Pagrindinis Prenumerata Prenumerata el. paštu Apie / Archyvas

Kurgi skaitytojai dingsta?

Nosferatu

  Kur dingsta blogeriai rašę apie knygas? Kodėl nėra naujo įrašo tiek daug mėnesių, kurie man taip prailgo laukiant? O kiti gi, išeina ir visą blogą išsineša... Kurgi jūs?

Daugiau

Camilla Läckberg. Ledo princesė

Ką skaityti?

LÄCKBERG, Camilla. Ledo princesė [romanas]. Iš švedų k. vertė Giedrė Žirgulytė. Vilnius: Tyto alba, 2011. 362 p. Nes ką būtų pasakę žmonės. (psl. 305). Būna laikas klasikai, būna laikas šiuolaikinei literatūrai, būna laikas fantastikai. Būna laikas ir detektyvams. Skandinaviškiems. Kaip man dabar. Kažkada skandinaviškus detektyvus vertinau įtariai (na, nepatiko man ta mergina su tatuiruotėmis), bet […]

Daugiau

Simon Beckett "Kapo šauksmas"

Aš skaitau

Žanras: detektyvinis romanas Originalus pavadinimas: The calling of the grave Puslapių skaičius: 373 Leidykla: Tyto alba, 2013 Vertė: Vytautas Petrukaitis Knyga nuosava Perskaityta 2014 01 15  Pažintis: ketvirtoji autoriaus skaityta knyga Vertinimas: 5/5 "Kaip ir gamtoje, niekas niekada iki galo nėra sunaikinama, todėl niekas nebūna paslėpta visiškai. Kad ir kaip giliai užkasi, negyvėliai

Daugiau

Edgar Hilsenrath "Nacis kirpėjas", arba Puiki maskuotė

Rima

"Aš esu Maksas Šulcas... Icikas Finkelšteinas gyveno gretimame name." Taip pradeda savo romaną "Nacis kirpėjas" Edgaras Hilsenrathas ir toliau rašo apie žydų genocidą vykdžiusio vokiečio virsmą žydu.

Skaityti toliau»

Daugiau

How to Win Friends and Influence People

daliusd

Tai turbūt viena pirmųjų savipagalbos (self-help?) knygų išleista 1936. Internete galima rasti knygą nemokamai (seną leidimą) ir manau pirkti neverta. Knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Atsiliepimų apie šią knygą galima rasti įvairių todėl apžvalgos nerašysiu. Knygą galima perskaityti per 6 valandas, tai tiesiog imkite ir perskaitykite. Aš vieną kitą dalyką iš šios knygos išbandysiu.

Vikipedijos nuoroda ir lietuvių kalba.

Daugiau

So Good They Can't Ignore You

daliusd

Čia viena tų knygų, kuri buvo rekomenduota daugiau negu vieną kartą ir todėl nusprendžiau ją perskaityti. Knyga apie tai kaip gauti "svajonių" darbą. Knygoje aprašytos keturios taisyklės:

  1. Nesek paskui savo aistrą.

  2. Toks geras, kad negali būti ignoruojamas.

  3. Atsisakyk paaukštinimo.

  4. Galvok smulkiai, veik didžiai.

Knygos pagrindinė mintis, kad vaikytis savo aistros nėra prasmės, nes tai neduos gero rezultato. Realiai aistros vaikymasis yra galvojimas, kad pasaulis tau kažką yra skolingas. Kaip alternatyva tokiam mąstymui siūloma geriau galvoti, ką gali pats duoti kitiems. Tai yra tikslas turėtų būti įgyti unikalius įgūdžius, kurių neįmanoma ignoruoti. Paaukštinimo atsisakymo idėja ta, kad priėmęs paaukštinimą turėsi mažiau laiko/autonomijos įgyjant norimus įgūdžius. Galiausiai paskutinė taisyklė yra apie tai, kad norint surasti savo "misiją" gali tekti ilgą laiką kantriai nagrinėti smulkią nišą ir tik po to joje surasti kažką ypatingo.

Aišku visa tai knygoje apvilkta istorijomis (tiek sėkmės tiek priešingomis), nes istorijos yra įtaigesnės. Iš esmės man knyga patiko, bet turbūt viską būtų galima apibūdinti viena taisykle "kantriai tobulink savo įgūdžius - visa kita ateis savaime". Aišku klausimas yra kokius įgūdžius reiktų vystyti? Knyga pasiūlė Derek Sivers taisyklę: "Daryk tai už ką žmonės nori mokėti".

Knygą galima gauti čia: http://www.amazon.com/Good-They-Cant-Ignore-You/dp/1455509124

Daugiau

Jeanette Winterson "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai", arba Religinė psichozė

Rima

Panašu, kad rašytoja Jeanette Winterson savo romane "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai" aprašo savo pačios patirtį. Rašytoją vaikystėje įvaikino religinių fanatikų šeima, paauglystėje ji suvokė, kad yra lesbietė, šeima ir bažnyčia, kuriai jie priklausė, ėmėsi net egzorcizmo seansų, galų gale visai atsižadėjo. Šią savo patirtį J. Winterson aprašo kitoje biografinėje knygoje "Kam būti laimingai, jei gali būti normali?"

Skaityti toliau»

Daugiau

James Dashner. Bėgantis labirintu

betelgeuse

Bėgantis labirintu: [romanas] / James Dashner. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. - 439, [4] p. - ISBN 978-609-403-512-8.

James Dashner romanas „Bėgantis labirintu“ yra pirmoji iš keturių „Labirinto“ serijos  istorijų. Iš esmės apie romaną „Bėgantis labirintu“ nėra daug ką kalbėti — tai puiki knyga paaugliams. Mokyklinukams. Arba jaunuoliams, kaip kad rašo reklaminės anotacijos. Arba tiems, kuriems širdy dar ne ruduo ir anie visada jaučiasi esą šešiolikos. 

O štai infantiliems „Bado  žaidynių“ ir seilėtosios vampyriados gerbėjams gali  ir netikti. Kad ir kiek aniems metų būtų. Mat sentimentų ir seilėjimųsi čia nesama, o ir veikėjai paaugliai priima neįtikėtinai logiškus sprendimus. Na, bent jau tikrai logiškesnius nei kokio nors beišsisemiančio „kultinio“ mistinio serialo „Dingę“ (su pastaruoju anotacijoje lyginamas romanas) veikėjai trečio sezono dešimtoje serijoje.

Taigi, pasirodo, „Bėgantis labirintu“ — distopinė fantastika. Ganėtinai naujas terminas lietuviškajame diskurse. Distopija iš esmės yra utopijos priešingybė. Fantastinėje literatūroje tai niūri apokalipsės pasekmė. Postapokaliptinio pasaulio ženklų pirmojoje „Labirinto“ dalyje ne tiek jau daug, bet pakanka, kad ilgainiui suprastum, jog pasaulyje nutiko kažkas kraupaus. Žodžiu, grupelė atminties netekusių berniukų atsiduria nepažįstamoje pavojingoje vietoje, stengiasi čia išgyventi ir bet kokia kaina ištrūkti. Bendruomeniškumas, draugystė, priešiškumas, pasiaukojimas, žiaurios patirtys... Taip, taip, panašumų į W. Golding „Musių valdovą“ tikrai esama. J. Dashneris dar šliūkšteli intrigos: nepaaiškinami reiškiniai, viena kita pabaisa,  mokslinis eksperimentas... Viskas dozuojama labai teisingomis porcijomis, gudrumo daugiau nei žioplumo, 80 proc. veiksmo apsieina be moteriškos giminės būtybių, o kai viena tokia atsiranda — neįtikėtina, tačiau situacijos nepagadina. Veiksmas intensyvus, pagrindiniai veikėjų charakteriai teisingi, smalsumas užvaldo ir, paaukojus pora valandų vėlyvojo miego, knygą galima įveikti per vieną vakarą.

Taigi, kad ir kokios ten būtų likusios istorijos dalys (o jas, reikia manyti, vargu ar kada skaitysiu), pirmoji tikrai vykusi. Tokios gausios auditorijos kaip išbadėję kliedesiai, žinoma, nesurinks, bet labai tikiuosi, kad savo skaitytoją ras. O ilgainiui ir žiūrovą, mat jau šiais metais žadama knygos ekranizacija.

Dar štai kas: Rasos Tapinienės vertimas. Na, naujadarai — čia jau iššūkis, rezultatą reikia girti. Bet štai tokie atvejai, kaip „ožius lupti“, mane visada nuteikia dviprasmiškai. Nieku gyvu gyvojoje kalboje negirdėjau vartojant šio frazeologizmo, o ir jo reikšmę žinau tik iš knygų. Taigi, viena vertus, baisiai dirbtina. Kita vertus, kone kilni misija išsikelta — skaitytojo žodyno turtinimas.  Aš už.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 


Daugiau

Robert Sheckley - Korporacija "Nemirtingumas"

Nosferatu

  Keista, kaip steampunk tapo tokiu solidžiu žanru, o štai cyberpunk pateikiamas kaip sub-žanras, jei iš viso paminimas. Robert Sheckley knygą "Korporacija Nemirtingumas" (Immortality, inc. ISBN 9986-486-13-0; 223p.) ėmiau kaip sci-fi, mokslinę fantastiką, kurios mano smegeninė išsiilgsta, kaip ir mokslinės literatūros. O čia pasirodo kur kas geriau! Kiberpankas. Cyberpunk.     "- Supraskite,

Daugiau

Suzanne Collins. Bado žaidynės / Pavojinga meilė / Liepsnojantis įtūžis

betelgeuse

Bado žaidynės: [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 347, [2] p. - ISBN 978-9955-38-621-6.
Pavojinga meilė: [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2012. - 347, [2] p. - ISBN 978-9955-38-876-0.
Liepsnojantis įtūži : [romanas] / Suzanne Collins. - Vilnius: Alma littera, 2011. - 371, [2] p. - ISBN 978-609-01-0039-4.

Pakalbėti apie „Bado žaidynes“ paskatino štai šitas masinę psichozę iliustruojantis kliedesys: Naa, neatsigaunu vis dar. Surijau šias knygas vieną po kitos, dabar taip liūdna, kad noriu tik sėdėt ir žiūrėt visokius video, susijusius su tom knygom ir filmais, ir nieko daugiau neveikt. Jau net nesakysiu, kad pabaigusi skaityti trečią dalį, vis dar nenustoju galvoti. Ir šįryt dar net nebuvau normaliai prabudusi, kai jau vienintelė mintelė sukosi galvoj: "Kaip seksis Ketnei ir Pitui?" Tai va, tapau visiška užvaldytąja.

Proto balsas neleidžia abejoti, kad gėdytis, jog skaitei vienokią ar kitokią knygą yra daugiau nei snobizmas. Tai stačiai kvaila. Kiekvienas skaitinys, koks anas bebūtų, dar viena detale praturtina patirties mozaiką. Ir vis dėlto, nepaisant tokios saviįtaigos, esti knygų, apie kurių skaitymą norisi nutylėti. Tarkime, pažintį su „50-ties pilkų atspalvių“ pirmąja dalimi aiškinu kaip domėjimosi masių kultūros reiškiniu rezultatą. Kitaip tariant — smalsu buvo. Užtat po to, kai kolegė pavadino knygą „šėtono literatūra“, o man pakomentavus, esą tai tik tiesmukas aprašymas to, ką kone visi darome miegamajame ar bent jau norėtume daryti, nužvelgė beviltiškumą konstatuojančiu žvilgsniu, taigi po to — esu linkusi nutylėti, kad perskaičiau ne tik pirmą, o visas trilogijos dalis. O kad netrukus po to suvartojau dar vieną analogiškų kliedesių dozę — Sylvia Day dvilogiją „Apnuogink mane“ ir „Atskleisk mane“ (Viešpatie, na ir pavadinimų bukumas!) —, apskritai atrodo gėdingas ir žeminantis biografijos faktas. Ir tikrai jau niekaip nepriderantis gero literatūrinio skonio ugdymui(si).

Lygiai taip pat prie to ugdymo neprisideda ir „Bado žaidynės“. Tiek romanai, tiek beviltiška jų ekranizacija. Tačiau jei pseudo sadomazohistiniai miegamojo pasakojimai tesukelia šypseną, nepretenduodami į kažką daugiau nei namų šeimininkių seksualinės fantazijos, tai „Bado žaidynės“ kone siutina savo banaliu paikumu ir pretenzijomis į giliamintiškumą. Principingai teigiu, esą anos niekinės, naikintinos, šluotinos nuo planetos paviršiaus drauge su jų autore ir klejojančių gerbėjų armija. Pakeliui dar ir visas esamas bei būsimas ekranizacijas galėtų prigriebti.

Trilogiją perskaičiau dėl liūdnokos priežasties: aistringos rekomendacijos žmogaus, kurį įprastomis gyvenimiškomis aplinkybėmis vadinu netgi perdėm racionaliu ir pragmatišku. Koks paradoksas! Vienintelę galimą skeptiškos mano reakcijos priežastį jis nurodė tokią: „Na, nebent Tau nepatiks meilės istorija“. Tačiau čia pat pridūrė: „Bet ne tai ten svarbiausia“. Pirmasis spėjimas buvo absoliučiai teisingas: darželinukų lygio meilės istorija man nepatiko, tiksliau — pasakojime apskritai nebuvo nieko, kas patiktų, užtat apsčiai to, kas erzino. O štai antrasis teiginys glumino: svarbiausia — kas? Tragikomiška kova už laisvę ir sotesnį būvį? Ką gi, belieka žavėtis subtilumu tų, kurie už butaforinio fasado įžvelgia grynųjų idėjų laukymę.  Man nepavyko.

Vertinant susižavėjusiųjų „Bado žaidynėmis“ prastą skonį (nes jis neabejotinai prastas, tiksliau — beviltiškas) visada galima guostis faktu, esą bet koks „Maximos“ katalogo ribas peržengiantis skaitymas jau yra gėris. Tačiau šįkart — tai viena iš istorijų, pažinties su kuria iš tiesų reikėtų gėdintis.

Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Peiktina
Naikintina 

Daugiau

Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .