The Iron Dragons Daughter
Inkognito
Apie knygą: Michael Swanwick – Geležinio drakono duktė Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972440
Puslapių skaičius: 320
Michaelis Swanwickas yra originalus ir universalus anglosaksų rašytojas fantastas. Lietuvių skaitytojui jis jau pažįstamas iš romanų „Vakuuminės gėlės“ ir „Žemės kaulai“. Šiemet „Eridanas“ išleido jo romaną „Geležinio drakono duktė“. Šis romanas labiausiai mėgstamas rašytojo fanų ir vadinamas pačiu geriausiu. Būtent jis paskatino Vladimirą Vasiljevą parašyti „Raganių iš Didžiojo Kijevo“ .
„Geležinio drakono dukters“ istorija vyksta keistame, originaliame Swanwicko sukurtam pasaulyje. Romano žanras įvardijamas Science Fantasy (mokslinės magiškosios fantastikos) terminu, tai mokslinės ir magiškosios fantastikos mišinys. Science fantasy subžanrui galime priskirti ir Roger Zelazny, Thomas T. Thomas „Lokio kauke“, bet tai nepanašūs kūriniai.
Romano protagonistė jauna mergaite Džeinė kartu su kitais vergais dirba elfų valdomoje mechaninių kovinių drakonų gamykloje, ten ji susipažįsta su senu ir klastingu drakonu, kartu su juo ištrūksta į laisvę. Vėliau jie išsiskiria ir skaitytojas sekdamas Džeinės gyvenimą pasineria į keistos visuomenės sūkurį. Po įvairių nuotykių drakonas sugrįžta ir jo tikslai sutampa su Džeines - sunaikinti šio pasaulio deivę, gyvenančią paslaptinguose spiraliniuose rūmuose.
Knyga rekomenduojama tiems, kam atsibodo skaityti šablonų ir klišių prigrūstas knygas. 2009 metais pasirodė dar vienas romanas, kurio veiksmas vyksta šitame keistame, bet įdomiame pasaulyje „Dragons of Babel" („Babelio drakonai“), belieka tikėtis, kad „Eridanas“ išleis ir ją.
Swanwicko elfai nepanašūs į Tolkieno, jie labiau žemiški ir purvini. Elfai užima privilegijuotą padėtį kitų rasių atžvilgiu. Kai kurių personažų vardai labai savotiški. Romano kalba sodri ir vaizdinga, dialogai išraišking.
Man kur kas labiau patiko uz "Žemės kaulus". Tai tarsi keistas, bet neblogas kokteilis, suplaktas iš fantasy ir science fiction atributų.
Įvertinimas dešimtbalėje sistemoje: 8
Apie
offca
Apie knygą: Cormac McCarthy – Laukinių arklių pakerėti Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2009)
ISBN: 9789986395003
Puslapių skaičius: 344
“Laukinių arklių pakerėti“ (orig. All the Pretty Horses, 1992 m.)– pirmoji Cormac McCarthy knyga lietuviškai. Po jos buvo įsiurbiantis „Kelias“.
Kurį laiką atidėjinėjau „Arklius“, nes ne taip seniai buvau matęs ne perdėm stulbinančią šio romano ekranizaciją. Tačiau su McCarthy taip jau yra: kartą paragavęs, negali sustoti. Rašytojas turi savo braižą: pagaulų ir leidžiantį dievinti, nors ir neorientuotą į lengvo skaitalo ieškotojus. Be dvejonių sutinku - JAV literatūros kritikas Harold‘as Bloom‘as buvo teisus statydamas McCarthy kūrybą į vieną lentyną su William Faulkner, tačiau McCarthy mane žavi ir savo niūriu „remarkiškumu“ bei neapčiuopiamu „beketiškumu“.
„Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau. Čia nebuvo nieko. Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau, jie neišėjo, bet čia nieko nebuvo.“
Autorius seka istoriją ir, rodos, jam mažiausia rūpi, skaitytojas keiksis ar ne, laužydamas galvą, kuriam veikėjui priskirti dialogą, veiksmą, potyrį. Vienodu tempu, su Merso (iš A. Camus „Svetimo“) šaltakraujiškumu ir bejausmiškumu aprašo tiek meilės sceną, tiek peilio smeigimą į širdį, laidotuves, skausmą ir džiaugsmą. Krūva buities detalių, kvapų, daiktų, bet perkrova nejaučiama – palikta vietos ir skaitytojo vaizduotei, kuri čia netgi būtina.
Lyg jau amžinybę stebėtum kažkieno gyvenimą ir viskas tau seniai butų įgrisę. Lyg džinas, įkalintas veikėjų kūnuose, perduotų informaciją kažkam aukščiau: kartais žodžiai patys veržiasi iš krūtinės, o reikiamiausiu momentu neturi ką pasakyti. Stebi neteisdamas, nepriekaištaudamas, nepatardamas, dirbtinai nebandantis pakreipti įvykių įdomesne linkme. Stebi ir raportuoja vyriškai brutaliu tonu: be pagrąžinimų, akylai, logiškai, niūriai, nemeluodamas. Nors, ne … rašant apie arklius ir juos gaubiančius kerus atsiranda naujų, švelnių potėpių. Ne veltui toks kūrinio pavadinimas.
Romanas porina apie drąsaus šešiolikmečio, Džono Greidžio ir jo draugo, Leisio Roulinso, kelionę arkliais iš Teksaso į Meksiką. Jis nori dirbti kaubojais ir įsidarbina, ir netenka darbo, ir papuola į kalėjimą ir dar patiria daug nuotykių. Simboliškai pavadintoje “Nekaltojojo prasidėjimo” asjendoje Džonas net įsimyli ir daug dėl meilės paaukoja. Bet būtent taip grūdinasi plienas. Taip klaidžiame būties akligatvyje iš berniukų tampama vyrais.
„<…> Dievas gerai daro jauniems žmonėms visų gyvenimo tiesų neatskleisdamas iš pat pradžių, kitaip jiems išvis neužtektų drąsos pradėti.“
Beje, kalbant apie šį romaną reikia pasakyti, kad tai vesternas. Tik ne toks tradicinis, kokius paauglystėje matėme Zane Grey ar J.F. Cooper knygose. Čia tiktų naujadaras „modernus folkneriškas vesternas suaugusiems“. Tokio paaugliui į rankas neįkiši. O ir ne kiekvienam brandžiam veiksmo mėgėjui patiks raizglus tekstas. McCarthy parodė, kad ir pigaus žanro rėmuose galima sukurpti šedevrą vertą „Amerikos Nacionalinės knygos premijos“ .
Reikia pasidžiaugti ir nepriekaištingu Violetos Tauragienės vertimu, bandant perteikti visą McCarthy sintaksinį žavesį.
Perfrazuojant vieną muzikinę frazę apie amžinatilsį Johnny Cash pasakysiu: „jeigu tu neskaitei Cormac McCarthy, tai tavo literatūriniame išsilavinime yra didelė skylė“.
„- Pasakyk man kas tave slegia,- pasakė jis.
- Negaliu.
- Pasakyk man.
- Kaip man žinoti, kas tu esi? Ar aš žinau, koks tu vyras? Koks vyras mano tėvas? Ar geri viskį? Ar lankaisi pas kekšes? Ar jis tą daro? Kas yra vyrai?
- Aš tau papasakojau tai, ko niekada niekam nepasakojau. Aš tau papasakojau viską, ką turėjau papasakoti.
- Ir kas iš to? Kas?“
p.s. „Laukinių arklių pakerėti“ pirmoji „Pasienio trilogijos“ knyga. Nesitiki, bet tikėsiuos, kad bus ir sekančios.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
"Homo sapiens" fantastinės naujienos
Mirmeka Alba
Kingas, Želazny, Lukjanenka... Kokias dar naujas knygas gavo "Homo sapiens" knygynas, rasite čia:
Kas naujo bus išleista?
Mirmeka Alba
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Ekspresinformacija apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje (07-20 - 07-26):
http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=B0FDC753782811DEBE12746164617373&inlanguage=lt
Rikiuot!
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Robert A. Heinlein – Erdvėlaivių kariai Leidykla: Bonus animus (2009)
ISBN: 9789955754114
Niekad rimtai negalvojau apie tarnybą. <...> A, tiesa, sykį paskutinėje klasėje užsiminiau tėvui, kad vis pasvarstau, ar nevertėtų stoti į Federalinę tarnybą. Manau, tokius pokštus krečia visi vaikai, kai horizonte ima šmėkščioti aštuonioliktas gimtadienis (p. 25)
Verda, oi verda Lietuvoje ginčai dėl plietybės. O jeigu paėmus Roberto A. Heinleino pasiūlymą - pilietybė tik tiems, kurie atitarnavo armijoje. Ir balsavimo teisė taip pat. Ir apskritai - valdymo teisė. Ir pareiga. Jau šiurpstam? Ne jūs vieni - kiek žinau, vos pasirodę "Erdvėlaivio kariai" sukėlė pasipiktinų bangą: romanas išvadintas ne tik militaristiniu, bet ir fašistiniu. "Šviesaus fašizmo" stiliumi buvo sukurtas ir to paties pavadinimo Paulo Verhoveno filmas, kuriame net kariškių uniformos priminė nacių, ką jau bekalbėti apie Federacijos erelį. Vieni vėlgi piktinosi, kiti įžvelgė, kad P. Verhovenas romano motyvais padarė ironišką propagandinio filmo pavyzdį.
"Erdvėlaivio kariai" pasakoja vieną iš gana dažnų fantastikoje siužetų: kaip jaunuolis - Džonis Riko - tapdamas kariu, tampa ir vyru. Siužetas tiesus it tiltas, be didelių posūkių ar detektyvinių paslapčių. Paklausite - o ką gi čia skaityti tada?
O skaityti yra ką - net jeigu skaitėte "Enderio žaidimą", "Kopą", "Kario mokinį". Mat romanas, nežiūrint kovinių detalių (kurios, beje, irgi gana įdomios - ypač atsižvelgiant į laikotarpį, kada jis rašytas, t.y. tada, kai dirbtiniai palydovai tebūdavo "achu... dydžio fotoaparatai (c) ltsr.lt), anaiptol ne tik apie ateities desantą. Todėl net jeigu matėte filmą, jūs nedaug rasite bendro. Filme pasaulio sąranga buvo vaizduojama gana epizodiškai, ten daugiau dėmesio skirta vabalams, su kuriais kariaujama. Ir dar tik propagandinio filmo aliuzijai tinkančiai šlykštokai meilės istorijai.
Knygoje gi Heinleinas (beje, pats buvęs kariškis) išdėsto konceptualią savaip promilitaristinės visuomenės viziją. Tačiau - kaip bebūtų įdomu - Heinleino pasaulis nėra kokios Lotynų Amerikos pavyzdžio karinė diktatūra. Pasaulį valdo ne armija ir net ne kariškiai. Tačiau privaloma sąlyga tapti piliečiu, t.y. - tuo, kuris gali dalyvauti valdžios struktūrose, yra atitarnauti armijoje. Būti piliečiu - neprivaloma. Tu gali sėkmingai rinktis verslininko, teisininko, santechniko karjerą, karas tau liks tik spaudos puslapiuose. Knygoje yra puikus epizodas, kuriame savanorių registravimo punkte dirbantis buvęs kariškis - be rankų, be kojų - ne tik nesistengia jaunuolių užverbuoti, bet ir visais įmanomais būdais bando juos atgrasinti nuo karinės tarnybos.
Buvę kariškiai (veteranai) savanoriškai prisiima atsakomybę už pasaulį, bet jie ir tik jie nusprendžia, kaip pasaulis turi būti tvarkomas. Kadangi būtent buvimas kareiviu subrandina žmogų atsakomybei ir aukojimuisi. Girdėta, ar ne? "Nepabuvęs kareivėliu..."
Jei du žmonės miršta iš bado ir kanibalizmas - vienintelė mirties alternatyva, kuris iš jų turi daugiau "teisių" gyventi? Ir ar tai - "teisė"? O jei kalbėtume apie laisvę, tai didvyriai, kurie pasirašė tą didingą dokumentą, pasižadėjo nupirkti laisvę savo gyvybės kaina. Laisvė niekad nebuvo neatimama teisė, ją reguliariai tenka pirkti patriotų krauju arba ji visada išnyksta. Iš visų vadinamųjų žmogaus teisių laisvė pati brangiausia ir jos kaina niekad nesumažės. (p. 113)
Tiesa, būtent šis karinio - civilio pasaulio dvipusiškumas, kuriame primas ir antras beveik nesisieja, man ir pasirodė mažiausiai įtikinama Heinleino koncepcijos vieta. Tiksliau - pasaulis tai jau žinojo maždaug XIX a. (ir galvojo, kad problemos jau išspręstos). Deja, kur būtų tas mechanizmas, kuris galėtų sustabdyti kariškius nuo noro pilnai ištiesti letenas ir į "civilį" pasaulį, Heinleinas taip ir nepasako.
Na, o kurių nesudomins promilitaristinė pasaulio tvarkymo koncepcija, tie galės pasirinkti prognozes, kaip ateityje bus ruošiami kareiviai (nors tos prognozės mažai skiriasi ir nuo dabartinių ruošimo metodų, tik tiek, kad grįžusios kūno bausmės), kaip atrodys ateities desanto operacijos ir kokia galėtų būti protingų vabzdžių civilizacija. Taigi - temų apimtis ribota ir knyga tikrai ne kiekvieno skoniui. Bet man ji patiko - pirmiausia, kaip socialinės fantastikos pavyzdys.
Beje, po "Erdvėlaivio karių" Heinleinas visiems pasipiktinusiems trinktelėjo siurprizą - parašė hipišką, pacifistinį romaną "Svetimas svetimoje šalyje". Lauksime ir šios knygos lietuviškai.
Felipe Fernandez - Armesto „Civilizations“
opuso_oposumo
Apie knygą: Felipe Fernandez - Armesto – Civilizations Leidykla: Macmillan an imprint of Macmillan Publishers Ltd (2000)
ISBN: 0333901711
Tai - ne visiems įprastas istorijos vadovėlio stiliumi parašytas nuobodus PhD ir post-doc hibridas, o įkvepiantis naujas požiūris, kai civilizacijos neberikiuojamos į eilutę nuo Egipto iki... Galimybė pažvelgti į viską iš geografijos ir ekologijos pozicijų leido atrasti daugybę naujų dalykų. Kas bendro tarp Venecijos ir Polinezijos? Tibeto ir Papua Najosios Gvinėjos kalniečių? Anglų ir irokėzų gyvenimo būdo? Atogrąžų miškai ir dykumos, senosios Kinijos, Egipto ir Mesopotamijos slėnių civilizacijos nušvinta nauja šviesa. Romos imperija, švietimo amžius ir Florencijos renesansas užleidžia vietą Sacharos gentims, Aleutų salynui šiaurės pusrutulyje ir Indijos vandenyno pirkliams ir piratams.
Iš pirmo žvilgsnio visa ši tautų ir epochų makalynė trikdo, tačiau labiau įsiskaitęs pradedi suprasti, kad pirmiausia tam tikros kultūros ypatybes lemia gyvenamoji aplinka, ir palaipsniui atsiranda ryšys tarp paslaptingųjų miško žmonių - germanų, taip ir nenugalėtų Romos Imperijos, Huronų iš Didžiųjų Ežerų ir karaliaus Artūro legendos apie serą Gaveiną ir Žaliąjį Riterį. Pasakodamas apie Arkties gyventojus, autorius pamini 1884 m. vieno Švedijos teisėjo deklaruotą mintį, kad šiaurės elnių ganyklų saugojimas - visiškai nereikalingas ir nenaudingas dėl samių (tuo metu vadintų lapiais) žemo civilizacijos lygio, nors štai jau vienuolika, o gal ir daugiau amžių jie sėkmingai gyveno tokiomis sąlygomis, kuriomis joks "labiau civilizuotas" švedas nebūtų ištvėręs nė dešimtmečio. Ar tokios kultūros nusipelno būti vadinamomis civilizuotomis? Taip - sako Fernandez-Armesto. Kokie jų šansai išlikti šiuolaikiniame pasaulyje? Į tai atsakymo negali duoti niekas.
Ši knyga yra tikras lobis istorijos mėgėjams. Parašyta nepaprastai sklandžiai ir patraukliai. Kas iš jūsų yra girdėjęs apie garsiausią viduramžių keliautoją - farmacininką Ibn Battuta? O visos tos istorijos apie Kiniją? Vikingų nesėkmės Grenlandijoje?
Knygoje daug romantikos, nėra visaapimančio Vakarų civilizacijos šlovinimo, tačiau tai padaryta taip meistriškai, kad net labiausiai etnocentriškam vakariečiui nėra prie ko prikibti, jei tik jis sugeba žiūrėti į istoriją bent kiek adekvačiai. Ir dar - ji leidžia tikėti tuo, kad net iš pažiūros nereikšmingos ir nieko pasauliniame kontekste nelemiančios etninės grupės yra svarbios.
Galų gale yra tik jūra, žemė, dangus ir tai, kas užpildo visą šitą erdvę.
Felipe Fernandez - Armesto (1950) britų istorikas, keleto populiarių knygų apie istoriją, tarp jų Millennium: A History of Our Last Thousand Years (1995), autorius. Jis yra Oksfordo Universiteto, Moderniosios Istorijos fakulteto narys, Queen Mary, University of London profesorius.
Charles Bukowski – Skaitalas
Anonimas
Apie knygą: Charles Bukowski – Skaitalas Leidykla: Kitos knygos (2005)
ISBN: 995564009X
Puslapių skaičius: 180
Chameleonas. Tik taip būtų galima apibūdinti šią knygą. Jeigu pavyko išvysti tinkamą spalvą – tuomet puiku, jeigu ne – tuomet ši knyga greičiausiai sukels paprasčiausius traukulius.
Siužetas – tikras kokteilis. Ir šis kokteilis, kaip rašoma ant knygos nugarėlės, „suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo“...
Pabiros iš leidyklų frontų
Mirmeka Alba
Liepos mėnesį knygyne “Akademinė knyga” (Vilniuje, Universiteto g. 4) grožinei literatūrai anglų kalba taikoma 25 proc. nuolaida, o "Kolon" leidyklos interjero knygos kainuoja 15 lt. Plačiau: http://www.humanitas.lt/LT
Leidyklos „Tyto alba“ kvietimu kitąmet į 11-ąją Vilniaus knygų mugę sutiko atvykti rašytojai norvegas Josteinas Gaarderis ir britas Simonas Sebagas Montefiore. Plačiau:
http://www.tytoalba.lt/lt/index.php?option=com_content&task=view&id=999&Itemid=86
"Pegaso" knygynas kviečia išsirinkti bet kurias tris knygas iš sąrašo: už pigiausią mokėti nereikės. Plačiau:
http://www.pegasas.eu/new/lt/akcija-3-uz-2-kaina/1213
A.Mickevičiaus bibliotekoje - vis dar remontas
Mirmeka Alba
Mažiausiai iki liepos17 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka skaitytojų neaptarnaus. Turintys knygų ir bijantys skolų, pasiskaitykite:
Knygų išparduotuvė - išandykit ir papasakokit
Mirmeka Alba
Šią savaitę Vilniuje, naujame prekybos centre "N bazė" (Savanorių pr. 176) duris atvėrė pirmoji "Pegaso" knygynų tinklo knygų išparduotuvė.
Knygų išparduotuvėje skaitytojai galės rasti apie 1000 pavadinimų įvairių suaugusiesiems bei vaikams skirtos grožinės, patarimų ir pažintinės literatūros, albumų bei informacinių leidinių, papildomos mokomosios literatūros. Knygų kainos nuo 3 Lt.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .