Ričardas Gavelis - Vilniaus Pokeris
Anonimas
Apie knygą: Ričardas Gavelis – VILNIAUS POKERIS Leidykla: Tyto alba (2000)
ISBN: 9986161770
Puslapių skaičius: 400
Seniai norėjau perskaityti šią knygą, todėl, kai vieną dieną, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, ji atsidūrė mano rankose, privalėjau išnaudoti savąją progą.
Iš karto prisipažinsiu, jog apie šią knygą labai sunku rašyti, o dar sunkiau apibūdinti ją keliais žodžiais, tačiau iš esmės – tai knyga apie Vilnių ir jame gyvenančius demonus, apie persipynusias gyvenimo ir mirties linijas, apie sapnus ir vizijas..
Apie mūsų baimes
offca
Apie knygą: Michael John Crichton – Baimės būsena Leidykla: Obuolys (2009)
ISBN: 9789955700753
Puslapių skaičius: 512
Niekuo taip stipriai netikima, kaip tuo, kas mažiausiai žinoma. (Montenis)
Pradėsiu nuo pačio Michaelo Crichtono. „Andromedos štamas“, „Juros periodo parkas“, „Sfera“ jau tapę tiek literatūros, tiek kino fantastikos klasika. O nemėgstantiems žymaus atitrūkimo nuo realybės tikrai žinomas ir mūsuose rodytas serialas „Ligoninės priimamasis“ (ER). Visa tai sukurpta genialios Crichtono plunksnos. Nors gal nereiktų šio amerikiečio vadinti genijumi. Genijai šlovę išsikovoja nepervargdami, o Crichtono kūriniuose matyti didžiulis pasiruošimo darbas.
Kad ir romane „Baimės būsena“: perskaičius akivaizdu, kad autorius ne dėl noro pasipuikuoti pateikia 172 literatūros šaltinius, kuriais rėmėsi rašydamas knygą. Tai moksliniai, ne kokie grožinės literatūros, šaltiniai (studijos, straipsniai, tyrimai, oficialūs statistiniai duomenys etc.), kurie tikrai ne paneigia, o tik patvirtina, kad „Baimės būsenoje“ išdėstytos sąmokslo teorijos gali turėti rimtą pamatą teigti, kad Alas Goras jaunesnysis su savo „Nepatogia tiesa“ (An Inconvenient Truth) yra tiesiog eilinis parsidavęs politikierius, arba, geriausiu atveju, tiesiog paveiktas visuotinio atšilimo baimės žmogelis. Taip, toks, kokių yra milijonai. Ir aš pats buvau tarp tokių. Ir politiškai kerštingą oponentams Goro filmuką priėmiau rimtai (knygos neskaičiau), net lemputes ėmiau pirkt taupančias energiją: buvo užgimęs noras prisidėt prie Žemės anglies dvideginio sumažinimo. Gi, po velnių, ledynai tirpsta, gamtos kataklizmai vis žiauriau niokoja žmonių gyvenamuosius rajonus, o gyvūnijos rūšys nyksta tūkstančiais į metus.
Trileris „Baimės būsena“ sako - STOP. Žmogau, tu esi dezinformuotas, tu tiesiog tiki tuo, ką tau bruka, ir nepajudini subinės panagrinėt faktus, kurie nėra tokie vienareikšmiai. Ir čia galima pradėti žaidimą „Ar žinai, kad?“, kur būtų tokie klausimai:
…, kad ledynai tirpo visada, o pastaruosius metus daugumoje vietų jie padidėjo?
…, kad El Ninjo yra reguliarus ir 1997-98 El Ninjo sukeltas orų poveikis JAV kainavo 4 milijardus dolerių nuostolių, ir tuo pačiu atnešė 19 milijardų dolerių pelno?
…, kad kanibalizmas nėra tik siaubo filmų prasimanymas?
…, kad DDT neturi kancerogeninio poveikio žmogui, o jo uždraudimas nuo maliarijos į kapus nuvarė 50 milijonų žmonių?
…, kad Kilimandžaros ledynas sparčiai tirpsta ne dėl visuotinio atšilimo, o dėl miškų iškirtimo jo papėdėje?
…, kad jūros lygis vienur kyla, tačiau kitur krinta?
…, kad niekas nežino, koks žmogaus įnašas į dabartinį atšilimą?
…, kad niekas nežino, kaip visuotinį atšilimą sustabdyti (ten, kur jis yra)?
…, kad kylantis CO2 lygis neturi nieko bendro su šylančiu klimatu?
…, kad visuotinio atšilimo teorija reikalinga tūkstančiams aplinkos apsaugos funkcijas įgyvendinančių institucijų visame pasaulyje, nes tai yra vienas iš būdų pritraukti pinigus?
ir, ar pastebėjai, kad visuotinio atšilimo teorija grindžiama ne ką patvaresniais faktais, nei praeitame amžiuje įsivažiavęs eugenikos judėjimas, kuris buvo pagrindinis holokausto arba „rasinės higienos“ arkliukas !!!
Visuotinė baimė. Baimė dėl ateities, baimė dėl užterštos aplinkos įtakos sveikatai, baimė dėl laukinių gyvūnų platinamų ligų, baimė susilaukti silpnapročio ar apsigimusio palikuonio, kraujomaišos baimė, baimė valgyt tręštas daržoves etc. Net baimė netikėti visais, nes negali gi visi klysti. Krūva baimių, supančių mus iš visų pusių, valdo mus, pastūmėja atlikti vienus veiksmus, nuo kitų - susilaikyti. Baimė, kuria mumis kažkas manipuliuoja, kurią mes gavome iš savo tėvų ir perduodame savo vaikams. Baimė – tai būsena, kurioje tu gyveni, tik to nesuvoki.
Apie tokią baimę kalba M. Crichtono „Baimės būsena“ (nors „State Of Fear“ galima išversti ir „Baimės valstybė“), kurią, tikrą tiesą rašo ant viršelio, prarijau per porą dienų, nes negalėjau padėti į šoną. Taip, tai grožinis kūrinys, taip vadinamas modernus technotrileris (kurio žanro tėvais laikomas pats M. Crichtonas ir Tom Clancy), kur įtampa kuriama įprastais būdais: įmantrūs nužudymai, slaptos organizacijos ir jų agentai, fantastiški įrenginiai, kova dėl pinigų ir valdžios, plati geografija (nuo atogrąžų iki Antarktidos) ir triumfuojantis gėris, kurio pusę čia palaiko visuotinio atšilimo teorijos skeptikai.
Tai nėra bukas lakstymas iš vieno pasaulio galą į kitą, kaip D.Brawno „Da Vinčio kode“ ar neseniai skaitytame S. Berry „Aleksandrijos bibliotekoje“. Crichtono veiksmas įsuktas į realių, įdomių, netikėtų, negirdėtų, verčiančių susimastyti faktų pynę, kurioje daugiau randi tiesos nei pramano. Tiesą sakant, „Baimės būsenos“ tekstinės ir grafinės (taip, knygoje rasite ir grafikų) teorijos mane įtikino labiau nei „Nepatogios tiesos“ gražūs paveiksliukai, ir aš dabar nebetikiu, kad visuotinis atšilimas atsirado dėl žmogaus veiklos. Ei, mokslinčiai, pateikite man faktų, o tai energiją taupančių lempučių tikrai nebepirksiu: pasidomėjau – pasirodo jos ne tokios ir nekaltos,- pakaks lobti „Osramui“.
Norit nebebijoti – perskaitykit „Baimės būseną“, ji tikrai verta visų pagyrų ir antrojo tiražo.
p.s. M. Crichtonas mirė pernai, skelbiama - nuo gerklės vėžio, praėjus tik keliems metams po pasaulio aplinkosaugininkus sukrėtusio romano. Kas tai? Tema naujam trileriui?
p.p.s. Ir dar vienas faktas trilerio tema papuolė į mano akiratį jau parašius apžvalgėlę: visai netyčia sužinojau, kad JAV ir kitų šalių gamtosaugininkai ne vieną dešimtmetį spekuliavo falsifikuota 1854 m. indėnų vado Seattle (Chief Seattle) kalba, kurią, aplipdę pramanytais išvedžiojimais, naudojo gamtos turtų išsaugojimui. Apie tai daugiau galite rasti Internete arba lietuviškai išleistoje Ingmar Bernd Gutberlet knygoje „50 didžiausių pasaulio istorijos melagysčių ir legendų“.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Pergalingas Sapkowskio triumfas?
Inkognito
Apie knygą: Andrzej Sapkowski – Ežero valdovė Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971887
Puslapių skaičius: 445
Andrzejaus Sapkowskio Lietuvos publikai pristatinėti jau nereikia - šis lenkas savo fantasy apie raganių Geraltą palengva pavergia Europą - jau pasirodė jo knygų vertimai ir JAV. Gal toliau laukia Holivudas? Deja, pačių lenkų sukurtas serialas ir filmas nesulaukė pasisekimo, bet sukurtas kompiuterinis žaidimas "The Witcher" sudrebino rinką.
--- Šiame paragrafe atskleidžiamas turinys ---
Romanas "Ežero Valdovė" yra jau septintasis (nors pirmieji du greičiau jau apsakymų rinkiniai nei romanai) ir paskutinysis grandiozinės Raganiaus sagos romanas. Jame pasakojama kaip Geralto globotinę Ciri (nors jos vardas man gražiau skamba netrumpinant - Cirile) patenka į elfų karaliaus valdovo Auberono šalį, kur elfai siekia priversti ją susilaukti kūdikio nuo jų valdovo, bet nesėkmingai - valdovas lytiškai neįgalus (taip labai įdomi vieta...). Galiausiai Cirilė pasprunka. Geraltas pristabdo kelionės tempą ir smagiai leidžia laiką Nilfgardo provincijoje Tusente. Pasaulį apėmęs karas pasiekia kulminaciją ir įvyksta grandiozinis mūšis. Geraltas susitikęs su Ciri stoja į kovą prieš charizmatišką burtininką Vilgefortcą, žūva daug antraeilių geriečių (buvau net išsigandęs ar išgyvens Vėdrynas, laimei Sapkowskis jo pasigailėjo) ir galiausiai sekė pabaiga. Pabaiga nėra labai linksma, bet realistiška.
--- Toliau skaityti saugu ---
Sapkowskio elfai tarsi antitezė Tolkieno elfams, romane gausu įvairių kontekstų, ypač gausu aliuzijų į viduramžių romanus apie karalių Artūrą. Humoras, nugludintas stilius ir ištobulinta rašymo technika, įdomus siužetas, įtrauklumas leidžia mėgautis istorija. Sapkowskis stengėsi, kad jo knygos patiktų kuo platesniam skaitytojų ratui todėl romanas daugiasluoksnis ir pasižymi žavinga atmosfera.
Pristabdžius liaupses vis dėlto mane šiek tiek nervina Sapkowskio pasakojimo stiliui būdingas šokinėjimas ir bandymas sudaryti įspūdį, kad kai kurias istorijos vietas pasakoja patys personažai, bet tai vienintelis minusas. Šis romanas labai aukštos kokybės fantasy ir rekomenduoju perskaityti kiekvienam. Vertinant dešimtbale sistema įvertinčiau 9, nes tokio vientisumo ir tobulumo įspūdžio kaip Lord of the rings nepajutau.
Nežinau, kiek yra vilties, kad naujausi Sapkowskio darbai: istorines fantasy trilogija Narrenturm ir romanas Viper (2009) apie karą Afganistane mus pasieks, bet vien šios 6 "Eridano" išleistos knygos apie Geraltą yra puikus pasiekimas.
"Eridanas" informuoja - leidyklos knygų ieškokite ne "Vagos" knygynuose!
Justinas Žilinskas
Mieli fantastikos mėgėjai, leidykla "Eridanas" prašė jums pranešti, kad dėl vėluojančių atsiskaitymų naujausių "Eridano" knygų ieškokite kituose nei "Vagos" tinklo knygynuose.
Jack London „Geležinis kulnas“
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Jack London – Geležinis kulnas Leidykla: Bonus animus (2009)
ISBN: 9789955754060
Puslapių skaičius: 232
Žmogui visada rūpi pažvelgti į ateitį. Vieni tam pasitelkia fantastiką, kiti – futuristiką. Treti, paprastai pretenduojantys į daugiau nei pramogą, imasi antiutopijų, transformuodami socialinio prognozuotojo T. Moro tradiciją. Garsiausios antiutopijos, tai, be abejo, G. Orwello „1984“ ir A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, abi parašytos apie XX a. vidurį, tačiau mintys, atmetus technines detales, iki šiol nepraranda aktualumo. Kad yra ir J. Londono antiutopija – nežinojau. Atrodytų, nieko keisto – tik 2008 m. pabaigoje ji pirmą kartą išleista lietuviškai, o J. Londonas tikrai nėra tas rašytojas, kurio užaugęs ieškotum naujai atrasti originalo kalba. Keista kas kita – J. Londonas, kaip kairiųjų pažiūrų, buvo labai priimtinas Sovietų Sąjungai. Bet „Geležinis kulnas“, pasakojantis apie darbininkų judėjimą, socialistinę revoliuciją – visą tai, kas į mūsų dar vaikiškas galvas buvo kalama vos ne kūju - cenzūros giljotinos nepraėjo. Kodėl?
Romanas parašytas kaip moters, Eivis Everdhardt, memuarai, kurie neva atrasti ir publikuojami „Žmonių brolybės eros“ ateityje, XXVII a. Bet jie pasakoja apie XX a. pradžią. Pasakoja apie tai, kaip JAV įsigalėjo oligarchija, kaip ji suskaldė socialistinį ir darbininkų judėjimus, o galiausiai – išprovokavo ir sutriuškino 1917 m. socialistinį sukilimą. Eivis šių memuarų nebaigia – jie rašomi prieš pat antrąjį sukilimą (1936 m.), kurio metu ji žūva, ir oligarchija, vaizdžiai pavadinta „geležiniu kulnu“ įsigali labai, labai ilgam. Kas ją ištinka ir kaip pasaulis įžengia į „žmonių brolybės erą“ skaitytojai nebesužino.
Keistoka knyga. Negaliu pavadinti jos „gera“, greičiau – įdomi. Literatūrinė jos vertė, mano manymu, kukli. J. Londonui nepasisekė čia sukurti nei įdomių, įsimenančių, prieštaringų veikėjų (ech, „Smokas Belju“!), kūrinio kalba taip pat nestebuklinga, o siužetinė įtampa nepagauli. Ir nors vienam pagrindinių veikėjų – revoliucionieriui Ernestui Everhardtui – nepaprastai reiktų charizmos, o dar labiau – oratorinio meno, jo portretas, nežiūrint visų pastangų, lieka nuobodus. Nelabai pavyko ir teoretinė knygos pusė, t.y., pristatyti socializmo idėjas ir kelią, kaip kapitalizmas evoliucionuos į socializmą. Nors ne vienoje teksto vietoje mus norima įtikinti, kad darbininkų klasės tribūnas savo „loginiais argumentais“ disputuose priversdavo nutilti priešininkus, tačiau akivaizdu, kad daugelis šių argumentų neišlaikė patikrinimo laiku. Pagaliau, knyga silpna ir kaip meilės romanas, nors vienas iš J. Londono turėtų tikslų buvo socializmo idėjas pristatyti moterims per meilę – merginos, kuri iš smulkiųjų buržua klasės pamilsta darbininkų klasės vėliavnešį. Tad kas belieka, dėl ko knygą verta perskaityti?
Priminsiu, knyga parašyta 1908 m., kai pasaulis buvo visiškai kitoks. Žiaurusis socializmo statymo eksperimentas Rusijoje dar nepradėtas, neseniai nuvilnijo gaivališka 1905 m. revoliucija, darbininkų klasė dar tikrai gyvena baisiomis sąlygomis, socializmo idėjos dar nesukompromituotos, I pasaulinio karo mastas dar nenujaučiamas. Pirmas dalykas – nežinia kodėl, bet Čikagos komuna išprovokuojama ir žiauriai sutriuškinama 1917 m., tais pačiais metais, kai Rusijoje įvyksta spalio perversmas, atvedantis į valdžią bolševikus. Įdomus sutapimas. Antras dalykas, įdomu, kaip įsivaizduojama oligarchijos įsigalėjimo schema. Ji – ne visai tradicinė. Be abejo, viskas prasideda nuo kapitalo sustambėjimo, vidurinės klasės išnykimo, politikos susiliejimo su stambiuoju kapitalu. Tačiau smulkiųjų buržua ir darbininkų judėjimas sudorojamas ne tik elementaria prievarta, bet ir meduolio principu: t.y. kvalifikuotiems darbininkams pasiūloma tapti uždara (taip, uždara) kasta, kurie, žinoma, maitinasi oligarchijos stalo trupiniais, bet to užtenka gana normaliam gyvenimui. Kitaip tariant, J. Londonas, panašiai kaip ir G. Orwellas įsivaizduoja vis ryškesnį visuomenės išsisluoksniavimą. Kodėl oligarchija to griebiasi? Ogi dėl to, kad pamato profsąjungų jėgą – pvz., vienas iš pavyzdžių, kai valstybės nori kariauti visų jų darbininkai paskelbia streiką ir karas tampa neįmanomas (ech, kad taip lengvai būtų galima stabdyti karus!) Knygoje regėti labai aiškūs įvairių XX a. pradžios teroristinių, anarchistinių kovotojų kovų atspindžiai – užspausti į kampą revoliucionieriai ima veikti per „kovos grupes“, judrius „bombardyrių“ teroristinius darinius, labai būdingus XX a. pradžiai Rusijai ir kitur. Na, ir valstiečių (tiksliau - fermerių karas JAV!) Būtent šios įvairios detalės – detalytės, žvilgsnis į netolimą (bet, pasirodo, visai kitokią ateitį) iš 1908 m. ir yra didžiausios knygos įdomybės. Pagaliau, šiais laikais juk ne visi jau žino, kas toks buvo K. Marksas ir ko jis mokė. J. Londonas trumpai tai paaiškina.
Bet vis dėlto – kodėl gi knyga nebuvo išleista SSRS? Juk ji apie darbininkus, revoliuciją? Atsakymų, manau, čia yra keli. Pabaigos žodis sufleruoja, kad J. Londonas pasisakė prieš prievartinį santvarkos pakeitimą ir buvo socialistas – evoliucionistas. Knygoje to aš neradau, personažų lūpose „subrendusia“ revoliucija kaip gėriu neabejojama. Kaip ir proletariato diktatūros, teroro reikalingumu. Tiesa, revoliucija ir jos žlugimas čia vaizduojami be romantiško šleifo – kraujas, lavonų kalnai, žiaurumas, neviltis. Spėju, kad tam turėjo įtakos 1905 m. revoliucijos Rusijoje nesėkmė. Tad mano manymu, SSRS cenzūrai turėjo užkliūti būtent tai, kad J. Londono prognozuotos revoliucijos ne tik neatvedė „darbininkų klasės“ į valdžią, bet net pagreitino ir įtvirtino oligarchijos įsigalėjimą. Matyt, J. Londonas netikėjo socialistinės revoliucijos sėkme, o netikėti revoliucijos sėkme SSRS buvo nuodėmė. Todėl ir skaitome šią knygą tik dabar. Bet tai nieko blogo – dabartiniame kairiųjų idėjų populiarėjimo kontekste, ji vis dar turi ką pasakyti ir apie ką priversti pamąstyti.
Tau faktorius
offca
Apie knygą: Poul Anderson – Tau faktorius Leidykla: Eridanas (2009)
ISBN: 9789986972518
Puslapių skaičius: 305
Po ilgos pertraukos “Eridanas” pagaliau išleido dar vieną Poul’o Anderson’o romaną. Šio amerikiečio vardas primena tuos fantastikos bado laikus, kai tik pagimdyta “PFAF” serija buvo perskaitoma greičiau, nei leidykla spėjo leisti knygas. Liūdna, kad paskutiniais metais ši situacija pasikeitė, bet PFAF‘o Nr.5, P.Andersono „Kryžiaus žygis į dausas“, iki šiol kelia tik teigiamas emocijas. Žinoma, to negaliu pasakyti apie komercišką daugiatomę Andersono „Laiko patrulio“ seriją, tačiau kiekvienam fantastui šis rašytojas, mėgiamas ar ne, turi būti žinomas.
Romanas „Tau faktorius“ („Tau Zero“) parašytas dar 1970-aisiais (pagal 1967-ųjų apysaką „Pergyventi amžinybę“) ir sekančiais metais nominuotas „Hugo“ premijai, kurios negavo. Nežiūrint to „Tau faktorius“ - grynos mokslinės fantastikos romanas, kuris ypač turėtų patikti fizika, astronomija besidomintiems skaitytojams, bet tuo pačiu nuvilti veiksmo siužetų mėgėjus. Tiesą sakant, abejoju, 
ar be specialaus išsilavinimo įmanoma suvokti tau faktoriaus įtaką keliaujant beveik šviesos greičiu. Aš nesu tikras, ar iš viso toks faktorius egzistuoja, nors mokslininkai teigia, kad romane aprašyta kelionė kosmosu yra labai arti realybės, o tai žavi, užburia ir gąsdina.
Visas „Tau faktoriaus“ siužetas aprašytas leidyklos anotacijoje. Aprašyta netgi per daug, tai atėmė dalį skaitymo malonumo. Visgi fantastikos žanras reikalauja nespaminti.
Istorija tokia: žvaigždėlaivis „Leonora Kristina“ skraidina 50 žmonių į naujai atrastą planetą, kelionės metu dujų debesis sugadina laivo stabdymo sistemą, todėl laivo greitis nuolat tik didėja, kol beveik pasiekia šviesos greitį, o čia tau faktorius ir ima džiuginti skaitytoją – laive prabėga sekundės, o už laivo visata pasensta milijonais metų. Savotiškos mirties lenktynės, kuriose be stabdžių skriejama ne lenktynių trasoje, o – kosmose. Stebi, kaip už laivo ima trauktis galaktikos, formuojasi superspiečiai, perdega žvaigždės, o “Leonoros Kristinos“ keliautojai stengiasi įvairiais būdais neišprotėti, kabintis į egzistavimą ir neprarasti vilties beviltiškame lėkime. Neaprėpiamo protu galaktikos raidos mastelio ir saujelės homo sapiens, įkalintų žvaigždalaivio teritorijoje, kasdienybės dėtelių kontrastas prikausto prie romano iki pabaigos, kuri nėra stulbinanti. Man labiau būtų patikę, kad „Tau faktorius“ būtų baigęsis taip, kaip dėstoma apysakos „Epilogas“ istorija.
Knygoje be romano įdėtos dvi apysakos: „Epilogas“ („Epilogue“, 1962) ir „Žvaigždžių rūkas“ („Starfog“, 1967). Pirmoji (iš rinkinio „Laikas ir žvaigždės“ („Time and Stars“ 1964) pasakoja apie žmonių grįžimą į Žemę po trijų milijardų metų. Jie norėtų tapti naujos civilizacijos pradininkais, bet žmonių karai, radiacija ir laikas Žemę pakeitė neatpažįstamai. Apysaka sukurpta ant to pačio variklio kaip ir romanas: žmonės išvykę iš Žemės steigti kolonijų dar prisimena tai, kas vyko prieš milijardus metų, nes laikas erdvėlaivyje ir už jo ribų tekėjo skirtingu greičiu. Įdomi istorija profesionalaus rašytojo plunksna pateikiama iš dviejų perspektyvų. Savo nutikimais dalijasi tiek žmonės, tiek evoliucionavę ateities gyventojai, kurie kažkuo priminė terminatorių. Meistriškas, mokslinės fantastikos klasikos vardo vertas kūrinėlis.
Antroji apysaka „Žvaigždžių rūkas“ (iš rinkinio „Ilga naktis“ („The Long Night“, 1983) ne tokia kabinanti. Intriga kuriama kosmoso platybėse, kur tam tikroje dalyje išsibarsčiusios po skirtingas sistemas gyvena žmonių rasės. Lyg iš niekur atsiranda senoviškos technologijos laivas su žmonėmis, kurie teigia paklydę kosmose ir prašo pagalbos sugrąžinant juos į gimtąją planetą. Šiek tiek paslapties, keistų papročių, pokalbių su kompiuteriu, paskraidymų po kosminius ūkus ir meilės linija. Vienžo, vidutiniška apysaka, nors ir tinkanti į knygos kosminį kontekstą.
p.s. Tokie sakiniai, kaip "Galbūt mane paražyliavo mirties baimė" leidyklai turėtų apie kai ką sakyti.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Nešti ugnį
Barabas
Apie knygą: Cormac McCarthy – Kelias Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395300
Puslapių skaičius: 223
Paklausite, kaip sužinojau apie šią knygą ir kas tai per knyga? Viskas labai paprasta – viename portale perskaičiau savo draugo rašytą šios knygos apžvalgą. Iki to laiko nieko nebuvau girdėjęs nei apie ją, nei apie autorių, nei apie tai, kad už šią knygą autorius yra gavęs Pulitzerio premiją, net nebuvau pagalvojęs, kad tokią knygą įmanoma parašyti.
Ar galite įsivaizduoti pasaulį, kuriame nebeliko nieko, kas buvo iki tol, kad visa pasaulio tvarka subyrėjo, pavirto į sugriuvusių miestų šiukšlynus, sudegusių miškų pelenus, kurie viską aplinkui nudažė pilka spalva, kai net lietus lyja pilkai, o saulė kažkur yra, bet ji taip pasislėpusi po debesimis, kad nesimato metų metus. Ir štai tais pilkais keliais žygiuoja du žmonės – tėvas ir sūnus. Dvi kartos: tėvas – menantis pasaulį, koks jis buvo ir sūnus, kuriam anas pasaulis tik pasakojimas tėvo lūpose. Pilkas kelias ir du vieniši žmonės be vilties pasaulyje, kuriame laksto gaujos alkanų žmonių, valgančių viską, ką tik įmanoma rasti, valgančių vienas kitą, tykančių tavęs lyg medžiojamo žvėries, kur maistas brangesnis už kito gyvybę, nes gyvybė – tai maistas. Ar galite įsivaizduoti tokį pasaulį? Aš negalėjau. Iki šiol.
Kai paklausiau draugo, kas jam buvo baisiausia knygoje, jis atsakė:
- Baisiausia buvo beviltiškumas.
Taip, beviltiškumas, šioje knygoje beribis. Beribė žmogaus kančia. Ir galvoji tada, kam tokioje aplinkoje gyventi? Kokia prasmė eiti pilku keliu, kurio gale vis tiek nėra šviesos? Ko gero paprasto atsakymo negalima gauti. Nors kita vertus viskas labai paprasta: tėvas turi sūnų, sūnus tėvą. Du žmonės kabinasi vienas į kitą, nes pasaulyje neliko Dievo. Pasaulį valdo mirtis. Nors ir ta čia nebeilgai: „Taip, iš tikrųjų. Kai pagaliau išnyksime, čia liks tiktai mirtis, ir jos dienos taip pat bus suskaičiuotos. Ji išeis į kelią ir neturės ką veikti, neturės ko pribaigti. Ji paklaus: „Kur visi dingo?“ Štai kaip viskas bus.“
Neliko ne tik Dievo. Neliko ir laiko:
„Vos nušvitus pilkai brėkšmai jis atsistojo, palikęs miegantį berniuką išėjo į kelią ir atsitūpęs tyrinėjo kraštą, plytintį pietuose. Bergždžią, tylų, bedievį. Pamanė, kad jau spalis, tačiau nebuvo tikras. Jau daugelį metų neturėjo kalendoriaus.“
Pasaulis, kuriame nebeliko vietos ne tik Dievui ir laikui. Pasaulis, kuriame nebėra jokios žmoniškumo galimybės, nereikalingas net ir velniui:
„Vyriškis atsigręžė dar kartą ir apsidairė. Tai, ką berniukas išvydo, buvo apanglėjęs kūdikis: be galvos, išdarinėtas, juoduojantis ant iešmo.“
Ko verti Platono dialogai perskaičius tokius:
- Tiesiog eikim ir tiek. Turim paslėpti savo šiukšles.
- Nes jie pamanys, kad turim daug maisto.
- Taip.
- Ir pasistengs mus nužudyti.
Arba:
- Nebijok, – drąsino jį vyriškis. – Jei jie tave suras, turėsi padaryti tai. Ar supranti? Tšs. Be ašarų. Ar girdi mane? Tu žinai, kaip tai padaryti. Įsikiši į burną ir nutaikai aukštyn. Padarysi tai greitai ir tvirtai. Supratai? Liaukis verkęs. Ar supratai?
- Manau, kad taip.
- Ne. Supratai?
- Taip.
- Pasakyk: taip, tėveli, supratau.
- Taip, tėveli, supratau.
Skaitai ir galvoji: juk tikrai, daug paprasčiau būtų kilstelėti ginklą ir viską užbaigti. Bet tėvas duoda sūnui maksimumą. Duoda viltį, nes tą viltį mato savo sūnuje – jis vienintelis knygoje išlaikęs Žmogaus pavidalą, Žmogaus dvasią. Kartais atrodo, kad jie net ne tėvas ir sūnus. Kad vyriškio sūnus seniai miręs, o šis vaikas – vienintelė galimybė, bent dalele patirti tėvystę, taip išliekant žmogumi.
„Iš ryto juodu stovėjo ant kelio ir vyriškis ginčijosi su berniuku, ką palikti seniui. Galų gale tas gavo ne per daugiausiai. Kelias skardines daržovių ir vaisių. Galiausiai berniukas žingtelėjo prie kelio krašto ir atsisėdo į plėnis. Senis įsidėjo skardines į kuprinę ir susisegė diržus.
- Žinai, turėtum jam padėkoti, – tarė vyriškis. – Aš tau nebūčiau davęs nieko.
- Gal turiu, o gal neturiu.
- O kodėl tau nepadėkojus?
- Aš savo jam nebūčiau atidavęs.“
Štai toks jis, Kelias, kurį perskaitęs imi klausti savęs: Ką ir kiek aš padaryčiau dėl savo sūnaus? Ką ir kiek darau dabar? Kelias, kurį perskaičius norisi verkti, bet nedrįsti, nes tai būtų lyg patyčia tiems, kurie Jame išliko Žmonėmis.
Hermann Broch - Pakerėjimas
Anonimas
Apie knygą: Broch Hermann – Pakerėjimas Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2004)
ISBN: 9986393582
Puslapių skaičius: 432
Knygą nusipirkau vien todėl, kad ant jos nugarėlės parašyti žodžiai mane kažkuo patraukė. O jeigu sieti su pavadinimu – kažkuo pakerėjo. Paprastai knygas perku ne pagal tai, tačiau šį kartą padariau išimtį.
Trumpai apie siužetą..
Don DeLillo – Kosmopolis
Anonimas
Apie knygą: Don DeLillo – KOSMOPOLIS Leidykla: Tyto alba (2006)
ISBN: 998616477X
Puslapių skaičius: 205
„-Kažkur labai giliai, yra tvarka, - pasakė jis. – Modelis, kuris nori būti pastebėtas.
-Tai pastebėk jį.“
Jis – Erikas Pakeris, dvidešimt aštuonerių metų multimilijonierius finansininkas..
Laimonas Tapinas „Laiškanešys, paklydęs dykumoje“
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Iki šiol nebuvo tekę skaityti Laimono Tapino knygų. Bet panašu, kad imsiuosi jų ieškoti. Nes šioji, apie amžinatilsį bene žinomiausią lietuvių kino kūrėją, scenaristą ir režisierių Vytautą Žalakevičių pasirodė tiesiog neįtikėtinai gera.
Vytauto Žalakevičiaus asmenybė mane pirmiausia domina kaip filmo "Niekas nenorėjo mirti" režisieriaus. Man įdomu viskas, kas susiję su šia juosta - tad nekeista, kad radęs uošvio lentynoje knygą pirmiausia perskaičiau skyrių apie tai. Kai ką jau žinojau - kad Žalakevičių užspaudė nerodyti NKVD kariuomenės (nors netiesioginių nuorodų filme, jeigu žiūrėti įdėmiai - pilna, pvz., na, iš kur stribai gauna ginklų dalinti valstiečiams?!, o ir sunkvežimiai, milicininkai). Toliau - filmas buvo pirmiausia parodytas Maskvai ir gavo jos pritarimą, nes lietuvių cenzūros vadai jau buvo pasiruošę jį užgniaužti. Netgi - istorija detektyvinė, Žalakevičius su sėbru vogė juostą ir skraidino ją slapta Maskvon, ten suorganizavo peržiūrą ir gavo "dobro". Kodėl? Gal todėl, kad "lietuvis šaudo į lietuvį - kas geriau gali būti?", kaip liūdnai pastebi kažkuris iš L. Tapino kalbintų V. Žalakevičiaus kolegų. Bet čia tik apie šį filmą.
Apskritai, visa knyga nepaprastai įdomus, labai gyvas sovietinės kartos talentingo menininko portretas. Kaip žinote, žodžiai "talentas" ir "gerumas" ar pan. ne visada sugyvena drauge. Žalakevičiaus atveju tai buvo ypač ryšku - jis pykdė visus ir ant jo pyko visi: valdžia(-ios), kolegos, draugai, moterys. Bet kas man labiausiai įstrigo - tai L. Tapino sugebėjimas sukurti tokią atmosferą, kad knygą sunku skaityti ne dėl teksto sklandumo problemų (jų nėra ir negali būti), bet dėl to, kad pavargsti nuo asmenybės. Pavargsti nuo "Žalos" (tokia buvo V. Žalakevičiaus pravardė). Ir dar vienas dalykas - perskaitęs knygą labai ryškiai supratau: visi tie "jaunieji intelektualai", kurie negyveno sovietiniais laikais, neturi jokios teisės smerkti tuos menininkus kaip sovietinio režimo kolaborantus. Tai turi teisę nebent tie, kurie sėdėjo lageriuose ar kalėjimuose (pvz., A. Miškinis) ir kurie rinkosi nekompromisinį gyvenimą. Bet tie, kurie kas yra sovietinis režimas žino tik iš pasakojimų ar labai jaunų dienų - tikrai to daryti neturėtų. O knygą tą režimo atmosferą, jo sienas, kasdienybę ir tai, kaip jis gniuždė žmones ir vertė juos šizofrenikais, perduoda puikiai, gal net genialiai. Ir dar labai įstringa beveik visų kalbintų aktorių mintis - "Žalos" bijojo labiau už velnią. Per filmavimus verkdavo, drebėdavo, kankidnavosi. Bet po to lygiai taip pat bijodavo nebegauti pasiūlymų filmuotis pas jį, nes šis despotas sugebėdavo iš aktoriaus ištraukti tai, ką geriausia pastarasis gali parodyti.
Žalakevičius kaip žmogus iškyla labai nepatraukliai, ypač santykiuose su moterimis. Jis turėjo jų ne vieną, tris žmonas, bet kaip su jomis elgdavosi... L. Tapinas daro froidišką išvadą - iš dalies dėl to kalta V. Žalakevičiaus motina, visą laiką išlaikiusi milžinišką įtaką vienturčiam sūnui, o nė viena moteris nesugebėjo būti už ją stipresnė.
Man nepaprastai įstrigo paskutiniuose puslapiuose kažkokio tikriausiai žinomo kultūros veikėjo paviešinta replika: "Jeigu tai bus dar viena adoracija, aš pranešiu..." (ar "imsiuosi žygių" - neturiu po ranka knygos, dėl citatos tikslumo negarantuoju), kuri parodo, kad nė velnio iš to sovietinio "pranešimų" paveldo neišsivaduota, kad įvairios "Damy v čiornom" vis dar geidaujamos ir tragedija, kai jų nėra. Beje, knyga nėra adoracija. Tai - nuosekli, nuoširdi ir, sakyčiau, objektyvi gyvenimo studija. Nors autorius, man rodos, V. Žalakevičiui ir simpatizuoja ar bent jau atkakliai bando jį suprasti. O supratimo priemonės pačios įvairiausios, bet labai, labai gausios: artimųjų laiškai, žmonių atsiminimai, asmeninių interviu epizodai - apdorotas milžiniškas kiekis medžiagos, bet apdorotas taip puikia, kad K. Navakas net išvadino L. Tapiną "persų audėja". Ir yra teisus.
Na, ir pabaigai dar viena mintis, berods - Skirmanto Valiulio (vėlgi dėl citatos tikslumo negarantuoju). Kur tie V. Žalakevičiaus ir kitų "sovietinės kartos" režisierių kritikų darbai, kur tie filmai ir knygos į stalčių... ?
P.S. Ar žinote, kad V.Žalakevičiaus filmai, tas mūsų daugelio nemylimas, nuobodus lietuviškas kinas, skynė apdovanojimus ne tik sovietinėje erdvėje? Man beveik buvo naujiena...
P.P.S. Čia galite paskaityti visą skyrių apie "Niekas nenorėjo mirti
".
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .