Fantastinis konkursas

Mirmeka Alba

2010-09-04

Nuo rugsėjo 1 d. iki spalio 11 d. vyksta fantastinės miniatiūros konkursas tema KONTAKTAS svetainėje fantastika.lt, kviečiame dalyvauti. 

Daugiau

José Maria Sánchez Silva - Marcelinas Duona ir Vynas

Che

2010-08-31

Jau klasikine yra tapusi frazė, perskaičius kūrinį skirtą vaikams, kad jo idėją labiau suvokia tėveliai, o mažiesiems tai yra įdomi istorija, savo giliąja esme grimztanti pasąmonėn ir formuojanti didesnės siekiamybės norą. Skaitydama autoriaus pradžios žodį pritariau, kad šiandien pilna tuščios fantasmagorijos, kad žmogui trūksta paprastos krikščioniškos istorijos, galbūt su mirties motyvu, svetimu jaunam žmogui. Šiek tiek nustebau, kad įvadas parašytas 1953m., bet lotyniška sentencija Nil nova sub sole man tikrai nėra naujiena.

Knygelė perteikia pačią giliausią krikščioniško tikėjimo tiesą, kurią ne kiekvienas iškart prisileidžia. Kalbama apie Dievo, Kristaus, silpnumą, atitolinama Dievo – kaip absoliuto – jaučiančio pilnatvę savyje, idėja. Parodomas Dievas, kuris realiai yra užmirštas ir laukia paties paprasčiausio žmogaus – vaiko – dėmesio, pamatymo. Paradoksas, kad toks krucifiksas gyvena vienuolyno palėpėje. Simboliška, kad vienuoliai jį žada ištraukti dienos švieson suremontavę koplyčią. Jei reikia trumpo siužeto – pranciškonų vienuoliai (verta paminėti, jog autorius puikiai atskleidžia pranciškonų brolijos idėjas ir gyvenimo būdą) priglaudžia našlaitį, juo rūpinasi, auklėja – pats geriausias auklėjimo pavyzdys be jokio priverstinio religinių ar mokslinių dalykų brukimo. Aprašomas vaikas yra paprastas berniukas, žingeidus, viskuo besidomintis. Tyrinėjantis pasaulį. Kaip knygoje parašyta – gali padėti skruzdėlytei nusinešti iki skruzdėlyno šapelį, gali ją ir žemėmis užmėtyti. Atjaučiantis vienuolius, su jais guviai bendraujantis, taip pat darantis išdaigas koplyčioje. Išgyvenantis visus vaikui būdingus psichologinius momentus, besiilgintis ryšio su bendraamžiais, turintis nematomus draugus. Lemiamas momentas  - žvilgsnis į Kristų, esantį užgintoje palėpėje, į kurią veda pavojingi vaikui užlipti laiptai. Susidūrus vaiko ir Kristaus žvilgsniui, berniuko gyvenimas keičiasi. Dingsta seni įpročiai, džiaugsmai. Simboliškai parodoma, kaip gyvenimo centru tampa Kristus. Jį suvokiant kaip asmenį, taip pat stokojantį žmogiškos meilės ir šilumos. Vaiko žvilgsnio atvirumas ir natūralus rūpestis Kristumi kaip asmeniu, parodo esminę tapsmo krikščionimi atkarpą. Pabaiga su mirties motyvu atskleidžia, kaip esant ryšyje su Kristumi, gryninasi žmogaus norai, tikslai. Žmogus ima suvokti, kas jam svarbiausia.

Galbūt daug ką nustebins, jog ši knygelė yra laimėjusi H. K. Anderseno premiją, tačiau ji yra unikali tuo, kad priartina didžiausias gyvenimo tiesas iki žaismingai aprašytos kasdienybės, augantis ryšys su Dievu parodomas kaip jautri draugystė. Kreipiamas dėmesys į pagrindinius dalykus, kurie yra žmogui svarbiausi, kaip auga žmogus jų stokodamas ir kokiu būdu atranda. Mirtis, kuri mūsų pasaulyje sutinkama, kaip tragiškas dalykas, knygelėje, žinant jos aplinkybes, suvokiama, kaip Dievo stebuklas. Tai yra puikus vaikų literatūros kūrinys, laikytinas tikru vertybiniu orientyru tiek vaikams, dar patirsiantiems įvairius gyvenimo slenksčius, tiek tėveliams, kuriems galbūt reikia kopti iš savų duobių.

Vaiva Lanskaronskytė

Daugiau

Rusų fantastikoje siautėja "patekėliai"

kgedas

2010-08-24

Tarp naujų knygyno "Homo Sapiens" siūlomų įsigyti fantastikos leidinių rusų kalba nemažai pastaruosius porą metų Rusijoje itin populiarių "patekėlių" pseudožanro romanų.

Šio pseudožanro esmė: kažkokiu būdu patekęs į praeitį, paprastai apsiginklavęs iki dantų šių dienų jaunuolis (geriausia – specnazo kovotojas) – ima gelbėti Rusiją. Nuo totorių, Lietuvos-Lenkijos Respublikos, nacistinės Vokietijos, bolševikų ir t.t. Gelbsti žinių ar šiuolaikinės ginkluotės pagalba.

Liūdna, bet šis, ypač grafomanų pamėgtas požanris baigia visiškai sukompromituoti kadaise daug vilčių teikusius alternatyviosios ir kriptoistorijos žanrus. Tačiau masinė produkcija irgi turi teisę egzistuoti.

Daugiau apie "patekėlius" rasite čia (rusų k.).

Knygoje "Angaros sakalas" šių dienų ekspedicija trauks gelbėti XVII a. Rusijos, o romane skambiu pavadinimu "Caras Fiodoras. Erelis išskleidžia sparnus" - vaizduojama Rusija, išvengusi XVII a. suirutės, Krymo totorių antpuolių ir tapusi klestinčia valstybe.

Be alternatyvių istorijų dar rasite daug kitų fantastikos naujienų, tarp jų - H. L. Oldie, Sviatoslavo Loginovo, Kirilo Benediktovo ir kitų rusakalbės fantastikos žvaigždyno atstovų apsakymų rinkinį - "Prieblandos valdovai" (Повелители сумерек).

Visas liepos-rugpjūčio mėnesio knygyno "Homo Sapiens" rusiškos fantastikos naujienas prašome žiūrėti čia.
Ir čia.

Daugiau

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu

Sandra Vidauskaitė Žirgutienė

2010-08-19

Ką čia slėpti – knygą įsigijau ir perskaičiau tik todėl, kad viename knygynų tinkle ji tekainavo kelis litus, o A. Čekuolis pats savaime yra įdomi asmenybė ir talentingas pasakotojas – jo įdomu klausyti, žavi jo stilius, gebėjimas surasti informaciją ir ją patraukliai pateikti skaitytojui-klausytojui – tad negalėjo būti bloga knyga, tiesiog negalėjo. Knyga jauki ir suasmeninta. Iš pradžių tarsi norisi maksimum informacijos – o gauni nuomones ir įžvalgas su A. Čekuoliui būdingu kalbos stiliumi. Net jei nežinočiau, kad tai – A. Čekuolio tekstai, – atpažinčiau iš stiliaus. Smagu. Knygą tikrai praturtintų vaizdinė medžiaga – nuotraukos ir iliustracijos, ir ne apie patį A. Čekuolį, o apie aprašomus dalykus. Štai šito dalyko tikrai nesupratau – tarsi kokiuose memuaruose ar autobiografijoje, knygoje sudėta nemažai asmeninių nuotraukų (A. Čekuolio tėvai; A.Čekuolis su vaikaičiu Leo; A.Čekuolis prie krovininio laivo „Gvardejsk“ vairo; A. Čekuolis Baltijos kelyje; Indijoje, Tailande, Andoroje, Ispanijoje ir t.t.), nors tekstai ne apie jį patį ir ne vien apie jo keliones –ir apie istorinius įvykius, ir apie socialinius reiškinius, apie politiką, apie religiją, apie gyvenimo būdą ir vyrų bei moterų santykius. Taip ir kirba mintis – ar tik nepersistengė knygos idėjos sumanytojai. Puikiai suprantu užduotį, kurią sau išsikėlė knygos rengėjai – surinkti ir išsaugoti, kad neprapultų geriausių LRT laidų „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ užrašus. Praeis keleri metai – ir dauguma straipsnių praras savo aktualumą – bus tiek visko atsitikę ir atrasta naujo, kad skaitant atrodys, tarsi pasakojimas nutrūko netinkamoje vietoje. Todėl išliekamoji knygos vertė man kelia abejonių. Būna nesenstančių knygų – bet ši, reikia pripažinti, ne tokia. Nesenstantis yra tik Algimantas Čekuolis.

Daugiau

Nužudyti strazdą giesmininką

Justinas Žilinskas

2010-08-11

Apie knygą:Harper Lee – Nežudykit strazdo giesmininko
Leidykla: Jotema (2003)
ISBN: 995552751X
Vertė: S. Lomsargytė - Pukienė
Puslapių skaičius: 368 

Lietuvoje dabar mes dažnai kalbame apie vertybes ir jų krizę. Neretai - itin didaktiškai, klišiškai ir piktai. O ši knyga kalba apie vertybes labai įtaigiai, paprastai ir aiškiai. Ir labai gražiai. Nesistebiu, kad ji laimėjo Pulitzerio premiją. Istorija pasakojama Džinos Luizos akimis - ir man visgi labai patiko, kaip gražiai parodomas vaiko pasaulio kitimas. Nuo nerūpestingų, bet vaikiško rimtumo kupinų pastangų išvilioti paslaptingąjį gretimo namo gyventoją Bū Radlį iki slaptymosi stebint Tomo teismo procesą ir drebant iš apmaudo, kad nieko negalima padaryti nekalto išteisinimo labui. Graži ir ši sąsaja: "- Nežinau, vargu... – pasakė misteris Reimondas. – Mis Džina Luiza, tu dar nežinai, kad tavo tėtis ne toks kaip visi, tik vėliau tai suprasi... nes dar nepažįsti pasaulio.”  - kad artimieji keičiasi, kai juos imi pažinti ne tik kaip savus, bet ir kaip visuomenės narius. Ir nebūtina frazės: "- "Atikusas sako, kad apgauti negrą yra dešimteriopai blogiau, negu apgauti baltąjį, -sumurmėjau aš. – Jis sako, kad tai užvis blogiausia, ką galima padaryti." suprasti tiesiogiai. Vietoj "negro" čia galima įrašyti bet kurią rasę, tautą ar visuomenės grupę, buvusią ar esančią priespaudoje, bet kurį žmogų, kuriuo galima pasinaudoti dėl to, kad jis - vienu ar kitu požiūriu silpnesnis.   

Trumpai tariant, įžvalgi, protinga ir graži knyga. Nors ir netikiu, kad ji iš esmės paveiktų užkietėjusį rasistą ar fašistuojantį jaunuolį, bet manyčiau, kad visai verta privalomosios skaitymo programos. Net ir čia, kažkada buvusios tolerancijos tradicijomis besigiriančioje Lietuvoje. Nes pagarbos žmogui nebūna per daug.

Daugiau

Apie svarbius dalykus – paprastai ir vaikiškai

Vilija Vitkūnienė

2010-07-20

Su talentingo rašytojo Vytauto V. Landsbergio literatūra vaikams jau auga ne viena Lietuvos jaunoji karta. Netikėtos situacijos, komiški ir graudoki veikėjai, linksmas asociacijas sukeliantys jų vardai, gerumo ir vertybių pamokos – tai išskirtiniai ir nepakartojami šio autoriaus bruožai, patraukiantys skaitytoją, darantys jo kūrinius atpažįstamus ir labai savus.

Todėl atsivertęs leidyklos „Dominicus Lituanus“ išleistą Vytauto V. Landsbergio knygelę „Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“, jau antrąją apie šią heroję, skaitytojas atsiduria pažįstamoje terpėje: tarsi pro didinamąjį stiklą pažvelgęs į miško paklotę jis išvysta žvėrelių pasaulį, veikiantį pagal tuos pačius žmonių pasaulio dėsnius. Lyg pratęsdamas Hanso Kristiano Anderseno pasakos „Coliukė“ ir Keneto Greihemo apysakos „Vėjas gluosniuose“ tradiciją autorius nukelia mus tarp mažųjų žvėrelių – į jaukius pelytės Zitos ir jos tėvelių Petro ir Monikos namus po beržinėmis pliauskomis, kur kvepia daržovių koše ir mėlynių pyragu, o prie upės miglų apsupta ant vienos kojos stypso išmintingoji gervė Bernadeta. Pelytei Zitai atbėgus praustis, užsimezga pažintis, kuri vėliau taps lemtinga, nes knygos herojė susiduria su didžiąja savo gyvenimo mokytoja. Bet ligi kulminacijos dar toli, skaitytojo dar laukia daug įdomių pažinčių su kitais miško gyventojais: kirstukų šeimynėle, ešeriu Trubadūru, geniu Geniušu, briedžiu Vangogu... Globojant mažąjį kirstukėlį Aloyzą mūsų herojei Zitai nutinka daug įvairių nuotykių ir išbandymų, kurie yra tikros draugystės, išradingumo, narsos pamokos, pasakojamos šmaikščiai ir su humoru, todėl nenusibosta nei mažajam klausytojui, nei skaitančiam tėveliui ar mamytei. Bet visa tai nutinka ir kitose vaikiškose knygutėse. Tad kuo ši knygelė ypatinga?

Mano galva, knygelėje labai talentingai vaikui (o ir suaugusiam skaitytojui) atskleidžiamos ne tik kasdienės gyvenimo pamokos, bet ir amžinosios tiesos bei vertybės. Štai gervė Bernadeta moko pelytę... meditacijos! „Kiekvieną rytą, stovėdama ant vienos kojos, aš stebiu tekantį, marmantį upės vandenį. Prisimerkiu, apie nieką negalvoju, nieko neprisimenu, negirdžiu ir nematau – tik upės tėkmę. Netrukus žaismingas čiurlenimas užpildo mane visą: kaklą, sparnus, kojas, akis, mintis – ir aš nugrimztu į svajas. O tada mano galvoje ima tekėti viso pasaulio – upės, lietaus, žvaigždžių, pakrantės medžių, vėjo – mintys…“ Ši pamoka nuraminti mintis ir įsiklausyti, ką byloja pasaulis, kai su juo susilieji, susitapatini, pravers Zitutei ne kartą pakliuvus į bėdą. Bet smulkios bėdos – ne bėdos, kol neužgriūva didžioji katastrofa – šiukšlių uraganas, keliantis grėsmę visos žemės egzistencijai. Ir vėl nustembi pamatęs, kaip knygelės autorius moka vaikui suprantamomis priemonėmis atskleisti ekologines pasaulio problemas, parodyti, kaip visa yra susiję ir kokie grėsmingi gali būti trumparegiško, vartotojiško požiūrio į gamtą ir mūsų žemę padariniai. Pasaka nebūtų pasaka, jei pagrindiniai veikėjai – pelytė Zita ir jos globotinis mažasis kirstukas Aloyzas – nesusiruoštų gelbėti pasaulio. Kaip ir pasakose apie trečią brolį Joną, kuris yra aplinkinių požiūriu „kvailas“, t. y. tyros ir nesavanaudiškos širdies, pasaulį nuo katastrofos išgelbėti gali tik vaikiškos skaisčios sielos. Didžioji mokytoja gervė, stebuklingoji pasakų paukštė, skraidina pasaulio gelbėtojus į Himalajus pas Pasaulio Valdovą ir pasakoja kosmologinį mitą apie žmonių apsigyvenimą žemėje, apie gėrio ir blogio pradų atsiradimą, apie šviesiąją ir tamsiąja žmogiškųjų būtybių prigimtį ir amžiną jų kovą. Kaip ir labai pavykęs pasakojimas apie kiškučio Biručio sapną, kuriame nuovokesnis skaitytojas perpranta be galo suprantamai išdėstytą (vaikams!) advaita vedantos mokymą apie vienintelę tikrovę ir raiškos pasaulio iliuziją, taip ir mitas apie žvaigždžiažmogius padeda pažvelgti į žmogaus būties gelmes ir geriau suvokti dvilypę mūsų prigimtį. Bet narsiųjų keliautojų laukia išbandymai, ir su mitais neatsisveikiname. Čia ir kelionė tamsos karalystėje luotu per ugninį ežerą (dar viena graži sąsaja su Biblijos pasakojimais ir pasaulio mitologija), kuriame sudega nedori darbai, mintys ir prasižengimai – visa, kas nereikalinga, keliaujant pas Pasaulio Valdovą, ir gąsdinantys vaiduokliai, ir kopimas į viršukalnę, kurią pasiekia tik draugiški, nesiginčijantys, vienas kitam padedantys keliauninkai, išsaugoję ne tik vienybę, bet ir blaivias galvas, be „kvailų“ minčių ir liūdesio.

Ir štai knygelės kulminacija – pokalbis su Pasaulio Valdovu apie būties esmę, jos dėsnius ir galimybę gyventi darniai. Dabar knygynuose nemažai rasime literatūros, kuriose aprašytos amžinosios tiesos, dvasinė išmintis, pokalbiai su didžiaisiais mokytojais ar net pačiu Dievu. Bet juk knygelė ikimokyklinio amžiaus vaikams! Kaip autorius susidoros su tokiu uždaviniu? Reikia pripažinti, kad paties Vytauto V. Landsbergio erudicija, nuoširdumas ir, be abejo, pasakotojo talentas padeda kuo puikiausiai įveikti šią kliūtį. Atsakydamas į knygelės veikėjų klausimą, kaip sutvarkytas nuostabus mūsų pasaulis, kad galėtume jame gyventi ilgai ir laimingai, autorius į Pasaulio Valdovo lūpas įdeda tokias didžias ir kartu paprastas, net mažam vaikui suprantamas tiesas: „Ką pasėsi, tą ir pjausi. Kas meilę sėja, tas meilę ir pjauna… Kas pyktį sėja, to derlius irgi bus pyktis… Tai svarbiausia šio nuostabaus pasaulio taisyklė: kaip šauksi, taip ir atsilieps…“ Priežasties ir pasekmės dėsnis, pasaulio vienovės principas, meilė artimui, Kūrėjui, mus supančiam pasauliui, visa apvalanti meilė – štai raktas gelbėti pasaulį. Mažųjų knygelės herojų širdelės tyros ir jie gerai įsidėmi Pasaulio Valdovo pamokas; jos tikriausiai turėtų sujaudinti ir mažųjų skaitytojų širdeles.

Vis dėlto nenorėčiau gąsdinti būsimųjų skaitytojų: nors knygelėje kalbama apie svarbiausius žmogaus būties klausimus, į kuriuos atsakymo dažnas ieškos dar ilgai, gal net iki gyvenimo galo, knygelė yra labai žaisminga, vaikiška, kupina neužgaulaus humoro, šmaikščių posakių, paaiškinimų, komiškų asociacijų (vien ko verti veikėjų vardai: karosas vardu Justinas, genys Geniušas, visažinė gervė Bernadeta...). O pati pelytė Zitutė man asocijavosi su mūsų šauniąja Zita Kelmickaite, kurios pilna visur ir kuri, neabejoju, jei reiktų, eitų gelbėti pasaulio... Bet tai jau humoras, nedrįsčiau teigti, jog toks buvo autoriaus sumanymas. Tiesiog perskaičius šį talentingai parašytą, skaidrų, gėriu alsuojantį, Vaidoto Žvirblio žaviai iliustruotą kūrinėlį, apima džiugesys ir kyla noras pokštauti.

Daugiau

Tarp knygų naujienų - Hard Science Fiction

kgedas

2010-07-20

Džiugu pranešti, kad be kitų liepos mėnesį knygyne „HOMO SAPIENS“ pasirodžiusių fantastikos naujienų, ten pat galima įsigyti (ar užsisakyti) ir knygą, daugelio jau vadinamą rneabejotinu pastarųjų poros metų mokslinės fantastikos šedevru  - Piterio Uotso (Peter Watts) "Melagingą aklumą" (Blindsight).

"Ši knyga nuneša stogą. Į orbitą. Geraja šio žodžio prasme.

...

Reikia iš karto perspėti: ši knygelė ne atsipalaidavimui. Ji tiems, kas iš karto supras apie prioninę baltymų sintezę. Tvirtoji SF su biologiniu porūšiu.“ – pasakoja savo tinklaraštyje rusų kritikas ir žurnalistas Sergejus Sobolevas

Susitikimas su ateivių erdvėlaiviu – ne visai susitikimas (o ir erdvėlaivis ne visai erdvėlaivis). Derybos su ateiviais irgi, pasirodo, ne visai derybos. Įsiskverbimas į ateivių kosminį laivą, pirmas fizinis kontaktas – ir vėl, viskas kitaip, neįprastai. Piteris Uotsas visiškai perrašo nusistovėjusį požiūrį į Kontaktą, pasinaudodamas naujausiomis žiniomis apie protą ir sąmonę, apie antropologiją ir kultūrą, karybą.

Apie šią knygą ir kitas naujienas skaitykite tinklapio stalkeris.lt liepos pradžios irvidurio fantastinių knygų naujienų apžvalgose.

Tikimės, kad artimiausiu metu skaitytoje.lt galėsime pamatyti ir lietuvišką "Melagingo aklumo" apžvalgą.

Daugiau

Istorija ir magija

Justinas Žilinskas

2010-07-12

 

“Raganius” akimirksniu vėlyvą lenkų rašytoją Andrzejų Sapkowskį katapultavo į magiškosios fantastikos žanro žvaigždes. Bet – žinote, kaip su tomis žvaigždėmis – jos tai žiebiasi, tai užgęsta. Ir nors „Raganius“ aiškiai parodė, kad talento nei pragersi, nei atimsi, bet ne vienas (taip pat ir aš) laukėme dar, dar, toliau, aukščiau, geriau, nuostabiau! Kur tas naujasis romanas?!

Ir tada – romantinį, herojišką epą pakeitė... kažkas. Iš pažiūros – lyg ir istorinis romanas, XV a. Silezija, Čekija, Lenkija, husitų karai, aibė istorinių asmenybių, tikros vietovės, tikri mūšiai. Bet taip pat – pagrindinis veikėjas Reinevanas, išmanantis ir magiją bei jo priešas - juodasis magas, polimorfas Birkartas fon Grellenortas, visokie Longaevi, Nefandi – kito pasaulio padarai... O ir siužete taip įdomiai – tai vietomis magijos visai nelieka, tai vietomis mosteli tiek, kad beveik kaip „Raganiuje“. (Taip, lyginimas su „Raganiumi“ - neišvengiamas). Iš pradžių toji „istorinė magija“ nuteikia šiek tiek keistai – gal kiek trukdo įsijausti, įnerti, patikėti, bet ilgainiui tiesiog priimi žaidimo taisykles. O paskui apgalvoji ir supranti ir autoriaus sumanymą: juk viduramžiais magija buvo visiškai tikra, niekas ja neabejojo ir jeigu į tai žvelgti kaip į vieną viduramžių pasaulio elementų, viskas tampa nuoseklu ir suprantama. Tad jeigu jau pradėjau lyginti, tai ir pratęsiu. Nuotaika „Raganius“ visgi buvo tikrai romantinis – herojinis ciklas, nežiūrint aibės niūrių momentų, labai artimas klasikiniam vokiškam romantikos supratimui. „Husitų trilogijoje“ romantikos ir heroizmo belikę pėdsakai – atmetus Reinevano ir Jutos liniją, visa kita daug, daug niūriau. Tamsieji viduramžiai čia iš tiesų tamsūs: negailestingi mūšiai, plėšimai, niekšingi susidorojimai, kraujas, gaisrai, išradingi kankinimai - visa, kas telpa ar siejasi su žodžiu „karas“ šioje trilogijoje užima labai, labai daug vietos. Liūdniausia, kad tai - ne „Raganiaus“ išsigalvotos fantazijos – čia kronikų žinios, tik šiek tiek paliteratūrinta forma, visa tiesa apie tą „teisingą karą“, kurį taip kruopščiai apmąstė didieji viduramžių teologai. Nešvarūs politiniai žaidimai, išdavystės, prekyba kraštais, interesais, privilegijomis „Raganiuje“ taip pat buvo (ir ne vieną (ne mane) erzino), bet šįsyk jos dar daugiau ir vėlgi – neišgalvota. Beveik. Istorinės asmenybės, ypač kunigaikštis Žygimantas Kaributas, čia atskleidžiamos taip, kad... Patriotai.lt turbūt įtartų antilietuviškumą ir uždraustų knygą publikuoti, bet kai paskaitai ir mintis apie Lenkiją... Beje, Vytautas čia taip pat veikėjas – tiesa, užkadro, nekūniškas. Ir netgi pateikiama jo mirties hipotezė, beje, magiškoji, tad tikėti – nebūtina.

Kuo dar žavėjo „Raganius“? Bent jau mane – psichologizmu ir nebanaliu žvilgsniu į gyvenimą, daugiamačiais veikėjais bei laimingų pabaigų sąlyginumu. „Husitų trilogijoje“ visa tai irgi išlieka, nors, pvz., jeigu lygintume moterų paveikslus, tai pastaroji trilogija ryškiai pralaimi. Kita vertus – čia veikia daugiau mažiau XV amžiaus žmonės, o šiuose amžiuose moterims vietos nelabai buvo. Tad vėlgi – gal ir dėsninga? Nors... Ar kas galėtų pamiršti Ducą fon Pak?

Na, ir pagrindinis herojus. Geraltas, kaip pamena skaitę, buvo tikras karys – profesionalas. Figūra, kuri pati kuria aplink save siužetą ir jį varo. Reinevanas - visiškai kitoks, bent jau pradžioje. Jis – viso labo smulkus ir nelabai sumanus avantiūristas, kurį nejuokais įsuka istorijos girnos. Bet štai tas malimasis po girnas, veikėjo kitimas ir sąmonėjimas, jo virtimas antruoju Geraltu... Turbūt, kad įtikinantis. Kaip ir pro cinizmo, realizmo ir satyros kaukę staiga pralendantis tas vertybinių sprendimų ilgesys ir pašlovinimas.

Ko pritrūko arba ko per daug? Vietų, vardų, siužeto. Nežinau, ką reikėtų daryti, kad galėtum atsiminti viską ir visus - kas, kur, kada, bet nuo tos miestų ir veikėjų gausybės oi kaip pavargsti. O ir autorius nesigaili – pačiame pirmame tome prie paaiškinimų mandagia forma pasakyta: aš skaičiau daug knygų, kai ruošiausi rašyti, tad aiškinsiu tikrai ne viską, jeigu ko nesupratote – malonėkite pasiieškoti ir pasigilinti. Kai ką papildomai paaiškina vertėjas, bet turiu padėkoti ir savo lotynų kalbos mokytojai, kad kai ką pavykdavo suprasti ir pačiam. Kitas dalykas, pavyzdžiui, staiga trečio tomo pabaigoje išnyra koks nors fon Girče – ilgai suki galvą, kuris ten iš jų – tų visų riterių, avantiūristų, inkvizitorių, smulkių senjorų, dvasiškių?! Kol galiausiai nuskamba žodis – raubritteris (t.y. riteris – plėšikas). Aha, tai čia maždaug pirmo tomo vidurys, vadinasi – senas pažįstamas! Neabejoju, jeigu turėčiau atliekamą savaitę vien skaitymui ir perskaityčiau visas tris knygas po 600 psl. vienu ypu, gal būtų paprasčiau, bet dabar... Tuo pačiu tai pritrenkia, įvertinus, kokį kiekį paruošiamosios medžiagos šiai trilogijai turėjo apdoroti autorius. Ne veltui susitikime su Lietuvos skaitytojais jis kikeno: „mokytojai pyksta, kad husitų karų istoriją mokiniai jau mokosi pagal mano knygas“. Dar kartais erzino primygtinis šių dienų aktualijų kėlimas į XV a. Netikiu, kad Sapkowskis nežino, kad „terorizmo“ terminas buvo sukurtas Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, t.y. trimis amžiais vėliau. Kaip ir per daug jau modernus nacionalizmo supratimas. Ne visai tenkino ir galutinis išrišimas – kai kurių siužeto linijų pabaigoje nėra to lyg ir žadėto visą laiką ant sienos kabėjusio šautuvo šūvio, kitose – ne iki galo aiški siužetinė logika. Ir dar, nežinau, dėl niūrios nuotaikos ar dėl ko kito, humoro taip pat kiek mažiau, o ir esantis – oi, koks juodas. Bet kokybė – šimtaprocentinė.

Reziume? Ne, tai – ne „Raganius“. Bet niekaip neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad – prasčiau. Nes pirmiausia – kitaip, gal ne tiek visuotinai patraukliai, pagauliai, bet užtat su kokiu užmoju ir kiek apžiota! Ar patiko? Taip, labai. Ypač antra ir trečia knygos. Ar skaitysiu dar kartą? Taip. Ir – nelauktų dar eilė nuo knygų mugės neskaitytų knygų – griebčiau jau dabar. O gal netgi griebsiu ir tuoj pat.

Toliau - citatos. Daug citatų. Atsiprašau už vertimo kreivumus, bet ir taip sugaišau daugiau laiko nei planavau J 

 Apie progresą:

-         Kad mane velniai griebtų, - ištarė, palingavęs galva. – Iš tiesų, grėsmingas ir žudantis ginklas tas tavo handkanonas, Storkai. Pažvelk, kokią skylę kumelėje išplėšė. Kumštis tilptų! Taip! Iš tiesų – ateities ginklas! Modernybė! Progresas!

-         Subinėn tokią modernybę, - rūgščiai atsikirto Storkas iš Gorgovicų. – Ne į arklį, o į žmogų taikiausi iš to sumauto vamzdžio. Ir ne į šitą, o į tą, kitą.

 

Apie apdarus ir politiką:

-         Taip... Ir apdarai nekokie, Vavelio dvarui netiktum, bet Vilniuje – visai sueitum...

 Apie egzorcizmą ir burtus:

„Dabar tai jau tikrai mus muš, - karštligiškai pagalvojo jis, - o gal net spardys. Tuoj pat. Po minutės. Po minutės dalies. Nieko nepadarysi. Reikia eiti iki galo. Pereiti į arabų. Nepalik manęs Averoesai! Padėk, Avicena!“

- Kullu-al-šaitanu-al-radžim! – jis riktelėjo. – Fanasachum Tariš! Kvasura al-Zoba! Al-Achmar, Barakan al-Abajad! Al-šaitan! Char-al-Sus! Al Car! Mochefi al relil! El foiridž! El foiridž!

Paskutinis žodis, kiek jis miglotai prisiminė, arabiškai reiškė moters lyties organą ir neturėjo nieko bendro su egzorcizmu. Jis suprato, kokią kvailystę daro. Tuo labiau jį nustebino efektas...

...Ir tą akimirką ant katafalko gulintis brolis Deodatas aiktelėjo, užsikosėjo ir sumalė kojomis. O paskui nusikeikė – gana pasaulietiškai...

-         Tai bjaurastis! – sugergždė, sėsdamas ir nuleisdamas nuo katafalko kojas, - na ir išsauso burna...

-         Stebuklas! – suriko vienas iš šalia ant klūpėjusių vienuolių.

Apie šachmatus:

- Žinai ką, Reinevanai? – Samsono elgesyje pirmą kartą pasirodė kažkas panašaus į nepakantumą. – Pradėk žaisti šachmatais. Tau tai labiau patiks. Ten juodi, čia balti, o visi laukeliai – kvadratiniai.

Apie paklydusių atvertimą:

-         Pani! – vargais prastenėjo senukas, klupdamas ant kelių ir maldai sudėdamas rankas. – Pani gerasai! Susimylėkite! Kaip gi taip – atsižadėti? Tai juk mano tikėjimas... Juk... Petras... Anksčiau, nei užgiedojo gaidys... Aš taip negaliu... Susimylėkite, Dieve... Niekaip negaliu!

-         Suprantu, - sulinksėjo Ambrožas, - nepritariu, bet suprantu. Ką gi, Dievas žvelgia į mus visus. Būsim gailestingi. Broli Glušička!

-         Klausau!

-         Būsim gailestingi! Be kančių!

Glušička priėjo prie vieno iš husitų ir paėmė iš jo cepą. Reinevanas pirmą kartą gyvenime pamatė šį jau neatsiejama nuo husitų įrankį. Glušička įsuko cepą ir iš visos jėgos kirto per galvą Štraubei. Nuo geležinio svarmens smūgio kaukolė trekštelėjo tarsi puodynėlė, pasipylė kraujas ir smegenys....

... – Nes ateina, - riaumojo Ambrožas, - deginanti diena, tarsi krosnis, ir visi išdiduoliai bei paniekinantys taps šiaudais, ir sudegins juos ateinanti diena taip, kad nepaliks nei šaknų, nei šakų!

-         Sudeginti juos! Mirtis! Mušk! Žudyk! Gyyyyyr į juos!

Ambrožas iškėlė rankas, minia tuoj pat nutilo.

-         Jūsų laukia Dievo darbas! – sušuko. – Reikalas, kurio reikia imtis švaria širdimi, pasimeldus! Ant kelių, tikrieji krikščionys! Pasimelsim!...

-         Amen, - sumurmėjo Ambrožas,. – Amen! O dabar pirmyn, tikratikiai čekai! Pirmyn, Dievo kariai! Mirtis Antikristo tarnams! Mušk papistus!

Apie meilę:

-         Mes šiandien švenčiame, - sušnabždėjo jam tiesiai į ausį pani Blažena Pospichalova. – Šiandien šventė, bernaiti!

-         Pani Blažena... Nejaugi... Reikia...

-         Tyliau. Eime.

-         Bet...

-         Tyliau.

-         Aš kitą myliu!

Našlė įsitempė jį į erkerį, pastūmė ant lovos. Jis paniro į krakmolu kvepiančius patalus, paskendo, įveiktas pūkų minkštumo.

-         Aš... myliu... kitą...

-         Na ir mylėk sau į sveikatą!

Apie vandenius:

-         Tu čia nusišneki, žmogau, o man žiaunos džiūsta, - sudžeržgė būtybė, - Aš dūstu... Mirštu...

-         Nebandyk manęs kvailinti. Tu gali kvėpuoti atmosferiniu oru lyg vėžys, nieko tau neatsitiks. Bet štai kai pakils saulė ir papūs vėjas... Kai tau pradės sproginėti oda...

-         Jadzka! – aiktelėjo vandenis, - temk čion hevai. Žinai, kurią!

-         A, tai tu ir lenkiškai kalbi.

Vandenis užsikosėjo, švirkštelėjo vandeniu iš nosies.

-         Žmona mano lenkė, - nenoriai atsakė, - iš Goplos. Mes galime rimtai pasikalbėti?

Apie sukčius:

-         Kodėl, - Sienlipys nusprendė neprisipažinti kad iš tiesų – slepia, - kodėl, paaiškink man, kunigaikšti vyskupe, tu nuknisai pinigus, kurie tarsi skirti šventam reikalui? Karui su čekų erezija? Krucjatai, kuriai tu pats nuolatos kvieti?

-         Aš tuos pinigus išgelbėjau, - šaltai atsakė Konradas. – Dėl manęs jie patarnaus taip, kaip ir turėtų. Tam, kam reikia. Samdiniams, žirgams, šarvams, ginklams, parakui... Ir būsim tikri, kad tų pinigų niekas neiššvaistys. Jeigu surinkti pinigai nukeliautų iki Frankfurto, juos paprasčiausiai išvogtų. Kaip visada.

Apie merginas:

-         Leiskite, mielieji ponai, - pristatė ją su lengva pašaipa Leopoldas Kėkericas, - tas juokdarys ir fokusininkas ant žirgo, - mano giminaitė, kilminga panelė Duca fon Pak...

-         Tu man žadėjai, dėde, - sušuko ji. Balsas nebuvo itin malonus, naikinantis – nors ir ne visų galvose, - jos grožį ir pirmo žvilgsnio įspūdį.

-         Kad jau pažadėjau – tęsėsiu, - susiraukė Kėkericas. – Pakentėk, nedera...

-         Žadėjai, žadėjai! Aš noriu dabar, iš karto!  Nagi! Man nuobodu!

-         Kad kur velnias! Gerai jau gerai. Vieną gausi. Rinkis. Pone Otonai, vieną imu aš, sumokėsiu tiek, kiek prašysite... Žadėjau mergiotei padovanoti, o patys matote, kaip kaprizinasi. Tegul ima, kurį nori...

Duca fon Pak pasilenkė balne ir nusišypsojo. Žudančiai žavingai. Prijojo prie belaisvių:

-         Šis!

„Ji pildo įžadą“, - pagalvojo Reinevanas, - „ji pasižadėjo padaryti gerą darbą, pasižadėjo ką nors išlaisvinti. Staliui pavyko. Tikras stebuklas... „

-         Bėk, - sušnypštė mergaitė, pasilenkdama balne ir rodydama į vartus, - bėk!..

-         Ne, - sušuko Reinevanas supratęs, - ne bė....

Vienas iš galvažudžių tvojo užsimojęs. Pameistrys nubėgo. Greitai. Bet netoli. Duca fon Pak paragino kumelę riščia, nučiupo ietį iš vieno iš knechtų, pasivijo pameistrį beveik prie pat vartų, metė lėkdama visu greičiu. Ietis pataikė į nugaros vidurį, smaigalys išlindo po krūtinkauliu kartu su kraujo fontanu...

-         Pasiųsti į mišką šernų... – atsikosėjo Janka Šafas. – Ką benugalabytų, vis mėsa...

-         Ech, - susiraukė Kėkericas, - šernai seniai nusibodo. Dabartinis jaunimas... Bet nieko negaliu padaryti – giminaitė...

Duca fon Pak prijojo arčiau. Taip arti, kad Reinevanas išvydo jos akių išraišką. Kalnų ežero spalvos. Nuostabias. Žavinčias. Ir visiškai nežmoniškas.

- Noriu dar vieno, dėdule, - tarė ji, - dar vieno.

Apie vaikų auklėjimą ir šeimos vertybes (spec. Petrui Gražuliui)

-         Ponia žmona! – jo balsas sugrumėjo arsenale, tarsi vežimas, pakrautas tuščiais karstais, - malonėkite nuvesti dukrą į moterų kambarius. Ir apeliuoti į jos savimonę. Taip, kaip atrodo geriausia, o aš, jeigu leisite, patarsiu pasinaudoti vadžiomis per nuogą užpakalį. Iki rezultato, tai yra – reikiamų žinių gavimo. Kaip jau gausi šias žinias, brangioji ponia žmona, ir galėsi jomis pasidalinti su manimi, pasirodyk prieš mano akis. Bet iki tol arba kitais tikslais rodytis net nedrįsk!

Apie maumus

-         Žinoma, galime, - Mamunas linksmai nusišiepė, o balsas atsklido kažkur iš nugaros... – Tai mums labai paprasta. Seniai seniai mes taip viliodavome klajūnus į pelkes, - tęsė būtybė, o jo balsas vis atskriedavo iš kitos vietos... - Dabar taip pat viliojame, bet rečiau. Nusibodo mums tie pokštai, kiek gi galima, trauk juos vištos.

-         Mačiau, girdėjau.

-         Eime, išgersim ko nors, - pasiūlė Tibaldas Raabe.

Reinevanas gurktelėjo, mamunas nusikvatojo, užsitraukė ant galvos kapišoną.

-         Nebijok, - nusišypsojęs paaiškino goliardas. – Tai jau bandyta. Jeigu kas nors stebisi, mes sakome, kad jis – užsienietis. Iš toli.

-         Iš Žemaitijos, - neūžauga išsišnirpštė nosį ir nusivalė manžetu – Tibaldas netgi sugalvojo žemaitišką pravardę. Iš tiesų aš vardu Malevoltas, Jonas Malevoltas. Bet žmonėse vadink mane Brazausku.

Kas stipresnis?

Nuo lengvo judesio pirštais liepsna galingai plūstelėjo ir apgaubė Sienlipio pirštus. Sienlipys perliejo ugnį iš vieno delno į kitą, padarė kažkokį gestą. Ugnis lyžtelėjo gabaliuką raižiniais puošto stalo, pakilo mirksinčia uždanga beveik liesdama palubės balkius.

Tarnautojas net nevirptelėjo. Net nemirktelėjo.

- Atpildo ugnis, - lėtai tarė Sienlipys. – Ugnis ant sodybos kraigo. Ugnis prekių sandėlyje. Laužo ugnis. Pragaro ugnis. Juodosios magijos ugnis. Pati didžiausia egzistuojanti jėga, kuri jaučia....

Fugerių kompanijos tarnautojas lėtai pasiekė sekreterą ir kažką iš ten ištraukė. Kai jis patraukė ranką, ant stalo liko auksinė moneta.

-         Tai – florino d‘oro, - lėtai tarė Fugerių kompanijos tarnautojas. – Florinas, kurį dar vadina guldenu. Skersmuo apie colį, svoris – apie ketvirtį loto, dvidešimt keturi karatai gryno kilnaus metalo... Užsimerkite, pone Grellenortai ir įsivaizduokite daug tokių florinų. Ne šimtą, ne tūkstantį ir ne šimtą tūkstančių. Tūkstantį tūkstančių. Millione, kaip vadina florentiečiai. Kompanijos metų apyvarta. Įsivaizduokite tai, brangus pone, pamėginkite tai pamatyti vaizduotės galia, sielos akimis. Ir tada jūs suprasite, kas yra tikroji galybė. Tikra jėga. Pati galingiausia, kuri egzistuoja, visuotinė ir nenugalima. Mano pagarba, pone Grellenortai. Jūs atsimenate kelią išeiti?

Apie demonus:

Sienlipis priėjo, pakėlė nuo žemės baisų puolančiojo ginklą. Tai buvo kryžius. Didelis, sunkus, tiesiomis kryžmomis. Ant jų buvo išgraviruota: „Tebus man kryžius pergale prieš demonus“.

-         Aš ne demonas, debilai, - tarė Sienlipis.

Jis pakėlė kryžių ir smogė lyg kirviu.

Apie ordalijas

-         Galbūt, kad būtume užtikrinti, pamėginti ordaliją? – piktai besišypsantis Bedržichas mostelėjo į akmenis. – Dievo teismas išbandant ugnimi?

-         Galima, - ramiai sutiko Prokopas, - žvelgdamas jam į akis. – Po mano signalo kaltintojas ir kaltinamasis sėda ant akmenų, abu vienu kartu, plika subine. Kuris ilgiau išsėdės, to ir tiesa. Pasiruošęs, Bedržichai? Aš duodu signalą!

-         Aš pajuokavau.

-         Aš irgi. Tad džiaukis.

Apie elitą:

Tai buvo Žygimantas Kaributas, Riurikų kraujo lietuvių kunigaikštis, Mindaugo giminės, Gedimino proanūkis, Algirdo anūkas, pagimdytas Riazanės kunigaikštienės Anastazijos ir Dmitrijaus Kaributo, jaunesniojo Vladislovo Jogailos sūnaus. Išgarsėjęs dar paaugliu Griunvaldo mūšyje. Dabar, sulaukęs kiek daugiau nei trisdešimties, šis lietuvis, išauklėtas tarp lenkų Vavelyje, vienijo visus blogiausius dviejų nacijų bruožus: atsilikimą, miesčioniškumą, veidmainystę, ligotas ambicijas, skubą, laukiniškumą, nenuvaldomą valdžios troškimą ir visišką nebuvimą savikritikos.

Ir dar kartą apie burtus:

-         Liepiu tau, dvasia, nuimti antspaudus nuo paslapčių knygos ir aiškiai atskleisti mums jos žodžius.

-         Pabučiuok mane, - sušnabždėjo dvasia, - į mano astralinę subinę.

-         Liepiu tau, - Reinevanas pakėlė amuletą ir pynę, - kad tu kalbėtum. Liepiu tau, kad tu laikytumeisi žodžio. Kad pabaigtum horoskopą, išpranašautum Mindaugo ir Gedimino palikuonių likimus, o ypač...

-         Tai, kas čia padėta, - dvasia veidrodyje neleido jam baigti, - tai netyčiom ne mano kojos pirštas?

-         Tai.

Apie būdus išnešti sveiką kailį (bet šiais laikais gali būti atvirkščiai). Vertė G. Kulikauskas.

- O jei kas nutiko netaip, kche, kche... - mokė jis, vis pasikosėdamas, - jeigu jus, tą-aną, apsupo, tai įsidėmėkit: geriausia tuomet tokioj žmonių maišaty sukelti šurmulį, tipo, tai žydai, esą, tą-aną, viskas dėl žydų, visa tai žydų pinklės. Įsigrūskit burnon gabalą muilo, paleiskit putas prie miesto šulinio ir šaukit: gelbėkit, mirštu, nunuodijo, nunuodijo, žydai, žydai. Liaudis tuoj pat puls žydų mušti; prasidės tą-aną, kche-kche, baisi sumaištis. Inkvizicija, jus pamiršus, griebsis žydų, o jūs ramiai paspruksit.

 

Daugiau

Apie kunigaikščio Albrechto riterius

Gediminas Kulikauskas

2010-07-10

Ši plona, vos 36-ių puslapių knygelė, na, veikiau jau brošiūrėlė, išleista Amerikos lietuvių, žilais sovietmečio laikais.

Tai eiliuotas viduramžių pasakojimas apie vieną kryžiuočių žygių į Lietuvą, 1377 m. organizuotą Austrijos kunigaikščio Albrechto III-iojo (su Kasa). Pastarasis buvo nemažas nemažas plevėsa ir didelis riteriškų nuotykių mėgėjas. 

Pvz., pravardę  „Su kasa“ jis gavo ne todėl, kad pats nešiojo nemažą kasą  (kaip galite įsitikinti iš čia pateikto paveikslo). Bet todėl, kad nuolat, tiesiogine ta žodžio prasme, tampėsi su savim vienos damos kasą (žr. į paveikslą – kaip matyti tą kasą kunigaikštis nešiojo it kokią auksinę grandinę).

...kuri šią nusikirpo ir padovanojo jaunajam karžygiui kaip savo palankumo ženklą, o tasai poelgiu tiek susižavėjo, kad, kaip rašoma, net įkūrė Kasos vardo riterių broliją. 

Grįžkime prie pasakojimo, kurį sueiliavo žygio dalyvis, žinomas to meto Austrijos heroldas Peteris Suchenwirtas, savo įspūdžius aprašęs vos grįžęs į Vieną (ir iškart nusipirkęs namą – matyt jam žygis buvo tikrai sėkmingas).

Tokie viduramžių  „viešųjų ryšių specialistai“ tada dažnai atlydėdavo valdovus į pagonių žemes, pelnydami duoną iš krikščionių riterių žygdarbių aprašinėjimų. Pvz., 1329-aisiais čekų karaliaus Jono Liuksemburgiečio nuotykius Lietuvoje aprašė garsus prancūzų poetas Guillaume de Machaut. 

Kažin ar begali būti geresnis būdas sužinoti apie Lietuvos valstybės kovas su atėjūnais (šiuo atveju – austrų riteriais), nei iš autentiško istorinio šaltinio? 

Juolab, kad dar tarpukario istorijos šviesulys profesorius Zenonas Ivinskis būtent apie šį kūrinį rašė, jog „Nė vienas kitas XIV a. šaltinis nėra pateikęs tokių konkrečių vaizdų iš „Litauerreisen“ (žygių į Lietuvą)...“ 

Beje, pirmąsyk „Albrechto riteriai...“ į lietuvių kalbą išversti dar toje pat tarpukario Lietuvoje („Karo archyvas“, 1939 m., 11 tomas), kunigo Petro Veblaičio. Pastarasis eiliuotą viduramžių pasakojimą išvertė proza, nes „...tai darė darbą kiek lengvesnį, greitesnį ir labiau sutinkantį su originaliniu tekstu.“ Tiesa, kunigas pats pripažino, kad jo„Vertimo kalbai gal kiek stinga sklandumo...“, bet ką gi – ne visi turi poeto gyslelę. 

Visai kitoks, kiek galiu spręsti – nė kiek nestokojantis tikslumo, tačiau kur kas vaizdingesnis ir spalvingesnis yra Amerikos lietuvio, poeto Alfonso Šešplaukio-Tyruolio vertimas (išleistas Brukline, 1977 m.).

Na, palyginkit, Veblaičio sausuolį:

„Ten buvo paskelbtas žygis į Lietuvą (Litau). Tai buvo reikalinga, nes tuo tikslu buvom atvykę iš tolimo krašto. Tai yra tiesa.“

...su spalvinguoju A. Tyruolio variantu:

Po to jų  laukė Lietuva

Ir tenlink buvo paskelbta

Žygiuotė, tam juk jie visi

Čia atkeliavo iš toli. 

Bet grįžkime prie Albrechto – trisdešimtmečio austrų kunigaikščio, kuris 1377-ųjų rudenį su nemažu karių būriu atskubėjo pas kryžiuočius.

Išvyko Albrechtas šaunus

Iš  Austrijos, teisus, romus

Jos kunigaikštis, pavyzdys

Drausmės, nes traukė jį širdis

Tapt žygy riteriu tauriu; 

...giedojo kunigaikščio žygio aprašinėtojas Suchenwirtas.

Pelnyti tokį  titulą (t.y. tapt žygy riteriu tauriu) buvo sąlyginai nesunku – tereikėjo menkiausio „kovinio kontakto“ su pagoniais, o kryžiuočių ordino magistras Winrichas von Kniprodė kunigaikštį čia pat užtikrino, jog tokių „kontaktų“ netrūks.

Kiek papuotavę, apsimainę pagarbos ženklais ir dovanomis, apsirūpinę atsargomis trijų savaičių žygiui, austrų ir Kryžiuočių ordino riterių...

Būriai patraukė link srities

Kur plaukė  Nemunas platus

Jo plotis lanko šūvio bus 

Jei tikėti Suchenwirtu, per Nemuną turėjo keltis tikra Orda – apie trisdešimt tūkstančių karių, o laivų... Laivų:

Laivų  gi buvo ten išvis

Šeši šimtai ir dešimtis

Nuskendo iriantis tenai

Mums vienas knechtas, trys žirgai 

Tiesa, kryžiuočių kronikos mini, jog šiame žygyje dalyvavo viso labo 62 riteriai ir 2000 karių, bet ko norėti iš įsikarščiavusio poeto. Juolab, kad ir 2000 (2062!) karių, netikėtai užklupusių kraštą, patikėkite, tikrai nemažai.

Įdomu, kad persikėlę į Lietuvą, kryžiuočiai dar visą parą nesutiko nė gyvos dvasios: jau beveik šimtą metų tarp Ordino ir Kunigaikštystės trukęs karas pavertė panemunes tikra dykra. Tad atvykėliams iki artimiausios gyvenvietės teko brautis per tokias pelkes, kokių, kaip stebėjosi poetas, net Vengrijoje nesutiksi.

Bet jau kitą  dieną (tai buvo 1377 m. rugsėjo 4-oji) garbės ištroškę atvykėlių riteriai, linguodami strausų plunksnomis puoštais šalmais

Ne vienas karžygys švytėjo

Strausinių  plunksnų vainiku 

...atjojo į vieną žemaičių kaimą. Duokime žodį poetui:

Ten buvo jau Žemaitija;

Svečiai vos peržengė ribas,

Tuojau užtiko vestuves.

Tai nekviesti svečiai atvyko!

Po šokio su pagonim liko

Lig šešiasdešimt negyvų;

Paraudo kaimas nuo liepsnų... 

Tuoj po šių  skerdynių (apie kurias Suchenwirtas, pasikikendamas, dar brūkštelėjo ne vieną juokelį) pats kunigaikštis ir dar bent 74 kariai buvo įšventinti riteriais. O kryžiuočių būriai pasklido po kraštą (manoma, kad tai buvo Paštuvos žemė – tikriausiai dabartinio Vilkijos miestelio apylinkės), niokodami bei žudydami.

Netikėtai užklupti lietuviai nelabai galėjo pasipriešinti atvirame mūšyje – krašte tuo metu aiškiai nebuvo kunigaikščio Kęstučio karių, tad gintis teko savo jėgom. Taktika buvo paprasta – išvarginti kryžiuočius nuolatiniais naktiniais puldinėjimais:

Tokiais šiurpiais balsais jie šaukė,

Lyg būtų  miško žvėrys staugę.

Jie šaudė žirgus, badė mus,

Ir vėlei bėgo į raistus,

Ir taip pernakt be paliovos. 

Kitądien po tos audringos nakties kryžiuočiai septyniomis kryptimis vėl pasklido terioti liepsnojančios Paštuvos žemės. Tai buvo kažkas panašaus į medžioklę, ko neslepia ir pats Suchenwirtas. O miškas, deja, netapo patikima mūsų protėvių prieglauda. Bent jau netąsyk:

Labai pagonys ėmė šaukti

Iš  miško, slėpdamies tenai,

Kur jų  daug žeidėm mirtinai,

Pagavom moterų, vaikų

Dvarams tai bus naujų vergų!

Ir jų  ten buvo ne viena

Net dviem vaikais benešina:

Ant nugaros ir prie krūtinės;

Jos atgabentos iš dykynės

...

Pagonis sielvartas kankino:

Būriais jie buvo pagauti,

Drauge už  rankų pririšti;

Taip suimtus, krūvon suburtus

Juos vedėsi lyg kokius kurtus. 

Trečią  antpuolio dieną kryžiuočiai pasuko „linksmintis“ į Žemaitijos gilumą:

Ir trečią  dieną sritimis

Kitom jau leidomės linksmai,

Raseinių  žemė buvo tai. 
 
 

II dalis 

Raseinių  apylinkėse pagonių „medžioklė“ tęsėsi – netikėtai užklupti vietiniai puolė slėptis kas kur:

Lyg lapę, zuikį vejant, tuoj

Jie bėgti leisdavos iš karto. 
 
 

Bet štai Kundrotas iš Šveinbarto**,

Pavijęs ten pagonių vadą,

Tuoj ietim atėmė jam žadą,

Ji liko kūne įsmeigta,

O siela iš jo išguita. 
 
 

Kažkaip nekaip atrodo, ar ne? O kurgi gudragalviai lietuviai, įviliojantys užpuolikus į pelkes, pasalas ir užtvatinantys vėzdais?

Na, tai nebuvo mitas, ko galbūt norėtų „demitologizatoriai“. Tiesiog, panašu, kad tokių užpuolimų baigtį labai lemdavo netikėtumas – ir jei tik mūsų protėviai spėdavo susitelkti, jie gerai išmaldavo kryžiuočiams dantis.

Šitaip, vos porą metų prieš aprašomą antpuolį, 1375-ųjų liepą, kai į Žemaitiją įsiveržė Ragainės komtūro Gerhardo Baldės būrys (300 karių) kryžiuočiams teko susidurti su žemaičiais, anot kronikos „pasiruošusiais kovai“. Tiesa, vokiečiai dar spėjo gerai pasišvaistyti Kaltinėnuose, kur jie, savo pačių žodžiais „...naikino plėšdami, žudydami vyrus, moteris, vaikus...“

Bet viskas baigėsi kaip žinomame Maironio eilėraštyje – miške vokiečius netikėtai apsupus pagonims, „...be daugelio kilmingųjų, buvo myriop nukirstas 21 kryžiuotis. Vieną [Ordino] brolį stabmeldžiai pririšo prie medžio ir subadytą jų trumpomis ietimis, nuo daugelio žaizdų nebegyvą paaukojo dievams.“ 

Bet tai buvo prieš porą metų, o 1377-ųjų rudenį triumfavo užpuolikai, nors negalima sakyti, kad žemaičiai pasidavė be kovos:

Tada pagonys su klasta,

Nusivilioję  vejami,

Užpuldavo mus niršdami,

Iš  to nebuvo daug naudos. 

Tiesiog rimtesniam pasipriešinimui čia jau reikėjo ne vietos bendruomenės savisaugos, o valstybės masto pajėgų – kunigaikščio Kęstučio karių. 
 

Va, įsivaizduokite, kad netikėtai per Nemuną įsiveržus porai tūkstančių elitinių kokios šalies karių, ginasi tik Jurbarko mero organizuotos vietos pajėgos. Manote, ilgai atsilaikytų?.. 

Na, o kokia gi medžioklė be šaunios puotos? Juk Ordinas garsėjo savotiška tradicija – vadinamuoju „garbės stalu“, t.y. puota, kurią kryžiuočiai mėgdavo surengti tiesiog kovos lauke, po sėkmingo mūšio (po nesėkmingo, žinia, ne puotos būdavo galvoj). Taigi:

Kariams sulaukus atvangos,

Tuoj grafas Hermanas šaunus

Užprašė kunigaikštį mūs,

Kartu ir riterius naujus,

Kad jie, pagerbiant jų žygius,

Tą  vakarą prisistatytų

į vaišes, neužmirštų šito. 

Kryžiuočiai tą linksmą vakarą sukirto šviežiai sumedžiotą  briedį ir dar bent „devynis poniškus valgius“, o gaivinosi rinktiniais Kraino arba Štirijos*** vynais. Nieko nepasakysi, gerai pailsėjo!

Raseinių, Ariogalos, Kražių ir Viduklės apylinkes užpuolikai teriojo dar kelias dienas:

O kraštas degė ir liepsnojo,

Jis buvo padegtas plačiai,

Bemaž  ten nieko nematei

Pro tamsius dūmus ir pro garą 

...kol, galų  gale, atvėso, prasidėjo rudeniniai lietūs ir pramogauti svečiam krašte

tapo nebemalonu, nes:

Gest ėmė  maistas ir šarvai.

Ir pylė  tris dienas, naktis,

Žmonėms, arkliams tai pražūtis. 

Kryžiuočiai pasuko atgalios, Nemuno link. Ten kunigaikštis su kitais didžiūnais sėdo į laivus, kuriais sėkmingai pasiekė Karaliaučių (nors turėjo gana nemalonių patirčių Kuršių mariose):

Juos vėjas su visa galia

Į Kuršių nubloškė marias,

Ne vienas manė, kad jau ras

Toj jūroj didelėj kapus 

Mažiau kilmingiems žygio dalyviams, persikėlus per Nemuną, Karaliaučiaus linkui teko klampoti per dykras, savotišką „niekieno žemę“ skyrusią Ordiną ir lietuvius. Suchenwirtas baisėjosi:

Graude**** dykra tenai vadinos,

Jokiam krašte nesu mėginęs

Aš  jot tokiu klaikiu keliu,

Prisiekti ką sakau galiu!

Jei žirgas molin ten įbris,

Lig balno jis raistan įkris... 

Man gi įdomiau, kaip ten sekėsi (beje, pėstute) eiti belaisviams (o ypač motinoms su vaikais „ant nugaros ir prie krūtinės“)? 

Va taip ir baigėsi kunigaikščio Albrechto žygis. Vienas iš daugelio Kryžiuočių Ordino ir jo svečių apsilankymų mūsų krašte, kuriais jie „populiarino Lietuvos valstybę Vakarų Europoje“ (drįsčiau manyti – kaip neblogą safari tipo pramogą). 

Panašu, kad matyti vaizdai net patį Suchenwirtą privertė kiek suabejoti riterių veiksmų garbingumu, nes savo poemos pabaigoje jis lyg ir užsiminė:

Turiu kilniesiems tart kai ką:

Kas geis būt riteriu geru,

Lai ponią  Garbę ims kartu

Ir šventą Jurgį juo labiau. 
 

Na, o Peteris Suchenwirtas, po žygio į Lietuvą tapo sėsliu miestiečiu – nusipirko Vienoje namą ir ramiai gražiai sau gyveno, retkarčiais vis paeiliuodamas. Mirė tais pat 1395-aisiais, sulaukęs tiems laikams itin garbingo amžiaus – 75-erių. 
Beje, tikrasis jo vardas nežinomas, nes „Suchenwirtas“ tebuvo pseudonimas, reiškęs, anot Alfonso Šešplaukio-Tyruolio „ponų arba valdovų lankytoją“. 
 

* Groß-Schweinbarth – miestas Žemutinėje Austrijoje. 

**Štirija – kalnų regionas Austrijoje ir Slovėnijoje, garsus savo baltuoju vynu. Viduramžiais Štirija buvo viena iš Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių, kurią nuo XIII a. valdė Austrijos Habsburgų dinastija. 

***Graudos (vok. k. Graude, Grauden) – giria tarp Nadruvos ir Skalvos, Įsruties ir Ragainės. Didelė, pelkėta, klampi, lūžtvėta, su išvirtusiais medžiais.

Daugiau

Antrankių Karalius

Ovidijus R.

2010-06-16

Magų, arba kitaip – iliuzionistų, darbo užkulisiai paprastiems mirtingiesiems mažai pažįstami. Tiesa, paskutiniu metu iliuzijų „tikrumas“ ir žiūrovų nuostabos šūkiai retėja, magiški numeriai greit išaiškinami ir stebukladariu Koperfildu betiki tik mažvaikiai. Internetas kupinas vaizdžios informacijos apie triukų atlikimo technikas: „triukų griovėjai“ nuplėšė nuo magijos pasaulio didžiąją mistikos skraistę, tačiau tai nereiškia, kad vieno žymiausio ir talentingiausio mago, Hario Hudinio, gyvenimo istorija šiandien nekelia klausimų ir nežavi.

 

Haris Hudinis (Harry Houdini) šiandien labiausiai žinomas savo gebėjimu išsivaduoti iš bet kokių pančių, antrankių, tramdomųjų marškinių ir pabėgimų iš kalėjimų kamerų - Hudinio pavardė jau tapusi pabėgimo sinonimu.

 

Hudinis buvo atsidavęs darboholikas ir savo amato meistras,  garsiausias vodevilių artistas Europoje ir Amerijoje, ne tik atlikinėjo triukus ir pats juos kūrė, bet ir buvo puikus viešųjų ryšių, savęs pardavimo specialistas, išmanantis žmogaus psichologiją ir gebantis tuo pasinaudoti. Gerai tik, kad tie gebėjimai nebuvo naudojami piktiems kėslams, ką ne kartą akcentavo pats magas, nors, skaitant apie Hudinio pagalbą Amerikos armijai, kilo dvejopų minčių.

 

Kas dar buvo Hudinis? Jis buvo ir kino žmogus: vaidino, režisavo, prodiusavo, rašė scenarijus. Gaila, kad iki šių dienų neišliko visos juostos, kuriose jis vaidino, nors kai ką įmanoma rasti Youtube. (Fragmentą iš „The Grim Game“ (1919) ar kelias dalis iš serijalo “The Master Mystery” (1920).

 

Hudinis buvo rašytojas ir bibliofilas: šalia savų kriminalistikos ir magijos tyrinėjimo veikalų, periodinių leidinių, skirtų magijai, bibliotekoje kaupė įspūdinga dramos kūrinių kolekciją.

 

Mistifikacijų meistras labai labai mylėjo savo motiną, bet nekentė apsišaukėlių spiritistų (tarp kurių pateko ir garsusis mediumų šalininkas, Šerloko Holmso autorius, Arthur Conan Doyle).

 

Hudinis buvo lakūnas bandytojas, išradėjas, policijos draugas ir siaubas, nenuilstantis kovotojas ir tiesos ieškotojas, apsišaukėlių bandančių naudotis jo, Antrankių Karaliaus, pasiekimais demaskuotojas. Hudinio veiklos užmojai stebina ir šiandien, atrodo, kad tai ne vieno, o mažiausiai kelių triūsiančių žmonių gyvenimas. Neįmanoma trumpai atpasakoti tai, kas vos tilpo į 700 puslapių biografiją, galėčiau dar daug postringauti apie patį Hudinį, bet reikia grįžti prie lietuviškai pasirodžiusios biografijos - William Kalush ir Larry Sloman „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“.

 

Larry Sloman – proziškų biografijų autorius, mums jau pažįstamas iš knygos „Randai“, kurią parašė kartu su Red Hot Chilly Peppers lyderiu Anthony Kiedis. William Kalush – magijos ekspertas. Šis tandemas nusipelno pagyrų. Jie sugromuliavo milžinišką kiekį informacijos ir iliustratyviai pateikė daug netikėtų, negirdėtų Hudinio gyvenimo puslapių. Tekstas neapsiėjo be tam tikrų spekuliacijų galimomis sąmokslo teorijomis. Kad ir dėl to, jog dirbo šnipu likau neįtikintas, bet autorių spėjimas įdomus ir visai įmanomas. Biografija galėjo būti ir labiau koncentruota, ne tokia detalizuota aprašant neesminius mago gyvenimo momentus. Žinoma, tikėjausi ir daugiau Hudinio triukų išaiškinimų, bet, matyt, knyga orientuota į asmenybę, o ne į technines detales, o galbūt ir magų etikos kodeksas neleido Kalush‘ui išsiplėsti viešinant magijos paslaptis. Tekstas pateiktas tinkamai kaitaliojant prozišką stilių su statistiniu žurnalistiniu, gausiai papildytas nuotraukomis ir džiugu, kad buvo įmanoma atskirti, kur pateikiami faktai su įrodymais, kur – tik autorių spėjimas.

 

Kalbant apie lietuviškąjį leidimą, tai visų pirma pikta, kad eilinį kartą rinkodaros tikslais sudirbtas kūrinio pavadinimas: iš „The Secret Life of Houdini: The Making of America‘s First Superhero“ kas verstųsi „Paslaptingas Hudinio gyvenimas: Pirmojo Amerikos didvyrio sukūrimas“ patapo „Hudinis: slaptas magijos pasaulis“. Teksto vertimo, neturint originalo, vertinti nesiimu, korektūros klaidos pastebimos, bet su „Hudiniu“ vertėja Jurgita Jėrinaitė susitvarkė sėkmingiau nei su anksčiau verstosios („Randai“) melomaniškąja terminija.

 

Kitas dalykas - būtų smagu, kad tokios biografinės knygos, turinčios išliekamąją vertę, būtų leidžiamos kietais viršeliais ir kokybiškesniu - nedingstančiu spausdinimo būdu: po pirmojo skaitymo veik trečdalis knygos nugarėlės su blizgiu pavadinimu  "Hudinis" liko nutrinta.

 

p.s. Knygoje yra ir tokia, kai kam aktuali, Slomano pikantiška padėka: „Leonardui Cohenui, kad padrąsino imtis šio projekto, o paskui įspėjo: „Prašau, nekalbėk blogai apie Hudinį – jis mylėjo savo motiną“.

 

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt

Daugiau