Jonas Jonasson “Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”
Laura
Pagaliau įveikiau šitą knygą. O įveikinėti reikėjo tik todėl, kad dėl man pačiai nesuprantamų priežasčių skaičiau ją vokiškai :) Nusipirkau daugiau nei prieš 2 metus oro uoste motyvuodama save tuo, kad užmiršiu kalbą, jei neskaitysiu. Per tą laiką spėjau ne vieną knygą vokiškai perskaityti, o ši vis laukė savo eilės. Bet sulaukė ir manęs nenuvylė. [...]
Guillermo del Toro, Chuck Hogan. Padermė
betelgeuse
Padermė: romanas / Guillermo del Toro, Chuck Hogan. - Kaunas: Obuolys [i.e. MEDIA INCOGNITO, 2011]. - 557, [2] p. - ISBN 978-609-403-212-7.
„Padermė“ — pirmoji to paties pavadinimo trilogijos dalis. Istoriją pristatanti knygos anotacija, skelbianti esą „nors sunku įsivaizduoti, kad apie vampyrus dar būtų galima papasakoti ką nors nauja, kino režisierius Guillermo del Toro, suvienijęs jėgas su Chucku Hoganu, įrodo priešingai. Jie dar kartą perkuria kraugerių mitologiją, pasiūlydami puikią istoriją, kurioje susipina legendos, pasaulinė krizė ir neišgalvotos stiprių žmonių istorijos“ — meluoja. Ponai autoriai anaiptol neperkuria jokios kraugerių mitologijos; jų pasiūlytai istorijai iki puikumo kaip Naujosios Zelandijos aborigenui pėsčiomis iki Vatikano; o apie „neišgalvotas stiprių žmonių istorijas“ anotacijos autorius, matyt, susapnavo, antraip tą „neišgalvojimą“ tektų pateisinti nebent bukaprotiškumu, neskiriant fikcijos nuo realybės. Na, taip, kas jau kas, o fantastikos žanro aistruoliai žino, kokia trapi riba tarp šiapus ir anapus (kad ir kas toks tas anapus bebūtų), tačiau čia — tikrai ne tas atvejis. Tikrų tikriausiai.
Pastebėjote?, kone visiems filmams / serialams, kuriuose esama vienokių ar kitokių siaubūnų, būdingas išskirtinio žioplumo užkratas: juo užsikrėtęs veikėjas nors ir tirtėdamas iš siaubo, tačiau nepaisydamas gūdžios tamsos, akivaizdžiausių pavojaus ženklų, visokių šlamesių ir krebždesių, kurie kiekvienam bent kiek sveikesnės nuovokos mirtingajam signalizuoja bėk iš čia kiek kojos neša!!!, taigi anas vis tiek kaip prisuktas lenda į rūsius, kuriuose neveikia šviesa, laboratorijas, kuriose pilna neaiškių gyvių, žūtbūt veržiasi į palėpes, sandėliukus ir kitokius užkampius, ypatingus tik tuo, kad čia liguisto smalsuolio laukia garantuotas galas. Faktas, kad joks sveiko proto žmogus tokiomis aplinkybėmis nedarytų nieko panašaus, neturi jokios įtakos nei scenaristams, nei režisieriams. Tarp jų ir „Padermės“ autoriams — ponams G. del Toro ir Ch. Hoganui. Pirmasis iš jų pristatomas kaip „galybę prestižinių kino apdovanojimų pelnęs, Oskarui nominuotas režisierius, prodiuseris, scenografas, rašytojas ir dizaineris“. Manyčiau, tik per aplaidumą nėra titulo „apdairus verslininkas“, mat „Padermė“ yra ne kas kita, kaip scenarijus serialo, kurį pats režisierius, išreklamavęs istoriją, vėliau ėmėsi statyti. Knyga būtent taip ir parašyta — kaip serialo scenarijus, su visomis šiam raiškos žanrui būdingomis charakteringomis aplinkybėmis ir stereotipiniais personažais: asmeninę dramą išgyvenantis pagrindinis veikėjas epidemiologas — vaikštantis dorybės ir meilės įsikūnijimas; neįveikiamą blogį simbolizuojantis vampyras — Šeimininkas, jo pagalbininkas — paikų ambicijų ir pretenzijų į amžinybę turintis piktavalis žmogėnas; vampyrų ekspertas senasis profesorius, sukaupęs arsenalą vampyrų naikinimo priemonių; būrys priekvaišių politikų ir teisėsaugininkų, kurių paskirtis — stabdyti veiksmą, kad šis neįgautų pagreičio ir knyga nepasibaigtų anksčiau, nei 500–tajame puslapyje. Ir taip toliau, ir panašiai.
Paradoksalu tai, kad nors knygoje ironizuojama, esą derėtų keisti požiūrį į vampyrus, įsivaizduojamus kaip B. Stokerio „Drakuloje“, bet paradoksas tas, jog „Padermė“ ne tik nekeičia, bet dar ir stipriau įtvirtina tą patį įvaizdį.
Peiktina
5.27. Jeanette Winterson ,,Kam būti laimingai, jei gali būti normali?”
Perskaičiau
Pastvėriau šią knygą vien todėl, kad pasirodė įdomus pavadinimas. Vėliau perskaičiusi anotaciją, iš kurios supratau, kad bus rašoma apie merginą, kuriai vaikystėje neleido skaityti knygą, pagalvojau, jog neprašoviau ją pasiėmusi. Deja, greitai nuomonė pasikeitė. Tai autobiografinė knyga, šioks toks ankstesnės … Skaityti toliau
JO WALTON „Tarp kitų“
Ovidijus R.
Skirta viso pasaulio bibliotekoms ir bibliotekininkams, kurie diena iš dienos skolina žmonėms knygas.
Knyga, kokių reta. Turiu omenyje, jog nedažnam pavyksta gauti ir Hugo, ir Nebula ...
Ties riba į rytojų / Edge of Tomorrow, 2014
betelgeuse
Filmas „Ties riba į rytojų“ (Edge of Tomorrow, 2014) pasakoja apie nekaringą karį, kuris, itin nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, pasiunčiamas į kovos su ateiviais lauką, o čia, deja, netrunka gauti galo. Tas „deja“ toks dviprasmiškas, mat galas ypatingas: atsitiktinumo dėka pacifistas karys įgyja galią, leidžiančią jam vėl ir vėl iš naujo išgyventi paskutinę dieną. Ir, savaime aišku, tapti nenugalimu kovotoju, kuriam lemta išgelbėti pasaulį. Vienaip ar kitaip, vingiuotai ar tiesiai, anksčiau ar vėliau — visi Tomo Cruzo keliai veda į Romą, t.y. į žmonijos gelbėjimą, ir ką jau čia padarysi, jei tokia Aukščiausiojo duotybė — didvyrio įspaudas ant kaktos.
Beje, įdomu, kad be bendros „užstrigusio laiko“ idėjos abiems filmams būdingas ir jau minėtas narciziškumo motyvas: savimyla pagrindinis herojus pakliūva į aplinkybes, kuriose paikystę keičia didžiadvasiškumas, atjauta, na, žodžiu, pasipūtęs paršas virsta nuoširdžiu ir jautriu savu vaikinu. Mano akimis, T. Cruzas kaip reta puikiai suvaidino tuštutį, gaila tik, kad pagal scenarijų virsmas į superherojų prasidėjo taip anksti ir aktoriui vėl teko maukšlintis urmu tiražuojamą dvasingo pasiaukojimo kaukę. Ir jei pirmasis filmo trečdalis telkė dėmesį, pusiaukelė jau buvo lengviau negu lengvai nuspėjama, o pabaiga... Na, tai buvo nokdaunas dar menką viltį, kad po saule nutiks kažkas naujo, išsaugojusiam žiūrovui. Ne, nieko naujo nenutiko, Žemė liko kiek nusiaubta, bet eilinį kartą išgelbėta, laikas vėl tapo linijinis, T. Cruzo dantys dar baltesni...
Žiūrėtina
Fan Art: “Fangirl” Rainbow Rowell
knygulentyna
Vakar pradėjau skaityti Rainbow Rowell “Fangirl” ir susidūriau su problema. Kažkodėl niekaip negalėjau įsivaizduoti veikėjų… Pirmą kartą užklupus tokiai bėdai puoliau naudotis draugu internetu ir iškapsčiau tikrą lobį. Fan Art. Niekada per daug nesidomėjau kaip kiti skaitytojai įsivaizduoja knygų veikėjus ir labai nustebau kiek daug žmonių juos piešia ir dalinasi internete, kad ir kiti galėtų […]
Balys Sruoga - Dievų Miškas
Nosferatu
Patinka man šios "mažos didelės knygos", toks geras minimalumas. Turiu net keletą ir dar bent keleto noriu. Balio Sruogos "Dievų Miškas" ("Baltos Lankos" 2013; ISBN 978-9955-23-699-3; 443p.) turbūt žinomas kiekvienam, ypač po to, kai pastatė filmą, kurio beje aš dar nemačiau. Skaitė gal tik ne kiekvienas. Man teko skaityt tokiam amžiuj, kai lietuvių autoriai tiesiog vėžį varė, tai dabar vat,
Vasaros skaitinių santrauka
Kristina
Vasaros skaitinių kolekcija. Pagrindiniai jos akcentai - pasaulio sukūrimas, atmintis, pastanga atgaivinti literatūrą, I. Calvino ir tigrai.
646(66) Rick Yancey “Penktoji banga”
Salomėja
Rick Yancey “Penktoji banga” Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Vienintelė informacija knygos aprašyme, tai palyginimas su “Bado žaidynėmis”, nors nieko panašaus aš neradau. Na gal tik jauną veikėjų amžių. Arba bandymą išgyventi. Istorija yra apie tai, […]
Neil Gaiman. Anansio vaikai
betelgeuse
Anansio vaikai: [romanas] / Neil Gaiman. — Vilnius: Vaga, 2011. – 382, [1] p. – ISBN 978-5-415-02205-2.
„Anansio vaikai“ — pasakojimas apie tai, kokios problemos kyla vaikams, kai jų tėvas yra gyvenimą švenčiantis dievas voras. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad nesklandumai ima rastis anam mirus, betgi dievų mirtis — perdėm dviprasmiška būsena, todėl čia atsisveikinimas „ilsėkis ramybėje“ ne visai tinkamas.
Romaną skaičiau per tingias atostogas pajūry ir, reikia pastebėti, tai puikiai tokiomis aplinkybėmis tinkanti knyga: siužetas įdomus, tačiau ne toks, kad neatsiplėštum ir daugiau nieko aplinkui nematytum; pasakojimas lengvas, bet pagardintas smagiais šmaikštumo ir ironijos perliukais. Kas be ko, iki „Amerikos dievų“ šiai istorijai toloka — anie, mano akimis, N. Gaimano kūrybos pažiba. „Anansio vaikuose“ mitologinės potekstės ir kontekstai sūkuriuoja kur kas menkesnėmis srovėmis, dargi, sakyčiau, kartkartėmis ir banalokomis, o į pirmaujančias pozicijas išsiveržia detektyvinė intriga.
Tačiau romane išlaikomas patrauklus autoriaus kūrybai būdingas nutolusio pasakotojo stilius, kai į įvykius ir veikėjų išgyvenimus žvelgiama tarsi iš šalies, iš kito laiko, kitos erdvės; pasakojama tiesiog dar viena istorija, dar vienas nutikimas. O kadangi nėra tariamo suasmeninimo, visu grožiu skleidžiasi gaimaniškojiironija, kartkartėmis išauganti iki sarkazmo. Būti sėkmingai ironišku — velniškai sudėtinga, kurti natūralios ironijos įspūdį — talentas. Ką gi, N. Gaimanas šiuo klausimu išties talentingas.
Kitas momentas — nors „Amerikos dievai“ ir „Anansio vaikai“ dvi atskiros istorijos, tačiau jas sieja ta pati dievų tema, pirmasis romanas funkcionuoja kaip antrojo kontekstas. Viena vertus, tai išplečia suvokimo lauką, tačiau kartu neišvengiamai priverčia abi knygas lyginti tarpusavyje antrosios nenaudai. Todėl nors „Anansio vaikuose“ ir esama komiškai taiklių įžvalgų, tačiau visai nesinori ieškoti kokių gilesnių poteksčių, anos šiuo atveju būtų labiau įsivaizduojamos.
Tiesa, radau, esą „romanas „Anansio vaikai“ 2006 m. buvo apdovanotas „Locus“, „British Fantasy Society“, „Mythopoetic“ premijomis ir užkopė į „New York Times“ skaitomiausių knygų sąrašo viršūnę“. Betgi, manyčiau, visi šie aplodismentai labiau iš inercijos.
Skaitytina
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .