Apie Herą ir Leandrą
Ovidijus R.
Apie knygą: Milorad Pavič – Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir LeandrąLeidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2006)
ISBN: 9986394309
Vertė: Laima Masytė
Puslapių skaičius: 127
Vidinė vėjo pusė ta, kuri lieka sausa vėjui pučiant per lietų.
Vienas iš pigių pranašų
Kaip ir buvo galima tikėtis, įveikus visų išliaupsintąjį „Chazarų žodyną“, kitos Milorado Pavičiaus knygos, matyt, lieka tūnoti šešėlyje. Bent taip pasakyčiau apie pirmąjį lietuviškai išverstą serbo romaną „Vidinė vėjo pusė, arba romanas apie Herą ir Leandrą“, ir negalėčiau taip atsiliepti apie „Antrąjį kūną“, kuris ir po „žodyno“ savo vertę išlaikė. Ir nežinia, ar tai dėl skaitymo sekos, ar dėl kitų dalykų, bet „Vidinė vėjo pusė“ stovi šios trijulės gale.
Ir „Vidinėje vėjo pusėje“ Pavičius bando skaitytoją nustebinti, pateikdamas interaktyvų skaitymo būdą – knygą galima skaityti iš kurios nori pusės, nes jos herojai ir istorijos pabaiga, kuri metaforiškai sujungia skirtingų laikmečių skirtingus pasakojimų veikėjus, laukia ne knygos pabaigoje, o jos viduryje. Tereikia skaitytojui pasirinkti, iš kurios pusės pradėti, ar pradėtą pusę pabaigti, ar po skyriaus knygą apversti, kaip dariau aš.
Romanas pasakoja apie Herą (iš vienos pusės) ir Leandrą (iš kitos pusės). Hera, iš tikro Heronėja, – chemijos studentė, gyvenanti dvidešimtajame amžiuje ir uždarbiaujanti iš prancūzų kalbos pamokų atsiliekantiems mokiniams. Leandras, iš tikro Radačas ir Milkas, – genialus statybininkas iš septynioliktojo amžiaus. Ir jie abu, sekdami graikų mitu apie Herą ir Leandrą, keliauja vienas pas kitą. Tik – ne per vandenis, o – laiku.
Pasakoti daugiau apie siužetą neverta, nes jis, kaip visada pas Pavičių, slystantis tarp pirštų, balansuojantis tarp realybės ir sapnų, pasakų ir istorinių faktų, kupinas magijos ir simbolių.
Nėra šis romanas prastas: ir čia rašytojas demonstruoja savitą žodžio ir pasakojimo stiliaus valdymą; į vieną maišo įtikinamą ir pramaną; atiduoda savo herojus į dievo – Heros ir Leandro mito, kuris, pasirodo, nėra jau toks paprastas, gniaužtus. Bet čia nebejauti jau tų fantasmagoriškų burtų srauto, kuris sklido iš puslapių zeigiojant „Chazarų žodyną“ ar „Antrąjį kūną“. Pavičius čia atrodo vidutiniška savo paties kopija.
Autorius darosi ne tik nuspėjamas, bet ir vis menkesnį įspūdį daro jau matytas ir anksčiau taip burtus skleidęs vaizduotės, įtaigumo ir žodžio magijos mišinys. Jau norėjosi iš autoriaus kažko naujo ir nebestebina, pavyzdžiui, tokie užrašymai:
„Egzistuoja skirtingos meilės. Vienas galima pasmeigti tik šakute, kitos valgomos tik rankomis kaip austrės, kai kurias reikia peiliu pjauti, antraip užspringsi, o dar kitos yra tokios skystos, kad gelbsti tik šaukštas. Arba vėlgi skinamos kaip obuolys, kurį suvalgė Adomas.“
„Tačiau įsidėmėk: raštingas žiūri į knygą, mokytas žiūri į išmintingą, o išmintingas žiūri į dangų arba į sijoną, o tai gali ir neraštingas…“
„Nors mergina buvo daili, turėjo gulbės kaklą ir vienoje jos akyje spindėjo diena, o kitoje – naktis, ji buvo vieniša.“
Ir pabaigai, matyt, reiktų paantrinti šiai romano citatai: „Daiktai, atrodantys neįtikėtinai, paslaptingai ir fantastiškai, tokia savo apgaulinga išore slepia pačius įprasčiausius dalykus.“, kuri puikiai tinka apibūdinti „Vidinei vėjo pusei“.
Djačenkų "Metamorfozės"
kgedas
"Homo Sapiens" knygyne jau galima įsigyti trečiąją Sergejaus ir Marinos Djačenkų ciklo "Metamorfozės" dalį - romaną "Migrantas, arba Brevi Finietur".
Ši knyga populiariausio rusų fantastikos žurnalo "Mir fantastiki" pernai buvo pripažinta "Metų knyga".
Djačenkos - vieni žymiausių ir žinomiausių ukrainiečių fantastikos rašytojų, labiausiai pagarsėjusių savo maginės fantastikos ir "miesto fantasy" žanro kūriniais.
Aukščiau minėtą ciklą dar sudaro romanai - "Vita Nostra" (2007 m. šią knygą geriausia pripažino Ukrainos, o 2008 m. - ir Rusijos fantastikos mėgėjai) ir "Skaitmeninis, arba Brevis est".
Andrius Užkalnis - Prijaukintoji Anglija
Justinas Žilinskas
Apie knygą:Andrius Užkalnis – Prijauktintoji Anglija
Leidykla: Baltos Lankos (201
0)ISBN: 9789955234142Puslapių skaičius: 230
Apdeitinta Anglija
Į Lietuvos perkamiausių autorių gretas prieš metus įsiveržęs Andrius Užkalnis gali erzinti (ypač karštligiškais komentarais „Lietuvos ryte“), gali nepatikti, bet vieną dalyką privalu pripažinti: jo darbštumo galima tik pavydėti ir mokytis. Išleido knygą – serija pristatymų, pervažiavimas per visą Lietuvą, interviu į kairę ir į dešinę (na, ir kas, kad dalį – pasirašė pats). Kitaip tariant, tai žmogus, kuris pats kuriasi save. Sakyčiau laissez faire epochos idealas, nors daug kam jis pirmiausia kažkoks enfant terrible. „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ – buvo puiki knyga, „Kelionių istorijos“ – nors didesnė dalis skaityta žurnale „Istorijos“ – taip pat labai svaigi. Gi dabar – trečioji „Prijaukintoji Anglija“. Trys knygos per metus. Ar tai daug? Velniškai daug. O kur dar minėtieji komentarai, tinklaraštis, nesibaigiančios batalijos su Artūru Raču? Darosi įdomu – kiek gi Andriaus Užkalnio para turi valandų? Bet grįžkime prie trečiojo opuso.
O ten – tai, kuo autorių, net galbūt ne visada perskaitę pirmąją knygą, kaltino literatūros kritikai (dar vieni iš Užkalnio esamų ar įsivaizduojamų priešų). Ajajai, popmechanikas Užkalnis išsirinko tikslinę grupę – emigrantus, todėl jo knygą visi perka, todėl kultūringos knygos vėl nustumtos į paribį… Nors tai mažai ką turėjo bendro su pirmosios knygos turiniu, kuri tikrai buvo daug platesnio požiūrio publicistinė antropologija nei vadovėlis emigrantams. O štai antroji „Anglija“ būtent tuo ir tapo, vadovu emigrantams. Ir, tiesą sakant, tuo mane ir nuvylė. Gal dėl to, kad emigruoti nesiruošiu? Ir gal dėl to, kad ji man galutinai nuvainikavo Angliją, apie kurią vis dėlto labiau turėjau „viktorianistinį“ požiūrį. Bet iš tiesų, mano požiūriu, antroji „Anglija“ verta premijos už emigracijos stabdymą, kadangi visoje knygoje beveik ištisinis akcentas apie tai, kuo Anglija lietuviui… bloga. Blogas aptarnavimas, blogas oras, grėbliai, ant kurių neverta lipti, humoras, kurio vis tiek iki galo nesuprasite ir t.t. O gal tai atspindi autoriaus planus grįžti į Lietuvą? Net nustebau knygos pabaigoje radęs pastebėjimus, kad lietuvis, grįžęs iš Anglijos, pasidaro reiklesnis savo valdininkams ir viršininkėliams, nors Anglijos valdininkai, pardavėjai, medicinos sistema ir visa kita vienodai stipriai išdėti į šuns dienas.
Taigi, pirmoji mano rekomendacija būtų tokia: jeigu neskaitėte pirmosios „Anglijos“, nepradėkite nuo antrosios, pradėkite nuo pirmosios. Nes jeigu pirmoji buvo solidi, apgalvota, išmąstyta ir išjausta vientisa studija, tai antroji nėra savarankiškas kūrinys, tai yra pirmosios knygos service pack‘as, ir tas antrosios fragmentiškumas, tikslingumas ir iš to kylantis netgi savotiškas nuobodumas man kliūva. Negaliu pasakyti, kad Andriaus Užkalnio plunksna ar dantys atšipo, kad jo pastabumas sumažėjo, kad samprotavimai tapo ne tokie įdomūs, bet aptartos temos matyt nepataikė į mano domėjimosi kertelę. Man tikrai būtų buvę įdomiau sužinoti ne tik tai, kodėl lietuviui neverta ginčytis su anglų policininku, o tai, kaip patys anglai žiūri į savo policiją. Skyrelis apie anglų pomėgį bjaurasčiai, galima sakyti, išplėstas pirmosios knygos skyriaus perpasakojimas iš naujo su kitais pavyzdžiais ir kitais vardais. Bene labiausiai man patikęs skyrius – tai apie tai, kas laukia Anglijos („Šalį kamuoja krizė, bet darbo užteks visiems“) ir apie vaikus Anglijos mokyklose (Siaubas!..). Ir, beje, labai nepritariu sprendimui smarkiai mažinti išnašų. Nors Andrius Užkalnis ir šaiposi iš rašytojo misijos („byloti“), bet, kaip neretai nutinka, ir pats buvo ją pradėjęs. Ir, mano manymu, drąsiai galėjo tęsti – pirmosios knygos išnašose šalia to, kas lyg ir turėtų būti aišku (kaip, pvz., „Žvėrynas“ vilniečiui) aš rasdavau ir tokių įdomybių kaip rusų k. žodžio „vokzal“ kilmė, ir dar daug ko. Šįsyk gi man jų pritrūko, nors antroji, iš serijos „nesakysiu kas, nors tai buvo drambliukas“, leido garsiai nusikvatoti.
Tiesa, labai mielos knygą iliustruojančios autoriaus nuotraukos, atskleidžiantis internetininkams ir taip žinomą tiesą, kad šalia plunksnos Andrius Užkalnis taip pat nevengia fotoaparato.
Pabaigai – pora patikusių citatų. „Mes, lietuviai… jei kas nors neatitinka tikrovės, reaguojame sunkiai bei skausmingai: jei parašyta, kad pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, prašom parodyti pelėsius ir kerpes, antraip mums tos pilies nereikia. (p. 138), „Amerikoje panašiai žmonės iš bet kurios Centrinės arba Pietų Amerikos dalies dažnai vadinami „meksikiečiais“ (žinoma, tai netrukdo reikalauti, kad jie visi „kraustytųsi atgal, iš kur atvykę, - į Puero Riką“) (p. 186). Ir klausimas – ar tikrai Chalapos paprikos angliškai vadinamos „jalapeño“? O gal visgi – ispaniškai? ;)
Publicizuotas emigranto vadovas
Robertas Petrauskas - Trečiojo Reicho triumfas
Justinas Žilinskas
ISBN: 9789986167983
Puslapių skaičius: 672
Manau, kad ne į vienus namus „rogėmis ledu atveš Kalėdos“, kaip dainavo Marijus Mikutavičius, šią knygą. Kiek teko sužinoti, nežiūrint baisios kainos (83 Lt), pirmasis tiražas (5000) jau beveik išpirktas. Ir čia – be skandalų, be didelės ar labiau pastebimos reklamos. Nors skandalo lyg ir norėta? Ar ne jo tikslu pristatymo aprašymuose leidyklos atstovai pavirkavo, kad bijo nukentėti nuo svastikos, kuri regėti ant viršelio (o jame – Luftwaffe kareivio šalmo fragmentas). Bet jeigu jau taip bijota – tai ko gi nepasirinktas neutralesnis variantas? Ir dar pavadinta taip „Trečiojo Reicho triumfas“. Tai gal norite šlovinti tą Trečiąjį Reichą, a? Bet paguosiu leidyklą: pirmiausia, svastiką naudoti istoriniais ir mokymo tikslais leidžiama, o čia – kaip tik tas atvejis. Antra, nešlovina ši knyga Trečiojo Reicho, tik... Bet gal apie tai vėliau.
Taigi, tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga, iš numatytos knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Parašyta – štai čia jau didelis netikėtumas – labiausiai visuomenei žinomo kaip sporto komentatorius, bet pagal išsilavinimą - istoriko Roberto Petrausko. Neabejoju, kad daugeliui besidominčių istorija pirmiausia autoriaus asmenybė turėjo kelti šiokį tokį skepsį. Kaip kažkada man pasakė Vytaras Radzevičius, kai gyriau jo kadais redaguotą ir puikų žurnalą „Istorijos“ ir stebėjausi, kad jis – sporto komentatorius: „na taip, visi taip mano – kur sportininkas, ten – debilas...“ Puiku, vulgarioji nuomonė ir dar kartą nepasiteisino!
Nes knyga tikrai labai gera. Žinoma, tai nėra giluminis veikalas apie Antrąjį pasaulinį karą, bet tai yra gera Antrojo pasaulinio karo apžvalga. Kitaip tariant, tai yra puikus istorinės publicistikos pavyzdys, kokio Lietuvoje labai trūko (viena iš malonių išimčių – Gedimino Kulikausko istoriniai straipsniai žurnale „Verslo klasė“). Toks stilius itin mėgstamas užsieniečių (štai prieš metus lietuviškai pasirodė istoriniu publicistiniu stiliumi rašančio britų autoriaus Simono Sebago Montefiore knyga „Stalino jaunystė“), panašiai rašo ir Normanas Daviesas, ir kiti, kurie nesistengia paskandinti skaitytojo faktų ir šaltinių lavinoje, o pasakoja istoriją.
Robertas Petrauskas istoriją pasakoja puikiai – įkvėptai, įtraukiančiai, sklandžiai. Skaičiai, pavadinimai, pavardės – yra, bet jie skaitymo neapsunkina. Puslapiais leki panašiai kaip Guderiano tankai Prancūzijos kloniais, o pasižadėjus, kad „po šio skyriaus einu ką nors nuveikti naudingo“, pažadą prisimeni kito skyriaus viduryje. Autorius susikoncentravęs į platų kadrą – tuo knyga kiek primena itin įdomų dokumentinį filmą „Apocalypse“, todėl šalia karinių operacijų detalių daug bendro pobūdžio žinių apie tarptautinę padėtį, pusių motyvus, argumentus, nuomones ir nuotaikas. Tai dar labiau leidžia įsijausti. Autorius kruopščiai siekia objektyvumo – nusikaltimai ir nusižengimai nelieka nesuskaičiuoti nei vienoje pusėje. Be to, nors ir pagrindinis veikėjas, žinoma, Hitleris ir jo generolai, tačiau solidi dalis skirta ir gudriajam jo sąjungininkui iki 1941 m. – Stalinui. Tad labai džiugu, kad daug dėmesio skiriama Suomijos Talvisotai*, ar šiurpiam tarp dviejų girnapusių atsidūrusios Lenkijos likimui. Ir paveikslas veriasi niūrus – žinoma, Hitleris ir jo generolai planavo genialias karines operacijas, bet kiek daug jiems padėjo Sąjungininkų nesusikalbėjimas, nenoras aukoti savų interesų, ir pavėluotas supratimas, kad susidūrė su kokybiškai nauju priešu. Dažnai būna, kad autoriai savo knygose vis dėlto norom ar nenorom „kariauja“ už kurią nors pusę, šioje – vargu bau. Su vienodu susižavėjimu piešiamos neįtikėtinos vokiečių pergalės Prancūzijoj, ir Diunkerko evakuavimo operacija. Ir su vienodu liūdesiu pasakojama apie žiaurybes.
Mano, kaip paprasto skaitytojo, manymu, knyga neturi jokių rimtesnių minusų. Antros dalies lauksiu neabejotinai, jau ir baigdamas pirmą erzinausi, kodėl nenukeliauta iki „Barbarosos“? Kodėl negalima buvo dar apimti „Britanijos mūšio“? Tiesa, atsakymą sau susiradau: „Britanijos mūšis“ – jau ne Reicho triumfas, o pirmas signalas, kad Reicho karo mašina – ne visagalė. Tačiau kelis dalykus, ko man dar norėtųsi tokioje knygoje, vis dėlto išsakysiu. Pirmiausia, dėl „the big picture“ – tai, žinoma, labai smagu. Tas didingumas, tas galingumas, tos divizijos, armijos ir įtvirtinimų pralaužos. Bet kartais man norėjosi tokio didesnio suasmeninimo arba istorijos papasakojimo paprasto žmogaus akimis, kaip mėgsta Normanas Daviesas savo knygose. Tarpe didingo teksto atsiranda puslapio dydžio autentiškas liudijimas, grąžinantis iš abstrakčių didingų skaičių į žiaurios asmeninės patirties laukus. Vietomis to yra, bet visgi – norėtųsi daugiau. Kad kartais nebūtų to jausmo, jog tik viena mirtis – tragedija, o milijonai – statistika (beje, ačiū, kad išsiaiškintas citatos autorius). Ir, antra, gal kiek daugiau atlaidumo Sąjungininkams. Taip, jie pažeidė Norvegijos neutralitetą minuodami vandenis, nors Niurnberge buvo teisiamas tik E. Raederis, ir H. Osteris gal ir buvo formaliai išdavikas, bet kiek gyvybių būtų išgelbėta, jeigu jo išdavystė būtų atnešusi geresnius rezultatus? Gražu siekti objektyvumo, bet vis dėlto Temidės svarstyklėse viena lėkštė nusveria.
Kai kalbėjomės apie dar neskaitytą knygą, draugas istorikas paklausė: „bet įdomu, ar sužinosi ką nors naujo?“ Tiesą sakant, spėju, kad jis, istorikas, beveik nieko naujo nesužinos. Aš, tik kaip epizodiškai besidomintis istorija, bendrą paveikslą galvoje turėjau, bet čia radau kai kurių labai įdomių detalių (kad ir apie Belgijos Eben-Emaelio forto paėmimą arba Skandinavijos kampaniją – ypač atkaklų norvegų pasipriešinimą, apie Europos monarchų, įskaitant ir senojo Vokietijos kaizerio, poziciją Hitlerio atžvilgiu). Taigi, bent jau paprasto skaitytojo atsakymas į šį klausimą – taip, sužinojau. Ir, taip, kitiems siūlau pasidomėti. Nors... Po tokių knygų lieka mažai tikėjimo, kad jeigu Lietuva eilinį kartą taptų agresijos auka, kas nors padėtų ją apginti – juk negynė ir daug didesnių, daug svarbesnių, daug artimesnių. Kita vertus, tikėkime, kad didžiųjų pasaulinių karų epocha jau praėjo. Ir laukime antros knygos. O paskui ir antros serijos – apie Antrą pasaulinį karą ne Europoje.
* - guglas jums pasakys, kas tai J
Utopija
Ovidijus R.
Apie knygą: Tomas Moras – UtopijaLeidykla: Vaga (2010)
ISBN: 9785415021802
Vertė: Leonas Valkūnas
Puslapių skaičius: 208
“Ar gali būti didesnis turtas, kaip be jokių rūpesčių linksmas ir ramus gyvenimas?”
Thomas More “Utopija”
Kapstant po atmintį, beieškant Tomo Moro (Thomas More, 1478-1535) ir jo „Utopijos“, randu kažkokius likučius iš mokyklos laikų ir tų akimirkų, kai fantastiniai romanai, tokie kaip G. Orwello „1984“ ar R. Bradbury „451 Farenheito“, savyje talpino aprašymus, kuriuose buvo minimas ir More‘as. Ne taip seniai lietuviškai pasirodė dar du tos pačios kategorijos svarbūs kūriniai: J. Zamiatino „Mes“ ir A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“, o besidomintiems rekomenduočiau ir J. Melniko “Tolima erdvė”. Žinoma, visa tai antiutopijos, įvilktos į puikų grožinės literatūros rūbą. Tuo tarpu iš Moro „Utopijos“ nereikia tikėtis nieko panašaus (o paauglystėje tikrai maniau, kad tai turėtų būti kažkas panašaus į „Guliverio keliones”) – tai rimtas veikalas, švelniai tariant, būtinas kiekvienam Lietuvos politikieriui, socialistui ir rekomenduotinas kiekvienam, mėgstančiam juos pakritikuoti, o, jei be juokų, tai yra stebinantis ne savo apimtimi (viso tik vos virš pusantro šimto puslapių), o – šiandien išlikusiu aktualumu ir nesenstančiomis įžvalgomis.
„Utopija“, kurios pilnas pavadinimas „Utopija: aukso knyga, tokia pat naudinga, kaip ir įdomi apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ dienos šviesą originalia lotynų kalba išvydo 1516 metais, o išversta į anglų kalbą buvo tik praėjus šešiolika metų po autoriaus mirties.
Knygą sudaro dvi dalys. Pirmoji įveda skaitytoją į realų aprašomą laikmetį, kuriame autorius vienos kelionės metu susitinka su išgalvotu keliautoju, alter ego, Rafaeliu Hitlodeju. Šis ima porinti apie savo keliones, gyvenimišką patirtį, kol apsistoja ties įspūdžiais iš anglų krašto. O čia jau gaunasi puikus politinis pamfletas, kuris, atsižvelgiant į tai, kad anais laikais knygų skaitymas nebuvo lengvai prieinamas eiliniam mirtingajam, turėjo sukelti nemažą širšalą aristokratijos ir inteligentijos tarpe. Moras be pagražinimų lieja kritiką visuomeninei-politinei santvarkai, karaliaus despotizmui, aristokratų veltėdiškumui („Pirmiausia yra daugybė kilmingųjų: jie tarytum tranai gyvena nieko neveikdami, maitinasi kitų triūsu, didindami pajamas, savo dvarų nuomotojams lupa devynis kailius“), karo politikai („valstybei nėra naudinga, laukiant karo, kurio niekada nebus, jeigu tik nenorėsite, laikyti didžiulę tokių žmonių minią: jie kenkia taikai, kuria reikia daug labiau sielotis, negu karu“), valstybės pinigų švaistymui, mirties bausmės taikymui.
Čia pat ryški užuojauta darbininkų klasei, kurie turi vis labiau spaustis, nes oligopolininkų „avys <…> ryja net žmones, naikina ir niokoja laukus, namus ir miestus“.
Moras ne tik pliekia liežuviu, bet ir pateikia būdų, kaip galima tam tikras sritis reformuoti, nors čia pat išjuokia karaliaus palaižūniškus, tik sau, o ne visuomenei, gero ieškančius, patarėjus ir paaiškina, kodėl jo pasiūlymai ne tik nebus įgyvendinti, bet net nepasieks valdovo smegeninės.
Antrojoje „Utopijos“ dalyje humanistas jau ima dėstyti apie išgalvotosios šalies, Utopijos, taip akivaizdžiai panašios į Didžiąją Britaniją, geriausią valstybės santvarką. Nuosekliai, pradedant nuo geografinių ir urbanistinių ypatumų, pereinama prie šalies valdymo sistemos, darbo pasidalijimo, amatų ir ūkio, šeimyninių santykių, maitinimosi, o baigiama vergais, karyba ir religija.
Liūdniausia, kad kūrinyje išsakyta kritika tuometinei Anglijos valdžiai taip tinka nūdienos realijoms. Išvada – valdžia nesikeičia. Tiksliau, valdžia keičia žmones. Ir tik į vieną pusę: „turtingieji iškreipė teisingumo supratimą tam tikrais įstatymais“, „Atidžiai stebėdamas visas dabar klestinčias valstybes ir svarstydamas jų padėtį, galiu prisiekdamas tvirtinti, jog jos man atrodo ne kas kita, kaip suokalbis turtuolių, kurie valstybės vardu rūpinasi savo nauda. Jie išranda ir sugalvoja visokiausių būdų ir gudrybių, kad be baimės prarasti išlaikytų tai, ką buvo sukaupę įvairiausiomis klastomis, be to, kad kuo pigiau nusipirktu visų vargšų darbą ir triūsą ir juos išnaudotų.“
Įdomiausia man pasirodė visuomenės gerovės sąlyga – privačios nuosavybės panaikinimas. Žinoma, čia iškyla sąsajos su Marksu, kuris „Kapitale“ cituoja Morą, ir kitais “socialistais”, mums palikusiais ne tokią jau malonią, teisingą ir trokštamą viziją.
Yra ir daugiau niuansų (vergai, bausmės, kelionių reglamentavimas, kariškos gudrybės ir kt.), dėl kurių su Moru mielai šiandien pasiginčyčiau, bandydamas įrodyti, kad jo piešiama santvarka nėra jau tokia ideali. Ir Utopijoje išlenda ne vienas nelogiškumas, prieštaravimas. Nors gal tik taip atrodo, žvelgiant iš dabarties perspektyvos. Visgi, skaitant, pavyzdžiui, apie šventikus, tampa aišku, kad net idealioje santvarkoje Moras tarp visų lygių mato lygesnius – „šventikai nėra teisiami viešųjų teismų, o atsako tiktai Dievui ir sau patiems“. Būtų smagu paskaityti kokio rimtesnio fantasto “Utopijos” interpretaciją, kuriame koks utopietis bandytų gyventi pagal Moro sukurtąją viziją.
Smagiausiu utopiškos tvarkos momentu reiktų paskelbti žmonos ir vyro pasirinkimą. Žinant, kad Moras buvo dievobaimingas krikščionis, ypač pikantiškai skamba jo vizija, kad pasirinkimas vyksta šitaip: „moteris parodo jaunikiui moterį (vis tiek, ar ji bus mergina, ar našlė) nuogą, o savo ruožtu, koks nors garbingas vyras merginai pastato nuogą jaunikį“. Katalikų bažnyčios šventasis ir kankinys Moras sako, kad čia nieko nuostabaus. Pasirodo, kad žmonės elgiasi neapdairiai, rinkdamiesi antrąją pusę tik matydami veidą, gi „bendras gyvenimas nebus laimingas, vėliau pasirodžius kokiam trūkumui“. Galėjo pasiūlyti ir sugulti iš karto – gi nebus niekas laimingas su tuo, kas nemoka teikti malonumo.
Kalbant apie „Utopijos“ naująjį leidimą, tai prabangiai, bet ne per brangiai išleista knygutė. Kokybiškas įrišimas su medžiaginiu skirtuku. Iliustruota senaisiais „Utopijos“ leidimo raižiniais ir graviūrom. Papildyta išsamiu ir įdomiu prof. filosofijos dr. Gintauto Mažeikio straipsniu „Užmirštas Utopijos gebėjimas“, nors ir be novatoriškų įžvalgų, jis tinkamai paruošia skaitytoją kūriniui. Ir Leono Valkūno vertimas iš lotynų kalbos, apie kurį šiaip nieko blogo nepasakyčiau, tik vietomis kliuvo nevienoda sakinio struktūra: tai naudojama inversija, tai ne. Man „Utopijoje“ labiau būtų patikusi visur išlaikoma minimali inversija, stengiantis veiksmažodį kelti į sakinio galą – toks vertimas dar labiau pulsuotų savo senoviškumu.
Legendinė Gardnerio Dozua antologija
kgedas
Be kitų fantastikos naujienų rusų kalba, knygynas "Homo Sapiens" siūlo ir šviežutėlį anglosaksų fantastikos rinkinį "Лучшее за год XXV: Научная фантастика. Космический боевик. Киберпанк" ("The Years Best Science Fiction: Twenty-Fifth Annual Collection").Tai legendinio antologijų sudarytojo Gardnerio Dozua kūrinys. Pastarasis „...jau beveik tris dešimtmečius diktuoja madas mokslinėje fantastikoje, ir ne kaip rašytojas, o kaip kasmetinės antologijos „The Years Best Science Fiction“, į kurią patekti laiko garbe žymiausi anglakalbiai fantastai, sudarytojas. Dozua antologija – tai reportažas iš priešakinių pozicijų, išsamiausias informacijos šaltinis apie tai, kad SF pasiekė per praėjusius metus...“ – rašo žinomas rusų fantastikos kritikas Vasilijus Vladimirskis.
Tik pažvelkite, tarp šio rinkinio autorių - Robert Silverberg, Ian McDonald, Gregas Eganas, Bruce Sterling, Stephen Baxter, Michael Swanwick, Nancy Kress, Gregory Benford, Alastair Reynolds. Žinantiems ir mėgstantiems kokybišką mokslinę fantastiką daugiau jokių rekomendacijų ir nereikia.
Fantastinio apsakymo konkursas
Mirmeka Alba
Lapkričio 13 d. prasideda internetinis fantastinio apsakymo konkursas, skirtas kitų metų Lituanikonui (kasmetiniam fantastų suvažiavimui). Konkurso tema „Perspėjimas“. Apsakyme būtinai turi veikti bent dvi mąstančios rasės.
Tekstas: bet kurios krypties fantastika; proza (poezijos intarpai galimi, tačiau jų kiekis neturi kelti abejonių dėl bendro žanro pavadinimo). Kalba – lietuvių. Apimtis nuo 5 iki 20 tūkst. ženklų (su tarpais).
Teisėjai:
Lina Krutulytė
Krakadyla
Giedrius Vilpišauskas
Simas
Gintautas K.Ivanickas
Rudens lapinas
Mirmeka Alba
Dmitrij Skiriuk
Leidykla: Eridanas (2004)
ISBN: 9955100974
Vertė iš rusų kalbos Nida Jakubauskaitė
Puslapių skaičius: 307
„Miškas naktį tylus, ramus ir šaltas. Šitoje vėlaus rudens tyloje, juoduose plikų šakų voratinkliuose, trapioje šerkšnotoje žolėje slypėjo kažkoks stingdantis slėpiningas grožis – kerinti žiemos nuojauta ir maudžiantis prabėgusios vasaros ilgesys, nuo kurio nėra išsigelbėjimo.“
Mokslinei fantastikai reikalingos idėjos, maginei – herojai ir kelionės. „Rudens lapino“ herojus – neaiškios kilmės vaikinas, rudaplaukis žolininkas, pasivadinęs Žuga. Vietoje jis nesėdi, iš Chorato kalnų išvarytas prietaringų žmonių, keliauja, tai šiaip, tai taip prasimanydamas maisto ir pastogę. Nors stebuklinis pasaulis čia pat greta, ir magija nėra tokia netikėta, kaip kad mums su jumis pasirodytų mūsų pasaulyje, tačiau kartais žmonės staiga ima neapkęsti raganautojų, žolininkų, magijos mokinių... Ir šiems belieka sprukti, su didesniais ar mažesniais nuostoliais. Šis nesutapimas truputį erzina, kol neprisimeni, kad žmonės ir realybėje sugeba tikėti dviem skirtingais dalykais vienu metu.
Žuga keliauja ne šiaip, o ieškodamas – dingusios merginos; savęs; savo šaknų; atsakymų į slėpinius. Keistas, bet geras, taip jį apibūdina pakeleiviai, - jam sekasi, kad ne visi pirma muša, paskui aiškinasi... Romanas, tiksliau, pirma jo dalis, sudarytas iš gana savarankiškų epizodų, kur rasime ir iš literatūros pažįstamų motyvų. Štai prie seno niūraus malūno Žugą ir jo draugą Olegą gerokai pavaiko baltaplaukis raganius, taip taip, tas pats... Autorius Geralto iš naujo nesukerpa, santūriai naudojasi jau žinomu jo įvaizdžiu, tačiau neleidžia jam tapti pagrindiniu skyriaus veikėju, o juk tokia pagunda tikrai gali sukirbėti. Vėliau Žuga aplanko dar ir Hamelną, kur jam tenka – kas nestebina – dorotis su žiurkių antpuoliu. Kraujas – jaunystės eliksyras, aukos senovinėms jėgoms, užkeikimai ir įsikūnijimai – ne pirmos jaunystės maginės fantastikos elementai apžaisti sklandžiai, įtraukiančiai, vietom gal truputėlį per smulkmeniškai nusakant veiksmus, bet visumoj – įdomiai, su sąžiningu kruopštumu.
Skaityti knygą malonu, ir gaila būdavo atsitraukti. Dar joje primėtyta užuominų ir kabliukų, kurie palieka erdvės spėlionėms („Rudens lapinas“ pirma pirmos dalies pusė, tolesnė knyga „Kalavijų sutemos“, o antros, trečios, ketvirtos „Eridanas“ ko las neišleido), bet nėra apmaudo, jog na štai, taip ir neaišku, kaip baigėsi. Tarkime, tai atvira galimybė kada nors pratęsti pažintį su šio rašytojo kūryba, ką aš mielai padarysiu progai pasitaikius.
Apie autorių: http://fantlab.ru/autor674
Vaikų seksualumas
Sandra Vidauskaitė Žirgutienė
Apie knygą: Marcelis Rufo – Vaikų seksualumas: tai, ko jums nevalia žinoti
Leidykla: Baltos Lankos (2008)
ISBN: 9789955231844
Vertė: Dainius Vaitiekūnas
Puslapių skaičius: 160
Profesorius Marcel Rufo – vaikų psichiatras, laikomas vienu geriausių vaikystės ir paauglystės specialistų Prancūzijoje. M. Rufo laikosi požiūrio, kad vaiko seksualinę tapatybę lemia ne biologija, o palaipsniui formuoja socialinė aplinka – juk gimęs kūdikis dar nesuvokia, berniukas jis ar mergaitė ir ką tai reiškia, tas suvokimas ateina vėliau, o mes, tėvai, galime padėti vaiko seksualinei tapatybei formuotis nuosekliai ir ramiai, neprimesdami vaikui savo patirčių, gėdos ar baimės, bet santūriai ir pagarbiai būdami šalia.
Kodėl vaikai vartoja lytinio pobūdžio keiksmažodžius. Kaip reaguoti, jei mergaitė nori šlapintis stovėdama. Ką daryti užtikus savo vaiką žiūrintį pornografinį filmą. Ar nudistai neperlenkia lazdos, to reikalaudami ir iš savo vaikų. Kas ir kada turėtų papasakoti paaugliams apie kontraceptines priemones. Ar leisti paauglei dukrai rengtis kaip seksbombai. Tai tik keletas klausimų, į kuriuos aiškius atsakymus ir elgesio rekomendacijas savo knygoje pateikia M. Rufo.
Neišradinėdamas dviračio, M. Rufo aprašo vaiko seksualumo raidą remdamasis S. Freudo psichoseksualinio vystymosi fazėmis: oraline, analine, ankstyvąja genitaline – edipine, latentine ir t.t. Kiekviename skyriuje yra aptariami keli konkretūs pavyzdžiai iš gydytojo praktikos, vėliau pateikiama mokslinės informacijos, skyriaus pabaigoje iškeliami dažniausiai tėvų (ne)užduodami klausimai nagrinėjama tema ir atsakymai į juos. M. Rufo rašo pirmuoju asmeniu, neretai įpina istorijų iš savo asmeninio gyvenimo, gausu žodžių „aš manau“, „mano nuomone“ – toks stilius tarsi sukuria jaukesnę atmosferą, neperša nuomonės, o tuo pačiu moksliniai terminai ar sudėtingesnės konstrukcijos, logiškas ir nuoseklus pasakojimas sukuria autoriteto, ar bent jau patirties, įspūdį.
Kai kurios autoriaus mintys kelia natūralų pasipriešinimą ir net ne norą polemizuoti su autoriumi, o iš karto atmesti jo knygą. Viena iš tokių minčių – tai rekomenduojamas kūdikių žindymas tik iki trijų mėnesių – taip ir norisi sušukti: „atsikvošėkite, pone Rufo, ir paskaitykite Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijas“. Laimė, tokių stipriai diskutuotinų nuostatų nėra daug, o ir į autoriaus argumentus įsigilinti verta – galų gale, jis daugiau atstovauja seksualinės tapatybės vystymosi atstovų barikadų pusę. M. Rufo pabrėžtinai akcentuoja dogmatiškumo atsisakymą, atskleidžia savo paties tyrimų klaidas ir pokyčius, pavyzdžiui, anksčiau teigęs, kad išankstinis kūdikio lyties žinojimas neigiamai veikia jo seksualinę tapatybę, M. Rufo pripažįsta, kad šis jo įsitikimas buvęs klaidingas, ir naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad įtaka nereikšminga.
Atrodo, dar neseniai svarbiausia su vaikų seksualumu susijusia tema mums prieinamoje literatūroje buvo masturbacija, tad šių dienų kontekste M. Rufo turėtų daug kam praplėsti akiratį: knygoje labai atvirai konstatuojamos ir analizuojamos homoseksualumo, seksualinio smurto prieš vaikus, lyties keitimo operacijų temos, jų galimas neigiamas poveikis vaiko seksualumo raidai ir to neigiamo poveikio sumažinimo galimybės.
Sužavėjo M. Rufo lyg ir konservatyvus, bet kartu tolerantiškas ir sveikas požiūris į daugelį visuomenėje vykstančių reiškinių. Tarkime, M. Rufo sako: „...žmonės, viešai išpažįstantys savo homoseksualumą, mano nuomone, be reikalo taip nepadoriai elgiasi – jie tampa ekshibicionistais, o tuos, kurie jų klauso, paverčia vojeristais, kaip, pavyzdžiui, gėjų parade. <...> Tai, kas yra asmeniška, nėra skirta nei paviešinti, nei reikalauti tai padaryti. Homoseksualumas turi būti padorus ir gerbtinas.“ Tik nepulkite M. Rufo kaltinti homofobiškumu! Perskaitę dar keletą skyrių rasite jo pasvarstymus apie tai, kad didelis klausimas, kas yra geriau vaiko seksualinės tapatybės vystymuisi: ar būti įvaikintam sveikos homoseksualų poros, kurioje aiškiai išreikšti ir atliekami skirtingi vaidmenys, ar augti su vieniša motina, kuri kad ir kaip norėtų, bet tuo pačiu metu gali atstovauti tik vienam identifikaciniam poliui – bet vienišai moteriai įsivaikinti leidžiama be problemų, o įvaikinimas homoseksualių porų atveju yra vienas aršiausiai ginčytinų klausimų.
Literatūros apie vaikų seksualumą nėra daug, ką jau kalbėti apie knygas – neretai privengiama net žodžius „vaikas“ ir „seksualumas“ naudoti vieną šalia kito. Na žinote, dėl viso pikto, kad kas nors ko nors nepagalvotų. Bet vaikai vis tiek gimsta, tampa berniukais ir mergaitėmis, vyrais ir moterimis, o M. Rufo požiūris į seksualinės tapatybės raidą bent jau yra nešokiruojantis, pakankamai „sveikas“ ir pagrįstas. Seksualumas yra paslaptis ir turi ja likti,- teigia M. Rufo. „Vaikų seksualumas: tai, ko jums nevalia žinoti“ – labai padori knyga, mokanti pagarbos seksualumui nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .