Pagrindinis Prenumerata Prenumerata el. paštu Apie / Archyvas

Išminčiaus baimė

Justinas Žilinskas


Kaip jau rašiau, pirmoji Kvouto nuotykių knyga „Vėjo vardas“ man patiko. Negaliu pasakyti, kad pritrenkė, sužavėjo, bet tikrai patiko. Po to buvo ir kitų fantasy knygų, įskaitant garsiąją G. R. R. Martino „Ledo ir ugnies giesmę“, kurios autorius šlovina „Išminčiaus baimės“ autorių nuo antrojo tomo pirmos dalies viršelio. Juokingiausia, kad būtent skaitydamas šią knygą aš supratau, jog  persiskaičiau Martino – o kaip kitaip paaiškinčiau tą jausmą, kad, jeigu veikėjui nutinka kažkas blogo, tu nebesitiki, kad jis išsisuks, ir kad bus vis blogiau ir blogiau...  Bet nebūna – P. Rothfussas neseka real politik fantasy pėdomis. Rothfussas yra tarsi antipodas nenaudėliui seniokui – jo knygose blogai baigiasi pirmiausia blogiems veikėjams, geresniems – geriau.

Iš tiesų, atsivertęs „Išminčiaus baimę“ pasijutau kaip grįžęs į ten, kur įdomu ir gera. Galiu drąsiai tvirtinti – tęsinys niekuo ne prastesnis už pirmą dalį. Kai pastebėjau, kad puslapių spėriai mažėja, nuliūdau – antros knygos antros dalies teks laukti iki rudens. Sulaukiau jos žiemą – irgi suvalgiau. Lauksiu toliau. Ar lauksiu kaip laukdavau mamos, negrįžtančios iš parduotuvės? Vargu. Gal labiau kaip sniego šią žiemą: smagu, kai iškrenta, bet per daug neliūdžiu, kai nėra. 

Nežinau, ar yra prasmė atkartoti, kas gi dedasi toliau Kvouto pasakojime?  Iš pažiūros – nieko ypatingo. Kvoutas ir toliau nesutaria su Ambrozu, turi problemų universitete ir su pinigais, ir kai kuriais magistrais, nesiryžta prisipažinti Denai, ieško šeimą išžudžiusių čandrianų... Tiesiog gyvenimas, net nepasakytum, kad labai jau kažkas pasistūmėja į priekį, išskyrus iškeliavimą pas maerį Alveroną. Na, ir gal Devi linija yra kažką žadanti. Bet, kiek suprantu, būtent antrojoje dalyje dar lauks didieji netikėtumai. Bet antrojoje dalyje netikėtumai tokie... Na, kaip čia pasakius – įdomūs, bet ir vėl nieko pritrenkiančio. Vieną trečdalį gaudo plėšikus, kitą trečdalį patenka į paralelinę Fajė šalį ir Ademre mokosi latani, išmoksta, grįžta universitetan jau turtingas... Žodžiu, visą laiką kažkas vyksta. Sunku pasakyti, kas iš visos šios pynės patiko labiausiai, bet turbūt – keli mėnesiai Ademre. Ir – net pats nustebau – buvau pasiilgęs ir universiteto, kai Kvoutas ten sugrįžo. Nes čia Rothfussas visgi stipriai prasisuko...

Ir visgi, ilgą laiką svarsčiau – kas ne taip, kodėl Kvouto nuotykiai neužkabina iki galo (manęs), nepaisant labai įdomios magijos sistemos (kurios, beje, antroje knygoje smarkiai sumažėja), originalių papročių sugalvojimo (žiedų sistema pas Maerį, ademų gestų kalba), sklandaus ir ritmiškai pagaulaus pasakojimo. Kodėl man Haris Poteris, ypač paskutinės knygos, atrodo tikroviškesnės už „Karaliaus žudiko kronikas“? Galbūt keli dalykai: pirma, jau pirmoje knygoje man atrodė, kad Kvouto poezija, baladės ir dainos – skystoki. Palyginus su tuo pačiu meistru Tolkienu, Sapkowskiu ar Martinu, nors Rothfussas daug kalba apie muziką, bet jo poetiniai tekstai yra neįdomūs ir banalūs. Kvoutas kaip menestrelis man įspūdžio nedarė ir toliau nedaro – nekilo noras nei vienos siūlomos baladės mokytis, nei viena nesužavėjo (anąsyk be reikalo apkaltinau vertėją, kad blogai išversta. Panašu, ne vertimo čia problema).  Antra, žmogiškieji santykiai. Autorius stengiasi konstruoti nevienareikšmius veikėjus, kai kada jam tai – pavyksta (tas pats Kvoutas), bet šiaip veikėjai pakankamai aiškūs, be siurprizų (nebent turi didelę paslaptį, kurią žino tik autorius). Giluminės žmogaus pažinties (vėlgi – Martino, Sapkowskio lygio) jis perteikti nesugeba. Gerų minčių, pastebėjimų pasitaiko, bet ne tiek, kad šią knygą kilstelėtų aukščiau nei nuotykinė literatūra. Dar vienas priekaištas - nors Kvoutas antros knygos antroje dalyje tampa meiliškai išprusęs visomis prasmėmis, bet autorius tai perteikia kažkaip ne itin vykusiai,  kad ir per aibę metaforų (maždaug - tada padarėme „krentantį lapą“, tada ėmėmės „devynios bangos, vienas raitelis“*). Metaforos, žinoma, gražu, bet, tiesą sakant, visi Kvouto meilės nuotykių aprašymai neverti vienintelės Daenerys ir Karl Drogo rūtų vainikėlio netekimo scenos iš „Ledo ir ugnies dainos“ (knygos, ne serialo!) Kitaip tariant – skaitai tas meilės scenas, bet nejauti: trūksta goslumo, trūksta ugnies, trūksta pojūčio. Taip ir lieka didžiausias prisiminimas - Rothfussui visiškai nebūdingas, į ademės lūpas įdėtas grubokas pašmaikštavimas: „tarp varpos ir širdies yra didžiulis skirtumas“. O kaipgi...

* - ką tai reiškia - neklauskit. Rothfussas dar ne tokių prisigalvoja.

Sunku pasakyti, į ką ši saga išsisagstys. Autoriaus užmojis, matyt, ne trys, ir turbūt net ne šešios knygos (su tokiu tempu). Bet sudėliosiu dar kartą, kodėl verta skaityti šį ciklą. Pirmiausia, jis yra teigiamas. Skaitydamas jį jauti gėrį. Nūnai toks populiarus cinizmas, įvairialypis seksas, siekis šokiruoti skaitytoją – panašaus čia nieko nėra. Tai yra gera, graži knyga. Kaip sakiau - daug meilės muzikai ir tiesiog meilės: kilnios, gražios, net sakyčiau senamadiškos, nors antros knygos antroje dalyje prievartos, ir gana atviros, atsiranda daugiau. Gal viskas niūrės, gal Kvoutas augs į tą – cinišką, realistinę pusę? Nežinau. Kažkada pamatysim. Kad ir ką sakyčiau - smagu, kad lietuviška leidykla leidžia vieną garsiausių dabartinės fantasy ciklų. Ačiū ir sėkmės jai. 

Daugiau

Trečiadienio konkursas: Pinokio nuotykiai

Aš skaitau

  Sveiki. Šiandien paskelbsiu pirmąjį šių metų "Trečiadienio konkursą". Tikiuosi jų pasiilgote taip, kaip ir aš Jūsų laiškų. Šios savaitės tema - "Pinokio nuotykiai".     Dar šiandien Jums rašiau apie naują knygos "Pinokio nuotykiai" leidimą. Knygą iliustravo K. Kasparavičius, kuris norėdamas realiau pavaizduoti Pinokį, iš medžio išdrožė Pinokio lėlę. Istoriją kaip medinis Pinokis virto

Daugiau

Nauji Pinokio nuotykiai

Aš skaitau

   Prieš keletą metų, kai visai netikėtai atradau Kęstučio Kasparavičiaus nuostabias knygų iliustracijas, labai norėjau Jums apie jį papasakoti ir pristatyti. Tačiau pasidomėjusi labiau, supratau, kad į traukinį jau pavėlavau. Šis talentingas žmogus jau seniai žinomas Lietuvoje, ypač vaikų ar tų, kurie skaito savo vaikams.    Vaikiškomis knygomis susidomėjau visai neseniai, kuomet pradėjau

Daugiau

Mike Resnick. Juodoji ledi

betelgeuse

Juodoji ledi: mokslinės fantastikos romanas ir apysaka / Mike Resnick. - Kaunas: Eridanas, 2006. - 295, [1] p. - (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 358). - ISBN 9986-97-121-7.
Skaičiau du M. Resnicko kūrinius — „Antrasis kontaktas“ ir „Aiškiaregė“. Turint minty, kad rašytojas yra Hugo (berods net penkių), Nebula ir dar kažin kokių apdovanojimų laimėtojas, galima ilgai samprotauti apie mano ir nominantus renkančių vertintojų skonio skirtenybes, bet… Reziumuojant: abu skaityti romanai pasirodė besą tokios neįsimenančios vidutinybės, kad, kai atsitiktinės atrankos būdu skaityklėje įsijungiau „Juodąją ledi“, M. Resnicko pavardė nors ir sukirbėjo atminty, tačiau nieko esminio nepriminė. Ir tik į naudą: priešingu atveju „Juodoji ledi“ greičiausiai niekada nebūtų sulaukusi savo žvaigždžių valandos. Ogi visai nepelnytai. Mat jau seniai neskaičiau tokios smagios knygos.

Būtent — smagios. Man regis,  šis būdvardis geriausiai apibūdina bendrąjį įspūdį. Kaip ledų porcija vidurvasarį Palangos pliaže. Nes nei įdomia, nei originalia, nei dar kuo nors išskirtine knygos pavadinti negalima. Priešingai — istorija netgi primityvoka. Ir vis dėlto — labai smagi.

Knygos anotacija nepriekaištingai nusako jos turinį: Žmonių Oligarchijos valdomuose pasauliuose nuolat pasirodo paveikslai bei hologramos, vaizduojančios paslaptingą moterį juodais drabužiais. Kai kuriems jos portretams daugiau nei aštuoni tūkstančiai metų!.. Kas ji tokia?.. Kodėl ši žavi nepažįstamoji pasirodo vien žmonių rasės vyrams, nebranginantiems savo gyvybės? Juodoji Ledi traukia ir turtuolį kolekcininką, ir žavų sėkmės džentelmeną, ir sąžiningą meno tyrinėtoją Leonardą, bjorną iš Benitaro planetos. Negi iš tikrųjų, kaip skelbia pranašystė, Juodoji Ledi yra Didžioji Deivė? O gal Tikroji Mirtis?.. Taigi smalsumo apimti anotacijoje paminėti personažai ir vaikosi po visą galaktiką paslaptingąją damą, kiekvienas turėdamas savų motyvų.

Kaip jau sakiau, siužetas paikas ir banalokas. Užtat pasakojimo stilius reto šaunumo: istoriją pirmuoju asmeniu pasakoja svetimeivis. Na taip, šitai nėra kokia išskirtinė naujovė. Ir taip, žinoma,  iki V. Vinge rafinuoto subtilumo ponui M. Resnickui kaip triskart iki Kentauro Alfos. Bet! Ne pėsčiomis, važiuotam.  Nes rašo šmaikščiai ir lengvai. Dialogai kartkartėmis priartėja prie anekdoto, personažai (ypač „sėkmės džentelmeno“ ir svetimeivio) verti humoreskos, o veiksmo intensyvumas ir užmojai — tiesiai iš komikso. Ir tai puikus kokteilis porai lengvų vakarų. Jau nekalbant apie tai, kad romanas reabilitavo jo autorių mano akyse.

Istorija apie Juodąją Ledi telpa vos kiek daugiau nei į 200 puslapių, todėl prie romano prisegtas netrumpas Rodrigo Garcia y Robertson apsakymas „Ilga kelionė namo“. Ką galiu pasakyti... Viešpatie, apsaugok žmoniją nuo tokių rašytojų, jų „kūrybos“ ir pastarosios leidėjų. Tai viena iš rašliavų, kurias per Užgavėnes reikėtų viešai deginti Rotušės aikštėje.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina 
Naikintina
Apsakymas — naikintinas

Daugiau

Geriausia kelionių knyga 2013

Aš skaitau

  Kasmet vis daugėja žmonių, kurie nusprendžia savo kelionių įspūdžius užfiksuoti knygų puslapiuose. Taip turime galimybę ne tik pakeliauti neiškėlus kojos iš namų, bet ir atrasti naujas šalis, kurių galbūt niekada neaplankysime.     Žurnalas "Kelionės ir pramogos" skelbia geriausios metų kelionės knygos rinkimus. Rinkimuose dalyvauja tos knygos, kurių autoriai keliavo ir aprašė savo

Daugiau

Karin Alvtegen. Gėda

Ką skaityti?

ALVTEGEN Karin. Gėda [romanas]. Iš švedų k. vertė Leonas Petravičius. Vilnius: Baltos lankos, 2008. 327 p. Juk yra įvairiausių kalėjimų. Įkalintasis dažnai nebūna nuteistas jokio teismo. (psl. 319). Detektyvų manija. Nors kažin, ar čia buvo detektyvas? Greičiau psichologinis pasakojimas su keletu detektyvams būdingų elementų. O kadangi aš kraujo upelių nemėgstu, sakyčiau, buvo kaip tik. Alvtegen. […]

Daugiau

Undinė Radzevičiūtė. Frankburgas.

Ką skaityti?

RADZEVIČIŪTĖ, Undinė. Frankburgas. [romanas]. Vilnius: Tyto alba, 2010. 95 p. XX amžiaus žmonės vis rečiau ir rečiau tikėjo į Dievą, bet pasipiktinimas, kad jų gyvenime trūksta stebuklų, nuo to tik augo. (psl. 95). Tai 300-oji į šį tinklaraštį patekusi knyga. Ir, tikriausiai, pati absurdiškiausia. Ir juokingiausia. Labai rekomenduoju tiems, kam lietuvių autorių kūryba atrodo bespalvė […]

Daugiau

Sebastian Fitzek. Terapija.

Ką skaityti?

FITZEK Sebastian. Terapija  [romanas]. Iš vokiečių k. vertė Alfonsas Tekorius. Vilnius: Alma littera, 2012. 280 p. Kas čia dedasi? Kas ne taip? (p. 103). Pradžia verta Picoult: vieną dieną poliklinikoje, įėjusi į gydytojo kabinetą, dingsta dvylikametė mergaitė. Skyrius po skyriaus bandom išsiaiškinti, kur gi dingo tas vaikas. Žinoma, vis kas nors nutinka, tad knygą užversti […]

Daugiau

Rydiko kronikos. Sugrįžimas / Riddick (2013)

betelgeuse

Iš tiesų gaminį (galima analogija: pvz., būna sūris ir būna jo gaminys) „Rydiko kronikos. Sugrįžimas“ (Riddick, 2013)peržiūrėjau prieš pora mėnesių ir įspūdį jis paliko tokį, kad nemačiau reikalo apie aną net užsiminti. Identifikavau kaip atvejį, apie kurį tiesiog nėra ką kalbėti. O bet tačiau... Laikas kartais pakoreguoja kalbėjimo inspiracijas : )

Pradėti derėtų nuo to, kad 2000-tųjų „Visiška tamsa“ man žiauriai patiko. Ir žiūrint pirmą kartą, ir antrą, ir net trečią. „Rydiko kronikos“ (2004) nebuvo nei atradimas, nei išskirtinis nusivylimas. Toks apskritas ir neįsimenantis nulis. Bet naujausio kūrėjų darbo vis tiek laukiau. Žinoma, prodiuseriu tapęs Vin'as Diesel'is nenuteikė optimistiškai. Vis dėlto, dešimtmetis — pakankamas laikotarpis subrandinti puikias idėjas ir jų įgyvendinimo planą. O ir pačiam V. Diesel'iui gera proga nusikratyti „greito ir įsiutusio“ etiketės. Ir tik gerokai vėliau mane aplankė nušvitimas, kad niekas tos etiketės šiame filme ne tik kad nenori kratytis, priešingai — tepa storesniu  supermomentosluoksniu. Tikriausiai logiška: negi kirsi šaką, ant kurios einamuoju momentu visai patogu sėdėti. Bet Rydiko (anti)herojiškumas „Sugrįžime“ toks perteklinis, kad, nustelbia visas bent kiek vertesnes dėmesio detales, o galiausiai, nė dešimčiai minučių nepraėjus, transformuojasi į absurdiškumą. Absurdui nurašau ir reklaminius epitetus, a la brutalus, žiaurus, kruvinas. Kas be ko, niekas ir nesitiki „pavojingiausio Visatos žudiko“ išvysti rožinio meškiuko amplua, bet, žinote, viskam yra ribos. Net turint minty, kad istorijos ištakos — komiksas.
Beje, prie pastarojo, t.y. komikso, filme labiausiai priartėjo dialogai. Anie drąsiai galėtų pretenduoti į Visų laikų bukiausiųjų nominaciją. Tai vienas iš tų atvejų, kai aktoriai galėtų ir nekalbėti: siužetas nuo to niekaip nenukentėtų ir tikrai nebūtų prasčiau suprantamas (mat iš esmės tokio dalyko kaip siužetas čia nė nėra), o pats filmas neabejotinai paliktų solidesnio kūrinio įspūdį.
Bet užvis labiausiai nuvylė vizualinė sci-fi  filmo pusė. Na, juk Saulės išdeginta planeta ir vienas kitas kosminis laivelis kompiuterinės grafikos asams neturėtų būti misija neįmanoma. Deja. Akys džiaugsmo nepatyrė.

Taigi, kodėl grįžtu prie Rydiko? Iš nuostabos. Stačiai neįtikėtina, dėl kokių skirtingų dalykų žmonės įsimena ir vertina filmus. Šįkart mano nuostabos šaltinis yra ... papai. Būtent jie buvo nurodyti kaip „Rydiko kronikų“ gerumo rodiklis. Ogi tikrai!Filme buvo vienas veikiantis dušas, viena moteris (reto nesimpatingumo BG žvaigždutė Katee Sackhoff ) ir dvi jos krūtys. Tikėtina, kiek patiuninguotos. Kodėl gi ne, tam tikrais atvejais, tiksliau — tam tikrai auditorijai, tai iš tiesų gali atrodyti kosminis vaizdelis : )










Vertintina
Rekomenduotina
Žiūrėtina
Peiktina
Naikintina

Daugiau

Stephen Chbosky - The Perks of Being a Wallflower

Nosferatu

  Peržiūrėjau filmą. Patiko. Patiko kaip niekad, tad pasiėmiau ir Stephen Chbosky knygą tuo pačiu pavadinimu "The Perks of being a Wallflower" (ISBN 0671027344; 213p.) ir ji taip pat patiko. Pirmą kartą manau, jog "sveika" pirma pažiūrėti filmą, mat knyga nuo to kiek aiškesnė. Tuo tarpu, kai kuriuos filmo aspektus supratau tik dėka knygos, tad taip gražiai du skirtingi formatai viens kitą

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .