Dar ne taip seniai lietuvių kalba pasirodė Roger Zelazny romanas "Numirti Italbare", ir štai vėl dovanėlė šio rašytojo gerbėjams. Tiesa, šįkart plunksną vedžiojo dviese - "geležinis" Rodžeris į pagalbą pasikvietė bent jau man visiškai negirdėtą personą - Thomas T.Thomas. Apskritai Rodžeris noriai dirbo dviese, tačiau dažniausiai jo bendraautoriai buvo ne prasčiau už jį žinomi fantastikos pasaulyje. Ko vertos R.Sheckley, P.K.Dick, F.Saberhagen pavardės… Paprastai rezultatas būdavo neblogas. Taip nutiko ir šį kartą.

Jau knygos viršelis bando mus bent du sykius apgauti… Pirmą sykį - tai ženklelis "SF". Tačiau šįkart jis turėtų reikšti ne "science fiction", bet veikiau "science fantasy". Ten, tuose smirstančiuose Vakaruose šis kraujomaišos kūdikis oficialiai įteisintas, o mums dar tik teks pratintis prie termino "mokslinė fantasy ". Šiam žanrui priskiriamos knygos, kurios turi tiek SF, tiek fantasy budingų bruožų, elementų.

Antroji apgavystė - knygos pavadinimas. Ne, nemanykite, kad "Eridanas" lietuviškam leidimui parinko ne originalų pavadinimą… Paprasčiausiai, jei nebūčiau skaitęs šio romano, ko gero, pirmiausiai galvoje šmėkštelėtų milžiniškas gauruotas lokys. O iš tikrųjų - gal ir milžiniškas, gal ir gauruotas, bet - būtent Lokis. Skandinavų mitologijos dievas - klastingas, šelmiškas…

Išsiaiškinę dėl apgavysčių, žvilgtelėkime į siužetą. Romane vienu metu plėtojamos dvi veiksmo linijos - viena iš kryžiaus karų epochos, kitos veiksmas vyksta netolimoje ateityje… Tiksliau - visa tai viena istorija. Istorija apie žmogų, vis atgimstantį, tačiau neįstengiantį susigrąžinti savo ankstesnių gyvenimų praeities, tik kartais sapnuose išvystantį tos praeities nuotrupas… Kad ir kaip būtų keista, atmintį susigrąžinti jam stengiasi padėti pikčiausias priešas - asasinų sektos įkūrėjas, Hasanas.

Siužetas suregztas nenuobodžiai, daug kas lieka neaišku vos ne iki paskutiniųjų romano puslapių. Na, o jei atkreipsime dėmesį, kad vienos iš paskutiniųjų scenų veiksmas vystosi arabų teroristų užgrobtoje JAV elektrinėje… Po rugsėjo 11 įvykių tai nebeatrodo fantastika…

Įvertinimas: 8

Laisvė

Ar pamenate tą smulkutę būtybę naiviom, atvirai į pasaulį žiūrinčiom akim – Audrey Hepburn filme “Pusryčiai pas Tifani”? Skaitydama šią apysaką, Holę Golaitli mačiau būtent tokią. Naivus, jaukus vaikutis – mergina be amžiaus, kažkuo panaši į katę – šilta ir miela, bet viena, savarankiška ir tam tikra prasme nerandanti vietos gyvenime arba tiesiog, lyg iš vaikiško filmuko – “vaikščiojanti kur nori”.

Perskaičius šią knygą viduje buvo labai gera. Šilta, smagu, jauku, o labiausiai pagavo neišvengiamas laisvės pojūtis. Laisvę jaučiau visuose kūriniuose. Suprantant ją kaip vidinį suvokimą, vidinį nepriklausymą nuo normų ir savanoriško susisaistymo visuomeninėm taisyklėm. “Pusryčiuose pas Tifanį” Laisvė – Holė Golaitli, savo vizitinėje kortelėje užrašiusi “Keliaujanti” ir į klausimą “kodėl taip?” atsakanti: “ Na, iš kur man žinoti, kur gyvensiu rytoj?”. Apsakyme “Namukas tarp gėlių” – Otilija, pasirinkusi laisvę mylėti, laisvę gyventi galbūt ne tą gyvenimą, kuriame ji kasdien mylima, populiari, dievinama, bet vistik laiminga.

Abi šios moterys – truputį nerealios, truputį netikros. Tokios – lyg išplaukusios iš svajonių. Nepagaunamos, trapios, bet stiprios. Netgi jų naivumas kartais atrodo įsikalbėtas. Tokia mintis kyla, kai vieną dieną visi laikraščiai ima trimituoti apie Holę kaip “ laisvo elgesio moterį, sipainiojusią į narkotikų skandalą ”, o Otilija, apsimetusi mirusia, gąsdina savo mylimąjį tyliai sau galvodama: “ Tai bent išgąsdinsiu ”. Bet šis apsimetimo faktas, atrodo, nors ir svarbus, bet visiškai nepiktybinis, nes mažai kas ir apsimesti taip profesionaliai mokėtų.

Kartais kylantis linksmumas ir gera nuotaika galiausiai man pasirodė apgaulingi. Nes ilgainiui apėmė begalinis liūdesys. Nežinia, dėl ko. Ar dėl to, jog Holė liko nežinia kur, ar dėl to, kad ji kitų herojų gyvenime pasirodė taip trumpam, nesuteikdama jokių vilčių. Ar todėl, kad ta laisvė tokia begalinė, jog kelia ne tik pasitenkinimą, bet ir nerimą bei didžiulę atsakomybę. O gal todėl, kad Otilija pasirinkdama savo laisvę mylėti, vis dėlto lieka priklausoma nuo savo vyro papročių ir įsitikinimų.

Holės katinas, paliktas gatvėje prie šiukšlių dėžių, susirado savo gyvenimą arba gyvenimas susirado jį. O Holė? “ Aš pagalvojau, koks dabar jo vardas, nes buvau tikras, kad jis jau turi vardą, buvau tikras, kad susirado savo vietą, kur jis nebe svetimas. Ir tegu tai būna trobelė Afrikoje ar kas kita, bet aš tikiu, kad Holė irgi rado savo vietą, kur ji nebe svetima ” (145 psl.). Taip galvojo Holės draugas, suradęs katiną, tupintį šiltame kambaryje ant palangės. Tačiau kas dėl Holės – to tikrumo ir namų šilumos taip ir nepajutau.

Kiti du apsakymai – apie vyrus. Ne tuos, kur iš gatvės ir iš kasdienio pasaulio. Capote, regis, neskiria laiko paprasčiausiems žmonėms. Kur po šiuo žodžiu “paprastas” slepiasi tie, kuriuos sutinkame kasdien, gyvenančius kasdienį gyvenimą, valgančius, dirbančius, uždirbančius. “Deimantinėje gitaroje” Capote mus iškelia į kalėjimo erdvę. Tokią erdvę, kurioje, atrodytų, išsilydo gėrio ir blogio, tradicine prasme, kontūrai, kur lyg nėra nusikaltėlių, kur gyvena žmonės su emocijomis, laukiantys, tikintys, kur labiausiai gerbiamas yra tas, kuris moka skaityti, bet “ geba niekad neperskaityti tiesos ”.

“Kalėdiniuose prisiminimuose” – tai septynerių metų berniukas, kurio Kalėdos kvepia tokiomis tikromis Kalėdomis, kurių mes jau neprisimename ir turbūt tik senuose filmuose galime pamatyti kažką panašaus – Kalėdomis su pačių pasidarytais žaisliukais eglutei ir trisdešimčia tortų, kepamų visiems geriems žmonėms. Kur draugystė yra tokia tikra, o dovanos – iš visos širdies – pačių padaryti aitvarai. Na tai kas, kad dovanos vienodos, bet jos yra tikros, o svarbiausia – iš visos širdies.

Neseniai pasirodęs filmas apie autorių – nesinori apie tą filmą sakyti nieko blogo – tačiau jis atspindi tik vieną ir labai liūdną autoriaus gyvenimo etapą. Ši knyga taip pat nesukels beribio džiugesio, bet viltį – apie laisvę, apie meilę, apie tikėjimą ir suradimą ieškoto tikrai joje rasite.

“O po to pasaulis!”

Vargu ar būčiau ėmusis aprašinėti šią knygą - tikrai ne dėl to, kad ji būtų man nepatikusi, tiesog yra kūrinių, kuriuos aprašinėti beprasmiška, kuruos reikia perskaityti - įsivaizduokite aprašytą paveikslą ir paveikslą, kurį matote savo akimis… Tokie kūriniai paprastai skirti ne protui, taip rašo ir P. Coelho - jis byloja į kažkur giliau, jo pasakojimas liejasi kaip eilėraštis, daina ar sakmė. "Prie Piedros upės" - Meilės istorija, istorija dviejų vaikystės draugų, kurių vienas bandė pasirinkti kunigo, o kita - valstybės tarnautojos kelią. Bet kadangi tai buvo proto keliai, jie, žinoma, nebuvo visiškai tikri… Herojams, ypač herojei, tenka išmokti klausyti savo širdies, elgtis impulsyviai ir nebijoti pasekmių…

Vis dėlto rašyti apie "Piedros upę" mane privertė pyktis, kilęs, perskaičius pabaigos žodį, pavadintą "Apie knygą", tačiau nepasirašytą - įdomu, kas tas bailys!!! (Nejaugi vertėja?) Po skaidraus P. Coelho poezijos vandens - tariamai sveiko, tačiau iš tikrųjų pašvinkusio proto ir oficialaus bažnytiškumo dozė. Gal ir nevertėtų šitaip reaguoti į vieną anonimišką puslapį, tačiau niekaip nesuprantu - kokio velnio reikėjo kišti į knygą šį pasisakymą, kurio autorius (ė?), tarsi bylodamas iš sakyklos, pasmerkia "Piedros upės" herojų kaip eretiką - mat šis matė ne tik vyrišką, bet ir moterišką Dievo pavidalą, kurį jam, kaip katalikui, išreiškė Šventoji Mergelė… Šį herojaus atradimą pabaigos žodžio autorius įvardija "išklydimu iš tiesaus kelio" ir "sektos kūrimusi", negana to, bando tokį požiūrį primesti ir P. Coelho, kuris knygoje pateikia tai kaip tiesą… Iškraipomos (manyčiau, sąmoningai) ir kitos P. Coelho mintys. Panašu, jog Ponas Anonimas taip išsigando P. Coelho "erezijų" ir jų poveikio jauniems skaitytojų protams bei jautrioms širdelėms, kad puolė perspėti: "būkite, atasrgūs, jeigu išdrįsite taip galvoti, įpulsite į baisioooos sektos pinkles, vargas tuomet jūsų sveikam (pašvinkusiam?) protui ir tradicinei maskulinocentriškai katalikybei!"

Deja, P. Coelho šia knyga neperspėja mūsų apie sektų baisumus. Jis tiesiog primena, kaip sklinda idėjos.

Kažkoks mokslininkas, tirdamas vienos Indonezijos salos beždžiones, išmokė vieną jų nusiplauti upėje purviną batatą, prieš jį suvalgant. Po kiek laiko ir visų kitų Indonezijos salų beždžionės ėmė daryti tą patį. Tačiau užvis nuostabiausia tai, kad tos kitos beždžionės išmoko taip elgtis neturėdamos jokio kontakto su sala, kurioje buvo daromi bandymai.

Mergaitei Bernadetai Lurde apsireiškė Marija, pasakiusi, kad ji yra "Nekaltasis Prasidėjimas". Beveik tuo pat metu didieji Vatikano autoritetai sprendė, ar reikia viešai paskelbti Nekaltojo Prasidėjimo dogmą… Kadangi aštuoni miljonai žmonių pasirašė peticiją, prašydami ją priimti. Parašai keliavo iš visų pasaulio kampelių.

O kaip dažnai nutinka, kad tokius pat atradimus padaro du žmonės beveik tuo pačiu metu…

Galbūt nereikės ir daug laiko, kad pripažintume Švenčiausiąją Trejybę, kurioje bus moteris. Švenčiausioj Trejybė iš Šventosios Dvasios, Motinos ir Sūnaus?

Aš asmeniškai tikiu, kad Gyvenimas, Tikėjimas ir Meilė nugalės Mokymą bei Tradiciją. P. Coelho irgi tuo tiki. Todėl jo knygos baigiasi gerai…

Ir gražu, ir baigiasi gerai!

Kai pirmą sykį perskaičiau S. Lukjanenko dilogiją apie Kėjų Dačą ("Svajų Linija" ir "Iliuzijų Imperatoriai"), antroji knyga man pasirodė gerokai silpnesnė už pirmąją. Nė kiek dėl to nenustebau - taip juk dažnai nutinka su tęsiniais. Tačiau, po poros metų dar sykį perskaičius abi knygas - nuomonė netikėtai pasikeitė. Nepulsiu tvirtinti, jog "Iliuzijų Imperatoriai" geresnė už "Svajų Liniją", tačiau bent jau nė kiek neprastesnė.

Tie, kurie jau skaitė "Svajų Liniją", ko gero prisimena, jog knyga baigėsi Kėjui Dačui išsiaiškinus, kad jo Visata - tai kažkieno įgyvendinta svajonė. Ir Dačas mesteli frazę "Aš atpratinsiu jus svajoti…"

Kas gali būti tas žmogus, sukūręs šią Visatą pagal savo norus ir tapęs joje tuo, kuo visuomet norėjo tapti? Kėjus Dačas nusprendžia, jog atsakymas - akivaizdus: Žmonijos Imperatorius.

Atkeršyti pačiam Imperatoriui - uždavinėlis nelengvas net tokiam profesionalui, kaip Kėjus. Tad jis imasi ieškoti bendrininkų ir…

Turinio neverta perpasakoti - sugadinsiu malonumą dar neskaičiusiems. Lukjanenko gana meistriškai rezga intrigą, vis apversdamas situaciją aukštyn kojomis.

Tačiau "Iliuzijų Imperatoriuose" mane labiausiai sužavėjo ne siužetas, o emocinis užtaisas. Jei galima būtų lyginti "Svajų Liniją" ir "Iliuzijų Imperatorius", pastebėčiau, jog pirmoji knyga - lygesnė, labiau išlaikyta viename lygyje, tuo tarpu antroji - labiau "banguota". Tačiau kai kurios tų "bangų" viršūnėlės… M-m-m-m… skanumynas. Tai ir Kėjaus bei Rašelės santykių raida, ir Artūro "atvirtimas", ir, be abejo, istorija apie pravardę "Tymai".

O dabar mestelsiu eretišką mintį, už kurią mane mušite ir galbūt netgi spardysite kojomis. Skaitydamas "Iliuzijų Imperatorius" niekaip negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad Kėjus beprotiškai panašus į Sapkowskio Geraltą. Toks pat "kietas", apsimetantis beširdžiu ir nepažeidžiamu, tačiau širdies gilumoje…

Et, skaitykite patys - ir ginčykitės.

"- Tu mėšlas! Ši mergina jau ketveri metai tave įsimylėjusi! Ir nesakyk, kad to nematai… mėšle! Nori ją įpainioti į savo mėšlinus žaidimus? Ar tavyje yra kas nors žmogiška?

- Mėšlas, - pakeldamas akis atsakė Kėjus."

Ir vėl smagu!

Apie Kristiną knygoje dažnai kalbama kaip apie moterį: Arnis ją įsimylėjo. Ji jį suvedžiojo, užvaldė, pakeitė. Tačiau ji - kur kas blogiau, nei moteris. Kristina yra Plymouth Fury markės automobilis, kuriame vaidenasi blogas žmogus. Čia pastebėkime, kad Fury reiškia Įniršis, Pyktis - tai Kristinos charakteris. Ji važiuoja pati, tamsiose gatvėse suseka ir suvažinėja jos šeimininko priešus, riedėdama pasitaiso (tikrai - stiklo įskilimai "užgyja", skardos išsilygina, nubrozdinti dažai atauga). Tiek fantastikos.

Kristinai pasirodžius arenoje, Arnis išgyvena pažeidžiamiausią gyvenimo etapą: jo veidas smarkiai spuoguotas, jis ką tik įsimylėjo klasės gražuolę, o Arnio tėvai baigia jį užsmaugti visa apimančia geranoriška kontrole. Tai kaip tik tas momentas, kai reikalai ėjo vis blogyn, bet palaipsniui įgauna naują pagreitį ir tuoj bus viskas gerai.

Kas gali sutrukdyti jauno žmogaus vystymąsi, paversti jį neatpažįstamu bjauriu padaru? Alkoholizmas, narkotikai, kitos pavojingos aistros? Daugybė dalykų gali vieną dieną išgąsdinti artimuosius - kai buvęs geras, drovus paauglys staiga ima elgtis šiurkščiai, agresyviai, žiauriai, nepagarbiai, nemaloniai. Ir susigadina sveikatą, susigadina gyvenimą, nekreipdamas dėmesio į tėvų maldavimus.

Automobilis, kuriame vaidenasi, yra tik vienas iš galimų pavojų, tykančių bręstančio jaunuolio kelyje. Aišku, mažai tikėtinas, bet lygiai tiek pat baisus. Nuo Kristinos atsiplėšti, patikėti jos pavojingumu, mesti ją - lygiai taip pat neįmanoma, kaip atsisakyti heroino. Taigi "Kristina" - knyga apie tai, kaip jaunystėje prarandami draugai, pasukę blogais keliais.

Dabar mažutis pamokslas rašytojams ir vertėjams. Tiek pats Kingas savo knygoje "On Writing", tiek daugelis kitų guru, mokančių, kaip reikia rašyti, užsimena: kuriant personažą, didelę dalį jo paveikslo sudaro jo kalba. Herojaus naudojamas žodynas, kalbos maniera, būdas. Akivaizdu, ar ne? Nereikia net aiškinti, kad vienaip mes galvosime apie veikėją, kalbantį "aukštomis materijomis", visai kitaip - apie šnekantį keiksmažodžiais ir slengu.

"Kristinoje" tai ypač krenta į akis: ten, kur pirmu asmeniu apie tai, kas įvyko, pasakoja Arnio draugas Denis, autorius žodyną, ir taip nepasižymintį Šekspyro platumu, apriboja iki minimumo. Mes turime pajusti, kad kalba jaunuolis, neseniai baigęs mokyklą, buvęs futbolo komandos kapitonas. Tegul jis ir protingas, ir mokytas, bet jo sąžinės neslegia bandymai rašyti eilėraščius ar panašios poetiškos "nevyriškos" nuodėmės. Taip pat iš naudojamų žodžių ir posakių jaučiame dar kai ką - tiedu jauni žmonės yra draugai. Deniui ne tas pats, kur atsidurs Arnis, ir kas jį ten nuveš. Tai, ką daro Denis, kad sunaikintų Kristiną, jis daro visų pirma dėl Arnio. Tai knyga apie tikrą draugystę.

Atsiverskime "Kristinos" lietuvišką vertimą. Čia herojai Arnis ir Denis - nukvakę pasikėlę poezijos maniakai, filologai - vunderkindai. Jie svaidosi tokiais kalbos perlais kaip "noriu darsyk pažvelgti į ją", "paskiau galiausiai", "sėskis vienan vežiman", "vyruti, kokia kankynė", "stengdamasis nusikratyti baugulio jausmą", "norėčiau bilietėlio" (gal jie dar ir truputį "žydri"?), "kiek greitas tasai autobusas", "galėtum man pagelbėti takutyje". Ir taip toliau. Gerai, aš suprantu vertėją, bet kur žiūrėjo redaktorius? Ir dar iš žodyno matosi, kad Deniui nusišvilpt ant Arnio. Jis kalba apie draugą atsainiai, paniekinamai. 60% autoriaus sumanymo grožio dingsta kanalizacijos šulinyje. Kas, po velnių, nori tokią knygą skaityti? Dar, kad nesupyktumėte: aš nekenčiu lietuviško "Kristinos" vertimo.

Apie draugystę, bet nelietuviškai!

Jei kada nors teko dirbti normalioje firmoje ir praleisti visą dieną prie kompiuterio, visą laiką mėginant išvengti sukvailėjusio viršininko dėmesio, Scott Adams komiksai pasirodys mirtinai juokingi. Ne visi, aišku, bet humoro juose daug. Kadangi cituoti komiksų interneto puslapiuose nesumokėjus negalima, eikite ir pažiūrėkite į juos oficialiame Scott Adams puslapyje:

http://www.dilbert.com/comics/dilbert/archive/

Knyga "The Dilbert Future" yra iliustruota šitais komiksais, tačiau svarbiausia jos dalis yra Scotto Adamso taiklios ateities pranašystės. Jos paremtos įsitikinimu, kad ateityje žmonės bus nė kiek ne mažiau kvaili, ištvirkę ir savanaudžiai negu yra dabar.

Jis išaiškina, kas tokie yra ufonautai ir kur jie gyvena (Šveicarijoje), kodėl ateitis tikrai nebus panaši į "Star Treką", kaip drabužiai taps protingesni už savo savininkus, kaip technologijų pažanga padės mums išvengti darbo, kaip bus panaikintas pramoninis špionažas ir skelbia dar daug kitų blogų naujienų ateities žmonėms.

Pavyzdžiui: seriale Star Trek yra veikėjų, kurie kiekvienoje serijoje įsimyli kitų planetų gyventojas. Adamsas sako, kad mylėtis su žmonėmis jau yra pakankamai sudėtinga. Nepaisant visų galimybių, kurias atvertų seksas su ateiviais, sumaišties tai atneštų kur kas daugiau.

Bandau mylėtis su ateiviu

Aš: Ar galiu tai paliesti?

Ateivis: Tai ne erogeninė zona. Tai atskiras padaras, kuris gyvena prisitvirtinęs prie mano kūno jau šešis šimtus metų.

Aš: Jis mielas. Gal jis sutiktų pasimylėti su manimi?

Ateivis: Tiksliai taip ir aš pasakiau prieš šešis šimtus metų.

(c) Scott Adams

ištrauka iš "The Dilbert Future", p.10, Scott Adams

Kadangi Scott Adams yra dar protingesnis, ciniškesnis, įžvalgesnis ir piktesnis už savo personažą Dogbertą (tai Dilberto šeimininkas, šuniukas su akiniais), jis labai atvirai komunikuoja su savo skaitytojais internete. Kuo ramiausiai išvadinęs tuos, kurie jo neskaito ar nemėgsta, "In-duh-viduals" (tai iš esmės reiškia tą patį, ką ir "idiotai"), jis sako, kad ištikimiausi jo gerbėjai, DNRC klubo nariai, yra patys gražiausi ir protingiausi žmonės pasaulyje.

Beje, kai Dogbertas užkariaus pasaulį, mes, DNRC nariai, jį valdysime, o visi "Induhviduals" bus mūsų tarnai. Todėl stokite į klubą ir nebūkite "Induhviduals". Keliaukite čia: http://www.unitedmedia.com/comics/dilbert/dnrc/index.html. Buvimas klubo nariu šiuo metu reiškia, kad maždaug keturis kartus per metus gausite Dilbert Newsletter (elektroninį laikraštį), kuriame bus daug humoro (bet nė vieno komikso), piktų juokingų atsakymų į idiotų laiškus, tikrų istorijų apie idiotus ir šiek tiek Dilberto gaminių reklamos.

Įvertinimas: 10

Ak, argi gali nesidžiaugti akys, kai R.B. inicialus pamato serijoje "Dvidešimto amžiaus aukso fondas"? Kritinės žiurkės, bejėgiškai kelkite letenėles aukštyn prieš talentą, talentą, kuriuo apdovanotas Ray Bradbury (Rėjus Bredberis), rašęs ir rašantis tą skaitalą, nevertą rimto žmogaus dėmesio - fantastiką!

Kažkodėl man ši, viena vėliausių Meistro apsakymų rinktinių asocijuojasi su šilta, šviesia vasaros diena, kai saulė tvieskia it pašėlusi, bet tu tūnai pasislėpęs maloniame, gaiviame šešėlyje ir verti puslapį po puslapio. Šviesu lauke, šviesu viduje - visur šviesu, taip ir norisi prisiminti, kad RB kažkada yra pasakęs: "Mane kaltina sunkiu nusikaltimu, už kurį gresia griežta bausmė: aš nusikaltau optimizmu". O juk keista - nes ne visos tos istorijos labai jau šviesios: nei "Zacharovas/Richteris ,V", nei "Raganų durys", nei "Nemokama žemė"…

Nesinori kartoti, kad RB turi nuostabų talentą atrasti magiją kasdienybėje, bet, velniai rautų, jis jį turi! Kompozitorius, kuriantis pagal paukščių melodijas, vienas kitą nusprendę švelniai nužudyti senukai (kaip tai neprimena didžiausio bjauriosios "Pavojingos zonos"!), žmona, nusprendusi, kad jeigu jau jos visos ląstelės per devynerius metus atsinaujino, tai ji jau nebe savo vyro žmona… Romantika ir siurrealizmas, itin klasikinės, tiesiog Velsiškos mokslinės fantastikos parafrazės, truputis siaubo. Et, nėra net vilties perteikti, nebent dar pamėginti pacituoti knygos nugarėlę:

"Jo talentas čia vėl sušvinta įstabia žodžio, vaizdo, švelnaus humoro, taurios filosofinės įžvalgos jėga. Palankumas žmogui, susirūpinimas jo ir viso pasaulio ateitimi čia iškyla iki simbolinę prasmę pasiekiančių apibendrinimų."

Pasirašau po kiekvienu citatos žodžiu. Imkit, skaitykit, nesigailėsit!

Šedevras

Kai apžvelginėjau R.Zelazny "Mirusiųjų salą", užsiminiau apie jos tęsinį/netęsinį - "Numirti Italbare". Šis romanas nėra tiesioginis pratesimas, tačiau pagrindinis "Mirusiųjų salos" herojus Frensis Sendou čia šmėsteli tarp antraplanių veikėjų. Apskritai veikėjų romane pakanka - ir dar kokių! Keisti, neįprasti veikėjai - vienas iš Zelazny kūrybos bruožų.

Jau pirmuosiuose "Numirti Italbare" puslapiuose sutinkame "dviejų pėdų kailinį kamuoliuką" - Šindi. Po to pasirodo pagrindinis romano herojus - misteris H, arba Heidelis fon Haimekas. Tai žmogus, vienu savo gyvenimo periodu sergantis visomis įmanomomis Visatos ligomis, kitu, "sveikuoju", periodu - galintis išgydyti bet kurią ligą… Tokią paslaptingą ir nelabai malonią dovaną jis gavo iš keistos, irgi dvilypės dievybės - kartais ji vardu Mira-o-arim, kartais Arim-o-mira…

Sutiksime ir dar vieną keistą veikėją - daktarą Larmoną Pelsą, kuris "…nevalgė, negėrė, nerūkė, nemiegojo, nesituštino, nejautė skausmo ir nesirūpino jokiomis kitomis kūniškomis žmogaus problemomis. Negana to, neplakė jo širdis…" Vienintelė šio žmogaus viltis sugrįžti į normalų gyvenimą - gydomosios misterio H sąvybės…

Malakaras Mailzas, paskutinysis ir vienintelis Žemės gyventojas, sumano panaudoti misterį H savo tikslams kovoje prieš Jungtinę Lygą…

Kitais žodžiais tariant, misterio H reikia visiems.

O jis tuo tarpu išgyvena savo tragediją, kuri ir yra šio romano "cimusas". Atvykęs į Italbarą, kad pagelbėtų mirtina liga sergančiai mergaitei, jis kiek per ilgai užtrunka mieste. Jo organizmas "persijungia" į antrąją fazę - misteris H tampa įvairiausių ligų šaltiniu. Štai tuomet ligi tol dėkingų miestiečių malonios šypsenos virsta neapykantos iškreiptais veidais… Jį persekioja, apmėto akmenimis…

Kaip po viso to pasielgė Haimekas, kaip kitiems herojams sekėsi jį medžioti - visa tai perskaitysite šiame romane… Jei jums patinka R.Zelazny - nenusivilsite: tai tikrai ne prasčiausias jo romanas. Na, o tie, kiti… Bent pabandykite - o gal patiks?

Apžvalgininko įvertinimas : visai nebloga fantastika

"Mes galėjome įeiti į istoriją -

Mes ten nėjome..."

Borisas Grebenščikovas

Mano vienmečiai dar prisimena tuos laikus, kai mokykloje buvome verčiami skaityti fantastiką. Netikite? Be reikalo. Pasiimkite tų laikų istorijos vadovėlius - tipiški alternatyviosios istorijos kūriniai. O alternatyvioji istorija, kaip žinia, fantastikos sritis... Taip, nemeluoja posakis "istoriją kuria tie, kas rašo istorijos vadovėlius". Manau, šiandien nedaug atsiras žmonių, kurie apie 1940-1941-ųjų metų įvykius Lietuvoje mąstytų taip, kaip tai buvo aprašyta plonoje pilkoje knygelėje, pavadintoje "LTSR istorija".

Apie istorinių mitų klaidingumą vaizdžiai ir populiariai aprašyta šiame tinklalapyje jau apžvelgtoje knygoje "Klaidingų įsitikinimų enciklopedija. Istorija". Tačiau tai, vaizdžiai šnekant, literatūra mažiesiems. Kur kas rimčiau šį klausimą nagrinėja A.Buškovo knyga "Rusija, kurios nebuvo". Kaip rašo pats autorius, populiarus detektyvų ir fantastikos rašytojas, "į istorijos faktus pamėginau pasižiūrėti kaip detektyvas, ieškantis nusikaltimo pėdsakų..." Ir ką gi? Atsimenate penktąją tolkienizmo stadiją - "Meluoja profesorius! Ne taip viskas buvo!" Būtent tai, kad "viskas buvo ne taip", mums ir mėgina įrodyti savo knygoje Buškovas. Pateikdamas faktus, nurodydamas šaltinius, autorius savo gana logiškais pamąstymais negailestingai griauna įvairius istorikų sukurtus mitus. Ir pateikia savo versiją, kuri, atrodytų, lyg ir neprieštarauja faktams, tačiau išvados - diametraliai priešingos.

Visai įtikinamai skamba pasakojimas apie Ivaną Rūstųjį, kuris, pasirodo, buvo anaiptol ne rūstus. Na, o Petro I-ojo, kaip didžiojo reformatoriaus mitas išsklaidomas taip pat gana logiškais, argumentuotais, faktais pagrįstais teiginiais. Beskaitydamas knygą aš beveik patikėjau, jog jokio totorių-mongolų jungo nebuvo išvis, tačiau, kai atsikapsčiau iki teiginio, kad Didžioji Kinijos Siena niekuomet neegzistavo (pirmoji knyga), beliko tik skeptiškai šyptelėti…

Žinoma, kad ir kaip stengtųsi Buškovas, tačiau jam aiškiai stinga istorinio išsilavinimo. Nepaisant to, knyga buvo nepaprastai populiari. Tai paskatino leidėjus pratęsti šį projektą. Taip atsirado knyga "Rusija, kurios nebuvo 2". Tačiau, kaip mes jau žinome - "Meluoja profesorius..." Jau knygos viršelis - gryna mistifikacija. Šalia tikrojo jos autoriaus, istoriko (šį sykį tikro) Andrej Burovskij puikuojasi ir to paties Buškovo pavardė. Netikėkite tuo - A.Buškov su šia knyga neturi beveik nieko bendro. Tai tik komercinis triukas - detektyvų autoriaus pavarde plačiai žinoma, daugelis pirkėjų nupirks knygą vien dėl šios pavardės. Ir nusivils... Mat istorikas A. Burovskij šioje knygoje negailestingai šaiposi iš kai kurių pirmojoje knygoje suformuluotų Buškovo teiginių... Ir gana logiškai (vėl!) juos griauna, pakišdamas mums savus, visiškai įtikinamus.

Tiems, kas neskaitė šių knygų, rekomenduočiau skaityti būtent antrąją - sutaupysite laiko, tuo labiau kad nemažai kas kartojasi. Knyga įdomi, kaip originalaus istorijos faktų traktavimo, permąstymo pavyzdys. Kuo tikėti? Tai turbūt kiekvienas privalo pasirinkti pats. Asmeniškai mane šios knygos išmokėti netikėti istorikais - tame tarpe ir šių knygų autoriais. Mąstyti reikia pačiam. Galų gale, tai netgi sveika.

Apžvalgininko įvertinimas: 7 (pirmoji knyga), 9 (antroji knyga)

Tai - ne kūrinys apie indėnus ar džiunglių augintinius, kaip galėtų pasirodyti perskaičius pavadinimą, šioje knygoje vaizduojamas Rytprūsių vaikų, sovietinės okupacijos metais tapusių našlaičiais ir vadintų "vilko vaikais" likimas. Čia ne tik pateikiama Karaliaučiaus ir Lietuvos archyvų medžiaga, bet ir patys herojai pirmą kartą nuo 1944 metų pasakoja apie savo gyvenimą.

Kai kurie iš mūsų turbūt yra girdėję, kad į Lietuvą buvo atklydusių vaikų iš Rytprūsių, kad iki 1990 m. jie kažkodėl apie tai kalbėti vengė, kad dabar veikia tokius žmones vienijanti draugija „Edelveisas". Tai ir paskatino šią knygą perskaityti.

Knygos autorė baigiamajame žodyje aiškina susidomėjimo šia tema priežastį - jos vaikystėje Brandenburgo kaime buvo gyvos išvarymo iš gimtinės istorijos, nes į jos kaimą likimas buvo atvedęs žmonių iš įvairiausių regionų, vėliau autorę stebino tokių žmonių istorijos užmarštis, o, praėjus šešeriems metams po Vokietijos susivienijimo, ji stebėjo, kaip kadaise perkeltieji (ar persikėlusieji) ieško savo šaknų.

Tai ne romanas ir ne apysaka, o dokumentiniai vilko vaikų pasakojimai apie savo laimingą vaikystę iki Antrojo pasaulinio karo, apie sovietinės armijos įsiveržimą į Rytprūsius, apie neapsakomai žiaurų kareivių elgesį su vietiniais gyventojais, apie per vėlai dėl Rytų Prūsijos gauleiterio Ericho Kocho kaltės prasidėjusią gyventojų evakuaciją, apie šaltį ir badą, išvariusius vaikus elgetauti į Lietuvą, apie motinų ir vaikų pasimetimą ir išsiskyrimą, apie vaikų prisiglaudimą pas Lietuvos ūkininkus ir pagaliau jau suaugusių žmonių sudėtingą gyvenimą Lietuvoje, vienų sunkius bandymus kaip nors išvažiuoti į Vokietiją, kitų didžiules pastangas surasti savo gimines Vokietijoje, apie sovietinės valdžios visokiausias priemones bet kokiems kontaktams tarp išblaškytų giminių nutraukti ir dar apie tai, kad giminės vis dar atranda vieni kitus, kad pasitaiko ir skaudžių nutikimų, kai broliai ir seserys Vokietijoje atsisako vilko vaiko, nes šeimos palikimas jau pasidalytas. Taigi daugybė autentiškų vilko vaikų pasakojimų apie savo sudėtingą ir sunkų gyvenimą, iliustruotų nuotraukomis.

Knyga bus įdomi: tiems, kurie domisi Lietuvos ir Mažosios Lietuvos istorija ir nori geriau susipažinti su mažai nagrinėta tema, tiems, kurie galbūt pažįsta vilko vaiką, pagaliau gal ir pačiam vilko vaikui padės geriau pamatyti savo nelaimingo likimo draugų gyvenimo kelią.

Tikrai verta dėmesio