Naudotų vadovėlių ir knygų mugė
Dalius
Rugpjūčio 29 d., šeštadienį, nuo 11 val. Vilniuje, Žirmūnų g. 2, prie prekybos centro “Iki-Minskas” visi norintieji galės parduoti ir įsigyti vadovėlių ir knygų, reikalingų naujiems mokslo metams.
Daugiau informacijos: http://www.iki.lt/lt.php/spaudai/?id=396
Kurt Vonnegut „Katės lopšys“
Laiqualasse
Apie knygą: Kurt Vonnegut – Katės lopšys Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9955640235
Puslapių skaičius: 303
Maždaug prieš savaitę visai netikėtai ir neplanuotai nusitvėriau ir dar labiau netikėtai greitai perskaičiau šią knygą. Ta proga beveik taip pat netikėtai greitai prisiruošiau parašyti ir keletą komentarų apie ją.
Pervertus titulinį puslapį, akį patraukia turinys. Ne kažkokiais skambiais skyrių pavadinimais, bet tuo, kad tęsiasi keletą puslapių, o knyga ypatingai stora nėra. Pasirodo, knygos skyriai užima po vieną-du puslapius, yra tik keletas ilgesnių. Sakyčiau – puikus sprendimas, leidžiantis knygą skaityti po truputį, tarpe kitų užsiėmimų. Aišku, galima teigti, jog toks skaitymas nėra geras ir įsijausti į skaitomą kūrinį įmanoma tik skaitant ilgai ir nuosekliai, bet man šiuo atveju taip tikrai nebuvo.
Po turinio jau prasideda ir pati knyga. Tarsi bendras epigrafas pateikta ištrauka iš „Bokonono knygų“, kur teigiama, jog visa, kas parašyta šioje knygoje, yra melas. Taip ir nesuprasi, ar tą patį skaitytojas turėtų pagalvoti ir apie „Katės lopšį“, ar čia tiesiog išankstinis supažindinimas su viena iš centrinių siužeto ašių – keista religija bokononizmu. Tiesa, perskaičius knygą, frazės prasmė ima darytis aiškesnė.
Už epigrafo jau atsiranda ir siužetas. Jis gana įdomus: atrodo, kad visą laiką kažkas vyksta – nėra dešimtpuslapinių vietovės aprašymų ar ilgų refleksijų apie gyvenimo beprasmybę, - bet galų gale supranti, kad beveik nieko ir neįvyksta. Labai trumpai sukonspektavus romano fabulą, gali pasirodyti, jog tai kūrinys apie pasaulio pabaigą, nors pasaulio pabaiga ateina tik pačioje pabaigoje, o likusioje knygos dalyje prie jos ir artėjama labai nepastebimai ir apdairiai, kad skaitytojas sunkiai suprastų, kaip viskas baigsis. Įvykių dėstymas primena tuos pusantro impresionistinio kūrinio, kuriuos esu skaitęs mokykloje – viskas sudėta iš atskirų vaizdelių, kartais jungiamų, regis, tik to paties pagrindinio veikėjo. Toks pasakojimo stilius yra kartu ir bene įdomiausia, ir, mano supratimu, silpniausia knygos grandis. Įdomiausia dėl to, kad netradicinė ir tinkama pašiepti šiuolaikinę visuomenę; silpniausia todėl, kad greitai ima pabosti, pasakojimas atrodo dirbtinai ištemptas ir ima kilti klausimas, ar tikrai autorius žinojo, apie ką rašo.
Greičiausiai žinojo, nes nors ir palikta daugybė neatsakytų klausimų, perskaičius knyga neatrodo dirbtinė. Kaip tik priešingai – daugelis aprašytų situacijų yra labai realistiškos, nors vykstančios juokingoje bananų respublikoje San Lorense arba makabriškame nežabotų tyrimų institute. Ir netgi fantastikos truputėlis įpinama, būtent tiek, kiek ir reikia, kad būtų įdomu, bet pernelyg nenutoltų nuo realybės. Tiesa, toji fantastika įvedama smarkiai kitaip, negu visas likęs siužeto vystymas – pasakojimas pasidaro nenuoseklus ir pamatoma, jog lyrinis subjektas (ech, koks linksmas terminas – toks lyruojantis liūliuojantis subjektyvus subjektas :D) rašo kažkada ateityje ir gali vertinti savo veiksmus bei žino gerokai daugiau, nei žinojo veiksmo vystymosi metu. Jei tokių epizodų pasitaikytų daug dažniau – būtų viskas gerai. Dabar jie yra lygiai trys visoje knygoje – pačioje pradžioje, tame fantastikos įvedime, ir dar kalbant apie vieną sutuoktinių porelę, tiksliau jų mirtį. Mažoka, todėl vėl susidaro nedidelis neišbaigtumo įspūdis.
Taigi, prirašiau jau beveik visą puslapį Word‘e, o dar nieko protingo, regis, nepasakiau. Tiesiog knyga ne tokia, apie kurią galima daug kažko protingo rašyti – norint suvokti ir įvertinti, reikia perskaityti. Tą padaryti rekomenduoju.
Subjektyvus įvertinimas – 8/10.
Komiška erotika
offca
Apie knygą: Terry Southernas , Masonas Hoffenbergas – Pupytė Kendi Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640844
Puslapių skaičius: 166
N-16.
Nors jie ir taip viską žino.
Skaitydamas “Pupytę Kendi“ pirmą kartą susimąsčiau apie kišeninio formato žanrą. Įprasta, kai tai esti koks detektyvas, trileriukas, meilės romanas ar mokslinės fantastikos kūrinys. Bet, jei tai būtų koks Dostojevskis, filosofinis traktatas ar antikos literatūra, man atrodytų keista ir kvaila knygleidybos perversija. Erotiniam romanui kišenė lyg būtų pats tas simbolis, tačiau viešoj vietoj vyriškiui tokios literatūros skaitymas gali sukelti fizinių nepatogumų, įpareigojančių, prieš pakylant nuo sėdimosios, kūrinį pabaigti ir po to kelis kartus giliai pakvėpuoti.
Nieko neįpareigojantis, lengvas 1958-ųjų Terry Southern‘o ir Mason Hoffenberg‘o romanas atrodo lyg bulvarinė, vulgaresnė, atviresnė Nabokovo „Lolitos“ (1955 m.) versija, pabaigoje metamorfuota į markizo d‘Argens‘o „Teresę filosofę“ (1748 m.). Tik čia nimfetė vyrėlesnė, ūgtelėjusi, prisirpusi studentė Kendi, kurios kelnytėse dedasi įprasti dalykai, tačiau galvoje smygso toks prigimtinis peroksidiškumas, kad nori nenori anekdotiškos situacijos ima vykti ir jos realiame pasaulyje.
Kodėl?- atsiduso ji.- Ak, nežinau. Tokios jau yra tos mergaitės, niekada gerai nežino, ko nori… ar ko joms reikia. Ak, nežinau, turbūt noriu, kad viskas išeitų kuo puikiausiai.
O viskas gaunasi, kaip visada. Kaip visada pas Terry Southern‘ą, kuris Stenliui Kubrikui padėjo juodai susatyrinti „Dr. Streindžlavo“ (Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb) scenarijų. Taip ir „Pupytėje Kendi“ – negali nustoti juoktis net kai Kendi tėtis gauna kastuvėliu per viršugalvį, Kendi dėdė sanguliauja šalia ligonio lovos su dukterėčia ar vyksta finalinis incestas šalia šventojo Budos statulos.
Vietomis komiškas komizmas virsta spalvotu komiksu, kur autorių fantazija viršija sveiku protu suvokiamos realybės ribas. Bet tai nepersūdo kūrinio, o tik prideda sąmojo ir įvairumo.
Nors iš pradžių „Pupytė Kendi“, kaip visa skandalingesnė literatūra buvo išleista liberalioje Paryžiaus „Olympia Press“ leidykloje, pasirašyta Maxwell Kenton‘o pseudonimu (beje, Nabokovo „Lolita“ taip pat pirmą kartą buvo išspausdinta ten pat), šios knygutės nereikėtų įvardyti nepadoria. Seksualumas ir erotika nėra romano pagrindas. Tai - tik priemonė, padedanti atskelsti erotiškąjį gyvenimo komizmą. Ale, tikiu, kad „Playboy“ ir „Tik Vyrams“ skaitytojai mielai praris šį romaną, nesigilindami į simbolius, o pasitenkindami tik pikantišku siužetu. Ir už tai jų nesmerksiu, nes tokių kūrinių pasirinkimas lietuviškoje literatūroje praktiškai yra nulinis.
p.s. Siužeto daug nepasakojau, nes čia jis groja pirmuoju smuiku ir laksto per plačias „amerikietiškųjų grožybių“ oktavas.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Kaip knygynai uždirba iš senų knygų
Mirmeka Alba
Iki rugsėjo 4 d. „Baltų lankų“ knygynai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose superka senus, tačiau tvarkingus užsienio kalbų vadovėlius. Juos atnešę knygų savininkai knygynuose už juos priklausomai nuo vadovėlio tipo gali gauti 8–12 Lt. Paskui tuos pačius vadovėlius knygynas, su 4 Lt antkainiu, parduoda kitiems skaitytojams.
Plačiau: http://www.15min.lt/naujiena/miestas/vilnius/41/52939/?fid=2
George Orwell – 1984-ieji
Anonimas
Apie knygą: Na, šią knygą taip dažnai aptikdavau visokiuose „must read“ topuose, kad mano smalsumas vieną dieną ėmė ir nugalėjo. Ir dabar dėl to nuoširdžiai džiaugiuosi.
„Niekas nepriklauso tau vienam, išskyrus kelis kubinius centimetrus kaukolėje.“...
Narkomanų gvardija
offca
Apie knygą: William S. Burroughs – Narkašas Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640776
Puslapių skaičius: 184
Lyg tyčia lietuviškai veik vienu metu pasirodė dvi William S. Burroughs‘o knygos: “Narkašas” („Junky“, leidykla „kitos knygos“) ir „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“, leidykla „Baltos lankos“), kažkodėl pavirtę „Nuogas kąsnis”, be abejo, žymiai vertesnė, tiksliau – vertingiausia Burroughs‘o knyga, tačiau pakako pamatyti pavadinimo vertimą ir noras skaityti „nuogybes“ praėjo (detalesnį noro praėjimo pagrindimą galite rasti čia), tad ėmiausi „Narkašo“.
Skaityti šią knygą šiandien kebloka. Iš dalies dėl to, kad panašaus siužeto knygų yra ir daugiau (Guy Champagne “Aš buvau narkomanas”, Irvine Welsh “Traukinių žymėjimas”, kad ir lietuviškasis Kosto Kauko “Musei geriau”), aprašoma narkomaniško egzistavimo situacija jau nebestebina, ypač jaunimo, o, kad suvoktum visą knygos chuliganiškumą, turėtum gyventi penktojo-šeštojo dešimtmečio Amerikoje. Tiesą sakant, man „Narkašas“ yra įdomus tuo, kad tai pirmasis Burroughs‘o parašytas romanas. Deja, tiek literatūriniu, tiek siužetiniu požiūriu šis kūrinys yra vidutiniškas. Jame nerasite naujų prozos rašymo metodų, radikalių stiliaus laužymų, žymiojo cut-up metodo, nepersisotinsite ir fantasmagorišku haliucinaciniu turiniu.
Autorius, pats būdamas narkašu, sukonspektavo savo patirtį, praeitį, potyrius. Menkutė įžanga ir narkomano istorija įsisuka į uždarą ratą. Baisiai nuobodų ir rutinišką. Gana statistiška, sausa knyga atpasakoja kas, kur, kokius kvaišalus parduoda, kokia jų kaina perkant didmena, kiek galima užsidirbti stumdant pačiam, kokie yra legalūs ir nelegalūs būdai prasimanyti kvaišalų, jų rūšys ir vartojimo subtilybės, kokios gresia už naudojimą, platinimą, laikymą bausmės, kaip skirtingi narkotikai veikia organizmą, priklausomybės atsisakymo galimybės, abstinencijos simptomai ir kiti panašūs narkomano kasdienybės ypatumai. Visa tai išdėstyta vienodu, sausu ritmu, lyg skaitytum paskaitų medžiagą studentams skirtame beletrizuotame vadovėlyje, ar žurnalistinį reportažą kriminalinėje skiltyje.
Perskaitę „Narkašą“ nepažinsite stulbinančiojo Burroughs‘o rašymo stiliaus, bet galite geriau pažinti patį autorių, iš arti pažvelgti į jo, kaifo perpildytą, gyvenimo tarpsnį. Pamatyti tą laiptelį, nuo kurio atsispyręs, rašytojas pakliuvo tarp garsiausiųjų bitnikų rašytojų.
Knyga išleista „Intro“ serijoje. Kokybiškas vertimas pateikiamas su lietuvišku narkomanų slengo žodynu. Nors lietuviškasis slengas paimtas iš paskutiniojo dešimtmečio, tačiau tikrai buvo verta laukti kelerius metus anonsuojamo leidimo.
Apnuoginta „Narkašo“ egzistencija - praėjusio amžiaus „dugno kultūros“ paveikslas, turintis patikti nestandartinę literatūrą mėgstantiems skaitytojams.
Kartą narkašas, visada narkašas. Gali liautis vartoti, bet, sykį užsėdęs, nuo kaifo laisvas nebūsi.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Dainuok, mūza!
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Mūsų visas kiemas sirgo už trojėnus (būtent taip Trojos gyventojai vadinami N. Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ lietuviškame vertime). Nežinia, kodėl nemėgome achajų – gal dėl to, kad lietuviai mėgsta užjausti pralaimėjusius, o gal dėl to, kad trojėnai gynėsi nuo užpuolikų? Iki šiol man užuominos į graikų mitus yra kabliukas, kuris patraukia skaityti kūrinį. O graikų mitus mėgsta naudoti ne vienas ir ne du rašytojai, taip pat ir fantastai (pvz., H. L. Oldie „Herojus turi būti vienas“). Taigi, Dano Simmonso „Ilium“ patraukė jau pavadinimu ir aprašymu – Homero „Iliados“ siužetas, mintys ir idėjos per mokslinės fantastikos prizmę! Ir nors kiek gąsdino knygelės storis – 642 p. – bet pasiryžau imtis.
Pirmasis įspūdis: velniava, koks sunkus tekstas! Vis dėlto, paprastai fantastinių romanų kalba netgi originale nėra labai žodinga, meninės priemonės neretai aukojamos siužeto ar idėjų labui. Šįsyk gi turi grūstis ne tik per technines kosminių skrydžių detales, bet ir per... W. Shakespearso (Šekspyro) sonetus, dramas, M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ citatas, dar gerai, kad „Iliados“ veikėjai atrodo savi, tarsi buvę kiemo draugai, o siužeto detalės – tik primirštos. Bene pirmą kartą skaitydamas fantastinį kūrinį, aš pajutau bendrojo literatūrinio išsilavinimo trūkumą! Ir tai – ne Sapkowkiškas postmodernizmas, žaidimas nuorodomis, kur tiesiog smagiai pakikeni, atradęs peržaistą situaciją, bet panaudojimas kitų literatūros kūrinių kaip įrankių atmosferai, siužetui ar veikėjų paveikslams kurti. Taigi, skaitant ne pro šalį būtų buvęs šalia ne tik anglų – lietuvių kalbos žodynas, bet ir „Audra“. Be to, bene pirmą kartą fantastikoje galima sutikti nuorodą į A. Solženytsino „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, vėliau radau, kad yra nuorodų ir į V. Nabokovo kūrinį ("Ardoro Ada"). Įdomiai paliečiama ir antisemitizmo tema (jam prognozuojama penkių tūkstančių metų trukmė), truputis graikų filosofijos. Tad knyga tikrai turtinga.
Siužetas – įtraukiantis, o kadangi jis pinamas iš trijų siužetinių linijų. Kai vienoje tampa nuobodoka, gelbsti kita. Kaip jau aišku iš pavadinimo, knygoje veikia ir graikai (achajai), ir trojėnai: Achilas, Odisėjas, Hektoras, Elena (kaip gi be jos). Į operaciją „laisvę Elenai“ kišasi Olimpo dievai – Dzeusas, Afroditė, Atėnė, Apolonas. Bet visas kortas sumaišo iš XXI amžiaus gūdumos prikeltas klasikinės literatūros mokslininkas Hockenberris. Kodėl? Cherchez la femme! Antra siužeto linija driekiasi Žemėje, kur, kaip ir labai dažnai (anti)utopijose, paskendę hedonizmo ir saugumo liūne, gyvena civilizacijos viršūnę pasiekę žmonės. Tiesa, jie jau nebemoka nei rašyti, nei skaityti, tad lieka tik pagrindiniai užsiėmimai: trumpoji dauginimosi proceso dalis be rizikos susilaukti palikuonių, vakarėliai, maistas ir gal drugelių kolekcionavimas. Jų gyvenimo trukmė Žemėje – lygiai šimtas metų, po to – iškeliauja į post-žmonių kolonijas danguje, kur, kaip mano, toliau tęsia malonią ir nevarginančią egzistenciją. Tokioje kompanijoje, be abejo, turi atsirasti atskalūnų (žr. A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“), kurie norės kažko daugiau. „Daugiau“ dažnai reiškia „per daug“, nes randama, jog nemokami pietūs – tik pelėkautuose. Na, o trečiąją liniją brėžia man bene mieliausi šio pseudoepo veikėjai – moravecai, arba autonominiai, biomechaniniai organizmai, žmonių paskleisti po Saulės sistemą Prarastojo Amžiaus metu. Supaprastintai pagal fantastikos klišes – kiberiai (Wordo taisytuvas tik ką pataisė į „kibirus“ ;). Užtat kokie kiberiai! Būtent jiedu (Mahnmutas ir Orphu iš Ijo) yra senosios Žemės literatūros gerbėjai: Mahnmutas – Shakespearso, o Orphu – Prousto. Būtent jų šnekos labiausiai vertė vargti, pūgšti bei planuoti apsiskaitymo spragų kaišymą. Be abejo, šios margos kompanijos keliai maždaug knygos viduryje ima susikirtinėti, ir tada prasideda...
„Mano vardas – Hera“, - taria deivė, - „ir aš atėjau išvaduoti jūsų, kvaili kvaili moravekai, nuo apgailėtinumo visam visam laikui. Aš niekada nemėgau jūsų padermės.“
Kol ji kalbėjo, aš – laukiau. Pagaliau, tai – Hera, Dzeuso žmona ir sesuo, dievų valdovė ir pati galingiausia iš visų deivių. Na, nebent Atėnė jai prilygsta. Bet turbūt tai buvo žodžiai „jūsų padermė“ iš frazės „aš niekada nemėgau jūsų padermės“. Aš gimęs XX amžiaus viduryje, gyvenau ir XXI amžiuje, esu girdėjęs tokius žodžius anksčiau – per dažnai. Kad ir kas benutiktų, aš nutaikiau lazdą ir trenkiau į arogantišką kalę. Nebuvau tikras, kad 50 000 voltų paveiks deivę“. (p. 487)
Košė. Deja deja, kiek stiprus ir patrauklus yra viso kūrinio vystymas, tiek apmaudžiai nuvilianti atomazga ir prologas į antrąją dalį. Pradžioje scenos, panašios į cituotą, atrodo vykusios ir vietoje. Bet vėliau kažkas suyra Danijos karalystėje. Beveik išnyksta interteksto malonumas. Lėtus samprotavimus keičia energingas, bet nelabai protingas veiksmas (turiu alergiją išsigelbėjimams paskutinę akimirką, kai prieš tai niekam tikęs veikėjas staiga pilotuoja nevairuotą aparatą it koks A. Skywalkeris). Mokslinės fantastinės idėjos vis labiau primena magiškosios fantastikos visaleistinumą, net ne kosminę operą. Galiausiai – akis pradeda badyti loginės siužeto skylės. O kai paaiškėja, kad su pabaiga niekas nesibaigė, kad išsirišo pusantros linijos... Rimtai suabejoji, ar imsiesi antrosios, dar storesnės dilogijos dalies „Olimpas“.
Reziumuoti? Kūrinys turtingas, plečiantis žinias, siūlantis ieškoti ir žvelgti plačiau, tikrai ne eilinis fantastinis romanas. Kita vertus, arba pabaigoje pataikaujama action mėgėjams, arba aš visiškai nesupratau autoriaus kūrybinio sumanymo, nes taip staigiai keisti kūrinio atmosferą iš dramos į bajavyką – tai nervinti ir vienus, ir kitus skaitytojus. Pirmieji, manau, neįveiktų lėtų pirmųjų dviejų trečdalių, o antrieji liks nusivylę atomazgos banalybėmis ir trach-babach. Tad – einu ieškotis W. Shakespeare „Audros“. O tada spręsiu, ką gi daryti su „Olympos“.
Fantastams ir ne tik
Mirmeka Alba
Nauja porcija fantastinių knygų iš "Homo sapiens" knygyno:
Vėl ne paaugliams
offca
Apie knygą: Robert A. Heinlein – Erdvėlaivių kariai Leidykla: Bonus animus (2009)
ISBN: 9789955754114
Robert'o A. Heinlein‘o pristatinėti nereikėtų, kaip ir jo romano „Erdvėlaivių kariai“. Pagal jį Paul‘as Verhoeven‘as susuko puikų to paties pavadinimo filmą, kuris jau susilaukė dviejų prastų tęsinių. Prieš imant į rankas romaną svarsčiau, ar noriu dar kartą patirti kvailą vabalų šaudymą ir, matyt, jei ne autoriaus pavardė ir 1960-ųjų „Hugo“ apdovanojimas, būčiau spjovęs į šį militaristinį mokslinės fantastikos kūrinį.
Skaitant, ne karto matytos (čia pasidarbavo vienos vietinės televizijos pomėgis kasmet parodyti pernai visus rodytus filmus, ir taip kasmet) ekranizacijos siužetas nuolat kabojo prieš akis. Nemačiusiems reiktų papasakoti, kad kalba eina apie, žmoniją iš kosmoso puolančią, vabalų rasę ir kovą su ja. Iš pradžių su baime laukiau, kada prasidės tas nariuotakojų šlavimas nuo planetų paviršiaus, bet jo nebuvo; pamaniau - nieko čia tokio, filmo pradžioje taip pat vyko pagrindinio veikėjo, Džonio Riko, apmokymai, bet knygoje tų karinių manevrų subtilybių buvo tiek, kad „Vabalų karas“ prasidėjo tik romaną įpusėjus. Tarpžvaigždinis karas prasidėjo ir ... po kelių puslapių dingo, vėl ėmė lietis nuobodūs karinių dalinių struktūros aprašymai, karinių laipsnių pavadinimai, jų užsitarnavimo galimybės, subordinacijos ypatumai su schemomis. Jaučiausi lyg skaityčiau ne fantastinę, o privalomą karo meno teorijos vadovėlį, maža doze atmieštą autoriaus memuarais, kur persipina militarizmo istorija, tradicijos, mokslas, technika. Dabar suprantu, ką reiškia prie romano lipdomas apibūdinimas „militaristinis“. Galbūt kiti ras tame žavesio, bet man visų karinių subtilybių romane buvo gerokai per daug.
Atmetus perlenktą lazdą su tarnybinio pavaldumo subtilybėmis ateities armijoje, „Erdvėlaivio kariai“ – meistriškai susuktas romanas, pirmenybę teikiantis ne pramanui, o žmogaus asmenybės raidai. Pasakojimas vyksta pagrindinio veikėjo lūpomis - Džonis Rikas aprašo savo patyrimus Federacinėje tarnyboje ir tuo pačiu atskleidžia Heinlein‘o įsivaizduojamą Žemės ateities scenarijų su keistoka politine santvarka, kurioje norintys ras ir fašizmo, ir rasizmo, ir militaristinės utopijos bruožų. Gana nepopuliarus Heinlein‘o politinis požiūris, išdėstytas „Erdvėlaivių kariuose“ vertinamas prieštaringai ir dažnai analizuojamas atskirai nuo Džonio Riko ir „Vabalų karo“ siužetinių linijų. Nepatiko ir man autoriaus ateities vizija: labai jau nederėjo skraidymas tarp žvaigždžių su antidemokratiška visuomenės santvarka. Tikiuosi iš šios knygos idėjų nesisems dabarties ir ateities politiniai lyderiai.
„Erdvėlaivių karių“ berniukų vertimas vyrais-kariais mašinomis panašus į matytą Kubrick'o „Metaliniame apvalkale“ (Full Metal Jacket): silpniausi neišlaiko apmokymų tempo ir krūvio, o stipriausieji užkonservuoja savo smegenis į apvalkalą, kurio tikslas tik tinkamai vykdyti įsakymus. Daug siužetinių panašumų ir su Orson Scott Card‘o romanu „Enderio žaidimas“.
Geriausi dalykai gyvenime matuojami ne pinigais, už juos mokama agonija, prakaitu ir ištikimybe... ir pati brangiausia gyvenime kaina yra pati gyvybė – tai didžiausia kaina, kuri mokama už didžiausią vertybę. (91 p.)
Romanas išleistas jaunimui iki 18 metų skirtoje serijoje „Z-7“ . Puikus kūrinio vertimas su naudingomis vertėjo pastabomis. Visgi abejoju, ar paaugliams bus įkandama „Erdvėlaivio karių“ utopinė-militaristinė filosofija. Bet kokiu atveju, tai dar viena, verta dėmesio knyga lietuviškosios fantastikos knygleidybos padangėje.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Milan Kundera – Nepakeliama būties lengvybė
Anonimas
Apie knygą: Milan Kundera – Nepakeliama būties lengvybė Leidykla: Amžius (1993)
ISBN: 998616432X
Puslapių skaičius: 192
„Nepakeliama būties lengvybė“ – tai dar vienas Kunderos žaidimas, dar vienas spektaklis, dar viena scena, kurioje viskas sprendžiama čia ir dabar – tiksliai, preciziškai ir įvertinus visas galimas alternatyvas.
„Ne būtinybė, o atsitiktinumas yra sklidinas burtų. Jeigu meilei lemta tapt neužmirštama, nuo pat pirmos akimirkos prie jos turi lėkti atsitiktinumai, tarsi paukščiai ant Pranciškaus Asyžiečio pečių.“
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .