Apie Randy Pausch
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Randy Pausch kartu su Jeffrey Zaslow – Paskutinė paskaita Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955384786
Puslapių skaičius: 208
Tiesą pasakius, pradėjusi skaityti šią knygą kurį laiką buvau suirzusi ir vis klausiau savęs: „Ar čia dabar tokia mada – rašyti „atsisveikinimo“ knygas?“ – nes pastaruoju metu prikepta jų ir vietinių, ir importinių rašytojų. O piktintis – ir netgi kritikuoti – kažkaip tarsi šventvagiška. Žmogus sunkiai serga, sirgo, miršta ar jau mirė, nuoširdžiai dalinasi savo patirtimi su kitais, tikėdamasis, kad kažkam gal bus naudinga – o tu ateini ir kritikuoji. Tarsi abejotum paskutine mirštančiojo valia ir moralizuotum, kad jis tuščiai kalba.
Todėl kai kažkur knygos viduryje buvo parašyta apie tai, koks svarbus yra laikas ir kaip jį reikia naudoti prasmingai ir nešvaistyti veltui – prisipažinsiu, visą vakarą galvojau, kad tai yra svarbiausias šios knygos pamokymas man – kad nereikia švaistyti laiko skaitant tokias bevertes knygas kaip ši. Bet aš visada baigiu pradėtas skaityti knygas – tad prisiverčiau tęsti. Ir man pasidarė gėda dėl ankstesnės savo reakcijos.
JAV universitetuose yra tokia tradicija – daug profesorių skaito paskaitas, pavadintas „Paskutinė paskaita“ – apie tai, ką svarbaus jie norėtų pasakyti pasauliui, jei žinotų, kad tai paskutinė paskaita jų gyvenime, ką norėtų palikti po savęs. Taip sutapo, kad Randy Pausch, vieno JAV universiteto kompiuterinių mokslų profesorius, trijų mažamečių vaikų tėvas, tokią paskaitą turėjo skaityti kai jam tik ką buvo diagnozuota paskutinė vėžio stadija.
Ši knyga iš vienos pusės – paskaitos turinio atpasakojimas su paaiškinimais ir „lyriniais nukrypimais“, iš kitos pusės – tai tarsi veiksmų planas kaip kartu su šeima nugyventi šešis (R. Pausch mirė po dešimties) gydytojų „duotus“ mėnesius iki mirties. Kaip paruošti vaikus tam, kad jų tėvas po kelių mėnesių mirs? Kokį tave vaikai prisimins? Ką jie labiausiai prisimins? Kas jiems svarbiausia? Kuo jie didžiuosis ir ko jiems trūks? Kaip palengvinti gyvenimą šeimai be tavęs – pradedant nuo eilinių buitinių smulkmenų. Kaip pasakyti savo vienerių metų vaikui, kad tėtis jį labai myli ir mylės amžinai? Kaip nugyventi laiką, kurio liko tiek nedaug?
Tikrasis šios knygos tikslas – tai knyga R. Pausch vaikams apie jų tėtį. Šviesi, pilna džiaugsmo, humoro, nuoširdumo ir vilties. Ir kartu negailestingai realistiška. Kaip sakė autorius, gerai, kai turi laiko pasiruošti. O jei mirtis ištiktų netikėtai? Belieka gyventi taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė – ši frazė skamba nuvalkiotai, bet skaitant „Paskutinę paskaitą“ ji įgauna naują pavidalą.
P.S. Internete nesunkiai rasite R. Pausch paskutinės paskaitos vaizdo įrašą. Nepaisant to, kad pirmiausia gimė paskaita, o tik vėliau – ją aprašanti knyga, rekomenduočiau pradėti nuo knygos.
Pasiklydę
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Remigijus Misiūnas – Pasiklydę laike Leidykla: Bonus animus (2009)
ISBN: 9789955754169
Puslapių skaičius: 216
Kiekvienos naujos lietuvių autoriaus fantastinės knygos pasirodymas – tai įvykis. Nes kažkaip nuo senų dienų „sergi“ už tą dažnai nepelnytai ujamą žanrą, už jo ir visos labiau pramoginės kultūros skurdumą mūsų krašte. Remigijus Misiūnas nėra fantastikos naujokas – keletas jo apsakymų spausdinta rinkiniuose „Geriausia Lietuvos fantastika“, pagaliau, jis įkūrė leidyklą „Bonus animus“, kuri irgi drįso leisti fantastiką, netgi jos klasiką.
Ir štai – „Pasiklydę laike“, anot autoriaus – istorinis fantastinis romanas. 1348 m., pats kovų su kryžiuočiais įkarštis ir nelaimingasis Strėvos mūšis. Dėl kažkokios anomalijos erdvėlaikyje į tą epochą įkrenta keletas po keturių amžių gyvensiančių vyrų. Vietiniams jie pasirodo kaip velniai, negana to – nešini turbūt paties Perkūno duotais žaibais, kurie greitai nuveja kryžiuočius bent nuo vienos pilies. Bet kaip toliau jiems seksis?
Tenka liūdnokai pastebėti, kad paimta fantastinė idėja yra tokia dažna, kad kuo daugiau romano perskaitai, tuo daugiau supranti, kad ne vardan fantastikos autorius šį romaną rašė. Tai labiau lengvas istorinis romanas. Atvykėliai arba „prapuolėliai“ čia atlieka stebėtojų rolę – pasimokę dar iš R. Bradbury „Nudundės griaustinis“, jie nedrįsta kištis, o leidžiasi nešami 1348 m. įvykių srovės. Daugiausia dėmesio – įvykiams, ir ne tik įvykiams, bet ir jų priešistorei ir tuomečių Didžiųjų Lietuvos Kunigaikščių asmenybėms: Gediminui, Kęstučiui, Algirdui, aplinkybių priminimui. Kai veiksmas (ir tekstas) grįžta prie pačių „prapuolėlių“, kažko labai ypatingo nevyksta. Pradinės veikėjų charakterių meškerės užmestos neblogai: vienas – sovietmečio vaikas, kitas – išaugęs Pirmojoje Nepriklausomoje Lietuvoje, trečias – XX a. pradžios komunistas, ketvirtas – jau 1990 m. dainuojančios revoliucijos liudytojas. Ir autorius lyg ir bando įskelti intrigos kibirkštėlę (pavyzdžiui, dievobaimingas nepriklausomybininkas ir aršus cicilikas), bet iš jos negimsta liepsnos, kuri varytų į priekį siužetą, tai lieka detalėmis be aiškios paskirties. Netgi „prapuolėlių“ dalyvavimas Strėvos mūšyje siužetui neduoda nieko – tik galimybę jiems pamatyti, kaip gi tas mūšis „iš tiesų“ vyko. Išskyrus „paprastą“ išlikimo klausimą, „prapuolėliams“ daugiau nekyla jokių esminių psichologinių ar etinių problemų, todėl jų „ateities žinojimas“ neįneša konflikto, neįneša intrigos ar dinamikos į siužetą. Nepakankamai sklandus, fragmentiškas ir neįtikinamas „prapuolėlių“ santykis su vietiniais. Pirmiausia, jokio rimtesnio problemų dėl kalbos, didesnių nesusipratimų dėl papročių, vienas iš krivių taip lengvai patiki laiko kelionių galimybe, kad... net sunku patikėti. Ir dar – man labai, nepaprastai ir net žiauriai knygoje trūko humoro. Viskas taip rimta, jau taip rimta, kad nejučiom susirūpini – ir kaip tie lietuviai išgyvendavo tokiame rimtame pasaulyje?
Vis dėlto, yra knygoje ir nemažai gero. Pirmiausia – kalba. Remigijus Misiūnas rašo literatūriškai, sklandžiai, vaizdingai, gal kiek senamadiškai, bet šiais grįžtančio neraštingumo laikais tai yra privalumas, vien dėl to ją norisi rekomenduoti skaityti visiems, kurie bando rašyti fantastiką. Karyba – grožinės literatūros autoriai net ir istoriniuose romanuose retai ryžtasi detaliai atkurti kautynes, apsiribodami epizodiniais pastebėjimais. Čia gi Strėvos mūšis išklotas Tolstojiškai ar Perumoviškai, o gal – kaip kine: nuo pirmos akimirkos iki sudėtingų lygiųjų. Ir man tai patiko – matosi, jog autorius domėjosi, galvojo, įsivaizdavo ir tai perteikė kitiems. Papildomai norisi padėkoti už laimingos pabaigos nebuvimą – tiesą sakant, šįsyk pabaiga yra viena iš tų akimirkų, kai sukurtas tikras emocinis krūvis, ji labai įsimena ir netgi, sakyčiau, tampa knygos puošmena. Aišku, ji sukelia mintis apie tęsinį.
Bet visgi šio siužeto tęsinį norėčiau išvysti kitokį, kad jame rastų vietos ir epizodai, kur Povilui ar jo likimo draugams tektų spręsti: ar naudoti savo ateities žinojimą gelbėti mylimai moteriai, kaimui, vaikams, dar kam nors, ar leisti istorijai tekėti senąja, kruvina vaga. Nes dabar homunkulas sukurtas, bet stebuklingoji gyvybės kibirkštėlė jame vos rusena.
Lengvas istorinis romanas su keliais fantastikos elementais
P.S. Giedrius Vilpišauskas ir toliau gali ramiai snausti ant laurų. „Vėjas nuo jūros“ konkurento neįgijo.
Apie Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Kęstutis Navakas – Du lagaminai sniego Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166467
Puslapių skaičius: 205
Jei manęs paprašytų K. Navako „Du lagaminus sniego“ apibūdinti trimis žodžiais, sakyčiau: „suteikia gerų emocijų“. Daug neįkyraus, kartais šiek tiek padaužiško humoro, atgaivinti prisiminimai apie tai, kas svarbu, tarsi mozaika iš nuotrupų sudėliotas laikmetis: Kauno džiazai su oro balionu kylančiu P. Vyšniausku, krentančių obuolių dunksėjimas, Molėtų gatvė Žaliakalnyje, garsusis Ukmergės „univermagas“ (ką, jūsų namiškiai ten neapsipirkinėdavo?) ir t.t.
Pats autorius nesiryžta vienareikšmiškai nustatyti, kas tai – esė, novelių ar reportažų rinkinys. K. Navakas tiesiogiai nekalba ir apie bendražmogiškas vertybes, žmogaus būties trapumą, pasaulio laikinumą ir kitas dažname filosofiniame tekste „privalomas“ (ir dažnai vien dėl to nuobodžias) temas, bet, nepaisant skirtingos formos ir tematikos, visi pasakojimai turi vienijančią idėją: „Du lagaminai sniego. <...> metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.“ Kai kurie tekstai savo paveikumu kiek primena G. Beresnevičiaus tekstus – pamenate, pastarojo pasakojimas „Vaikai“ buvo periodiškai siunčiamas ir persiunčiamas elektroninėje erdvėje. Ir kaskart skaitydavau iš naujo – nes kažkokie mieli tie tekstai, skaitai ir šypsaisi.
„Du lagaminai sniego“ man patiko – galėčiau skaityti dar kartą, o tiems, kam per trisdešimt, rekomenduočiau turėti savo bibliotekoje. Kodėl tiems, kam per trisdešimt? Asmenybių, reiškinių ir vietų atpažinimas pernelyg svarbus norint suvokti visą teksto prasmę, o mechaninis skaitymas greitai nusibostų. K. Navakas mėgaujasi tekstu, rašo tarsi nerūpestingai ir atmestinai, žodžiai ir sąmojis tykšta kaip vėjo gūsio pagauti fontano purslai ant pro šalį skubančio, su keturiasdešimt procentų sezonine nuolaida pirktame klasikiniame juodame lietpaltyje pasislėpusio praeivio... Stooooooooooooop. Kartais žodžiai skandina mintį ir – nors rašytojo talentu ir neabejoji – sukirba mintis apie dirbtinumą. Pertrauka. Po kelių valandų/dienų/savaičių vėl galima skaityti toliau, vėl žavi stilius, įžvalgos, pastebėjimai, metaforos, atpažįstamos vietos, būsenos ir žmonės, energijos srautas ir purslai... Ir taip iki kito „stop“. Iki kitos pauzės apmąstymams. Vienu prisėdimu knygos neperskaitysi. Per daug. Visko.
K. Navako tekstai gyvi, gražūs ir šviesūs, o labiausiai „paperka“ nuoširdumu ir gebėjimu sudėtingus dalykus pasakyti paprastai: „Visada stebėdavausi kolegomis, kurie savo tekstuose keikiasi, bliuznija ar kaip kitaip šiurpina lietuvį kataliką. Ar jie visi našlaičiai? Kur jų tėviškė, troba gimtoji, tėvai, tetos, vaikystės kaimynai? Kaip jų močiutės cituoja jų knygas mezginių draugėms? Cenzūruodamos ir kupiūruodamos? Periodiškai nurausdamos? <...> Giminės, kaip jau supratote, čia tik metafora, o tekstų keiksmai – tik pretekstas.“ (p.25).
Tiesa, ši knyga 2008 m. išrinkta geriausia suaugusiems skirta knyga, ir apie ją prirašyta tiek gražių ir savo turiniu ir forma turtingų recenzijų, kad kai kurios iš jų net galėtų pranokti patį kaltininką.
Recenzija iš atminties
Kreivarankis
Apie knygą: Jostein Gaarder – SOFIJOS PASAULIS Leidykla: Tyto alba (1998)
ISBN: 9986160871
Puslapių skaičius: 405
Šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojant Josteinui Gaarderiui, nutariau pasidalinti prisiminimais apie jo jau kadais legenda tapusią knygą „Sofijos pasaulis“. Perskaičiau prieš kokius 13 metų ir knyga tikrai padarė įspūdį, tačiau tik kuriam laikui. Šiuo metu vis stiprėja įsitikinimas, kad ši knyga yra tiesiog nuostabiai pervertinta. Iš anksto norėdamas apsidrausti nuo galimų A. Užkalnio išpuolių, pasakysiu, kad per savo gyvenimą esu nusipirkęs du šios knygos egzempliorius – vieną sau, kitą dovanai. Vieną minkštais viršeliais už 16 litų, kitą kietais, berods už 23 litus. Taigi šiame kontekste išsakyta mintis, kad puikiai perkama nebūtinai yra puiki, galbūt atrodys kiek mažiau šventvagiška.
Pats „Sofijos pasaulio“ autorius ne kartą yra prisipažinęs, kad visiškai nesitikėjo tokios knygos sėkmės ir jį, tiesa pasakius, galima visiškai suprasti, bet kaip sako rusai „kuom velnias nejuokauja“. Pasirodo, kad filosofija irgi gali tapti tiesiog pelningu produktu, tačiau tokiu ją paversti sugebėjo ne sausai mokslingas akademikas ar vienišas, ant beprotybės ir skurdo ribos balansuojantis genijus, o vidutiniškas dėstytojas, pasižymintis anaiptol ne visada filosofams būdingomis savybėmis – nuoširdumu, atvirumu ir charizma. Dar vienas nematomos laisvosios rinkos rankelės pokštas. Atrodė kiek keista tuomet, tačiau dabar linkstu prie nuomonės, kad ir „Sofijos pasaulio“ sėkmė buvo atsitiktinė. Ši knyga, tarsi ta Odisėjo paleista strėlė, pralėkė pro dvylikos kirvių ąsas ir įsmigo tiesiai į taikinį. Tai, kad šiuo atveju „Odisėjas“ Gaarderis šovė užrištomis akimis, daro sunkiai tikėtiną galimybę, kad kam nors antrą kartą pavyks pakartoti jo žygdarbį. Knyga sugebėjo atrasti gilią, niekieno dar neatrastą nišą ir užpildė ją sklidinai.
Mano galva, jei jūs esate knygas skaitantis žmogus ir jei praėjus dvidešimt metų po „Sofijos pasaulio“ perskaitymo jinai tebelieka jums gyvenimo knyga, tuomet galbūt jums taip ir nepavyko per savo gyvenimą atsiversti išties geros knygos. Aišku, žmogus turi teisę, kaip dabar mėgstama sakyti, pasirinkti. Taigi gyvenimo knyga gali būti ir Mickey Mouse komiksai (kai buvau ikimokyklinio amžiaus turėjau vieną tokį ir iki šios prisimenu kaip kažką įstabaus), tačiau lengvabūdiškai suprasdami teiginį, kad būti filosofu reiškia mąstyti kaip vaikui, jūs rizikuojate tapti paprasčiausiu infantilu.
„Sofijos pasaulis“ yra tikrai išskirtinė knyga, tačiau ne knygų pasaulyje, o pastarųjų dviejų dešimtmečių knygų rinkoje. Jos, greičiausiai kaip ir kiekvieno išskirtinio daikto, stipriosios savybės yra paradoksaliai susipynusios su silpnosiomis. Tūlam kritikui atnarpliojus jas, atskyrus viena nuo kitos, stipriąsias sustiprinus, o silpnąsias pašalinus, knyga tikriausiai taptų visiems nebeįdomi ir niekas jos nebepirktų. Taigi jei jūs nors kiek rimčiau domėjotės filosofija prieš skaitydami „Sofijos pasaulį“, tenai jūs nerasite nieko naujo. Tiesiog tos pačios senos tiesos, tie pačios pripažintų filosofų kažkada suformuluotos frazės, skirtos trumpai ir paprastai nusakyti jų idėjoms ir tie patys, paauglius kartais kamuojantys klausimai, atsakymus į kuriuos jie šiandien gali gauti pas psichologą jau beveik visose Lietuvos vidurinėse mokyklose. Beje, nenuvertinkite mūsų psichologų ir nemanykite, kad „pavaryti“ kaip J. Gaarderis gali tik vienetai iš jų. Tiesiog pas mūsiškius kur kas didesnis darbo krūvis nei viena, rami 14metė Sofija. Be to dar reikėtų atskirai pakalbėti apie pedagogų atlyginimus...
Knygoje skelbiama, kad tai romanas apie filosofijos istoriją. Tiesos tame yra, tačiau aš nepastebėjau pas autorių kažkokios įdomesnės filosofines idėjas vienijančios koncepcijos, o tas siužetas kurio fone pristatomos filosofijos idėjos, jau irgi kažkur seniai girdėtas visokiose fantastinėse ir mistinėse istorijose. Įdomu tai, kad J. Gaarderis puikiai išlaikydamas antikinės filosofijos dėstymo nuoseklumą, kuo toliau tuo labiau neria į miglas. Čia ne vien tik jo problema. Daugelis besidominčių filosofija žino kaip sąlygiškai lengvai į lentynėles susidėlioja antikos mąstytojai ir įvairios jų mokyklos, ir koks neprasibraunamas minčių šabakštynas yra modernioji filosofija. Galbūt dėl to, kad suvokdami ją mes esame betarpiškai jos veikiami ir negalime į ją pažvelgti iš šalies? Prisimenu, kad kalbėdamas apie Kantą, Gaarderis supaprastino jį tiek, kad įžūlesniam paaugliui galėjo kilti klausimas – o kuom aš prastesnis už tą Kantą? Autorius sau užsibrėžia tikslą patraukliai pristatyti filosofijos istoriją. Sprendžiant ne tik iš knygos tiražų, bet ir iš susižavėjusių skaitytojų atsiliepimų, tenka pripažinti jį įvykdžius savo sumanymą 200 procentų, jei ne daugiau. Tik manęs neapleidžia viena abejonė – ar tai, kas yra šiame romane tikrai yra filosofija? Ar nebuvo jinai paaukota vardan patrauklumo? Manau vienintelis būdas atsakyti sau į šiuos klausimus yra nesustoti ties šia knyga. Juolab tai, kad perskaitę „Sofijos pasaulį“, jūs eitumėte toliau, manau, ir yra tikrasis autoriaus tikslas.
Iš Naujapilio tinklaraščio.
Nepasiskelbusioji imperija
Gediminas Kulikauskas
Apie knygą: ...perskaitęs (dar ne visą) aš iš tikrųjų kone patikėjau, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gali būti vadinama imperija.
Tiesa, neapleidžia jausmas, kad, panorėjęs, it koks Kantas (Imanuelis), Norkus galėtų ramiai prirašyti tokio pat storio knygą-argumentą - kodėl LDK negali būti vadinama imperija.
O kol kas - skaitau ir gėriuosi. Tokio lygio ir tiek originalių pamąstymų vienam darbe lietuvių autorių darbuose iki šiol dar neteko sutikti. Kiek apmaudoka, kad autorius ne-visai-istorikas (jis, nepabijokim to žodžio - filosofas), bet gal tai net ir dėsninga: iš šalies geriau matyti ir tai, ką Bumblauskas, Gudavičius (eilės tvarka atsitiktinė) tik neryškiai pabrėždavo, Norkaus darbe sužibę it kokia Šiaurinė žvaigždė.
Kiek menu jo paskaitas - Norkus - mokslininkas iki kaulų smegenų (ką parodo net jo apsirengimo stilius ;)
Svarbiausia - jis nebijo mąstyti (ir nusišnekėti), nebijo pasinaudoti alternatyviąja istorija (kas daugeliui "rimtų" istorikų Lietuvoje dar "neprestižas"). Pvz., man tikrai atrodo, kad autorius savo laiku galėjo skaityti nemirtingą Buškovo ir (kas ten tas kitas autorius) "Россия, которой небыло", kur irgi dėstyta LDK, kaip demokratinės Rusijos valstybės-valstybių aibės kūrėjos galimybė.
"Nepasiskelbusioje imperijoje" tokia daugybė originalių ir ryškių minčių (kad ir apie Lietuvos valstybės susidarymą), kad niekaip neišeis jos "praryti" - kitą puslapį paskaitai du ir tris kartus, mintyse diskutuodamas su autoriumi.
Kertinė (kiek supratau) knygos mintis: LDK buvo imperija (jos zenitas XIV a. antra pusė-XV a. pirma), kurios stuburą sulaužė praleistas lūžinis momentas XV a. pabaigoje - sprendimas neparemti demokratinio rusų Didžiojo Naugardo respublikos, 1471-aisiais pralaimėjusio totoriškos tradicijos Maskvos kunigaikštystei. Kartu tai buvo ir rytų slavų troškimo sukurti ir gyventi vienoje didžiulėje valstybėje vilčių žlugimas, nes LDK tai būtų pavykę sėkmingiau, nei Maskvai, kuriai kad ir sunaikinus LDK, nepavyko tiek jos ištrinti ir suvirškinti, kad išvengtų baltarusių ir ukrainiečių etnosų susiformavimo.
Savalaikė parama Naugardui, totorių-maskvėnų agresijos atrėmimas ir Maskvos sunaikinimas, anot autoriaus veikiausiai būtų Rusijoje sukūręs (ar išlaikęs) daug mažesnių kunigaikštijų - kaip Tverės, Riazanės, tad:
Rytų Europos politinis žemėlapis (daug palyginti nedidelių valstybių, iš kurių išsiskirtų tik LDK ir demokratinis, o todėl ir toks palyginti taikingas Didysis Naugardas) savo konfigūracija nelabai skirtųsi nuo tos spalvų įvairovės, kuri pradžiugina akį, pažvelgus į Vidurio ir Vakarų Europos politinį žemėlapį po imperinės Rusijos platybių nykumos. LDK būtų likusi didžiausia Europos valstybe.
Paradoksalu, tačiau, pasiglemžusi Naugardą ir LDK:
Maskvos imperinė idėja galiausiai patyrė ne ką mažesnę nesėkmę, kokia ištiko ir Algirdo-Jogailos-Vytauto imperinę idėją ("visa Rusia turi priklausyti Lietuvai"). Geriausiai Maskvos valdovams sekėsi įgyvendinti siekį perimti Aukso Ordos paveldą, tampant Eurazijos stepių juostos "baltaisiais carais". Bet ir čia ženkli buvusių Ordos žemių dalis galiausiai išsprūdo iš Maskvos imperijos valdžios. Iškalbingiausiai apie Ivano III laikais susiformavusios Maskvos imperinės programos nesėkmę byloja nepriklausomų Baltarusijos ir Ukrainos valstybių egzistavimas buvusiose LDK teritorijose.
Daugeliui rusų iki šiol brangi visų rytų slavų visiškos vienybės idėja galėjo būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu Algirdui ar Vytautui būtų pavykę įgyvendinti visų buvusios Kijevo Rusios žemių pajungimo savo valdžiai programą. Tokiu atveju trijų rytų slavų tautų ir jų valstybių šiuolaikinėje Rytų Europoje nebūtų. Būtų viena didžiulė rusų tauta, gyvenanti vienoje valstybėje. Ta tauta veikiausiai būtų visiškai asimiliavusi tos valstybės kūrėjus lietuvius (gal išskyrus žemaičius) kaip romaniškoje prancūzų tautoje be likučio ištirpo germanai frankai. Tokios tautos sukūrimas buvo strateginis tautinės politikos tikslas carinėje Rusijoje paskutiniaisiais jos dešimtmečiais.
Ir vėl - už ką Maskvos kunigaikščiams turėtų jausti šiandien Vasario 16-ąją švenčiantys lietuvių patriotai, che, che:
Kalčiausi dėl šovinistinių didžiarusiškų svajonių neišsipildymo yra rusų nacionalistų ir šovinistų visaip šlovinami Maskvos kunigaikščiai ir carai bei stačiatikių bažnytininkai (tokie kaip metropolitas Aleksijus). Tai jų aršus pasipriešinimas sužlugdė lietuvių valdovų, kurie vieni galėjo įgyvendinti šias svajones, siekius. Šiuolaikinės lietuvių tautos atstovas savo ruožtu gali jausti tik dėkingumą Maskvos valdovams už tai, kad jie sutrukdė senovės lietuvių valstybininkams paaukoti lietuvių tautą ant Kijevo Rusios atkūrimo aukuro. LDK valdžiai pajungus visas rusėnų žemes, Vilnius būtų tapęs antruoju Kijevu, bet istorija veikiausiai būtų likusi be tokios ateities, kurioje būtų galėjusi atsirasti modernioji lietuvių tauta ir jos tautinė valstybė.
Na, teiginys diskutuotinas, kaip ir daugelis knygoje (pvz., taip jau nesiečiau imperinės idėjos žlugimo su modernios tautos nesusiformavimu, pagaliau juk kokie estai-latviai sėkmingai sukūrė tautines valstybes, nors viduramžiais ir neturėjo tokių užmojų, kaip lietuviai), bet, po šimts velnių - vien už galimybę diskutuoti tokiais klausimais, vien tokių idėjų kėlimą reiktų padėkoti Norkui.
O dar geriau - šią knygą kuo skubiau versti į rusų kalbą, ir mestelti it kokiam Jasonui akmenį į iš drakono dantų dygstančią karių minią...;)
Nes:
Rusijai tapti "normalia" ar europietiška šalimi (o apie tai nesvajoja retas rusas, įskaitant ir buvusį prezidentą Putiną), labiausiai kliudo tai, kad ji vis dar lieka imperija. Būtent imperinis Rusijos valstybingumo pobūdis trukdo jos demokratizacijai. Tai yra pagrindinė abiejų (1917 m. ir 1991-1998 m.) Rusijos demokratizacijos nesėkmių pamoka.
Kai tik Rusijoje prasideda tikra (nefasadinė) demokratizacija, įsibėgėja ir imperiją griaunančios išcentrinės tendencijos.
...Rusas patriotas atsiduria prieš tikrai sunkią dilemą: arba liberali demokratija, arba "vieningos ir nedalomos" Rusijos valstybės išsaugojimas. Mūsų, lietuvių, protėviai galėjo išvaduoti rusų patriotus nuo šios tragiškos dilemos, tiesiog laiku užkirtę kelią Rusijos imperijos, kurią mažai kas pasaulyje nelaiko blogiu, atsiradimui. Jie galėjo išvaduoti būsimus rusus nuo imperijos naštos...
Trumpai kalbant - knyga rekomenduotina kiekvienam, bent kiek besidominčiam Lietuvos istorija, nesustabarėjusio požiūrio, na ir žingeidžiam žmogui. Alternatyviosios istorijos mėgėjams irgi - kone privaloma...:)
Apie Gary Chapman ir Ross Campbell „Penkios vaikų meilės kalbos“
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Gary Chapman , Ross Campbell – Penkios vaikų meilės kalbos Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955248767
Puslapių skaičius: 224
Atrodo, viską padarytum, kad tik tavo vaikui būtų geriau. Atrodo, viską padarytum, kad būtum geras tėtis ar mama. Daugelis savo vaikų dar neturinčių draugų stebisi – kaip tu žinai, kaip tą vaiką auginti, kaip ir apie ką su juo kalbėtis, kaip spręsti konfliktus, kaip jį auklėti ir lavinti?! Stebuklų nebūna. Viskas labai paprasta. Reikia mokytis. Norėdamas tapti savo vaikui geru tėčiu ar mama, turi nuolat mokytis ir taip augti kartu su vaiku ir jo kintančiais poreikiais.
Rožinis knygos „Penkios vaikų meilės kalbos“ viršelis, tiesą sakant, nuteikia gana skeptiškai – atrodo, kad tai dar viena „stebuklinga“ knyga, kurią perskaitęs turėtum staiga praregėti ir iš esmės pakeisti savo gyvenimą (iki perskaitysi dar vieną knygą su nauju laimingo gyvenimo receptu). Bet šioje knygoje bent jau receptas konkretus ir aiškus. Taigi, koks jis?
Knygos autoriai, remdamiesi savo ilgamete šeimų konsultavimo patirtimi (37 metai darbo psichiatrijos srityje – skamba išdidžiai, tiesa?), populiariai aiškina apie tai, kad vaikai – emocinės būtybės, juos reikia besąlygiškai mylėti, o meilę, kad vaikai ją suprastų, galima išreikšti penkiais pagrindiniais būdais, „meilės kalbomis“. Viskas be galo paprasta, darome tą kiekvieną dieną – tik neįvardiname ir nesuklasifikuojame: fizinis prisilietimas, palaikymo žodžiai, kartu praleistas laikas, dovanos, patarnavimas. Kas yra labiausiai priimtina jūsų vaikui? Kaip tą atpažinti? Kaip įgyvendinti? Ir kodėl tai turėtų būti svarbu?
Autoriai duoda patarimų ir apie vaikų drausminimą, vaiko pykčio valdymą konstruktyviu būdu, atsakomybės prisiėmimą, vaiko emocijas nepilnoje šeimoje, paauglystę, sutuoktinių „meilės kalbas“ ir kt. Šiek tiek erzina – bet ką gi, tai yra tiesiog rinkodara – kad keliuose skyriuose autoriai tarsi apžvelgia savo ankstesnes knygas ir grakščiai rekomenduoja jas, jei skaitytojui aktuali aprašoma tematika. Be kitų, G. Chapman yra parašęs bestselerį „Penkios meilės kalbos“ apie sutuoktinių santykius – principas tas pats, o atsižvelgiant į vertimų ir pakartotinų leidimų skaičių – gal tai iš tikrųjų veikia? J Dar šiek tiek erzina knygos pabaigoje sutirštėjusi krikščioniška tema. Na, bet čia tebūnie „amerikietiškas stilius“. Paskutinių skyrių praktiškai net neskaičiau – perverčiau ir tiek.
Ar verta šią knygą skaityti vaikų neturintiems ir artimiausiu metu neplanuojantiems turėti? Teoriškai – ką sužinosi, ant pečių nenešiosi. Praktiškai – manau, kad ne. Tai knyga, kurią skaitydamas situacijose nori atpažinti save ir pabandyti sau (savo vaikams) pritaikyti siūlomą elgesio modelį. Nors autoriai ir teigia, kad skaityti rekomenduoja visiems, kad perskaitę kai kurie jau seneliai gal suvoks, kad visą gyvenimą darė auklėjimo klaidas, bet netgi vaikams ir anūkams užaugus ne vėlu atsiprašyti ir pradėti iš naujo – man tai skamba per daug patetiškai. Myliu savo vaikus čia ir dabar, ir auginu čia ir dabar. Šią knygą padėsiu į lentyną ir po kelerių metų, kai vaikai paaugs, o aš, paskendusi kasdieniniuose rūpesčiuose, vieną dieną pajusiu, kad tampa sunkiau su jais susikalbėti, skaitysiu dar kartą. Nes yra joje gerų minčių, yra.
Apie Tahir Shah „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Tahir Shah – Kalifo rūmai: metai Kasablankoje Leidykla: Tyto alba (2009)
ISBN: 9789986166856
Puslapių skaičius: 374
Nereali. Nereali knyga. Užburianti, įtraukianti, juokinanti ir žavinti. Šilta, miela ir paslaptinga. Turbūt geriausia, ką pastaruoju metu skaičiau kelionių tematika.
Knygos autorius – rašytojas, keliautojas ir dokumentinių filmų kūrėjas Tahir Shah 2003 metais kartu su šeima persikelia iš Jungtinės Karalystės į Maroką ir bando pradėti naują gyvenimą naujoje aplinkoje. Prisijaukinti Maroką. Apie tai ir pasakojimas.
Būna knygų, kurių oficialios rinkodaros triukų pilnos anotacijos suintriguoja ir priverčia pirkti ir skaityti. Perskaitai – ir jautiesi apgautas. Nebūtinai knyga bloga – bet neatitinka anotacijos nors tu ką. O štai „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ yra tokia pati spalvinga ir visapusiška, kaip ir knygos anotacija ant galinio viršelio – „tai knyga, kurią skaitant Maroko saulė nejučia nušvis kiekvieno gyvenime“. Galbūt todėl taip sunku rasti dar nepasakytų žodžių. Galbūt todėl tiesiog žvelgiu į Tahir Shah „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“ – ir šypsausi. Užbūrė.
Apie Dainiaus Kinderio „Atgal į Afriką“
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Dainius Kinderis – Atgal į Afriką Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166344
Puslapių skaičius: 272
„Kiek trenktam reikia būti, kad leistumeisi į tokią kelionę?“ – mintyse klausiau ir klausiau savęs, versdama Dainiaus Kinderio kelionės dienoraščio puslapius. Knygai įpusėjus, kažkas tokį klausimą uždavė keliautojui, nepamenu atsakymo – bet kokiu atveju, čia daugiau retorinis klausimas. Bet kad šiek tiek trenktam reikia būti – tai faktas :).
„Atgal į Afriką“ – tai pasakojimas – kelionės dienoraštis – apie tai, kaip autorius autostopu keliavo vakarine Afrikos pakrante iš šiaurės į pietus per visą žemyną, kelionės metu įveikdamas (būtent – įveikdamas, o ne aplankydamas) penkiolika valstybių. „Dainiaus Kinderio Afrika – skurdi, nusilpusi, kartais agresyvi. Įspūdinga ir dramatiška, traukianti ir prikaustanti žvilgsnį ir vaizduotę.“ – skelbia anotacija. Na, dėl įspūdingumo ir dramatiškumo gal kiek ir suabejočiau, bet kad knygoje aprašoma „kitokia“ Afrika – tai garantuoju.
Pripratus prie turtingos literatūrinės kalbos, šioje knygoje kiek erzina mokyklinis rašymo stilius: iš taško A nukeliavau į B, buvo karšta, išgėriau kelis litrus vandens, pavežė motociklas, sutikau būrį piktų vaikų, nukeliavau į tašką C, išgėriau kelis litrus šilto alaus, gavau kitos šalies vizą, pavežė sunkvežimis, paskui niekas nestojo ir pan. Skurdus kraštas, skurdi kalba, skurdžios emocijos. Gal įspūdžių buvo tiek daug, kad jie netilpo į leistinų spaudos lankų kiekį, o kalbos korektorės taip pakoregavo stilių, kad jis tapo sausai konstatuojančiu?
Atversdama knygą „apie Afriką“ stereotipiškai tikiuosi gausybės spalvų, karščio, tradicijų ir mitų (ir, be abejo, didžiulio skurdo). Ką padarysi – toks jau tas klasikinis Afrikos paveikslas. Atverčiau, skaitau – ir taip keista, taip keista – jokių spalvų, jokių kvapų, jokios afrikietiškos autentiškos kultūros – tik korupcija, biurokratija, protu nesuvokiami gyventojų kiekiai didmiesčiuose, milžiniškos statybos ir pramoniniai rajonai, ir dulkės dulkės dulkės, paslepiančios viską – ir dangų taip pat. Toks ir liko įspūdis perskaičiuos knygą – dulkių. Nenoriu tokios Afrikos. Susipažinti įdomu, bet telieka tai Dainiaus Kinderio Afrika, o aš geriau liksiu gyventi savo spalvotų fantazijų pasaulyje. Bet paskaityti rekomenduoju – ypač dabar, kai visos pasaulio problemos, iššūkiai ir galimybės pamažu keliasi į Aziją ir Afriką, pamėginti geriau suprasti tų kraštų kasdienybę sėdint savo komfortiškoje Europoje nepavyks, drąsos ir „trenktumo“ keliauti kaip D. Kinderis pakaks vienetams, o kaip kitaip pažinsi – tik skaitydamas.
Ir dar. Jei pradėjusi skaityti knygą svarsčiau apie „kiek trenktas gerbiamas Dainius Kinderis“, tai kelionei baigiantis mano mintyse jau sukosi morale, etika, teise ir dar biesas žino kokiais požiūriais vertintini keli autoriaus patirti ir gausiai aprašyti bei nuotraukomis iliustruoti kelionės epizodai, apibendrinami klausimu „ar tikrai reikia viešinti tai, kaip klastoji oficialius dokumentus?“. Tebegalvoju apie tai iki šiol.
Lietuvos istorija, t.4
Augustinas Žemaitis
Leidykla: Baltos lankos (2009)
ISBN: 9789955232391
Puslapių skaičius: 552
Dvylikos tomų Lietuvos istorija – turbūt ambicingiausias lietuviškosios istoriografijos projektas. Šiuo metu (2010 m. sausis) yra išleistos keturios serijos knygos – pirmasis, antrasis, ketvirtasis tomai ir dvyliktojo tomo pirmoji dalis. Ketvirtasis tomas pasakoja apie laikotarpį nuo Krėvos unijos iki Pirmojo Lietuvos statuto priėmimo (1386 – 1529 m.).
Tik atsivertus knygą sudomino jos struktūra. Priešingai daugeliui istorijos veikalų (ir kitoms šitos pačios serijos knygoms) istorija čia pasakojama ne chronologiškai. Yra trys skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienai kuriai aptariamo laikotarpio LDK sričiai. Tie skyriai skirstomi į smulkesnius poskyrius – vėlgi, ne chronologiškai, o pagal sritis. Poskyriai skirstomi į atskiras temas. Pavydžiui trečiajame skyriuje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vidurio ir Rytų Europoje“ yra poskyris „Santykiai su Vokiečių Ordinu: Iš priešo į sąjungininką“, o šiame poskyryje – tema „Kova dėl Žemaitijos ir Žalgirio mūšis“.
Pirmasis skyrius skirtas „Istorijos kraštovaidžiui“. Neistoriografiniais terminais tai – žmonių istorija. Čia aptariamas Lietuvos krikštas, rašto plitimas, etninių ir kalbinių ribų kaita, įvairių profesijų žmonių (pirklių, miestiečių, ūkininkų) pasaulis ir jo kitimas.
Antrajame skyriuje aptariama istorija iš politinės, administrcinės pusės. Tai – labiau santvarkos istorija. Čia aprašoma valdymo struktūra, žemėvalda, luomų struktūra, teisė, karinė organizacija, bažnyčia (labiau kaip organizacija) ir vienuolijos.
Trečiasis skyrius iš esmės yra užsienio politikos istorija. Į jį įeina diplomatija, karai ir taikos sutartys, ryšiai su Lenkija.
Pradžioje atrodė, kad toks išdėstymas bus nepatogus, kad bus sunku suprasti įvykių priežastis jei skaitysi, pavydžiui, tik apie LDK kariuomenės istoriją atsietai nuo užsienio politikos ar vidaus sąrangos istorijos. Juk kariuomenės istorijai įtaką darė ir kitų sričių procesai. Tačiau beskaitant dėstymas „patemiui“ ėmė vis labiau patikti. Poskyriuose būna trumpai pakartota ta kitų sričių informacija, be kurios būtų sunku suprasti, be to, padeda ir bendrojo išsilavinimo žinios. O norint sužinoti daugiau, visada galima greitai atsiversti aktualią temą. Pats skaičiau šią knygą nenuosekliai, pradėdamas nuo sričių, kurios pasirodė įdomiausios – tačiau ilgainiui perskaičiau ją visą. Tai manau ir yra geriausias būdas ją skaityti.
Nechronologinis išdėstymas turi privalumų. 143 m. trukmės laikotarpis šiandieniniais mastais milžiniškas, bet viduramžių mastais gana trumpas. Tai yra, valstybės vystymosi kryptis ir procesai per tiek metų iš esmės nepasikeitė, padėtis Europoje pakito nedaug, technologijų progresas buvo menkas (vėlgi, žiūrint šiandienos akimis: pastaruosius 143 m. Lietuva ir pasaulis keitėsi nenusakomai smarkiau). Todėl laikotarpį galima aptarti kaip visumą, o toks pateikimas leidžia puikiai perteikti atmosferą. Dėl tokio dėstymo knyga labiau yra išsamus to laikmečio LDK paveikslas, o ne pasakojimas su pradžia ir pabaiga. Baigęs skaityti ėmiau norėti, kad ir tomai, skirti kitiems trumpesniesiems Lietuvos istorijos tarpsniams būtų rašomi panašia tvarka.
Kita priežastis, veikiausiai paskatinusi pasirinkti tokį dėstymo būdą – nors ir nuoseklūs bei ilgai trukę, tačiau dideli Lietuvos politinės sąrangos ir padėties pokyčiai po Krėvos unijos. Santykių su Ordinu gerėjimas ir santykių su Maskva pašlijimas; lėtas bet tvirtas galių slydimas iš Vilniaus į Krokuvą; rašto plitimas; europietiškos miestų teisės įtvirtinimas. Tai – tik keli tokie procesai, jų buvo kur kas daugiau. Pateikiant viską kartu chronologiškai būtų lengva susimaišyti, nes juk visa tai vyko vienu metu, nors ir iš lėto. Tuo tarpu pateikiant kiekvieną sritį – taigi ir procesą – atskirai, šito išvengiama.
Knygą rašė du autoriai – Jūratė Kiaupienė ir Robertas Petrauskas. Kaip patys rašo įžangoje, jie yra dviejų kartų atstovai. Tačiau kiekvienas poskyris parašytas tik vieno autorių. Tokia tvarka rašomi ir kiti serijos tomai. Radikalių pozicijų autoriai nedėsto (visgi knygose apžvelgiama istoriografija, remiamasi kitais Lietuvos ir užsienio istorikais), nors, aišku, pasitaiko atvejų, kuriuose galima susidaryti ir ne tokią nuomonę, kurią pateikia autoriai – šito išvengti netiksliuosiuose moksluose negalima ir veikiausiai nereikia. Pačių autorių nuomonės keliais klausimais išsiskiria. Tačiau tokie skirtumai pakankamai menki, todėl knyga yra vientisa ir neprimena atskirų straipsnių rinkinio. Tiesioginės diskusijos tarp autorių irgi nėra, tad nuomonių skirtumus įžvelgti galima nebent lyginant skirtinguose skyriuose pateikiamas pozicijas.
Be teksto, knygoje yra ir pusantro šimto iliustracijų. Tai – šiuolaikinės tų laikų pastatų, rankraščių, kronikų puslapių, meno kūrinių nuotraukos, taip pat žemėlapiai.
Žemėlapiai, o tiksliau jų mažas skaičius, mano nuomone, yra ir pagrindinis knygos trūkumas. Žemėlapių, vaizduojančių Lietuvą įvairiais istorijos momentais, atvaizduojančių mūšių ir svarbiausių įvykių vietas, konkrečiu metu įgytas ir prarastas žemes apskritai trūksta. Tėra išleisti mokykloms skirti ploni Lietuvos istorijos atlasai.
Atrodė, kad tokio masto projektas, koks yra dvylikatomė Lietuvos istorija, galėtų šį lietuviškos istoriografijos trūkumą ištaisyti. Tačiau, deja, ir šioje knygoje pateikiama nedaug žemėlapių. Štai visa LDK teritorijos kaita 143 m. laikotarpiu sudėta į vieną žemėlapį. O juk valstybės sienos tada dažnai keitėsi, vyko daug karų ir konfliktų su maskvėnais, totoriais, Ordinu, lenkais – manau, tokiame veikale kiekvienas konfliktas nusipelno atskiro žemėlapio. Tiesa, karų rezultatai kai kur aprašyti žodžiais – įvardyti prarasti ar įgyti miestai. Tačiau veikiausiai daug kam šiais laikais daugelis tų pavadinimų nežinomi – kur kas aiškiau būtų galima įsivaiduoti šių istorijos įvykių tėkmę užmetus akį į gerus žemėlapius.
Tačiau bendrai rekomenduoju paskaityti šią knygą besidomintiems istorija ir ne tik. Jeigu jums patinka įsivaizduoti (ar būtų įdomu sužinoti), kaip gyveno žmonės anuomet, iš kokių laikų „atėję“ Lietuvos miestų viduramžių rajonai – tačiau jums ne prie širdies klasikinis istorinių veikalų dėstymas (chronologiškai nuoseklus ir dažniausiai besikoncentruojantis ties politine istorija) – „Lietuvos istorijos“ 4 tomas kaip tik jums.
Mėlynbarzdžio vaikai
Karolis Jachimavičius
Apie knygą: Renata Šerelytė – Mėlynbarzdžio vaikai Leidykla: Alma littera (2009)
ISBN: 9789955381426
Puslapių skaičius: 216
Niekada nemėgau Jurgos Ivanauskaitės kūrybos. Nuo pat pirmųjų savo apsakymų ji buvo linkusi į ekstremalaus ekscentriškumo paieškas. Pradėjo nuo etiopą įsikliopinusios emo mergaitės "Pakalnučių metuose", "Raganą ir lietų" baigiau skaityti, kai į veikėjos sekso kulto praktiką įžengė kažkoks egzotiškas jaunuolis, paskui jos kelionės po Šambalą, Atlantidą, Valhalą (sutikęs Paulių Normantą būtinai paklausiu, ar jis buvo prie Bastilijos arba Filadelfijoje, ir ar ten pasisėmė demokratijos), galiausiai viskas baigėsi vienišumu, skausmu ir kūrybine desperacija persmelktu "Placebu" su sužmogintom katėm. Man atrodo, kad gyvūnai turi tarnauti žmonėms, kad jeigu nusukai balandžiui galvą, dar nereiškia, kad užmuši žmogų, man atrodo, kad lietuviu gimęs amerikiečiu nebūsi, man atrodo, kad egzistuoja ne tik tautiniai, bet ir civilizaciniai skirtumai, kad užaugęs tarp krikščionių, budistų nesupaisysi, geriau nuvažiuot į Alantą, baltos bažnyčios su dviem bokštais pažiūrėt.
Laura Sintija Černiauskaitė, kito mano pirkinio knygyne autorė, su kuria man teko susidurti ir gyvai, atrodė tokia paprasta ir valganti maistą, kad negalėjau patikėti, jog ji rašytoja.
Apie Renatą Šerelytę gerai atsiliepė dėstytoja Universitete. Nors ji, dėstytoja, buvo pasidabinusi pagonišku megztu galvos apdangalu, kokius dėvi kryžiuočius ašaromis užtvindantis, sukarintas vaidilučių būrys, ir apsiribodavo adoruojančiais argumentais "labai labai labai labai gera", kažkas teigiamo p.Šerelytės atžvilgiu mano viduje liko ir tai kreipia mano veidą grimasomis. Mano galvoje kokius metus sukasi Mėlynbarzdžio, to tragiškojo senbernio, motyvas, tad nejaugi būdamas iš tokios mažos Lietuvos nerasiu nieko bendro su savimi romane "Mėlynbarzdžio vaikai"?
Kaip juokingai kažkas pastebėjo, kad kažkas pastebėjo, jog lietuviški filmai prasideda nuo klyksmo "O, Viešpatie!" ir lavono, taip prasideda graudi "Mėlynbarzdžio vaikų" istorija, kaip lietuviškas kinas nuspalvintas niūriomis nacionalinės problemos spalvomis, taip šis - tarp rašytojų ir kultūristų sklandančiais būtinybės atspindėti dažnai niekinamą ar neįvertintą sovietinį laikotarpį.
Į kurį mes ir Renata Šerelytė negalime žiūrėti ramiai. Paprastą ir todėl gerą nelaimingos šeimos istoriją apie po skyrybų su geriančiu tėvu į Rusiją nublokštą šeimą, ten kankinamą geriančio motinos sugyventinio, prarandančią gimdytoją ir atgal, į Lietuvą grįžtančius išlikusius vaikus, p.Šerelytė pasirenka aprašinėti ne linijiškai, sintagmiškai, sakiniškai, o fragmentuotai, paradigmiškai, eseistiškai pasirinkdama kai kuriuos nusistovėjusius sovietinės realybės įvaizdžius ir juos pervertindama, perrašydama savaip, todėl vis tiek neišvengdama senų sopulių ir Lietuvos ir Rusijos bendravimo randų.
Į Lietuvą sugrįžta tik du šeimos vaikai: rašytoja tapsianti duktė ir savižudžiu tapsiantis sūnus. Trečiasis - kito tėvo, ruso, vaikas po motinos mirties atiduodamas į vaikų namus ir romane vėl pasirodo tik pabaigoje, kur atsiskleidžia prastas Renatos Šerelytės dabartinės, postsovietinės Rusijos problemų išmanymas.
Atsiskleidžia prastas Rusijos problemų išmanymas ir susipainiojimas laikmečiuose. Keliose vietose rašytojos piešiamoje sovietinėje realybėje atsiranda inkliuzų iš ne to laiko. Galbūt kaimo intelektualo sąmonėje ir galėjo iš vadovėlių užsifiksuoti Vakarų filmuose, filmukuose ir komiksuose apdainuotas tiranozauras, tačiau tikrai ne Vakaruose ezoteriją atstovaujanti burtininkė su krištoliniu rutuliu
Pasirinkdama knygą padalinti į keturių personažų lūpas, autorė sau iškelia sunkų uždavinį, kaip kuo skirtingiau pateikti jų kalbą, tačiau dėl jo nesijaudina. Motina ir į Lietuvą grįžę vaikai, net Rusijoje likęs našlaitėlis, visi kalba rafinuotu stiliumi, sarkastišku tonu ir ilgais, šakotais sakiniais. To būtų galima išvengti, jeigu ji būtų tapusi pasakotoja ir įsikišusi į istoriją pati, tapusi tačiau jeigu ji būtų įsikišusi į istoriją pati, jai būtų tekę apnuoginti savo tikrąjį požiūrį į to meto realijas, tačiau nebūtų reikėję lengva ranka nubraukti visos istorijos kaip Jurgos Ivanauskaitės pasekėjai - viso to galėjo ir nebūti.
Galbūt p.Šereltytę taip įpareigojo mesianistinė rašytojo pozicija atspindėti laikmečio dvasią ir jos sopulius. Trijose romano (?) vietose ji pradeda komentuoti savo sukurtus tropus. Atrodo, kad ji abejojo, ar jai verta rašyti šią knygą, o ir paskui duotuose interviu pasakojo, kad parašiusi jautėsi blogai. Galbūt išsiduoda turinti abejonių (pasak jos, tai gero rašytojo bruožas), tačiau ir parodo, kad yra specialiai pasidomėjus apie kaimo buitį, turbūt ir apie Kupiškio apylinkių florą, kurios įmantrūs ir profesionalūs aprašymai kartais atrodo negyvi šalia iš personažų lūpų plevenančių nevilties, skausmo, susitaikymo jausmų.
Gyviausias personažas yra vyriausias šeimos vaikas, duktė rašytoja, kuri turbūt dažnai pasako ir neišgalvotus p.Šerelytės jausmus, nes atleisdama apsiverkia. Tačiau toks emocinės raidos atspindėjimas labiau tiktų Mėlynbarzdžio istorijos gerai pabaigai, o ne jo vaikų, kurie yra nekalti. Pastarajam, čia pasirodančiam motinos sugyventinio pavidalu, tenka per daug geros auros, ypač po to, kai, koks sutapimas!, nuo jo nukrenta įtarimų pedofilija šešėlis. Jis buvo tik paprastas sadistas.
Allison Schulnik pav.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .