Vaikai iš dangaus
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: John Gray – Vaikai kilę iš dangaus: pozityvūs auklėjimo metodai Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955382171
Puslapių skaičius: 336
Turbūt paskatintas savo bestselerio „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“, J. Gray ir sukurpė knygą apie vaikus – ir ką gi, rezultatas visai neblogas. Knygoje sukaupti įvairūs praktiniai auklėjimo patarimai, tinkantys įvairaus amžiaus vaikams ir, kaip teigia autorius, labai efektyvūs – veikia vos tik ėmus juos taikyti. Mano asmeninis patyrimas rodo, kad knygoje aprašomas būdas, kaip efektyviai vaikui liepti ką nors padaryti, pustrečių metų vaikui veiksmingas iškart (kaip ir žadėjo knygos autorius), o štai sutuoktinis, išgirdęs „prašau, išnešk šiukšles“ – susinervino baisiausiai ir mandagiai paprašė ant jo netestuoti perskaitytų metodikų. Bet šiukšles išnešė :)
Na, o jei rimčiau – teoriškai visi žinome, kad vaikų mušti ir ant jų šaukti negalima, o pozityvi nuostata visuomet efektyvesnė nei nuolatinės bausmės, bet kai realybėje vėl ir vėl susiduri su trimečiu „ožiuku“ (keturmečiu, penkiolikmečiu ir t.t. – knygoje pateikiami patarimai veiksmingi ir paaugliams) – jūs žinote, kad savitvardą išlaikyti kartais būna gana sunku. Knyga „Vaikai kilę iš dangaus: pozityvūs auklėjimo metodai“ man kažkiek panaši į instrukciją, kaip išvaryti ožius be vytelės, o dar geriau – kaip uždaryti vartelius, kad ožiai neprasmuktų į jūsų kiemą.
Kaip skaitydamas bet kurios ligos aprašymą, simptomus gali pritaikyti ir sau, taip ir su „Vaikai kilę iš dangaus“ – neabejoju, kad visi tėvai ras šį tą naudingo ir pritaikomo sau ir savo vaikams. Gal tokia mintimi vadovavosi ir knygos turinio sudarytojai – nes pirmasis šokas atvertus knygą – net šešių puslapių turinys. Deja, jis greičiau apsunkina nei palengvina informacijos paiešką. Be to, skyrių išdėstymas ir maketavimas yra labai nekorektiški ir nepatogūs skaitytojui. Todėl nors knygos idėja ir pagrindinė mintis – aiški, auklėjimo metodai – suprantami ir lengvai pritaikomi, neapleidžia mintis, kad viską sutalpinti buvo galima į keliskart mažiau puslapių. Na, iš dalies tai ir praverčia – knygos nebūtina skaityti nuo pradžių iki pabaigos – joje tiek pasikartojimų, kad gali pradėti nuo bet kurio puslapio.
Pagrindinės pozityvaus auklėjimo nuostatos pagal J. Gray, kurias būtina įsisąmoninti tėvams ir įdiegti vaikui, yra šios: gali būti kitoks nei visi, gali klysti, gali rodyti neigiamas emocijas, gali daug norėti, gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis ir mama yra šeimininkai. Šis ribų nustatymas – kad tėtis ir mama yra šeimininkai – man atrodo ypač svarbus vertinant auklėjimo metodų priimtinumą, nes metodai, kai vaikams viskas galima ir jų elgesys niekaip neribojamas, yra pavojingi tėvų gyvybei. Kai kurie autoriaus teiginiai yra tokie taiklūs, kad net baugu, pavyzdžiui: vaikai tampa nesuvaldomi, kai negauna to, ko jiems reikia; įsiklausyti į savo vaikus yra nepalyginamai svarbiau, nei kur nors pavėluoti ir pan. Perskaitai, susimąstai, idealiu atveju – pradedi geriau suprasti savo, kaip tėvo ar motinos, vaidmenį.
Ir pabaigai – trumpai apie tą mandagaus liepimo metodą, kuris veiksmingas vaikams ir sutuoktiniams J Užuot liepę vaikui „susitvarkyk žaislus“ arba „ar galėtum susitvarkyti žaislus“, naudokite mandagią tikslią formą „prašau susitvarkyti žaislus“. Be abejo, labiausiai tikėtina, kad jis atsakys, kad yra labai pavargęs, skauda kojytę, dabar nenori ir sugalvos milijoną kitų pasiteisinimų. Tuomet, užuot pamokslavę ir kėlę balsą, parodykite, kad vaiko emocinę būseną suprantate, bet nusileisti neketinate: „Suprantu, kad tu labai pavargęs, bet prašau susitvarkyti žaislus.“ Jei vis dar jokių teigiamų poslinkių – pabandomas derybinis būdas (nepainioti su „papirkinėjimu“): „Jei dabar susitvarkysi žaislus, turėsime daugiau laiko paskaityti knygelę prieš miegą.“. Ir galų gale – griežtas paliepimas: „Noriu kad susitvarkytum žaislus.“, kuris gali būti pakartotas kelis kartus, kol bus įvykdytas. Be abejo, knygoje viskas aprašoma plačiau ir su paaiškinimais. Atrodo elementaru – ir yra elementaru – bet veikia, ir tai svarbiausia.
Knygoje taip pat rasite informacijos apie įvairius vaikų temperamentus, kokie žaidimai ir elgesys labiausiai priimtini kiekvienam iš jų, kuo skiriasi bendravimas su mergaitėmis ir su berniukais, kodėl taip sunku susikalbėti su paaugliais ir kaip tą būtų galima palengvinti, kaip vaikai mokosi ir ko tikisi iš suaugusiųjų, kaip padėti vaikams iš išsiskyrusių šeimų, apie motinų ir dukterų, tėčių ir dukterų bei sūnų santykius, kuo jie ypatingi, ir daugybę kitų temų – kiekvienam pagal poreikius.
Borno tapatumas
offca
Apie knygą: Robert Ludlum – Bornas: sunaikinta tapatybė Leidykla: Obuolys (2009)
ISBN: 9786094030758
Puslapių skaičius: 607
Jis aukščiau įstatymo. Jis žemiau žvėries.
Dar vienas Roberto Ludlumo trileris lietuviškai. Šį kartą – Borno serijos pirmoji knyga.
Pats Ludlumas sukurpė apie Borną trilogiją, kurią po sėkmingos ekranizacijos toliau iki šiol eksploatuoja Eric Van Lustbader: 2010-aisiais turėtų pasirodyti jau penktasis šio rašytojo trilogijos tęsinys. Kaip bus su lietuviškaisiais vertiniais dar neaišku, bet greičiausiai ateitį koreguos komerciniai dalykai.
Smagu, kad trilerius „Obuolys“ pagaliau perkėlė į mažesnį formatą minkštais viršeliais. Dabar ir su savim pasiimti patogiau, ir rankos nepaskausta laikant knygą (skaitantieji storas sunkias plytas supras apie ką aš čia).
Kaip ten bebūtų šitą knygą reiktų pirma papliekti už pavadinimo vertimą, tiksliau – nevertimą, o nukopijavimą nuo netikslaus filmo vertimo.
Originale pirmojo Borno dalis skamba „The Bourne Identity“, ką tiksliau reiktų verstibent „Borno tapatybė“, „Borno identiškumas“ ar pagal prasmę „Borno identifikacija“. Dabar gi „Sunaikinta tapatybė“ perteikia visai kitą prasmę.
Pirmoji Borno dalis parašyta dar 1980 metais. Senokai, todėl kaip ir neseniai mūsuose išleistasis„Čanslerio rankraštis“ turi tas pačias „bėdas“: šiek tiek nublėsęs siužeto aktualumas, pasenę techniniai „stebuklai“ ir jau nebestebinančios kovos scenos. Visa kita šiame trileryje turi puikią Ludlumo sukurtą kokybės kartelę.
„Sunaikinta tapatybė“ laikomas vienas iš pirmųjų trilerių, parašytų moderniuoju stiliumi, bei geriausiu romanu apie šnipus, tiesa tik po John Le Carre „Šnipas, kuris grįžo iš šalčio“ (liet., 1994, Žaltvykslė).
Ir kaip priklauso šnipų romanui, „Sunaikintoje tapatybėje“ viskas taip susukta, užsukta ir dar užmegzta mazgu, kad keliose vietose to suktumo net per daug. Net baigęs knygą ne visai suvokiau kas su kuo ir prieš ką. Matyt, į likusius klausimus atsakys kitos serijos dalys.
Tiesa, jau iš pradžių reikėjo paminėti, kad „Sunaikintos tapatybės“ ekranizacija turi maksimum dešimt procentų knygos siužeto, todėl nereikia manyti, kad tai dvi identiškos istorijos. Taip, pradžia tokia pati: žvejai randa jūroje sužalotą vaikiną, jis išgyvena, tačiau amnezija ištrynė visą kitą, net vardą; šlaunyje – banko kodas; banke – saugykla Džeisono Borno vardu, o toliau knygoje – nematyti vingiai, kurie skaitytoją nuveda į dviejų asmenybių karą. Du profesionalūs žudikai imasi vienas kito. Vienas – pramanytasis (Bornas), kitas – gyvas dar šiandien.
Ludlumas maišydamas realius faktus su savo fantazija pasakoja apie venesuelietį teroristą Ilijičių Ramiresą Sančesą (pagal F. Forsytho „Šakalo dieną“ vėliau pramintą „Šakalu“), kuris septintajame dešimtmetyje šiurpino Vakarų šalis. Vienas kitą medžiojantys vyrai paskui save velka dar visą armiją kelių valstybių slaptųjų tarnybų šulų, kurie ir taip didelį jovalą suvelia dar labiau…
„Bornas: sunaikinta tapatybė“ – storas, bet nenuobodus trileris ilgiems tamsiems vakarams, kurie beskaitant gali virsti rytais.
Bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Sąmonės parazitai
offca
Apie knygą: Colinas Wilsonas nėra koks tai parazitas, kad jo kūrinius mesčiau šalin, bet nėra ir toks genijus, kad čiupčiau nedvejojęs. Šįkart abejonę panaikino toks neretas, bet dažnai pro akis prasprūstantis „Eridano“ išmislas į vieno autoriaus pavadinimo knygą įdėti kito autoriaus apysaką ar apsakymą ir apie tai net neužsiminti viršelyje. Taigi, visai atsitiktinai aptikau, kad„Sąmonės parazitai“ viduje talpina ir Harry Turtledove apysaką„Žemumose“, kuriai 1994-aisiais paskirta “Hugo” premija. Vien dėl šitos ėmiausi ir Wilsono „Sąmonės parazitų“ (The Mind Parasites). „Sąmonės parazitai“ nėra prastas mokslinės fantastikos kūrinys, nors priekaištų tiek siužetinių, tiek loginių, tiek tekstinių galėčiau pažerti ne vieną. Tai nestebina, žinant, kad Wilsonas (nors ir savamokslis) iki tol jau buvo pasižymėjęs rimtosios psichologijos ir filosofijos srityje, tik toks bandymas psichologines idėjas pateikti fantastikos įvalkale, atrodo neįprastai. (Čia turiu omeny tik sąmonės parazitų egzistavimo ypatumų pagrindimo aprašymus). Nors esu tikras, kad minėtų sričių specialistai „Parazituose“ rastų kažką sau naudingo ir originalaus, o jei ir neras, tai toks romanas tikrai išjudins vaizduotę. „Sąmonės parazitų“ kiek nenušlifuotas siužetas pasakoja apie profesoriaus (nors vietomis, matyt, vertėjo tituluojamo – daktaru) Ostino praregėjimą: tam tikrų aplinkybių dėka jis ima suvokti, kad žmonijos psichiką jau porą šimtmečių valdo, sąmonėse slypinčios, nematomos būtybės; jos priverčia žmones daryti nesuvokiamus veiksmus, kontroliuoja elgesį, mintis, sukelia karus, o prireikus nesunkiai priverčia nusižudyti, ar nužudyti kitą. Su tokiais parazitais ir žmonijos ydomis stoja į kovą Ostinas, jo draugas Reichas ir suburti valingi bendraminčiai. Užmanymas tikrai įdomus, tik autorius puikiai pradėjęs, vėliau užstrigo paties išaustame filosofijos, psichologijos ir parapsichologijos audinyje. Mistinė intrigos užuomazga subtiliai lyg siaubo romane pradedama kurt remiantis H.P. Lovecrafto kūrinių vizijomis: Turkijoje po Juoduoju kalnu dviejų mylių gylyje tyrimo aparatas aptinka gigantiškus statinius, ant kurių esantys užrašai jau buvo seniau buvo aprašyti Lovecrafto siaubo istorijose. Deja, ši linija taip ir paliekama „neiškasta“, tobulai mistiškos atmosferos pripildyta scena paliekama likimo valiai ir persimetama tik į „sąmonės parazitų“ preparavimą. Taigi, galit sakyti, kad pažėriau čia daugokai kritikos ir tikriausia nustebsit, kai dabar pasakysiu – visgi, tai geriausias skaitytas Colino Wilsono kūrinys (lietuviškai dar turime „Kosmoso vampyrai“, „Filosofinis akmuo“ ir „Vorų pasaulio“ kol kas nepilną ciklą). Alegorinė potekstė, filosofinis pagrindimas, gyvi charakteriai, pasakojimo stilius, literatūrinė struktūra daro šį romaną ypatingai stiprų būtent išvardytose srityse. Netgi istorijos užbaigimas, kad ir su laiminga pabaiga, pateiktas gana intriguojančiai ir nebanaliai. Manau, kūrinys nesulauks sci-fi action gerbėjų dėmesio, nors „Vorų pasaulio“ fanai turėtų susipažinti su parapsichologine pasąmonės kovų priešistore. Toks tad tas pirmasis Colino Wilsono žingsnis į mokslinę filosofinę fantastiką su siaubo psichologijos pagardais. Galvoju, jei tokią knygą šiandien parašytų L. R. Hubbardas, tai facebooke, siūlančių pasipriešinti sąmonės parazitams, gerbėjų skaičius viršytų ne vieną milijoną. Aš prisijungčiau, bet, kol tai neįvyko, mieliau pasivaikščiočiau Harry Turtledove Žemumomis. Poulo Andersono pasekėjas, Turtledove, apysakoje „Žemumose“ (Down in the Bottomlands) kurpia alternatyvią istoriją, kurioje vietoj Viduržemio jūros tvyro perdžiūvusi dykuma, kurią nuo užliejimo saugo kalnai. Štai po tokią teritoriją, kurioje įrengtas savotiškas parkas, keliauja eilinė turistų grupė su vedliu priešaky. Margi ir gyvi veikėjų charakteriai, skirtingos religinės, politinės pažiūros, trapi tarptautinė taika ir žmogžudystė, po kurios (kaip ir prieš ją) fantastinės išmonės daigeliai vos žaliuoja, o išauga toks eilinis detektyvas su seksšpionažo lapeliais išgalvotoje vietovėje. Labai jau struktūra panaši į S. Lukjanenko romaną „Genomas“. Puikus, gyvas, pagaulus pasakojimo stilius, lengvai skaitosi, tačiau kaip mokslinės fantastikos kūrinys man pasirodė silpnokas.
Romano pasakojimas pateikiamas kaip įvairių pranešimų, įrašų, ataskaitų, tyrimų rinkinys, todėl turi mažai dialogų, bet sukuria įtikinamą, dokumentinį vaizdą. 1967 metais, rašydamas šį romaną, Wilsonas gal ir negalvojo, kad jį skaitys šiandien – tuo laikmečiu keliasdešimt metų atrodė tolima ateitis, bet šiandien susipažinti su „Sąmonės parazituose“ aprašomu laikotarpiu (nuo 1994-ųjų iki 2007- ųjų) yra gana keistoka. Autorius pasirodo, kaip prastas futuristas, nors tų detalių nėra daug, visgi jos kelia šypsenėlę. Kūrinys perteikiamas istoriko akimis, tad gal ir galima suprasti tokį pasiteisinimą: „Šioje vietoje tenka susidurti su rimtais lingvistiniais sunkumais. Įprastos kalbos žodžiais man sudėtinga atskleisti savo potyrius. Tegaliu pasiūlyti analogiją“. Ir pasiūlo tų analogijų visą vežimą, vietomis taiklesnių, vietomis keistesnių, bet lieka akivaizdu, kad lingvistinių problemų adatos kartas nuo karto išlysdavo iš maišo. Nežiūrint to, pateikiami samprotavimai ir duomenys veik visada skaitytoją įtikina, net vietomis nebeskiri, kur tikri statistiniai duomenys, o kur – pramanas.
Ieškotojas
offca
Apie knygą: Jack McDevitt – Ieškotojas Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972334
Puslapių skaičius: 384
Hugo ir Nabula nominacijos fantastinėje literatūroje dažnai man sukelia didesnį susidomėjimą nei jau žinomas rašytojo vardas. Ir tikrai galima pykti ant „Eridano“ leidyklos, kad paskutiniu metu tokios informacijos neberandame knygų nugarėlėje. Visų nominuotųjų ir apdovanotojų fantastų galvoje nesinešiosi, o ir ne kiekvienam norisi vargintis kiekvieną naują PFAFo leidinį šifruojant: kuo gi jis (ne)ypatingas. Nors jau keturiolika kartų Nebula nominacijose paminėtas, mūsuose negirdėtas Jack McDevitt laisvai būtų prasprūdęs ir pro mano akis, jei ne laimingas atsitiktinumas dėl kurio kad ir vėliau apturėjau visai gerą laiką su 2006-ųjų Nebula laimėtoju, romanu „Ieškotojas“. „Ieškotojas“ priskiriamas McDevitto „Alekso Benedikto“ serijai ir chronologine tvarka serijoje žymimas trečiu numeriu, bet čia nieko baisaus – turinys neturi jokių žymių sąsajų su pirmais dviem kūriniais. Čia panašiai kaip su „Plienine Žiurke“, kur veikėjas tas pats, bet serijos knygas galima skaityti belekokia tvarka. „Ieškotojas“ istoriją pradeda nuo nedidelio plastikinio puoduko, kuris netyčia patenka į reliktų prekeivio Alekso Benedikto rankas. Su tuo puodeliu keliaujama toliau: per jo buvusių savininkų istorijas, nuosavybės peripetijas kol atkasama jau veik mitu tapusi istorija, kad puodelis yra iš žvaigždėlaivio „Ieškotojas“, prieš kelis tūkstantmečius palikusio diktatoriškas Žemės valdas ir leidusio ieškoti naujos vietos keliems tūkstančiams bendraminčių. Išskrido ir dingo, tačiau kažkas gi jį rado ir net puodelį iš ten parsivežė. Tas puodelis vertas milijonų, o jei pavyktų gauti iš ten kažko daugiau, tai, žinoma, piniginga ateitis užtikrinta… Taigi, čia pagrindinis veikėjas – Aleksas Benediktas, prekiautojas antikvariniais radiniais, tik čia jie ne traukiami iš močiučių skrynių, o dažniausiai parsiboginami iš kosmoso platybėse užstrigusių, sugedusių, apleistų tarpžvaigždinių laivų, kurie mena didingą, tačiau jau užmirštą praeitį. Aleksui pagelbėja jo darbuotoja Čeisė, kurios lūpomis ir porinama visa istorija, tad šitame romane ji Aleksą kaip ir nustumia į antrąją vietą. Gan keistoka buvo skaityti mokslinę fantastiką, kur pagrindiniu smuiku griežia moteris. Ne, čia ne dėl kokio antifeminizmo, tiesiog autorius-vyras šįkart nesusitvarkė bandydamas perteikti moterišką pasaulėžiūrą, nors ir futuristinę. Galima rasti priekaištų ir romano stiliui, kuris per daug smulkmeniškas, ištęstas nereikalingais pokalbiais, siužeto takų takeliais, į kuriuos neužsukus, nieko nebūtų prarasta, greičiau – laimėta; knygos pabaiga nuspėjama ir šabloniška. Trūko kažkokios kulminacijos, tačiau viso romano įtampa gana stipri, įsitraukus vis nesinorėjo knygos numesti. Čia reiktų papostringauti ir apie romano stilių, kurį labiausiai tiktų įvardyti kosminiu trileriu. Jeigu nebūtų lekiojimų nuo žvaigždės prie žvaigždės, bendravimo su nehumanoidine rase, ateities po 10 000 metų vizijos, talpyklose „egzistuojančių“ mirusių kopijų (tokių labai primenančių patobulintus facebookus), tai būtų eilinis „žemiškas“, sąmokslo teorijomis ir paslaptimis apipintas, su visais būtinais tokiam žanrui naujausių technologijų, politinių niuansų ir detektyvinių žmogžudysčių atributais. Tačiau šįkart „Ieškotojas“ pateikė netikėtą, pagauliai skaitomą stilių hibridą, kuris nors ir neįsipaišys į mano geriausiųjų „nabulinių“ kūrinių gretas, tačiau Jacko McDevitto inicialai jau bus žinomi ir vertinami kaip puikios, vertos paskaityti fantastikos ženklas. PS. O surinkimo klaidų šitoje kaip niekad daug.
Nevykėlio dienoraštis
offca
Apie knygą: Eduard Limonov – Nevykėlio dienoraštis Leidykla: kitos knygos (2010)
ISBN: 9786094270062
Puslapių skaičius: 246
(“Jei pabudęs vieną lietingą pavasario rytą, dar galite pagulėti, susimąstyti ir muzikos kiek paklausęs staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš šiame gyvenime esu niekas – tik dulkė ar šūdo gabalas.“ – tada jūs dar nesate žuvęs žmogus.”)
Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.
Jei kam neaiški termino „nevykėlis“ samprata, tai Limonovas paaiškina: „Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…”Genčiai, kuriai ilgesnį ar trumpesnį savo amželiaus tarpsnį priklausė kiekvienas homo sapiens. Manyti kitaip, ar bandyti kratytis tokio supratimo yra tolygu atvirai pasiskelbti tebesant nevykėliu. Nors nieko tame blogo. Tai netgi labai žmogiška. Štai aš – irgi nevykėlis.Perskaičiau mygom – per pusparę. Įvardijau knygelę lūzerių biblija ir švebeldžiuodamas poteriavau sau frazėmis: „Nėra kur eiti. Tėvai nelaukia – jų nėra. Nelaukia draugai – jų nėra. Nelaukia mylimasis arba mylimoji – tokių nėra. Nelaukia darbas – jo nėra – jis su manim susiliejęs. Nelaukia sugėrovai – gerti mečiau. Graudu. Kam apskritai keltis iš lovos“; „Visada bėgu nuo gero.“; „Myliu beprotybę“, „Kultivuoju ne logiką, o malonumus. Man patinka liguisti mano pojūčiai.“; „Patinka būti vargšu – tai meniška ir artistiška – gyventi vargingai – tai gražu.“ ir t.t.
Tokių ir daug panašių (man mielų) padugniškų citatų pilna knygelė, praktiškai iš to ir suklijuota. Pilna ir keiksmų, rusiškai amerikoniško leksikono, žargono. Matyt, todėl mūsasis pogrindininkas, anarchistasDarius Pocevičius vertimą dailino cielus trejus metelius. Anonsas gi „kitų knygų“ saite ana nuo 2007-ųjų kabo: tik užmatęs laukiau kaip tas Limonovas, norėjęs, kad šuo jam palaižytų, ale su metais net pamiršau, kad laukiau ir še tau kad nori – manosios nevykėliškosios tapatybės prisunkti puslapiai pagaliau pasirodė pačiu vargingiausiu Marijos peržegnotos žemelės knygynuose. Gerai, kad tame „varge estetizmo nors šakėm kabink“. Ir kabinau, kabinau…
O tas prikabintas Limono estetizmas „Nevykėlio dienoraštyje“ – labai jau bandantis lygiuotis į Henry Miller, Charles Bukowski, John Fante, (iš bėdos) net į Georges Bataille, bet nesigauna taip. Niekaip. Aforizminės mintys plačios, padugniškos, padrikos, absiblaususios, apsvaigusios, kartais net genialios, bet literatūriniu perversmu čia nekvepia. Tiesiog vykusiai andergroundo poetas rašo apie nevykėlius.
1983-iaisiais išleista knygutė pasakoja apie rašytojo dienas Niujorke. Nėra tai kažkoks padienis dienoraštis, net siužeto normalaus neturi: tiesiog filosofuoja apie tą ir aną, nuotrupomis perteikia liguistus mintijimus, daugiausia apie savo veltėdžiavimą, nevykėliškumą, santykiavimą, kur antrų galų filosofija ir buitiakas vaidina pagrindinę rolę.
„Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.“
Nevykėlis svaičioja apie revoliucijas, bet pats nežino ar čia prieš Ameriką, ar prieš Rusiją, o gal prieš Kiniją reiktų šiauštis, tad tas revoliucinis šūdmaliavimas, bandant su pimpalu jūroj druską maišyti, nieko nevertas ir į antrą „dienoraščio“ pusę darosi nuobodus ir ne ką geresnis už paties autoriaus peikiamus kišeninius poetus pseudomaištininkus.
O Limonovo drąsa man imponuoja. Pavyzdžiui, ne kiekvienas drįstų siūlyti savo (ar ne) tėvynainį Solženyciną šūduose nugramzdinti ar su patosu pasakoti apie savo pedofiliškas fantazijas ir smurtavimą prieš moteris. Kai kas to ir drąsa nepavadintų, bet aš užskaitau šitą kaip Edinkos talento apraišką.
„Nenoriu pasidaryti senu šūdo gabalu, tarnaujančiu šitai visuomenei, nenoriu pisti kas papuolė, noriu pisti ką myliu!“
Taigi, kaip matote pliekiu nevykėlių biblijos autoriui per šikną. Bet ne todėl, kad jis baisiai nevykėliškas, o, tiesiog, todėl, kad taip daro visi nevykėliai. Išmokau to, iš „Nevykėlių dienoraščio“. Ačiū, už pamoką.
Partizano Dzūko dienoraštis
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Lionginas Baliukevičius – Liongino Baliukevičiaus - partizano Dzūko dienoraštis Leidykla: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (2008)
ISBN: 9986757509
Puslapių skaičius: 224
Atrodytų, paveikiausi visada turėtų būti autentiški tekstai: prisiminimai, dienoraščiai, užrašai. Nes ką gi gali literatūrinė išmonė, palyginus su tikromis kraujo ir purvo kronikomis? Ir vis dėlto, labai dažnai autentiški tekstai, kad ir iš pačių įdomiausių aplinkybių, bet parašyti neįgudusios rankos, stokoja paveikumo. Bet garsusis „Dzūko dienoraštis“ – ne toks.
Nors partizanų atsiminimų teko skaityti ne vieną, ir ne du, „Dzūko dienoraštis“ išsiskiria būtent autentišku asmeniškumu. Ir tai - jo didžiulis privalumas. Partizanas jį rašė sau, į lapus guldydamas ir gyvenimo kroniką, ir jausmus, kurie sutaurina, sugyvina kroniką. Rašė, netgi prašydamas, kad niekas jo neskaitytų, o jeigu rastų – sunaikintų. Tai nebuvo viešas dienoraštis, nors jame, žinoma, nebuvo ir didelių paslapčių – autorius puikiai suprato, kaip tai būtų pavojinga, jei dienoraštis pakliūtų į sovietinių smogikų rankas. Labai įdomu palyginti patį dienoraštį ir pridėtus priedus – to pačio Dzūko rašytą apžvalgą „apie apygardos partizanų nuotaikas“, kur daug daugiau „oficialumo“, nors polinkis į literatūrinį pasakojimą vis tiek prasimuša.
Labai daug šios knygos nepakomentuosi – ją puikiai pristato įvadinis Algio Kašėtos straipsnis, kurio perpasakoti nėra prasmės. Autentiškas laikotarpio liudijimas, atskleidžiantis jausmus, vargus ir kelius žmonių, kurie pasiryžo ginklu priešintis sovietams. Kai peržiūri nuotraukų vardinę rodyklę, pamatai – dauguma jose įsiamžinusių – žuvę. Vienas kitas – suimtas sovietų. Vienas kitas – nuteisti ir sušaudyti pačių partizanų. Mirčių galerija. Kaip rašo ir pats Dzūkas, kai tampa Dainavos apygardos vadu – „Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“...“ Arba kitoje vietoje pasakoja – „mongolai“ (tai buvo populiari sovietų ir jiems padedančių pravardė tuo metu) siautėja, iš kaimo veža tremčiai į Sibirą žmones, o partizanai nieko negali padaryti – jų gretimame miške vos trys. Iš tokių kuklių pastebėjimų, trumpų štrichų labai stipriai pajunti visą partizanų tragediją, kurią A. Brazaitis kažkada labai taikliai įvardijo - „Vienui vieni“. Ir ne tik vieni, bet ir vis labiau supami provokatorių, išdavikų, persekiojami, vengiami, bet kurie vis tiek atkakliai lieka „paskutiniais laisvais Lietuvos žmonėmis“, kaip labai taikliai pastebėjo Bernardas Gailius knygoje „Partizanai tada ir šiandien“. Visiems kitiems teko mažesniu ar didesniu mastu kolaboruoti.
Beje, šiame dienoraštyje pasakojama ir apie Kapso išdavystę – trumpai užsimenama, kad tai – poetas Kostas Kubilinskas, vėliau rašęs ne tik šlykščius sovietinius ditirambus „Mylėki partiją vaikuti / Kaip savo motiną myli“, bet daug tikrai puikios poezijos vaikams, kuri leidžiama iki šiol. Tiesa, matyt ir dėl išdavystės naštos jis prasigėrė ir mirė gan jaunas. Neakivaizdi diskusija tarp Dzūko ir Kapso, dar neįvykdžiusio išdavystės, apie Tėvynės ar kūrybos pasirinkimą, apie kūrybos vertę gyvenime, priverčia vėlgi pagalvoti ne tik apie kūrybą, bet ir apie sprendimų pasirinkimo sudėtingumą. Kokio, Dieve duok, mums ar mūsų vaikams, niekada nebetektų daryti.
Apie Lolitos Navickienės ir Alberto Navicko
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Lolita Navickienė , Albertas Navickas – Būsimųjų mamų dainos Leidykla: Kronta (2005)
ISBN: 706253114
Puslapių skaičius: 108
Seniai žmonės nebesiginčija, kad muzika yra svarbi ankstyvajam vaiko vystymuisi. Besilaukiančios moters muzikavimas turi reikšmės kūdikio sveikatai, intelektui, kūrybiniams gebėjimams, emociniam ryšiui su tėvais ir kt.
„Būsimųjų mamų dainas“ sudaro knyga su dainelių tekstais ir užrašytomis natomis bei du kompaktiniai diskai su įdainuotomis tomis pačiomis dainomis. Ši knygelė – nėščiųjų ir kūdikių ugdymo centro „Sveikutis“ muzikinio sveikatinimo programos dalis.
Knygelę sudaro trys dalys: „Lopšinės“ skirtos kūdikiui migdyti ir nuraminti, tai daugiausia aranžuotos ir adaptuotos lietuvių liaudies dainos; „Dienos ritmai“ – tai dainelės, dainuojamos rengiantis, prausiantis, einant pasivaikščioti ir kt., jomis tarsi siekiama formuoti būsimojo kūdikio „dienotvarkę“, kad jis nesumaišytų dienos su naktimi ir kt.; „Gamtos ritmų“ dalyje pristatomi atskiriems metų laikams labiausiai tinkantys kūrinėliai. Prie kiekvienos dainos yra ne tik natos, bet ir metodiniai patarimai, kokius judesius daryti dainuojant, kokiu paros metu dainuoti, kokius vaizdinius kurti. L. Navickienės siūloma nėščiųjų ir vaikų muzikavimo ir meninio ugdymo metodika pasižymi viena iš pirmo žvilgsnio nepastebima nuostata – visos be išimties dainos yra tik teigiamas emocijas ir vaizdinius keliančios, šviesios, giedros, be liūdesio, skausmo ar gąsdinimo, kuris paprastai lydi nemažai populiarių lietuvių liaudies dainų.
Kas mėgsta dainuoti – dainuoja ir taip, o kas nemėgsta – knygos su CD nepadės. Bet kokiu atveju, CD galima naudoti ir tiesiog klausymuisi, ką mes su vaikais sėkmingai ir darome, tik šiek tiek erzina, kad praktiškai neįmanoma suprasti dainuojamų lopšinių žodžių.
Na, o pats didžiausias šios knygelės netikėtumas – iliustracijos. Jos tiesiog nuostabios – pilnos tautodailės motyvų, gerumo, lietuviškumo, nuotaikos, detalių ir visumos, nėrinių, gamtos kvapų ir žemės spalvų. Jei žemuogės – tai, rodos, jauti jas beveriantis ant smilgos ir svaigsti nuo jų kvapo, jei kūdikėlis lopšyje – tai lopšį laikančios juostos su išaustais raštais, vystyklai senoviškai nėriniuoti, saldų miegą saugo paukšteliai ir katinėlis, jei vakaro lopšinė – tiesiog užuodi pro nupieštą atdarą langą kvepiantį jazmino krūmą. Labai gražu, subtilu ir tikra.
Naujiena: Fantastinio apsakymo konkursas
Mirmeka Alba
Artėjant XXI Lietuvos fantastų suvažiavimui - Lituaniconui - rengiamas anoniminis fantastinio apsakymo karo tema konkursas. Tikslai - nekomerciniai, procesas - nesudėtingas, bet taisyklės privalomos. Jas rasite fantastika.lt: http://www.fantastika.lt/content.php?id=569. (Ten rašykite ir komentarus.)
Raktas
Ovidijus R.
Apie knygą: JUN'ICHIRŌ TANIZAKI – Raktas Leidykla: Versus aureus (2005)
ISBN: 995560168X
Puslapių skaičius: 128
Kaip pasielgtum, jei vyro (žmonos) darbo kambaryje ant grindų pamatytum raktą nuo rašomojo stalo stalčiaus, kuriame vyras (žmona) laiko savo dienoraštį? Griebtum ir daug nesvarstytum. Gi visi mes vienas nuo kito turim ką slėpti. Net nuo artimiausiųjų. Nuo jų netgi labiau, nei nuo kitų. Tad, griebtum ir skaitytum, ypač tas vietas, kuriose rašoma apie tave.
Ikuko, pagrindinė Jun'ichirō Tanizaki romano „Raktas“ veikėja taip nesielgia. Ji turi nubrėžusi sau ribas ir nenori jų peržengti. Be to, mano, kad raktas paliktas būtent tam, kad ji juo pasinaudotų. O be to, jei jau vyras nori tą dienoraštį parodyti, vargu ar galima tikėti tuo, kas ten parašyta. Tad „mano vyras gali rašyti ir galvoti, ką nori, o aš darysiu tą patį. Šiemet pradedu rašyti savo dienoraštį.“
Čia ir prasideda intriga: dviejų dienoraščių puslapiai pasakoja lyg apie tuos pačius dalykus, tačiau paslapčių ir klausimų dėl aprašomų situacijų priežasčių nesumažėja, netgi sulig kiekvienu puslapiu daugėja, nes tiek vyras, tiek žmona mano, jog kitas sutuoktinis skaito kito išsiliejimus popieriui, nors tuo pačiu abu savo dienoraščiuose teigia, kad to nedaro.
Gaunasi toks pelės ir katino žaidimas, kuris vietomis įsisuka į nuobodoką užburtą ratą, bet visumoj skaitytojas, turėdamas galimybę pašnipinėti po svetimus apatinius baltinius, lieka prikaustytas prie knygos ir varvina seilę dėl galimybės stebėti poros seksualinius santykius. O kai į juos įsivelia ir poros dukra bei jos sužadėtinis, gaunasi mistiškas meilės keturkampis, kur kiekviename kampe po raktą...
Jun'ichirō Tanizaki (1886 – 1965) moka intriguoti ir susukti istoriją taip, kad užvertęs paskutinįjį puslapį dar ilgai rašytojo perteiktą potyrį nešiojiesi galvoje ir dažnai sugrįžti prie romano personažų. „Rakte“ Tanizaki parodo, kaip vakarietiškoji kultūra įtakoja tradicinės japonų šeimos gyvenimą. Autorius nesileidžia į vulgarumą ir gašlumą (bent šiandieninio vakarų skaitytojo požiūriu), bet subtiliai žingsniuoja linija, kuri skiria erotiką nuo pornografijos: nedetalizuoja sueičių scenų, tačiau vojerizmo ir fetišizmo scenos leidžia suvokti, kad vien su platoniškais pasiglėbesčiavimais čia neapsieita.
„Raktas“ sukurptas daugiau kaip prieš 50 metų, 1956-aisiais, tačiau žavi savo nūdieniu aktualumu ir nė kiek nepriblėsusiu modernizmu. Tai ne tik romanas-dienoraštis, tai, galima sakyti, neįprastas detektyvas-trileris, kurio tamsiąsias jėgas įmanoma suvokti tik kruopščiai perskaičius antrąjį kartą.
Smagu, kad Tanizaki kūriniai pasirodė ir lietuviškai (dar yra išleistas romanas „Katė, vyras ir dvi moterys“, 2007 m.Versus aureus). Japoniškos literatūros lietuviškai turime ne tiek daug, kiek norėtųsi. Įsikandę Haruki Murakami (kad ir koks jis puikus bebūtų), nepelnytai pamirštame, kad Japonija turi dar mums nematytų Kobo Abe, Yasunari Kawabata, Natsume Sōseki, Ryūnosuke Akutagawa, Kenzaburō Ōe, Kazuo Ishiguro kūrinių. Retkarčiais pasirodo vienas kitas vertimas, bet kaip ir šis („Raktas“) dažniausiai ir blogiausiai – verstas iš anglų kalbos, kas nėra pagirtina. Tai, kol japoniškai nekalbame, tokia situacija geresnė, nei nieko.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt.
Kur baigiasi vaivorykštės
Ovidijus R.
Apie knygą: Vernor Vinge – Kur baigiasi vaivorykštės Leidykla: Eridanas (2009)
ISBN: 9789986972631
Puslapių skaičius: 349
Uff, pabaigiau pagaliau 2007-ųjų Hugo ir Locus laimėjusius Vernor Vinge romaną “Kur baigiasi vaivorykštės“ („Rainbows End“). Su Vinge man niekada nebuvo lengva, o ir jo rašymo stilius nuo lietuviškai pasirodžiusių „Liepsnojančios gelmės“ ir „Gelmė danguje“ niekuo nesupaprastėjo ir nesuprastėjo. Vinge rašymą galima įvardyti žodžiu „perkrauta“: visko (veikėjų, jų tarpusavio ryšių, siužeto posūkių, pasakojimo rakursų, šalutinių linijų, neologizmų) tekste tiek daug, kad dažnai tenka pasikasyti pakaušį bandant suvokti, kas vyksta. Tai skaitant erzina, bet tuo pačiu rašytojo gebėjimas visą tai suvaldyti žavi.
Mokslinio (postkiberpankinis) fantastinio romano „Kur baigiasi vaivorykštės“ pagrindinė linija pasakoja apie netolimą ateitį, 2025-uosius San Diege, kuriuos po dvidešimt metų Alzhaimerio sukeltos prarajos išvysta Robertas Gu, buvęs žymus poetas, literatūros profesorius. Dar prieš susirgdamas Robertas tik būtinumo verčiamas imdavo maigyti kompiuterio klavišus, o pasaulis, kuriame „pabudo“, tiesiog mirksta virtualybėje. Kompiuterinės technologijos tapo kasdieniu neatskiriamu rūbu, visi dėvi – nešioja rūbą, kuris lyg šiandienis nešiojamas kompiuteris įgalina nuolat nenutolti nuo virtualybės. Taigi, visas pasaulinis tinklas nuolat su tavimi. O tinklas – tai ne šiandieninis Google ir Wikipedia,- tinklas apraizgė veik visą požeminę ir antžeminę teritoriją: eini gatve ir ne tik matai kiekvieno augalėlio pavadinimą ir aprašą, natūralųjį gamtovaizdį tiesiog užgožia daugiasluoksniai iliuzinių-virtualių pasaulių dariniai: virš galvos skraidantis Haris Poteris, parkuose besislepiantys Pračeto ir Tolkieno kūrinių veikėjai, namai, pavirtę pilimis, ir t.t. O, norint viską pamatyti, net nebūta varginti kojų, tavo susikurtas personažas gali be problemų keliauti po visą pasaulį tau pačiam gulint lovoje. Toks tas pasaulis, kuriame lyg naujagimis atsirado Robertas Gu, kažkada buvęs profesorius, dabar – mažaraštis, lyg vaikas gyvena pas savo sūnų ir eina kartu su anūke į mokyklą.
Tuo pačiu metu Indijos, Japonijos ir Europos slaptų tarnybų galvos rezga planą (į kurį galop įtraukiami visi veikėjai), kaip įsigauti į slaptas San Diego laboratorijas, už kurių saugumą atsakingi Roberto Gu sūnus bei jo žmona; taip pat pradedamas įgyvendinti planas perkelti visų knygų turinį į elektroninę erdvę, fizines knygas sunaikinant; o senelių globos namuose dar tebegyvena antroji Roberto žmona, tik visi nuo jo tai slepia; dar šen bei ten pasirodo paslaptingasis Triušis… ir dar visko vyksta čia daug daug.
Vinge „Kur baigiasi vaivorykštė“ rašo su švelniai ironiška šypsena lūpose, nemoralizuoja, nepamokslauja, tiesiog piešia skaitmeninės tikrovės pavergtą pasaulį, kuriame blaškosi balta varna, atkeliavusi iš praėjusios eros. Panašiai prie interneto elgiasi pirmą kartą patekęs šešiametis: spaudo viską iš eilės, bet atgal sugrįžti nebegeba, ir taip tol, kol sistema pakimba. Vinge savo sukurtą ateities pasaulį taip pat geba palaužti, bet tai nėra romano akcentas: šalia technologinių peripetijų rašytojas- matematikas sėkmingai kuria gyvus psichologinius veikėjų portretus, kelia socialines problemas, nuosekliai dėsto veiksmą, bet visgi palieka skaitytoją veik toje pačioje vietoje, kur pradėjo. Sako, kad kuria šio romano tęsinį, kuris, matyt, ir sudėlios likusius taškus, kurių po pusketvirto šimto puslapių liko tikrai daug.
Beje, reikia pagirti ir vertėją, kuri, manau, puikiai susitvarkė su Vinge sukurtais naujadarais.
p.s. O žinoma smagiausia buvo skaityti, kaip šoko Biblioteka.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .