Maskva-Petuškai

Ovidijus R.

2011-08-30

Daugiau

Išguitas angelas

Ovidijus R.

2011-08-15

Daugiau

Vėjo vardas

Justinas Žilinskas

2011-08-02

Daugiau

Klasika: Vėjo nublokšti

Justinas Žilinskas

2011-07-15

Daugiau

Vilniaus istorija: legendos ir tikrovė

kgedas

2011-06-24

Kai, praeidami gatve, nerūpestingai žvilgtelsite pro kokį langą, galite prisiminti, jog žiloje Vilniaus praeityje visokie žvilgčiotojai buvo vienas labiausiai miestiečius siutinusių dalykų. Va, Trakų gatvės gyventoja Montvydienė, 1615-aisiais užpyko, jog pro langą „pažiūrėti ką ji veikianti“ vis dirsčioja (vyriškos lyties) kaimynai – ir visi keturi smalsuoliai vorele patraukė į kalėjimą.

Gi pranciškonų vienuoliams (1781-aisiais) laaabai nepatiko, jog filosofas Povilas Meleris statosi namą su langais į vienuolyno kiemą. Kasžin, ko jis ten dairysis (ir ką pamatys). Pranciškonai susitvarkė savaip – užpuolę, išvaikė mūrininkus, purvais apdrabstė namo sienas ir vartus, sugriovė vandentiekį...

Na, o kaip sureagavo išdidieji Sapiegos, kai į jų kiemą, vienuolyno sienoje išsikirtusios langus, sužiuro benediktinų vienuolės, sužinosite paskaitę Antano Čaplinsko „Vilniaus istoriją...“

Tai Vilniaus kasdienybės istorija – t.y. su kuo keldavo ir guldavo eiliniai miestiečiai, ką jie valgė, gėrė ir kokiose lovose miegojo, kokiom gatvėm vaikščiojo (ir kaip šios buvo apšviestos). Žodžiu, tai buities ir smulkmenų istorija, viena įdomiausių, tačiau ganėtinai reta viešnia knygynų ir bibliotekų lentynose.

Na kas gi gaiš savaites archyvuose, bandydamas išsiaiškinti kanalizacijos veikimo ypatumus XVII a.? Kas tais laikais atstodavo tualetinį popierių (šiaudų ir pakulų gniūžtės), koks buvo „mėšlo mokestis“ ir kiek prisireikdavo vežimų ir kastuvų (1663-iaisiais) tiems nešvarumams iškuopti.

Kam įdomu aiškintis, kodėl plikbajorių puotose servetėlių galus prisiūdavo prie staltiesių* arba kodėl tostams skirtas taures gamintojai kiek įpjaudavo**.

A. Čaplinskas – inžinierius-energetikas, tačiau jau keliasdešimt metų tyrinėja sostinės istoriją, o ši knyga jau šeštoji, skirta Vilniui. Ankstesnėse autorius (ne mažiau įdomiai) pasakoja apie Vilniaus gatvių – Pilies, Rūdininkų, Didžiosios, Šv. Jono, Dominikonų, Trakų istorijas.

Beje, „Vilniaus istorija...“ (kaip ir aukščiau minėtos) yra knyga-albumas, t.y. didesnio formato, gausus spalvotų iliustracijų, sunkus ir storas (pusšešto šimto puslapių). Na ir, nepigus, žinoma (apie 140 Lt). Bet labai įdomus.

Tiesa, leidėjams matyt teko rinktis tarp leidinio kainos ir spalvotų iliustracijų gausos, tad nemažai albumą papuošti galėjusių paveikslėlių(pvz. Radvilos Juodojo šarvai 40 p., ar švedų pilies šturmas 106 p.) nespalvoti. Pasitaiko ir skubos klaidų – ta pačia muštynių smuklėje litografija p. 161. iliustruojamas ir bajoro sugrįžimas iš karo į namus (205 p.).

Autorius nesyk pabrėžė, kad siekė šia knyga parodyti ne tik miesto buitį, bet ir „panarstyti kaulelius“ kai kurioms legendoms apie Vilnių. Pvz., paneigti XVI a. kartografų aprašymus, kuriuose miestas piešiamas ne itin šviesiomis spalvomis, nors iš tikrųjų (anot Čaplinsko) Vilnius tada išgyveno aukso amžių.

Na, arba atvirkščiai, atskleisti gražiom legendom dangstomą niūrią tikrovę. Pvz., priminęs žinomą legendą apie Šv. Onos bažnyčios esą sužavėtą Napoleoną, Čaplinskas santūriai nurodo, jog iš tikrųjų prancūzų imperatorius šią bažnyčią atidavė savo kavaleristams, kurie ją nusiaubė ir pavertė kuro sandėliu.

Žvilgtelkime į turinį, kuriame miesto istorija suskirstyta chronologiškai, nuo 1323 iki 2010-ųjų. Pirmieji miesto gyventojai, LDK sostinės kasdienybė, Abiejų Tautų Respublikos laikotarpis, Rusijos imperijos metai, karai ir okupacijos XX amžiuje..

Kaip leidinio įžangoje pasakoja autorius, iš pradžių jis ketino apsiriboti Vilniaus istorija iki I-ojo pasaulinio karo. Tai matyti. Būtent iki šio laikotarpio (o tai geri 450 puslapių) knyga ir yra įdomiausia.

Tačiau aprašant vėlesnius laikus, jau ima lįsti „balti siūlai“ – manau, kad autorius visai be reikalo pasidavė redaktorių įkalbinėjimams žūtbūt „ištempti“ knygą iki dabarties. Todėl čia knyga kiek sausesnė, o margaspalvė kasdienybės istorija kur kas daugiau skiesta „oficiozu“ – t.y. daugeliui žinomų, istoriniuose vadovėliuose aprašytų istorinių įvykių aprašymais.

 Kaip ten bebūtų, tai tik mažiau nei penktadalis labai spalvingos ir įdomios knygos, kurią tikrai verta turėti Vilniaus ir kasdienybės istorijos mėgėjams.

Ją galima tiesiog vartyti. Tiesa, greitai praversti niekaip neišeis – nes kone kiekvienam puslapyje žvilgsnis turėtų kliūti už įdomių istorijų, mažai žinomų faktų ar šiaip...įdomybių.

Na, kad ir skyrius apie amatus XVI-XVII a: negi neįdomu kiek trukdavo pameistrio diena (žiemos metu keldavosi 3 val. ryto, guldavo 7 vakaro), kokios baudos numatytos pirmadieniais pagiriotis pratusiems meistrams, kodėl zomšininkų cechas nepriimdavo į savo gretas lenkų ir lietuvių, ką veikė elgetų cecho bizūnininkai arba... Kuo pasibaigė gatvių kautynės Vilniuje 1635 m. kovą, kai prieš žydų kvartalą siaubusią minią magistratas metė jungtinę įvairių cechų – auksakalių, siuvėjų, kalvių „armiją“?

Arba dokumentuose aprašytų, pora audringų vienos giminės (Šperkovičių) metų (1678-1680), savotiška XVII a. „Santa Barbara“ Vilniuje***.

Žinoma, tokios istorijos tik „saldainėliai“ pagardinantys neskubrų, skyriais išrūšiuotą autoriaus pasakojimą apie vilniečius ir jų buitį. Tačiau sausokai skambantys skyrių pavadinimai – „Amatai“, „Transportas“, „Prekyba“, „Gyventojai“ iš tiesų slepia tikrą įdomių faktų knibždėlyną.

Kam nesmalsu bus sužinoti kiek kainavo gorčius (2, 82 litro) pigiausio vietinio alaus, kokio stiprumo tuo laiku (XVII-XVIII a.) buvo įprasta degtinė (vos 15-20 proc.) ir iš ko gamindavo elitinę Gdansko „goldwasser“ degtinę (žolelės, šaknelės, cukrus ir aukso folija)?

Kokiais dažais XIX a. Vilniuje drausta dažyti namus (mėlynais, žaliais, geltonais ir rudais)? Kodėl XVIII a. padorios moterys nė už ką nebūtų apsimovusios kelnaičių?

Kuriais metais Vilniuje užfiksuotas pirmas eismo įvykis, ką skelbė pirmas kelio ženklas ir kodėl miestiečiai XIX a. pabaigoje baisiai piktinosi naujoviškais vežimais, turėjusiais gumines padangas.

Kaip vežikai kariavo su autobusais (1154 vežikų prieš kelioliką autobusiukų), kokie reikalavimai buvo pirmųjų autobusų vairuotojams (nerūkyti, nesikeikti, nepadoriai nekalbėti, nemiegoti ir nedainuoti). Ką privalėjo daryti dviratininkas, jei priešais atvažiuojančio ekipažo arklys imtų baidytis (skubiai kur nors paslėpti dviratį).

Sakyčiau, knyga puikiai tinkama gidams, norintiems vienu kitu neįprastu faktu (ar visa jų šūsnim) pagardinti kelionę po Vilnių. Ir visiems kitiems Vilniaus istorijos mylėtojams.

*Neprisiūtas svečiai netrukdavo „netyčiom“ išsinešti.

**Tostui efektingai „užtvirtinti“ tais laikais (XVII-XVIII a.) taurę neretai sudaužydavo, o ypač geru tonu laikyta daužyti jas sau į galvą. Tad gamintojai taures įpjaudavo, kad indas geriau dužtų.

*** XVII a. Vilniuje gyveno toks (atrodo vengrų kilmės) Eustachijus Šperkovičius, dirbo burmistru. Į žmonas 1644-aisiais paėmė kito (buvusio?) burmistro, Mikalojaus Kličevskio dukrą Barborą. Gavo solidų kraitį (15 tūkst. zlotų „gera moneta“ ir brangenybėmis), netrukus jaunavedžiai sulaukė ir dukrelės Joanos.

Gyvenk ir norėk, bet slinko metai– ir pirmoji žmona po kiek laiko pasimirė. Ką gi, Šperkovičius ilgai nelaukęs veda kitos giminės „burmistraitę“ – Sofiją Ogurcevičiūtę. Ir čia prasidėjo...

Ėmė nesisekti prekyboje – nuskendo laivelis su Šperkovičius prekėmis, užgriuvo dar kažkokios finansinės bėdos. Lyg būtų negana, susirgo žmona Sofija. Veltui burmistras ligonę vežiojo prie šventų paveikslų, tapo aišku – šioji užburta. Netrukus paaiškėjo ir (už)būrėja – namuose jau kelioliką metų tarnavusi auklė Anastazija Klezina – toji ragana kartą pastvėrė šuniuką, šeimininkės akivaizdoje nusuko jam sprandą ir metė moteriškei po kojų. Va tuomet namus ir užgriuvo nelaimės.

Na, XVII a. pabaiga (veiksmas vyko 1678-80 m.), jau nebe viduramžiai – auklės iš karto nedegino, iškėlė bylą. Auklė prisiglaudė basųjų karmeličių vienuolyne ir po trijų bylinėjimosi metų, vis dėlto, įrodė nesukus šuniukui sprando (ir nekerėjus).

Tarsi netrūktų problemų su pusragane aukle, buvusį žentą tuo pat metu užsipuolė buvusi uošvė, tokia Kotryna Kličevska. Šperkovičių ji kaltino nesirūpinant dukra iš pirmosios santuokos, našlaitėle Joana. Kad būtų tik kaltinus! Išsiviliojusi dukraitę iš namų, supiršo ją su burmistru (o kaip gi) Samueliu Zaleckiu. Šiam terūpėjo pinigai – iš žmonos atėmė visas brangenybes ir uždarė ją toliau nuo žmonių akių – pas basąsias karmelites. Veltui Šperkovičius draskėsi ir šaukėsi bausmių grobikams, veltui aiškino, kad santuoka neteisėta, nes sudaryta per Adventą. Eksuošvienė ir naujasis žentas ciniškai atšovė, kad Šperkovičius „negerai skaitė arba blogai atsimena bažnytinius kanonus ir įstatymus“ – per Adventą tedraudžiama švęsti vestuves, bet tuoktis nedraudžiama.

Įsiutęs Šperkovičius porąsyk bandė šturmu imti karmeličių vienuolyną Vilniaus Arklių gatvėje, įsiveržęs nesyk iškeikė vienuoles, bet našlaitėlės Joanos nebeatgavo. Tuo tarpu jungtinės uošvienės-Zaleskio pajėgos kartą atakavo ir užėmė Šperkovičius dvarą, išvaikė tarnus, pagrobė gyvulių, brangenybių.

Nežinia kuo būtų pasibaigusi toji šeimos drama, bet 1678 m. rugsėjį uošvienę nunuodijo viena tarnaitė. Karo veiksmai iškart aprimo, o Šperkovičius susitaikė su žentu ir net davė jam 4000 zlotų kraičio.

Daugiau

Vidutiniam mokykliniam

Justinas Žilinskas

2011-06-19

Daugiau

Liusės Golt istorija

Ovidijus R.

2011-05-25

Williamas Trevoras – žymus šiandieninis airių rašytojas, pastaruosiuos keliasdešimt metų vis šmėsčiojantis tarp pagrindinių Bookerio premijos nominantų, bet nesugebantis jos pasisavinti ir, atsižvelgiant į brandų kūrėjo amžių (gimęs 1928 m.), galima spėti, kad jau kitaip ir nebenutiks. Paskutinį kartą galimųjų anglakalbių laimėtojų šešetuke pasirodė 2002-aisiais su romanu „Liusės Golt istorija“, kurį tuomet nurungė Y.Martelio „Pi gyvenimas“. Patekti į galutinį nominuotojų sąrašą yra tikrai ne mažesnė garbė ir pasekmė, kad tokio rašytojo kūrinį perskaitys daug daugiau skaitytojų. Tarp tokių atsidūriau iš aš. Tiesa, lietuviškojo leidimo metais (2007; Vaga) „Liusės Golt istorija“ kažkaip tyliai nutekėjo į užmarštį ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo pastebėta viename bibliografiniame šaltinyje.

Šis Trevoro romanas pasakoja apie praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio laikus Airijoje, kai airiai su anglais draugiškų jausmų nepuoselėdavo. Dėl tokios atmosferos, spaudimo ir realios grėsmės negausi Goltų šeima ruošiasi palikti savo dvarą Airijoje ir persikelti gyventi į Angliją. Knygoje viso labo trijų žmonių tragedija – anglės motinos, airio tėvo ir jų meilės vaisiaus, dukrelės Liusės. Pastaroji mažutė, jaunutė, tyros širdies mergaitė gimtąsias vietas myli labiau nei nežinią, todėl nusprendžia per patį kraustymosi sambrūzdį trumpam dingti. Gi tėvai neišvažiuos be jos. Deja, likimas viską taip sudėlioja, kad mažoji Liusė lieka viena gimtosiose vietose.

Tokia nesudėtinga, įvykių neperkauta bet ir nestokojanti istorija apie kaltę, atgailą ir atleidimą teka nesustabdomai kaip veržli upė. Iš pirmo žvilgsnio standartinis pasakojimas virsta jausminga gyvenimo poema, kurioje, kas keisčiausia, autorius geba sužlugdyti visus didžiausius skaitytojo lūkesčius. Be jokio patoso Trevoras stebina skaitytoją siužeto posūkiais. Vos mintyse pagalvoji, kad labai jau nuspėjama, kaip baigsis tas ir tas, o še tau – baigiasi net ne į tą pagalvotąją pusę. Dėl suprantamų priežasčių nepasakosiu apie konkrečius siužeto vingius, nors ne jie daro šį kūrinį nevienadieniu.

„O romanai – tai tikrovės atspindys, tiek pasaulio sielvarto, tiek ir laimės atspindys“,- rašo autorius, tik maža jo tekste laimės. „Liusės Golt istorija“ nuo pirmo iki paskutinio puslapio yra persunkta liūdesio. Ne to pigiai graudaus ir keliančio užuojautą, kokiais viešai maitina televizijų „tiesos beieškantys“ prodiuseriai ir žurnaliūgos. Liusės ir jos tėvų liūdesys uždarytas giliai viduje, prieinamas tik jiems patiems ir skaitytojui, kurį įsupa  teksto skleidžiama melancholija. Tą, apėmusį jausmą, matyt, teisingiausiai apibūdinti perfrazuojant Liusės tėvo pasakyta fraze: „mes žaidžiame mirusius“ – Goltų istorijos liūdesys kyla iš atsitiktinumų fatališkumo, kuriuose lemta atsidurti ir skaitytojui, įsijautusiam į save pasmerkusių, vienišų veikėjų gyvenimus.

Dariaus Kaunelio vertimas tinkamai perteikia lakonišką, bet vaizdingą Williamo Trevoro žodį, leidžia pajausti tyvuliuojančią tyros melancholijos atmosferą ir džiaugtis puikiu kūriniu.

ps. Sakyčiau, kad gera knyga yra ta, kurioje paminėta knyga tuoj stojasi į skaitytinų knygų eilę. Taip po „Liusės Golt istorijos“ nutiko su V.M. Thackeray kūriniu „Tuštybės mugė“ – netikiu, kad knygų graužikės Liusės mylimiausia knyga nepatiks man.

Daugiau

Millennium III

Ovidijus R.

2011-05-25

Knyga prasideda ten, kur baigėsi antroji Lisbetos Salander ir Mikaelio Bliumkvisto nuotykių dalis. Praktiškai dvi knygos galėtų virsti viena, tik nepatogumas dėl storio būtų neišpasakytas. Ir taip veik septynių šimtų puslapių kietais viršeliais tomą nulaikyti buvo nelengva, o ir riešų maudimas pasufleravo, kad galima buvo daug ko šioje istorijoje atsisakyti. Detalumas ir smulkmeniškumas vietomis imdavo užknisti. Kam gi kelintą kartą perpasakoti sutrumpintą siužetą, kuris skaitytojui ir taip aiškus? Trečiojoje dalyje įvedama dar daugiau veikėjų, dar daugiau Švediškų vardų, kurių ir taip nebuvo trūkumas: tampa sudėtinga atskirti gerą policininką, nuo blogo.

Pirmoji „Millennium“ knyga buvo puikus veiksmo trileris su įkomponuota detektyvine istorija, antroji atskiros detektyvinės siužeto linijos nebeturėjo, užtat veiksmo ir klaustukų netrūko, trečioji – nors ir sudeda visus taškus ant „i“, atrodo kiek išsikvėpusi, iš veiksmo trilerio virtusi kriminaliniu teisiniu romanu. Skaitydamas Johną Grishamą ar Erle Stanley Gardnerį žinai, kad knygos pabaigoje išmes kokį visą laiką rankovėje slėptą kozirį, su kuriuo bus laimėta pagrindinė partija. Tuo tarpu romanas „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ iš karto atverčia visas kortas ir iš lėto dėlioja labai nestebinantį pasjansą – skaitytojui esminiai momentai jau žinomi nuo pat pradžių, tad lieka tik sekti, kaip tai išsiaiškins, nuslėps, pagrįs įvairiose organizacijose veikiantys herojų draugai ir priešai.

Publicistinis stilius šįkart nepagelbėjo — sukūrė iliuziją lyg skaitytum ikiteisminio tyrimo medžiagą, kurioje detaliai aprašomas ratu besisukantis keliolikos žmonių gyvensenos stebėjimas. Laimingos pabaigos nuspėjamumas — iš kur kitaip būtų radęsis planas tęsiniams — taip pat kokybės kartelę kiek kreipė žemyn.

Nežiūrint išvardytų trūkumų, Larssonas pateikė skaitytojui ne vieną netikėtumą (pvz., lėtai judančią Lisbetos Salander, gulinčios ligoninės palatoje, sveikimo ir apkaltos istoriją papildo daug įdomesne, šalutine buvusios žurnalo „Millennium“ redaktorės persekiojimo linija), nepriekaištingai susitvarkė su begale veikėjų, viską išsamiai ir logiškai sudėliojo į savo lentynėles ir taip užbaigė knygą, kad, rodos, jau aprašytoms problemoms nebėra kur plėtotis ir tęstis. Puiki  trilogijos verkiant nereikalauja jokių naujų, išrutuliotų Lisbetos Salander praeities šleifo, tęsinių, tačiau atveria didelę erdvę naujiems ateities nuotykiams, kurie, jeigu kažkada pasirodys, be abejonės pateks į geidžiamų perskaityti sąrašą.

ps. Pagaliau pagyros leidyklai — šioje knygoje veik nelikę teksto surinkimo klaidų.

Daugiau

Palaidotas Cezaris

Ovidijus R.

2011-05-25

Daugiau

PYRAGO KŪNAS

qualityneat

2011-05-25

Apie knygą: Alan Bradley –Saldumas pyrago dugne

Leidykla:

Trumpai drūtai: vertimas prastas!

Bet vertėjų paguodai būtina pabrėžti, kad pasitaiko kur kas klaikesnių vertimų. Be to, nelabai kokia kokybė – ne vien vertėjų „nuopelnas“: tikrai ne vertėjai sugalvojo netranskribuoti/neversti (kai kurių?) tikrinių daiktavardžių, na ir kiti tam tikri neypatingai gražūs dalykai anaiptol ne vertėjų išrasti. Šiuo atveju aptariamas vertėjų darbas, todėl į nemažą... kaip čia švelniau pasakius... gal paistalų?... gerai jau, klaidų  dalį paprasčiausiai nekreipsime dėmesio. Nors reikėtų! Bet ką jau čia...

Alanas Bredlis tikriausia net nenumano, kokį taiklų epigrafą parinko savo knygai!

 Unless some sweetness at the bottom lie,

Who cares for all the crinkling of the pie!

 Vargu ar rašydamas knygą autorius galvojo apie tai, kad ji gali būti išversta ir į lietuvių kalbą. Todėl ir nežino, kad pasirinktasis epigrafas apibūdina dar ir vertimą...

Štai kaip išverstas dvieilis:

 Jeigu ne dieviškas saldumas, kuris prie dugno tūno,

Kas gi norės susiraukšlėjusio pyrago kūno.

Jau nebedejuojant dėl to, kad nebeliko originaliojo ritmo (trisdešimt vienas skiemuo vietoje dvidešimties, kirčiuoti ne paskutiniai, o priešpaskutiniai skiemenys), dar ir prasmė pražuvo.  Gan grubiai apibendrinant, dvieilio esmė tokia: Jei pyragas neskanus, papuošimai (cukrinės rožytės, išraitymai, „kringeliukai“ – kas kam labiau patinka) nepadės! Vertėjai pasidarbavo iš peties. Gaila, kad jiems rūpėjo ne skonis, bet būtent puošyba... Tai įrodo jau paties epigrafo vertimas: „some“ jokiu būdu nereiškia „dieviškas“, „lie“ šiuo atveju neverstina „tūno“, o jau apie „susiraukšlėjusį pyrago kūną“ nelabai net žinau ką sakyt. Bet tai svarbu! Nes „puošnių išraitymų“ vertime tikrai daugoka. Pražydusios epigrafe, „cukrinės rožytės“ toliau puikuojasi visame tekste.

Aha, prieš epigrafą dar ir pavadinimas yra.  „Saldumas pyrago dugne“. Jums kaip? Man tai nekaip... Aptariamuoju atveju „bottom“, o ir visą frazę, jei jau rimtai, reikėjo išversti kitaip, juoba kad žodynuose pateikiamos ir kitos šio žodžio reikšmės, taip pat ir idiominės. Bet vertėjams patiko pagrindinė...

Tiek to. Grįžtame prie vingrių išraitymų, puošiančių pyragą. Vienas tokių (beje, leidžiantis spėti, kad vertėjai vis dėlto triūsė uoliai) – tai gausybė išnašų. Kai kurios jų gal ir reikalingos (ginčytina!), bet dauguma tikrai ne. Pirma, aiškinama tai, ko nepaaiškinus tekstas nenukentėtų. Antra, nevalingai susidaro įspūdis, kad vertėjai laiko skaitytojus visiškais neišmanėliais ir mulkiais. Šį įspūdį dar labiau sustiprina intarpai (irgi puošmenos), kurių originale nebuvo. Pavyzdžiui: „As with all great schemes, it was a simple one“ – „Kaip ir visi didieji planai, manasis buvo genialiai paprastas“; „the rainy autumn day that Chemistry had fallen into my life“ – „tą lietingą rudens dieną, kai į mano gyvenimą, tiesiogine to žodžio prasme, nukrito chemija“; „she might be less eager to slather the stuff all over her mouth“ – „tikrai nepultų šio daikto teplioti aplink burną kiekvienai progai pasitaikius“; „a fact of which Ophelia never tired of reminding us“ – „apie tai Ofelija, tiesą sakant, nepraleisdavo progos priminti“, ir taip toliau, ir panašiai. Pateiktieji pavyzdžiai ir šiaip nusipelno kritikos, bet kol kas man rūpi vien tai, iš kur atsirado tekstas, kurio nebuvo originale. Juo labiau kai kitose vietose teksto trūksta: „a pair of cotton gardening gloves“ – „medvilnines pirštines“ (čia gal ir ne mirtinai svarbu, kad tai buvo sodininko pirštinės, todėl turbūt atleistina); „who in the end had thwarted Fate and outlived them all“ – „kuris apgavo likimą ir juos visus pergyveno“ (štai čia pradingę žodžiai jau reikšmingesni)...

Panašių pavyzdžių galima pririnkti daugybę, tačiau metas imtis rimtesnių dalykų. Rimtesniu dalyku laikytinas visiškas teksto iškraipymas. Belieka tikėtis, kad taip atsitiko per skubėjimą (dėl to, beje, dažniau kalti ne tiek vertėjai, kiek nekantrūs leidėjai) ar per paprasčiausią neišmanymą, nes labai nesinorėtų galvoti, kad vertėjai iškraipė tekstą tyčia. Iš bėdos dar gal ir atleistina, kai „but since I always bit them to the quick“ virsta „tačiau, kaip visada, nagai buvo nukarpyti beveik iki gyvuonies“ (nors ir čia skirtumas tarp nagų karpymo ir kramtymo reikšmingas kaipo apibūdinantis veikėją), užtat jau visai neatleistina, kai vietoje „meant nothing to the inflamed citizenry of Bishop`s Lacey“ išdygsta „nieko nereiškė vyskupo Leisio sukurstytiems piliečiams“. Joks vyskupas piliečių nekurstė, Bišop Leisio gyventojai patys kažkodėl įniršo, ir jei sakinys vertėjams nesuprantamas, tai bent būtų galėję prisiminti bei ištaisyti vertimą, kai viename vėlesnių skyrių patys vertė (šįkart jau teisingai) „Bišop Leisis, du šimtai dvidešimt vienas“. Be to, vietovės pavadinimas minimas dar keliose vietose. Po tokių perliukų jau nebesistebi, kad „little“ išversta į „purvina“, „practiced their art“ – „dirbo“, o „“drawing room“ – „piešimo kambarys“!

Manding, vertėjams nepakenktų pagilinti anglų kalbos žinias. Bet kur kas labiau vertėtų geriau išmokti gimtąją kalbą! Arijos iš operos „kai ją pakėliau, kad išlyginčiau“ arba „pagavau save besigilinančią“ mano jautrią ausį rėžia. Tačiau apie lietuvių kalbos klaidas čia nepostringausiu. Ne todėl, kad jų nedaug; priešingai, tokių pilna visa knyga. O todėl, kad už panašių klaidų neištaisymą atsako nebe vertėjai (nors rimtas vertėjas tokių paprasčiausiai nedaro), bet redaktoriai. „Garbavojam“ vis dėlto vertimą... Norsgi šitai man va dar ką priminė: prie knygos darbavosi net du vertėjai, plius redaktorė, plius dar projekto vadovė buvo. Prie auklių krūvos vaikas be galvos?

Žinot, kas užvis liūdniausia? Kad tokį pyragą iškepė „Vaga“, rimta leidykla, turinti senas tradicijas, sukaupusi turtingą patirtį, leidykla, kurioje dirbo, o gal ir dabar tebedirba žmonės, tikrai suprantantys, kas yra knyga. Kaip čia taip atsitiko dabar, jergutėliau? Neskanus visai pyrago kūnas!

Kuomi ir baigsiu.

Daugiau