Knygos LITUANISTIKOS KELEIVIS pristatymas
Dalius
Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvių literatūros katedra,
Leidykla "Eglė" (Klaipėda),
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
maloniai kviečia į knygos
LITUANISTIKOS KELEIVIS
Albertas Zalatorius: literatūrologas, kritikas, pedagogas, kultūrininkas
pristatymą 2008 m. balandžio 29 d., antradienį, 15 val.
Nacionalinės bibliotekos Konferencijų salėje (5 a.)
(Gedimino pr. 51, Vilnius)
Renginyje dalyvaus: Juozas Aputis, Petras Bražėnas, Juozas Girdzijauskas, Vytautas Martinkus, Tomas Sakalauskas, Jūratė Sprindytė, Dainius Vaitiekūnas, Alberto Zalatoriaus artimieji.
Yasunari Kawabata „Tūkstančiai gervių“
Viktorija Vit
Apie knygą: Yasunari Kawabata – Tūkstančiai gervių Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955245896
Puslapių skaičius: 230
Knyga, sunkiai pasiduodanti vertinimui. Netinka nei žodžiai „gera“ ar „bloga“, bet pasakyti „jokia“ irgi būtų neteisinga.
Nobelio premijos laureato Y.Kawabata romanas viršelyje apibūdinamas taip: „poetiškas ir kartu dramatiškas pasakojimas apie Japonijos grožį, žmonių santykių gilumą, senųjų tradicijų išlikimo pasaulyje galimybes. Tai jaudinanti istorija apie meilę, kūniškas aistras ir dvasinį tyrumą“. Viso to čia iš tiesų daugiau ar mažiau yra. Tik to jaudulio gal mažiausiai. Kur kas daugiau yra arbatos. Su ja susiję ritualai tampa platforma, ant kurios geriausiai išryškėja veikėjų tarpusavio santykiai ir vidinės peripetijos. Per arbatos gėrimo ceremoniją Kikudzis susižavi Jukika, kuri vėliau tampa jo žmona. Į retai naudojamą arbatos ceremonijos namelį nuolat veržiasi valdingoji Tikaka, Kikudzio tėvų namuose spėjusi pabūti ir tėvo meiluže, ir mamos pagalbininke. O kiek minčių ir dvejonių sukelia senas arbatos puodelis, kurį protas kuždėtų pasilikti, o kylančios asociacijos ir vaizduotė – sudaužyti.
Pabrėžtinai ramioje aplinkoje, kur svečiai namuose gali valandų valandas tyrinėti ant puodelio esantį piešinį, vyksta ne itin ramūs dalykai. Geismas grumiasi su moraliniais įsitikinimais, kaltė – su dvejonėmis, kad gal kiekvienas žmogus vis dėlto vertas bent truputėlio laimės. Savižudybė, santuoka, bėgimas nuo užklupusio jausmo – net tokie įvykiai ramaus pasakotojo tono suguldomi į užliūliuojantį, vietomis net kiek monotonišką ritmą.
Gaila, bet tas ritmas išdyla su paskutiniu knygos puslapiu. Galbūt, jei “Tūkstančiai gervių” būtų pirmoji kregdžė danguje virš pažinties su Japonija, romanas paliktų kur kas didesnį įspūdį. Įspūdinga Japonijos gamta, arbatos gėrimo ritualas, netgi nuolat kartojamas “atleiskite man” – visa tai šiandien jau skaityta, girdėta, o ne vieno skaitytojo ir savo akimis matyta. Todėl į anotacijos teiginį, jog “Y.Kawabata tapo japonų kultūrą reprezentuojančia figūra”, šiandien tikriausiai galima žvelgti tik retrospektyviškai. Galbūt atstumą tarp knygos ir skaitytojo sukuria ir tai, kad “Tūkstančiai gervių” visgi yra vertimo vertimas.
Daugiau atspalvių pasakojimui suteikia vedybinio Kikudzio ir Jukikos gyvenimo linija. Kikudzis su jaunąja žmona puoselėja platonišką ryšį; praeitis jam neleidžia atsiplėšti nuo buvusios meilės ir patirti naujos, neleidžia pamiršti buvusio geismo ir iš jo gimusios kaltės. Jaunavedžių privatumą saugančią pramuša įkyrioji Tikaka, tačiau skaitytojo paskui save ji nenusiveda.
Romanas iš tiesų labai japoniškas visais atžvilgiais. Bet už to tautiškumo juk turi būti kažkas, kas pramuša skaitytojo abejingumą, užkariauja visą jo dėmesį, užvaldo mintis, priverčia keistis, ginčytis ar piktintis – nepriklausomai nuo krašto, kuriame knyga atsiduria. Disonansą tarp to įspūdžio, kurį kuria rašytojas, ir to, kurį susikuria skaitytojas, galima iliustruoti ir knygos pavadinimo interpretacija. Tūkstančiai gervių – reginys, kuris visam laikui turėtų įsmigti į atmintį; nesvarbu, ar jas matai danguje, ar pasakiško grožio lauke, ar ant mergaitės krepšelio. Bet šiuo atveju tūkstantis gervių susiliejo į vieną vienintelę – gražią, grakščią, bet labai panašią į kitas.
Torgny Lindgren „TAPYTOJAS MARGALAPIS“
Viktorija Vit
Apie knygą: Torgny Lindgren – TAPYTOJAS MARGALAPIS Leidykla: Alma littera (2001)
ISBN: 9986029570
Puslapių skaičius: 150
Yra knygų, kurias perskaičius visą nuomonę norėtųsi išreikšti daugių daugiausiai ištiktuku. Nes bet kokia beletristika, bet kokie postringavimai – lyg spjūvis tyliai, santūriai ir giliai knygos minčiai; lyg padidiname stikle išryškėja apžvalgininko ego, noras pasakyti įdomiau, pasireikšti ryškiau ir t.t., atsukus nugarą pačiai knygai.
Apie „Tapytoją margalapį“ negalėčiau išspausti ir jokio ištiktuko ar jaustuko; jokio cyptelėjimo ar aiktelėjimo. Šiaurietiškosios literatūros gerbėjai, įsimylėjusieji „Kamanių medų“, „Gyvatės pėdsaką ant uolos“ ar „Betsabėja“ ar originalo kalba skaitytas T.Lindgren knygas turbūt šūktelės „oho“ ar kokį nors „vau“. Stovintys priešingoje barikadų pusėje veikiausiai tik nusižiovaus. Man norisi tiesiog sulaikyti kvapą. Dešimt apsakymų – lyg pagaminti iš pačios trapiausios medžiagos. Paradoksas: čia ne koks japoniškas šilkas, net ne Baricco „Šilkas“. Veikiau jau šiurkšti drobė, sudėliota iš stipruolio Elio, raunančio medžius nuo kalno viršaus, prakaito; iš neišriedėjusių Sesilijos, kuri iškentė ir atstūmimą, ir pažeminimą, ašarų; iš rūko, sunkių medinių durų trinktelėjimo, iš tapytojo Margalapio dažų kvapo ir kitų visai ne karamelinių dalykų.
Pats T.Lingren savo apsakymus pavadino „Figūromis“. Skaičiais vienas nuo kito knygos puslapiuose atskirti kūrinėliai siužeto prasme iš pradžių pasirodo itin skirtingi: vienuose – mitiniai herojai, stebuklingos jų galios, kituose – paprastos šeimininkės kadriliai aplink puodus ir keptuves. Bet lyg nepastebimai, nejučia vienų ir kitų galios ir negalios persipina, susilieja; milžinas pavargsta ir parkniumba, o vienišo ligoto vyro kopimo laiptais istorija prilygsta stipriausio galiūno kovai. Apsakymų alegoriškumas leidžia knygą versti vėl ir vėl. Paprasti, iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingi vaizdiniai nepaleidžia, įsikimba į atmintį santūriais pusbalsiais ir kybo ten, kad galvotum, kad permąstytum ir suvoktum.
Kuo lietaus šalyje galėtų būti įdomus „Tapytojo margalapio“ pasaulis: žiaurūs, niūrus, skaudūs dalykai savo kelyje vis atsimuša į stebuklo, vilties, net pasakos sieną. Tie blyksniai – reti, neužsikrėtę dirbtinio optimizmo virusu; stebuklų tiek, kiek jų gyvenime ir būna. Ir niūraus vandens telkinio, kurį drobėje nupiešė tapytojas Margalapis, paviršiuje vieną dieną atsiranda žuvys.
“Tapytojas Margalapis” - pusantro šimto puslapių kažko, kas galbūt sąlygiškai ir madingai galėtų būti pavadinta meditacija. O jei trumpiau – tai knygą, kurią norėčiau išgirsti skaitomą garsiai. Ir kitiems tapytojams. Prieš miegą.
Margi šiaurietiški lapai
Christian Kracht „Fazerland“
Krekas
Apie knygą: Christian Kracht – Fazerland Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640370
Puslapių skaičius: 158
Vokiškas žodis „das Vaterland“ (tarti „faterland“) reiškia tėvynė. Panašiais tėvynė skamba ir angliškai – „fatherland“. Tačiau kadangi vokiečiams, kaip ir lietuviams, anglų „th“ dažnai virsta paprastu „z“, ne vienam vokiečių „kosmopolitui“ gimtasis faterlandas tampa tarptautiniu fazerlandu. Taip ar panašiai kritikai aiškina Christian‘o Kracht‘o debiutinio romano „Fazerland“ (1995, liet. 2007) pavadinimą.
Tačiau tie patys kritikai iš karto įspėja, kad tai nėra knyga apie tėvynę, net jeigu esate vokietis. Romano siužetas – vieno jaunuolio trankymaisi po Vokietiją (tėvynę? pasaulį?). Trankymasis be naudos, be tikslo: pagrindiniam veikėjui dirbti nereikia, daiktų jis nevertina (lyg ir niekina snobišką norą puikuotis garsiais vardais, tačiau, kaip suskaičiavo Castor&Pollux, viename knygos puslapių galima rasti 14 prekių ženklų pavadinimus), turi draugų daugelyje Vokietijos miestų (nors žodis „draugai“ čia ir nelabai tinkamas, nes pagrindinis veikėjas labai greit jų atsižada).
Knyga galėtų būti kelionių romanas, jeigu pagrindinis veikėjas nebūtų toks pavargęs, nusivylęs ir apatiškas: viskas jam nevykę, šlykštu ir kvaila – pradedant pamestais akiniais ir baigiant paliktais draugais. Visi, kas su juo nesutinka, yra sušikti fašistai ir naciai (vokietis vokiečiui gali taip sakyti, tačiau kitiems reikėtų būti atsargesniems vartojant šiuos epitetus), nors pats jis tėra paprasčiausias nevykėlis: pradedant pirmu rimtesniu pasimatymu, kurio metu apsišiko ir apsivėmė, ir baigiant paskutiniu skrydžiu lėktuvu, po kurio pilnos kelnės buvo jogurto. Taip ir keliauja pagrindinis veikėjas nuo visko vemdamas (tiek tiesiogiai, tiek perkeltine prasme) po gimtą šalį, pats nežinodamas ko nori: „O ką noriu tuo pasakyti? Aš supratau, ką turėjo omenyje Aleksandras, bet kartu ir nesupratau. Tam tikrais momentais viską puikiai suprantu, taip, kaip su Nigeliu ir jo marškinėliais, o paskui man vėl staiga aptemsta protas. Žinau, kad tai kažkaip susiję su Vokietija, tuo žiauriu nacių gyvenimu ir tuo, kad žmonės, kuriuos pažįstu ir vertinu, išsiugdė tam tikrą elgesio būdą, kovinę pozą ir kad jie dabar nebesugeba kitaip elgtis bei mąstyti, jie viską vertina pagal tą savo pozą. Tai aš suprantu. Bet kartais nesuprantu, kaip ši poza susiformavo, nuo ko viskas prasidėjo, tad klausiu savęs, ar taip buvo visada ir ar aš irgi toks esu, tai yra kitiems visiškai nesuprantamas.“ (71 p.)
Ch. Kracht‘as pristatomas kaip vokiečių literatūros naujos kartos atstovas. Kritikai ir skaitytojai ginčijasi: vieni pagrindinį veikėją vadina šiuolaikiniu estetu, kiti – nevykusiu stileiva, treti –nusivylusiu vartotojiškos visuomenės atstovu. Romanas blyksteli įžvalgomis ir ironija (avialinijų „Lufthanza“ leidiniai apie Vokietiją iki skausmo priminė angliškus bukletus, pristatančius Lietuvą: „Žurnale ne tik per daug informacijos, bet ir jo turinys beviltiškas. Ten visada dedami straipsniai, pavyzdžiui, apie laikrodininkus iš Bavarijos arba apie paskutinį kailiadirbį Liuneburgo šiluose. Ir visa tai išversta į neįtikinamai baisią anglų kalbą – štai taip „Lufthansa“ pristato pasauliui Vokietiją“, 61 p.), tačiau prekių ženklų pavadinimų kiekis (žr. Castor&Pollux pastabą) primena „gyvenimo būdo“ žurnalus „Cosmo“, „Žmonės“ ir pan.
Vis dėlto man knyga patiko. Net jeigu ką laikysime knyga apie atstovą tos kartos, kurią optimistai vadina kosmopolitiškąja, o pesimistai – neturinčia šaknų, greitai perskaitomas, tačiau ne per saldus romanas patvirtino nuostatą, kad žmogui reikalinga grandinė, trumpesniu ar ilgesniu atstumu neleidžiantis nutolti nuo būdos. Ir tuo inkaru gali būti tėvynė, su savo pasiekimais bei gėda, privalumais bei trūkumais. Kalbant konkrečiai apie Vokietiją:
„Pasakočiau jiems apie Vokietiją, apie didžiulę šalį šiaurėje, milžinišką mašiną, konstruojančią save pačią ten, lygumose. Pasakočiau ir apie žmones, apie išrinktuosius, gyvenančius mašinos viduje, privalančius važinėti gerais automobiliais, vartoti gerus narkotikus, gerti gerą alkoholį ir klausytis geros muzikos, o visi kiti žmonės aplink daro tą patį, tik truputį blogiau. Ir kad tie išrinktieji gali toliau gyventi tik tikėjimu, kad jie truputį geresni, truputį kietesni, truputį stilingesni.
Pasakočiau apie vokiečius, apie nacionalsocialistus ir jų švariai nuskustus sprandus, apie raketų konstruktorius ir gražiai išrikiuotą šratinukų eilę baltų chalatų priekinėje kišenėje. Pasakočiau apie žmones, koncentracijos stovyklose atrenkančias aukas, verslininkus ir jų prastai pasiūtus kostiumus, profsąjungų atstovus, kurie visada renka socialdemokratus, tarsi iš tikrųjų nuo to kas priklausytų, ir apie automistus, jų labdaros valgyklas ir nusiteikimą prieš arbatpinigius.
Taip pat pasakočiau apie vyrus, skrendančius į Tailandą, nes jie nori būti galingi ir mylimi, ir moteris, kurios skrenda į Jamaiką, nes taip pat nori būti galingos ir mylimos. Apie padavėjus, studentus, taksistus, nacius, pensininkus, gėjus, kredito statybos turėtojus, verbuotojus, didžėjus, ekstazių pardavėjus, benamius, futbolininkus ir advokatus.“ (151-152 p.)
Tiavynė
Šedevro pabaiga šlamštu?
offca
Apie knygą: Samuel Beckett – Neįvardijamasis Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394792
Puslapių skaičius: 170
Beckettas buvo didis rašytojas. Po trilogijos pirmųjų dviejų romanų (antiromanų) „Molojus“, „Malonas miršta“ ir dar kelių lietuviškai pasirodžiusių apsakymų rinkinių bei pjesių, jis tapo etalonu, pagal kurį galėjau lyginti visus kitus rašytojus ir rašytojėlius. Tačiau paskutinė trilogijos dalis „Neįvardijamasis“ mano nuomonę šiek tiek pakoregavo. Sakyčiau autorius viršijo savo sumanymą ir net persistengė. Nors galiu klysti. Bet galiu būti ir teisus. Galiu būti prieštaringas pats sau. Koks yra „Neįvardijamojo“ bevardis veikėjas. Toks ir esu. Viena pusė, ne, ne viena, ne pusė, o visas aš manau, kad šita knyga yra šedevras ir šlamštas viename asmenyje.
Šedevras, užbaigiantis dabar jau Neįvardijamojo (anksčiau buvusio Malono, Malojaus, Merfio, Mahudo ar Vormo) istoriją, vertas savo pavadinimo. Autorius įgyvendino savo sumanymą iki galo, ir jam pasisekė šimtu procentų su kaupu. „Neįvardijamasis“ - tai romanas apie kažką, kuris yra kažkur, jaučiasi kažkaip ir daro kažką. Nors gal jo ar jos net nėra, nieko nejaučia ir nieko nedaro. Teiginį seka neiginys ir atvirkščiai. Mintys trūkinėja, šokinėja laike ir vietose. Juslės paveda: tai, ką jauti dabar, galėjai jausti ir prieš dešimt metų, o galėjai jausti ir ne pats, o tik prisiminti, kad kažkas kitas tai jautė ir tau pasakė, ar tu manai, kad kažkas taip jautėsi, ir tai prisimeni, nors gal tik įsivaizduoji. Alogiškas pokalbis su savimi ir sau, kai tikslas tik kalbėti ir tęsti. Mąstymu, prisiminimais, vaizdiniais, tegu ir haliucinaciniais ar susapnuotais, prasimanymu ar metamorfoze į ąsotį reikia žmogui tęsti savo egzistenciją. Tada nebėra jokios prasmės pradėti sakinį iš naujos eilutės, ar trumpinti sakinį bent iki puslapio ilgumo, nes mintis tik viena – neįvardijama. Bet ir tokia mintimi rašytojas ištirpdina skaitytojo aplinką ir uždaro molinio ąsočio viduje, paverčia tave indu su žinduoliškomis juslėmis. Čia žaidžiama su viskuo: žodžiais, teksto struktūra, pasakojimo ritmu, istorijos laiku, detalių kryžminimu su abstrakcijomis ir skaitytojo įtraukimu į tik jam vienam suvokiamų taisyklių žaidimą.
Tokios tad literatūrinės priemonės šiam sunkiai skaitomam romanui leidžia vadintis „Neįvardijamuoju“. Neįvardijamu šlamštu, kuriame ne knygos veikėjas, o skaitytojas pasmerkiamas ir ruošiamas ilgai egzekucijai. Sako, kad rašytojo ir skaitytojo santykį galima išreikšti dvejopai: „jeigu skaitytojas nesupranta, ką autorius norėjo pasakyti, tai skaitytojas per menkai išprusęs“ ir „jeigu skaitytojas nesupranta, ką autorius norėjo pasakyti, reiškia autorius netinkamai pasakė ir čia yra pastarojo kaltė“. Becketto „Neįvardijamasis“ stovi abiejose apkasų pusėse. Manausi supratęs, ką autorius norėjo pasakyti, tik kokio velnio reikėjo šitaip tąsytis. Pirmose dvejose trilogijos dalyse dar kažkas vyko, veikėjas nors atlikinėjo kažkokius veiksmus (ėjo, važiavo dviračiu, šliaužė ir pan.), o šitoje tai likęs tik mąstymas ir jokio judesio. Absurdiškų nuotrupų kratinys, kuriame pagauti kažką išgryninto praktiškai neįmanoma. Po ketvirtadalio knygos pats herojus prisipažįsta: „Tiesa pasakius, būkime bent atviri, jau kuris laikas nenuvokiu, ką paistau“. Na, po tokio pareiškimo galima ir supykti, užversti knygą ir trenkti ją užlovin, bet Neįvardijamajam tai nė motais. Galite daryti su juo, ką norite, Jam jau vis vien. Jis vis tiek toliau tyčiosis, glumins skaitytoją ir pateisins savo vardą (vardus) bei juoksis iš visų aplinkinių, linksminsis, nes „juk net labai apytikriai dar nepavyko nustatyti, kas aš esu, kur aš esu, ar aš – žodžiai tarp žodžių, ar aš – tyla tyloje“. Ir Jis teisus, Jam skaitytojas nesvarbus, Jis pasakoja sau apie save. Menkai apčiuopiamomis frazėmis Jis pasakoja savo gyvenimą, kuriame „būta trijų dalykų: negalėjimo kalbėti, negalėjimo nutilti ir vienatvės“. Tai tokius grūdus tarp pelų gali ištraukti įdėmiai ieškodamas tylos tarp „Neįvardijamojo“ garsių minčių. Galbūt tai yra visa esmė ir atsakas, apie ką gi šita trilogija. Ir tai, man atrodo, arčiausiai tiesos: „Molojus“ – apie negalėjimą kalbėti; „Malonas miršta“ – apie negalėjimą nutilti; „Neįvardijamasis“ apie fizinę vienatvę žmogaus gyvenimo saulėlydyje ir nelengvą susitaikymą su tuo. „O jeigu būtų daiktų, koks nors daiktas kur nors, koks nors gamtos lopelis, apie kurį galėtum pakalbėti, gal susitaikytum su tuo, kad nebeturi jokio žmogaus, kad esi kalbantysis...“
Reikia pabumbėti
Giedrius Vilpišauskas
Apie knygą: Birutė Imbrasienė – Lietuvių kulinarijos paveldas Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231400
Puslapių skaičius: 176
Šiandien bambėsiu apie visai neseniai leidyklos "Baltos Lankos" išleistą knygą, "Lietuvių kulinarijos paveldas", kurią vakar, pasinaudodamas Vagos knygyno suteikta 10% nuolaida, visgi nusprendžiau įsigyti.
Reiktų pradėti nuo to, kad knygą parduota už 40Lt (tiesa, perkant per leidyklos web puslapį - 34). Už tokią kainą jau norėtųsi kažko tokio, kas tikrai nenuviltų. Kažko, kas patrauktų, sudomintų, būtų tuo pat metu ir smagus skaitinys, ir taip pat pamokytų, kaip vieną ar kitą paveldo patiekalą galima būtų pasigaminti ir namų sąlygomis.
Pavarčius ir paskaičius man susidarė toks knygos kūrimo proceso įspūdis: autorė važiuoja tai į vieną, tai į kitą kaimą, pasisodina prie stalo kokią seną bobulytę, ir klausinėja jos: "O kaip, sakykit, senais laikais gamindavo šaltibarščius? O meduoliai kaip, ar buvo? O kokių dar senų patiekalų atsimenat?".
Bobulytės atsakymai būtų apytiksliai tokie: "Nu tep, vaikeli, gamydavom ir šaltibarščius. Raik paimc burokų, rūgštaus pieno, agurkų, krapų ir sumaišyc viskų. O meduoliai, pas mus tai juos vadydavo "piernykais", tai toki sausainiai, katruos kadu kepa, tai tešlon medaus ir prieskonių inmaišo".
Autorė stropiai rašo bloknotėlyje:
Marcinkonių k., Varėnos raj.
Šaltibarščiai. Burokai, rūgpienis, agurkai ir krapai. Sumaišyti.
Piernykai (meduoliai). Kepti sausainius, primaišant medaus ir prieskonių.
Taip, ji atliko didelį darbą, privažinėjo po įvairiausius kaimus, užduodama skirtingoms bobulytėms tuos pačius klausimus, dėl to gavo daug komentarų apie tą patį patiekalą, kad ir apie tuos pačius meduolius ar šaltibarščius.
Tačiau, kas blogiausia, toliau ji tuos savo užrašus tiesiog atkalė į wordą ir išleido kaip knygą. Jokių apibendrinimų. Jokios analizės. Jokios interpretacijos. Netgi nuotraukos nė vienos. Tiesiog štai toks konspektas. Netgi ne receptai, o tiesiog taip po porą abstrakčių sakinių.
Todėl man automatiškai kilo klausimas, o kokiai auditorijai išleista ši knyga? Greičiausiai ne tiems, kurie domisi kulinarija, nebent tik tokiems, kurie iš poros žodžių viską supranta, ką ta bobulytė turėjo omeny, ir gali intuityviai parinkti ingredientų proporcijas. Pradedantysis kulinaras su šia knyga neturės ko veikti.
Kitas dalykas, kuomet viskas paremta tik žmonių pasakojimais, apimamas laiko tarpas bus tik toks, kokio amžiaus bus vyriausias apklaustas žmogus. Netgi ir susiradus šimtametę bobulytę, nenukeliausime prisiminimais toliau, nei iki XXa. pradžios. Automatiškai "kulinarinis paveldas" bus apribotas tik XX amžiumi, pusę kurio, kaip gerai žinome, Lietuva praleido okupacijoje. Kur aš suku: jeigu jau tai ne kulinarinė knyga, tai galbūt ji istorinė? Deja, būtent dėl apimamo laikotarpio rėmų man ji tokia nepasirodė.
Tuomet galbūt tai etnografinę vertę turinti knyga? Taip, be abejonės, prisiminimus skaityti įdomu, kad ir užrašytus taip, telegramiškai. Gaila tik, kad buvo sulietuvinta apklaustųjų tarmiška kalba.
Ar ši knyga populiarina senuosius lietuviškuosius patiekalus? Kad nelabai, pagal aprašymus pagamins retas skaitytojas. Ar ji užgriebia pakankamai giliai, kad paaiškėtų vieno ar kito patiekalo šaknys? Irgi ne. Ar ją išvertus į anglų kalbą ja susidomėtų užsienietis? Vargu.
Taigi, ką turim? Konspektą, kiek aprūšiuotą pagal temas, ir tai nelabai kruopščiai (pvz., veršienos kumpis nugrūstas prie subproduktų), už kurį prašo 40,85 Lt. Ar jis vertas prašomų pinigų? Apie tai, žinoma, kiekvienas susidarys asmeninę nuomonę. Aš asmeniškai nesijaučiu labai nuskurdęs, bet tik todėl, kad pats labai domiuosi knygos tema, ir tuos prisiminimus aš vis viena vienur ar kitur panaudosiu, kad ir, tarkim, etimologiniams tyrinėjimams. Ar verta buvo šią knygą leisti kietais viršeliais? Tik tam, kad kas nors nusipirktų knygą neskaitęs, grynai iš patriotiškų paskatų, kad pasidėtų knygą į lentyną ir ji ten gražiai atrodytų. Ko gero, tokia ir būtų pagrindinė šios knygos išleidimo priežastis, kad ir kaip tai būtų liūdna.
Senosios Lietuvos gyvenimo kasdienybė
Gediminas Kulikauskas
Apie knygą: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas Leidykla: Vilniaus dailės akademijos leidykla (2001)
Puslapių skaičius: 926
Ši knyga – smulkmenų ir neoficiozinės, buitinės istorijos mėgėjams. Žmonėms, kuriems, pavyzdžiui įdomu į kokius tualetus vaikščiodavo LDK laikų miestiečiai, kokią košę valgydavo ir kuo ją pagardindavo...
Įsivaizduoju, kaip skaitant gali atvipti lūpa daugeliui romantinės Lietuvos istorijos mėgėjų: bajorai ir kunigaikščiai, o ir tie patys dorieji Lietuvos valstiečiai bei miestiečiai tarpusavyje pešasi, mušasi, prievartauja ir pavydi tikrai ne mažiau nei šių dienų Lietuvoje...
Pati chrestomatija sudaryta iš penkių teminių skyrių, kiekvieno kurių įvade sudarytojai gana išsamiai paaiškina kokiais dokumentais rėmėsi, į ką derėtų atkreipti dėmesį ir pan.
Pirmasis skyrius skirtas Lietuvos valdovų gyvenimui. O pastarieji, pasirodo, viduramžiais ne tik kovojo su kryžiuočiais, bet ir keisdavosi liliputais, sakalais, vynais, vidaus ligų gydytojais ir t.t. Geras juokdarys ar liliputas, reiktų manyti, tais laikais atstodavo nuobodžiaujantiems aristokratams radiją ir televiziją. Jais keisdavosi, kaip retais ir vertingais daiktais.
„Mielas Pone! Mums yra pasakyta, kad pas Jus yra valyvas ir doras liliputas, kuris šiuo metu gali joti, apie tą Jūs galvojate ar ne, to mes nežinome. Tačiau, ką Jūsų šviesybė mums atsiųs, tas bus mielai priimta ir padėkota...“
(Iš 1421 11 16 Ordino didžiojo magistro laiško Ldk Vytautui dėl pažadėto liliputo)
Beje, ir kautynės menkai primindavo riteriškas – greičiau jau banditiškas „Sopranų“ tipo „razborkes“ – šitaip Vilniaus pilies apsiausties metu (jį 1390 m. apsupo Vytauto ir kryžiuočių armija): žuvo du Jogailos broliai – nukirstą Karigailos galvą nešiojo pamautą ant baslio, kad įgąsdintų pilies gynėjus, o kitas „...tikras Jogailos brolis Narimantas, jis kautynėse buvo nuverstas nuo žirgo ir sučiuptas, paskui pakartas už kojų ant guobos ir ten iš lankų sušaudytas...“ (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, T. XIII, p.188)
Arba tokios įdomios istorijos smulkmenos, jog, pavyzdžiui netikėliai lenkai, pagrobę per Lenkiją vežtą ir Vytauto karūnavimui skirtą karūną, ją „...perkirtę pusiau prilydė puses prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies Švento Stanislovo bažnyčioje.“ (Lietuvos metraštis, p. 117)
Antroje I skyriaus dalyje – „Valstybės valdymas“ rasime tiek Gedimino ir kitų valdovų laiškų, tiek pasiutusiai įdomių III Lietuvos statuto nurodymų. Pvz., apie tai, kad apkaltintą vagį galima kankinti ne daugiau kaip tris kartus per dieną, bet jei tas neprisipažįsta, tai už kiekvieną kankinimą jam reikia... sumokėti. Bet yra ir išimčių – „...jei vagis kankinant miegotų ir skausmo nejustų pasinaudodamas burtais, o tie burtininkavimo daiktai būtų rasti jo burnoje, plaukuose, pažastyse ar kur kitur, tada atlygis jam nemokamas...“
O dar įdomiau – apie čigonus: „Kadangi čigonai yra nereikalingi ir dykinėjantys žmonės, kurie ne tik neduoda jokios naudos ir paslaugų mums ir valstybei, bet ir žalą daro apgaudinėdami paprastus žmones bei vogdami, o taip pat slapta grobdami...“ ...ir t.t. – išvardijamos visos vargšų romų nuodėmės ir pasienio sargybai duodamas nurodymas jų neįsileisti į valstybę...
I. 3 skyriaus dalis aprašo karo kasdienybę – pateikti dokumentai nuo Gedimino žygių į Voluinę iki 1794 m. sukilimo... Čia galima rasti ir mažai žinomų, tačiau sukrečiančių dokumentų, pasakojančių apie lenkų-lietuvių įgulas maskvėnų apsiaustose pilyse: „...dėl Tėvynės dėkingumo buvo skanu mūsų pilvui katės, šunys, žiurkės ir lupenos, paskui – ir jų dvokiančios maitos, aptekę kirminais ir apgedę, odos ir visokie balnų diržai, ir lankų gyslos, pergamentai, vaškas, žolė ir visokios žolelės, kokios tik išdygsta, pagaliau, kai ir tai sniegas negailestingai atėmė, – trintas medis, susmulkintas šienas...“
O baigėsi viskas tuo, jog: „...net dvokiančius lavonus iškasdavo iš duobių, o dėl mirusio giminaičio lavono, kam jis priklauso suvalgyti, spręsdavo teismas...“ (Kremliaus įgulos belaisvių laiškas iš Nižnij Novgorodo)
Bet palikime pagaliau I-ąjį skyrių (kuriame net 207 puslapiai įdomiausių dokumentų) ir žvilgtelkime į II-ąjį – „Kilmingųjų ir dvasininkų kasdienis gyvenimas“. Kad tas gyvenimas buvęs gana audringas, liudija poskyrių pavadinimai – „Apie sumušimą“, „Apie padirbtus dokumentus“, „Skundas dėl pjudymo šunimis“, „Dėl nekalto žmogaus pakorimo“ ir t.t.
Nesunku nuspėti, jog tai daugiausia išrašai iš LDK teismų knygų, kuriose aprašyta daugybė kriminalinių bylų.
Štai vienas toks Valentinas Šimaitis skundžiasi, jog jam bemedžiojant „...Šakarnių dvaro valdinys, vardu Petras Pacaitis, tyčia pastojo skalikams kelią, pasičiupo palšą skaliką ir su juo pabėgo į savo namus ir iki šiol tą skaliką laiko ir nenori grąžinti.“
O Dovydas Jesmanas guodžiasi, kad vienas toks Petras Liaskovickis, smurtu užpuolė jo dvarą ir iš šautuvo iššaudė visas prijaukintas gerves...
Panašus, tik gal dar spalvingesnis ir III skyrius – „LDK miestų ir miestelių kasdieninis gyvenimas“. Pavadinimai iškalbingi – „Apie nesutarimus karčemoje dėl gėrimų kokybės“, „Apie burtininkės Rainos Gromykienės sudeginimą ant laužo“, „Apie baisų prakeikimą („Viso magistrato sesijos metu smarkiai šaukdamas M. Gadeikis prakeikė poną Norvilą sakydamas, „kad jam akys išlįstų per pakaušį nesulaukus net Velykų“), „Apie burtus, šmeižtą ir draudimą plūstis nepadoriais žodžiais“, „Apie mergelės nukirsdinimą ir su tuo susijusias išlaidas.“
IV (LDK valstiečių kasdieninis gyvenimas) ir V-asis (Švietimas, mokslas, šventės) – irgi ne mažiau gausūs įvairių dokumentų, liudijančių apie, kaip teigia sudarytojai „...tokį valstybės gyvenimą, koks iš tikrųjų jis buvo, kokį matė amžininkai, užrašė kronikų autoriai, teismų ar kiti raštininkai.“
Taigi, ši knyga – pirmiausia tiems, kas nori pajusti to laiko dvasią, net kalbėseną, pabandyti suprasti to meto žmonių poelgius ir veiksmus, įsitikinimus. Sakyčiau – ir tiems, kam norisi parašyti kiek įmanoma įtikinamesnį istorinį romaną, apsakymą ar pan.
Vertingi ir knygos priedai, o ypač „Rečiau vartojamų žodžių ir terminų žodynėlis. Iš jų smalsuolis gali sužinoti, kad žodis „akmuo“ tai laikais reiškė svorio vienetą (apie 14-15 kg), „bachmatais“ vadino žemaūgius arklius, „galavažudinė“ – tai atpirka už nužudymą, mokama nužudytojo artimiesiems, „liepinė“ – duobtas liepinis indas su dangčiu, medinis, sviestui, taukams laikyti ir pan
Mama Eglė – apie senelę Afriką
Viktorija Vit
Apie knygą: Eglė Aukštakalnytė – Hansen – MAMA AFRIKA Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166061
Puslapių skaičius: 280
Aktorė Eglė Aukštakalnytė – Hansen su šeima Lietuvoje nebegyvena devynerius metus. Uralas, Maskva, Kenija, Mozambikas, vėl Kenija. Visos šios vietos ilgesniam ar trumpesniam laikui buvo tapusios aktorės namais. Ši knyga skirta afrikietiškosioms kelionėms.
„Mama Afrika“ buvo pristatyta ir šių metų Vilniaus knygų mugėje. Spėta iškepti kaip tik prieš ją. Knygos autorė taip pat dalyvavo tiek knygų mugės renginiuose, tiek kituose knygos pristatymo renginiuose. Tiesą sakant, šis atskaitos taškas – „iki knygų mugės“ – „Mamai Afrikai“ gerokai įkrėtė deguto. Priešingu atveju būtų išvengta įvairių skubotumo, karštligiško bandymo suspėti į didįjį literatūros turgų padiktuotų nesusipratimų.
Pirmiausia užkliūva knygos struktūra. Pradžioje autorė kreipiasi į skaitytoją, supažindina su savo šeima, gyvenimo aplinkybėmis, verčiančiomis namais vieną vietą vadinti tik kelerius metus. Toliau vienas kitą keičia įvairūs spalvingo Afrikos gyvenimo aprašymai. Vieni – objektyvūs, tikslūs, įdomūs lyg geriausiame ir profesionaliausiame kelionių reportaže ar apybraižoje. Kiti – su bandymais viską perteikti per savo prizmę, įpinant santykius su tarnais, kaimynais. Pabaigoje tekstas staiga nei iš šio, nei iš to virsta E.Aukštakalnytės – Hansen kažkam rašomais laiškais. Blogai ne tai, kad autorė nevengia įpinti asmeninės patirties – kaip tik tai ir būtų įdomiausia, juk ne vadovėlį skaitome. Trūksta tiesiog elementaraus nuoseklumo. Tekstas galėtų būti ir toks – šokinėjantis, keičiantis savo pavidalus, kreipinius, bet tam jau tikriausiai reikia aštresnės plunksnos ir didesnės patirties. Autorei – kuri nėra rašytoja - teko nelengva užduotis: suderinti margaspalvę ir nevienadienę gyvenimo Afrikoje patirtį, supažindinti ir su šalių, kuriose gyventa, klimatu, reljefu, flora ir fauna, ir su slaptomis įvairių tautelių apeigomis, galų gale – perteikti visiškai subjektyvius, bet ne mažiau įdomius asmeninius įspūdžius. Neprofesionalui tai – tikrai nelengvas uždavinys. Bet knyga – juk komandinis darbas?..
Kas dar gali nugąsdinti? Galbūt knygos pradžia. Apie save ir savo likimo drauges E.Aukštakalnytė – Hansen rašo: „Daug kas mūsų nemėgsta, teigia, kad mes pasipūtusios, arogantiškos poniutės išpuoselėtais pedikiūrais, manikiūrais, lėkštos it anekdotų blondinės, (...) sugebančios pašnekėti tik apie orą ir tarnų nuodėmes. Bet ar iš tiesų taip yra?“ (p.8). Ir pirmuosius keliasdešimt puslapių autorė kasdienybę aprašinėja taip, lyg būtų būtent taip – iš poniučių gyvenimo. Pavyzdžiui, atidėtas skrydis iš Amsterdamo į Nairobį, atrodo, aprašytas tik tam, kad būtų apraudotos sugedę paštetai ir tunų salotos. Salotų tikrai gaila, bet skirti tam kelis knygos puslapius?..
Taigi įveikus visas šias kliūtis skaitytojo vis dėlto laukia atpildas. Tolesni knygos skyriai apie įvairių genčių tradicijas, apie eunoto ceremoniją, masajų vestuves, Kalahario dykumos gyventojus ar laukinius gyvūnus yra tiesiog užburiantys. Gana santūrūs, tačiau ir labai spalvingi pasakojimai pagaliau atveria tai, ką autorė tikriausiai ir norėjo atskleisti. Nuostaba pinasi su smalsumu, gailestis – su susižavėjimu, baimė – su troškimu pačiam viską pamatyti. Sunku patikėti, kad tuo pačiu metu toje pačioje planetoje kažkas gyvena visiškai kitokiu ritmu, laiku, pagal visai kitokį tikėjimą, tradicijas, supratimą. Kuris tikriausiai nėra nei geresnis, nei blogesnis. Tiesiog – kitoks.
Tekstą vykusiai papildo ir iliustracijos – E.Aukštakalnytės – Hansenos nuotraukos. Jose – ne šiaip egzotiški žmonės ar vietos, bet autorės bičiuliai, tarnai, vedliai ar gidai. Knygoje vaizdžiai aprašytas tuoktuvių, eunoto ceremonijas taip pat papildo fotografijos.
Tiesą sakant, perskaičius knygą tebelieka neaišku, ką iš tiesų apie šią gyvenimo patirtį mano pati E.Aukštakalnytė – Hansen. “Radau Afriką savyje ir bandau atrasti save Afrikoje” – teigia autorė. Bet tokiam melodramatiškam prisipažinimui kažkaip lyg prieštarauja tokios jos sąvokos kaip Mozbimbalių kraštas (tai reiškia Mozambiką) ar Šūdezmundija (tai, kaip supratau, irgi reiškia Mozambiką) ar su pasigardžiavimu aprašytas pykčio protrūkis, kliuvęs tinginiui vairuotojui. Nelabai aišku, ir kaip įvertinti šį rašytojos debiutą. Trumpai tariant – iki tikrai vertingos ir įdomios knygos pritrūko palyginti nedaug. Kiek? Gal kelių mėnesių iki Vilniaus knygų mugės.
Išlaikyta, sveika, skanu
Nerijus Vėta
Apie knygą: Robert Charles Wilson – KOKONAS Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971894
Puslapių skaičius: 416
Pradėkit taip. Ko trūksta šiai mokslinės fantastikos knygai? Fantastikos? Mokslo? Gerų veikėjų portretų? Paslapties? Intrigos? Vaizduotės? Mistikos? Meilės istorijos? Dramos? Atsakysiu tiesiai ir banaliai: beveik nieko. Ir ne tik todėl, kad R. Ch. Wilsono „Kokonas“ nuskynė laurus dalijant 2006-ųjų Hugo premijas. O tas „beveik nieko“ kyla iš gryno egoizmo: vienintelis trūkumas – mažai puslapių. Nesvarbu, kad raidės nedidelės, o apimtis viršija 400 puslapių (įtariu, leidykla sunkiai susilaikė nepadalijusi šios knygos į dvi, bet pagyrų dėl tokio operatyvaus išleidimo nusipelnė didžiausių), taip norėjosi, kad skaitymo malonumas tęstųsi dar. Ir dar...
Autorius, kurį lietuviškai skaitanti publika pažįsta iš Eridano išleistų „Chronolitų“ (PFAF 311) ir „Biosferos“ (PFAF 344), pasauliui padovanojo, kaip pats teigė, daugiau kaip dvejus metus „nešiotą“, matyt, brandžiausią savo kūdikį (tikėkimės, kol kas, nes jau pasirodė tęsinys (Axis, 2007; tiesa, jame, autoriaus teigimu, yra tik vienas veikėjas iš „Kokono“) ir planuojama dar viena knyga). „Vieną giedrą naktį žmonės išvydo aplink Žemę atsiradusį Kokoną, kuris atkirto mūsų planetą nuo visos visatos. Negana to, sužinoma, kad laikas anapus Kokono bėga šimtus milijonų kartų greičiau nei turėtų.
Saulė susprogs po kokių 30–40 Žemės metų. Tačiau žmonės irgi nesėdi sudėję rankų…“.
Tokia anotacija puikuojasi ant knygos viršelio. Tačiau čia – kaip su geru vynu: etiketę gali skaityti kiek nori, skonio vis tiek nesužinosi.
Taigi, kaip moko profesionalūs degustatoriai, pirma pateliūskuokime taurę... Romano įvykių sūkuryje – dviejų šeimų likimas. Svarbiausia vieta tenka pasakotojui Taileriui Diupri ir dvyniams Džeisonui ir Dianai Lautonams. Jų gyvenimus, kaip ir visos žmonijos, negrįžtamai ir dramatiškai pakeičia vieną naktį Žemę apgaubęs Kokonas. Kiekvienas į jį reaguoja skirtingai: Džeisonas pradeda Žemės gelbėjimo darbus ir bando perprasti mokslo ir visatos paslaptis, Diana pasineria į religiją, o Taileris yra tarsi stebėtojas, nepasiduodantis apokalipsinėms nuotaikoms ir bandantis išlaikyti tai, kas jam svarbiausia – žmogiškumą. Tiksliau, žmones, ne veltui jis pasirenka gydytojo profesiją ir ištraukia iš mirties nagų abu artimiausius jam žmones Džeisoną ir Dianą. Atkreiptinas dėmesys ir į Tailerio ir Dianos meilės liniją – labai subtiliai, šiltai ir be pernelyg dirbtinio „melodramatizavimo“ perteikta istorija. Ne mažiau svarbūs ir tėvai: didysis E. D. Lautonas, puikiai pasinaudojęs Kokono sukelta suirute, ir, atrodo, nuo pat gimimo sūnų auklėjęs didiems darbams (iš savanaudiškų paskatų), kad net po mirties norėjo juo pasinaudoti; tačiau nekreipęs jokio dėmesio į savo dukrą Dianą (tuo galima būtų aiškinti ir jos blaškymąsi, beveik visą gyvenimą lydėjusį nevisavertiškumo jausmą). Dvynių mama Kerolė – viena iš tragiškiausių kūrinio veikėjų, tačiau nesusiklosčiusį jos gyvenimą lėmė ne Kokonas, o asmeninės dramos: alkoholis ir visą gyvenimą slėpta nelaiminga meilė. Tiesa, prireikus pagalbos, Kerolė gan šaltakraujiškai susitvarko su problemomis. Gal kiek mažiau vietos tenka Tailerio motinai. Aišku, tai nelaikytina dideliu trūkumu, bet gal šiek tiek ir blankiau motyvuotas jos portretas, ypač atsižvelgiant į tai, kad tai vis dėlto pasakotojo motina. Kiti veikėjai reikalingi tiek, kad padėtų autoriui atskleisti, kaip elgiasi žmonija, žinodama, kad gyventi liko vos kelis dešimtmečius: vieni spjauna į gyvenimą, kiti bando išnaudoti visus malonumus, treti krinta į religijos glėbį – itin stiprus epizodas apie raudonos spalvos veršelio gimimą; dar kiti pasuka nusikaltimų keliu. Be to, būtent nusikaltėliai, supainioję mašinas (laukė pinigus vežančio automobilio), nužudo žmogų iš Marso. Gausu ir kataklizmų: pašlyja ekonomika, siaučia epidemijos, trinka komunikacijos tinklai, nestabili politinė situacija (neapsieita ir be prezidentų, na, bet, skirtingai nuo daugelio kitų knygų, čia jie įsilieja organiškai ir labai kreivo šypsnio nekelia). Žinoma, apie tai skaityta ne vienoje „apokalipsinėje“ knygoje, be to, panašių aprašymų gausu ir autoriaus „Chronolituose“, bet kaip fonas suveikia gerai. Smagu, kad autorius nenuėjo lengviausiu keliu, suprask, Žemei iškilus pavojams, visi draugiškai susivienijo ir bendromis pastangomis išsprendė problemas. Įtaigu ir realistiška ir tai, kad visuomet atsiranda žmonių, kurie geba iš visuotinių nelaimių pasipelnyti, arba dėl aklo užsispyrimo, tarkim, paleidžia atominę bombą. Aptariamoms problemoms galima pritaikyti ir aktualumo žymę – užtenka žvilgtelėti į rytinę mūsų gaublio pusę ir panagrinėti, kaip ten sprendžiama tokia globali problema kaip klimato kaita. Degustatorius: pateliūskavot? Dabar įkvėpiam...
Aplink Kokoną audžiamas idėjų tinklas platus ir be didesnių skylių: tai ir Marso pavertimas gyvenama planeta, ir bandymas užkariauti visatą replikatoriais, kurie maitinasi ledu, o tuštinasi informacija, ir pasaulių susijungimas...
Degustatorius: galima gurkštelti. - Ei, ne tokiais dideliais gurkšniais...
- Išlaikyta, sveika ir skanu, – atsakyčiau...
Intelektuali mokslinė fantastika
Gediminas Kulikauskas
Apie knygą: Robert Charles Wilson – KOKONAS Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971894
Puslapių skaičius: 416
- Nagi pakentėk. Ar žinai laiko tėkmės šiapus ir anapus Kokono skirtumo koeficientą?
- Daugmaž.
- Daugmaž – šito neužtenka. Taigi: viena mūsų žemiškoji sekundė atitinka 3,17 visatos metų. Atsimink. Jei viena iš mūsų raketų įeis į Kokono membraną vos sekunde atsilikusi nuo kitų, orbitą ji pasieks daugiau nei trejais metais vėliau.
Va taip – Žemę vienadien apgaubė kažkokio Kokono membrana, atskyrusi mūsų planetą nuo likusios Visatos ne tik erdvėje, bet ir laike.
O laiko skirtumas – milžiniškas.
Tai sukelia visuotinių savižudybių bei masinių pamišimų pliūpsnius – žmonės netikėtai supranta, jog jau savo gyvenimo saulėlydyje gali išvysti kaip užverda vandenynai, o Saulė ima pūstis į Raudonąją milžinę...
Kita vertus, tokia padėtis – unikalus šansas kolonizuoti artimąjį ir tolimąjį kosmosą, juk:
O dabar palūkėkime, kol pagal tavo laikrodį praeis minutė. Anapus Kokono per tą patį laiką praeis maždaug šimtas devyniasdešimt metų.
- Sutinku, daug, bet per du šimtus metų planetos perdaryti neįmanoma, argi ne taip?
- Taigi, visatoje mūsų eksperimentas trunka jau du šimtus metų. Kol mes čia sėdime ir kalbamės, visos bakterijų kolonijos, kurios ištvėrė kelionę, jau trečias šimtmetis dauginasi Marse. Po valandos jos bus išgyvenusios ten vienuolika tūkstančių keturis šimtus metų.“
„Kokonas“ tarp Lietuvos fantastikos mėgėjų sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų, dėl kurių nereikėtų labai stebėtis – juk romanas vos prieš porą metų – 2006-aisiais pelnė prestižinę fantastikos „Hugo“ premiją. O pastaroji (kaip ir kita, ne mažiau reikšminga – „Nebula“) fantastikos gurmanams – tarsi tvirtas kokybės ženklas (žinoma, šlamšto pasitaiko ir tarp tokių kūrinių, tačiau jo procentas bent jau gerokai mažesnis).
Va, Popo asmenraštyje be didesnių užuolankų rašoma, jog „Knyga labai labai patiko. Jau senokai taip buvo įtraukus mokslinė fantastika. Ir atrodo jokių kvapą gniaužiančių nuotykių tolimoje galaktikoje, jokių minties greičiu lakstančių žvaigždėlaivių...”
Man gi šis romanas kažkuo priminė kokį labai kokybišką serialą (serialą – gerąja prasme, na, būna juk ir tokių) apie vienos šeimos (ir šeimos draugų) gyvenimą įvairių kosminio masto Žemės kataklizmų fone.
Akivaizdžiai kyšo (ar bent jau man taip vaidenasi) ir vadinamųjų „rašymo mokyklų“ ausys – labai jau aiškiai matyti „statybinės medžiagos“ iš kurių buvo „konstruojamas“ romano siužetas (pokeistė jausmų drama+originalus mokslinių idėjų pasaulis).
Idėjų knygoje primėtyta tikrai nemažai – tarsi skanių razinų kokiam kekse. Na, kad ir:
Džeisonas rodė jai, kaip lėtais, oriais judesiais siūruoja didžiosios šakos, o laibesnės juda kur kas greičiau. Šitaip yra todėl, aiškino jis, kad kiekviena šaka, kiekviena šakelė ar ūglis paklūsta savam rezonansiniam dažniui. Šiuos rezonansinius dažnius, kalbėjo jis, galima prilyginti muzikinėms natoms. Medžio judėjimas vėjyje iš tiesų yra muzikinis kūrinys, tik skambantis pernelyg žemais tonais, kad žmogus jį girdėtų. Štai kamienas atlieka boso partiją, šakos – giedantys tenorai, o liaunos šakelės čiurlena lyg fleita piccolo. Arba, bylojo jis, kiekvieną tokį rezonansą – nuo paties vėjo alsavimo iki menkiausio lapelio virpčiojimo – gali laikyti grynuoju skaičiumi, gali įsivaizduoti apskaičiavimus, vykstančius kituose apskaičiavimuose, vykstančius dar kituose apskaičiavimuose.
Jei dirbčiau kokiam milžiniškam knygų išrūšiavimo ceche, šią knygelę, matyt, padėčiau į „Naujosios bangos“ (New Wave, kuri nuo sausoko mokslinių idėjų dėstymo atsigręžė į žmogų su visais jo kompleksais, psichologinėmis ir emocinėmis problemomis) skyrių, kažkur tarp „Kietosios mokslinės fantastikos“ (Hard Science Fiction, padidintas dėmesys mokslo problemoms, fizikai, o žmonių santykiai – antraeiliai) ir jos antonimo – „Minkštosios mokslinės fantastikos“ (Soft Science Fiction, kur daugiau tūpčiojama apie žmogaus emocijas). Na, galų gale po New Wave revoliucijos anglosaksų fantastikoje, kai SF kolonizavo, susiliejo ar perėmė daugelį literatūrinio mainstreamo bruožų, toks rūšiavimas gal ir nebeturi didelės prasmės.
Viena aišku, knygą, užgniaužus ironiją, tikrai derėtų grūsti į kokį, paskubom išgalvotą, „intelektualiosios mokslinės fantastikos“ poskyrį.
Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog knygą vertė viena geriausių „Eridano“ vertėjų – Anita Kapočiūtė (nors mano nuomone ji pernelyg piktnaudžiauja visokiais ausiai gana neįprastais žodeliais – na, pvz., „vasarodrungnis“ („Tildė“, beje, ką tik pasiūlė jį taisyti į „vasardrungnis“).
Tai ne pirmoji kanadiečių fantastikos rašytojo knyga lietuviškai – dar 2004 m. „Eridanas“ išleido jo „Chronolitus“ – apie ūmai Žemėje imančius dygti milžiniškus akmeninius paminklus (aga, siužeto braižas pažįstamas, ar ne?).
Man toji knyga nelabai patiko, bet teko girdėti, jog tai kol kas sėkmingiausiai mūsų krašte parduotas Wilsono romanas (negi išpirko visus 2 tūkst. egz.?!;)
Po metų lietuviškai pasirodžiusi Wilsono „Biosfera“ pirkta jau gerokai vangiau.
Na, o „Kokonas“, kad ir spindėdamas „Hugo“ prizu (nedažnai pasitaiko, kad romanas, pelnęs tokią premiją jau po metų būtų išleistas lietuviškai), deja, irgi tik sustiprino tendenciją – lietuviai šio romano kol kas deramai neįvertino (gal tiesiog nepastebėjo?).
Todėl „Eridano“ leidykla kol kas tik svarsto galimybę lietuvių kalba išleisti šios knygos tęsinį – 2007 m. pasirodžiusį romaną „Axis“ (Ašis).
Pastarajame Wilsonas jau aprašo įvykius maždaug po 30 metų nuo to momento, kai pagrindiniai „Kokono“ herojai paliko mūsų planetą (tam viso labo tereikėjo menko laivelio ir palankaus Indijos vandenyno vėjo...).
Ir jei pirmajame romane daugiau rašoma apie Kokoną – paslaptingą membraną, tai pasakodamas apie šaunų naująjį pasaulį – Akvatoriją, autorius bando aiškintis ir aiškinti per vieni tie Hipotetikai, žaidžiantys su Kokonais, Arkomis, na ir – žmonija.
Gi pats kanadiečių fantastas kol kas pluša prie trečiosios (ir, matyt, paskutinės) šio romanų ciklo dalies, kuri vadinasi „Vortex“ (Sūkurys).
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .