Paulius Ambrazevičius pristato viktorinų knygą apie futbolą
Knygų palėpė
Praėjus pasaulio futbolo čempionatui „Humoro klubo“ narys Paulius Ambrazevičius visiems knygų ir futbolo gerbėjams pristatė pirmąją lietuvišką elektroninę viktorinų knygą apie futbolą. „Į ją sudėjau 410 klausimų, kuriuos atrinkau iš dvejus metus savo rengiamų futbolo viktorinų. Labai dėkingas esu žmogui,...
#BookaDay 2nd day: Geriausias sandėris
knygulentyna
Hmmm…. ilgai sukau galvą, koks gi galėtų būti mano geriausias knygų pirkimo sandėris ir manau, kad verta paminėti kelis gerus atsipirkimus 1) Aimee Agresti “Nušvitusioji” nauja kainavo gal 10lt, o patiko labai 2) Sara Gruen “Vanduo drambliams” kainavo 5.5lt nauja […]
Neil Gaiman - Žvaigdžių Dulkės
Nosferatu
Kažkada šios knygos nenusipirkau, nes ant jos nugarėlės puikavosi dvejetas, tad maniau, knyga turbūt į dvi dalis padalinta, o pirmosios tiesiog nėra, kaip kad tos Košmarų Akademijos. Tada, vienos iš blogo skaitytojų dėka sužinojau, jog tas dvejetas ten nieko nereiškia. Bet Neil Gaiman knygos "Žvaigdžių Dulkės" (Stardust; "Bonus Animus" 2008; ISBN 978-9955-754-05-3; 184p.) jau neberadau. Ir
Apklausa: kiek gyventojų lankosi bibliotekose?
Knygų palėpė
Per pastaruosius 12 mėnesių Lietuvos bibliotekose apsilankė 36 proc. tyrime „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ dalyvavusių asmenų. Kaip praneša Kultūros minsterija, iš viso buvo apklausta 1200 Lietuvos piliečių. Pusė jų – nuolatiniai bibliotekų lankytojai, reguliariai besinaudojantys bibliotekų paslaugomis...
642(62) Rodney David Wingfield “Frosto prisilietimas”
Salomėja
Rodney David Wingfield “Frosto prisilietimas” Mano įvertinimas: 3/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Pasvarstau, kad gal reikia čia, į mano įrašus, įsivesti ir knygos leidimo vertinimą balais. Formatas, šriftas, paraštės. Frosto detektyvai gautų 10 iš 10. Mano manymu, dauguma knygų turėtų […]
#BookaDay 1st day: Mėgstamiausia vaikystės knyga
knygulentyna
#BookADay 30 dienų “iššūkis” kuris padeda prisiminti seniai skaitytas knygas. Viskas atrodo taip: Taigi pirma diena Mėgstamiausia vaikystės knyga. Pirma šovusi į galvą knyga, kurią tikrai mėgau ir perskaičiau keletą kartų yra Astridos Lindgren “Mes varnų saloje”. Antra Felikso Zalteno “Bembis”. Abi knygos paliko gilų įspūdį ir manau, kad reikėtų jas perskaityti iš naujo. […]
Skaitymai apie mitybą
daliusd
The Big Fat Surprise mano žinių poreikio apie mitybą visiškai nepatenkino ir norėjosi sužinoti daugiau. Sąžiningumo dėlei rinkausi knygas, kurios atstovautų kiek įmanoma skirtingas pozicijas, nes norėjosi susidaryti kiek įmanoma objektyvesnę nuomonę. Taip pat įdomu buvo sužinoti, ką galiu padaryti, kad maitinčiausi geriau. Vien pritaikęs du paprastus principus (neapsiryti ir nevalgyti šlamšto) Kūno Masės Indeksą (KMI) sumažinau nuo 30.5 iki 27.1 (30+ KMI yra nutukimas, 25+ KMI yra viršvoris). Pridėjus bėgimą bent 4 valandas per savaitę KMI sumažinau iki 25.5 ir kol kas lėtai (1kg/mėn.) bet užtikrinai lengvėju toliau (ir žmonės tai pastebi).
Transformeriai: išnykimo amžius / Transformers: Age of Extinction (2014)
betelgeuse
Šiais metais neįprastai dažnai užsuku į kino teatrą. Negaliu sakyti, kad sistemingai einu į visus be išimties fantastikos žanrui priskirtus filmus (į kokią „Beždžionių planetos aušrą“ nė varu nenuvarytų), bet kokių nors apibrėžtesnių atrankos kriterijų aniems irgi netaikau. Pagrindinis akstinas — smalsumas. O kadangi „Transformerių“ 3D treileris pasirodė šaunus, tasai smalsumas išaugo iki noro pažiūrėti visą filmą.
Čia derėtų pridurti svarbų dalyką: „Transformeriai: išnykimo amžius“ — pirmasis mano nuo...iki peržiūrėtas filmas iš gausios transformerių odisėjos. Keliskart bandžiau susikaupti pirmai daliai, bet kantrybės pakakdavo geriausiu atveju dviem trečdaliams filmo, kitų dalių nė nebandžiau žiūrėti. Taigi apie kokį nors tęstinumą, kokybinį efektų progresą ar regresą spręsti negaliu. O ir kas nuo to pasikeistų? Tiesa, iš brolio vaikystėje žiūrėtų multikųatminty liko užsifiksavę pagrindiniai vaidmenys: autorobotai — lyg ir gerai, deseptikonai— labai blogai, žmonės — na, jiems dažniausiai sunku apsispręsti. Turiu pastebėti, kad filme šios sampratos per tiek metų nepakito nė per nago juodymą.
Taigi, koks vertinimas? Brolis, kurį prikalbėjau palaikyti man kompaniją, vėliau teigė, esą į kiną ėjo neturėdamas jokių vilčių, bet net ir būdamas taip nusiteikęs vis tiek sugebėjo nusivilti. Aš gi tikėjausi gero reginio ir priešingai gausiam skeptikų chorui — jį gavau! Patiko efektai, šaudynės–gaudynės, transformacijos, Markas Walhbergas, garso takelis, kraštovaizdžiai, komikso tipo antriniai personažai, didaktiniai svaičiojimai apie žmonių klaidas ir progas aniems pasitaisyti. Puiki komikso ekranizacija. O komiksą vertinti pagal kokius nors „Kino pavasario“ repertuaro standartus — paikas pižoniškumas. Galų gale, juk žinai, kur ir ko eini.
Žiūrėtina
***
„Transformeriai“, žinoma, nėra tas filmas, apie kurį vertėtų kažką daugiau pasakyti, bet inspiravo pamąstyti senokai dėmesį atkreipusia tema — apie nežmonių žmogiškumą. Be galo įdomus tas polinkis antropomorfizuoti svetimeivį — ir Dievą, ir velnią, ir ateivį žmogaus vaizduotė piešia pagal savo paties atvaizdą.
Ir kaipgi čia neprisiminus kognityvistų teorijos apie kūniškąją patirtį ir konceptualiąsias metaforas, kurios ,,formuoja mūsų suvokimą, mąstymą ir veiksmus“ (Lakoff, Johnson 1980: 26, 40). Kalifornijos Berkeley universiteto lingvistikos profesorius G. Lakoffas ir Oregono universiteto filosofijos profesorius M. Johnsonas[1]apibrėžia metaforą ne tik kaip meninę raiškos priemonę, bet ir kaip pačią kalbos savastį — kalbinį mąstymo procesų, kai vienos srities žinios perkeliamos į kitą, atspindį. Konceptualioji metafora, atsispindinti kasdienės kalbos posakiuose, yra viena iš konceptualizacijos formų, kognityvinis procesas, išreiškiantis ir formuojantis naujas sąvokas. Tai — kalbos, mąstymo, kultūros faktas, visapusiškai persmelkiantis žmogaus kasdienybę.
G. Lakoffas ir M. Johnsonas iškelia įkūnijimo hipotezę: centrinė bendrojo pasaulėvaizdžio dalis yra žmogus, todėl pirminis metaforų šaltinis yra susijęs su žmogaus erdviniais pojūčiais bei motorinėmis reakcijomis, nulemtas kūno bei smegenų veiklos. Žmogaus fizinės patirties nulemtus koncepto ypatumus G. Lakoffas analizuoja pasitelkęs embodiment sąvoką (liet. įkūnijimas, kūniškumas, kūniškoji patirtis). Įkūnijimo hipotezės (angl. embodiment hypotheses), kurią tyrėjai grindžia naujausiais neuromodeliavimo tyrimais, esminė prielaida — kiekviena konceptuali sistema, kurios terminais mąstome ir veikiame, yra nulemta fiziologinių žmogaus ypatybių bei smegenų veiklos. Sujungę metaforinio mąstymo mechanizmą aiškinančias Ch. Johnsono, J. Grady, S. Narayanano, M. Turnerio bei G. Fauconnier teorijas, G. Lakoffas ir M. Johnsonas pateikia apibendrinančią išvadą: pirminių metaforų sistemą žmogus įsisavina nesąmoningai su natūraliai nuo kūdikystės įgyjama kasdiene gyvenimiška patirtimi. Kitaip tariant, konceptualiosios metaforos sietinos su kasdiene žmogaus patirtimi, paprasčiausiomis asmens fiziologinėmis ypatybėmis; šie esminiai dėsningumai ir tampa metaforinio perkėlimo pagrindu.
Vadinasi, bandydami suvokti svetimą gyvybės formą, nepažintą erdvę, mes kuriame jos vaizdinius vadovaudamiesi žmogiškosios fiziologinės sandaros ypatybėmis, savo pačių kūniškąja patirtimi. Argi ne ironiška — žmogiškas robotas atrodo kur kas įtikinamesnis (na, ar bent jau priimtinesnis), nei koks nors čiuptuvais mojuojantis glitus aštunkojis. O aštunkojis, beje, juk taip pat ne iš niekur, iš tos pačios žmogiškosios patirties, tyrinėjant slaptingas vandenynų gelmes. Štai ir priėjome seną kaip pasaulis tiesą — niekas neatsiranda iš nieko... Žmogaus vaizduotė pajėgi produkuoti naujus vaizdinius tik tam tikrose juslinės patirties ribose ir kuo tolesnį tos ribos pakraštį ji siekia, tuo didesne išmone ją vadiname...
[1] Metaforizacijos procesas ir pagrindiniai jo principai detaliai aptariami G. Lakoffo kognityvinių modelių (angl. Idealized Cognitive Models (ICMs) bei M. Johnsono vaizdinių schemų (angl. Image – schemas) teorijose (žr. Lakoff 1987; Johanson 1987; Lakoff, Johnson 1980).
Jean. M. Auel. Arklių slėnis.
Ką skaityti?
AUEL, Jean, M. Arklių slėnis. [romanas]. Iš anglų k. vertė Giedrė Tartėnienė. Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2013]. 736 p. Antroji serijos „Žemės vaikai“ knyga. Staiga moterį perliejo lyg nuojauta, lyg suvokimas. (psl. 81). Kažkokia neutrali knygą: nėra už ką girti, kritikuoti lyg irgi nėra už ką. Aila, prakeikta ją užauginusios genties, keliauja ieškoti savų. […]
Cormac McCarthy. Kelias
betelgeuse
Kelias: romanas / Cormac McCarthy. — Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. — 223, [1] p. — ISBN 978—9986—39—530—0.
C. McCarthy romaną į rankas (teisybės dėlei — į planšetę) ėmiau kaip „dar vieną apokalipsę“ — nei su pernelyg dideliu susidomėjimu, nei su išankstiniu skeptišku nusistatymu. Užteko vos keleto puslapių, kad suprasčiau, jog susidūriau su kažkuo labai stipraus, kažkuo labai tikro. Tas tikrumo jausmas neapleido iki romano pabaigos, tai viena iš knygų, kurios nusėda. Nusėda atminty, sąmonės kertelėj, tupi pavyzdinėje lentynoje, į kurią visada galima bakstelėti pirštu — štai, čia tai, kas vadinama literatūra. Ne skaitalu.
Tik vėliau pasiskaičiau, kad mano nuostaba ne tokia jau ir atsitiktinė. Nežinoti C. McCarthy beveik gėda — būtent pagal šio rašytojo romaną Joelis ir Ethanas Coenai pastatė savo garsųjį keturis Oskarus pelniusį filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007). Romanas „Kelias“, beje, taip pat ekranizuotas (The Road, 2009), ir nors filmas man pasirodė silpnesnis už knygą, jį pažiūrėti verta.
Fantastikos žanrui romaną priskirti galima tik iš dalies, t.y. tiek, kiek tai leidžia foninės aplinkybės. Jos neišplėtotos, bet vaizdžios: tragediją patyręs sušalęs pasaulis, kurio paviršių per smogą ir pelenus menkai tepasiekia saulės šviesa, išsilydę miestai, išdegę miškai, juodi vandenys ir vos vienas kitas išlikęs žmogus, pasiryžęs žudyti kiekvieną likimo brolį, nes... Nes nori valgyti. Kas nutiko?, kodėl nutiko?, kur nutiko? — rašytojas neatsako nei į vieną klausimą. Kurių galų, atsakymai juk bereikšmiai — tai jau nutiko. Tokia ir tėra apokaliptinė romane vaizduojamo veiksmo platforma. Tiesa, ir tas veiksmas čia minimalus. Tik bevardžių tėvo ir sūnaus, dar visai vaiko, kelionė per jau daugel metų mirusią žemę. Tik kelias link kažko, ko nebėra. Gal tiesiog šilumos link, į pietus. Kol eini — esi gyvas, kol ieškai — turi vilties. Tiesa, viltingumas romane sparčiai išblėsta, neilgai trukus imi suprasti, kad išsigelbėjimas ir viltis tėra iliuzija, kurios ir patys keliautojai nepuoselėja...
Apie ką šis romanas? Variantų daug — nužmogėjimas, tikėjimo ribos, dvasios stiprybė... Tik, regis, visi šie variantai nėra tikri. Tikras yra tėvo ir sūnaus ryšys, bežodis švelnumas, neišmatuojamas jautrumas, širdies ugnis mirusioje žemėje...
— Mes niekada nevalgysime žmogaus, ar ne?
— Ne. Žinoma, kad ne.
— Net jei badausime.
— Mes jau dabar badaujame.
— Juk tu sakei, kad ne.
— Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
— Bet mes to nedarysime.
— Ne. Nedarysime.
— Kad ir kas nutiktų.
— Ne. Kad ir kas nutiktų.
— Nes mes — geri žmonės.
— Taip.
— Ir mes nešame ugnį.
— Ir mes nešame ugnį.
— Gerai.
— Ne. Žinoma, kad ne.
— Net jei badausime.
— Mes jau dabar badaujame.
— Juk tu sakei, kad ne.
— Sakiau, kad mes nemirštame. Aš nesakiau, kad mudu nebadaujame.
— Bet mes to nedarysime.
— Ne. Nedarysime.
— Kad ir kas nutiktų.
— Ne. Kad ir kas nutiktų.
— Nes mes — geri žmonės.
— Taip.
— Ir mes nešame ugnį.
— Ir mes nešame ugnį.
— Gerai.
Ne, autorius nekuria jokios ašaringos melodramos, kiekvienas jo sakinys santūriai taupus. Bet šis taupumas toks talpus, toks tiesus ir teisingas, kad nejučia ima sopėti širdį...
Vertintina
Rekomenduotina
Skaitytina
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .