogiškoji sąmonė vis tiek mato deformuotus, fantastiškus gyvius ir jų griaučius. „Tik ten, kur viešpatauja mirtis, amžina ir bežadė, kur neveikia natūraliosios atrankos rėčiai anei girnos, kur negalioja išgyvenimo dėsniai, tik ten, toli už žmogiškosios vaizduotės ribų, atsiveria įstabūs nieko nemėgdžiojančios ir niekam nepavaldžios materijos horizontai.“ (p. 33) Viena vertus, šią romano dalį, nuo kitos įvykių skiriamą geroku laiko gabalu, nesunku pavadinti nebaigto apsakymo inkorporavimu į didesnį sumanymą, kadangi jo tėkmė, stilius vis dėlto skiriasi*. Kita vertus, nesunku rasti panašumų tarp pirmosios dalies „žmogaus ir negyvosios gamtos“ bei antrosios „žmogiškos ir nežmogiškos sąmonės“ sąlyčio.
Svetimos civilizacijos, kuri jau pasiekė „Kontakto palangę“, bet dar neperšoko to žmonių numatyto „lango“ ribų ir neužsivėrė savyje, paieškos – tik viena uždavinio dalis. Dar reikia sugebėti iki jos nuskrieti, spėti pabendrauti ir grįžti ne po tūkstančių metų, bet daugmaž į savo epochą. Daugybė dėmesio buvo skiriama „Euridikės“ skrydžiui, teisingiems manevrams greta juodosios skylės, kuri turėjo padėti peršokti atgal, nepagalvojus apie svarbiausią dalyką – ar tikrai kita pusė norės kontakto... Ar galima priversti atsiliepti nebylį? O ginkluotą nebylį? O ginkluotą nebylį, išaugusį kitame, ir dar paranojiškame pasaulyje? Gal jam... gerokai trinktelėti?
Bandant išspręsti netikėtą problemą, pasitelkiama ir kompiuterio logika, ir kunigo išvedžiojimai. Tiesa, kartais atrodo, kad autorius tyčia stabdo veikėjus, neleisdamas jiems mąstyti plačiau: tik tiek, kiek galima pagal scenarijų, tik tradiciškais antropocentristiniais kriterijais vadovaujantis, tik kruopščiai rengiant dirvą negailestingoms išvadoms. S.Lemas link jų veda profesionaliai, atidžiai ir gausiai dekoruotu kietosios mokslinės fantastikos keliu. Jei kas pasiilgo techninių detalių knygose, čiupkite „Žlugimą“ nedvejodami – šioje jų galėtų užtekti kelioms. Kaip ir lotyniškų posakių. O jei ką erzina meilės-seilės nesvarumo sąlygomis, išvis turėtų džiūgauti: moterys čia tik retkarčiais paminimos, gyvai niekur nepasirodo, o nepadorių santykių tarp įgulos narių vyrų tuo labiau nėra. Darbas, diskusijos, misija, tikslas. Ir ne veltui nepaminėjau nuotykių („Drauge su Harachu eidamas į pasitarimą, Tempė pasakė, kad kosmogacija susideda iš paskutinę akimirką išvengtų katastrofų ir posėdžių.“ (p. 217))
Pora žodžių apie vertimą. Tekstas tikrai nelengvas: tankus ir sprangokas, bet susitvarkyta (ko stebėtis, tas pats vertėjas vertė A.Sapkovskio romanus). Poroj vietų užkliuvo nebūtinai (mano požiūriu) pavartoti reti žodžiai vietoj visai tinkančių įprastų atitikmenų (pvz., ar žinote, kas yra pirkšnys?), kartais norėjosi retesnių terminų paaiškinimo išnašose. Bet apskritai pagirtinas darbas. Ypač, kai teko skaityti brrr, kokių.
Beje, ar pastebėjote, kad jau seniai neteko priekaištauti „Eridanui“ dėl viršelių suderinamumo su tekstu ir apskritai dėl jų siužetų? O dar maža detalė – ant ketvirtojo viršelio randame ir S.Lemui skirto tinklapio adresą. Kodėl tai miniu? Visada malonu matyti progresą.
Grįžtant prie romano – nerekomenduoju nuo jos pradėti susipažinimą su moksline fantastika, ypač jei ir kitokių knygų ne itin daug esate įveikę. Tai nėra grakštus aukštasis pilotažas, į kurį galima žvelgti kaip į meno aktą. Tai nuoseklus kasimasis gilyn, ir tik nutuokdamas, per kokius sluoksnius turi praeiti ši „žemkasė“, gali įvertinti niūroką jos darbo grožį. Įdomu, kad pasak autoriaus, tai buvo vienintelis jo kūrinys, rašytas užsakius leidyklai.
* Knygoje yra dar pora įtraukiančių intarpų, kurie atrodo tarsi atkeliavę iš visai kito kūrinio, tačiau jų alegorinę reikšmę nesunku atkapstyti (jei tik autorius nesityčioja, leisdamas įsitikinti, kad žmogaus vaizduotė entuziastingai ieško paralelių net ten, kur jų neturėjo būti). Pvz., ar atsitiktinai sutrumpinimai (OPAPA, DIEVas) priminė to paties autoriaus „Futurologų kongresą“ su jo nežabota autoironija abreviatūrų atžvilgiu? Ar čia tik tai, ką norisi matyti?..
Gmail prisijungimas
Dalius
Mažutis patobulinimas, kuris, tikiuosi, jums pravers. Taigi nuo dabar prie skaitytos galima prisijungti su savo Gmail (arba Google) paskyra (account'u). Tiesiog paspauskite Gmail mygtuką.
Vladas Terleckas: Lietuvos bankininkai. Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918-1940
Petras Kudaras
Leidykla: Lietuvos banko Leidybos ir poligrafijos sk. (2001)
ISBN: 9986651271
Puslapių skaičius: 85
Kartas nuo karto visai įdomu paskaityti apie tarpukario Lietuvos finansų istoriją, o ši Vlado Terlecko monografija – ne išimtis. Joje surašytos trumpos didžiosios dalies tarpukario Lietuvos bankininkų (bankų vadovų bei valdybos narių) biografijos, tad daugiausiai vietos skirta sausokiems faktams apie tai, kur jie gimė bei baigė mokslus, bet juk tokia tikriausiai ir turėtų būti monografijos paskirtis. Nors retkarčiais prasimuša ir subjektyvi autoriaus nuomonė, kurioje galima įžvelgti ir tam tikro tarpukario Lietuvos romantizavimo (tarkime, autorius sielojasi, jog dabartinis Ūkio bankas neturi jokių sąsajų su prieškariniu Vailokaičių įsteigtu Ūkio banku, tad ir Romanovo valdomas bankas lyg ir neturėtų turėti teisių į šį pavadinimą).
Gėlės Aldžernonui
offca
Apie knygą: Daniel Keyes – Gėlės Aldžernonui Leidykla: Trigrama (2009)
ISBN: 9789955477136
Puslapių skaičius: 360
Dar 1992-aisiais “Eridanas” išleido fantastinių apsakymų rinkinį “Pragaištingas krėslas”. Jame buvo ir Daniel Keyes “Gėlės Aldžernonui” trumpasis variantas – apsakymas, kuris 1960 m. laimėjo Hugo (jį galima nesunkiai rasti internete). Šiemet leidykla "Trigrama“ išleido ir to paties pavadinimo romaną, kuris 1966 m. nurovė Nebulą. Unikalus atvejis, kad išplėtoto siužeto kūrinys gautų minėtą literatūrinį apdovanojimą. Matyt, tikrai vertas.
Iš karto reiktų nuraminti fantastikos besibaidančius skaitytojus: jos čia tik krislelis. Jei nepriklausai psichoanalizės profesorių kastai, tai tikrai nesuprasi, kur prasideda ir baigiasi autoriaus išmonė, o romaną gali drąsiai statyti į lentyną šalia „Skrydžio virš gegutės lizdo“.
Kai prieš keliolika metų baiginėjau apsakymą „Gėlės Aldžernonui“ mano skruostais ritosi ašaros ir, jei būčiau žinojęs, kur randasi Aldžernono kapas, būčiau padėjęs ant jo gėlių. Padėčiau ir šiandien.
Privalau prisiminti, kad esu vienintelis žmogus, kuriam taip nutiko. Kol galėsiu, turiu toliau užrašinėti savo mintis ir jausmus. Šių pokyčių dienynas yra Čarlio Gordono indėlis žmonijai. (320 p.)
Romano siužetas sukasi apie Čarlį Gordoną, vaikiną, kurio IQ tik 68. Čarliui atsiranda galimybė tapti bandomuoju triušiu – jis bus pirmasis, kam mokslininkai atliks operaciją, kuri padidins proto galią. Procedūra su pelėmis davė teigiamų rezultatų, naujasis metodas padeda ir Čarliui – protiškai atsilikęs individas greit ima lenkti savo mokytojus ir gydytojus, tačiau naujos galimybės, nauji jausmai, naujas pasaulio pažinimas ir seni atgiję prisiminimai apverčia Čarlio gyvenimą aukštyn kojomis.
Vietomis juokinga, vietomis graudi, tačiau visada nuoširdi ir jaudinanti istorija pasakojama dienoraščio forma. Savo išgyvenimais (pradžioje su krūva rašybos ir skyrybos klaidų) dalijasi pats knygos herojus. Skaitytojas pagal teksto sudėtingumą, taisyklingumą, žodyno turtingumą turi galimybę sekti Čarlio emocinio, protinio, fizinio, dvasinio tobulėjimo kelią,- kaip iš beraščio vaikino tampama intelektualu su 185 IQ. Pasirodo, būti per daug protingu negerai, kitiems tai nepatinka - žmonės nemėgsta protingesnių už save.
D.Keyes‘o tikrai negalima kaltinti populiarumo vaikymusi. Apsakymo pagrindu išplėtotas romanas neturi jokių „pritempimų“, įtrauktos naujos siužeto linijos, nauji veikėjai, išplėtotas herojaus psichologinis paveikslas tik labiau sustiprina įspūdį ir neleidžia abejoti, kad viskas paremta tikra, o ne išgalvota istorija. Tai ne tuščias skaitalas, o talentingas pasakojimas, priversiantis jei ne pravirkti, tai bent susimąstyti apie tai, kaip mes elgiamės su tais, kurių intelekto koeficientas žemesnis, kuriems reikia specialių poreikių. Ar mes, proto bokštai, įgalūs suvokti jų pasaulį?
- Kiek jūsų pažįstamų pasirengę paimti suaugusį žmogų ant rankų ir maitinti jį iš tokio buteliuko? Ir rizikuoti, kad pacientas nuo galvos iki kojų apdirbs jį šlapimu ar ekskrementais? Atrodote nustebęs. Jūs juk negalite to suprasti iš savo tyrimų smėlio pilies aukštumų, ar ne? Ar žinote, ką reiškia negauti jokių žmogiškų potyrių - o mūsų pacientai jų tikrai negauna?
<…> Niekas nekalbėjo apie reabilitaciją, apie išgydymą, apie tai, kad vieną gražią dieną šie pacientai vėl bus grąžinti į laisvę. Niekas neužsiminė apie viltį. Neapleido jausmas, kad jie yra gyvi mirusieji - ar dar blogiau - kad jie niekada nebuvo visiškai gyvi, o jeigu ir buvo, to nežinojo. Nuo pat pradžių sunykę žmogeliai, pasmerkti spoksoti į kiekvienos dienos laiką ir erdvę. (267 p.)
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Book swap
Dalius
Nežinau kodėl skelbimas angliškas, bet esmė trumpai: gerų knygų mainai birželio 20 (šeštadienis) Woo nuo 13:00. Daugiau info: http://toostis.com/event/6498
M. Bulgakovo gyvenimas knygoje
http://forlawra.myopenid.com/
Apie knygą: Michailas Bulgakovas – Pono de Moljero gyvenimas. Teatrinis romanas. Leidykla: Mintis (2009)
ISBN: 9785417009747
Puslapių skaičius: 440
Paties Michailo Afanisijevičiaus Bulgakovo (1891 – 1940 m.) biografija itin spalvinga – pradedant medicininiu išsilavinimu ir praktika Pirmajame Pasauliniame kare, baigiant teatrine veikla, o labiausiai išgarsėjęs visame pasaulyje jau kaip rašytojas. Įspūdinga asmenybė - ypatingai laki vaizduotė ir didžiulė to laikmečio drąsa pasitelkiant satyrą rašyti apie tuometinę valdžią ir kritiškai vaizduoti rusų inteligentiją. Būtent dėl šios priežasties, dauguma jo kūrinių sulaukė savo pasirodymo tik po autoriaus mirties. Visas M. Bulgakovo gyvenimas, patirtys atsispindi jo kūriniuose – apsakymuose, pjesėse, scenarijuose, romanuose, garsiausias kurių „Meistras ir Margarita“, bei visiems gerai žinomoje apysakoje „Šuns širdis“.
Tačiau lietuviui skaitytojui žinomas gana siauras kūrinių spektras, kol kas buvo išleisti tik trys-keturi kūriniai lietuvių kalba iš daugiau nei keturiasdešimt, todėl leidykla MINTIS, norėdama supažindinti su rusų autoriaus M. Bulgakovo įvairiapusiškumu, šiemet jau pristatė apsakymą „Morfijus“ (narkomano išpažintį) rinkinyje „Preparatas M“, ir, ką tik knygynų lentynose pasirodžiusius, du romanus vienoje knygoje „Pono de Moljero gyvenimas” ir „Teatrinis romanas“, kuriuos sieja bendra teatro tema.
Romane „Pono de Moljero gyvenimas“ autorius savaip pristato XVII amžiuje gyvenusio prancūzų teatro meistro, padariusio didelę įtaką komedijos žanro formavimui, gyvenimą. Žanas Batistas Poklenas, labiau žinomas scenos slapyvardžiu Moljeras, buvo Prancūzijos dramaturgas ir aktorius, vienas žymiausių komedijos žanro meistrų Vakarų literatūroje, geriausiai žinomas iš sukurtų ryškių - veidmainio, šykštuolio, moterų viliotojo ir kupinų kitų savybių bei žmogiškų silpnybių - personažų komedijose „Don Žuanas“, „Tartiufas“, „Mizantropas“ ir kt. Aprašydamas Moljero biografiją, Bulgakovas pats pasitelkia komedijos ir sarkazmo gaideles: „Kaimynai pasveikino Pokleną, ir baldų apmušėjų ceche tapo žinoma, kad pasaulyje gimė dar vienas baldų apmušėjas ir prekiautojas baldais.“
Akylesnis skaitytojas pastebėtų M. Bulgakovo ir Moljero biografijų panašumus – abiejų kūriniai buvo draudžiami, abu išgyveno puolimus, abu mėgstantys vaizduoti tiesą tokią, kokia ji yra su sarkazmu ir kritika. Galbūt todėl rusų autorius, susitapatindamas su personažu, Moljerą romane pristato nejučia pateisindamas jo veiksmus, prašo atlaidumo.
„Pono de Moljero gyvenimas“ lengvai ir maloniai skaitomas, jis įdomus net nesidomint teatru ar pačiu Moljeru ir jo sukurtais personažais, patrauks bet kurio skaitytojo mintis.
Pagal šį romaną buvo pastatytas spektaklis ir Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre 1984 metais (režisierė Irena Bučienė).
Antroje knygos pusėje – nepabaigtas M. Bulgakovo „Teatrinis romanas“. Kitas šio kūrinio pavadinimas „Velionio užrašai“, kurį pats autorius labiau eskalavo rankraščiuose pabraukdamas du kartus. Romanas prasideda veikėjo prašymu Bulgakovui vykdyti jo paskutinę valią – pataisyti jo užrašus ir pasirašyti juos savo vardu. Po prašymo tariamas autorius nusižudo nušokdamas nuo tilto.
Romane apie teatro užkulisius užmaskuotai, bet skaudžiai atskleistas tikrasis Maskvos dailės teatro gyvenimas, o pagrindinis romano veikėjas esąs pats Michailas Bulgakovas, paslėptas kitu vardu.
Šis kūrinys skaitomas šiek tiek sunkiau, su atokvėpiais, audringais dialogais, tačiau rusų autoriaus žinovai vadina jį vienu linksmiausių Bulgakovo romanų.
„Jis pasveikino mane pabrėžtinai iškilmingai, su šiokiu tokiu liūdesio atspalviu. Teatre kažkas vyko, kažkas svarbaus, aš jaučiau, kaip jaučia tikriausiai bulius, kurį veda nudurti, kur aš, įsivaizduokite, vaidinu pagrindinį vaidmenį.“
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .