Originalus žvilgsnis į pasaulį

Karolisvdu

2011-11-28

Gerda Pilipaitytė ir Karolis Dzikavičius.

„Nemoku ir nenoriu rašyti apie tai, ko nepažįstu, ko neišgyvenau.“ – viename interviu sakė lietuvių dramaturgas Raimundas Samulevičius. Tačiau rašytojų būna įvairių – vieni rašo tik apie tai, ką mato, ką patiems tenka patirti (juk kitaip bus nesąžininga skaitytojų atžvilgiu – kaip galima rašyti apie abortus, jei net ištekėjusi nebuvai??? ), o kiti, priešingai – nelaiko savęs rašytojais jei nesugeba visko įsivaizduoti. Viename populiariame bestseleryje buvo rašoma: „Jei negalite nieko išgalvoti, esate ne geresnis už kokį žurnalistą.“ Bet yra autorių, kurie sėkmingai laviruoja tarp vaizduotės ir to, kas yra aplinkui.

Viena iš tokių – norvegų rašytoja Benedicte Meyer Kroneberg. Ji yra baigusi skandinavų literatūros studijas ir dirba mokytoja. Darbas su mokiniais ir jos gyvenimas name Hisoy saloje, pro kurio langus atsiveria vaizdas į Skagerako sąsiaurį, du švyturius toli jūroje, o antklodės kvepia vandenynu, atsispindi ir rašytojos debiutiniame romane „Niekas negirdės, kaip tylu“.

Knygoje pasakojama apie mergaitę Haną, kurios mama, menininkė, nuolat dirba ir tas darbas jai sukelia psichologinių problemų: kartais ji nekontroliuoja savęs, o kartais nugrimzta į gilią depresiją. Kadangi romanas parašytas pirmuoju asmeniu, t. y. mergaitės akimis, o mama savo būsenomis jai atrodo tokia skirtinga, ji sugalvoja, kad turi tris mamas: Varną (dėl netvarkingumo, čaižaus balso tono, išsiblaškymo ir to, kaip kietai Varnos rankų pirštai suima jos pečius), Nakties paukštę (kai mamai būna depresija ir ši tik sėdi tylėdama tamsoje) ir mamą, kada ji būna mama, ta kuri leidžia laiką su savo dukterimi, jos neužmiršta. Tuo tarpu tėvas – lakūnas, kurio nuolat nebūna namuose, bet jis stengiasi rūpintis šeima kiek įmanydamas. Galima sakyti, kad knyga sudaryta iš dvejų dalių: mažosios Hanos prisiminimų ir Hanos, jau suaugusios, grįžimą į gimtuosius namus, po mamos mirties ir bandymą suprasti.

Šis kūrinys priskiriamas suaugusiųjų literatūrai dėl nagrinėjamų psichologinių problemų, gilesnių minčių nei parodo pats tekstas, tačiau jis turi pasiskolinęs kažką iš vaikų literatūros, kas ypatingai jaučiama pirmuosiuose romano puslapiuose. Tai yra paprasčiausi, nesudėtingi dialogai: „- Kai manęs nėra visada gali paskambinti tetai. – Gerai. Jei ji, mama, labai labai dirba. – Gerai. –Jei ji per daug dirba ir užsimiršta. – Gerai. – Kitą kartą taip ir padaryk, gerai? – Gerai.“ ir pasaulis vaiko akimis, kuris atrodo gana pasakiškas: mamos, kaip trijų (tarp kurių yra pakankamai mistinių) asmenybių vaizdavimas, įvairūs vaikiški žaidimai, tokie kaip apsimetimas voveraitėmis, miško fėjomis, undinėlėmis, klajoklėmis, kurios ieško maisto, kad išgyventų. Visa tai kuria pasakišką atmosferą, lyg tai būtų kūrinys vaikams, pagardintas aštriais psichologiniais prieskoniais suaugusiems.

Romano „Niekas negirdės, kaip tylu“ tema yra vidinis šeimos pasaulis, vaizdas į viską iš pačio šeimos rato, o ne iš šalies. Tai padeda perteikti pagrindinę kūrinio mintį, kiek daug įtakos vaikui turi santykiai ir atmosfera šeimoje. Kad visa tai lieka net mergaitei suaugus. Ir per šią šeimos įtakos prizmę atskleidžiamos ir kitos problemos. Mamos mirtis buvo tas raktas, kuris iššaukė visas kitas problemas, nukeldamas Haną atgal į vaikystę. Šis įvykis ją taip sukrėtė, kad autorė, norėdama tai pabrėžti, vaizduoja jog mergina nebeatpažįsta maisto skonio: „Koks tai skonis? Ar man skanu?“. Kaip jau minėta, tai buvo tik užuomina atsiskleisti kitoms problemoms. Vienas iš svarbiausių paliečiamų klausimų – vaiko vidinis pasaulis. Mergaitė atstumiama draugių ir apskritai vaizduojami mergaičių draugystės atspalviai: atstūmimas, naujų draugų ieškojimas, nesugebėjimas paprieštarauti, žaidimai, permainos, suaugusių žmonių įsikišimas į jų santykius. Svarbu tai, jog draugės Haną atstumia būtent tada, kada jų jai labiausiai reikia. Parodomi abejojimai vaikystėje „pasakyti ar ne“, „žaisti ar ne“. Netgi paliečiami tokie klausimai, kurie tinkami ne tik vaikams: „- Molio gabalas tuoj taps tuo, kuo gali tapti. - O jei vargšiukui molio gabalėliui nepavyks to padaryti <...> Jei taip ir liks moliu. Bus gaila jo.“ Bet visgi romanas sutelktas ties vaikų problemomis, kada jie yra apleisti tėvų, pavyzdžiui, dėl darbo, kaip Hanos atveju, arba dėl tėvų skyrybų, kaip Anos Britės: „...mama nesiliauja liūdėjusi po skyrybų ir daugiau beveik niekada neruošia pietų.“ Taigi, šis pasakojimas puikiai parodo vidinį, komplikuotą šeimos gyvenimą. Be to, labai reikšminga, kad čia iškeliama vyrų / tėvų nekalbėjimo problema. Jų nesugebėjimas perteikti jausmų, išgyvenimų žodžiais ir verčiau pasirinktas nutylėjimas. Be abejo, dėl to būtų galima ginčytis su autore, nes „nutylėjimą“ galima sieti ir su moterimis / motinomis, tačiau pati autorė teigia, kad ji taip norėjusi atkreipti dėmesį į tas kartas, kuriose dauguma vyrų buvo būtent tokie.

Šitokią problematiką galima aptikti ir kituose kūriniuose, bet šis kūrinys išskirtinis tuo, kad B. Meyer Kroneberg meistriškai perteikia tai per kvapų ir garsų gamą. Pavyzdžiui, mergaitė visada atkreipia dėmesį į patalynės kvapą: namuose ji kvepia vandenynu, pas tetą – „geltonuoju muilu“, per atostogas – kremu nuo saulės. Čia galima sutikti su autore, kuri primena, kokie svarbūs vaikystėje buvo smulkūs dalykai, tokie kaip patalynės kvapas prieš miegą. Kvapai čia užima labai svarbią vietą: „...skubotai vienas kitą prisiglaudėme, apsikabinimas tetruko akimirką, nespėjau užuosti jo kvapo - visada naudojamo skysčio po skutimosi.“ Labai įtikinamai aprašomi ir kiti pojūčiai: „...aš tokia pavargusi, tokia pavargusi , aš taip ilgai bėgau, tokia esu pavargusi.“

Knygoje galima aptikti ir to, kas būdinga konkrečiai skandinavų tautoms, minimi troliai ir kiti pasakiški personažai, savitas pajūris, patiekalai: žuvų kukuliukai, keptos menkės. Dėmesio skiriama ne tik išorinei erdvei, bet ir vidinei, kada namuose nedega šviesos, nėra mamos - kambariai atrodo grėsmingi. Kalbant apie tai, kas būdinga skandinavų literatūrai, tai ir šiame kūrinyje neapsieisime be sniego. Mamai mirus, sniegas kuria atšiaurumą dukrai sugrįžus namo.

Pasitelkiami ir kiti simboliai: juoda spalva, galvos skausmas, „baimė skrandyje“. Savotiškai perteikiami Mikelandželo žodžiai: „Visi turi savyje tai, kuo galėtų tapti...“ Šis sakinys reprezentuoja tai, kad Hanos mama yra menininkė, o jos paveikslas piešiamas pasitelkiant nebaigtus sakinius ir būdvardį „varniška“, kad atsiskleistų jos kita, nekontroliuojama, „nerišli“ pusė. Rašytoja gražiai sužaidžia žodžiais: kvaila varna – miela varna, širdies tuksėjimas lyginamas su laikrodžio tiksėjimu, labai daug pakartojimų, nemažai palyginimų („balsas toks kandus, kaip adata“), įdomi metafora, kada švyturio šviesa lyginama su „švytinčia ranka“. Romanas užbaigiamas Hanos „išsivalymu“ nuo to, kas buvo skaudu. Tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Pabaiga gana banali, pats romanas yra sklandus, natūralus, o pačiai pabaigai parenkami akivaizdūs simboliai, kurie atrodo gana dirbtinai. Norėtųsi, kad pasakojimo natūralumas, paprastumas būtų išlaikyti iki pat paskutinio žodžio.

Skaitant pirmuosius puslapius, atrodo, kad knyga toli gražu nebus gera – sakiniai ir dialogai primityvus, rašoma kaip „...mano ilgaauliai sudrėko nuėjus vos porą metrų.“, kas primena pigias knygas paauglėms. Bet iš pradžių dar negalima suprasti apie ką kalbama, ir tik atsivertus antrąjį skyrių išryškėja tikroji romano vertė. Pirmasis skyrius apie Haną jau suaugusią, o antrąjame matome ją vaikystėje. Tose dalyse, kur kalbama apie vaikystę yra daugiau veiksmo, įvykiai rutuliojasi greičiau, o ten, kur pasakojama apie suaugusią merginą -  viskas vyksta lėtai, daugiau apmąstymų, gana pasyvių vidinių išgyvenimų.

Kad ir kaip bebūtų, kaip pirmasis Benedicte Meyer Kroneberg darbas knyga yra nuostabi. Jausminga tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Nepasakytume „šilta“, veikiau „šalta“. Nes tą galima justi iš vandenyno, sniego, juodos spalvos, bei iš žmonių bendravimo. Stiprioji romano pusė yra ne tai, kaip tekstas pateikiamas, o pats tekstas, tai kas juo pasakoma. Autorė neapsunkina kūrinio per daug plačiais gamtos aprašymais, orientuojasi į žmones, ypač į vaikus, jų patiriamus išgyvenimus.

Kūrinio kontekstas yra puikiai autorei pažįstamos gimtosios vietos, o štai patys veikėjai, įvykiai – išgalvoti. Nors B. Meyer Kroneberg taip meistriškai viską pateikia, kad sunku tuo patikėti. Atrodo, kad ši istorija tikrai turėjo būti tikra, bent pusė jos. Geriau pagalvojus – ir yra. Juk tokių šeimų daug. Daug nutylėjimų, daug darbo, daug vidinių prieštaravimų.

Puiki knyga tiems, kurie pamiršo kaip atrodo ir kvepia vaikystė. Kūrinys, priverčiantis susimąstyti apie tai, kaip buvo elgtasi su mumis ir kaip elgiamės (elgsimės) mes. Gerai žinome, kad tėvai dėl to darbo nemes, bet požiūrį į bendravimą galima pabandyti keisti. 

Daugiau

Žaliakalnio brukas

Eglė Astrauskaitė

2011-11-15

Edmundo Janušaičio romanas „Žaliakalnio brukas“  verčia susimąstyti, jog gyvenimas trumpas, o mes šiame pasaulyje esame tik svečiai, dėl to reikia džiaugtis kiekvienu mums pateiktu iššūkiu, ar jis būtų džiugus, ar liūdnas. Romane šiuos iššūkius sutinka pagrindinis veikėjas, sergantis hepatitu A, tačiau neprarandantis vilties pasveikti ir toliau gyventi. Nepastebimai įsijauti į jo gyvenimą ligoninėje ir tampi romano dalimi.

Romano struktūra įdomios formos – pagrindinį veiksmą ligoninėje gaubia trumpi tarsi filosofiniai apmąstymai, o tų apmąstymų fone veikia keisti personažai – tamsos valgytojas, šuo, žinomo politiko pavarde, Rožė iš supleškinto romano, Poetas, „po lova laikantis akmenį, anuomet išluptą iš Laisvės alėjos grindinio, - kaip laisvės ir socialinio protesto ženklą“ (37p.), Angelas, apgyvendintas Poeto sode, amžinasis keleivis ir dar keletas kitų, kuriuos būtų net sunku čia įvardyti. Visus šiuos veikėjus tarsi kuria Poetas, taigi tai romanas, kurio viduje veikia kūrėjas – tarsi kūryba kūryboje.

Atrodo, jog romanas sudėtas iš dviejų dalių – viena dalis tai pasakojimas apie sergantį vyrą, kita dalis apie Poetą, kuriantį įmantrius personažus. Šias dalis tarsi būtų galima ir atskirti – gautume du trumpučius apsakymėlius. Tokia struktūra iš pažiūros panaši į italo I. Calvino romano „Jeigu keleivis žiemos naktį“, kuriame pagrindinė siužetinė linija apipinama mažais pasakojimais. Skirtumas tarp šių knygų tas, jog I. Calvino romano pasakojimėliai tiesiogiai susiję su pagrindine romane vykstančia siužetine linija, o Edmundo Janušaičio knygoje man šios sąsajos pritrūko. Sunku suprasti, ar vyras, sergantis hepatitu A, ir Poetas yra vienas ir tas pats personažas, ar tai du skirtingi veikėjai, tačiau juos susieti galiu tik vienu būdu – vyras, sergantis hepatitu A, tai dabartis, o Poetas filosofiškai prisimena tai, kas buvo praeityje.

Poeto filosofiniai apmąstymai verčia į gyvenimą pažiūrėti kitomis akimis, juos reikia skaityti ne paviršutiniškai, o įžvelgti giliau paslėptą mintį ir gyvenimo prasmę. Juose pasakyta labai daug tik reikia giliau pasikapstyti. Apskritai visą romaną reikia skaityti susikaupus, tai nėra lengvai skaitomas romanas, jame pasislėpę daug gilių minčių, kurių, deja, ne visas pavyko suprasti, tačiau tokiems romanams reikia laiko, juk labai svarbu apmąstyti visas romano detales, kurių reikšmė gali atsiskleisti netikėtai.

Pats siužetas gana įdomus ne tik dėl savo struktūros, veikėjų ir detalių gausos, bet ir dėl pačios minties pavaizduoti žmogų, sergantį tokia liga, tačiau norėtųsi, jog pats charakteris būtų labiau išplėtotas, problematiškesnis, atskleista daugiau jausmų susijusių su liga, paties savijauta, veikėjo vidiniu pasauliu. Jeigu vertinti ir Poeto charakterį, kaip atskiro personažo, jis taip pat gana skurdokai atskleistas. Taigi tarsi atrodo, jog dalis paliktų pustuščių romano puslapių dar bus ateityje papildyti arba tai vieta skaitytojo apmąstymams. Manau, jog apie apmąstymus skaitytojui primena ir labai dažnai pasikartojantys daugtaškiai bei klaustukai – nori nenori po kiekvieno daugtaškio bandai padaryti išvadą, o po kiekvieno klaustuko nebyliai atsakyti į klausimą.

Labai svarbūs šiame romane sapnai, kurie suteikia romanui šiokios tokios mistikos, kartais net galima pasimesti, ar tai sapnas, ar tai iš tikro vyksta: „Pasijutau kažkur nešamas. Nesuvokiu kur. Atsisėdu, apsidairau aplink. Aš – karste. Iš paskos vingiuoja laidotuvių procesija. Atpažįstu kai kuriuos veidus. Labiausiai nustebina vainikai. Jų keli maždaug trisdešimties – penkiasdešimties litrų talpos stikliniai buteliai, apipinti eglių ir kitokiomis šakelėmis, su juodais šilkiniais kaspinais. Ant  kiekvieno iš jų aiškiai perskaitau: „Gerb. PONUI, mirusiam nuo kepenų cirozės“. Supykau. Man tik hepatitas A! Pati lengviausia forma! Supykęs vėl atsigulu į karstą ir keliauju tolyn, kol pabundu.“ (27p.). Sapnai daug ką pasako apie pagrindinį veikėją, apie jo baimes, keistą norą susitikti Džagerį. Taip tekstas tampa įdomesniu, kadangi sapnuose galima vaizduoti beveik viską, atskleisti tai, ko negali atskleisti vaizduodamas realų veikėjo gyvenimą.

Galima paminėti ir tai, jog romanas labai poetiškas – pastebima nemažai meninių priemonių, kurios ne tik pagyvina tekstą, bet pakelia ir skaitytojui nuotaiką – „Galva lyg iššluota turgaus aikštė, belaukianti būsimų šiukšlių“ (76p.); „Bronius sklidinas džiaugsmo, visas švytintis kaip išplautas stiklainis, palieka septynioliktąją palatą“ (34p.). Tai jau romano autoriaus įtaka – kaip žinia, Edmundas Janušaitis yra išleidęs ne vieną poezijos knygą, o tai tikrai įtakojo ir šį romaną – skaitai ir stebiesi meninių priemonių gausumu.

Taigi romanas „Žaliakalnio brukas“ tikrai vertas dėmesio, tačiau skirtas ne kiekvienam skaitytojui – knyga skirta ne jaunimui, kadangi daugelis romano vietų reikalauja gilių apmąstymų ir kitokio žvilgsnio į mus supantį pasaulį. Juk ne kiekvienam bus suprantama, kodėl romane Leninas vadinamas mielu, o šuo pavadintas žinomo politiko pavarde.

Daugiau

Prometėjo apgaulė

Ovidijus R.

2011-11-15

Daugiau

Ubikas

Ovidijus R.

2011-11-15

— Tai ir yra „Ubiko“ sapnas.

Kur tai teko nugirsti ar skaityti, kad kažkuriuo metu Philip’o K. Dick’o ”Ubikas” (Ubik) buvo nuostolingiausia ”Eridano” knyga. Tikėtina, kad po to buvo ir nuostolingesnių, bet maždaug penkioliktaisiais mano gyvenimo metais aš buvau prie tų, kurie „Ubiką“ keikė neįpusėję, nors vėliau Dick‘ą nešiojau ant rankų, todėl dar po penkiolikos metų grįžau prie nesuprastojo „Ubiko“. Ir šįkart, matyt, pataikiau: jau galiu pasakyti, kad „Ubikas“, kaip ir kitos Filipo rašliavos, yra nuostabus protą sujaukiantis skaitalas. Tik ne toks, kur veiksmas seka veiksmą, šaudo-gaudo, o pabaigoje supermenas, visus blogiukus išklojęs, ilgai ir laimingai gyvena.

Iš pirmo žvilgsnio ir taip supainiotas romano siužetas su nelabai suprantamomis veikėjų funkcijomis (antitelepatai, inercialai, telepatai) nukelia į šiandien jau praėjusį laikmetį — 1999-uosius. Žinant, kad romanas pirmą kartą išleistas 1969-aisis, tai — netolima ateitis, kur veši įvairaus plauko telepatai: vieni skaito kitų mintis, kiti — tų skaitančiųjų, treti blokuoja aiškiaregius, o ketvirti iš viso to suka verslą, kurio paskirtis kovoti su telepatų vykdomu pramoniniu šnipinėjimu. Greta šių įmantrybių, „Ubiko“ pasaulis turi ir dar vieną, kol kas vis dar fantastinį, versliuką: užpatentuotą būdą, leidžiantį moratoriumuose užšaldyti mirusio žmogaus kūną taip, kad dar gyvos mirusiojo pasąmonės gelmės kurį laiką gali telefono principu bendrauti su išoriniu pasauliu. Atvyksti į saugyklą, susimoki, atveža tau stiklinį karstą, imi ragelį ir kalbėsi su prieš keliolika metų mirusia žmona, teiraujiesi finansinių patarimų. Bent taip, kai pašlyja reikalai, daro romano veikėjas Glenas Ransaiteris, kurio firma užsiima profilaktine antipsi. Deja, šįkart reikiamo patarimo Glenas negauna, tačiau lyg iš dangaus nukrenta pelningas užsakymas Mėnulyje; jam įgyvendinti surenkama gabiausiųjų komanda, kuri Žemės palydove pakliūna į tokius spąstus, iš kurių išėjimo nežino net pats spąstų kūrėjas.

Dick‘as nuo knygos vidurio mena tokią mįslę keturgyslę, į kurią atsakymus, bergždžiai besiblaškydamas po puslapius, vargiai ras net įdėmiausias skaitytojas. Ar veikėjai gyvi? Ar mirę? Kurie gyvi, kurie mirę? Kodėl gyviesiems (o gal mirusiesiems) vyksta dalykai lyg iš pasakos apie Pelenę, kai po vidurnakčio švytinti karieta virsta moliūgo vertu, senu laužu? Kur iliuzija, o kur realybė? Kas tas „Ubikas“, kas jo kūrėjas?

Į pastarąjį klausimą tam tikra prasme galima atsakyti — Philip‘as K. Dick‘as, kuris savo ubikiškais iliuzijų-realybės labirintais padėjo pagrindus tokiems fantastiniams, protą krušantiems (taip tikriausiai švelniau reikia versti „mindfuck“?), filmams kaip „Matrica“, „Pradžia“, „Tamsos miestas“; kuris atrodo jau pateikia vienokį atsakymą, tačiau tuoj jį taip apverčia aukštyn kojomis, kad iš atsakymo lieka tik dar daugiau klausimų. Bet tas, kiek haliucinogeninis, tikrovės ir pramano vėlimas šio amerikiečio puslapiuose neleidžia skaitytojui knapsoti, tuščiai verčiant puslapius, verčia sekti ne tik veiksmą, bet ir gaudyti užuominas, niuansus, kirbina pasąmonėje slypinčias galimas įžvalgas. O kur dar gyvi, vaizdingi dialogai, kelionės istorija atgal faktorius, ateities pasaulio detalės (nori išeiti iš buto — įmesk monetą), veikėjų charakteriai ir ryški vizualinė vyksmo projekcija skaitytojo smegenyse…

Nors ir penkiolika metų pavėluotai, dabar galiu pareikšti: „Ubikas“ yra ta knyga, kuri tikrai verta būti tarp šimto geriausiųjų visų laikų science fiction. Tai sėkmingai gali būti ir „Eridano“ „Ubiko“ leidimas, kurio pabaigoje dar išspausdintas kito meistro, Stanislaw‘o Lem‘o „Pabaigos žodis apie Filipo Diko „Ubiką“. Šis rašo: „Skaitytoją prašau ne būti atlaidų šiai knygai (knygoms o nereikia), bet rimtai ir dėmesingai ją perskaityti, nes kas gi būtų geri rašytojai be gerų skaitytojų?“

—–

Informacija apie knygą: mokslinis fantastinis romanas, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, Kaunas: Eridanas, 1994.- 224 p., Pasaulinės fantastikos aukso fondas, 14 tomas.

Daugiau

Afganas

Ovidijus R.

2011-11-03

Džiugu, kad pagaliau ant lietuviškai išleisto trilerio randame konkretų užrašą „trileris“, o ne “romanas”, “bestseleris” ar “populiarusis supertrileris”. Smagu, kad tai ne kažkoks nouneimas, o pats Frederick‘as Forsyth‘as ir jo šiuo metu priešpaskutinis romanas „Afganas“ (The Afghan, 2006). Bet viskas mūsuose su verstinių knygų leidimu nebuvo ir, matyt, nebus idealu, todėl jau nestebina, kad pirmiau išleistas „Afganas“, o ne „Dievo kumštis“ (The Fist Of God, 1994), kur pirmą kartą rašytojo tekste pasirodo broliai Martinai. Tiesa, vėlesniojo romano siužetas neturi ankstesniojo tęstinumo, todėl ramiai gali būti skaitomas kaip atskira knyga.

„Afgano“ centre — naujų teroristų išpuolių po 2001 metų rugsėjo vienuoliktosios tragedijos bijantis Vakarų pasaulis ir islamo fundamentalistų tarptautinė teroristinė grupuotė „Al Kaida“. Britų ir amerikiečių žvalgybos aptinka informaciją, kurioje miglotai užsimenama apie organizuojamą naują teroristų išpuolį, tačiau neaišku nei kur, nei kada, nei kokiu būdu. Išeitis paprasta — į teroristų tinklą infiltruoti savo agentą, kuriuo tampa tamsaus gymio, arabiškai kalbantis, Afganistane kariavęs buvęs specialiosios paskirties pajėgų kariškis Maikas Martinas. Sudėtinga, įtempta operacija, kurios atomazga atskleidžiama tik paskutiniuose knygos puslapiuose, prikausto skaitytoją prie knygos iki pat pabaigos.

Kaip priklauso tikram trileriui, „Afgane“ gausu neišgalvotų, girdėtų ir tokių, apie kurių veiklą žinių beveik nėra, valstybinių įstaigų, jų biurokratijos ir galios apraiškų ir dar daugiau veikėjų, kurių veik pusė nukeliauja anapilin. Trilerio veiksmas šokinėja po visą pasaulį: JAV, Anglija, Afganistanas, Gvantanamo pusiasalis, Trinidadas, Indonezija, pateikia keliolika karinių ir žvalgybinių technikos naujovių, leidžia akies krašteliu pažvelgti į patį Osamą Bin Ladeną ir jo planų virtuvę. Forsyth‘as daro visiškai įtikinamą šiandieninio pasaulio pjūvį, kur vardan galingųjų valstybių saugumo nieko vertos žmonių gyvybės, rašyti įstatymai ir milijardinės išlaidos; rašytojas nedaro siužetinių klaidų, nepiešia nenugalimų didvyrių, ne kartą leidžia skaitytojui suprasti, kad tai ne herojinis epas, kur vienas supermenas plikomis rankomis išdaužo visą blogiukų kuopą. „Afganas“ — savotiškas trijų šimtų puslapių storio tiriamasis žurnalisto straipsnis, kur beletrizuotai pasakojami Vakarų kovos su terorizmu užkulisiai.

Detalūs techninių įrengimų ir karo mašinų aprašai, veiksmas, veiksmas ir veiksmas be menkiausios jausmų siužetinės linijos vargiai patiks moteriškajai giminei, bet iki šiol ir neteko sutikti moters, kuri būtų pamišusi dėl technotrilerių, o juo labiau dėl Forsyth‘o. O vyriškajai auditorijai, be abejonės, „Afganą“ rekomenduoju.

Daugiau

Saulės imperija

Ovidijus R.

2011-10-06

Tikrame kare niekas nežino, kieno jis pusėje, kariaujama be vėliavų, komentatorių ar nugalėtojų. Tikrame kare nėra net priešo.

Šiandieniniai pokalbiai apie J.G. Ballard‘ą mūsuose sukasi veik tik apie neseniai pasirodžiusią jo psichopatologinę „Avariją“, bet nereikia pamiršti, kad britas visų pirma išgarsėjo mokslinės fantastikos kūriniais. Tiesa, kol kas lietuviškai tik „Eridanas“ prie Aizeko Azimovo romano „Akmenėlis danguje“ išspausdino jo apsakymą „Trylika į Kentaurą“, o garsiojo postapokaliptinio romano „Paskendęs pasaulis“ (Drowned World) ar psichopatinių vizijų rinkinio „Žiaurumo paroda“ (The Atrocity Exhibition) lietuviškai, matyt, teks dar netrumpai palaukti. O kol kas verta paklaidžioti po lietuviškai turimą, karinės tematikos, patį literatūriškai paprasčiausią (bet ne prasčiausią – netgi geriausią) J.G. Ballard‘o romaną „Saulės imperija“ (Empire of the Sun).

Ir čia reiktų iš karto perspėti, kad perskaičius aprašą knygos nugarėlėje, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kūrinys yra šimtu procentų autobiografinis. Skaitant su tokiu įspūdžiu gal ir knygos poveikis būtų stipresnis, tačiau to stiprumo pakanka ir taip, todėl nukrypti nuo faktų komercijos labui nevertėtų.

Ballard‘as tikrai iki šešiolikos metų augo Šanchajuje, pergyveno Antrąjį Kinijos-Japonijos karą, vėliau virtusį Antruoju Pasauliniu, trejus metus su tėvais buvo internuotas Longhua civilių asmenų sulaikymo centre, daug matė, patyrė ir tą patyrimą panaudojo kaip dokumentinį apvalkalą romanui „Saulės imperija“. Deja (o gal, ačiū dievui, kad rašytojui neteko patirti tokių kančių, kaip romano pagrindiniam veikėjui) romano pagrindinė siužetinė linija ir personažai yra pramanyti. Ieškantieji tikrųjų faktų turėtų imtis prieš rašytojo mirtį išleistos autobiografijos „Gyvenimo stebuklai“ (Miracles Of Life).

Autorius pagrindiniam “Saulės imperijos” veikėjui, vienuolikmečiui anglų kolonistų vaikui, duoda savo vardą — Džimas Grahamas. Vaikis nerūpestingai gyvena margajame Šanchajuje su tėvais, kol po Pearl Harboro puolimo japonai, okupuoja miestą ir atskiria berniuką nuo tėvų. Vaikas iš pradžių netgi naiviai tiki, kad tai jis pradėjo karą ir susidomėjęs keliauja po realų žaidimo lauką, kuriame viskas greitai keičiasi ir kur dyla tėvų veidų kontūrai. Džimas bastosi apokalipsiškomis gatvėmis ir tuščių namų koridoriais, lyg Tarzanas džiunglėse bando susimedžioti vis rečiau aptinkamo maisto, perskaito „Alisą Veidrodžio karalystėje“ — knygą apie jaukų ir ne tokį keistą kaip jo pasaulį, nesėkmingai vis bando pasiduoti japonams, kol vieną dieną „nusišypso laimė“ patekti į Longhua stovyklą, kur atėjusieji likdavo iki mirties.

Skaitytojas Džimo akimis stebi aprašomą laikotarpį, jaučia pasakojimo atmosferą, bręsta kartu su jaunuoliu, kuris knygos pradžioje buvo tėvų apsaugotas nuo bet kokio negatyvo, išpaikintas, išpuoštas, o vėliau tampa paaugliu, vienumoje kovoja už būvį, praktiškai pažįsta gyvenimą ir mirtį, egzistuoja vienoje draugijoje su alkiu, troškuliu, nepritekliumi, purvu, ligomis ir kitais žmonėmis-vilkais. Ballard‘as sotiems vakariečiams piešia siurrealistišką patirtų išgyvenimų atmosferą ir sufleruoja, kad būtent tame gyvenimo periode pažino ir persisunkė savo kūriniuose liejamu slegiančiu atšiaurumu ir pačiame paviršiuje pulsuojančia, vos suturima beprotybe.

Šiandien, praėjus maždaug savaitei po knygos užvertimo, galiu prisipažinti, kad tiek skaitant, tiek dabar man prieš akis tebestovi saldžiosios bulvės ir musės. Tiek daug jų niekur neteko skaityti. Musės kelia puotas ant dvėselienų, ant išmatų, ant maisto, ant mirusiųjų ir gyvųjų. O gyvieji su Džimu priešaky minta tik saldžiosiomis bulvėmis ir degraduoja.

Sunku skaitytojui atsigauti po tokių negailestingų karinių realijų, kurios nesibaigia net pasibaigus oficialiam karui. Ballard‘as nepateikia išsamaus epilogo, o knygos viduryje užtiktas sakinys („Ponas Makstedas neklydo sakydamas, kad pasibaigus karui tikrosios belaisvių nelaimės ne baigsis, bet prasidės.“) leidžia numanyti, kad tolimesnis, pokarinis Džimo ir kitų veikėjų beigi pačio autoriaus gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Žingeidieji apie vėlesnius Džimo išgyvenimus parvykus į Angliją gali pasiskaityti lietuviškai kol kas neišverstame tęsinyje „Moterų gerumas“ (The Kindness of Women) .

Reikia porą žodžių pasakyti ir apie vertimą. Akivaizdu, kad vertėjai Irenai Jomantienei nebuvo lengva: tekstas kupinas kiniškų, karinių, techninių, jūrinių detalių, greičiausiai dėl to ar dėl originalaus teksto ypatumų vietomis versti sakiniai dėl keistokos žodžių tvarkos buksuoja — tenka skaityti keletą kartų kol suvoki, ką norėjo pasakyti. Tai ypač pastebima ilgesniuose sakiniuose, kur šalutinis sakinys ilgesnis už pagrindinį. Pvz., kad ir pats pirmasis romano sakinys: „Karai Šanchajų užklupdavo anksti, gindami vienas kitą kaip Jangdzės upėje jūros potvyniai ir atoslūgiai, kurie parplukdydavo atgal į šį atgrasios prabangos miestą visus nuo Bundo laidotuvių molų vandenin paleistus karstus“.

Ps. Knygoje daug ryškių, autentiškų detalių, gyvų epizodų, kurių visų čia neaprašysiu, bet būtent jų trūksta Steveno Spielbergo ekranizacijoje, kurios visgi nereikėtų nurašyti dėl saldoko sentimentalumo: filme dar tik trylikametis Christian‘as Bale‘as suvaidino tikrai įtikinamai ir nepriekaištingai.

Daugiau

Mažieji dievai

Justinas Žilinskas

2011-09-25

Daugiau

Apie Yasmina Khadra "Kerštas"

Sandra Vidauskaitė Žirgutienė

2011-09-23

Šių dienų kontekste, kai eilinį kartą viso pasaulio galingieji aptarinėja Izraelio ir Palestinos santykius, Yasmina Khadra (tikrasis vardas – Mohammed Moulessehoul) romanas „Kerštas“ nušviečia konfliktą kitu kampu ir suteikia jam daugiau žmogiškumo. Romanas 2006 m. pelnė prestižinę „Prix des Libraires“ premiją, Yasmina Khadra yra populiarus visame pasaulyje skaitomas šiuolaikinis prancūzų rašytojas.
Izraelio pilietybę turintis palestinietis Aminas dirba chirurgu vienoje Tel Avivo ligoninėje. Jis stengiasi vengti konfliktinių situacijų, visas savo jėgas ir talentą nukreipdamas viena linkme – gelbėti žmonių gyvybes. Jam sekasi, jis puikiai verčiasi, yra pripažįstamas, turi daug draugų, kartu su mylima žmona planuoja ateitį. Ir vieną dieną Aminas sužino, kad jo žmona yra palestiniečių savižudė. KAIP? KODĖL? NEGALI BŪTI!
Tik nemojuokite kumščiais, kad atskleidžiau romano siužetą – ši informacija yra pateikiama knygos anotacijoje ant viršelio, taip kad nieko neatskleidžiau. O net ir atskleisti daugiau nelabai yra ką – autorius bando nešališkai pažvelgti į Izraelio ir Palestinos konfliktą per jame dalyvaujančių paprastų žmonių įsitikinimus ir vertybes, bando atskleisti nesantaikos motyvus, žmogiškai ir jautriai atspindėti situacijos dramatiškumą ir – neretai – beviltiškumą.
Lygiagrečiai vystoma ir kita – artimų žmonių santykių – linija. Vyras negali sau atleisti ir nesupranta – ko ir kada jis nepastebėjo? Kodėl jo žmona taip pasielgė? Kodėl jis nepastebėjo pokyčių jos elgesyje? Juk ji tikrai turėjo kažkaip bandyti jam pasakyti apie tai, kas jos gyvenime vyksta. Ką mes veikiame ir kaip žiūrime į artimus žmones, kad nepamatome, kada mūsų dvasinės vertybės išsiskiria?
Skausmingas, jautrus, sunkus, bet kartu ir lengvas, kupinas meilės ir netekties romanas apie tai, ko mes nesuprantame.
Ir dar – žinote, kas man pasirodė keista? Kiekvienas knygos puslapis atrodo vertas skaityti dar ir dar kartą, net jei tai yra tiesiog buitinis dialogas.

Daugiau

Apie Tahir Shah "Tūkstančio ir vienos nakties šalyje: kelionė pas Maroko pasakotojus"

Sandra Vidauskaitė Žirgutienė

2011-09-22

Apie knygą: Tahir Shah – Tūkstančio ir vienos nakties šalyje
Leidykla: Tyto alba (2011)
ISBN: 9789986168478
Vertė: Rasa Drazdauskienė
Puslapių skaičius: 448
Ar jūs tikite stebuklinga pasakų galia? Aš tikiu. Aš tikiu, kad pačios gražiausios ir geriausios pasakos yra sekamos, o ne skaitomos. Aš tikiu, kad pačioje geriausioje pasakų knygoje spalvotos iliustracijos nereikalingos – kad neribotų fantazijos, nuskraidinančios kartu su besiliejančiais žodžiais. Aš tikiu, kad pasakų klausantys vaikai užauga geresniais žmonėmis. Žinau, kad suaugusieji taip pat mėgsta pasakas – tik kartais jas pavadina kitais vardais.
Pagalvojau – gal reikėtų apsibrėžti, kas gi yra ta pasaka? Bet, žinote, - man tai visai nerūpi. Nerūpi visos tos fabulos, personifikacijos ir klasikiniai scenarijai... Nes pasaka – tai paslaptis. Tai įtraukiantis ir užburiantis pasakojimas, kuris įsminga į širdį ir palieka ten pareigos, atsakomybės, garbės sėklą. Pasakos – tai tiesiausias kelias į vaikų širdis. O dar sako, kad pasakos – „tarsi raktas, katalizatorius, įrankis, padedantis žmonijai mąstyti tam tikru būdu, padedantis pabusti iš miego“.
Pabandykite dabar prisiminti vieną ar kelias įsimintiniausias ir didžiausią pėdsaką Jūsų širdyje palikusias pasakas. Stebuklines pasakas, ne tas gyvenimiškas, kurių, tikiuosi, jūsų gyvenime taip pat pasitaikė. Prisiminėte? Kai tik kalba pasisuka apie pasakas, aš prisimenu savo bobutės sektą pasaką apie skruzdėlytę – nepamenu siužeto, detalių, kaip prasidėjo ir kaip baigėsi –užtat puikiai atmenu, kad tą pasaką bobutė nenuilsdama man sekdavo vos ne kiekvieną dieną (jai gal ir atsibosdavo – bet aš prašydavau) ir net rašydama šiuos žodžius jaučiu, kaip akyse kaupiasi ašaros suvokus, kiek meilės ir gerumo buvo pasėta mano širdyje anuomet.
Tahir Shah – afganų kilmės kelionių rašytojas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, su šeima nuo 2003m. gyvenantis Maroke ir savo paprastomis, giedromis, kartais neįtikėtinomis istorijomis apie gyvenimą Maroke užburiantis ir nepaleidžiantis skaitytojų visame pasaulyje. Lietuvių kalba prieš keletą metų yra pasirodžiusi jo knyga „Kalifo rūmai: metai Kasablankoje“, kurioje aprašomi pirmieji įsikūrimo metai Maroke atvykus iš Londono, kur viskas buvo aišku, logiška ir protu suvokiama – ir staiga gyvenimas tapo pilnas džinų, prietarų ir tiesiog keistenybių. Skaitai – ir jauti, kaip esi toli nuo to pasaulio ir jo burtų, kaip yra linksma ir smagu skaityti – bet ar išdrįstum taip gyventi pats ir kiek ilgai ištvertum? Gana taikliai Tahir Shah Maroko įspūdžius apibūdinanti istorija yra ši (ir tokie ir panašūs rimtu veidu pateikiami nutikimai aprašomi abiejose knygose):

„Vasarą Zohra, mūsų tarnaitė, nugirdo mano skundus, kad eidamas per Kasablankos turgų jaučiuosi kone į gabalus plėšomas daržovių pardavėjų. Kaip dauguma marokiečių moterų, ji yra gyvenimo ir vyrų tramdymo meno ekspertė. Ir visada pasirengusi duoti patarimą.
- Tsk! Tsk! Tsk! – caktelėjo ji liežuviu. – Aišku, kad daržovių pardavėjai prie jūsų kabinasi. Jie juk mano, kad esate turistas.
- Bet Kasablankoje nėra turistų.
- Taip, bet jie juk to nežino!
-Tai ką man daryti?
Zohra kažką parodė gestais. Daiktas atrodė apskritas, dydžio kaip serviravimo lėkštė.
- Neškitės rėtį.
- Ką?
- Turistai niekada nesinešioja rėčių, - paaiškino ji.“

Antrosios knygos „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” pagrindinė tema – Maroko folkloras ir berberų tradicija besiremiančio autoriaus kelionė ieškant jo širdies gelmėse glūdinčios pasakos – vystoma jau iš pirmosios knygos pažįstamų vietovių, šeimos narių, tarnų, praeities įvykių kontekste. Tačiau skirtingai nuo tradicinės kelionių dokumentikos, šis pasakojimas yra daugiau orientuotas ne į išorinius įspūdžius ir dinamiką, o į vidinius potyrius ir prasmių paiešką. Kas yra pagarba tradicijai? Kodėl pasakotojai tokie svarbūs? Ar rašytinis žodis išstūmė pasakotojus visiems laikams? Ką mes atrandame kelionėse? Kodėl taip traukia užeiti į seną krautuvėlę medinoje, kur parduodami ne daiktai – parduodamos pasakos? Kokia prasmė kiekvieną ketvirtadienį sekti tą pačią pasaką apie Muškilą Gušą, pašalinantį kliūtis? Kaip perduoti svarbiausias mokomųjų pasakų vertybes ir slaptas žinias savo vaikams, kad jie jas perduotų savo vaikams ir taip toliau tęstų tradiciją, „ir taip tūkstančius metų“?

Daugiau

Kas sakė, kad matematika turi būti neįdomi?

Dalius

2011-09-19

Apie knygą: Håvard Tjora „Matematikos magija“

Daugiau