Tvari meilė
Ovidijus R.
Apie knygą: Ian McEwan – Tvari meilėLeidykla: Mintis (2005)
ISBN: 5417008702
Vertė: Regina Rudaitytė
Puslapių skaičius: 293
Ian McEwan mums jau gana gerai žinomas: lietuviškai turime bene penkis jo romanus, tarp kurių yra ir „Tvari meilė“. McEwan‘o negalima praleisti nepačiupinėjus, ypač jei domiesi šiuolaikine literatūra. Anglas savo didelėje apdovanojimų kraitelėje turi priglaudęs ir Bookerį (už romaną „Amsterdamas“), ne vieną Bookerio nominaciją ir krūvelę kitų laurų, kurių jis tikrai nusipelnė.
„Tvari meilė“ (Enduring Love, 1997) – savotiškas psichologinis trileris, kuriame sutrikusios psichikos maniakas ima persekioti savo auką. Viskas būtų gana įprasta ir nuobodu, jei tas maniakas nesirgtų retu de Klerambo sindromu. Sindromo esmė – ligonį apima seksualinė erotinė manija, šalia kurios žygiuoja ir religinė potekstė a la „Dievas mus sujungė ir dovanoja mums savo meilę“. Įspūdį paaštrina dar tai, kad tas maniakas-vyras įsimylėjo kitą vyrą. Žodžiu, užsisuka toks vienpusis homoseksualinis potraukis, dėl kurio ima kentėti auka – neetatinis įvairių straipsnių autorius Džou. Žmogui ima krikti nervai, 
byra santykiai su mylimąją Klarisa, kuri mano, kad Džou susirgo persekiojimo ir dar, velnias žino kokia, dėmesio stokos manija, beviltiškumo jausmas veda į beprotybę (gi, net policija rimtai nežiūri į skundą, kuriame kaltinimai susiveda į persekiojimą dėl įsimylėjimo, prisipažinimus tyra, dieviška meile) ir, kad ir kaip viskas atrodytų juokinga, humoro knygoje mažokai.
O viskas pasidėjo nuo raudono oro baliono. Šita romano pradžios scena, kai keli vyrai bando nulaikyti vėjo plėšiamą nuo žemės balioną yra stulbinanti savo detalumu, tikrove ir įtaigumu. Kelios, kupinos veiksmo minutės aprašomos analogų neturinčiu (bent nieko panašaus nepamenu) stiliumi. Kiekviena minties ir laiko akimirka ištęsiama, rodos, iki amžinybės, ne sustabdoma, o sulėtinama, parodant žmogaus minties greitį ir erdvę.
„Geriausias tikrovės aprašymas neturi imituoti jos greičio“ (27 p.)
Vėliau pasakojimas kiek greitėja, kažkuriuo momentu net užsiciklina, darosi nuobodus, kartojasi (autorius užsižaidžia su maniako simptomika), bet į pabaigą vėl įsivažiuoja ir prikausto. Iki pat pabaigos skaitytojas negali būti tikras (nebent tiki holivudiškais scenarijais, kur individualios šmėklos visad virsta kūnu), ar maniakas egzistuoja realybėje, ar - tik veikėjo chaosingos pasąmonės vaisius.
McEwanas, turėdamas literatūros magistro diplomą, išmano žmonių psichologiją: siužetas tėra jam rėmas, kuriame narplioja žmonių santykius, jausmų pokyčių, veiksmų ir padarinių priežastis, pasekmes, galimybes. Rašytojas įstato „užmigusią“ kasdienybės rutinoje porelę į kiek ekstremalesnę aplinką ir braižo naujai atsiradusius vektorius, nevengia nuklysti į puikiai išmanomas akademinės poezijos lankas, monologu diskutuoja apie įvairius mokslo reikalus. Vietomis kliūva tas išprusimo „ne į temą“ demonstravimas, bet, be abejonės, McEwanas rašo meistriškai, gyvais paveikslais, įdomiai, žodynas turtingas, tekstas kupinas originaliai pateiktų įžvalgų.
Atskirai reiktų paminėti sceną, kurioje Džou su senu klasioku nusitrenkia į užmiestį pirkti šautuvo. Tai taip pat viena stipriausių romano vietų. Dviejų skirtingų socialinio sluoksnio atstovų bendravimo ypatumai verčia iš koto. Nors autorius ir neironizuoja, bet skaitytojui suturėti kretantį pilvą bus sudėtinga.
„Tvari meilė“, kaip ir visi kiti Iano McEwano kūriniai, tikrai rekomenduotini viešiems ieškantiems intelektualaus ir tuo pačiu įdomaus skaitalo.
Ps. Romano ekranizacijos patarčiau nežiūrėti nei prieš, po romano - ten tiesiog nevykęs bandymas.
Dievo tyla
Justinas Žilinskas
Apie knygą:Shusaku Endo – TylaLeidykla: Obuolys (2008)
ISBN: 9789955700524
Vertė: Rima Neverauskytė-Brundzienė
Puslapių skaičius: 248
Prisipažinsiu, jeigu manęs paprašytų pasakyti kokį nors japonų rašytoją, aš turbūt tesugebėčiau prisiminti Harukį Murakamį, o netrukus – ir Kobo Abė. Bet tai būtų ir viskas. O jeigu reiktų pavardinti, pvz., firmas, gaminusias audio aparatūrą, neužsičiaupčiau ilgai. Apmaudu – juk Japonija – tai kraštas su ypatingomis kultūrinėmis tradicijomis. Bet jos pažinimas nuslysta paviršiumi. Taigi, Shusaku Endo pavardė, kai ėmiau knygą į rankas, man nesakė nieko. Tačiau jau skaitant romano įžangą turėjau dėl ko, švelniai tariant, apakti: japonų rašytojas – katalikas. Rašo apie katalikybės likimą Japonijoje XVII a. Romanas nagrinėja teologinius klausimus! Atrodytų, ar yra nesuderinamesnės temos nei katalikybė ir Japonija?
Perskaičiau greitai. Perskaičiau maloniai. Nors knyga anaiptol nei šviesi, nei lengva, nei maloni. Jos palikti vaizdiniai ir mintys ilgai nenyko iš galvos. Kilo tam tikros sąsajos ir su Fowleso „Magu“ (tiksliau – vienu iš jos epizodų), ir su Sienkiewicziaus „Quo Vadis“, ir su... S. Lemo „Žlugimu“.
Rodos, kultūrų susidūrimas ir klausimas, ar ištikimybė idėjai pateisina kitų žmonių kančias nėra nauja tema. Bet šįsyk kultūrų susidūrimas, bent jau man, buvo labai netikėtas. Nežinau, ar jūs žinojote, kad XVII a. pradžioje Japonijoje buvo maždaug 300 tūkst. krikščionių bendruomenė? Ir kad ji labai sparčiai plėtėsi, kad japonai labai noriai sutiko Gerosios Naujienos nešėjus, kol į reikalą neįsikišo politikai ir valdovai, kol europiečiai nepradėjo vieni kitų šmeižti ir gąsdinti, kas paskui juodaskvernius atlėks ir daug rimčiau nusiteikę vaikinai su ugnimi ir patrankomis? Galiausiai visa tai išvirto į žiaurius, japoniškai klaikiai išradingus krikščionių persekiojimus. Ir štai šių persekiojimų gaisruose, portugalų kunigas tėvas Sebastianas Rodrigesas slapta plaukia į Japoniją, kad galėtų vykdyti apaštališką misiją. Taip pat jis nori patikrinti neįtikinamą žinią, kad vienas iš jo mokytojų – tėvas Fereira, atsižadėjo tikėjimo. Kaip tikras krikščionis jis nebijo mirties ir, nors ir nesvajoja apie šlovingą kankinystę, bet drąsinasi, kad viską ištvers tikėjimo vardan.
Knyga parašyta netradiciškai – pasakojimas prasideda pirmu asmeniu (tėvo Rodrigeso laiškai), Pirmoji dalis tarsi įveda į veikėjo vidų, atveria jo vidinį pasaulį, jo santykį su misija, jo siekius ir dvejones. Antroji dalis – jau įprastinis pasakojimas, kuriame daugiau žvilgsnio į išorę ir pačio autoriaus svarstymų, įdėtų į veikėjų lūpas, kodėl taip nutiko krikščionybei Japonijoje. Taigi, pirmosios dalies romantinį – vidinį išgyvenimą keičia niūri ir žiauri persekiojimo realybė. Ne, autorius anaiptol nesimėgauja kankinimų aprašymais ir jo tikslas nėra tiesiog parodyti persekiojimų žiaurumą ir pasmerkti kankintojus, bet vis dėlto vaizdiniai labai įsimena. Juolab, kad jie nuolatos sugrįžta per kunigo mintis, nors ir tik fragmentais.
„- Mano priežastys priešintis krikščionybei yra kitokios, nei daugumos žmonių. Aš niekada apie krikščionybę negalvojau kaip apie blogą religiją...
- Tėve, noriu, kad pamąstytumėte apie du seno žmogaus jums pasakytus dalykus. Pirma, kad atkakli bjaurios moters meilė vyrui yra nepakeliama našta. Antra, kad nevaisinga moteris neturėtų tapti jo žmona“. (p. 160 – 161).
Taip kalba didžiausias krikščionių siaubas – teisėjas Inujė. Jis kunigo religiniam apaštaliniam išgyvenimui priešpastato dalykinius samprotavimus – kad japonai iškreipė krikščionybę, kad krikščionybė visiškai netinkama Japonijai kaip kitokiai kultūrinei aplinkai, kad jis čia paprasčiausiai nereikalingas ir tuščiai gaištantis laiką. Ir jis simbolizuoja tą visiškai pagrįstą racionalumą, ant kurio atsistojus daromi baisūs dalykai. Ir, jeigu teisingai suprantu religines aliuzijas, Kristaus gundymą. Juk, rodos, iš kunigo nieko daug nereikalauja – tiesiog formaliai uždėti koją ant Jėzaus atvaizdo, beje, šį „patikrinimą“ turi praeiti visi Nagasakio apylinkių gyventojai, kur krikščionybė ir buvo labiausiai išplitusi. Tad visa knyga – labai emocingas ėjimas į logišką, nors ir nenorimą finalą. Tuo ji labai kontrastuoja su patetiška „Quo Vadis“ ir labai suartėja su pesimistiniu „Žlugimu“. Bet bent jau man toks krikščioniškų tiesų apmąstymas yra daug įdomesnis ir gilesnis. Ir netgi visiškai nesudėtinga tėvui Rodrigesui iškilusias kančias suvokti be krikščionybės, o tiesiog žmogaus ir jo pasirinkimo kontekste.
Tikrai rekomenduoju. Ir, beje, kaip „Obuolio“ leidyklai – stebėtinai geras vertimas.
Geišos gyvenimas
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Mineko Iwasaki, Rande Brown – Geišos gyvenimasLeidykla: Alma littera (2010)
ISBN: 9789955387107
Vertė: Dalė Virginija Jakutienė
Labiau pasidomėję rasime ne vieną apie geišų meną ir gyvenimą parašytą knygą, o bene populiariausias šios srities šaltinis yra Arthuro Goldeno romanas „Geišos išpažintis“ bei jo holivudinė ekranizacija. A. Goldeno romane daugiau atskleidžiamas vakarietiškas geišos supratimas su ženklia ir neabejotina seksualine potekste. Nieko keisto – juk A. Goldenas visų pirma yra bestselerių rašytojas, toks jo darbas. Keista yra tai, kaip žmonės už gryną pinigą priima išgalvotas istorijas ir tariasi susipažinę su tikruoju „gėlių ir gluosnių pasauliu“ – taip vadinamos geišų bendruomenės, kuriose jos gyvena ir dirba. A. Goldenas savo romaną rašė remdamasis kelių geišų anonimiškai papasakotomis tikromis jų gyvenimo istorijomis (autentiškumas buvo nuolat akcentuojamas siekiant pritraukti skaitytojų auditoriją) ir pridėdamas bestseleriui reikalingų pramanų (to neakcentavo niekas, ir tik vėliau tos pačios geišos-anonimės, kurių tapatybes A. Goldenas „netyčia“ atskleidė, pradėjo vieną po kito vardinti tikrovės neatitinkančius epizodus). „Geišos išpažinties“ pagrindinė herojės prototipu buvo Mineko Iwasaki, tik jos gyvenimas talentingo rašytojo buvo gerokai mistifikuotas ir apipintas seksualinėmis istorijomis (knygos skleidžiama žinia iš dalies ir buvo tokia – kad japonų geiša yra aukšto lygio menininkė-prostitutė, nors iš tikrųjų seniai žinoma, kad mes, vakariečiai, naudojame vieną žodį – geiša – visoms senosios japonų kultūros pramogų ir estetinio malonumo aptarnavimo sferos moterims apibūdinti, nesigilindami į sudėtingas hierarchines sistemas ir skirtingus luomus; jų yra visur ir visokių).
Mineko Iwasaki buvo padavusi A. Goldeną į teismą už tai, kad savo romane atskleidė jos tapatybę. Teismo sprendimo berods neprireikė – šalys susitarė gražiuoju. O Mineko Iwasaki gavo puikią progą atskleisti „teisybę“ – parašyti autobiografiją.
Kritikai sako, kad Mineko Iwasaki buvo aukščiausio hierarchinio lygio geiša, tokia tapti auklėjama ir mokoma nuo trejų metų amžiaus, tad ir jos „gyvenimiška“ patirtis yra gana siaura bei specifinė, taip gyveno ir tokias sąlygas mokytis turėjo tik maža dalis geišų. Tai, kad jai nereikėjo teikti seksualinių paslaugų klientams ar globėjui – dar ne įrodymas, kad ir kitos geišos to nedarydavo (na ir kodėl gi mums tai taip svarbu?).
„Geišos gyvenimą“ galima vertinti dviem aspektais: kaip žmogaus gyvenimo dramą ir kaip profesinį senosios japonų kultūros atstovės liudijimą. Drama yra sukrečianti –M. Iwasaki per daug neanalizuoja savo vidinių būsenų, visoms situacijoms rasdama paaiškinimų ir siekiamų profesinio gyvenimo tikslų. Bet kartais toks gyvenimo būdas ir alinantis darbas yra labai sunkiai suvokiamas – šiais laikais (1980 metai!) tam tikri griežti geišos gyvenimo profesijos reikalavimai, varžančios ir ne visada teisingos archajiškos nuostatos verčia stebėtis – pati M. Iwasaki teigia suvokusi tai ir siekusi pokyčių, deja, sistema buvusi stipresnė. M. Iwasaki autobiografijoje atsiskleidžia kaip nepaprastai stipri ir valinga asmenybė, pilna stiprių feministinių nuostatų talentinga moteris, puiki japonų meno, etiketo ir diplomatijos žinovė. Senojo japonų šokio grožis yra jungiančioji knygos grandis („Šokis buvo mano aistra, jam atsidaviau visa širdimi. Nusprendžiau tapti geriausia ir tapau. Šokis palaikė mane tomis akimirkomis, kai kiti profesijos reikalavimai būdavo sunkiai pakeliami.“) Neįprastas geišų gyvenimas parodomas nuosekliu, informatyviu pasakojimu, aprašomos kasdienės situacijos yra tarsi trumpos istorijos, taikliai atskleidžiančios vieną ar kitą profesinį dalyką, geišos savybę, japonų paprotį.
Pradžioje lyg ir nuviliantis skurdus knygos kalbos stilius vėliau patvirtina tai, ką seniai žinome – kad grožis slypi paprastume. Iš pirmo žvilgsnio neišraiškingi, faktiniai, sausi sakiniai už savęs slepia tokią jėgą ir užtaisą, kad greitai greitai greitai be pasimėgavimo pačiu tekstu perskaitęs knygą po kurio laiko atsisėdi ir sakai: „oho“. Ir tas jausmas neapleidžia – tradicinės japonų estetikos ir diplomatijos patirtys skverbiasi gilyn ir plečiasi formuodamos kitokį japonų meno pasaulio pajautimą. – trapų, stiprų, tyrą, pakylėjantį. Knygą malonu skaityti ir dėl estetinio vaizdo, kuris tarsi palaiko ir antrina aprašomai istorijai – hieroglifais ir gėlių ornamentais apipavidalintas kiekvienas knygos puslapis ir naujas skyrius, gausu autorės ir aprašomų žmonių nuotraukų (o, jei jos būtų spalvotos!).
„Geišos gyvenimas“ – puiki knyga apie kitokį pasaulį.
Beatos virtuvė
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta skaityti knygas apie maisto gaminimą. Ir visai nesvarbu – gaminu vėliau ar ne. „Kulinarines knygas aš skaitau kaip romanus.“ – atskleidžia Beata Nicholson. Aš irgi. Galėčiau nesunkiai dviem teiginiais apibūdinti „Beatos virtuvę“ – argi ne keista, kad tie sakiniai tiesiogiai nesusiję su maisto gaminimu? – tai gyvenimo būdo knyga, ir tai knyga, turinti geros nuotaikos aurą. Beatos Nicholson knygos gimimo pradžia – jos tinklaraštyje, kur ir dabar yra nuolat rašoma kulinarinėmis ir kitomis temomis. Nesu aktyvi Beatos tinklaraščio skaitytoja ir gerbėja ir net galiu pasakyti, kodėl – o gi dėl specifinio rašymo stiliaus (kitiems gi ji būtent dėl to stiliaus ir patinka). Nežinau kaip jūs, bet aš jos tinklaraštyje turbūt dar neskaičiau nė vieno įrašo, kurį beskaitant nebūtų šmėstelėjusi mintis „kiek gi čia bus to vandens pilstymo iš tuščio į kiaurą, kur ta įrašo esmė“ – ir net jei paprastai tekstuose tą „esmę“ galima nesunkiai atrasti greituoju skaitymu peržvelgiant pastraipą po pastraipos, tai Beatos tinklaraščio įrašuose pastraipų neretai net nebūna – tekstas liejasi laisvai, tad tenka skaityti nuo- iki. Kad tik ta esmė pro akis neprasprūstų. Grįžtant prie knygos, mane labai nudžiugino aiškus teksto išskaidymas į „vandenį“ ir „esmę“, o ir tas „vanduo“ buvo trumpas, konkretus, žavus ir ... na... beveik tiek pat svarbus, kaip ir „esmė“ :) Ir nuotraukos labai labai geros, jaukios ir tikros – vienas malonumas knygą vien žiūrėti, neskaitant. Ir knygos turinys konkretus ir įkvepiantis: „Savaitgalio pusryčiai“, „Vaikų darželis“, „Pamaitinti minią“, „Eime į lauką“, „Pakramsnokim“ ir kt.
Skaitant „Beatos virtuvę“ jautiesi tarsi būtum Beatos šeimos narys ar artimas draugas, kuris įsileidžiamas į virtuvę, su kuriuo dalinamasi kasdieniniais rūpesčiais, kuriam nebaisu pasirodyti pavargusiai ir prisipažinti, kad šiandien visai neturi ūpo gaminti. Ir priešingai – kuriam atskleidi saldžias artimųjų silpnybes, mažas paslaptis, parodai džiugiausias savo gyvenimo akimirkas ir jomis mielai daliniesi. Skamba šiek tiek patetiškai, bet knyga būtent tokia ir yra – jauki ir „naminė“. Tai šiek tiek (iš tiesų tai daug, labai daug) Beatos Nicholson gyvenimo būdo knyga. Ir nors nemanau, kad rašydama Beata sąmoningai taikėsi į jaunų mamų auditoriją, tačiau drįsčiau spėti, kad būtent tokiai auditorijai ši knyga turėtų labiausiai patikti – mes juk mėgstame knygose atrasti paraleles su savo gyvenimu, o šiai auditorijai to net ieškoti nereikia – akivaizdu (kas neseka Beatos Nicholson gyvenimo peripetijų – ji yra lietuvė žurnalistė, kadaise dažnai šmėžavusi lietuviškoje TV, ištekėjo už brito, augina du mažamečius vaikus, gyvena Londone). Telieka tik pasisemti entuziazmo ir geros nuotaikos, kuria trykšta autorė.
Negaliu Beatos knygos stiliaus nepalyginti su britiškuoju Oliveriu – panašu, labai panašu, ypač laimingos šeimos nuotraukos (turbūt tik biudžetai ir užkulisiuose dirbusios profesionalios viešųjų ryšių komandos kiekis skiriasi n-iolika kartų). Bet žinote ką? Oliverio knygą (kurią? O ar yra skirtumas?) perskaičiau – ir padėjau. O „Beatos virtuvę“ skaitinėju vėl ir vėl – ir vis kažką randu. Tiesiog norisi ir malonu knygą paimti ir vartyti. Tai ir vadinu gera knygos aura.
O, berods dar nieko neparašiau apie maisto gaminimą pagal Beatą. Taigi, receptai nesudėtingi, paprasti, įgudusios šeimininkės niekuo nenustebins, bet keletą idėjų pasiūlys. Neįgudusiai šeimininkei, kuriai keletą kartų per dieną reikia greitai ir neįmantriai pamaitinti visą šeimyną, o fantazijos virtuvėje trūksta – knyga tikras idėjų lobynas. Net jei nieko negaminsite „iš knygos“, o patieksite tradicinius savo šeimos patiekalus – nuotraukos ir aprašymai patys savaime įkvepia eiliniam žygiui į virtuvę. „Beatos virtuvė“ labai patinka ir mano dukrytei – skaitome knygą kartu, ir ji man vis išrenka, ką gaminsime. Visada tą patį. Plastiliną. Puslapis 175. Skanaus!
H. L. Oldie tęsia "Oikumenos" ciklą
kgedas
Garsusis Ukrainos fantastikos rašytojų duetas Henry Lion Oldie (Dmitrijus Gromovas ir Olegas Ladyženskis) dažniau žinomi kaip itin originalios (švelniai tariant) maginės fantastikos (ko vertas vien šedevras "Kalavijo kelias") ar alternatyviosios istorijos kūrėjai.Tačiau pastaraisiais metais Oldie maloniai stebina ir "kosminės operos" (vėlgi labai savotiškos) mėgėjus. 2006-2007 m. jie išleido trijų romanų ciklą, pavadintą "Oikumena".
Senovės graikai šitaip vadino apgyvendintą, pažįstamą pasaulio dalį, Oldie kūryboje tai žmonių (taip ir nesutikusių svetimųjų), apgyventa Visatos dalis. Daugybė pasaulėlių, vieni - likę barbarais (t.y. neįvaldę hipererdvės kelionių), kitų - susibūrusių į jau tūkstantmetį gyvuojančią Galaktikos Lygą.
Šiandien siūlome susipažinti su antra to paties ciklo trilogija, knyga - "Oikumenos vaikas". Lapkritį turėtų pasirodyti antroji dalis - "Oikumenos karalienė".
Šią ir kitas fantastikos naujienas (rusų kalba)visada rasite knygyne "Homo Sapiens" - čia galite rasti naujausių knygyno siūlomų leidinių sąrašą ir jų aprašymus.
Ceremonija
Ovidijus R.
Paskutiniu metu vis dažniau galima girdėti ne tik užsienio rašytojų, bet ir mūsų vertėjų balsus. Norėčiau tikėti, kad greit ir pas mus išauš tokia diena, kai šalia rašytojo ant knygos viršelio puikuosis ir vertėjo pavardė. Bent man tai labai palengvintų verstinių knygų pasirinkimą. Jau turiu kelias vertėjų pavardes, kurios man svarbesnės už rašytojų. Iš dalies dėl to, kad vertimo kokybė bus garantuota, iš dalies ir dėl to, kad bet kokio šlamšto nesiima versti. To mažo mano vertėjų būrio priekyje žygiuoja Violeta Tauragienė. Jau ne kartą garsiai esu pareiškęs, kad anksčiau ar vėliau perskaitysiu visus jos vertimus: pradedant dar neliestomis A. Camus „Užrašų knygelės“, baigiant I. Calvino „Nematomi miestai“ ir M. Yourcenar „Filosofinis akmuo“ bei dar krūvele, kurios nedetalizuosiu. Pradžia jau padaryta: į perskaitytųjų lentyną atgulė S. Beckett‘o trilogija, V. Woolf „Ponia Delovėj“, P. Duncker „Haliucinuojantis Foucault“, W. Faulkner „Triukšmas ir įniršis“, J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ ir abu lietuviškai pasirodę Cormac McCarthy romanai: „Laukinių arklių pakerėti“ ir „Kelias“.
Taigi, po kiek ilgokos įžangos – įspūdžiai apie paskutinį skaitytą Tauragienės vertimą, kuris dėl menkų atgarsių žiniasklaidoje, vos neprasprūdo pro mano akis. Kalbu apie 2009-ais lietuviškai išleistą Marmon Leslie Silko romaną „Ceremonija“ (Ceremony).
M. L. Silko (g. 1948) – JAV rašytoja, kurios gyslomis teka dalis indėniško kraujo, didžiausio dėmesio sulaukė 1977 m., kai buvo išspausdintas minėtas romanas. Ugnį pakurstė Lagūnos pueble, kuriam priklausė ir Silko, gyvenančios kitos rašytojos Paula Gunn Allen pareiškimas, kad Silko, nusižengdama genties papročiams romane atskleidė indėnų paslaptis.
Knygą galima apibūdinti taip: „apie indėnus suaugusiems“ arba „indėnai Amerikoje šiandien“. Čia Old Shatterhandas nelaksto po prerijas mojuodamas tomahauku, nevyksta genčių kovos, nerūkomas kalumetas, nelupami skalpai. Visa tai jau tapę indėniška-amerikoniška istorija, kurią šiandien mes daugiau įsivaizduojame nuotykingų įvykių fone, o ne rimtų kultūrinių, politinių, socialinių konfliktų verpete.
Silko „Ceremonijoje“ aprašo kiek naujesnę istoriją. Labiau pažįstamą ir europiečiams, ir dar gyviems amerikiečiams. Tajo per Antrąjį pasaulinį karą, bekovojant JAV pusėje, pateko į japonų nelaisvę. Po to sekė grįžimas,- tiesiai į veteranų ligoninę, kur labiau reikėjo gydyti sielą nei kūną, ir tik po to seka kelionė į gimtąjį Lagūnos pueblą, kuriame ne ką smagiau. Šventoje indėnams žemėje iškasta šachta, seni pažįstami ir namai pasikeitę, „ugninis vanduo“ vis giliau leidžia šaknis į indėniškąsias galvas, o blogiausia, kad Tajo – mišrūnas, indėnės ir baltaodžio vaikas, todėl niekinamas tiek raudonodžių, tiek atgrasus baltiesiems.
Karas leido indėnams kurį laiką pabūti lygiais su baltaodžiais, tikrais Amerikos piliečiais („Taigi kartą gyveno tokie indėnai. Jie apsivilko uniformas, nusikirpo plaukus. Išėjo į didį karą. <…> Ir tie indėnai krušo baltaodes <…> Jie buvo generolo Makartūro vyrukai <…> Jie gavo tuos pačius medalius už drąsą, tą pačią vėliavą virš karsto. <…> Jie buvo gerbiami“). Bet „karas baigėsi, uniformai atėjo galas“. Viskas grįžo į senas vėžes: parduotuvėje indėnus aptarnauja paskutinius, pardavėja duodama grąžą žiūri, kad tik neprisiliestų indėno rankos, už rezervacijos ribų juos išnaudoja darbdaviai. O indėnai sėdi baruose, laka alų, lėbauja ir prunkščia dalindamiesi praeito gyvenimo linksmybėmis. Tajo, nors ir pats nevengia pilti alų į gerklę, bet dažniau sėdi žiūrėdamas į vieną tašką, „kad prastumtų laiką, kad laikas kaip nors baigtųsi“, jis verkia, pyksta, serga, nes mato daugiau už tikruosius, grynakraujus. O bandymas atverti bičiuliams akis virsta kivirčais, užgauliojimais dėl jo motinos ir psichinės būsenos. Tajo ieško sielos ramybės, kol galop ryžtasi indėniškai ceremonijai…
Silko rašo iš širdies. Akivaizdu, kad raidėse išlietos širdies žaizdos, o ne pramanyta, pritempta istorija. Tai persiduoda skaitytojui. Istorija emociškai labai paveik. Vietomis gerkle kilo gumulas, vietomis pyktis ir gėda dėl savo baltaodiškumo, dėl bejėgiškumo pakeisti istoriją.
Ne tik siužetas, bet ir žodynas, besikeičiančios pasakojimo perspektyvos , vidiniai monologai “subalansuoti” vyresniam skaitytojui. Tekstas turtingas, proza persipina su poezija. Mitologiniai motyvai aprašomą laikmetį įsupa į mistišką apklotą, kuriame indėnų legendos ir seni pasakojimai puikiai papildo gyvus veikėjų charakterius, mintis, vizijas.
Aktuali knyga, kurioje keliamos problemos, matyt, kartosis iš kartos į kartą, nes ir autorė knygos pabaigoje išmintingos senolės lūpomis sako: „Man atrodo, kad jau esu girdėjusi tas istorijas anksčiau… vienintelis skirtumas – vardai kitaip skambėjo.“
Nelaimingos emigrantų istorijos
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Anglijoje gyvenanti lietuvė draugė, pripratusi prie didmiesčio kultūros ir apskritai kultūros, viešėjo Airijos provincijoje ir grįžusi baisėjosi: „ėjau gatve, eidama nekalbėjau nei angliškai nei lietuviškai, ir iš nepažįstamų merginų sulaukiau „komplimento“: „ko čia žiūri, žertva“. Toks nutikimas skambėtų egzotiškai iki perskaitant „Airija: tolima artima sala“. Perskaičius – net nematau kuo stebėtis (baisėtis) – norma, ir tiek. Parekomenduosiu draugei knygą.
Jaunas pažįstamas vaikinukas, prieš dvejus metus išvažiavęs į Airiją porai mėnesių (dar negrįžo), jau po kelių savaičių entuziastingai (iš tiesų tai beveik pagautas euforijos) pasakojo, kokia tai nuostabi šalis – už vienos dienos uždarbį gali nusipirkti naujus „Nike“ „kedus“! Šypsojomės – štai koks tas neapsiplunksnavusio jaunuolio gerovės matas – „Nike“ sportiniai bateliai. Vai vai vai, kur žiūri tėvai, mokykla ir t.t.. Ir kai knygoje „Airija: tolima artima sala“ perskaičiau „Moterys per dieną čia užsidirba firminiams „Nike“ sportbačiams, gamintojo parduotuvėje Kilarnyje vidutiniškai kainuojantiems penkiasdešimt eurų <...>“, supratau, kad čia rimta. Paprastas, aiškus, visiems suprantamas mato vienetas. Tai jums ne koks mistinis mėsainio indeksas. Tai – „kedai“, firminiai, „Nike“.
Įvairūs šaltiniai skelbia, kad Airijoje gyvena ir dirba per du šimtus tūkstančių lietuvių – tad tokių ir panašių istorijų turbūt tekę girdėti ne vienam, o ir pažįstamų, giminių ir draugų „ten“ turime kiekvienas. Bet vis dėlto – kai kurie knygoje aprašyti emigrantų gyvenimo aspektai tebestebina. Gal seniai buvau mažuose Lietuvos miesteliuose – gal ten „paatostogavusi“ keletą savaičių išgirsčiau analogiškas istorijas? Gal pakaktų ir pavaikščioti „statistinio miestiečio lietuvio“ ta pačia blogiausia prasme maršrutais, ir narkotikai, tuščios apkalbos ir gyvenimas šia diena, laikant visus aplinkinius kvaileliais – pasirodytų įprastas? Knygos autorė – buvusi profesionali žurnalistė, dviejų Lietuvoje likusių vaikų mama, pastaruosius kelerius metus dirbo Airijoje įvairius– valytojos, namų tvarkytojos, sumuštinių gamintojos, administratorės ir kitus darbus, ir savo „nuotykius“ aprašė knygoje. Knygos turinys aiškios formos neturi, ir peržvelgęs turinį negali suprasti, apie ką bus rašoma – tai tiesiog chronologine tvarka užfiksuoti ir su istoriniais lyriniais nukrypimais aprašyti svarbesni autorės gyvenimo Airijoje epizodai. Skelbiama, kad visos istorijos – tikros ir neišgalvotos, tik vardai pakeisti – bet kam tai rūpi. Visgi iki galo taip ir neaišku – ar tai autorės dienoraštis? Ar tai ironiškas dažnai į muilo operą panašios emigrantų kasdienybės fiksavimas? Tebūnie, tai irgi tam tikras stilius. Tik kam tada tie periodiškai išsakomi priekaištai Lietuvos valdžiai, darbdaviams ir visiems žmonėms ir pavirkavimas apie tai, kaip niekas neįsivaizduoja, kaip Airijoje sunku ir kiek kainuoja tie namo siunčiami eurai? Skaitant ir taip aišku, kad ne pyragai tas eilinių emigrantų gyvenimas. O didaktiniai pasvarstymai tarsi verčia pasijusti kaltu.
E. Davainė sako, kad jos knyga skirta emigravusiems į Airiją ir besiruošiantiems emigruoti. Taip greičiausiai ir yra. Nes perskaičiuos knygą nesijaučiu nei praturtėjus dvasiškai, nei kažką naujo sužinojusi apie Airiją. Ir apskritai jau nebepamenu, apie ką ta knyga, kokia pagrindinė jos skleidžiama žinia. Autorė lyg ir bando užčiuopti emigrantų vienišumo ir namų ilgesio gaidas, tačiau jos padrikos ir labai greitai pranyksta finansiniame fone. Toks ir liko įspūdis – padrikas. Ir dar galvoju, kad labai nesąžininga buvo knygyne E. Davainės „Airija: tolima artima sala“ padėti šalia A. Užkalnio Anglijos, nes pirmajai iki pastarosios dar kokie septyni šviesmečiai.
Atkreipėte dėmesį – kaip kadaise kulinarinių knygų, lietuviškų „žvaigždžių“ biografijų, taip ir emigrantų, arba tiesiog užsienyje gyvenančių lietuvių parašytų knygų apie gyvenimą svetur ima daugėti. Laukime tęsinio.
Millennium II
Ovidijus R.
Apie knygą: Stieg Larsson – Mergina, kuri žaidė su ugnimiLeidykla: Obuolys (2010)
ISBN: 9786094031540
Vertė: Raimonda Jonkutė
Puslapių skaičius: 688
Tas reikalas su naujuoju Salander globėju, mėgstančiu sadistiškus sekso žaidimėlius, taip ir liko nebaigtas „Merginoje su drakono tatuiruote“. Prie asmeninių Salander vs.globėjas problemų pridedamas naujas žurnalo „Millennium“ tyrimas apie sekso vergijos tinklą Švedijoje. Galop abi šios temos susipina į vieną ir virsta triguba žmogžudyste, kurioje esantys pagrindiniai įkalčiai rodo į Salander.
Tiek to siužeto verta atskleisti, nes visgi – čia kriminalinis trileris. Keista, bet, mano kuklia nuomone, antroji dalis perspjovė pirmąją. Greičiausiai todėl, kad čia visas veiksmas sukasi apie Lisbetą Salander ir jos praeitį. Pirmojoje dalyje gavome menką dozę informacijos apie genialios ir keistos merginos praeitį, o čia jos nors vežimu vežk. Apie jos tėvą, kurį Lisbeta privalėjo nubausti. Apie motiną, kuri ilgus metus praleido neįgaliųjų pensionate, kol galop išėjo Anapilin. Apie Tą Baisųjį Dalyką, kuris įvyko paauglystėje ir po kurio sekė keli metai įkalinimo psichikos klinikoje. Ir net sužinome, kad Lisbeta turi seserį dvynę, kuri neabejotinai kažkada turėjo suvaidinti ne šalutinį vaidmenį vienoje iš dešimties knygų. Apie merginos pomėgius, seksualinius potyrius ir pokrypius.
Apskritai apie seksą šioje knygoje nesidrovima papilstyti kartais net daugiau, nei saikingai. Ne kartą pagavau save gromuliuojantį mintį, kad jei Larssono knygomis paauglės susižavės kaip vampyrų meilės pasakomis, tai netrukus pasaulyje akivaizdžiai padaugės biseksualių, tatuiruotų, auskaruotų panelių, kurios ne tik kompiuteriais šnipinės visus aplinkinius, bet ir nevengs fiziškai nubausti nepatikusius asmenis.
Taigi, turime dar vieną knygą, kurios veik visi veikėjai pasirinkę tokį gyvenimo stilių, kuris „greičiausiai ne prie širdies provincijos krikščionių namų šeimininkių sąjungai“. Tai knygose labiausiai veža: nestandartiniai veikėjai ir nenuobodūs tipažai kasdienybėje. Gi statistiškai pažaidus su knygos puslapiais pamatai, kad ta, viršelio anotacijoje minėta, situacija, kai randamas Lisbetos globėjo lavonas, pasiekiama tik įveikus tris šimtus knygos puslapių. O skaitai lengvai ir su pasimėgavimu nuo pagrindinės linijos nutolusius plepalus: kokius daiktus perka iš Ikea, kaip bando suvokti Ferma teoremą, kaip žurnalistai ruošia teminį numerį, kas su kuo, kaip ir kodėl miega, kaip Lisbeta treniravosi pas neišgalvotą personažą – boksininką Paolo Roberto ir t.t.
Beje, po knygų skaitymo žiūrint ekranizacijas supratau, kodėl jos taip vidutiniškai įvertintos. Nors trukmė viršija dvi valandas, visgi į jas nesutelpa daugybė aprašytų scenų, švediškos pavardės ir neišsamus perėjimas nuo vieno prie kito, neskaičiusiam kelia nesuvokimą „kas yra kas“ ir palieka padriko, nemotyvuotų veiksmų filmo įspūdį. Ir, tiesą sakant, abejoju, kad pačiam Fincheriui, kuriančiam holivudinę versiją pavyks geriau. Bet iki to dar pagyvensim ir palauksim trečiosios „Millennium“ dalies lietuviškai.
MIllennium I
Ovidijus R.
Apie knygą: Stieg Larsson – Mergina su drakono tatuiruote
Leidykla: Obuolys (2010)
ISBN: 9955734574
Vertė: Raimonda Jonkutė
Puslapių skaičius: 576
Tokie viršelio papuošimai kaip “unikalus literatūrinės sėkmės tiek tarp kritikų, tiek tarp skaitytojų pavyzdys“, „užkariavo visus įmanomus bestselerių sąrašus“, „knygų leidybos sensacija“, „atversite knygą, atgal kelio nebus“ ir panašiai labiau atgraso nei traukia. Toks pakvėpinimas primena „Da Vinčio kodo“ šleifą ir jau nebesitiki, kad į rankas papuls kažkas tikrai unikalaus. Tad švedo Stieg‘o Larsson‘o romaną „Mergina su drakono tatuiruote“ pradėjau šiek tiek su išankstiniu nusistatymu, kuris greit dingo.
Ne, romanas nepasirodė unikumas literatūrine prasme, tačiau čia nebuvo nieko nesakančių pastraipų, kurias tokio žanro kūriniuose dažnai galima praleisti. Čia pagrindiniu smuiku griežia siužeto vingiai, o ir tie mąstančiam skaitytojui turėtų būti dažnai nuspėjami. Visgi, tenka pripažinti – Larssonas puikiai valdo žurnalisto-pasakotojo plunksną. Jo analitinis, išsamiai žurnalistinis stilius šiam romanui ypač tinka ir skaitytoją taip įtraukia, kad neleidžia abejoti sekamos istorijos ir jos veikėjų gyvumu. Net užvertęs paskutinį knygos puslapį gerą valandą naršiau internete netikėdamas, kad Larssono sukurpta istorija neturi nieko bendro su realiais faktais.
Romano žanras gana keistas. Toks detektyvo ir trilerio hibridas, tad laikykim jį kriminaliniu trileriu. Pagrindinė veiksmo linija sukasi apie žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto pastangas tiriant prieš 40 metų įvykdytą jaunos merginos žmogžudystę, o pirmoji ir paskutinioji dalis aprašo jau visai kitą Bliumkvisto konfliktą. Knygai populiarumo priduoda spalvingi, netradiciniai veikėjai: tatuiruota, auskaruota hakerė Lisabeta Salander; laikraščio redaktorė, gyvenanti tai su savo vyru, tai su kitu; iškrypėlis, nevengiantis sadizmo, advokatas; tarptautinio koncerno savininkas, užsiimantis nešvariais reikalais; turčius, nenurimstantis dėl prieš keliasdešimt metų įvykusios nelaimės.
Larssonas dviračio neišradėja, o tobulai supina į vieną keletą plačiai auditorijai paklausių temų: kriminalinės istorijos tyrimas, paslaptingi siuntiniai, religinės – ritualinės žmogžudystės, asmens duomenų vagystės, privataus gyvenimo ir darbinės veiklos šnipinėjimas, įsilaužimas į kompiuterius, žurnalistinio darbo užkulisiai, teisinės peripetijos, gyvenimas kalėjime, meilės trikampių įdomybės. Ir visą tai apipila šaltu skandinavišku padažu, kuris suteikia išskirtinai patrauklų patiekalą, galintį konkuruoti su Agatha Christie, Dorothy L. Sayers (liūdna, kad iki šiol lietuviškai jos galima rasti tik vieną romaną) ar John Grisham.
Lietuviškasis romano pavadinimas “Mergina su drakono tatuiruote” yra pasiskolintas iš romano angliškojo vertimo „The Girl with the Dragon Tattoo“. Originalus knygos pavadinimas „ Män som hatar kvinnor (“Men who hate women”) reiškia „Vyrai, nekenčiantys moterų“ ir tikrai tinkamiau atspindi turinį. Tai pirmoji trilogijos „Millennium“ dalis, Švedijoje išleista 2005 m. (tad dar visai šviežia!) po rašytojo mirties.
Pats autorius, darboholikas (sako, kad mirė prie rašomojo stalo nuo infarkto) ir užkietėjęs rūkorius (sutraukdavo po tris pakelius per dieną) „Millennium“ leidimo nesulaukė, o pasaulis jo palikimo aukso gyslą pasigavo: knygų perkamumas milžiniškas, išversta jau veik į 40 kalbų, krūva kriminalinės literatūros premijų, Švedijoje pernai susukti trys pilnametražiniai filmai pagal kiekvieną trilogijos dalį, šiemet pasirodė ir televizijai skirtas serialas, o Holivudas skelbia apie 2012 m. pasirodysiančią ekranizaciją, kurią turėtų režisuoti David Fincher. Leidėjai skelbia, kad Larsson‘o kompiuteryje rasta daugiau negu pusė nebaigtos ketvirtosios dalies teksto, taip pat penktosios ir šeštosios dalies apmatai, tad tikėtina, kad suderinus su paveldėtojais žurnalisto Mikaelio Bliumkvisto (jau vadinamo Kalio Bliumkvisto analogu suaugusiems) ir hakerės Lisabetos Salander nuotykiai bus tęsiami kito autoriaus ranka.
Bus kaip bus, o mums lieka tikėtis, kad po „Merginos su drakono tatuiruote“ netrukus seks ir likę tęsiniai „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“, nes troškimas toliau pagyventi su pamėgtais personažais kasdien tik didėja.
Kaip grožis sušildo sielą
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .