Dėkojame "Alma litterai" ir norime pranešti apie jos knygas!

Justinas Žilinskas

2011-05-23

"Alma littera" buvo vienas iš kelių Lietuvos fantastų suvažiavimo Lituanicon XXII rėmėjų. O kadangi skaityta.lt yra ne mažiau fantastiška nei fantastai, norime su jumis pasidalinti keliomis "Alma littera" naujienomis. 

Daugiau

Vasara, kuri truko beveik amžinai

Karolisvdu

2011-05-18

© Gerda Pilipaitytė ir Karolis Dzikavičius

- Tačiau vieno dalyko, - pasakė Tomas, - norėčiau tik vieną kartą. Ledų ant pagaliuko tokių didelių, kad juos galėtum valgyt ir valgyt, ir jiems nebūtų galo, ir būtum amžinai laimingas. <...> - Tik vieną tokį dalyką, ir man nieko daugiau nereiks, tęsė Tomas. – Atostogas be paskutinės dienos. <...> Duok man tik vieną vienintelį dalyką be pabaigos, ir aš ant vienos kojos šoksiu. (R. Bradbury „Sudie, vasara“)

 

Kartais, kai eidami gatve užuodžiame alyvas ir jazminus, žiūrime į žybsinčias eglutes vitrinose, ar žingsniuodami pajūriu jaučiame po kojomis smėlio smilteles, kartais pagalvojame, kad visa tai baigsis. Kai kurie, o gal net dauguma, taip pagalvoja ir ne apie tokius trumpus dalykus – vaikystę, paauglystę, gyvenimą... Turbūt vienas iš greičiausiai pasibaigiančių malonumų - vasara.

 Yra viena saulėta knyga apie ją – „Pienių vynas“. Tikėtina, kad daugelis yra skaitę šį romaną, kuris pasakoja apie dvylikamečio Daglo Spoldingo vasarą. Jei norėtumėte skanaus kokteilio sielai – ši knyga puikiai tam tinka. Tačiau dabar ne apie tai. Turbūt ne daug kas žino, kad romanas „Pienių vynas“ buvo išleistas ne pilnas (leidėjams jis pasirodė pernelyg ilgas). 2010 metais Lietuvą pagaliau pasiekė ir jo tęsinys – „Sudie, vasara“. Čia toliau pasakojama apie užsitęsusią Daglo vasarą, jos metu patirtus nuotykius. Knygoje viskas vaizduojama labai tikroviškai, pradedant berniukų pokalbiais ir baigiant gamtos, pereinančios iš vasaros į rudenį, apibūdinimais. Neveltui ji yra parašyta autoriaus, kuris pats gyveno tose vietovėse, kuriose vyksta kūrinio veiksmas.

Rėjus Bredberis – rašytojas, kurio darbai keičia žmonių mąstymą. Jį galima būtų pavadinti XX–XXI–ojo amžiaus literatūros klasiku. Žymiausios jo knygos: „Marso kronikos“, „451 Farenheito“, „Pradžios pabaiga“. Bredberis yra vienas garsiausių JAV fantastinių apsakymų ir romanų autorius. Jis tapo daugeliu literatūrinių premijų laureatu, vienas asteroidas buvo pavadintas jo vardu, o krateris mėnulyje  - „Pienių vyno krateriu“, jo romano garbei. Teko girdėti, kad vieną kartą perskaityti, jo žodžiai niekada nebus užmiršti.

O dabar pažiūrėkime iš arčiau į šį berniukų dienoraštį. Jei tikitės iš kūrinio labai intensyvaus veiksmo, aistringos meilės, intrigų, tai ši knyga kaip tik... ne jums. Veiksmas čia vyksta gana lėtai. Laimės tie, kurie moka skaityti tarp eilučių. Kaip jau minėta, tai istorija apie vieno paauglio, Daglo Spoldingo, vasarą. Dienos bėga Grintauno miestelyje, kaip ir „Pienių vyne“. Pasakojimas pradedamas nuo senelio aiškinimo anūkui apie rudens gėles. Visas knygos siužetas yra vaikystės kova prieš senatvę, t.y. berniūkščių „sukilimas“ prieš senukus iš jų mokyklos. Vienos labiausiai įsimintinų vietų kūrinyje:  kai miršta vienas iš senukų; vaikai sugadina rotušės laikrodį ir po to patys jį taiso; keturiolikmetės mergaitės gimtadienis; stiklainių „muziejus“ palapinėje... Knyga yra suskirstyta į trejas dalis, kurių pavadinimai pabrėžia jų karo prieš senatvę ir laiką rimtumą, tie pavadinimai, tai JAV pilietinio karo mūšiai prie Antjamo upės ir netoli Šailo bažnytėlės, bei miesto Virdžinijos valstijoje pavadinimas, kur buvo pasirašytos pilietinio karo paliaubos. Šie pavadinimai puikiai atitinka tai, kas parašyta kiekviename skyriuje. Nesinori atskleisti, kuo knyga baigiasi, bet apie pabaigą būtų galima pasakyti taip – vis dėlto „begalinė“ vasara baigiasi.

Skaitant  knyga susidaro įspūdis, kad viskas vyksta dabar ir prieš akis iškyla Pitas su „Buldogo“ klijais rankoje, kuriuos pirko todėl, kad jam patiko gražus šuns paveiksliukas ant etiketės. Įsijausti į berniukų gyvenimo tempą padeda vaizdingi išsireiškimai: nukūrė per namą; it bomba šovė; Drožk! ; jo; be ryšio. Čia vaizduojamas tikras vaikų pasaulis, šiek tiek nesąmoningas ir keistas. Jis parodo berniukų gyvenimą iš arti, kokių rimtų kvailysčių jie gali iškrėsti, nors patiems tai atrodo tik menkniekis. Tačiau, kai kuriose kūrinio vietose, senukai elgiasi nepakankamai tikroviškai, kaip dažniausiai realybėje suaugę žmonės nesielgia. Visoje knygoje jaučiama šiek tiek kažkokios fantastikos, tai ir pokalbiai žmogui esant vienam, dialogai su savo kūno dalimis, tam tikra prasme yra mistiškas epizodas su stiklainiais.

Šiame romane pilna įvairių meninių kalbos priemonių, šiuo atveju, net būtų galima teigti, kad tai tikras literatūrinis šedevras. Na bent jau tikrai nepaprastai gražus ir stiprus kūrinys. Daugybė hiperbolių, personifikacijos (mėnulis atsikrenkštė), sugyvinami šachmatai ir panaudojamas vaizdingas jų palyginimas, žmogus vaizduojamas kaip pastatas, o pastatas kaip žmogus. Vaikystės pojūtį sustiprina tam tikri vaizdiniai, kurie primena vaikų pasaulį, pavyzdžiui - vaiduoklių namas. Kūrinį pajausti padeda ir itin realūs kvapų, vaizdų ir garsų aprašymai, tokie kaip : „...girdėjo Tomo patalynę krintant ant grindų, lyg jis būtų vartęsis ir blaškęsis, ir kaskart išgirsdavo vėl užtraukiamų paklodžių ir apkloto garsą.“ „Sudie, vasara“ pasakišku daro dailūs žodžių junginiai (cukraus pudros ūsais), palyginimai (mergaitės lyg baltos paukštės), vaizdingi veiksmažodžiai (medžiai padriekė šešėlius), oksimoronai (gražiai išskaptuotus ir baisius moliūgus). Ši knyga išskirtinė tuo, kad sakiniai yra nepaprastai gražūs, tikrąja to žodžio prasme: „...prisipliumpė apelsinų sulčių ir pavasario lietaus.“

Subjektyvia nuomone, pagrindinė knygos mintis yra ta, kad viskas kada nors baigiasi, bet po to ateina kas nors naujo, tik iš pradžių reikia laiko su tuo apsiprasti. Ir nelabai svarbu ar tai suaugusiųjų pasaulis, ar ruduo...Tiesą pasakius, šie du dalykai knygoje eina paraleliai. Vasara sulyginame su vaikyste – nerūpestingumu, saulėtomis dienomis. O ruduo su senatve – pareigomis, nuoboduliu, pilkumu. Romane yra keli itin svarbūs įvaizdžiai: vasara, laikas, mirtis, vaikystė, minimos ir jų priešpriešos (pvz.: vasara – žiema; mirtis - gyvenimas).

Daugybė simbolių knygoje daro ją idealiai vasariška: geltona šiaudinė skrybėlė; veidas kaip vasaros persikas. Apskritai, tekste daug geltonos spalvos, kuri dažnai išreiškiama žodžių „citrininė“. Tačiau kaip priešprieša jai pateikiama žiemos simbolika: baltas kaip sniegas laivas; šaltais žiemiškai baltais pliūpsniais. Be to, knygoje svarbią vietą užimantys žodžiai „rudens gėlės“, gali būti suprantami kaip opozicija pienėms.

Kūrinyje vasaros pabaiga asocijuojasi su vaikystės pabaiga. Todėl vaikai sugalvoja, kad reikia nustoti augti. Vienas iš būdų tai pasiekti – saldumynų atsisakymas. Taip pat atskleidžiama vaikų fantazija, kai jie reiškia savo nuomonę, kad seni žmonės yra ateiviai.

Berniukai supranta, kad jų priešas yra laikas. Epizodas, kai „nužudo“ laikrodį, yra vienas iš nuorodų į fantastiką: „...tuoj nužudyto bokšto veidas, rodyklės, skaitmenys, viduriai suvaitos ir grius dundančia žalvarinių žarnų lavina...“. Nepaisant to, knygoje suteikiama galimybė „laikrodžiui“ pasitaisyti, kada Daglas pamato gimtadienį švenčiančią mergaitę, kuri džiaugiasi, kad bėga laikas. Nevertėtų sutikti su nuomonėmis, kad Rėjaus Bredberio knygos yra labai liūdnos. Na, taip, iš pradžių istorijos būna slegiančios, verčiančios viską apmąstyti, bet visada jose atsiranda kažkas, kas mums primena, jog viskas yra ne taip, kaip atrodo: „...tas velnio laikrodis privers patekėti saulę. Baisiai to laukiu.“

Kitas svarbus knygos simbolis – mirtis. Gana baugiai vaizduojamas Daglo sapnas, kada valtelė jam atrodo kaip kapas. Iš tiesų, bauginančiai mirties motyvas pateikiamas visame kūrinyje, pavyzdžiui, kai berniukas užrašo ant antkapių savo draugų vardus. Bet po to, lyg tam prieštaraudami, nekreipdami dėmesio į pačią mirtį, jie peršoka per mirusiųjų kapus ir grįžta namo.

Kai skaitai šią knygą, jausmas toks lyg birželio mėnesį vaikščiotum po pienių pievą. Be abejo, tai, kad romanas yra apie pabaigą, apie tai, kad viskas vistiek kadanors baigiasi, liūdina, bet reikėtų nepamiršti, kad toks gyvenimas, o ši knyga padeda su tuo susitaikyti, pasakodama tai ramiu tonu. Ir palieka tikėjimą, kad galbūt į gyvenimą ateis tai, kas nesibaigs, nes: „Yra vasarų, kurios nenori baigtis.“

Apibendrinant, „Sudie, vasara“ yra puiki knyga, tiek stilistiniu, tiek turinio požiūriu. Joje galima atrasti ne vieną gerą mintį, kuri visada sukosi galvoje, bet negalėjai jos išreikšti žodžiais. Tai tikrai vertingas kūrinys, vien tuo, kad į gyvenimą čia žiūrima paauglių berniukų akimis, taip jis tampa kitoniškas, rūpesčiai matomi ten, kur kiti jų nepastebi. Be to, istorijai tai suteikia savotiško, įdomesnio atspalvio. Knygos pavadinimas ir tai, kad mintys čia yra pateikiamos per vasaros vaizdinį, vilioja skaityti, nes kas gali būti geriau už vasarą, kurios pradedame laukti nuo tada, kai ji baigiasi. O dėl patarimų skaitytojams - jei norite pajausti nostalgiją „seniems“ geriems laikams, tada skaitykite šį romaną rudenį, bet idealiausias laikas jam – vasara. Gal tada žmonės atkreips dėmesį, kokie citrininiai gali būti saulės spinduliai. Na, o jei dar iš kur nors gautumėte gurkšnelį pienių vyno, vasara niekada nesibaigtų.

 

 

Daugiau

Sugriauta vienuolyno ramybė

Vijoleee

2011-05-17

Tess Gerritsen. NUSIDĖJĖLĖ

Iš anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė

Kaunas: Jotema, 2011

 © Viktorija Dumalakaitė ir Vijolė Šeflerytė

Kiekvienas skaitytojas turi savus reikalavimus knygai. Vienus suvilioja knygos viršelis, kitus - aprašas knygos gale, dar kitus - greitai perskaityta pabaiga arba pradžia. Todėl reikia pripažinti, kad, prieš leidžiant knygą, rašytojui svarbu yra apgalvoti knygos viršelį, kuris „trauktų“ skaitytoją ir tinkamai, su paslaptimi pavaizduotų pačią istoriją, pateiktą viduje.

Prieš akis – bestselerio “Chirurgas” kinų-amerikiečių autorės Tess Gerritsen (1953 m.) knyga “Nusidėjėlė” ir jos viršelyje subtiliai pavaizduotas nuogas moters kūnas juodame fone. Tai skaitytojui sąmoningai užmena mįslę, apie ką bus pasakojimas, o ir skaitant pravartu nepasiduoti pasakojimo tėkmei, bet ieškoti knygos viršelio ir pavadinimo sąsajos.

Lietuvos knygų skaitytojų lentynas neseniai papildė dar vienas bestselerio “Chirurgas” jau trečiasis tęsinys – Tess Gerritsen “Nusidėjėlė” (išleista 2003 JAV „The Sinner“). Tai detektyvinis romanas, kuriame tyrinėjami keli nužudymai. Istoriją papildo ir pagrindinių herojų gyvenimų pasakojimai, kurie sklandžiai pinasi sukurtame detektyviniame voratinklyje.

Šio detektyvinio romano “Nusidėjėlė” autorė – 58 metų kinė-amerikietė. Rašytoja pasirinko neįprastą kelią link rašytojo karjeros. Baigusi Stanfordo universitetą, Tess pasirinko medicinos mokyklą Kalifornijos universitete, San Franciske, kur gavo medicinos daktaro laipsnį. Motinystės atostogų laikotarpiu pradėjo rašyti grožinę literatūrą ir savo kūryboje sėkmingai pritaikė asmeninę gydytojos darbo patirtį ligoninės priimamajame. Tess Gerritsen knygos verčiamos į 37 kalbas ir daugiau nei 20 milijonų kopijų parduota visame pasaulyje. Jos knygos penkiskart tapo bestseleriais Jungtinėse Amerikos Valstijose ir užsienyje.

Grįžtant prie pačios knygos recenzavimo, tai jos viršelio antrojoje pusėje išspausdinta garsaus dienraščio „Chicago Tribune“ mintis: „[Gerritsen] vaizduotė jai leidžia sukurti tokias tamsias ir bauginančias žmogaus elgesio gelmes, jog Edgaras Allanas Poe atrodo labai atsargus“ nuteikia besidomintį šia knyga, kad tai gali būti rimtas detektyvinis romanas. Juk T.Gerritsen palyginimas su šio žanro meistru E.A.Poe, mistiškų ir kraupių istorijų kūrėju, negali būti be priežasties. Pateikta garsaus dienraščio mintis turėtų motyvuoti skaitytoją rimtam skaitymo malonumui ir paruošti keliauti į painią siužeto fabulą.

Detektyvinio romano fabula ypatingai intriguojanti. Pagrindinės veikėjos Džeinė Ricoli ir Mora Ailz - dvi moterys, gyvenančios visiškai atskirus gyvenimus, asmeninius rūpesčius paliekančios tik tarp keturių namų sienų. Tačiau jas visuomet suvienija bendras darbas – tirti žmogžudystes, šiuo atveju – dviejų nužudytų vienuolių nužudymus. Smulkiai nupasakojami nužudytųjų kūnai ir vietos, kuriose jie rasti. Kyla įvairiausių abejonių, kas galėjo taip pasielgti, dėl kokių priežasčių ir kodėl pasirinktos būtent šios moterys.

 Visuomenėje yra nusistovėjęs stereotipas, kad vienuolynas turėtų būti saugiausia vieta Dievui pasišventusiems žmonėms, bet čia autorė šį stereotipą sugriauna taip sukeldama didelę nuostabą. Prasideda įnirtingi žudiko ieškojimai ir pasireiškia veikėjų pyktis dėl tokio žudiko aukų pasirinkimo. Tyrimų eigoje atskleidžiamos vienuolių paslaptys ir pradedamas įtarinėti net kunigas. Mąstomos įvairios versijos, kol galiausiai pradėta eiti link tikrojo žudiko paieškos. Tačiau jei tai būtų vien tik detektyvas, vien tik nusikaltimo aiškinimasis, tai būtų per daug sausa skaitytojui. Čia pagrindinės veikėjos veikia ne tik savo darbo vietoje, bet ir asmeniniame gyvenime – subtiliai aprašomi veikėjų pasidavimas aistrai ir to pasėkmės, mėginimas išvengti atsakomybės, apsisprendimai dėl savo būsimo gyvenimo, kokius asmenis pasirinkti ir įleisti juos į savo asmeninį pasaulį, kad būtų šalia likusį laiką, apmąstymai, ar vienišas gyvenimas nebūtų geriau. Tarp visų šių aprašymų įsiterpia netgi susižavėjimas kunigu ir juntamas atgalinis ryšys. Lėtai ir tuo pačiu dinamiškai rutuliojasi veiksmas ir pačioje pabaigoje ryškiai aiškėja tiek žudikas, tiek jo sekantys kėslai. Pilnas veiksmo siužetas keliauja į pabaigą ir viskas užbaigiama harmonijoje  – vienos veikėjos laime, kurios ji taip siekė. Rodos, lyg ir detektyvinis romanas, bet neužsibaigia vien detektyvu, žudiko išaiškinimu. Herojės stato savo gyvenimą, trokšta ramybės, nors visuomet dirba ten, kur vyrauja disharmonija. Viena iš jų dirba net skrosdama numirėlių kūnus, kur bando išsiaiškinti jų mirties priežastis. Kraupūs vaizdai, nuo kurių dauguma net nusisuka. O ši veikėja drąsiai žvelgia į tai ir net kelis kartus buvo paminėta, kad su negyvais žmonėmis yra lengviau – jie neskaudina.

Kiekvienas autorius turi savitą rašymo stilių – čia puikiai atskleista moteriška pasaulėjauta. Daugiausia aptariamoje knygoje veikia moterys. Paliečiamos svarbiausios moterų socialinės problemos – vyrų išdavystės, kuriami asmeniniai vaidmenys visuomenėje ir bandymai pasislėpti po stiprybės kauke. Veikėjos šioje knygoje stiprios, besistengiančios būti autoritetu kitiems, slepiančios savo silpnumą ir jį parodančios tik būdamos vienos su savimi. Rašytoja įtaigiai rutulioja detektyvo vingius ir nuosekliai veda herojus savęs pažinimo link.

Pati romano kalba gyva ir emocinga. Tik atvertus knygą, pasitinkantis prologas užmena mįslę viso kūrinio skaitymui, tiesiog tvyro tikro detektyvinio romano nuotaika, tačiau vėliau įsipina romantinės nuotaikos, meilės scenos, kurios suteikia visišką kontrastą žudynių nuotaikoms. Kūrinyje nemažai dialogų: tiek trumpų, tiek ilgų (kai narpliojami bylos įkalčiai arba atliekama medicininė ekspertizė aptarinėjant ant stalo gulintį kūną). Tačiau nepaisant to, kokio ilgio dialogai, jie prikausto dėmesį ir tarsi dar labiau įtraukia į painų įvykių labirintą bei palengvina patį skaitymą. Šį įdomų ir intriguojantį romaną lietuviškai prakalbino vertėja Paulina Kruglinskienė. Ją reikia pagirti už sklandų teksto skambesį, tiesioginės kalbos gyvumą, natūralumą ir vaizdingus aprašymus.

Vertėjo darbas sunkus. Jis privalo ne tik taisyklingai išversti kūrinį, bet ir išlaikyti jo meninę vertę, meninių kalbos priemonių kuriamą kalbą. Pasitaiko, kad vertimas dažniausiai skiriasi nuo originalo - jis gali netgi suteršti autoriaus darbą savo verstine kalba. Vertėjas čia tampa kaip ir savotiškas kūrėjas, kuriantis verstinės knygos tekstą ir dėliojantys jį iš išverstų žodžių. Visų pirma, tekstas paprasčiausiai išverčiamas ir tada tvarkomas taip, kad skaitytojui būtų malonu jį skaityti. Tess Gerritsen „Nusidėjėlę“ skaityti malonu, akys neužkliūna už netinkamai išverstų žodžių ar painių minčių.

Čia vertėja tiksliai išvertė medicininius terminus, kadangi vertime pateikia ir išnašas. Vartojamas terminas yra paaiškinamas, kai kur parašomas netgi anglišką terminas ir jo vertimas. Kritikų nuomone, išnašų pateikimas lietuviškuose vertimuose yra problematiškas, ir, galbūt, jų reikėtų atsisakyti visai – juk gyvename tuo laiku, kai internete pilna informacijos, gali lengvai atrasti kiekvieno termino reikšmę, bet su šiuo kritikų teiginiu drįstume nesutikti. Tokios išnašos yra reikalingos, kadangi medicinos terminai paprastam skaitytojui nežinomi, o taip netgi yra galimybė praplėsti savo žinių ratą šia tema ir kažkiek lavinti save. Taip pat, ne visi skaitytojai gali ir moka naudotis internetu, kad ir kokiame informaciniame pasaulyje gyventų. O verstiniame kūrinyje pateiktos išnašos yra labai patogu ir padeda skaitytojui, jeigu terminai sudėtingi -  juk jų nepaaiškinus ir nežinant jų reikšmės gali prarasti dalį suvokimo apie patį tekstą, veiksmą jame. Žinoma, viskas turi savo ribas ir išnašų perdėtas gausumas nėra gerai, tačiau visgi jos reikalingos aiškinant sudėtingus terminus, o ne akivaizdžius dalykus, kurie lengvai suvokiami.

Čia išnašose paaiškinami ir tarptautiniai medicininiai terminai – paaiškinamas endometriumas (gimdos gleivinė, 62 psl.). Dar kaip pavyzdį galima pateikti ir anglišką terminą, kuris išnašose taip pat paaiškintas - cardiopulmonary resuscitation (angl.) - širdies ir plaučių reanimacija (42 psl). Paaiškinami ir terminų sutrumpinimai - PVCs (Premature ventricular contractions) - priešlaikiniai širdies susitraukimai (ekstrasistolės) (218 psl.). Akivaizdžiai matomas šių terminų išvertimas ir paaiškinimas išnašose. „Nusidėjėlė“ pasakojimas nėra perkrautas išnašomis; čia paaiškinti sudėtingiausi terminai, o pavyzdžiui, tokie kaip Hanseno liga (181 psl.) nepaaiškinami, nes daugeliui jie suvokiami ar bent jau lengviau yra atrasti informaciją, jei vis dėlto terminas neaiškus.

Tess Gerritsen „Nusidėjėlės“ lietuviškoji leidykla „Jotema“ įsikūrė 2000 m. ir netrukus tapo viena populiariausių Lietuvoje grožinės literatūros leidyklų. Didžiąją dalį knygų sudaro verstinė grožinė literatūra: leidykla pristato geriausius šiuolaikinius JAV ir Didžiosios Britanijos autorių kūrinius, taip pat pateikia šių dienų rusų rašytojų romanų bei klasikos.Teigiama, kad „Jotemoje“ dirba aukštos kvalifikacijos vertėjai ir redaktoriai, maketuotojai, dailininkai ir dizaineriai, autoritetingi, mokslinius laipsnius turintys įvairių sričių konsultantai. Tačiau kritikų tarpe ši leidykla garsėja kaip „šlamšto“ platintoja: „Išverstą knygą visuomet gaubia tam tikro žavaus stebuklingumo atšvaitas: ji virsta kitakalbe, persikelia į svetimą kultūrą. Tačiau burtų menas, kaip ir visa kita, turi turėti saiką. Persistengus kūrinys ne tik išverčiamas, bet ir stebuklingai pakeičiami kai kurie turinio dalykai. Tokiais ypatingų galių magais gali didžiuotis „Jotemos“ leidykla..“ – teigia Dalia Dilytė straipsnyje „Jotemos magai“ (publikuota „Literatūra ir menas“ 2008-02-09). Ši priežastis iš dalies motyvavo recenzuoti Tess Gerritsen knygą, išleistą šios leidyklos, nes šį detektyvinį romaną nenorėtume priskirti prie „šlamšto“. Aišku, „Nusidėjėlė“ nėra toks stiprus romanas, kad pralenktų didžiuosius klasikus ir jų kūrinius, kurie keliauja per ištisas kartas, tačiau skaityti šią knygą savo malonumui rekomenduotume ir ji turėtų paliktų jums įspūdį. Tiek verstinė kalba, tiek meninės priemonės, dialogai ir pasakojimai, veikėjų charakterių atskleidimai yra nuoseklūs, dominantys ir pats veiksmas yra itin dinamiškas. 

Visgi nepaisant to, kad knygos leidykla „Jotema“ garsėjanti populiariosios literatūros leidimais ir tuo, kad šiam darbui parenkami ne patys geriausi vertėjai, redaktoriai, galima teigti, jog nereikia spręsti apie turinį iš jos viršelio. Kitaip tariant, net ir  blogai pagarsėjusi leidykla gali išleisti tikrai gerų knygų.

Tess Gerritsen „Nusidėjėlę“ visų pirma siūlome skaityti moterims, kad kai kurių veikėjų charakteriuose atrastų ir dalelę savęs. Siūloma skaityti ir vyrams, kad labiau pažintų moters pasaulį. Ir, žinoma, detektyvų mėgėjams ši knyga paliktų stiprų įspūdį savo painia bei dinamiška istorija. Tai viena iš tų knygų, kurias skaitant trokšti, kad ji niekada nesibaigtų, o baigus skaityti dar ilgai apie ją mąstai.

 

Daugiau

Mes turime teisę tylėti...

qualityneat

2011-03-08

Apie knygą: Jurgis Gimberis – Jūs turite teisę tylėti...
Leidykla:  Versus Aureus (2009)
ISBN: 9955342056
Puslapių skaičius: 168 

 

Kamarade, atkeverzaj duris, ich vilj py py!

Geras šūkis, galima pritaikyt, kai kas nors vieną tokią nepaprastai svarbią įstaigą užėmęs ilgai išeit nenori. Kartais paveikia taip, kad įstaigos uzurpatorius išgriūva net kelnių kaip reik neužsitraukęs. Tai yra, jei nėra skaitęs Gimberio...

Daug gerų šūkių galima iš Gimberio pasiskolinti. Pavyzdžiui, Ne vertikališen per du pirštus, bet horizontališen! Nors mūsų namuose populiariausias – Gal galėčiau gauti dar barštukų? Barštukai geras daiktas yr, mėgstam baisiai. Abejoju, ar mainyčiau į keptą žąsį, čia tikriausiai mano ir Gimberio nuomonės ne visai sutampa.

Aukščiau paminėtieji šūkiai nukniaukti iš knygos „Pusplikių šeimos laikų kronika“; man tai bene pati geriausia iš visų Gimberio knygų. Aprašinėti neverta, nes visvien neišeis taip kaip išeina Jurgiui – skaitai ir matyte matai personažus, vien iš jų kalbos. Neperpasakosi nei „Palaipsniui“, nei „Scenarijaus pramoginei laidai spalvotam televizoriui“, nebent perrašytum ištisai... Todėl skaitykite patys!

Žodžiu, kam Erlickas, kam Žilinskaitė, o man tai Gimberis labiausiai patinka. Nes, be kita ko, jis didis kalbininkas, ir, skirtingai nei dauguma kitų, nesileidžia kalbos jėgos struktūrų įgąsdinamas. Nors rinktinėje „Jūs turite teisę tylėti...“ ir kuklinasi:

Ar gali šuo sakyti „nabagas“? Redaktorė sako, kad ne. Šuo privalo kalbėti normine kalba – „vargšas“. Mano laikais šunys normine kalba nešnekėjo. Bet redaktorė, išsigandusi kalbos norminimo jėgos struktūrų, ištaisė. Daugiau nelojau.

Patartina paskaityti „Jūs turite teisę tylėti...“ ypač besistebintiems, iš kur tokia gausybė prastų vertimų. Viena priežasčių (ne vienintelė, be abejo!) yra ta, kad redaguoja įgąsdintieji. Arba įgąsdintosios. Kur čia nedejuosi:

Tos mergaičiukės, kurios prieš penkiolika metų kavinėse užsisakinėjo „vieną kavą ir vieną varškę“, dabar moko mane kalbos.

Arba:

Kalbos okupantai sako, kad autoriaus valia veikėjų kalba turi teisę būti nenorminė. Blėniai! Deklaracija panaši į Sovietų Sąjungos konstituciją. Pompastika. Redaktoriai taip smulkiai virpa, kad negautų per galvas, kad neprarastų darbo, kad nesudegtų ant inkvizicijos laužų – kad pertaiso bet kokį tekstą: autoriaus, vertėjo, veikėjo, padaro ar sutvėrimo, ir visi jie prašneka normine kalba, lygia nelyginant šniūras.

Šventa teisybė! Beje, dabar man parūpo, ar „Sovietų“ šišionais pats Jurgis parašė, ar kažkas suredagavo? Reikės paklaust susitikus.

Tataigi... „Pusplikių“ tikriausiai neberasite, vis dėlto prieš dvidešimt metų knygelė išleista. Beje, kai kas iš jos įtraukta į naujesnius rinkinius. Bet „Teisę tylėti“ gal dar įmanoma nusipirkt, leista 2009. Patikinu: paskaitinėti verta!

Baigsiu dar viena citata iš ten pat:

Sukau sukau galvą dėl tos „dabarties", galop nusprendžiau – nėra tokio žodžio, nevartotinas.

Nors gal geriau linksmesne gaida:

Davė Dievas dantis, duos ir artimą kokį.

Aha, dar užmiršau paaiškinti, kodėl mes turime teisę tylėti.Vėlgi žodis Autoriui:

Tai kriminalistikos ir meno pasaulyje gerai žinoma formulė: „Jūs turite teisę tylėti, nes viskas, ką pasakysite, gali būti panaudota prieš jus.“

Bet mes rizikuojame ir kalbame. Mes kalbame, jūs kalbate, jie jos kalba – nes kaipgi pasaulis sužinos, jog esame?

Ir vis dėlto neužmirškite – jūs turite teisę tylėti, nes viską, ką pasakysite, laikysime tostu...

Daugiau

Knyga, kurios tikriausiai neperskaitysite

qualityneat

2011-03-08

 

Tai detektyvinė pasaka, pagal kurią buvo sukurtas animacinis serialas. Man labiau patinka knyga. Kažkuo ji man primena trolių Mumių istorijas...

Trumpas turinys toks: vieną naktį du garsius seklius pažadina persigandęs bibliotekininkas. Kažkokie piktadariai ką tik pagrobė jo draugą režisierių. Sekliai nedelsdami leidžiasi ieškoti dingusiojo. Palaipsniui pradeda aiškėti, kad baisiausias nusikaltėlis anaiptol ne pagrobėjas. Bet šaunieji sekliai, kaip ir dera, išnarplioja painią bylą, ir viskas baigiasi laimingai.

Nežinau kaip kam, bet man šioje knygoje įdomiausias „vaikiško“ ir „rimto“ stilių kratinys. Šnekės šnekės veikėjai didingomis frazėmis, ir kad jau leptels kuris nors lopšelinuko lygio pastabą! Arba atvirkščiai. O juokingiausia – kai sekliams į pagalbą prisistato gyventojai. Tiesa, patiems sekliams tai veikiau liūdniausia... Štai ištraukėlė, kurioje aprašoma, kokie tie pagalbininkai:

 

Senas Žvirblis skaitė skelbimą labai įdėmiai. Kai perskaitė – galutinai apsisprendė, ką daryti su popieriaus ritinėliu ir stiklainiu, išgriebtu iš meldyno. Tačiau planus sužlugdė mažasis aiksiukas. Jau vargais negalais perskaitęs skelbimą mažylis apsidžiaugė ir visa gerkle suspigo:

– Oi, tai mes su dėdule Žvirbliu eisime apie kai ką pranešti!!! Tiesa, dėde?

– Klausau?

Žvirblis galvojo apie savus rūpesčius.

– Juk čia aiškiai parašyta: “Prašome pranešti apie visus neįprastus įvykius”, o tas stiklainis kaip tik ir yra neįprastas įvykis, ar ne?

– Koks stiklainis? – susidomėjo prisėdęs ant netolimo kelmelio Storulis.

– Šneka, bet tik šnekėtų, – nenoriai atsakė Žvirblis ir jau ruošėsi eiti sau.

Tačiau jį sustabdė pasipiktinęs tūžmis.

– Juk matau, mielasis, kad nešiesi kažkokį stiklainį. Parodyk tą savo atradimą!

Storulis pagriebė stiklainį su visu rašteliu.

Netrukus visa apylinkė suskambo nuo pergalingų jo riksmų.

– Turime įkaltį!!! Suradome pėdsaką!!! Eikšekit visi, visi!!!

Kadangi kai kurie poilsiautojai jau ir šiaip spėjo susivynioti savo patiesalus, tai tūžmį labai greitai apjuosė klausytojų ratelis. O Storulis stovėjo ant kelmo ir vis spalvingiau pasakojo stiklainio atradimo istoriją, siedamas ją, suprantama, su boluojančiu jam už nugaros rimtuoju skelbimu.

– Mano nuomone, buvo taip… Kažkur meldyne, – postringavo jis, – priešo pajėgos įsirengė slėptuvę, o Kurtulis, pergudravęs sargybinius, išmetė štai šitą stiklainį!

Susižavėjusi Lėlė pradėjo ploti.

– Stiklainis! – džiugiai sušuko ji. – Iš tikrųjų stiklainis!

– Šiaip ar taip, tą daiktą reikia nunešti į Kajetono urvelį, – pasakė Senas Žvirblis, nesėkmingai bandydamas atsiimti radinį.

Tūžmis pritarė tai nuomonei, tačiau suteikė jai savą prasmę. Jis vėl iškėlė stiklainį aukštyn ir sušuko:

– Teisingai! Kiekvienas, kuris buvo paplūdimyje, privalo paliudyti mūsų atradimą. Reikalauju, kad visi eitumėte su manimi!

– Aš! Aš buvau arčiausiai! Juk viskas prasidėjo nuo mano duobutės! – apsidžiaugė Lėlė. – Prašau praleisti mane į vidurį!

Štai šitokiu būdu išsirikiavo eisena, kurios priešakyje greta prašmatniosios Lėlės žingsniavo storas tūžmis su šiaudine skrybėle, per vidurį traukė visi smalsuoliai, apsikarstę paplūdimio krepšiais, patiesalais, sviediniais, sulankstomomis kėdutėmis ir t.t., tuo tarpu gale kėblino nusiminęs, prislėgtas Senas Žvirblis. Mažasis aiksiukas, nesitraukiantis nuo jo nė per žingsnį, vos neverkė.

– Dėdule, – graudžiai pasakė jis, – aš tikrai netyčia. Jeigu nori, gali mane prilupti.

– Ką tu čia dabar išsigalvoji, – užpyko Žvirblis. – Verčiau žiūrėk ir mokykis, kad nebūtum toks kaip jie… Kad jiems ausis supūstų! – pro snapą iškošė jis.

 

Dabar turbūt metas paaiškinti, kodėl knygos, tikriau, vertimo į lietuvių kalbą veikiausiai neperskaitysite. Egzempliorių lietuvių kalba viso labo trys; du iš tų trijų iškeliavo į Lenkiją, Lietuvoje liko vienas, ir tas pats jau visai nutriušęs nuo skolinimo norintiems paskaityti. Jei skaitote lenkiškai, štai nuoroda: http://www.ezop.com.pl/htm/marabut.htm , galite pabandyti užsisakyti originalą. Lenkijoje knyga leista ne vieną kartą ir ne vienos leidyklos. Kodėl Lietuvoje ne? Mūsų leidėjams nepatinka vienintelė griežta autoriaus sąlyga: leisti knygą tik su originaliomis iliustracijomis; mūsiškiai vienu balsu tvirtina, kad taip iliustruotos knygos niekas nepirks. Gal jie ir teisūs...

 

Daugiau

Katė, vyras ir dvi moterys

Ovidijus R.

2011-03-04

Apie knygą: Jun'ichiro Tanizaki – Katė, vyras ir dvi moterys
Leidykla: Versus aureus (2007)
ISBN: 9789955340089
Vertė: Eglė Bielskytė
Puslapių skaičius: 128

Po Tanizaki visai maloniai nuteikusio romano „Raktas“, tikėjausi kažko panašaus ir apysakoje „Katė, vyras ir dvi moterys“. Kažko tokio nuo pat pradžių intriguojančio, su šlakeliu paslapties, kažko įtikėtino ir nebanalaus. Pradžia maždaug tokia ir buvo - daug žadanti. Bet kuo toliau, tuo tekstas labiau kvėpėsi, kvėpėsi, kol išsikvėpė, ir jei ne apysakos plonumas, būčiau metęs per petį nelaukęs pabaigos, kuri taip pat jokių jausmų neatnešė.

Apysaka, kaip išduoda pavadinimas porina apie katę, vyrą ir dvi moteris. Vyras augina, globoja, myli (deja, platoniškai, nors buvo tokių vietų, kur pagrįstai galima abejoti, ar vyriškis neturi zoofilinių polinkių) katę ir žmoną, jau antrąją. Ta antroji netikėtai gauna nuo savo vyro pirmosios, buvusiosios laišką, kuriame prašoma jai atiduoti, vyro taip dievinamą, katę, tuo pačiu įsitikinant, kad vyras myli esamą žmoną labiau nei gyvulį. Čia ir prasideda atviros konkurencinės kovos iš serijos „arba aš, arba katė“, ir taip su visomis psichologinėmis ir žmogiškųjų ydų įžvalgomis.

Tanizaki įžvalgos neblogos, tačiau jos vis tiek manęs neįtikino ir niekaip nepagrindė vyro neapsakomos meilės katei. Gal tokiam supratimui reikalingas gilesnis įsijautimas į  Tolimųjų Rytų kultūrą, galbūt reikia atsidurti panašioje situacijoje, o gal Tanizaki tiesiog sutirština spalvas, tarp kurių reikia ieškoti perkeltųjų prasmių? Kaip ten bebūtų, skaitymo malonumo iš apysakos „Katė, vyras ir dvi moterys“ negavau.   

Daugiau

Aušros pažadas

Ovidijus R.

2011-03-02

Apie knygą: Romain Gary – Aušros pažadas
Leidykla: Baltos Lankos (2009)
ISBN: 9789955232551
Puslapių skaičius: 360

Daugiau

Lakotų moteris

Ovidijus R.

2011-02-27

Apie knygą: Mary Crow Dog, Richard Erdoes – Lakotų moteris
Leidykla: Baltos Lankos (2010)
ISBN: 9789955233862

Tauta nėra mirusi tol, kol jos moterų širdys yra ant žemės
Šajenų priežodis

Privalai į viską žiūrėti širdies akimi, o ne ta, kuri yra tavo kaktoje
Šlubas Briedis

Sekant vertėjos Violetos Tauragienės ir lietuviškų knygų apie indėnus pėdsakais, užsiroviau ant leidyklos “Baltos lankos” serijos “Tikrosios patirtys”, kurioje išleistas autobiografinis Mary Crow Dog pasakojimas „Lakotų moteris“. Iki šiol lietuviškai rimtesnės literatūros apie indėnus be Dee Browno „Užkaskit mano širdį prie Vundid Ny“ ir Arkady Fiedlerio „Mažasis Bizonas“ buvo sudėtinga rasti.

Istorijos apie indėnus mums, gyvenantiems šiapus Atlanto, asocijuojasi su Vinetu, Harka ir Čingačguku intensyvių nuotykių fone. O kad tie visi nuotykiai kilo iš penkis amžius trukusio genocido, mes nesusimąstom, nes visuomenės informavimo priemonės apie tai tyli. (Štai žydšaudžiai dar dabar aktyviai persekiojami po visą pasaulį, o kad tai vyktų su indėnų galabytojais neteko girdėti). Tikiu, kad indėnų padėtis šiandieninėje Amerikoje nebėra tokia tragiška, bet tai nereiškia, kad reikia likti kurčiais praeities neteisybėms, kurios vyko vis labiau demokratijos kaukę prarandančioje Amerikoje.

„Lakotų moteris“ – puikus autobiografinis sijų genties moters pasakojimas apie indėnų padėtį praeito amžiaus 6-8 dešimtmetyje. Mary Crow Dog knygoje galima išskirti tris tematikas: indėnų politiniai-istoriniai reikalai, indėnų kultūriniai ypatumai ir pačios autorės gyvenimas. Visi tiek trys dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję ir persipynę.

Mary Crow Dog turi ir daugiau vardų: Mary Drąsusis Paukštis (Mary Brave Bird) ir Narsioji Moteris (Ohitika Win). Mary nėra grynakraujė indėnė, turi ir baltaodžio kraujo, todėl jai pritapti tiek prie baltaodžių, tiek prie grynakraujų indėnų visad buvo sunku. Jos istorija, panaši į gerokai sutirštintų tamsių spalvų filmą, prasideda skurdžioje Rosbado rezervacijoje Pietų Dakotoje: kelių šeimos kartų prakeiksmas – internatinė mokykla, paaugliškas alkoholizmas, gyvenimas be tėvo, vagystės, kalėjimai, narkotikai, išprievartavimas, gimdymas aplink švilpiant kulkoms, tik gimusio kūdikio atėmimas, sesers sterilizavimas be sutikimo, motina, besistengianti išauklėti krikščioniškai, vyro šeima, smerkianti, kad nemoka indėniškai ir turi baltųjų kraujo ir dar daugybė vingių, kuriuos Mary visgi įveikė. Ir ne tik asmeniniame gyvenime – atkakliai kovodama už visų indėnų teises, prisijungusi prie Amerikos Indėnų Judėjimo (AIJ, orig. American Indian Movement) Narsioji Moteris dalyvavo pačiame kovos už indėnų teises įvykių centre.

Skamba paskutinis sakinys labai nuobodžiai ir varginančiai sausai politiškai, bet tai visai kas kita, nei mūsų partijų blevyzgos. AIJ dalyviai rizikavo savo gyvybėmis dėl tokių, rodos, logiškų ir jau neginčijamų konstitucinių teisių, kaip, pavyzdžiui, teisės išpažinti savo religiją. “Mes visą laiką norėjome tik vieno – būti patys sau, gyventi savo gyvenimą taip, kaip mums atrodo tinkama. Valdyti save iš tikrųjų, o ne vien tik ant popieriaus. Kad mūsų teisės būtų gerbiamos.”

Mary be didelio proziškumo dėsto savo tikrąją patirtį. Iš pradžių  skaitytoją graudina ir sugraudina, prašosi gailesčio ir jį gauna, bet visą laiką nežaidžia skaitytojo emocijomis: sėkmingai ir logiškai išdėsto priežastis, kodėl dėl indėnų bėdų yra kalti ir patys indėnai, nesugebantys atitrūkti nuo praeities ir prisitaikyti milžinišku greičiu besikeičiame pasaulyje. Ji, praeitimi gyvenančių indėnų, nesmerkia, bet ir nepateisina. Pastebi ir išsako raudonodžių ydas, siaurą požiūrį, naivias viltis, daromas kvailystes, kurie tik dar labiau kenkia visai rasei.

„Paskui pasirodė, kad mūsų vyrai nemoka sukapoti skerdienos. Nieko sau medžiotojai!”

„Manoma, jog geriama tam, kad viską užmirštum. Tačiau visa bėda ta, kad neužmiršti, prisimeni – visas senas nuoskaudas bei neapykantas, tikras ir menamas. Ir visada tai baigiasi muštynėmis.“

„Jau besąlygiškai nebesižavėjau mūsų kariūnais, didvyriais, žiūrėjusiais mirčiai į akis Vunded Ni, o namuose dažnai virstančiais šešių pėdų ūgio vaikais. Akistatoje su mirtimi arba kalėjimu jie buvo supermenai, tačiau akistatoje su gyvenimu dauguma jų buvo silpni. Nė vienas nesugebėjo prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Daugybė moterų buvo sužalotos ir paliktos vienos auginti vaikus. Kitados tradicinė indėno priedermė buvo rūpintis savo šeima ir ją globoti, taip pat ir pasirūpinti senomis našlėmis bei mažais našlaičiais. O dabar jie mūsų moterims sakydavo: “Pradėkime mudu mažą kariūną“, paskui pradingdavo ir mažus kariūnus pradėdavo kur nors kitur.“

Greta asmeninių išgyvenimų ir indėnų diskriminacijos scenų Mary pateikia nemažai žinių apie indėnišką kultūrą, tradicijas, papročius, tikėjimo niuansus, mitologiją. Tai bene mažiausiai pažinta sritis, kuri nuo Amerikos kolonizavimo pradžios kasmet labiau skursta, o ne gausėja. Žinoma, reikia suprasti ir indėnų nenorą atskleisti genčių paslaptis baltiesiems. Gi kiek ilgai bet koks bandymas išaiškinti gamtos dieviškumą buvo sutinkamas tik išjuokimu ar pasipelnymu. „Iš kartos į kartą mūsų lūpos kalbėjo baltiesiems, bet jie neturi ausų išgirsti, akių – pamatyti nei širdies – pajusti.“

Man įdomiausia buvo skaityti indėniškosios pasaulėvokos vietas. Šis tas dar likę galvoje iš L. Welskopf-Henrich „Didžiosios Lokės sūnūs“ ciklo, kurį, radęs laiko, mielai pakartočiau, ir M.L. Silko “Ceremonijos”, bet tai visgi daugiau grožinė ir senesnio istorinio laikotarpio literatūra. Tuo tarpu Mary Crow Dog teksto mitologijos dokumentiškumu nėra pagrindo abejoti. O jame tikrai pilna įdomių, mums nesuvokiamos kultūros, apraiškų. Pavyzdžiui, meskalo, iš kurio išgaunamam meskalinui Aldous Huxley paskyrė visą knygą „Suvokimo durys“ (Kitos knygos; 2008), vartojimas.

„Meskalas man padeda suprasti save pačią ir aplinkinį pasaulį. Jis leidžia man matyti, kokia karališka yra mano tauta, koks karališkas yra pats meskalas, kokį gerą poveikį jis gali daryti. Jis nuostabus, ir vis dėl to gali būti pavojingas, jei pavartosi jo netinkamai.“

Mary pasakoja, kad ir tarp indėnų randasi tokių, kurie ritualinį haliucinogeną naudoja vietoj įprastų narkotinių medžiagų, bet, anot pasakotojos, toks vartojimas yra netinkamas, tada nepajusi užplūstančios jėgos iš kito pasaulio. Anksčiau indėnų šamanai naudojo apeigoms įvairius kitus augalus – grybus ar durnaropes. Čia rašoma, kad meskalą indėnai pradėjo naudoti ne taip seniai – „kai buvo naikinami paskutiniai bizonai, o gentys buvo suvarytos į aptvertas rezervacijas“, ir jis jau laikomas neatskiriama ceremonijų dalimi. Senosiose vyriškose ceremonijose ima dalyvauti ir moterys – vyksta savotiškas indėnių feministinis judėjimas. Tam tikra senųjų ceremonijų dalis su laiku kinta, ir, nors įnešami nauji vėjai, ir šiandien neįtikėtinai skaitosi apsivalymo prakaitu, regėjimo šaukimosi, yuwipi ritualų detalės ar Saulės Šokio persidūrimai.

Pati knyga tik sukurpta netalentingai. Nors Mary Crow Dog gelbėjo garsus kovotojas už indėnų teises, publicitas Richardas Erdoes‘as, visuma primena atskirų žurnalistinių publikacijų lipdinį: tekstui trūksta sistemos, nesuvaldoma chronologinė tėkmė, neproporcingai daug vietos skiriama vieniems dalykams (pavyzdžiui, apgulčiai prie Vundid Ni), ir per mažai – kitiems (tik užsimenama apie AIJ moterų feministinį judėjimą, nedetalizuoja, kokius konkrečius reikalavimus Amerikos vyriausybei AIJ kėlė ir kt.). Pirmasis knygos skyrius praktiškai atskleidžia visus esminius autorės gyvenimo momentus, vėliau jie tik detalizuojami ir emociškai knyga vis skystėja. Nežiūrint to, „Lakotų moteris“ yra puiki pažintinė knyga ir tuo pačiu neeilinės asmenybės gyvenimiškos patirties sankaupa.

„Lakotų moteris“ pasakoja apie Mary gyvenimą iki 1977-ųjų. Tęsinys, pavadintas „Ohitika Woman“, apima vėlesnį autorės gyvenimą, tik abejoju, ar lietuviškai jį išvysime, o visgi įdomu, kaip toliau indėnams sekėsi ir sekasi kovoti dėl išlikimo.

P.S. Vertėjos mintis “kodėl šita knyga?” galite rasti čia.

P.P.S. Po knygos pažiūrėjau ir televizijai kurtą ekranizaciją „Lakota Woman: Siege at Wounded Knee“, kuri pasirodė visiškas niekalas. Bet gal čia taip dėl, to, kad lyginau su knyga, o gal … žiūrėjau ne širdies akimi.

Daugiau

Ne memuarai

qualityneat

2011-02-27

 

 

Kaip aš noriu palapinėj prigulti nuvargęs

Ir pailsėti nors vieną naktį.

Kojos, veskite mane į palapinę,

Kur mane aplankys geroji Sapnų Dvasia Nanabunas.

Tu praskleisk, mano mielas broli, kailius

Ir pakviesk mane į savo palapinę.

Iš visų kada nors skaitytų „indėniškų“ knygų ši turbūt pati geriausia. Tiesa, tie, kurie prisiskaitė „tikrų indėniškų knygų“ ir todėl įsivaizduoja, esą indėnai tiek ir teveikia, kad laksto klykaudami ir skalpuoja kas tik po ranka papuola, tikriausiai nusivils. Jokių skalpavimų čia nėr.

Knygą parašė metisas Sat-Okas (Ilgoji Plunksna), ševanezų genties vado Aukštojo Erelio ir lenkės tremtinės Stanislavos Suplatovič (Baltojo Debesėlio, kaip ją vadino indėnai) jauniausias sūnus. Tuomet, kai jis gyveno su savo gentimi, ševanezai dar buvo laisvi. 1936 metais motina išsivežė jį į Lenkiją. Kaip tik susiruošus sugrįžti prasidėjo II Pasaulinis karas... Sat-Okas, kaip ir kiti „negrynos“ rasės atstovai, turėjo patekti į Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovyklą, bet indėnų vado sūnus sugebėjo pasprukti. Grįžti į gimtinę nepavyko. Jis liko gyventi Lenkijoje ir tapo rašytoju.

„Druskingųjų uolų slėnis“ – tai vaikystės prisiminimai. Ne, tik jau ne „memuarai“! Jokiuose memuaruose nerasite tokio skaidrumo ir grožio. Knyga patraukia taip, kaip ne kiekvienas „grožinis“ kūrinys gali patraukti. Čia aprašomas indėnų vaiko, iš pradžių mažylio bevardžio Učio (vardą reikia pelnyti!), paskui jau paauglio Ilgosios Plunksnos gyvenimas bei nuotykiai.

Sulaukęs penktojo gimtadienio Utis (taip vadinami visi mažyliai, kurie dar neįrodė, kad yra verti vardo) turi palikti mamą ir iškeliauti į Jaunųjų Vilkų stovyklą, kur mokysis gyventi, medžioti, kautis ir suprasti, kas gerai, o kas blogai. Mažasis Utis ir džiaugiasi, ir bijo. Pakeliui į stovyklą jį pasiveja vilkšunis Tauha. Utis labai apsidžiaugia. Jis dar nežino, kad praėjus keletui metų kaip tik bandydamas išgelbėti savo draugą šunį pelnys vardą...

Kai Ilgoji Plunksna paliko gimtinę, jo gentis dar buvo laisva. Knyga baigiasi džiaugsmingai, nors Mirties Giesmė joje ir giedama ne vieną kartą.

Juodvarniai, varnai, atskriskit

Ir atkaskit mano kūną.

Man akis naktis užtemdė,

Juodvarniai, atskriskit...

Aišku, vėliau Sat-Okas sužinojo, kad paskutinė laisvoji gentis irgi jau rezervate... Bet juk gera knyga privalo baigtis gerai! Todėl ji ir baigiasi tuomet, kuomet turi baigtis.

Ir dar čia rasite ištraukų iš indėnų giesmių bei dainų. Kiekvienas skyrius prasideda giesmės arba dainos eilutėmis. Nežinau kaip „tikriems“ poetams, bet man tai patinka...

Juodas dangus palietė medžių viršūnes.

Kin-ona-tao! Kariai! Susirinkite! Metas!

Perpasakoti siužeto neverta. Knygą turėtumėte perskaityti patys, juoba kad vertimas tikrai geras. Nors tiražas aniems laikams nedidelis (tik 15000 egzempliorių), manau, kad paieškojus antikvariniuose knygynuose arba ant bukinistų stalelių dar įmanoma aptikti „Druskingųjų uolų slėnį“. Ko nuoširdžiai linkiu! Jei aptiksite – nusipirkite, nepasigailėsite!

Daugiau

Skaityti tik originalą!

qualityneat

2011-02-22

Apie knygą: Lewis Carroll – Silvija ir Brunas

Leidykla: Tyto alba (2007)

ISBN: 9789986165934

Vertė: Virgilijus Čepaitis

Puslapių skaičius: 320 

Nelabai žinau, ar čia tikrai apžvalga, ar tik padejavimas... Liuiso Kerolo "Sylvie and Bruno" - iš tikrųjų nuostabi knyga. Patarčiau skaityti originalą, jei tik pavyks gauti. O apie vertimą į lietuvių kalbą... Spręskite patys!

Retai, bet pasitaiko knygų, kurių verčiau neversti. Apmaudžiausia, kad tai iš tiesų geros knygos. Viena tokių – Liuiso Kerolo “Silvija ir Brunas” (Lewis Carroll, Sylvie and Bruno). Į lietuvių kalbą vertė Virgilijus Čepaitis, išleido leidykla “Tyto Alba”, 2007, Vilnius.

Prisimenu šaunius šio vertėjo darbus, ypač Džeimso Terberio “Baltosios stirnos” vertimą. Todėl ir surizikavau nusipirkti “Silviją ir Bruną”. Taip man ir reikia! Žinojau, kad knygos išversti neįmanoma, bet va… tikėjausi… jau Čepaitis tai tikriausiai neprikiaulios… Bjauresnio nusivylimo niekam nelinkėčiau!

Versti Kerolo kūrinius labai nelengva. O prieš ryžtantis imtis “Silvijos ir Bruno” būtina įsitikinti, kad sugebėsi rasti tinkamus lietuviškus atitikmenis mažiausiai dviems žodžiams. Pirmų pirmiausia – vice. Daiktavardžio vice (“yda”, “blogis”, “luošumas” ir pan.) ir titulo “priešdėlio” vice- žaismas knygoje sudaro vos ne esmę, tad jei vertėjas šito nesupranta… visa knyga šuniui ant uodegos.

Antras esminis žodis – warden (ir atitinkamai subwarden). Vienas išverstas į “valdovą”, antras – į “pavaldovį”. Betgi čia svarbu ne tik “tas, kuris valdo”; dar svarbiau “globėjas”, priešpastatomas “prievaizdui” arba “kalėjimo viršininkui”…

Vertėjas nesusidorojo nei su tuo, nei su tuo.

Tiek jau to. Su tokiais dalykais susidoroti beveik arba ir visai neįmanoma. Tačiau vertime pilna ir kitokių klaidų, tokių, kokios atleistinos nebent pradinukui. Išsamus jų nagrinėjimas pareikalautų pernelyg daug vietos, pastangų bei laiko, tad gal paprasčiausiai pateiksiu tik nedidelę dalį. Visų – atleiskite – nesuminėsiu. Privalau prisipažinti, kad paprasčiausiai neužteko kantrybės perskaityti vertimą iki galo. Turbūt geriausia bus sudėti bent kai kurias aptiktųjų klaidų į lentelę:

Originalas:	Vertimas:	Turėtų (galėtų?) būti:
I wiss (=wish; kalba mažas vaikas) Sylvie was a little more dreamy	Aš manau, kad Silvija dar svajingesnė	Norėčiau, kad Silvija būtų kiek svajingesnė
Are they bound?	- Ar jie įrišti?	Ar jie susiję? (=Ar jie giminės?)
Is Life itself a dream	Ar Gyvenimas pats sau yra sapnas	Gal pats gyvenimas tik sapnas
Anywhere but by me!	Niekur kitur, tik šalia manęs!	Bet kur, kad tik ne prie manęs!
made up a party of seven	sukvietė svečius septynioms	iš viso septyni
I pay the house bills, out of a fixed annual sum	aš apmoku visas namų sąskaitas, viršijančias fiksuotą metinę sumą	aš apmoku sąskaitas iš nustatytos metinės sumos
Let`s go after him.	Geriau einam jo paieškoti.	Vejamės jį.
You don`t care for Ghosts, then	Gal nesirūpinkite Vaiduokliais	Tad jums nepatinka vaiduokliai
in a perfectly different tone	tobulai pasikeitusiu balsu	visiškai kitokiu tonu
Instead of developing a mouse into an elephant, you would develop an elephant into a mouse!	Jūs norite, kad užuot iš pelės būtų išsivystęs dramblys, iš dramblio išsivystytų pelė!	Užuot išauginę iš pelės dramblį, jūs išaugintumėt iš dramblio pelę!
His Adiposity	Jo Adipozybė	Jo Nutukybė, Jo Riebalybė ir pan.
because of the luggage	bagažas buvo per sunkus	dėl (to, kad vardas buvo užrašytas ant) bagažo

Kad Lord Chancellor yra ne “Vyriausiasis Teisėjas”, bet “Lordas Kancleris”, ir kad Court šiuo atveju reiškia ne “teismą”, o “rūmus”, aiškinti tikriausiai nebeverta. O ir “Didenybę” su “Aukštybe” arba “kilnybe” vertėjas atkakliai painioja… Su item taipogi nelabai kaip… Ir taip toliau, ir panašiai. Labai jau neplonas veikalas išeitų bandant surašyti beigi paaiškinti visas vertime atrastas klaidas.

Gal vis dėlto geriau neversti to, ko neįmanoma išversti?

Ir dar vienas klausimėlis vis kirba… Išversta ir išleista ne visa knyga. Niekaip neįstengiu suprasti, kas būtų blogiau: versti ir leisti likusią dalį, kad skaitytojai bent sužinotų, kaip viskas baigėsi – ar nebegadint daugiau?

Jergutėliau, juk ir taip blogai, ir anaip negerai…

Daugiau