naujiena: "Homo sapiens" knygos
Mirmeka Alba
Čia galima rasti naujas "Homo sapiens" knygyno siūlomas fantastines knygas:
http://www.stalkeris.lt/index.php?text=24
http://www.stalkeris.lt/index.php?text=25
Žvaigždės - ne žmogui
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Arthuras C. Clarke'as nėra didis literatas. Bet jis iš tų laikų, kai mokslinė fantastika mirgėte mirgėjo originaliomis idėjomis, kai mokslinė fantastika narsiai prognozavo ateitį, kuri, rodės, ranka pasiekiama. O ateitis buvo aiški - kosmosas. Mėnulis, Marsas, Saulės sistema, o tada - toliau, į žvaigždes. Ką ten sutiksime? Kur tie proto broliai?
Tai - berods pirmas A. C. Clarke'o romanas, dar iki garsiosios "2001 metų Odisėjos". Tačiau jis taip pat skirtas kontaktui. Tarp žmonių ir kažkokių iš kosmoso atsibeldusių "siuzenerų", iš išvaizdos labai primenančių vienas nemalonias mitines būtybes. Ir nors svečiai atkeliauja labai panašiai kaip holivudo filmiūkštyje "Nepriklausomybės diena" (garantuotai R. Emerichas pasiskolino sceną), bet elgiasi priešingai - užuot išpjovę ar pavergę vietinius, jie išsprendžia visas žmonijos problemas. Už rankutės nuveda žmoniją į aukso amžių, į visuotinės taikos ir gerovės epochą. Tačiau tik mažai kam kyla klausimas: kodėl ir kas toliau? Juolab - siuzerenai nesiruošia žmonijos išleisti į kosmosą ir pasako aiškiai: žvaigždės - ne žmogui.
Ir štai čia Clarke'as smogia taip, kad skaitydamas norom nenorom šiurpsti. Romano atomazga žiauri tarsi vivisekcijos traktatas, bet logiška lyg algebros uždavinys. Ne, siuzerenai nepadaro žmonijai nieko bloga. Paaiškėja kiti dalykai - dėsningi, nemalonūs, neišvengiami. Autorius netgi griebiasi trupučio mistikos, priversdamas ją tarnauti savo idėjai, kuri vėliau rezonuos ir "Odisėjoje".
Kaip jau supratote, ši knyga mane kiek sukrėtė. Niekada neįsivaizdavau, kad Clarke'as galėtų būti toks evoliucinis pesimistas. Bet kuo daugiau mąstau apie jo idėją dėl žmonijos raidos, tuo labiau ji man atrodo jeigu ne tikėtina, tai logiška, nors techniškai viskas gal vyks kitaip.
Knyga apie Vytautą Kernagį
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Rūta Oginskaitė – Aš nežinojau, kad tu nežinai. Knyga apie Vytautą Kernagį Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167334
Puslapių skaičius: 552
Reikia būti labai drąsiam ir labai pasitikėti savimi, kad ryžtumeisi rašyti pirmąją knygą apie Vytautą Kernagį, turbūt pirmąją ir vienintelę Lietuvos populiariojo elito žvaigždę, kai rašydamas žodį „žvaigždė“ galiu nedėti kabučių. Tautos numylėtinį. Legendą, žavėjusią ir paauglį, ir močiutę. Tuoj bus dveji metai, kai fantastiškasis Maestro liko tik kūrybiniam palikime ir prisiminimuose. Ar jau laikas? Taip, nes, neduok Dieve, sugalvos kokia nors bjaurastis papjauti kokį nors jo amžininką ar draugą.
Daug nesiplėsiu. Knyga tikrai įspūdingos apimties, gundanti milžinišku žinių kiekiu ir nuoseklia kelione per Vytauto Kernagio gyvenimą. Daugiausia šneka jo pažįstami, draugai, bendraminčiai, dirbę kartu, pačio Kernagio prisiminimai, o visa tai jungia į vieną audinį Rūtos Oginskaitės plunksna. Vaikystė ir jaunystė 23-ioje vidurinėje (kas galėtų patikėti, kad Kernagis ir dabar respektabilus psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis buvo du didžiausi klasės siaubai...), pirmoji šlovė, studijos konservatorijoje, „dainuojamosios poezijos“ atrakinimas, „Kabaretas“, „Dainos teatras“. Taip pat – šeima (man buvo įdomi naujiena, kad Zenonas Blynas, Lietuvos nacionalistų partijos kūrėjas vokiečių okupacijos metais – Kernagio giminė iš motinos pusės), truputis meilės. Asmenybė atsiskleidžia: plačiai, detaliai.
Zita Kelmickaitė: "Ne, Kernagis buvo prabanga.<...>Ir jis scenoje niekada nebūdavo prastas, taip sakant, "ant durniaus" - žalias, puse kojos. Kernagio grojimas buvo veiksmingas. Pabandyk pagroti klepu taip, kad žmonės norėtų šokti! O garsinimo, kaip tokio, net nebuvo." (p. 183)
Visi kaip vienas kartoja: labai atviras išoriškai, labai uždaras vidumi ir nieko neįleidžiantis į asmeninį lauką. Pilnas „neįvertinto aktoriaus“ komplekso ir nuolatos dėl kitų talentų įvertinimo besitikrinantis.
"Algimantas Puipa negali pamiršti, kaip Kernagis, atėjęs pas jį, uždėdavo savo plokštelę, kad visi klausytų, ir ne po vieną kartą, vis džiaugdamasis ta ar kita daina arba kokia nors ypač gerai pavykusia jos vieta.<...> "tai pradėjau Kernagio nebekviesti" <...> Dalia Kernagienė: Gavo kažkokį kiekį tų plokštelių ir jas dovanojo. Klausėmės kartu. Ir vienas jis vis perklausydavo, dar ir dar kartą. Taip tikrindavosi ir ieškojo klaidų. Geroj kompanijoj jau ne visai blaivas būtinai įjungdavo. Taip jautėsi reikšmingas" (p. 273)
O vienas iš skaudžiausių epizodų – kai filme „Atsiprašau“ V. Žalakevičius vaidmenį patikėjo rusų aktoriui, kuris vaidino lietuvį, dainuojantį „Kukučio balades“. Beje, vaidmuo vis tiek pripažintas nevykusiu. Tad - Vytautas Kernagis mylimas tautos, bet taip ir nepriimtas nei muzikantų, nei teatralų.
Labai kandus, greitas įžeisti kitus ir labai lengvai pažeidžiamas – įžeidžiamas pats. Visą laiką ieškojęs kelio „tarp dangaus ir žemės“. Ir apžvalgoje nieko čia daug neperpasakosi. Gal tik pastebėsiu, kad man kažkodėl labai patiko tai, ką pasakojo Andrius Kulikauskas ir Rolandas Rastauskas.
Taip, darbas didžiulis, galima tik nusilenkti autorės pasiryžimui. Ir vis dėlto...
Nepagavo manęs knyga. Neužkerėjo ir neužbūrė. Visą laiką jaučiausi, tarsi skaityčiau žurnalistinį reportažą. O tas pasakė tą, o tas pasakė aną... Medžiagos daug, bet ji nesuasmeninta, nesubjektyvinta, nesuemocinta, nesutaurinta. Nėra įžvalgų, nėra permąstymo, yra dokumentika, bet nėra biografijos. Nejaučiau Rūtos Oginskaitės santykio su herojumi – ne, aš anaiptol nenoriu, kad būtų aikčiojama „vai, koks tas Kernagis buvo!“, bet... Na, galima gi parašyti ir taip, kaip parašė L. Tapinas apie V. Žalakevičių. Štai tokios knygos apie Vytautą Kernagį dar teks palaukti. Ir tas autorius, be abejo, turės būti nepaprastai dėkingas Rūtai Oginskaitei. Už pradžią ir už juodą darbą. Ir dar – labai ačiū, kad paskutiniam etapui („Robinzonams“, „Žvaigždžių duetams“) beveik neskirta dėmesio, o didžioji dalis – apie Kernagį – nacionalinę vertybę.
Knyga išleista dviem variantais: minkštas viršelis ir kietas, su kai kuriomis spalvotomis nuotraukomis (nors spaudos kokybė kažkokia keista) bei DVD. Žinoma, pirmasis variantas pigesnis, bet DVD gal ir vertas papildomų lėšų.
Beje, jeigu būtų mano valia, knygą būčiau pavadinęs „Ko nerimsti, žmogau, it paukštis“. Tai, mano manymu, daug geriau atspindėtų Vytauto Kernagio gyvenimo kelią.
Karoliukų vėrimo pradžiamokslis
Jurgita
Apie knygą: Stephanie Burnham , Sara Withers – Karoliukų vėrimo enciklopedija Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955380436
Puslapių skaičius: 160
Karoliukų vėrimo enciklopedija yra viena pirmųjų knygų apie karoliukų vėrimo techniką, išverstų į lietuvių kalbą. Tai yra pradžiamokslis norintiems išmokti verti papuošalus iš karoliukų ir dekoruoti audinius.
Enciklopedija prasideda supažindinimu su priemonėmis, kurios būtinos darant įvairaus sudėtingumo papuošalus:
- įrankiai (replės, dildės, staklės, kt.) ir priedai (gaubtukai, auskarų aptaisai, kilpelės, sagtelės, kt.) - trumpai aprašyta kiekvieno jų paskirtis ir nurodyta, kokiems papuošalams daryti yra tinkami;
- siūlai - nurodyta, kuri siūlų rūšis tinkama atskiriems papuošalams daryti;
- karoliukai - aprašytos karoliukų rūšys, nurodyta jų kilmės šalis, įdėtos nuotraukos.
Minėtos priemonės yra aprašytos labai koncentruotai, tačiau pakankamai, norint išsirinkti ir nusipirkti pagrindines priemones.
Jei nenorite prisipirkti nereikalingų priemonių, siūlyčiau prieš jas perkantis susipažinti su enciklopedijos II dalimi ir išsirinkti, kurių papuošalų norėtumėte. Šioje dalyje aprašyti karoliukų vėrimo būdai, kur prie kiekvieno nurodytos reikalingos priemonės. Prie kiekvienos technikos pridėti trumpi aprašymai su nuotraukomis, kurios vaizdžiai parodo visus žingsnius. Prie visų vėrimo būdų pridėti ir papuošalų ar siuvinių pavyzdžiai, iš kurių galima pasisemti nemažai idėjų savo papuošalų ar siuvinių gamybai.
Pažymėtina, kad ne visos technikos yra sudėtingos ir reikalaujančios didesnių investicijų. Enciklopedijoje aprašyta nemažai būdų, pagal kuriuos papuošalus galima pasidaryti siūlo ir adatos pagalba.
Paskutinė enciklopedijos dalis skirta dirbinių pavyzdžiams, iš kurių taip pat galima pasisemti nemažai minčių, modeliuojant savo papuošalus.
Ši enciklopedija supažindina su karoliukų vėrimo technika daugiau iliustracijų pavyzdžiu nei aprašomuoju būdu, taip palengvina susipažinimą su atskiromis technikomis.
Žvilgsnis iš už kalno
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Apie blogas knygas rašyti nesunku – paėmei kokį epizodą, neįtikinamą veikėją ir taršai. Apie geras – nelengva. Nes, viena vertus, kartais tiesiog trūksta žodžių kaip tame itin necenzūriniame anekdote apie Pet’ką ir Čiapajevą, kita vertus – kaip sugebėti pagirti nuoširdžiai, nebanaliai ir dar sudominti kitus? Juolab – kai su Andriumi siejanti virtuali bičiulystė prasidėjo nuo abipusių pasikandžiojimų. Ir netgi dabar norėčiau pradėti nuo pasikandžiojimų, bet kažkaip atšipę dantys. Ne, ne mano – paties autoriaus. Dėl ko daug kas (ne)mėgsta Andriaus Užkalnio tekstų? Ogi dėl jų vienpusiškumo, narsios „vienas lauke karys“ pozicijos, pataikūniškai nenugludintų teiginių – nesvarbu, ar būtų rašoma apie keliones, ar apie žmogaus sukeltą (Andrius rašytų „žmogaus sukeltą“) pasaulinio klimato atšilimą. Seniau jo stilių dėl subjektyvių disonansų buvau pakrikštijęs „pažiūrinėmis nuošnekomis“.
Tai štai – iš šios knygos puslapių atsiveria visai kitoks Andrius Užkalnis nei lrytas.lt, amžinatilsį „Istorijose“ ar kur kitur. Pasirodo, sugeba jis rašyti ir santūriai, ir neskubėti berti kritiškų vertinimų, ir primažinti asmeniškumo. Gal siekia įtikti kuo didesniam skaitytojų būriui (tarkim, nori, kad jo knygą nupirktų ir Paleckių Algirdo ar Pocių Kasparo pasekėjai)? Ar – nuosekliai laikosi recepto, kurį pats taip gražiai gina knygos pradžioje: ne tik pamatyti ir aploti, bet, svarbiausia, suprasti. Ir padėti suprasti kitiems. Socialinis kritikas tampa enciklopedistu ar bent jau kelionės gidu. Tik štai sunku pasakyti – ar taip tekstas neprarado dalies šarmo? Ar tai – tas pats Andrius Užkalnis, aistringai šlovinamas ar dar aistringiau murkdomas srutose interneto komentatorių? Paimdamas skaityti šios knygos juodraštį aš tikrai galvojau – na, dabar galima pasiruošti žymeklį ir... Bet žymeklis liko be darbo.
Ką mes žinome apie Angliją? Atrodytų – kiek daugiau nei apie Pusiaujo Gvinėją. Žinios, žinoma, dažniausiai paviršutiniškos, surankiotos iš pažįstamų atsiliepimų, filmų, knygų. Ar reikėtų apie šią šalį žinoti daugiau? O kodėl gi ne, jeigu jau viskas paruošta ir patiekta? Tačiau klausimą turbūt derėtų kelti ir taip: o ar sužinojau ką nors daugiau apie Angliją, nei žinojau iki tol? Taip, didelis ir pariebintas TAIP. Ir svarbiausia – knygoje sužinojome ne apie Andrių Užkalnį, jo mieliausiąjį, Anglijoje, o apie pačią Angliją. Ir tai yra net šiek tiek neįtikėtina, tarsi apgaulingai kuklu ir net, sakyčiau, nelietuviška bent tuo, kad net kai kurios mūsų eksportinės-importinės teatro meno žvaigždės neiškenčia nepasigyrusios, kad tuokėsi Vestminsterio abatijoje. O Andrius juk irgi nepėsčias – galėtų prisigirti, kad ir darbu Bi Bi Si. Bet nesigiria. Netgi guodžiasi, koks mažas jo namas ten. Tiesa, visų anglų namai, pasirodo, maži kaip sovietinės „chruščiovkės“.
Knyga „sukonstruota“ gana paprastai. Pirmiausia, daug įvairios faktinės medžiagos (pvz., Karališkosios šeimos istorija), o kad faktinė medžiaga nebūtų sausa, ji iliustruojama dviem būdais: įvairiomis įdomybėmis (pvz., istorija apie tai, kaip karalienė atseit irgi suvalgė citriną, kai ją suvalgė etiketo neišmanęs pirmasis SSRS kosmonautas Jurijus Gagarinas), tada – knygos autoriaus komentaru, gana rimtu ir kiek rečiau – kandžiu stiliumi. Visos minėtos sudedamosios dalys yra vertingos, bet po vieną jos būtų nevisavertės. Mat faktus galima rasti vikipedijoje, o štai istorijos ir komentarai tampa tikruoju knygos grožiu.
Taigi, kas man labai patiko knygoje – tai skvarbus pašaliečio žvilgsnis. Taip ir įsivaizduoju Andrių Užkalnį, einantį per miestus ir miestelius su mažyte juoda knygele ir besižymintį pastabas savo knygai. Regiu autorių panirusį į žinių paieškos lobynus ir mėginantį suprasti „kodėl taip, o ne kitaip?“ Jeigu įtarimai manęs neapgauna, ši knyga yra rašyta apie pusę metų (nors nežinau, kiek laiko jai rinkta medžiaga), bet skubos nesijaučia (nors kartais susidaro įspūdis, kad norėta įtilpti į tam tikrą apimtį). Ir juo labiau stebina, kad tekstas yra tikrai nuoseklus ir labai sistemiškas. O gal čia ir nieko keisto, žinant pirmąją (?) autoriaus profesiją. Beje, knyga man priminė būtent anglų kalba skaitytas publicistines žurnalistų knygas. Neabejoju, kad ji puikiai tiktų ir galėtų būti spausdinama kokiame nors žurnale ar net laikraštyje su prierašu „bus daugiau“. Galima drąsiai atsiversti bet kurį skyrių ar net bet kurią vietą ir skaityti. Nors viena kita nuoroda ir pasitaikys į anksčiau papasakotus dalykus, bet jos nesutrukdys, nebent tik padidins norą „žvelgti giliau“.
Įdomybių knygoje labai daug. Galima būtų pradėti nuo klasikinio pavyzdžio, kodėl gi anglų voniose yra du čiaupai[1]. Nors tam, aišku, net nereiktų skaityti, užtenka mokėti tinkamai suformuluoti užklausą internete. Vis dėlto, kaip sakiau, viena – surinkti faktus ir jais pasidalinti su skaitytoju, kita – apmąstyti. Aš, pvz., buvau nepaprastai nustebęs, kai perskaičiau apie vaikų ugdymą Anglijoje ir apie tai, ką mes gražiai nelietuviškai vadiname „lūzeriais“. Pacituosiu: „Bet Anglijoje ir nemokėti normaliai rašyti bei skaityti nėra socialinė dėmė, kurios reikėtų gėdytis. Pirmą kartą su tuo susidūriau, kai pirkau sofą ir parduotuvės tarnautojas pildė formą, – joje paprastus angliškus žodžius rašė su baisiomis rašybos klaidomis, maždaug taip: „Pirkėjes surynks gaminy pats.“
Išpūtęs akis kitą dieną kaip apie neįtikėtiną, šokiruojantį dalyką pasakojau pažįstamiems anglams. Visi traukė pečiais – pamanyk. Kažkas tik numykė: „Na taip, nelabai geros mokyklos turbūt.“ Bet mano nuostabos ir šoko nesuprato niekas.“ (54–55 p.) Leisiu sau padaryti įžvalgą, kurios Andrius nepadarė, bet man kažkodėl tuoj pat kilo asociacija su G. Orwello „1984“. Vidinė partija ir proliai. Skirtingi reikalavimai (vieniems – „veislės“ auginimas, kitiems – atlikti funkcijas), skirtingi pasauliai. Nors gal ir netikslu, nes iš knygos teksto neaišku, kaip į tai žiūri anglų elitas. Kita vertus, toks požiūris smarkiai palengvina gyvenimą ir turėtų teigiamai veikti žmonių psichiką. O lietuviai, įpratę prie limuzino ilgio dydžių, tokioje visuomenėje taip pat turėtų jaustis komfortiškai. Gal ir jaučiasi? Bet grįžkime prie knygos.
Kaip jau sakiau, man joje atradimų buvo daug (gal nieko keisto, Angliją pažįstu tik iš literatūros ir kino). Pavyzdžiui, visą laiką buvau įsitikinęs, kad angliškas humoras yra visiška priešingybė „tualetiniam humorui“. Kad tai, kaip ir daugelį šiuolaikinių pasaulio „blogybių“, išgalvojo amerikiečiai. Andrius teigia atvirkščiai (po galais, man ir vėl galvon lenda „proliai“ ir jų paprastumas). Buvo smagu sužinoti, kad pagal vairavimo papročius Anglijoje rinktis BMW markės automobilį yra snobizmas. Nepaprastai įdomus skyrius apie kalbos (ne)reguliavimo politiką – šitą dalį užrodžiau mūsų kalbininkams, vieniems iš Andriaus „priešų“. Tačiau buvo įžvalga, kuri pritrenkė turbūt labiausiai. Visiems žinoma, kad bene mėgstamiausia Andriaus Užkalnio komentarų tema yra sovietmečio ilgesys, lietuvių polinkis žinių semtis iš rusiškų kanalų ir kt. Ir, jūs tik įsivaizduokite, ką jis siūlo. Jis siūlo lietuviams nesipiktinti, kad anglai juos dažnai pavadina rusais. Arba kad nesuvokia Lietuvos kaip savarankiško geopolitinio darinio, o tik laiko Rusijos dalimi. (Beje, tai nepaprastai įdomus paradoksas – lietuviai baisiai tuo piktinasi, nors visada pripildo „Liube“ koncertų sales ir staugia „Kombat, batiania, kombat“!) Taigi, rusofobas Andrius Užkalnis daro prielaidą, kad čia nėra ko piktintis, nes... Cituoju (pačiam liežuvis, t. y. klaviatūra, neapsiverčia to rašyti): „Todėl sielodamasis dėl to, kad anglas jį laiko rusu, dažnas lietuvis nesupranta, jog iš tikrųjų dažno kalbėtojo sąmonėje tai – komplimentas.“ Kodėl? Didelė citata: „Galvodami apie lietuvius, anglai prisimena mažai girdėtą „kažkur prie Rusijos“ esančią tautą, kurios daugybė atstovų atvažiuoja uždarbiauti.
O pavadinimas „rusai“ anglams asocijuojasi su auksiniais cerkvių „svogūnais“, kailiais ir Didžiuoju bei Kirovo teatrais, su aukso, dujų ir naftos magnatais, Anglijoje perkančiais futbolo klubus, ir jų žmonomis ar draugėmis, pinigus leidžiančiomis kaip vandenį. Cirką su lokiais, ikrus sidabro induose ir imperinę prabangą jie prisimena iš filmų apie Maskvos kremlių, Sankt Peterburgo Ermitažą ir vasaros rūmus su fontanais.“ (214 p.)
Ir sunku prieštarauti, kad čia esama tiesos. Knygą labai gražiai vainikuoja netipinės autoriaus lankytinų vietų rekomendacijos. Į kai kurias tikrai panorau, pavyzdžiui, Pedingtono stotį ar Henlį prie Temzės.
Ką dar galima būtų pasakyti apie knygą, pavyzdžiui, blogo, bent jau dėl gero tono? Pavyzdžiui, mane papiktino, kad, vos pradėjęs kalbėti apie pavyzdinę neginkluotą Anglijos policiją (bet užtat koks yra baisus ginklas „bobio“ bananas kairiųjų propagandoje. Pamenate iš „Pink Floyd“ filmo „The Wall“ dainos „What shall we do now?“), autorius pasako du sakinius ir šneką nutraukia įdomiausioje vietoje. Buvo ir daugiau tokių ne iki galo išgvildentų temų. Ir – keista, oi keista – bet vietomis asmeniškumo norėjosi kiek daugiau. O gal tai tik įprotis?
Perskaitęs knygą turėjau sau pripažinti: mano meilė Anglijai... priblėso. Pasirodo, aš šią šalį gerokai labiau idealizavau, ar tiesiog teko sutikti anglų, kurie tų gerųjų savybių buvo kupini labiau nei „pilkoji masė“, labiausiai narstoma knygoje. Kad ir kaip – ačiū už tikrai gerą kelionę. Kai susiruošiu ten vykti, dar kartą perskaitysiu ir kitiems patarsiu.
[1] Čiaupai būdavo atskiriami, nes tekantis vandentiekio vanduo ir pašildytas bei rezervuare laikomas karštas vanduo higienos požiūriu laikyti nelygiaverčiais. (Andrius Užkalnis)
Kas atsitiko Skaitytai
Dalius
Skaityta ir vėl keičiasi. Prie to buvo einama po truputi, o galiausiai viską paspartino dar ir susidariusios aplinkybės (kad ir ta pati krizė - tik pozityviai). Šiuo metu čia dar daug ko trūksta, bet su laiku tai bus sutvarkyta, nes turiu laiko, kurį galiu skirti Skaitytos tobulinimui.
Visų pirma, ką turėtumėte pastebėti tai, kad neliko trijų atskirų laukų apžvalgoms, apžvalgoms tinkle ir naujienoms. Dabar viskas bus viename sraute (manau, taip bus tikrai patogiau). Taip pat kol kas bus galima prisijungti tik naudojant Google paskyrą (berods taip lietuviškai). Manau, daugeliui tai nesukels problemų. Tiems, kurie pripratę prie OpenID, teks šiek tiek palaukti, bet sugrąžinti OpenID taip pat yra planuose. Taip pat skaitytoje numatyta naujų funkcijų (dalis vartotojų prašė galimybės patogiau pasižymėti perskaitytas knygas, kiti gi nori patogiai pasidalinti turimomis knygomis). Tačiau yra funkcijų dėl kurių reikalingumo aš šiek tiek abejoju, t.y. reitingavimas ir rekomenduojamos knygos. Būtų įdomu sužinoti ar kas nors tomis funkcijomis naudojosi ir matė jose naudos? Pripažinsiu, kad pats itin nesinaudojau.
Taigi tuo pačiu mielieji skaitytojai galite siūlyti savo idėjas. Pasidalinkite, ko jums labai trūksta, kas jums kliūna ir apskritai kaip vertinate Skaitytą.
Tarp kalbos ir peizažų
Neringa Dangvydė
Apie knygą: Arvydas Šliogeris – Melancholijos archipelagai. Žodžiai ir vaizdai Leidykla: Apostrofa (2009)
ISBN: 9789955605546
Puslapių skaičius: 170
Kelias savaites dariau eksperimentą. Sutinku ką nors iš draugų/pažįstamų, klausia: „Ką veiki?“ „Šliogerį skaitau“, – atsakau. „Egzaminą laikysi?“ – „Jau išlaikiau...“ Kurį laiką įsivyrauja tyla. Kol kas – ne Transcendencijos. Nes esame įstrigę tikslų pasaulyje: ką nors pasiekti, išlaikyti egzaminą, ar – parašyti apžvalgą. Čia jau geriau. Skaitau todėl, kad parašyčiau. Kad perleidusi per savo mintis šitą tekstą, pagaminčiau kitą. Akivaizdžiai blogesnį, nes sėdusi į Kalbos mašiną, nemoku jos suvaldyti. Ypač filosofinės kalbos.
„Filosofija, kaip melancholiškos „išminties“ siekis, visada gyvena pakeliui – pakeliui į Niekį ir pakeliui į Esmą. Filosofija – tai kalba...“, – cituoju iš „Melancholijos archipelagų“, p. 74. Tačiau abstrakčios sąvokos, tokios kaip Niekis ir Esmas, dar ir didžiosiomis raidėmis, man lyg raudonas šviesoforo signalas. Reikėtų sustoti, bet sustoti negaliu – ir įvažiuoju į peizažus...
Tai daugiausia saulėtekiai. Vietovės, kurias nežinia dėl ko atpažįstu, nors tikrai nesu buvusi. Ryto sruvainiuose suliepsnoję krūmai, kuriuos vos įžvelgiu. Dvikamienis beržas – rodos, siluetas tas pats ir p. 74, ir p. 79, ir p. 84..., bet laikas ir žiūros taškas keičia topografiją. „Tribalija“, „Gergovija“, „Tahuantinsuju“... „Pasakė, kad nuotraukoms reikia pavadinimų, tai ir pavadinau“, – gūžteli pečiais autorius, per knygos pristatymą priremtas prie sienos. Jo paaiškinimas tik iš pirmo žvilgsnio naivus: juk raidė – tai tam tikras ženklas, vadinasi, arbitralus, tad neturėtų nieko reikšti, tik parodyti.
Mes ir žiūrime.
Tačiau kur? – Į Ekranus. Esame Ekranų civilizacija, valdoma gyvenimo automatizmo. „Per šaltą sąmonės ekraną nusidriekia tokių pat šaltų šešėlių eisena.“ (p. 102). „Taip nepastebimai visas mūsų judrumas persikelia į teatrą, cirką, stadioną, tampa šešėlių spektakliu, vykstančiu gigantiškoje Ekrano scenoje, t. y. mumyse pačiuose. Mes jau tik simuliuojame gyvenimą, ir net ne gyvenimą, o mums primetamus (kieno? mūsų pačių!) pseudogyvenimo modelius, likusius tik kalboje: supermodelius. Cirkas tampa vienintele realybe, o virtualūs vaidmenys – vienintele mūsų mumifikuoto mechaninio judrumo vieta“ (p. 105).
Taigi – „mes“, „mūsų“, „mums“... Primygtinis siūlymas pripažinti, kad šios knygos tekstas – veidrodis. Darosi nejauku. Vargu ar norime, pažvelgę į veidrodį, išvysti... Ekraną. Gal todėl mums čia rodomi dar ir paties A. Šliogerio fotoobjektyvo užfiksuoti peizažai. Filosofijos ir fotosofijos jungtis. Ji melancholiška. Nes tai, kas čia vyksta, yra Gamtos aukojimas žmogui: ji paradoksaliai įrėminama nuotraukose tam, kad atvertų erdves mūsų žvilgsniui. „Mes privalome turėti Debesiją“ – palikti vietos debesims, medžiams, upokšniams, saulei, vėjui, lapo šlamėjimui.
Knygos lapo?
Galbūt. „Melancholijos archipelagų“ taip pat.
Knygyno "Homo Sapiens" siūlomos naujos knygos
Mirmeka Alba
Iliustruotas S. Lukjanenkos romanas ir kitos įdomybės čia:
Boris Strugackij, Arkadij Strugackij „Neskirti pasimatymai“
offca
Apie knygą: Boris Strugackij , Arkadij Strugackij – Neskirti pasimatymai Leidykla: Vaga (1983)
Puslapių skaičius: 288
Kosmosas žino po kiek laiko į rankas paėmiau senojo „Zenito“ leidinį – Arkadijaus ir Boriso Strugackių „Neskirtus pasimatymus“. Viduje dvi apysakos: „Piknikas šalikelėje“ ir „Mažylis“.
Aišku, šiandien „Pikniką šalikelėje“ norisi vadinti tiesiog Strugackių sugalvotu ir Tarkovskio išpopuliarintu neologizmu – „Stalkeris“.
Stalkeris – tai fantastiška profesija, kažkuo panaši į Robino Hudo klajones po Šervudo girią. Tik norint tapti stalkeriu reikia, kad mūsų apvaliojoje atsirastų vietovė, kurioje apsilankytų kitų planetų civilizacijos. Trumpai taip: atskristų, pasisvečiuotų mirksnį ir išvyktų, paliktų tik buvimo pėdsakus, kuriuos žmonija, versdamasi per galvą, imtų analizuoti, tirti, taikyti vienur kitur ir, žinoma, interpretuotų jų tikrąją paskirtį. Kas tas pavojingas palikimas, kurio vietą reikia aptverti betonine siena, o aplinkinius gyventojus iškeldinti? Kam skirti paliktieji artefaktai, sukeliantys fizikines anomalijas ir varantys į kapus juos renkančius ir tiriančius žmones? Ar tai svetimųjų žinutė mums, ar koks tarpgalaktinis švyturys, o gal uždelsto veikimo bomba, ar tiesiog šiukšlės, likusios nuo pikniko tarpinėje tarpplanetinėje stotelėje? Klausimai, dėl kurių stalkeriai nesuka galvos: jų tikslas – patekti į Zoną ir ištrūkti iš jos, nugvelbus vienokį ar kitokį artefaktą, kurį pardavus galima gerai pasipelnyti.
Zonoje šitaip: su grobiu grįžai – stebuklas, gyvas grįžai – laimė, sargybinio kulka – sėkmė, o visa kita – likimas… (16 psl.) Gal tik stalkeriui Redrikui Šuhartui Zona buvo kažkas daugiau nei svetimo daržo brangakmeniai. Jis ją veik suprato, jautė, žinojo nepavojingus kelius, mokėjo patikrinti žingsnių saugumą, sveikai mąstė ir, matyt, buvo vienintelis stalkeris, kurio pagauta auksinė žuvelė būtų turėjusi išpildyti ne egoistišką troškimą.
„Laimės visiems!.. Už dyką!.. Laimės kiek tik nori!.. Visi šen!.. Užteks visiems!.. Niekas neišeis nuskriaustas!.. Už dyką!.. Laimė!.. Už dyką!.. (147 psl.)
Strugackių mokslinės fantastikos filosofija žavi ir šiandien, o pasakojimo stilius užburia gyvumu, vaizdingumu, kinematografiškumu. „Pikninką šalikelėje“ norisi vis skaityti ir skaityti, trokšti, kad tekstas niekad nesibaigtų, norisi surasti tuos kelis šykščiai išspaustus žodžius apie tai, kas vyko iš tikro (tiksliau, kas buvo sugalvota iš tikro), todėl bijai praleisti nors vieną dialogą, pasąmonės kalbos šnabždesį, stengiesi įspėti veikėjo mosto reikšmę (nors gal jis nieko neturėjo reikšti). Stulbinantis apysakos įtaigumas, dialogų gyvumas. Ir džiaugiuosi, kad perskaičiau tai ne būdamas niolikos, o jau galėdamas įvertinti kūrinio visumą ir atskiras detales. Ir lai neburnoja Lukjanenkos fanatikai: turi dar Serioga ko pasimokyti iš mokytojų, oi turi.
1971 m. parašyta apysaka 1972-aisias pasirodė žurnale „Aurora“, o knyginis variantas „tempėsi“ dar aštuonerius metus. Net JAV apysakos vertimas pasirodė anksčiau, nei Tarybų Sąjungos cenzoriai teikėsi išleisti seniai suplanuotą Strugackių rinkinį „Neskirti pasimatymai“. O kai išleido, tai išleido su nemažais pataisymais ir tik nuo 1997-ųjų “Piknikas” leidžiamas originalui artimu tekstu. Detaliau apie tai su visais rankraščiais, juodraščiais, variantais galima susipažinti storoje Svetlanos Bondorenkos sudarytoje vienoje iš serijos knygų: „Nežinomieji Strugackiai: nuo „Viešbučio“ iki „Milijardas metų iki…“ (Светлана Бондаренко „Неизвестные Стругацкие: От „Отеля“ до „За миллиард лет…“) arba trumpai paskaityti Boriso Strugackio atsiminimus, paskelbtus brolių oficialioje svetainėje ar susirasti tų atsiminimų knygą „Komentarai apie nueitą kelią“ („Комментарии к пройденному“), kurią pavartęs suvokiau, jog perskaičiau ir žaviuosi tuo „Pikniko“ variantu, kurį Borisui nemalonu ne tik skaityti, bet net imti į rankas. Deja, kitokio varianto lietuviškai kol kas neturime, tad net nežinau, ar rekomenduoti visai neskaityti, ar tik originalo kalba ir įsitikinus, kad tai tinkamas variantas.
Tarkovskis „Stalkeryje“ sukūrė kiek kitokį stalkerio amplua: mažiau fantastiško, daugiau dvasiško nežinomų, paslaptingų vietų vedlio. Sukūrė pagal kelis kartus perrašytą Strugackių scenarijų, kurį nelabai tikslu bevadinti adaptacija, nes ten veik neliko fantastikos, o atsirado visą gaubianti mistinės filosofijos aura. Tad lyginti ekranizaciją su apysaka nereikėtų, bet kultūriškai suvartoti būtina ir tą, ir tą.
Užsikabliavusiems reiktų priminti, kad yra dar apysaka paremtų kompiuterinių žaidimų ir kitų autorių kūrinių, paremtų Strugackių „Pikniko šalikelėje“ motyvais. Dauguma pastarųjų galima rasti literatūrinio projekto „Brolių Strugackių pasauliai: Mokinių laikas“ leidiniuose.
Apie antrąją knygos apysaką „Mažylis“ nieko gero negaliu pasakyti. O ir autoriai prisipažįsta, kad šis kūrinys jiems nepatinka – buvo užbaigtas tik dėl įsipareigojimų leidėjams. Sunkiai skaitoma, nereikalingai ištęsta istorija pasakoja apie planetą, kurioje atranda savotišką kosmoso Mauglį, žmonių palikuonį, gimusį planetoje po laivo sudužimo ir išauklėtą dirbinių nežinomos civilizacijos tvarinių. Atrastas berniukas gali tapti tarpininku bandant užmegzti kontaktą su kita civilizacija, bet čia prasideda dilema, kas svarbiau, ar berniuko likimas, ar naujas kontaktas?
Apysaka įdomesnė tik tuo, jog patenka į Strugackių „Vidudienio pasaulio“ ciklą, nors sąsajos minimalios ir galima skaityti kaip atskirą.
p.s. Ir vis grįžtu sau prie minties, kad galėjo kokį cikliuką padaryti su stalkeriais, o neapsiriboti viena apysaka.
John Maxwell Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“
offca
Apie knygą: John Maxwell Coetzee – Maiklo K gyvenimas ir laikai Leidykla: Vaga (2009)
ISBN: 5415017720
Puslapių skaičius: 237
Sigitas Parulskis, apžvelgdamas J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ lietuviškąjį vertimą, reziumavo: „Unikali, stulbinamos įtaigos ir keisto žmogiškos egzistencijos beprasmybės grožio sklidina knyga, vienas ryškiausių per pastaruosius dvidešimt metų vertimų.“ Taiklus apibūdinimas apie antrąjį lietuviškai išverstą J.M. Coetzee romaną, o prisimenant pirmąjį – „Nešlovė“, reikia pasidžiaugti, kad pernai pasirodė puiki kūrinio ekranizacija su John Malkovich‘iu pagrindiniame vaidmenyje.
Perskaitęs abu minėtus romanus, jau galiu drąsiai teigti, kad teisinga paplitusi nuomonė, jog šio rašytojo kiekviena knyga skirtinga ne tik siužetu, bet ir rašymo stiliumi. Jeigu „Nešlovė“ lygiavosi į A. Camus, tai „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ – į S. Beckett‘ą (tik ne taip viskas beketiškai absurdiška ir ne taip neapčiuopiama) ir F. Kafką (taip, viskas taip kafkiškai beprasmiška ir metamorfiška). Visgi nereikia išsigąsti pastarųjų literatūrinių „pamišėlių“: Coetzee skaitosi lengvai, nevargina sudėtinga sintakse ir eiliniam mirtingajam neįkandamomis stilistinėmis priemonėmis. Rašytojas labiau paprastas ir žemiškas, kaip jo kūrinio pagrindinis veikėjas, Maiklas K, sodininkas.
- Tu nesi niekuo ypatingas,- pasakė tas vyriškis.- Nė vienas iš mūsų nesame niekuo ypatingi. (59 psl.)
Maiklo K – neypatingo žmogaus ypatinga kelionė per karo niokojamos Afrikos pakraštį, kelionė, kurios finiše turėtų būti ta didžioji gyvenimo prasmė, vadinama beprasmybe ir laisve. Stebinantis K fizinis ir dvasinis virsmas: iš sūnaus, turinčio tikslą nuvežti ligotą motiną į jos gimtinę Prince Alberte, į žmogų, žemės kirminą, savotišką amžiną sodininką, liesą kaip žarsteklis, vienatinį pašalietį, gebantį išgyventi dienas su šaukšteliu vandens.
K kelionė į Princą Albertą primena Morano (iš „Molojaus“ ) fantasmagorišką klajonę į niekur, tik K kapanojasi ne po purvo ir šalčio miražus, o po Le Clezio dykumą, kur daug saulės, įvairiaspalvės žemės ir naivaus miražiško tikėjimo, kad Princas Albertas yra ne tik miestas, o gyvas tituluotas asmuo, atnešiantis K išganymą.
- Pasakykit man, aš visada norėjau sužinoti, kas gi tas princas Albertas? <…> – O kas tas princas Alfredas? Ar čia nėra ir princo Alfredo? (94 psl.)
Coetzee, pasitelkdamas K, piešia alegoriją, kurioje beda pirštu į tą Afrikos civilizacijos kasdienybę, apie kurią Vakarų pasaulio gyventojas žino, bet numoja į tai ranka: trečiųjų šalių bėdos jo neliečia, jų vargai negyvena kartu su juo, nors retkarčiais masinės informavimo priemonės pragysta apie neįsivaizduojamą ligonių skaičių, badą, skurdą ir troškulį, tačiau tai ir lieka tik žiniomis apie kažką neapčiuopiamą, nereikšmingą, lyg apie koncentracijos stovyklas, jau tapusiomis istorija. O jei sąžinė trumpam prabunda, tai galima ją nuraminti paaukojus penklitį kokiam paramos fondui ar vietiniam elgetai į saują. O ten kaip buvo, taip ir liks kitoks gyvenimas, kitokios vertybės, prieš kuriuos vyrauja užmerktos akys ir kurčios ausys.
-<…> Bet negi tu manai, kad jie tai darė todėl, kad myli mus? Neturėk iliuzijų. Jiems geriau, kad mes gyventume, nes pernelyg jau šiurpiai atrodome, kai sergame ir mirštame. Jei mes tik paprasčiausiai suplonėtume, pavirstume popieriumi, o paskui pelenais ir nupleventume, jiems būtų nė motais. Tiesiog jie nenori susisieloti. Jie nori užmigti gerai nusiteikę. (118 psl.)
Autorius kalba ir apie, taip mūsajam J. Melnikui aktualų, individo pasirinkimo laisvės negalimumą, apie civilizacijos rykštę, kuri pasiekia, kur tu begyventum. Žmogus nebegali kaip Henry David Thoreau išeit gyventi į mišką, nebegali badauti ir pasirinkti mirtį vietoj gyvenimo, negali gyventi gamtos prieglobstyje: jam tai draudžia kiti žmonės, kitų sukurti geležiniai įstatymai, kurie ims tave gydyti – ne tik kūną, bet ir sielą, bandys atvesti į protą, neleis tau priartėti prie būsenos, „kai gyveni mirdamas ar miršti gyvendamas“. O K pavyko pasiekti tokią būseną. Džiaugiuosi už jį, didžiuojuosi juo, pavydžiu…
„J.M.“ priešais Coetzee – tai John Maxwell, Coetzee tariasi „Kuci“: visos sąlygos manyti, kad Maiklo K gyvenimas ir laikai, tai pačio autoriaus gyvenimas ir laikas, kuriame jis dar yra, bet, matyt, tokiame, kokie jie yra, mieliau nebūtų. Bet ką daryti, kai „Visatos sieloms vietos nebeliko, nebent tik Antarktida ar jūrų platybės” (199 psl.)?.
Pagirtinas Violetos Tauragienės vertimas ir knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .