Philip Reeve „Mirtinos mašinos“

Rasa Biliūnaitė

2009-10-24

Seniai seniai, karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, gyveno rašytojas, vardu Edvardas Bulwer-Lyttonas. Kažkada buvęs populiarus dėl savo knygų, šiuo metu jis labiausiai yra žinomas kaip frazės “It was a dark and stormy night” (liet. – “buvo tamsi, audringa naktis”) autorius ir “Bulwer-Lyttono literatūrinio konkurso” įkvėpėjas. Konkurse varžosi išgalvotų romanų įžanginiai sakiniai, o nugali pats grafomaniškiausias, labiausiai bereikalingomis detalėmis perkrautas. Ne be šio konkurso pagalbos nelaimingasis “It was a dark and stormy night” yra tapęs nuolatinių pašaipų ir parodijų taikiniu.

Lytonną čia prisiminiau todėl, kad įžanginis “Mirtingų mašinų”, pirmosios knygos to paties pavadinimo tetralogijoje, sakinys tuo pat metu ir atiduoda pagarbą “tamsiai, audringai nakčiai”, ir tuoj pat viską verčia aukštyn kojomis, užkabindamas iškart ir su užkirtimu –

“Buvo tamsus, vėjuotas pavasario vakaras, o Londono didmiestis išdžiūvusiu buvusios Šiaurės jūros dugnu vijosi druskos kasėjų miestelį.”

Tokia pati ir visa knyga – iš už žanro ribų nelipa, bet užtenka perlaužti ar apversti stereotipą kitą, ir senas, paprastas siužetas sušvinta naujomis spalvomis. Tiesa, pats žanras – postapokaliptinis steampunkas – yra pakankamai retas, kad prisidėtų prie knygos savitumo. Tačiau grįžkim prie, manyčiau, ne man vienai po pirmo sakinio iškilusio klausimo – kurių galų Londono didmiestis vaikėsi tą druskos kasėjų miestelį.

Ogi tam, kad suėstų. Būtent taip, tiesiogine prasme, ir tame nėra nieko smerktino, nes Municipalinis darvinizmas, pagal kurį didesnis, stipresnis miestas turi neginčijamą teisę praryti silpnesnį, sėkmingai gyvuoja jau tūkstantį metų. Medžioklės plotais paversta viskas, išskyrus Vakarų kontinentą, kadangi jis buvo taip suniokotas Šešiasdešimtminučio karo, sunaikinusio Senovę, kad iki pat šių dienų yra niekam netinkamas. Dar yra Antimobilioji lyga Rytuose, bet jos įtvirtinimams būtinai ateis galas – ir, jeigu Londono mokslininkams pavyks priversti dirbti neseniai atrastą Senovės prietaisėlį – jis bus trumpas ir greitas. Tačiau istorikų gildijos mokinys, penkiolikmetis (knyga skirta “vyresniojo mokyklinio amžiaus vaikams”) Tomas Natsvortis turi įprotį pasipainioti ne laiku ir ne vietoje...

Taip, šita knyga – vaikams, bet jai pavyko išvengti dviejų didžiausių blogybių, kamuojančių didumą vaikams skirtų knygų ir ypač filmų: griežto bekompromisio skirstymo į juoda ir balta ir persaldinimo, kai Blogio iltys ištrauktos ir jis labiau juokingas nei blogas, o mirtis neegzistuoja. Pasiekta tai doze sveiko realizmo, beje, labai neblogai derančia prie steampunkinės egzotikos. Pavyzdžiui, Tomas, knygos herojus, yra išties labai geras, taikus ir mielas jaunuolis...tačiau – logiška išvardintų savybių pasekmė – neryžtingas, naivus ir pavėpęs. Jo kompanionė per prievartą, Hestera Šo, priešingai -- prisitaikiusi išgyventi bet kur, bet kaip, apsiginti pati ir apginti visa, kas jai brangu – tačiau gyvenimas, padaręs ją tokią, švariai išmušė bet kokį švelnumą ir užuojautą. Nepaisant to, Hestera nėra blogas žmogus, tiesiog atšiaurus. Agresyvūs mobilieji miestai turi pateisinamą priežastį taip elgtis, o Antimobilioji lyga toli gražu nėra romantiški ir musės nenuskriausiantys laisvės kovotojai. Antimobiliosios lygos šnipė avantiūristė gali nesusimąstydama rizikuoti savo gyvybe dėl draugų – ir šaltai nužudyti smulkios kaimyninės valstybėlės karalienę, nes jos vykdoma politika gali pakenkti Lygos interesams – ką padarysi, toks jau šnipo darbas. Tai tik keli pavyzdžiai iš daugelio; pakeliui į kulminaciją knyga apverčia ir sulaužo dar ne vieną šabloną – bet pirmiausia tai vis dėlto yra gyva, įtraukianti fantastinė nuotykių knyga, prasidėjusi tamsų, vėjuotą pavasario vakarą. 

Daugiau

Isaac Asimov „Fondo preliudija“

offca

2009-10-23

Jau dešimt metų nuslinko nuo to laiko, kai „Eridanas“ išleido septynerių tomų ciklo „Fondas“ (Foundation) trečiąją dalį “Antrasis Fondas“. Ne taip ir blogai pagalvojus, jog anglakalbiai skaitytojai kentėjo beveik keturiasdešimt metelių, kol produktyvusis (gi palikimas apie 500 (!) knygų) Asimovas ėmėsi „Fondo“ priešistorės „Fondo preliudijos“ (Prelude to Foundation, 1988), tapusios ketvirtąja ciklo dalimi. Žinoma, prieš tai jau buvo išleista visos istorijos pabaiga, kurią vėliau pratęsė tokie pasekėjai kaip Gregory Benford, Greg Bear ir David Brin.

Kaip išduoda knygos pavadinimas, „Fondo preliudija“ netęsia „Antrojo Fondo“ pabaigtos istorijos, o pasakoja apie menkas Fondo užuomazgas jo įkūrėjo, Hario Seldono, smegenyse. Tad šį romaną galima drąsiai skaityti, numojant ranka į anksčiau lietuviškai pasirodžiusias ciklo dalis, ir laukti kol netrukus bus išleistas tęsinys „Pakeliui į Fondą“ (Forward the Foundation) , o tada galima ieškotis 1994-ųjų „Fondo“ leidimo.

Tiesą sakant, ir pats nelabai bepamenu, kas buvo pasakojama išverstosiose knygose: likę tik trupiniai, kad toks mokslinčius Haris Seldonas įkūrė Fondus, kurie pagelbės užėjus nebepakeliam kriziniui balaganui, koks kunkuliuoja, pavyzdžiui, šiandien; atvyksti į kokią tai mistišką Saugyklą, kur išgirsti pagalbos ar bent paguodos mokslinę tiradą: kad taip ir turėjo būti, o toliau laukia dar tas ir tas, ir pabaigai - sėkmės pergyvenant eilinę tarpžvaigždinę ekonominę depresiją. Oi, reikėtų mums dabar tokio Seldono, reikėtų, bet nebėgant įvykiams už akių …

… Grįžkime prie „Fondo preliudijos“: čia dar nėra net užuominų apie Fondą ir Saugyklą, egzistuoja tik Galaktikos Imperija, kurioje priskaičiuojama apie 25 milijonai planetų ir dar planetų planeta - Trantoras, Galaktikos Imperijos sostinė, ir imperatorius Kleonas Pirmasis. Yra ir Haris Seldonas - dar tik trisdešimt dviejų metų jaunuolis, ką tik Trentoro matematikų kongrese perskaitęs pranešimą apie tai, kad galima ateitį numatyti matematiškai. Pavadino jis tą mokslą psichoistorija, o politiniai veikėjai netruko suprasti, kaip tai galėtų panaudoti asmeninei karjerai bei ėmė gaudyti naująjį genijų po visą planetą.

Tik Trantoras ne šiaip planeta: visas paviršius, išskyrus Imperatoriaus Rūmų teritoriją, uždengtas apsauginiu gaubtu, po kuriuo slepiasi nesuskaičiuojami aukštai gyvenamo ploto ir 40 milijardų gyventojų su skirtinga kultūra, religija, mada, tradicijomis, žiniomis – milžiniškas jovalas, kuriame, pasirodo, galima rasti naudingų žinių, padėsiančių Seldonui psichoistorijos teoriją pritaikyti praktiškai.

Autorius meistriškai vedžioja skaitytoją po įdomiausius Trantoro kampelius, kuria nenutrūkstamą veiksmo intrigą, pateikia netikėčiausių vaizdų ir istorijos posūkių. Net nesitiki, kad tai ne tarpžvaigždinė kosminė opera, o vienoje planetoje vykstantis siužetas. Pradėjus skaityti, sudėtinga knygą padėti į šoną - tekstas tiesiog bėga, viskas logiška, pagrįsta, jokių betikslių filosofavimų moksline fantastine tematika, profesionalus įtaigumas. Vietomis jaučiamas rašytojo pataikavimas jaunesniajam skaitytojui: galima lengvai nuspėti kelių siužetinių linijų atomazgas, tačiau tai leidžia kūriniu mėgautis kuo platesnei auditorijai. Romanas - pasiilgusiems mokslinės fantastikos klasikos. „Fondo preliudijos“ pabaigoje pateikiamos ir sąsajos su Asimovo sukurtais Robototechnikos Dėsniais, su kuriais plačiau galima susipažinti senokai lietuviškai išleistuose „Aš, robotas“ ir „Plieno urvai“.

Kelios teksto rinkimo klaidos jau nebestebina, svarbu, kad knygą puikiai išvertė Vlada Baubonienė.

Taigi, jeigu jau pradėti kažkokį, nepilnai lietuviškai išleistą, fantastinių knygų ciklą, tai tikrai turėtų būti „Fondas“, kuris 1966 metais gavo “Hugo” apdovanojimą kaip “Geriausia visų laikų serija”.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.

Daugiau

Kartais jūra ateina į mūsų širdis

Justinas Žilinskas

2009-10-18

Apie lietuvių santykius su jūra turbūt tiksliausiai kalbėjo amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Prisipažinkime, juk daugeliui mūsų iki šiol Klaipėda - tai truputį kitas pasaulis, o apie laivus ir laivybą išmano retas lietuvis, nors Klaipėdos uostas sukuria 18 proc. bendrojo vidaus produkto. Bent jau iki krizės... Vis dėlto, ne vieno iš mūsų vaikystę ar paauglystę nušvietė Aloyzo Každailio "Laivai ir jūrininkai", ne vienas bent jau tyliai pasvajodavome - o kad taip išplaukus į jūres mares...

Aš nežinau, ar iki šiol būta darbų, apibendrinančių Lietuvos jūrinę istoriją. Man tokio pobūdžio knyga - pirmoji patekusi į rankas. Ir - nesiskundžiu - perskaičiau greitai, perskaičiau maloniai, jaučiuosi kiek paprotingėjęs ir sužinojęs kai ką naujo.

Pirmiausia - būtent tą jūrinę Lietuvos istoriją. Kad ir kiek Lietuvos istorijos būtum skaitęs, paprastai jūra ten vaidino kuklų vaidmenį (nes taip ir buvo). Geriausiu atveju paminėdavo kuršius, pora sakinių užsimindavo apie Salacgryvos mūšį ir, žinoma, Klaipėdos sukilimą bei Klaipėdos atplėšimą. Gi šis leidinys bendrai  aptaria Baltijos jūros istoriją, papasakodamas ir apie Hanzą, ir apie Abiejų Tautų Respublikos nevykusias pastangas, ir apie visas kitas jėgas, valstybes bei geopolitines intrigas, nukreiptas į Baltiją. Iki šiol niekur nebuvo tekę sutikti, kad 1831 m. ir 1864 m. sukilėliai organizavosi paramą jūra, kad LDK į pagalbą kovai su švedais buvo pasikvietę Zaporožės kazokus ir iš jų formavo Aismarių patruliavimo flotilę. Kad Lenkija statėsi galeoną ir kad Gotlandas XIV a. buvo žymus savo piratais (nors jų žymiausio - Stortebekerio - vardą teko girdėti) ir kad XV a. iš Baltijos jūros paslaptingai dingo... silkės.  Netgi pasidarė gėda dėl geografinių žinių - aš pirmą kartą įvertinau, kaip netoli Gdanskas yra nuo Lietuvos. O galvojau, kad jis kažkur ten, už jūrų - marių... Dar patiko, kad autorius Klaipėdos "sukilimą" rašo kabutėse, kaip ir bendrai, kad kritiškai vertina reiškinius ir nevengia to išsakyti (pvz., dėl nevykusios Lietuvos politikos Klaipėdos krašte tarpukariu).

Taigi, platus istorinis pjūvis, mano manymu, yra pati stipriausia knygos dalis, deja, dar kartą aiškiai patvirtinusi G. Beresnevičius išsakytą tiesą, kad nėra jūros lietuvių kraujyje ir nežinia, kiek reikės "The Tall Ship Races", kad atsirastų.

O štai dalys apie laivynus po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pasirodė daug silpnesnės ir gerokai gerokai sausesnės - skaičiukai, vardai, pavadinimai. Truputį keista, juk Raimundas Baltuška buvo komodoras ir flotilės admirolas, stovėjo prie karo laivyno kūrimo ištakų, nejaugi nebuvo ką tikrai įdomaus ir "užkadrinio" papasakoti? Būtent čia pasijaučia, kad knyga parašyta pagal paskaitų medžiagą. Na, ir išlindo vienas netikslumas iš jūrų karo teisės srities: cituojant 1856 m. Paryžiaus deklaraciją dėl jūrų karo, antras punktas turėtų būti "leidžiama kariaujančių valstybių krovinius gabenti su neutralia vėliava, išskyrus karo kontrabandą". 

Taigi, jeigu domitės istorija - skaityti tikrai verta. Na, o jeigu domitės laivais ir laivyba, tai ir be rekomendacijų perskaitysite. Ir smagu, kad netgi kriziaus metu dar pasirodo knygos su superviršeliais.

 

 

Daugiau

Robert Silverberg, „Sienos karalijos“

Mirmeka Alba

2009-10-10

Neįprastas derinys: šis mokslinės fantastikos romanas, kuris labai panašus į maginę fantastiką, kartu dar yra ir tapsmo romanas. Jo pasaulis panašus į mūsų, bet svetimas, veikėjai – panašūs į mus, bet ne tokie patys. Skaitytojas truputį apgaunamas, sudarant prielaidas tikėti, kad jis supranta, apie ką kalbama, bet pamažu, gražiai ir be fanfarų šydas praskleidžiamas. 

 

Tiesa, tas šydas gali atrodyti gražesnis nei vaizdas už jo...

 

Didžiulio kalnyno – Sienos – papėdėje įsikūrę kaimai. Kartą per metus 40 vaikinų ir merginų po kruopščios ir varginančios atrankos iškeliauja ieškoti Viršūnės, kaip tai darė Pirmasis Kopėjas: pasiekti ją ir pabendrauti su ten gyvenančiais dievais. Pirmasis – kultūrinis didvyris – iš jų gavo daugybę patarimų, tad dabar visi moka ir žemę arti, ir puodus žiesti... Tik va daugiau nieks į Viršūnę nebeužkopia, naujovių nebeparneša... Bent jau niekas nepraneša, ką gero matęs, jei sugrįžta – tik klejoja kažkokius niekus: „Liepsna! Oras! Medžiai! Dievai!“

 

Istoriją pasakoja Poilaras, kuris jautė pašaukimą įkopti į Viršūnę nuo pat mažens. Net ne tiek pašaukimą, kiek tvirtą įsitikinimą, kad kitaip ir būti negali, nepaisant to, kad viena jo koja buvo luoša, - vikrumo ir atkaklumo vaikinui netrūko. Kopiant į Kosa Saagą bendrakelioniai, kad ir ne vienbalsiai, išrinko jį vadu. Nuo jo priklauso, kur sukti, kaip nuramdyti maištaujančius, ar priimti pakeliui sutiktą keistuolį į būrį.

 

Kaip minėta pradžioje, veikėjai panašūs į žmones tiek, kad lengvai gali užsimiršti, ir išryškėjus tikrajai prigimčiai, staiga pagalvoji – oi, kaip netikroviška, argi jaunuolis taip elgtųsi ir galvotų? Argi žmogui būdinga tokia nuotaikų kaita arba toks požiūris į santykius tarp vyrų ir moterų? Bet palaukit palaukit, čia juk kalbama apie visai ne tapačią mums rasę... Taip, jie turi dvi rankas, bet ant plaštakų po du nykščius, taip, jie yra skirtingų lyčių, bet tik pasiruošus Pokyčiams jiems susiformuoja pirminiai lytiniai požymiai. Jie ne vien tiki magija, jų pasaulyje tam tikros aiškiaregystės jėgos tikrai veikia. Jie gali keisti savo kūną ne vien trokšdami meilės malonumų, bet ir prisitaikydami prie naujų sąlygų. Jie panašūs tiek, kad galima nesunkiai suprasti postūmius ir baimes, ir skirtingi tiek, kad romanas netaptų paprasčiausiu „alpinizmo vadovėliu“.

 

Pagrindinė kliūtis kopėjams – Pokyčių liepsna, kuri kalnuose labai aktyvi. Tai šen, tai ten jie susiduria su norinčiais pakeisti jų kūną, pavergti sielas krašto valdytojais. Dalis jų tikrai šlykštūs ir baisūs, kiti tiesiog siūlo prieglobstį pavargusiems, nusivylusiems savo kelione. Nes to, ką galima rasti viršūnėje, viltimi tikrai nepavadinsi. Bent jau ne tokia, kurios tikisi visi papėdės kaimai...

 

Kadangi pasakojama iš vietinių gyventojų pusės, kas yra Pokyčių ugnis, neaiškinama – jiems tai natūralus, būtinas dalykas, tiesiog kalnuose pasireiškiantis baisiai stipriai. Žemiečiai, kurie čia irgi pasirodys, taip pat neišduoda, ką mano apie jos prigimtį. Racionalus protas bando sukarti šunis ant radioaktyvumo, bet tai nepaaiškintų visko. Atrodo, mokslinė fantastika šioje vietoje tyliai pasitraukia į šoną, užleisdama vietą magijai. Gal ir teisingai daro. Ne atsitiktinis tas reveransas Ursulai le Guin, kuriai dedikuojama ši knyga. Tiesą sakant, romanas nebūtų blogesnis be „kosminio intarpo“ ir pabaigos moralo. Jo esmė – įspūdinga kelionė, pilna kovų su mažais ir dideliais, matomais ir nematomais priešais, gamta bei savimi. Kelionė, kurioje subręstama arba pasitraukiama. Tuo šis romanas žavi ir įtraukia. Bet pavyzdiniu jo nepavadinsi – čia nėra tradicinės kulminacijos, o iš dalies nuspėjama pabaiga – greičiau atoslūgis negu atomazga.

 

Labai gražus, turtingas Anitos Kapočiūtės vertimas. Beje, įdomus dalykas – jau norėjau rašyti, kad ir korektūros klaidų nepastebėjau, kai antrą kartą pavarčius knygą kaip tik jas ir pamačiau. Tai rodo, kad knyga tiek sudomina, kad net nekreipi dėmesio į šias smulkmenas. Tiesa, norėčiau žinoti, kas yra praleista šiame priešpaskutinio puslapio sakinyje: „Ir tiktai mes, tie, kubeir sudėtingą kelią“, bet neskaičiusiems tai turbūt būtų spoileris... 

Daugiau

Nuo Strugackių iki Saimako

Mirmeka Alba

2009-10-07

Knygynas „HOMO SAPIENS“ fantastikos mėgėjams, skaitantiems rusų kalba, siūlo susipažinti su fantastinių knygų, kurios artimiausiu metu (maždaug per 10 dienų) pasirodys (ar jau yra) knygyno lentynose, sąrašu.

 

Daugiau

Robert Ludlum „Čanslerio rankraštis“

offca

2009-09-29

“Baimė nepripažįsta išankstinių nusistatymų, jai nekliudo jokie rasiniai barjerai. Štai kas slypi Huverio bylose. Tik baimė.”

Robert’as Ludlum’as yra tikrai garsus trilerių rašytojas. Tiksliau – buvo, nes prieš keletą metų, 2001-aisiais, paliko šią melo, šantažo ir sąmokslų pakalnę. Paliko ir keliasdešimt knygų, kurios sėkmingai ekranizuojamos: esamą Borno trilogiją tikriausiai žino kiekvienas kinomanas, o „Čanslerio rankraštis“ (The Chancellor Manuscript) dar tik statomas.

Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad leidykla „Obuolys“ kiek apsišaukė, nugarėlėje užrašiusi, kad pirmoji lietuviškai pristato Ludlum‘o kūrybą. Dar 1994-aisiais buvo lietuviškai išleistas „Metloko dokumentas“ (leidykla „Europa“). Jau tada galima buvo suprasti, kad Ludlum‘as trilerius moka rašyti. Šiam žanrui nereikia filosofinių išvedžiojimų, pasąmonės srauto technikos ir įmantraus literatūrinio audinio. Svarbu siužetas, greitas tempas, daug veiksmo, neįtikėtini sutapimai, kurie geriečiams padeda kovojant su blogiukais. Pas Ludlum‘ą šitos košės, įvilktos į detektyvinį rūbą, su kaupu, tad žanro mėgėjai nenusivils.

„Čanslerio rankraštis“, kaip ir priklauso rimtam trileriui, turi dokumentikos krislelį: pasakoja apie neišgalvoto asmens, John‘o Edgar‘o Hoover‘io, mirtį ir palikimą. Hoover‘is buvo pirmasis ir ilgiausiai dirbęs (1935-1972) FTB vadovas. Tas, kuris nebijojo nieko, ir tas, kurio pusę amžiaus bijojo visa Amerika; bijojo ne tik paprasti įstatymų pažeidėjai,  bejėgiai prieš FTB vadovą buvo senatoriai, teismai, žurnalistai ir net trys prezidentai. Romane, parašytame 1977 m., trūksta daug pikantiškų detalių apie FTB vadovo paranojas, homoseksualizmą, fetišizmą, bet pirmuoju smuiku čia griežia ne pats Hoover‘is, o jo sukauptos svarbiausių šalies asmenų bylos, kuriose surinkta slapta informacija buvo tos gijos, padedančios tampyti visus lyg marionetes.

Istorija skelbia, kad minėtas bylas po Hoover‘io mirties sunaikino jo geriausias draugas, patikėtinis, palikimo perėmėjas ir pavaduotojas Clyde‘as Tolson‘as, o Ludlum‘as iškelia versiją, kad Hoover‘is buvo nužudytas ir bylos pavogtos kitos JAV egzistuojančios slaptos organizacijos, pavadintos Inver Brass, kuri į savo intrigų sūkurį įtraukia rašytoją Piterį Čanslerį.

Piteris Čansleris rašo trilerius, nors norėtų rašyti istorinius veikalus apie įtakingiems asmenims skaudžius praeities įvykius: apie dabar gerbiamus JAV finansinius milžinus, pramonininkus, kurie karo metu nacistinei Vokietijai teikė finansinę paramą; apie CŽV, kuri, pasirodo, operacijas vykdė ne tik užsienyje, bet ir šalies viduje, pažeisdama savo įstatus; rengia naują knygą apie Niurnbergo procesą, kur, jo manymu, klestėte klestėjo sąmokslai, o tūkstančiai nacistų, išvengę bausmės, laisvai emigravo į visas pasaulio šalis. Ir čia Čansleris gauna slaptą informaciją, kad FTB vadas mirė, bet jo bylos perėjo į rankas nežinomojo, kuris toliau visą Ameriką laiko siaubo, baimės ir panikos gniaužtuose. Nauja mįslė, naujas sąmokslas, galimybė parašyti naują dokumentinį romaną, kad ir įvilktą į beletristikos rūbą - veiksmas prasideda…

Daugiau pasakoti atpasakoti būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu. Puikus Ludlum‘o trileris, kuriame kiek naftalinu trenkia parašymo data: naudojamos technikos priemonės net ne specialistui šiandien atrodo primityvios.

Romano epilogas leidžia spėti, kad pagrindinis „Čanslerio rankraščio“ veikėjas galėjo būti pats Ludlum‘as, bet ar aprašomi įvykiai galėjo vykti iš tikro, istorija nutyli. Kas supaisys tuos sąmokslų šniukštinėtojus?

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.

Daugiau

Kad sodas jūsų nebijotų

Mirmeka Alba

2009-09-19

Kai turi rankoje sekatorių, kiekvienas augalas, atrodo, reikalingas jo aštraus prisilietimo. Ne sodas, o bandymų poligonas... Bet jei pamatai greta ką nors su pjūklu, mąsliai ir godžiai besidairantį į medžių lajas, suima nerimas. O gal vis dėlto nereikia?

 

Patarimų, kaip prižiūrėti augalus – krūvos. Bet paprastai jie skirti atskiroms rūšims – obelims, pomidorams, buksmedžiams ar rožėms... Tačiau sode jų kur kas daugiau. „Augalų genėjime“ dėmesio skirta visoms pagrindinėms augalų grupėms: vaismedžiams, dekoratyviniams medžiams ir krūmams, rožėms, laipiojantiems augalams, vaiskrūmiams, net palangės augalėliams. Pliusas – ne tik pasakoma, kad, pvz., reikia kirpti iki priešinių pumpurų, bet ir parodoma, kaip jie atrodo. Minusas – kartais aiškinimas pradedamas nuo termino, kurį patį neprofesionaliems asiliukams-sodininkams reikia aiškinti.

 

Knygoje pateikiamas genėjimo kalendorius, trumpai aprašomi įrankiai, yra terminų žodynėlis ir daug paveiksliukų. Džiugu, kad autorė negąsdina. Na, apkirpsite per daug iš nepatyrimo – kitais metais augalas menkiau žydės, bet jei toliau gerai prižiūrėsite, atsigaus. Šiaip ar taip, be praktikos jokie vadovėliai nepadės. Nors autorė anglė (o knyga spausdinta... Slovakijoje), prie kai kurių patarimų nurodyta, kada juos reikia apdengti ar nukarpyti Lietuvos sąlygomis, gražu iš leidėjų pusės. Tiesa, vienas privalumas paprastai virsta trūkumu: pvz., imant pavyzdžiu konkrečią rožių veislę – jų yra tiek, kad galimybė, jog mano sode auga būtent ši rožė – visai menka. Nebent aš jas rinkčiausi pagal genėjimo knygos patarimus...

 

Yra nurodymų ir norintiems prievartauti medžius (gražesnio žodžio nesugalvoju): kaip auginti bonsus, medžius plokščiais vainikais, nukryžiuotus ant „tvorelių“, kordonus (tai medžiai, palinkę 45 laipsnių kampu – kad lengviau būtų derlių nuimti). Bet įtariu, tokie užsiėmimai retam sodininkui mėgėjui aktualūs. Asmeniškai aš šį rudenį jau pasinaudojau kai kuriais praktiškesniais patarimais, tikiuosi, kad į naudą. Žinoma, ne visada viskas bus kaip tikitės, štai aš rašau, o ant palangės katinas pinciruoja vieną augalą. Tai gal laikas ir baigti rašyti...

Daugiau

egz.bibl.

offca

2009-09-10

“Egzistuoju todėl, kad galvoju… ir negaliu susilaikyti negalvojęs.” (167 p.)

Na, taip. Žinoma. Kam aš čia rašau dabar? Kam ir kodėl? Nėra prasmės. Būties neapčiuopiamumas vargina. Egzistencijos šleikštulys dusina, o aš bandau elgtis racionaliai ir pasidalinti savo beprasmybe su kitais: bandau įtikinti save, kad pasidalytas šleikštulys virs tik puse šleikštulio. Esu naivuolis, tikintis, kad bet koks potyris per laiką išgaruoja. Tikintis, kad Sartre „Šleikštulys“ (”La Nausée”, 1938) netrukus pranyks iš sąmonės kaip dūmas. Bet pasąmonė ir nesibaigiantis galvos skausmas sufleruoja - to nebus.

„Šleikštulys nepraėjo, ir nemanau, kad greitai praeitų; bet jis manęs nebevaldo, jis nebėra nei liga, nei trumpalaikis prasto ūpo priepuolis: tai aš pats.“ (210 p.)

Skaudi smegenims knyga, su kuria linkėčiau visiems susipažinti kuo vėliau: gali išmušti iš gilių gyvenimo vėžių, o gali į jas ir įstatyti. Tik įpusėjus kūrinį, norėjosi jį mesti negrįžtamai ir tuo pačiu kilo noras mėgdžioti pagrindinį romano herojų, Antuaną Rokanteną, norėjosi nebeapgaudinėti savęs informacinių technologijų sublimacijomis, o traukti į miestą, į gatves, pajausti tarpuvartes, skelbimų lentas, kavinių vitrinas, stebėti skubančius praeivius, patirti nuotykį. O, esant galimybei, įbrukti kiekvienam po „Šleikštulio“ egzempliorių ir skalambyti visa gerkle: „Ei, šita egzistencialistinės filosofijos Biblija atvers tau akis“. Į klausimą „kodėl“ atsakyti būtų sunkiau, nei papilstyti liaupses šiam praeito amžiaus šedevrui. Čia kaip su A. Camus, F. Nietzsche, F. Dostojevskiu, F. Kafka: Jean-Paul Sartre taip pat į vieną apžvalgos puslapį nesutalpinsi; kiekvienam kūriniui galima paskirti atskirą analitinį veikalą, kiekvienam puslapiui – ištisą akademiko straipsnį; citatų, vertų perrašyti, - trečdalis viso teksto. Tikra Biblija, kurios neišsemsi ir per porą tūkstantmečių. Kiekvienas gali čia įkišti savo trigrašį, jog tą ar aną vietą reikia interpretuoti taip ar anaip, kad Sartre lyg koks pranašas parašė savotišką egzistencializmo evangeliją, kad iš pusės sakinio „Egzistuoti reiškia tiesiog būti“ (217 p.) sukurpė kultą, kad įrėmino kiekvieno sveikai mąstančio ir, apskritai, mąstančio intelektualo pereinamąjį gyvenimo tarpsnį, kur viskas nyku, nuobodu, beprasmiška, vimdo, kol suvoki, kad pats esi nykus, nuobodus ir t.t.

Iki šiol sveikintinas disputas, ar galima „Šleikštulį“ laikyti tik grožinės literatūros kūriniu? Ar galima kūrinį vadinti vien filosofiniu traktatu? Manau, kad, jei „Šleikštulys“ būtų parašytas šiomis dienomis, tai būtų lyg J. Gaarderio „Sofijos pasaulis“ vadinamas filosofiniu romanu, kur sekama istorija net ne įvilkta į egzistencializmo filosofijos rūbą, o su juo suaugusi. Retas autorius geba taip ištrinti tą ribą, kur teoriniai postringavimai žmogaus egzistencijos tematika nemačiomis virsta būtina, natūralia siužeto dalimi.

Reiktų įspėti ir tuos, kurie gali nusiteikti knygą skaityti kaip lengvos grožinės literatūros kūrinį, - nusivilsite, pavargsite ir pasišleikštėsite. Knygoje praktiškai nieko ypatingo nevyksta: A. Rokantenas tiesiog gyvena autoriaus išgalvotame Prancūzijos uoste, Buvilyje, lankosi skaitykloje, kur renka medžiagą rašomai knygai apie išgalvotą istorinį veikėją, slankioja po gatves, lankosi baruose, bando suprasti miestą. Intrigą palaiko (jei tai galima pavadinti intriga) tik skaitykloje sėdintis pedofilas Savamokslis, kuris lavinasi skaitydamas visas bibliotekos knygas pagal abėcėlę ir senos meilės, Ani, laukimas, kuri knygai einant į pabaigą pasirodo ir atima paskutines Rokanteno viltis. Tačiau duoda laisvę, panašią į mirtį.

Romanas lėtas, neskubrus, kaip ir veikėjas, turintis visą savo laiką sau pačiam. Turtingas, intelektualus, filosofinis, dienoraščio forma vedamas tekstas vietomis virsta stebinančiomis, kai ką galbūt net lengvai šokiruosiančiomis, kafkiškomis fantasmagorijomis. Skaitant ne kartą pagavau save, kad viskas turėtų/galėtų būti kitaip, bet yra taip, kaip turi būti. Viskas savo vietose. Nieko nereikalingo. „Šleikštulys“ – tokia knyga, kurią pats autorius paskutiniame puslapyje apibūdina taikliausiai: „… už spausdintų žodžių, už puslapių skaitytojas turėtų nujausti kažką, kas neegzistuoja, kas yra virš egzistencijos. Pavyzdžiui, istoriją ar nuotykį, kuris iš tikrųjų negalėtų atsitikti. Jis turėtų būti gražus ir kietas lyg plienas bei priversti žmones susigėsti savo egzistencijos.“ (293 p.).

Įdomu „Šleikštulį“ buvo skaityti jau susipažinus su vėlesniais postmodernistais: akivaizdu, kad šis filosofinis miesto romanas padarė įtaką tiek O. Pamuk‘o „Juodajai knygai“, tiek S. Beckett‘o minties neapčiuopiamumui („Nenoriu galvoti… Galvoju, kad nenoriu galvoti. Reikia negalvoti, kad nenoriu galvoti. Nes tai dar viena mintis“ (167 p.), tiek G. Battaile ir William S. Burroughs‘o siurrealistinėms haliucinacijomis („Pavyzdžiui, įsmeigti šį sūrio peilį Savamoksliui į akį.“ (204 p.), „Arba motina, pažvelgusi į savo vaiko skruostą, paklaus: „Kas čia, spuogas?“ Oda ištins, pratrūks, o plyšyje atsivers pašaipi trečioji akis <…> Prieis prie veidrodžio, išsižios: ogi jo liežuvis virto milžinišku gyvu šimtakoju, krutinančiu kojas ir kutenančiu jam gomurį.“ (262 p.) ir Henry Miller‘io laisvumui („… o moteris ir toliau juto, kad jos krūtinė egzistuoja korsaže, ir galvojo: „mano papukai, mano dailūs kamuolėliai…“ (222 p.). Ir, matyt, dar ne vienam ateities literatui ir filosofui padarys. Jau nekalbant apie skaitytoją.

Labai nesinori, bet tenka traukti per dantį leidyklą: daug teksto surinkimo klaidų; neatnaujintos ir atmestinai parengtos ar tai tiesiog atskirai išversti paaiškinimai (pvz. 102 psl. skaitome „Aš mušiau Morisui Baresui (32) per sėdynę“, o 32 paaiškinimas išvestas iš frazės „… pyliau per sėdynę Morisui Baresui…“; nenurodyta „Some of these days“ autoriaus Shelton’o Brooks‘o mirties data, nors tai paprasta rasti pagooglinus...

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.

Daugiau

Autorinės teisės ir kultūra

Dalius

2009-09-07

Rekomenduoju perskaityti James Boyle straipsnį „A copyright black hole swallows our culture“ (liet. „Autorinių teisių juodoji skylė ryja mūsų kultūrą“). Trumpai apibendrinus, straipsnis yra apie tai kaip dėl autorinių teisių vartotojų nepasiekia knygos (knygos našlaitės, nebespausdinamos knygos ir pan.).

Tačiau kadangi gyvename technologijų pasaulyje situacija yra daug įdomesnė. Manau, daugelis žinote apie „Google Books“ projektą, kurio tikslas yra suindeksuoti ir pateikti paieškai kuo daugiau knygų. Knygos, kurių autorinės teisės nebegalioja galima skaityti visas (pvz.: Žiulio Verno  knygas, tačiau tik angliškai). Žinoma, „Google“ susiduria su daugybe teisinių problemų apie kurias ir rašo James Boyle. Tikiuosi galiausiai iš to išloš tiek skaitytojai, tiek rašytojai.

O Lietuvoje situacija turbūt liūdnesnė. Kažkada buvo projektas, kuris rinko lietuviškas skanuotas knygas (žinau, nes pats viena knygą nuskanavau ir suredagavau, šiaip sau, nes knyga patiko). To projekto autorius netgi gaudavo (ar visada nežinau) ar bent jau bandydavo gauti leidyklų leidimą tas knygas publikuoti internete. Dabar dauguma tų knygų guli štai čia: http://katekizmas.group.lt/. Ar čia tas pats projektas aš nežinau (tada jis buvo kažkurio universiteto serveryje). Toliau mes galime rasti krūvą skanuotų knygų ne tokiais legaliais būdais, bet tos knygos dar yra saugomos autorinių teisių. Dėl to matyt labiau liūdna, nei džiugu. Dar, man atrodo, kai kurias senesnes lietuviškas knygas galima gauti iš universitetų (kur nors užkastos universitetų puslapiuose). Plius kelias knygas PDF formatu galima parsisiųsti iš manoknyga.lt. Ir, tiesa sakant, matyt viskas. Kažkas daroma, bet vieningos krypties nėra. Klausimas ar turėtų būti daroma?

Daugiau

Užtraukim dainelę, broliai!

Justinas Žilinskas

2009-09-05

Apie knygą: Neil Gaiman – Anansio vaikai
Leidykla: Vaga (2011)
ISBN: 9785415022052
Vertė: Emilija Ferdmanaitė
Puslapių skaičius: 384 

Apie Neilo Gaimano knygas sunku ką nors parašyti, kai steni berods trečią apžvalgą. Nes jį reikia skaityti, reikia džiaugtis jo istorijomis ir žavėtis jo rašymo lengvumu, kuris net ir paprastuose siužetuose nenusirita iki banalumo. Nors pavadinimas „Anansio vaikiai“ lyg ir išduotų sąsajas su „Amerikos dievais“, tačiau pagrindinė sąsaja – tik autorius. Ši knyga nėra nei pirmosios tęsinys, nei mėginimas perspjauti ankstesnį sunkiasvorį romaną. Ji – lengva, kažkuo primenanti „Žvaigždžių dulkes“, tokia, kokią skaitai maloniai, šypsodamasis ir neįsitempdamas. Bet nuo to ji neprastėja.

Storulis Čarlis – nevykėlis. Ir nors jis gyvena Londone, labiau primena tradicinį nevykėlį iš amerikietiškų filmų. Ne, ne dėl antsvorio – dėl to, kad gyvenimas jam pilkas, neįdomus, o bet kokie bandymai daryti ką nors įspūdingesnio – nepasisekimų grandinė. Net ir mergaitė, kurią Čarlis ruošiasi vesti, atkakliai laukia povedybinės nakties, o kur dar nesėkmė, kai pas būsimosios motiną netyčia atkando vaškinio vaisiaus? Čarlis dėl to mėgsta siusti ant savo tėvo – linksmuolio laimės kūdikio, kuriam gyvenimas klojosi kaip sviestu išteptas, ir kuris nelabai gailėjo sūnaus, papokštaudamas ir ant jo. Dabar tėvas mirė, reikia vykti į jo laidotuves. Bet laidotuvės – dar nieko. Daug didesni siurprizai ištinka, sužinojus, kad jo tėvas buvo dievas Anansis, o būta ir daugiau šeimos paslapčių. O tada pasaulis pašėlsta – juk kažkada visi pasakojimai priklausė pokštininkui Anansiui, bet kartais jis pajuokaudavo grubokai, net ir su dievais... Pavyzdžiui - "jis pasiūlė išgerti Mėnulį iš kūdros. Aš gėriau gėriau ir vos nepaskendau". 

Gaimanas ne tik puikus pasakorius. Jis taip pat moka kurti fantastiškus veikėjus (ne veltui jį taip mėgsta ir A. Sapkowskis), o kadangi jų knygoje nėra daug, jiems atsiskleisti vietos – pilna. Štai dukrelės ir motinos pokalbis, kai suyra vedybų planai:

 „Aš taip nemanau. Bet nesvarbu – aš nebegaliu už jo tekėti“. „Ne“, - sutiko jos motina, - „tu tikrai negali. Niekaip“. Galvoje motina sušoko pergalingą džigą ir trinktelėjo didžiulius, bet skoningus fejerverkus. „Mes tau surasime gerą vaikiną. Nesirūpink. Storulis Čarlis. Jis visą laiką buvo niekam tikęs. Aš tai supratau vos jį pamačius. Jis suvalgė mano vaškinį vaisių. Aš sumojau, kad jis – grynas rūpestis. Kur jis dabar?“
“Aš nežinau... Spaideris sakė, kad jį tikriausiai išvežė policija“, - atsakė Rouzė. „Cha!“ – sušuko jos motina, padidinusi fejerverkus galvoje iki Naujųjų metų Disneilende apimčių ir mintyse paaukojo tuziną juodų jaučių, tinkamų tokiam įvykiui. Bet balsu tepasakė: „Tikriausiai kalėjime, patikėk manimi. Pati geriausia jam vieta. Aš visada sakiau, kad jis ten ir baigs“. (p. 222)

Be abejo, čia nesunku įtarti šaržą. O kur dar scenelė, kai ši garbinga victorian lady kritinėje situacijoje gelbėdama dukrą kai kam parodo pliką, atsiprašau, subinę? Vis dėlto, net ir šaržuodamas, Gaimanas sugeba kurti įtikinamus psichologinius portretus. Štai kad ir sukčius Grahamas Coatsas - tarsi nužengęs iš kriminologijos vadovėlio. Nors, pavyzdžiui, ar galima kalbėti apie „psichologiškai įtikinamą“ dievo portretą? Man rodos, galima, ypač, kai tas portretas sugeba atskleisti būtybės kitoniškumą.

Taigi – apie dievus. Kaip sakiau, čia nėra tokios įspūdingos galerijos, kaip „Amerikos dievuose“, bet kai Gaimanas prabyla apie dievus ar jų išdaigas, atrodo, tarsi būtų vienas iš jų. Paralelūs pasauliai, jų gyventojai, elgesys – turi kažkokio žavaus mitiškumo, kuriame labai aiškiai jaučiasi ir žmonių, ir to kito pasaulio tikroviškumas. Ir Anansio pasakojimai bei pokštai - jie mitiškai žiaurūs, nužengę iš sakmių, o ne kokios šlykščiai kastruotos "geriausios pasaulio pasakos", kur vilkas geruoju atryja Raudonkepuraitę ir už tai gauna apelsinų sulčių.

Taigi, nieko ir toliau gudraus nepasakysiu. Tiesiog siūlysiu imti, skaityti šią puikią urban fantasy (miesto maginę fantastiką). Ir dėl visa ko priminsiu: Gaimanas yra rašytojas, kuris lengvai sukramtomas ir nefantastams. Nes jis trina ne tik pasaulių, bet ir žanrų ribas.

Daugiau