Debiutinis Agnės Žagrakalytės romanas "Eigulio duktė: byla F117" pretenduoja tapti Metų knyga 2014 ir jau laimėjo Patriotų bei Jurgos Ivanauskaitės premijas. Tai giminės saga, paremta tikrų asmenų gyvenimu ir realiais faktais. Knygos idėja rašytojai kilo redaguojant seniai mirusio giminaičio, žinomo prieškario Lietuvos veikėjo, tekstus.
Rodos, kad tik Andriui Tapinui nusprendus pradėti rašyti knygą lietuvių literatūra pradėjo išgyventi tikrą pavasarį. „Vilko valanda“ buvo pripažinta „Metų knyga“, ją skaitytojai tiesiog šlavė iš knygynų lentynų, o lietuviai pagaliau išvydo tai, kas buvo svetima – knygos reklamos kampaniją. Apie visą „Vilko valandos“ reklaminę kampaniją „Knygų palėpė“ jau rašė. Skaityti apie tai galite paspaudę […]
Matthew Quick „Auksinis debesies kraštelis, arba optimisto istorija“ Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Tai nebuvo labai įdomi knyga. Parsinešiau iš bibliotekos, nes tą kartą nieko geresnio neradau. Pradėjau ir išvažiavome savaitgaliui. Vežtis nepanorau, nes nepatogu, geriau […]
Gillian Flynn „Tamsumos“ Mano įvertinimas: 2/3 (1 – ne kažką, 2 – gera, tikrai nesigailiu, kad skaičiau, 3 – super, prikaustė, paliko įspūdį, rekomenduoju abejojantiems). Mano komentarai: Prabėgo jau beveik trys mano skaitymo metų mėnesiai, o dar tik 20-ta knyga. Reikia mesti tą Candy Crush, o tai visai jau sunku rasti laiko knygoms. Kai perskaičiau pirmą […]
Ha Jin. - Vilnius- Tyto alba, 2011. - 317, [2] p. - ISBN 978-9986-16-826-3.
Skaitymo paraštės, arba klystkeliai — taip galima paaiškinti, kodėl mano rankose atsidūrė Ha Jin „Laukimas“. Meilės romanas — matyt, tai tiksliausias knygos apibūdinimas. Meilės romanas, kurį išmanūs anotacijų kūrėjai pristato kaip nepažinią egzotiką: „šiuolaikinė kinų literatūra – lietuvių skaitytojams beveik nežinoma žemė; nelabai žinome, kokie dėsniai reguliuoja ir lemia dabartinių kinų gyvenimą, kaip mąsto, elgiasi ir apie ką svajoja Kinijos valdiniai.“ Užkibau. Tiesa sakant, po grandiozinių maginės fantastikos epopėjų užkibčiau už bet ko, kas „pravėdintų“ galvą, pernelyg nesirinkau.
Vėliau, kai jau smalsavau, kas tas Ha Jin ir iš kur jis mūsuose atsirado, aptikau Audingos Satkūnaitės verdiktą: „Taigijei romane „Laukimas“ Kinijos ieškosite labiau nei meilės – teks nusivilti.“ Visai sėkmingai sakinio dėmenis galima sukeisti vietomis: nusivils ir tie, kurie labiau ieškos meilės nei Kinijos. Manyčiau, šiuo atveju nusivylimui pasmerkti absoliučiai visi, kažko ieškantys ir besitikintys. Nes tai romanas apie lūkesčių beprasmybę. Ne, ne laukimo — lūkesčių. Atrodytų elementaru. Atrodytų. Jei ne žmogiškoji prigimtis vėl ir vėl iš naujo viltis... Ir nusivilti.
Kas visgi užkliuvo? Veiksmas vyksta (jei tą minimalų judesį apskritai galima vadinti veiksmu) komunistinėje Kinijoje. Kariškis gydytojas keliolika metų siekia išsiskirti su žmona, kurios jis gėdijasi, idant galėtų vesti kitą moterį. Kurios tariamai geidžia. Bet tik tariamai ir tik tol, kol patiria suvaržymų ją gauti. Tie suvaržymai išoriniame pasakojimo lygmenyje yra tiesiogiai susiję su santvarka ir režimo įnoriais, kurie, regis, labiau siejami – su taisyklėmis, kurioms nekyla minties nepaklusti. Gyvenimas gardelyje, beveik nė nesižvalgant pro jo virbus. Jokio moralizavimo, kritinio vertinimo, peršamų išvadų. Nežinau, kiek tame kultūrinės specifikos, bet atskiros komunistinio režimo detalės užkabina apsnūdusią homo sovieticus sąmonę ir... Ir kiekvienam, matyt, savos asociacijos, nuojautos, prisiminimai.
Salla Simukka „Raudona kaip kraujas“ „Raudona kaip kraujas“ yra pirmoji Lumikki Andersson trilogijos dalis. Jaunimui skirtas mistinis trileris galbūt ir nepasižymi ypatingai sudėtingu ir klaidžiu siužetu, tačiau knyga labai įtraukianti. Žavesio knygai suteikia aliuzijos į visiems gerai pažįstamą pasaką „Snieguolė“. Suomiškai Lumikki reiškia Snieguolė, todėl įsivaizduokite, jei iš pasakos nužengusi mergina raudonomis kaip kraujas lūpomis, […]
„Mano ištakos“ (I Origins, 2014) — nors kalendoriniai žiūrėjimo/skaitymo metai dar tik prasidėjo, maža vilčių, kad kas nors aplenks šį filmą „Metų nusivylimo“ kategorijoje. Juolab kad patyliukais tiek tikėtasi... Kodėl? Nes tai buvo antrasis meninis režisieriaus Miko Cahillo darbas. Pirmasis — mano ką tik išliaupsinta „Kita Žemė“ (Another Earth, 2011). Taigi lūkesčių loginė seka buvo tokia: pirmasis daug žadantis darbas yra tramplynas į kažką absoliučiai nokautuojančio. Daugmaž: kažką, ko laukiau tūkstančius milijonus metų ir štai dabar uždangai lemta pakilti. Tas kažkas turėjo būti „Mano ištakos“. Nebuvo. Deja, deja... Sakyčiau, nepaisant formalių sutapčių (tų pačių aktorių), net nepriartėjo. Tik pora akimirkų smilktelėjo kažko pažįstamo nuojauta, bet ji netruko išsisklaidyti nenutrūkstamame žodžių sraute.
Taip, šiame filme beprotiškai daug žodžių, tas žodingumas toks perteklinis, toks įkyrus, toks tiesmukas, kad nebelieka erdvės skleistis jokioms papildomoms prasmėms, potekstėms, simboliams, kurių pretenzingai prikaičiota kur reikia ir kur nereikia. Mokslininkas sako: ne, ne, Dievo nėra, mokslas paneigia jo stebuklingą galią. Mokslininko mylimoji prieštarauja: taip, taip, už regimybės yra slaptinga galia, tik tu nenori pripažinti ir pastebėti. Mokslininkas atitaria: ne, ne! Filmo siužetas lemties pirštu beda: taip, taip! C’mon, ar įmanoma dar primityviau — jis netikėjo, bet gyvenimas įtikino! Atgrasu.
Kas dar? Beveik tobulas garso takelis. Tas, kuris kalba apie minėtus tūkstančius milijonus metų...
Nuotrauka paimta iš šio puslapio. Ten nurodoma autorystė: ELTA. Citata paimta iš interviu iš knygos „Bliuzas Ričardui Gaveliui“ (Tyto Alba, 2007 m.) – 233 psl. Ten nurodoma, kad interviu pradžioje buvo spausdintas žurnale „Metai“ (2000 m., Nr. 10). .
Kai herojai daugiau ar mažiau parašyti gerai, kai knyga padrika, bet gerai suprantama, kai istorija, atrodo, moko gerumo ir meilės, o tau joje patinka tik vienas herojus - žudikas, asasinas (assassin) pravarde Šakalo Galva, tai gal ir reikėtų susiprasti tokių knygų taip dažnai neimti ir neskaityti. Kam peikti kažką, kas kitą įkvėps ir padarys geresniu žmogumi? Kita vertus, nenorinčių