(P(r)a)recenzuoti Užkalnį
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Andrius Užkalnis – Kelionių istorijos Leidykla: Baltos Lankos (2010)
ISBN: 9789955233633
Puslapių skaičius: 328
Kartą šalyje, kurios jau, ačiū Dievui, nebėra, gyveno berniukas. Spalvų, būtent spalvų ten trūko – spaudos, namų, interjerų, paprasčiausių daiktų. Ir jų negalėjo būti šalyje be laisvės, šalyje, kurioje norėdamas išvažiuoti į „užsienį“ privalėjai gauti leidimą ir dar įgydavai įdomių pareigų – pavyzdžiui, papasakoti, ką kalbėjo tavo bendrakeleiviai kelionėje. Tad tam berniukui ant jūros kranto išplautas spalvotas buteliukas atrodė tarsi laiškas iš kito pasaulio, kito gyvenimo. Kaip ir margaspalviai žurnalai, kuriuos atnešdavo mama, dirbusi Technikos bibliotekoje. Ir visi, kuriems dabar bent virš 33-ejų, dar turėtų atsiminti, kaip stebuklingai atrodė, pavyzdžiui, „Quelle“ katalogai, kaip jie eidavo iš rankų į rankas, per kaimynus ir pažįstamus, ir koks džiaugsmas būdavo juos vartyti. Neįtikėtini žaislai, neįtikėtini magnetofonai, besišypsantys veidai. Ar taip gali būti?
Toji pilka šalis nunyko praeities miglose kaip blogas sapnas, kaip ašaros, vieną dieną nudžiūstančios ant skruosto. Bet berniuko nuoskauda tai pilkumai liko – o gal tiesiog į jį buvo įsikūnijusi dvasia, kuri negalėjo pakęsti suvaržymų, negalėjo pakęsti draudimų bei kvailų nurodymų „stoj tam, slušaj siuda“ (deja, išvertus į lietuvių kalbą telieka: „stok ten, klausyk čia“). Ir užaugęs tas berniukas pakėlė sparnus – tolyn, kitur, kur žmonės kiti, kur kiti kraštai, kur kitoks gyvenimas, ir dar kitoks gyvenimas, ir dar visai visai visai kitoks gyvenimas. O kadangi jis taip pat mokėjo stebėti ir pastebėti, gilintis ir suprasti, priimti ir vertinti, be to – visa tai aprašyti, jis ėmė rašyti straipsnius, kurie galiausiai gulė į knygą. Ir štai – Andriaus Užkalnio „Kelionių istorijos“. Bet iš tiesų autoriaus vardas šioje knygoje turėtų būti pavadinimo dalimi. Kaip ne kaip, po populiariosios antropologijos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ neįtikėtinos, bet dėsningos sėkmės, Užkalnio pavardė jau tapusi brendu (prekyženkliu – kaip tik ką pataisė paslaugus žodžių doroklio taisytuvas). Be to, Andrius (leisiu kreiptis vardu) neapsimetinėja objektyviu tyrinėtoju, filosofu ar kitokiu tiesos ieškotoju. Iš jo rašinių ne pulsuoja, bet tiesiog geizeriais trykšta nesuvaidintas asmeniškumas – visa medžiaga tarsi per virtuvės kombainą pereina per jo anaiptol ne lyrinį subjektą ir labai aiškų „aš“. Čia nėra perskyros tarp autoriaus ir veikėjo, jis tekste užima ne mažiau vietos netgi už aprašymo objektą. Gerai tai ar blogai – skonio, o gal - pripratimo reikalas. Bet faktas – knyga turėtų vadintis „Andriaus Užkalnio kelionių istorijos“, ir ne kitaip.
Kaip niekur neslepiama, skirtingai nuo „Anglijos“ tai nėra nauja medžiaga. Į knygą susiūti kelionių ir susiję straipsniai, rašyti žurnalams „Istorijos“ (graudus amžinatilsis ir prakeiksmai tiems, kas nutraukė jo leidybą), tiesa, kai kurie žurnalo jau nebeišvydo. Medžiagas sieja tik du dalykai: kelionės ir Andrius Užkalnis. Daugiau – jokių taisyklių, bendrų turinių, konceptualių struktūrų. Na, nebent ryškia linija besidriekiantis sarkazmas „backpackeriams“ (t.y. – apsirūkiusiems turistams neplautomis galvomis) ir įvairiems „komuniagoms“ (prie jų priklauso daug kas – ir profsąjungos, ir „The Guardian“, ir leiboristai, ir „runkeliai“, ir rusofilai, ir jaučiantys nostalgiją „sovokui“, sąrašas čia tikrai nesibaigia). Tad gal pačio veikalo aptarimą aš irgi pradėsiu nuo trūkumų ir įvairių erzinančių momentų.
Pirma, visiškas sistemos nebuvimas, tiksliau – įžūlus sistemos imitavimas surašant dirbtinį „turinį“. Pradedame nuo Ganos, o jau žiūrėk – Armėnijoje ar Rusijoje. Dar neatsikvėpėm – klaidžiojam po Dubajų, tada staiga jablynkšt – ir Nida, iš ten – Šveicarija, Japonija, Italija. Visa tai dar, tarsi reklamos intarpais, skiedžiama „pažiūrinių nuošnekų“ ©* rašiniais apie visokius buteliukus (vis dar sunkios vaikystės atgarsiai?), viešbučius bei... kvapus! Nuo tokios eklektikos, stačiai „Bohemian Rhapsody“ ant popieriaus, galva svaigsta nejuokais. Taigi, to, kuo mane labai žavėjo „Anglija“ – solidaus nuoseklumo, čia su lupa nerasi. Autorius, prisiekęs meilę Šveicariškai tvarkai, begėdiškai išduoda jos dvasią, komplektuodamas knygą tarsi koks Bombėjaus lūšnos statytojas: lakštas faneros, atplaiša parūdijusios skardos, „auksinės spalvos“ plastikinė lentutė... Antra, pasikartojimai. Gerai, tarkim, neišvengiama – skirtingų žurnalų, skirtingų laikotarpių straipsniai be aiškios tvarkos dedami į knygą, vasaros sezonas, tautai reikia lengvų skaitinių, bestselerio autorius mielai melžia savo raštų karvutę. Na, bet palikti pasažą ir dar italicu „Andrius Užkalnis vėl sugrįžo į Japoniją“, kai tik ką baigėsi pirmasis straipsnis apie Japoniją, tai jau, sakyčiau, veidas į suši padažą arba žurnalas „Žmonės“, rubrika „žvaigždynas“. Apie nuolatinius pasikartojimus apie nevykėlius taupančius keliautojus ir tai, ką aš bendrai pavadinau „komuniagomis“ - nebesikartosiu. Beje, sulyginti fašizmo, komunizmo ir antropogeninės klimato kaitos teorijos autorius kaip lygiavertes figūras – šventvagystė. Šįsyk rimtai. Beje, nesupratau ir viršelio – ant kelionių lėktuvu fanatiko knygos užlervoti lokomotyvą? Ir dar, jeigu neklystu, krovininį? Užkalnio į tokį su botagu nenuvarysi. Ką jis ten veiks su savo štibletais ir brangiomis sąsagomis? Čia derėjo užmesti, pavyzdžiui, jau nebeskraidantį „Concordą“ – tai gal būtų dar viena liūdna sąšauka su žurnalu „Istorijos“, bet puikiai įkūnytų visą turinį ir autorių – išdidų, pižonišką, „jūs man nenurodinėsit kaip gyventi!“ ir t.t.
Tačiau vis dėlto žavingiausia, kai tame pižone, toje mėsainių ir įsivaizduojamų cigarų užnuodytoje sieloje, staiga prasikala toks poetas, toks lyrikas ir toks melancholikas, kad, rodos, markinis betonas eižėtų. Jis kantriai ir ilgai ieško žodžių, kokios gali būti Nidos ir Tokijo spalvos. Jis su paauglišku įkarščiu ragina: naktį, į Veneciją reikia atvykti Naktį! Jūs net neįsivaizduojate, ką išvysite ir ką pajausite. Jis – neįtikėtina – bet rašydamas apie Ganą ir pavadinimui, spėju, vykusiai perfrazavęs S. Nėrį ( „Afrikos liūdniausioji styga“) staiga atsiveria kaip užjaučiantis, suprantantis ir visai nebesišaipantis iš tos vargšės, nustekentos šalies. Jis staiga sugalvoja nuostabias metaforas – „nėštumas šią vasarą dėvimas kaip papuošalas“. O koks straipsnis apie kvapus! Andrius puikiai sugeba sukurti buvimo kartu iliuziją – nežiūrint to, kad jo kaip subjekto niekaip neištrinsi iš kelionės aplinkos, jis paslaugiai veda skaitytoją visų juslių keliais: žiūri, klauso, liečia, skanauja, uodžia. 5 D. Ir tai – veikia. Beje, apie skanavimą. Tai dar vienas dalykas, ko man knygoje buvo per daug – maisto. Malda čikagietiškai picai pakartota kokius tris kartus, o ką jau kalbėti apie atskirą straipsnį, skirtą vien valgiams. Ir nors negaliu prieštarauti, kad maistas daug pasako apie šalį, bet mano skoniui jo visgi buvo per daug**.
Oho, kiek jau daug raidžių! Turbūt atėjo metas iš šitos mišrainės išrinkti mieliausius straipsnius. „Gana“ - skirtingai nuo Pauliaus V.A. iš ztkp, man jis labai patiko. Nuoširdumu. Sakau, aš mėgstu Užkalnį poetą labiau nei Užkalnį – hiperValatką. Dvi odės Nidai – nors ir niekaip negaliu pritarti, kad norint pajusti jos paslaptis Nidoje būtina ilsėtis „buržujiškai“. Studentiškais metais ten nuostabiai backpakinau ir tų dienų prisiminimų nemainyčiau į pačią prabangiausią vilą. Abi Italijos – Sicilija dėl to, kad nuo jos su Užkalniu pradėjau kalbėtis, o ne kariauti (beje, apie Užkalnį – karį būtų galima parašyti atskirą straipsnį, mat karas su kuo nors jam yra įprastinė būsena: pavyzdžiui, pastaruoju metu jis nepasidalina interneto su Artūru Raču), Venecija – dėl sriautingu domkratu*** išsiliejusios romantikos, neleidžiančios suabejoti, jog „Atamanas širdyje – poetas“****. Niujorkas – straipsnis dūzgė kamertonu su mano įspūdžiais, parsivežtais iš ten. Šveicarija – taip, aš irgi mėgstu tvarką, kuri gyvenimą daro tokį patogų ir ramų, visiška priešingybė kelionės šurmuliui ir stresui. Pagaliau – straipsnis apie kvapus. Po perkūnais, bet taip aprašyti drožiamo pieštuko kvapą yra aukštasis pilotažas. Gal ir galima pritarti Artūrui Račui, kad Andrius Užkalnis neturi teisinio pagrindo vadintis žurnalistu, bet visgi bent jau talentingo komercinio rašytojo titulo jis neabejotinai nusipelno, nors Rašytojų sąjungon turbūt nestos – nei „tikrų“, nei „nepriklausomų“. Ir vis dėlto – nežinau, ar knyga pakartos „Anglijos“ sėkmę. Labai džiaugčiausi, jeigu taip įvyktų – mat „Anglija“ buvo sukramtyta ir patiekta, o „Kelionės“ – provokuojančiai neišbaigtos. Tuos rašinius kiekvienas mintyse gali prasitęsti, pildyti, redaguoti. Ji kviečia ne tik kelionei, ji kviečia ginčui ir galvojimui.
Tai štai tokia priešingybių, asmeniškumų, eklektikos ir įspūdžių marmalynė tos „Andriaus Užkalnio kelionių istorijos“. Tad pabaigsiu irgi asmeniškai: užbaigęs paskutinį pasakojimą, išsitrenkiau į senamiestį. Vilniaus. Turėdamas laisvą pusvalandį, lėtai slankiojau po „pilyną“, vis kyšteldamas nosį į kokius nors užkaborius – arką, kiemą, bažnyčią. Pagalvojau – jau taip seniai neturėjau malonumo ramiai, neskubant pasidairyti. Pakeliauti... vietoje. Pažvelgti ne tik prieš nosį, bet ir aukštyn, virš stogų. Apžiūrėti grindinio akmenį, besikalančio medelio ardomą plytą sienoje. Ir užplūdo tokia melancholija, toks keistas laikinumo ir tuščiai iššvaistytų, nuskubėtų metų pojūtis, pyktis ant nelaiku žylančių plaukų ir nepasiektų norų. Ilgai galvojau – kodėl? Paskui supratau – šioje knygoje aš aiškiai susidūriau su žmogumi, kuris sugeba gyventi savo svajonei. Tai pačiai, kažkada išsiveržusiai iš spalvoto buteliuko Baltijos paplūdimyje. Taip, turbūt tai – pavydas. Vakar jis gniuždė, ryt tikriausiai įkvėps ir iš juodo taps baltu. Ne, tai nereiškia, kad aš pulsiu į lėktuvą ir skrisiu kur akys mato*****. Tiesiog kiekvienas juk keliaujame savo keliu, tik ne kiekvienas sugebame talentingai papasakoti kelio istoriją.
* - sąvoka „pažiūrinės nuošnekos“, kurią, beje, naudoja ir Andrius knygoje be nuorodos, yra mano sugalvota apibūdinant dar „Istorijose“ skaitomus Andriaus rašinius. Po jos tapau Andriaus kovų partneriu. Ilgainiui tai tapo „gražios draugystės pradžia“ (čia vėl reiktų nuorodos į frazės šaltinį, kurį turėtų žinoti kiekvienas išsilavinęs, juolab Užkalnio raštus skaitantis žmogus, nes įžūliai apsivadinau Andriaus draugu, kadangi nėra kaip kitaip išversti net Facebook‘o „friendo“) :)
** - vėlgi asmeniškumai, o gal – silpnas skrandis, kuris taip patinka mano tinklaraščio anonimams? :D
*** - Andrius nemėgsta sovietinės literatūros, bet čia idealiai tinka citata iš Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika kėdžių“
**** - eilutė iš A. Patacko teksto sovietmečio griuvimo metu fantastiškai populiariai grupės „Gulago univermagas“ dainai.
***** - beje, kai toks ramus, neskubantis, kiek apšepęs, prasegta marškinių apykakle ir atsipalaidavęs užsukau į „Rkiosk“ nusipirkti ledinukų, pardavėja į mane kreipėsi... angliškai. Štai ką su žmonėm daro emigrantų knygos.
P.S. Jeigu kas nors abejojate, rašau juodu ant balto: knyga man tikrai patiko. Ir tikiu, kad „Maximos“ čekiai, kuriais, kaip visuotinai žinoma, Užkalnis paperka recenzentus, jo piniginėje dar nesibaigė.
Penkios meilę pamilusios moterys
Ovidijus R.
Apie knygą: Ihara Saikaku – Penkios meilę pamilusios moterys Leidykla: Versus aureus (2010)
ISBN: 9955342358
Puslapių skaičius: 176
Plonytė knygutė mena senus laikus ir tolimus kraštus - septynioliktasis amžius Japonijoje. Ten ir tada gyveno toks Hirayama Togo (1642 - 1693), turtingo pirklio vaikas, paauglystėje pradėjęs rašinėti ir dvidešimties metų jau išgarsėjęs tuometiniu poezijos žanru haikai. Vėliau Togo pasivadina Ihara Saikaku, kas reiškia išradingasis. Po žmonos mirties 1675 m. Saikaku meta verslą, keliauja po šalį ir atsiduoda vien rašymui. Haikai pakeičia proza, kiek keistoka, neįprasta, amoralia, apie Edo laikotarpio (1600-1867) Japoniją, apie žmones ir jų silpnybes – taip Saikaku tampa Plaukiojančio pasaulio žanro (ukiyo-zōshi) pradininku. Nebuvo ta rašliava kupina literatūrinės vertės, bet savo temų aktualumu išsikovojo tuomet didžiulį populiarumą ir padarė neginčijamą įtaką grožinės japonų literatūros vystymuisi.
Knygelė „Penkios meilę pamilusios moterys“ talpina savy penkias 
XVII amžiaus įsimylėjėlių istorijas. Kad ir kokios jos neįtikimos, visgi paimtos iš realaus tuometinio gyvenimo. Savotiškas istorinis žvilgsnis į Edo laikotarpį, kur viešpatauja privilegijuotieji samurajai, o gyvenimas kupinas taisyklių: kaip rengtis, elgtis ir šukuotis (čia dar svarbi ir lytis, ir visuomeninis vaidmuo: ar esi susituokęs, ar miręs artimas, iš kokio esi luomo ir t.t.), kaip elgtis santuokoje, kokių manierų laikytis tūkstančiais gyvenimo atvejų.
Saikaku savo istorijomis skaitytoją linksmina, nors ne visos jos baigiasi laimingai. Tai savotiškos pasakos-pasakėčios suaugusiems apie meilės malonumus, aistros pavojus, gyvenimo komiškumą, amoralumo kasdienybę, japoniškų tradicijų niuansus, lyčių ir luomų santykių peripetijas. Iš šių pasakojimų išmintingas skaitytojas pasisems išminties ir malonumo, o kvailas – tik malonumo.
Lietuviškai pasirodžiusi „Penkios meilę pamilusios moterys“ – antras bandymas supažindinti Lietuvos skaitytojus su tuo pačiu Ihara Saikaku kūriniu (gaila, neteko vartyti pirmojo leidimo, kuris tada vadinosi Ihara Saikakus "“Penkios mylinčios moterys” (Vaga, 1985). Knyga pagrąžinta dailininko Yoshida Hambei medžio raišiniais, tais pačiais, kuriais buvo papuošta pirmoji knygos laida 1685 metais. Pateiktos išnašos šiek tiek įstato skaitytoją į vėžes, bet, akivaizdu, kad jų per maža. Čia praverstų keliasdešimties puslapių vertėjų įžanginis žodis, koks buvo, pavyzdžiui, angliškame knygos leidime, iš kurio, beje, ir padarytas negrabus lietuviškas vertimas. Plušo (ar ne) net dvi vertėjos, Milda Dyke ir Irena Jomantienė, bet nesinori cituoti nei vienos autoriaus frazės - kurią bepaimi, taip ir jaučiasi netašytumas. Eilinį kartą vertimo vertimas tik sugadina kūrinį. Tad nenorom imi interpretuoti knygų serijos, kurioje išleistas ir Saikaku, pavadinimą "Klasika - Neklasika" taip: mes klasiką paverčiame neklasika.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Lituanicon XXI - gegužės 7-8 d. Kaune
Mirmeka Alba
Fantastikos skaitytojai kviečiami dalyvauti tradiciniame, jau jau dvidešimtpirmajame Lietuvos fantastų sąskrydyje. Šiemet jis vyks Kaune. Tema - "Nuo Trojos iki Žvaigždžių karų" (karai nuo senų senovės iki nenumanomos ateities, tikri ir išgalvoti). Programa.
GRAHAM SWIFT “Vandenų žemė”
Ovidijus R.
Apie knygą: Graham Swift – Vandenų žemė Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2010)
ISBN: 9789986396017
Puslapių skaičius: 368
Vaikai, kurie paveldėsite pasaulį, ši istorija negraži. Ne tokia, kokias rodo laimingų pabaigų filmai ir pasakoja gyvenimu skatinančios džiaugtis knygos. Ji bjauri kaip gyvenimas. Kaip šlykščios lietuviškosios pseudopublicistinės televizijos laidos. Čia istorija apie Fenlandą, tokį pelkyną rytų Anglijoje, apie tikrą gyvenimą tame krašte.
Historia, kaip žinome, turi dvejopą reikšmę: 1) tyrinėjimas, žinojimas; 2) a) praeities įvykių pasakojimas, istorija; b) bet koks pasakojimas, aprašymas, sakmė. Anglų romanistas Graham‘as Swift‘as suplaka tas reikšmes į vieną, įspraudžia į dumbliną žemę ir apsupa vandenimis, taip sukonstruodamas savo geriausią (sakyčiau – klasikinį, jei ne faktas, jog knyga parašyta 1983 m.) intelektualųjį romaną „Vandenų žemė“ (Waterland).
– Ir neužmiršk, – sakydavo mano tėvas, tarsi manydamas, kad jau kitą akimirką atsistosiu ir išeisiu ieškoti laimės į platųjį pasaulį, – kad ir ką sužinosi apie žmones, kad ir kokie blogi jie pasirodys, kiekvienas jų turi širdį ir kiekvienas kadaise buvo kūdikis, žindantis motinos pieną…
Taip jau pirmąja pastraipa autorius griebia skaitytoją už trumpo pavadžio ir pirmaisiais puslapiais įtraukia į detektyvinę istoriją, bet jau antrame skyrelyje iš žvaigždžių ir vandenų perkelia į dulkiną klasę, kurioje istorijos mokytojas Krikas, pagrindinis romano pasakotojas, užverčia vadovėlius, numoja ranka į programą ir pradeda:
- Seniai seniai…
Apie Fenlandą. Dar nuo tų laikų, kai čia užklysdavo vikingų laivynai, iki melioracijos, dumblių, šliuzų, flegmos, visa griaunančių potvynių ir žemsiurbių.
Apie Atkinsonų, aludarių šeimos, iškilimą ir jų incestines sąsajas su trimis Krikų vyrais. Jų likimus ir kasdienybę, kurioje mirtys, pamišimai, žmogžudystės, meilė (pirmoji, paskutinioji ir keliaguboji), keblūs santykiai (verslo ir lovos/pievos) – visas tas pilko, bjauraus, vandeningo palydovo komplektas.
Apie žmogų – pasakojantį gyvūną, katras ieško prasmės istorijoje (tik dažniau jam kas įlindo į kelnaites įdomiau nei 1789-ųjų įvykiai Bastilijoje), praeityje, revoliucijoje (valstybės ir galvos).
Apie vandenį. Juk sakoma, kad vanduo skatina medituoti.
Galima ir labiau paintriguoti siužetu: Kriko žmona negali turėti vaikų, nuo tada, kai penkiolikos pastojo ir „prisišokinėjo“, tad į senatvę sugalvojo pagrobti svetimą; Kriko nepilnaprotis brolis nužudė kaimynystėje gyvenantį vaikinuką; patį Kriką, mokytoją, ruošiasi pašalinti iš mokyklos, teliko atsisveikinimo kalba.
Bet siužetas čia nesvarbus: Swiftas gali rašyti net apie ungurių dauginimąsi, ką ir padaro 26 skyriuje, gali – ir apie vėją ar apie vandenų žemę, vandenį. Swiftas gali pasakoti apie bet ką. O jo pasakojimo stilius teka kaip tie skatinantys medituoti Feno vandenys.
„Vandenų žemė“ galėtų būti tobulas naujojo istorizmo pavyzdys, tik kad gotiškai fantasmagoriška atmosfera čia nepanaši į sausus istoriografijos kūrinius, o labiau primena Gabriel García Márquez‘o epą „Šimtas metų vienatvės“. Graham‘as Swift‘as sukinėja pasakojamos istorijos laikrodį pirmyn-atgal, lyg Milan’as Kundera pirma supažindina su siužetinės linijos epilogu, o paskui ima vynioti viską iš pradžių, vis peršokdamas (sugrįždamas) nuo vienos laikotarpio atkarpos prie kitos, vietomis įterpia lyg filosofinį esė, kuri galėtų būti savarankišku kūriniu. Ir visa tai pateikiama savitu, gyvu, turiningo žodyno, poetišku stiliumi, tokiu panardinančiu į meditaciją, artimu minėto Marquezo mistikai ir William Faulkner‘io ar Virginia Woolf pasąmonės srautui, o visuma neleidžia abejoti, kad autorius aprašytą kažkiek patyrė savo kailiu: tokia knygos gyvybė galima tik esant autobiografiškumui. Ir čia ne vien mano spekuliacijos: Swiftas kaip ir romano veikėjas Krikas studijavo istoriją ir dėstė mokykloje, bet daugiau sąsajų tarp Fenlando istorijos ir Swifto nepavyko aptikti.
Romanas „Vandenų žemė“ įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą ir, matyt, kartu su kritikų liaupsėmis tapo ir paauglių keiksmų objektu, nes tokį tekstą skaityti ir suprasti nėra lengva, dažniau ne pasimalonini, o nuvargsti, ir tam reikia ne tik nusiteikimo, bet ir susikaupimo, brandos, tinkamos aplinkos, užtat pabaigto teksto grąža bus keliariopai didesnė. Čia ne koks kišeninis, greitas skaitalas, kokiu mūsų knygynų lentynos pasipildo po kelis kassavaitę, o retas atvejis, kai lietuviškai išleidžiama kokybiška grožinė literatūra, su nepriekaištingu vertimu (vertė Laimantas Jonušys – tas pats, kuris pernai gavo Šv. Jeronimo premiją, o dar anksčiau, 2002 m. įgijo Metų vertėjo krėslą).
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Apie olandus ir tulpių karštligę
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Olivier Bleys – Semper Augustus Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167235
Puslapių skaičius: 337
Olivier Bleys romane „Semper Augustus” aprašo vienos pirklio šeimos gyvenimą 1635 metais Harleme Olandijoje, kai tulpių karštligė buvo apsukusi galvą ir sužlugdžiusi gyvenimą ne vienam olandui. Todėl ir knygos siužetas aiškus ir nuspėjamas nuo pat pirmųjų puslapių – motina mirusi, verslas sekasi sunkiai, tad tėvas išvyksta į olandų kolonijas Naujajame Pasaulyje ieškoti geresnio uždarbio, namie lieka keturi savo ambicijų pilni jaunuoliai, atsiranda piktasis gudrusis globėjas, siekiantis naudos sau, visus apgauna, bet galų gale meilė ir teisingumas savaip, bet nugali.
Knyga man pasirodė neįtraukianti, nepaveiki, charakteriai nepakankamai atskleisti, atskiros siužetinės linijos nutrūksta vos prasidėjusios – tarsi tikiesi, kad jos dar atsiras ir bus plėtojamos – deja deja. Per mažai buities ir apskritai paties laikmečio aprašymų, kurie tarsi privalomi istoriniam romanui ir galėtų jį praturtinti, o kartu parodytų ir didesnį autoriaus įdirbį. Dabar gi susidaro įspūdis, kad autorius tiesiog paėmė patrauklų rėmą – tulpių karštligę – sugalvojo veiksmo dalyvius – geriečius ir blogiečius – ir aplipdė viską įvairiomis nuotrupomis ir pavienėmis istorijomis. Tarsi turėtų klišę, kaip rašomi romanai, ir pagal ją keptų romanus.
Na, bet iš tikrųjų nėra taip blogai, gal kiek kategoriškai vertinu dėl to, kad tiesiog esu nusivylusi dėl savo neišsipildžiusių lūkesčių, susijusių su šia knyga. Gal jūsų lūkesčiai bus kitokie?
Tarkime, aš manau, kad mokytis istorijos turi būti smagu. Todėl man patinka istorinės knygos, kurias skaitydamas gali praturtinti savo vadovėlines žinias apie vieną ar kitą istorinį faktą, reiškinį ar laikotarpį. Iš vienos pusės, suvoki, kad tai yra tik romanas, autoriaus fantazija, išgalvotas dalykas, pramanas – tačiau kartu jis pakursto vaizduotę ir padeda geriau suprasti ir interpretuoti istorinius įvykius.
Štai ko tikėjausi iš Olivier Bleys „Semper Augustus“ – kad tai bus knyga apie tulpių karštligę, apie olandų gyvenimą XVII amžiuje, apie Olandijos visuomenės to meto sanklodą ir vertybes. O visa tai bus atskleista per žemėtus ir purvinus tulpių svogūnėlius, per tulpių žiedų grožį, spalvas, trapumą ir laikinumą. Ir dar tikėjausi, kad šią knygą galėsiu rekomenduoti moksleiviams, besimokantiems atitinkamų laikų istorijos. Nerekomenduoju. Ir ne todėl, kad romane per mažai tulpių, per mažai olandų tapybos, per mažai estetikos, o net ir purvina realybė kažkokia neišbaigta, nenuosekli ir fragmentiška. Tiesiog... kai kurie autoriai sugeba sugadinti visą romaną, pradėję primityviai ir tiesmukai aprašinėti homoseksualų sekso scenas. Neskanu.
Apie S. Braam „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Stella Braam – Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167242
Puslapių skaičius: 230
Kadangi, spėju, jūs šios knygos neskaitysite, geriausiu atveju – perskaitysite apžvalgą, tai ši apžvalga bus ir šiek tiek šviečiamojo pobūdžio. Pradžioje – trumpai apie pačia ligą. Kažkaip įprasta manyti, kad Alzheimerio ligos pagrindinis požymis – sušlubavusi atmintis. Na, jūs, be abejo, žinote ir skaniai juokiatės iš tokių anekdotų kaip „Alzheimerio liga – visai smagu: kiekvieną dieną nauji pažįstami, nauji valgiai, naujos vietos“ ir pan. Tiesa yra ta, kad demencija (Alzheimerio liga dažniausiai pasireiškia demencijos forma, lot. demencija – nuprotėjimas) susirgusio žmogaus protinės funkcijos laipsniškai degraduoja. Iš pradžių labiausiai pastebima sušlubavusi atmintis, tačiau netrukus ir žmogaus praktinis gyvenimas ima darytis sudėtingas, sunku atlikti paprastus veiksmus, nebesiseka ko nors ėmusis tinkamai baigti, pasidaro sunku kalbėti, suprasti ir atpažinti žmones bei objektus, sutrinka laiko nuovoka.
Stella Braam knygoje „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“ aprašo aštuonerius savo tėvo, žinomo Nyderlandų mokslininko ir rašytojo Rene van Neero, gyvenimo metus, jam sergant Alzheimerio liga.
Iš pirmo žvilgsnio pasakojime tarsi trūksta emocijų, pačios autorės emocijų. Visas pasakojimas – tarsi sausas fiksavimas. Pagarbus, dėmesingas, tačiau kartu negailestingas ir realistiškas. Nėra net (juodo) humoro, dažnai būdingo panašioms istorijoms. Toks rašymo stilius neleidžia skaitytojui įsijausti į pasakojimą – visą laiką jautiesi esąs stebėtojas iš šalies, įvykių, vedančių link vienintelio tikslo – mirties – fiksuotojas, retkarčiais net nesąmoningai pažiūri, kiek dar puslapių likę – ir pagal tai įvertini, kiek dar tęsis knygos herojaus gyvenimas (neapsiverčia liežuvis sakyti „kančia“ – nes visi ligos sunkumai yra aprašomi ir pateikiami oriai, be dirbtinio dramatizmo, kuris dažniausiai pasitelkiamas norint atskleisti kančios įvaizdį).
Ar knygos herojaus gyvenimą susirgus galima pavadinti oriu – deja, ne. Autorė periodiškai išryškina šią problemą, atkreipdama dėmesį į konkrečias situacijas, atskleisdama gydymo ir slaugos paslaugų kokybės spragas, neigiamas visuomenės nuostatas sergančiųjų Alzheimerio ir panašiomis ligomis atžvilgiu. S. Braam cituoja įvairius mokslinius tyrimus ir ataskaitas, atskleidžiančius, kad Alzheimerio liga sergantis žmogus susiduria su daugybe išankstinių nuostatų, tokių kaip: kad jis nieko nebesuvokia, kad yra menkesnis už kitus, kad su tokiu žmogumi neįmanoma bendrauti, kad jis iš principo yra neveiksnus, pasmerktas ir t.t.; tyrimus, įrodančius, kad daugelis demencija sergantiems ligoniams skiriamų vaistų yra neefektyvūs ar netgi žalingi ir sutrumpinantys ligonių gyvenimą – tačiau vis tiek plačiai naudojami, nes tiesiog „taip patogiau“ (pvz. raminamieji); atskleidžiančius slaugos ligoninių personalo kompetencijų trūkumą ar net visišką nebuvimą slaugyti Alzheimerio liga sergančius žmones ir t.t. Skaitant vis sugrįždavo mintis: jeigu tokia sergančiųjų situacija yra „net“ Nyderlanduose – baisu ir pagalvoti apie situaciją Lietuvoje...
Nemažai knygoje cituojamų Nyderlandų Sveikatos tarybos ataskaitoje užfiksuotų teiginių yra filosofinio pobūdžio, atskleidžiančių Vakarų pasaulio visuomenių senėjimo tendencijas ir iš to kylančias ir kilsiančias problemas, kaip antai „anksčiau senėjimas būdavo suvokiamas kaip būties procesas su visais jo fiziniais ir dvasiniais aspektais. Dabar į senatvę vis labiau žiūrima kaip į praktinę problemą, kurią dera spręsti mokslo ir technologijų priemonėmis.“ Žmonėms, besivadovaujantiems ekonominės naudos principais ir gyvensena, sunku priimti senatvės lemiamą negalią, kai „gyvybingi senoliai, iki valios besimėgaujantys turimu laisvu laiku, keliaujantys ir kitaip besilinksminantys tapo tuo matu, kuriuo matuojami visi senyvo amžiaus žmonės.“
Taigi, sugrįžtant prie „Alzheimerio liga. Mano tėvo istorija“ – ar ją vertėtų skaityti, jei dar nesergate ir artimiausiu metu nesiruošiate susirgti Alzheimerio ar panašia senatvės liga, jei nesate sergančiųjų giminaitis, jei nepažįstate tokia liga sergančiųjų ir nesate kitaip susijęs su sergančiais senoliais? Greičiausiai ne. Yra kalnai dar neperskaitytos geros literatūros. Bet jei skaitysite – tikėtina, kad praplėsite savo tolerancijos ribas senyvo amžiaus žmonių atžvilgiu. Nes neaišku, kokie jūs patys būsite, kai pasensite.
Apie
Ovidijus R.
Apie knygą: Eugenijus Zamiatinas (Евгений Замятин) – Mes Leidykla: Kitos knygos (2009)
ISBN: 9789955640936
Puslapių skaičius: 288
“<…> niekas nėra “vienas”, bet tik “vienas iš mūsų”. Mes tokie vienodi…”
Евге́ний Ива́нович Замя́тин (1884-1937)
Mes, visi kaip vienas, judam tame pačiame vežime. Keliamės, rengiamės, valgome, mylimės, dirbame, ilsimės. O dabar įsivaizduokime, kad kiekvienam kasdieniškam veiksmui yra nustatyta seka: žadintuvas skamba tik 7 ryte, nuo 8 iki 16 ir nuo 17 iki 21 triūsiate visuomenės labui, o 22 ½ skambutis pasako, kad laikas gultis. Turite privalomus pasivaikščiojimu, tiksliai sureguliuotą maitinimosi grafiką. Asmeniniams reikalams skirtas laikas nuo 16 iki 17 ir nuo 21 iki 22 ir tai idealistiškai svajojate, kad būt gerai tas 86 400 sekundes išnaudot tobulos valstybės reikalams, o ne beprasmiams individualiems veiksmams.
Taip bent svajoja D-503, vienas iš daugelio Vieningosios Valstybės matematikų, Jevgenijaus Zamiatino romano „Mes“ herojus. Zemiatinas pasakoja apie utopiją, miestą-valstybę Žemės ateityje. Dviejų Šimtų Metų Karas, po kurio išgyveno tik 0.2 procento gyventojų, jau praeity, miestus jungę keliai seniai užžėlė, o sėslumą užtikrina Žaliosios Sienos. O kam keliauti kažkur? Laimės formulė atrasta ir visiems prieinama. Laisvės, t.y. neorganizuotos pirmykštės būklės, sąlygos jau užmaršty. Valstybė kontroliuoja viską, net seksualinį gyvenimą, suteikia tau skaičių, numerį, valdovas – Rūpintojas vis pakartotinai vienbalsiai išrenkamas kitai kadencijai, alkiui vietos nebėra – maisto produktai gaminami iš naftos. Meilė organizuota, sumatematinta, „Lex sexualis“ skelbia, kad kiekvienas numeris turi teisę gauti bet kurį kitą numerį kaip seksualinį objektą…
Laimės trupmenos vardiklis prilygintas nuliui. Tobulas algebros pasaulis toks, matyt, ir būtų likęs toliau, jei ne tos dvi nelemtos valandos, skirtos užsiimti kuo nori. Jos ima gadinti D-503 gyvenimą. Na ir dar ta, beprotybe kankinanti, I-330.
Parašiau čia ir galvoju: skamba lyg koks gerai pavalkiotas scenarijus ne iš pačio geriausio „Eridano“ sci-fi romanėlio. Bet teateinie utopija į Lietuvėlę, “Mes” visa galva aukštesnis ne tik už Jarosalvo Melniko „Tolimoji erdvė“ , bet ir už ne tik garsius (anti)utopistus Aldous Huxley („Puikus naujas pasaulis“, „Sala“), George Orwell („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) ar Ray Bradbury (“451 Farenheito”). Ir nieko čia blatno: Zemiatino romanas parašytas dar 1921-aisiais, tad minėtieji turėjo iš ko mokytis ir akivaizdu, kad mokėsi. O jei nebūtų to fantastiško antiutopinio prieskonio, tai „Mes“ virstų nuostabiausio grožio meilės istorija. Tokia griebiančia už visur, lenkiančia į nuodėmę ir verčiančia seilėtis iš svaigulio. Kaip buvo skaitant „Tūlą“. Ir ne siužetas aria čia giliausią vagą, o pasakotojo literatūrinis stilius, plaukiojantis kažkur tarp matematinių-inžinierinių struktūrų ir poetiškos pscihofilosofijos, toks vietomis dokumentinis, vietomis neapčiuopiamai slidžiai proziškas, prisodrintas brūkšnių ir brūkšnelių, politinės patirties ir gyvenimiškos išminties.
Kelios citatėlės-sentencijos:
„- Vadinasi, mėgsti jį. Bijai – nes jis stipresnis už tave, nekenti – nes bijai, o mėgsti – nes negali valdyti. Ir mylėti galima tik tai, kas tau nepaklūsta.“
„Žmogus – kaip romanas: kol neperskaitei paskutinio puslapio, nežinai, kaip baigsis.“
„Ir nejau krikščionių laužuose sudegintųjų mažiau nei laužuose sudegintų krikščionių?“
Ir lieka tik gūžčioti pečiais stebintis, pritariant vertėjai Irenai Potašenko, kurios puiki romano analizė ir autoriaus pristatymas spausdinami knygos pabaigoje: kaip čia nutinka, kad tokia istorija mus pasiekė tik dabar? Net Rusijoje, iš kurios, jokiai valdžiai neįtikęs, autorius sugebėjo 1932 m. emigruoti, „Mes“ pasirodė 1988. Matyt, gyvename utopijoje.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
poezijos krantai
Ovidijus R.
Apie knygą: Emilė Elizabetė Dikinson (Emily Elizabeth Dickinson) – Pusiaudienio krantai Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2009)
ISBN: 9789986396161
Puslapių skaičius: 176
Emily Dickinson : „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla taip, kad jokia ugnis niekada neįstengtų jo sušildyti, žinau, kad tai poezija. Jei fiziškai jaučiuosi taip, tarytum mano viršugalvis būtų nuimtas, žinau, kad tai poezija. Pagal tai ją atpažįstu. Ar yra dar koks nors kitas būdas?“
Yra dar tų atpažinimo būdų. Tikrai yra. Ir nebūtinai poezija turi kūną sužvarbinti ar nurauti skalpą. Nieko blogo, jeigu eilės įkvėps gyvybės, šilumos ar atneš šypseną. Tik tokia samprata nebuvo būdinga Emily Dickinson ir tai stipriai jaučiasi jos kūryboje.
Emily Dickinson – XIX amžiaus pabaigoje (1830-1886) mažame Amerikos kaimelyje gyvenusi netekėjusi atsiskyrėlė. Nekokia dievobaiminga vienuolė, o namisėda senmergė, vėliau – tiesiog moteriškė, šeimininkaujanti tėvų namuose, aplinkinių vadinama ekscentriška, nors ši tik mėgo rengtis baltai ir sėdėti užsidarius. Ir rašyti laiškus seniems draugams, kurie ją buvo gyvai matę dar seniau. Ir rašyti eiles „į stalčių“. Daug eilių. Jei būti tiksliems, tai po Emily mirties rasti 1775 eilėraščiai, kurie, tiesa, ne iš karto, o tik dar po septynerių dešimtmečių pačią vienišiausią, niekam nežinomą to meto literatę leido įvardyti kaip amerikietiškosios poezijos unikumą, savo modernumu ir novatoriškumu pralenkusią net įtakingąjį Waltą Whitmaną. Kaip taikliai pasakė anglų rašytojas John Boynton Priestley „Pusiau senmergė, pusiau smalsus trolis, o iš tikro – drąsi ir „susikaupusi“ poetė, kurią lyginant su jos laikmečio kitais poetais, šie atrodo bailūs ir nuobodūs.“
E. Dickinson lyg moteriškoji Edgaro Allano Poe inkarnacija kantriai landžioja po juodžiausius ir slapčiausius sielos užkaborius, kviečiasi į svečius mirtį, kapą, sielvartą ir preparuoja jau ir taip perplyšusias smegenis.
49
Dukart aš visa praradau / I never lost as much but twice,
Abu kartus – kape / And that was in the sod.
Į Dievo beldžiausi duris / Twice have I stood a beggar
Dukart kaip elgeta! / Before the door of God!
67
Sėkmė saldžiausia tiems, / Success is counted sweetest
Ką lydi nesėkmės. / By those who ne‘er succeed.
Įvertinti nektarui / To comprehend a nectar
Reik skaudesnės reikmės / Requires sorest need
Pavargusi nuo slegiančio (ne)laimės determinizmo, kitose eilėse Dickinson keičia tematikas ir varijuoja nuo visada mėgtos gamtos detalių iki šiltesnių žmogiškų jausmų. Bet ir čia, nors ir su laiminga pabaiga, didybę nustelbia šiurpus ir vėjuotas niūrumas, viską gaubianti mistiškai fatališka aureolė, pavargęs, be šypsenos, kietas, nors vietomis sentimentalus, deklamuotojo tonas. Žavi kūrėjos gebėjimas peršokti nuo abstrakčių, metafizinių dalykų prie konkrečių buities, gamtos detalių. Stebina psichologiška, kupina gyvenimiškos išminties ir filosofijos įžvalga, neprarandanti aktualumo net šiandien.
Dar vienas (man – labų labiausias) šedevras. Parašymo meto prasmėmis net prasilenkiantis su dorovės samprata:
249
Naktys audringos, naktys audringos! / Wild Nights – Wild Nights!
Jei mes kartu – / Were I with thee
Naktys audringos pavirs / Wild Nights should be
Malonumu! / Our luxury!
Šėlsta beprasmiškai vėjas. / Futile – the Winds -
Kai uoste širdis – / To a Heart in port -
Kompasas nereikalingas, / Done with the Compass -
Nei žvaigždėlapis! / Done with the Chart.
Iriuosi per rojų: / Rowing in Eden -
Ak, jūra kokia! / Ah, the sea!
Gal šiąnakt švartuosiuosi / Might I but moor – Tonight –
Tavyje! / In Thee!
Kaip pastebėjot, eilėraščiai neturi pavadinimų: tiesiog užvadinti numeriais pagal pirmą kartą 1955-aisiais publikuotą išsamią rinktinę, nors kai kur galima aptikti vadinant pirmąja eilėraščio eilute.
Pirmojoje lietuviškai LRS leidyklos išleistoje Emily Dickinson rinktinėje „Pusiaudienio krantai“ publikuojama tik 60 eilėraščių. Kaip sako vertėja Sonata Paliulytė savo išsamiame įžanginiame žodyje, atrinko juos kiek įmanoma pagal įvairiapusiškumo kriterijų. Ir tikrai nemeluoja, iš tų 60-ies galima puikiai susipažinti su Dickinson kūrybos įvairialypiškumu ir tuo pačiu įvertinti vertėjos gebėjimus, interpretavimą, stengiantis per daug bent prasme nenutolti nuo originalo. Žinoma, akademinis elitas, disponuojantis „jambinio keturpėdžio metro bei jambinio trimetro“ sąvokomis, manau, ras prie ko kibti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ne visada amerikietės eilės pasiduoda net pažodiniam vertimui, Paliulytės pastangos pateisina turimą rezultatą, ir, nors visada smagu užmesti akį į šalia vertimo pateiktą originalų tekstą, Dickinson sukurtas įspūdis ir gilumas vertime perteikiamas tinkamai ir be priekaištų.
Ir pabaigai trumputis brangakmenis:
1544
Kas rojaus žemai nerado, / Who has not found the Heaven–below–
Tas jo ir aukštai neras – / Will fail it above–
Angelai juk nuomojas namą / For Angels rent the House next ours,
Visąlaik šalimais tavęs. / Wherever we remove-
Kai sielvartauja vaikai
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: John W. James , Russell Friedman su dr. Leslie Landon Matthews – Kai sielvartauja vaikai: suaugusiesiems, kad jie išmoktų padėti vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio netektį, persikraustymą ir kitas permainas Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986167372
Puslapių skaičius: 311
Ar vestis vaiką į laidotuves? Ar leisti apžiūrinėti nugaišusius gyvūnėlius? Ar mirus artimam žmogui rodyti savo sielvartą ir verkti vaiko akivaizdoje? Ar tausoti vaiko emocijas ir kaip galima mažiau kalbėti apie giminaičio mirtį? Ar raginti vaiką imtis veiklos, kad greičiau pamirštų augintinio netektį? Kaip užkirsti kelią tam, kad vaikas nekaltintų savęs dėl tėvų skyrybų? Ar tikrai laikas gydo visas žaizdas, o gal visgi gydo veiksmai? Prisipažinkite – šie klausimai trikdo.
Yra „nepatogių“ temų, kurių suaugusieji paprastai vengia bendraudami su vaikais. Spėju, kad populiariausios yra dvi: apie seksą – nes drovisi, ir apie mirtį – nes nežino, kaip kalbėti. Apie seksą pastaruoju metu literatūros nors vežimu vežk – tik reikia mokėti atsirinkti. O kaip kalbėti su vaikais apie mirtį? Be abejo, paprasčiausia šią tema priskirti tabu kategorijai, o jei jau labai labai reikia – tai gal pakaktų paaiškinti, kad „senelis iškeliavo į dangų ir stebi tave iš viršaus“? Ar jums nepanašu į šiais laikais jau absoliučiai nepopuliarias ir net žalingas istorijas apie gandrus ir kopūstus? Atmeskime religinius įsitikinimus – beje, „Kai sielvartauja vaikai“ teigiama, kad „vaikams suteikta teisinga informacija apie mirties realumą netrukdo jiems perimti religinį ir dvasinį tikėjimą dausomis ir pomirtiniu gyvenimu.“
Kaip iš tiesų elgtis kalbant su vaikais apie netektis ir vaikams patyrus netektį, kad jūsų elgesys turėtų kuo mažiau neigiamų pasekmių vaikui ir padėtų jam efektyviai susidoroti su sielvartu?„Prašome neturėti iliuzijų, kad nuo vaikų galite ką nors nuslėpti. Netgi nesuprasdami, kas vyksta, vaikai jaučia, kad kažkas yra negerai.“ – teigia autoriai, ir belieka jiems pritarti.
Knyga pradedama „šaltu dušu“ – paneigiami populiariausi mitai apie sielvarto įveiką: neliūdėk, būk tvirtas, imkis veiklos, laikas išgydys žaizdas ir kt. Kodėl sakau, kad tai – „šaltas dušas“? Nes juk ar ne tokias frazes mes įpratę kartoti ne tik savo vaikams, bet ir sielvartaujantiems artimiesiems, draugams, juk taip dažniausiai bandome įveikti ir savo liūdesį, net liaudies išminties lobynai pilni atitinkamų posakių ir patarlių. Galite suabejoti – ar tai reiškia, kad mūsų tėvai, seneliai ir visos kitos kartos gyveno „neteisingai“, o štai dabar atėjo nauji pranašai ir mus išmokys „teisingai“ įveikti netekties sukeltą liūdesį ir sielvartą? Nežinau kaip jus, bet mane įtikino tokie autorių argumentai, kaip kad pvz., mirtis,- ji šiais laikais yra tarsi perkeliama į laidotuvių biurus, kurie už viską atsakingi, o anksčiau, kai žmonės patys šarvodavo velionį namuose, patys jį prausdavo ir rengdavo ir tame dalyvaudavo visa šeima – tuo pačiu jie kalbėdavosi, prisimindavo, susitaikydavo su velioniu, nebūdavo vien pastatomi prieš mirties faktą. Taigi, reikalingas kitoks požiūris. Autoriai ir siūlo veiksmingų metodų, leidžiančių įveikti netekties skausmą. Ar tikrai veiksmingų – atsižvelgiant į tai, kad autoriai jau daugiau kaip dvidešimt metų dirba su sielvartą išgyvenančiais žmonėmis, rengia sielvarto įveikos seminarus Kanadoje ir JAV, šia tema rašo mokslinius darbus – tikėtina, kad veiksmingų. Apie pačius metodus apžvalgoje sunku ką ir parašyti – galima juos paminėti: santykių peržvalga, atsiprašymas, atleidimas, svarbūs emociniai pasakymai, šviesūs prisiminimai, tačiau be išsamaus konteksto ir aprašymo tai yra tiesiog žodžiai.
Nors apžvalgoje daug rašau apie mirtį – neapsigaukite, „Kai sielvartauja vaikai...“ yra ne apie mirtį, o apie netektis – artimųjų, augintinių, tėvų skyrybas, persikraustymą ir kitas – ir kaip jas išgyventi. Argi galima palyginti artimo žmogaus mirtį su kažkokiu persikraustymu, paklausite? „Niekada nelyginkite netekčių“,- teigia autoriai, ir tai yra vienas ir svarbiausių knygos pranešimų.
Rinkoje egzistuoja gausybė populiariosios psichologijos knygų su įvairiais patarimais ir elgesio pavyzdžiais. Skaičiau „Kai sielvartauja vaikai...“, ir ramybės vis nedavė mintis: be to, kad kalba apie skaudžią temą, ši knyga dar kažkuo kitokia, bet kuo? Gal tuo, kad ji nėra tiesiog „populiarių patarimų“ knyga – norėdamas pasinaudoti knygos patarimais, turėsi daug dirbti savarankiškai.
Ar ši knyga tik tiems, kurie turi vaikų? Tikrai ne. Juk norėdami padėti vaikui išgyventi sielvartą, pirmiausia tą turite mokėti padaryti patys.
KAIP SUVERPTI ŠEŠĖLIUS
Vilija Vitkūnienė
Apie knygą: Elena Kurklietytė – Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955384595
Puslapių skaičius: 184
Praėjusių metų rudenį knygynuose pasirodė nauja Elenos Kurklietytės knyga „Šešėlių verpėja“. Tai trečioji autorės knyga po didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios „Slaptingosios premos“ – nepaprasto dvasinių išgyvenimų dienoraščio, parašyto kartu su Vytautu Bubniu, ir „Lylos“ – gilaus ir meniškai įtaigaus romano.
„Šešėlių verpėja“. Pavadinimas byloja, kad knygoje kalbama apie sunkiai apčiuopiamus, nesugaunamus, paslaptingus dalykus, kuriuos perprasti, „suverpti“, mėgina knygos personažai. „Regimas, materialus pasaulis toli gražu nėra vienintelė tikrovė“, – sako viena knygos veikėja. Kaip autorei pavyksta tai padaryti?
Knyga turi ir paantraštę – „Laukinės Todės istorija“. Kas toji Todė ir kodėl ji laukinė? Archeologas Benediktas pelkėje atkasa akmens amžiaus moters kaukolę. Duoda jai vardą ir pamėgina narplioti jos gyvenimo istoriją. Bet tolimų amžių šešėliai apgaubia, įtraukia jį į tolimą praeitį, ir mitas atgyja. Ką byloja archeologiniai radiniai, mitai, dainos, mūsų kalbos žodžiai? Ir nežinia iš kur atklydusios mūsų mintys?
Pasitelkusi vaizduotę ir esamą mokslinę medžiagą apie senąjį matriarchato pasaulį autorė sukūrė intriguojantį romaną, kuriame šiuolaikinis žmogus nematomais siūlais susiejamas su akmens amžiuje gyvenusiais mūsų protėviais. Gyvenusiais tose pačiose vietose prie pelkės, kalbėjusiais ta pačia kalba, tik, be abejo, daug archajiškesne jos forma, dainavusiais dainas, iš kurių kai kurios pasiekė ir mus. Ar mes kitokie? Ar skiriasi mūsų prigimtis, vertybės, mintys?
Knygoje persipina dvi istorijos, du siužetai: šiuolaikinė šeima ir į ją netikėtai įsiveržusi gaivalinga moteris, ir kitas, menamas, bet labai įtikinamai sekamas pasakojimas apie „laukinę“ Todę. Ar tikrai ji laukinė? O gal laisva, stipri, nepriklausoma? Gal nepažinusi pavergiančių patriarchalinės šeimos santykių, niūriai aprašytų mūsų praeitų šimtmečių literatūros klasikų ir daugybe skaudžių apraiškų tebevešinčių dvidešimt pirmajame amžiuje? Šios dvi istorijos atskleidžiamos ir kartu, ir atskirai. Kartu, nes archeologą aplankančios mintys, regis, atskrieja iš ten, iš tolimo akmens amžiaus, ir daro poveikį jo gyvenimui. Atskirai, nes knygos pabaigoje Todės istorija papasakojama dar kartą, nuosekliai.
Skiriasi ir šių istorijų stilius, ir autorės santykis su savo herojais. Tarp vidinių prieštaravimų besiblaškantis Benediktas, savo kančios gniuždoma Elzė, stipri, pašėlusi ir vylinga, bet didmiesčio narvelyje sutramdyta šiuolaikinė Todė autorės piešiami be gailesčio ir be pagražinimų. Gal vienintelė meniškos sielos Vaiva Miglė turi tos gaivališkos pirmapradės jėgos, kurios autorė suteikė prieš daug metų gyvenusiai „paleolitei“. Ji turi magiškos „laumių“ traukos, užburiančios vyrus, gluminančios moteris, suteikiančios jai kirpėjos, verpėjos, žolininkės gebėjimų, galiausiai išsiliejančios kūryboje. Dabarties istorija pasakojama įprasta proza, nors reikia pabrėžti, kad tai daroma labai įtaigiai ir pasitelkus nepaprastai turtingą kalbos lobyną. O greta knygos herojų alsuojanti pelkė – dar vienas neįvardytas knygos veikėjas: kiek joje knibžda gyvybės, slypi paslapčių, kiek joje spalvų, garsų ir kvapų. Kiekvienas žolynas ar krūmokšnis turi savo vardą, tūlam miestiečiui negirdėtą, bet autorės surastą, pritaikytą ir atskleistą taip, kad pelkė it gyva pulsuoja knygos puslapiuose. Savotiška poema šiai nuostabiai ekosistemai, nenusileidžianti „Anykščių šileliui“.
Autorės įtaiga priverčia pajusti, kad tokią pelkę, o ir visą ją supančią gamtą matė ir kita šios knygos herojė – „laukinė“ Todė. Gal kai kurie žolynų, medžių, uogienojų vardai tebėra tie patys, duoti kažkada amžių glūdumose gyvenusių stiprių ir laisvų moterų, išvaikščiojusių tų pačių tyrulių pakraščius. Gal jas, perpratusiais verpimo ir audimo paslaptis, baugias ir paslaptingas pavadino laumėmis? Juk iš siūlų suaustas audeklas buvo stulbinamas kultūrinis technologinis šuolis, žvelgiant lig tol žvėrių kailius dėvėjusių žmonių akimis. Tai mes dabar taip įvardijame, o akmens amžiaus žmogui vėjyje besiplaikstantis austas drabužis ar juosta turėjo kelti kone pagarbią baimę. Žinome: tik laisvas nepriklausomas žmogus gali sukurti kažką nauja, o uždaros, prie pelkės gyvenusios genties moterys tokios ir buvo. Gal todėl ir antroji knygos dalis visai kitokia, ir pasakojama kitaip, lyg rečitatyvu sakmę sektų koks aklas keliaujantis dainius, sau pritardamas neįmantria melodija. Poetinė ritmiška proza liejasi lengvai, sklandžiai, ir dar kartą priverčia nusistebėti autorės talentu.
Ir autorės santykis su šia savo heroje yra kitoks, romantizuotas. Regis, į akmens amžiaus moterį rašytoja sudėjo visą savo pagarbą mūsų pramotėms, garbinusioms didžiąją Deivę, ir nostalgiją „aukso amžiui“, kai moterų tvarkomos bendruomenės gyveno taikiai ir darniai tiek su gamta, tiek su kitais žmonėmis. Tiesa, šią mūsų garsiosios archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės, dalis mokslininkų archeologų kritikavo, bet tai nenuostabu, juk dauguma jų – vyrai... Kita vertus, grožinės literatūros kūrėjas visada turi tą nuostabią pakylėjančią laisvę išsakyti savo požiūrį, savo įsitikinimą, gal net gražią svajonę. Ši knyga – ne mokslinė studija, nors akivaizdu, kad autorė išstudijavusi daug mokslinės medžiagos. Tai meniškas ir daugiasluoksnis pasakojimas apie žmogų anksčiau ir dabar, apie slaptingus klodus, kurie sudaro mūsų esybę, mūsų priklausymą tam tikrai etninei kultūrai, jos vertybių perdavimą per materialųjį ir dvasinį paveldą, ir dar tais subtiliaisiais kanalais, kuriuos minėjau šio rašinio pradžioje. „Regimas, materialus pasaulis toli gražu nėra vienintelė tikrovė.“
Pasirodo, ir šešėlius galima suverpti.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .