" - Dabar, - susimąstęs pridūrė Kadrilis, - ir aš jau numanau, kas ji, toji e s m ė. Tai yra tas… tas, kas dar slapčiau už slaptą kišenaitę.

- Taip, taip, - palingavo pleistruotą snukutį Kutas, - mačiau tokį paveiksliuką: jūrų geldelė atsivėrusi, iš jos išlindusi gležnutė plikutė būtybė… iš kietų, tvirtų šarvų… gal ir tai e s m ė? " p. 127.

Tiesą sakant šį posakį - apie geldelėje slypinčią esmę - galima pritaikyti ir pačiai knygai: nuotykiniu siužetu joje nagrinėjamos įnirtingai visos suaugėlių literatūros dilinamos temos: draugystė, tikėjimas, drąsa, pasiaukojimas, kaltė ir kaltinimai, išdidumas ir susitaikymas, situacija, kai esi "vienas prieš", ir kai esi vienas atsakingas už visus, ir, pagaliau, kaip lengvai mūsų gerosios savybės gali išaugti į ydas… Žinoma, sunku būtų įtikinti žmogų, laikantį vaikų literatūros skaitymą infantilumo požymiu, kad knyga "jaunesniam mokykliniam amžiui" gali pasakyti ką nors vertingo ir jau seniai iš to amžiaus išaugusiems. Tačiau gal ir neverta stengtis, - likusi, protingesnė skaitytojų dalis, manau, patikės, jog talentingas rašytojas tarsi koks kvantinio pasaulio fokusininkas gali į mažesnę dėžutę sudėti keletą didesnių. Kaip tai suprasti?

Pradėsim nuo siužeto. Naujųjų Metų išvakarės. Užmiesčio miške susitinka iš šiukšlių krūvos išsiropštę luoši žaislai: kiškis Kadrilis, šuo Kutas, pingvinas Tvinas, varlė Legarija, pilotas Menesas ir lėlė Einora. Netyčia aptikę po eglės šaka erdvėlaivį "Sidabrinis kankorėžis", jie nusprendžia išvykti iš nesvetingos Žemės į žaislų planetą, Tandadriką; kelias žada būti ilgas ir pavojingas, tačiau geresnio pasirinkimo lyg ir nėra. Bet… tuoj pat kyla pirmoji dilema: keleivių 5, o krėslų salone tik 4. Ar kas nors savanoriškai pasiaukos ir liks vienas apsnigtame miške?..

Pakeliui į Tandadriką teks draugams spręsti ir skaudesnius klausimus, o kelias eis per įvairiausias planetas, tarsi tikroj "Space Opera". Tačiau čia nėra savitikslio žaidimo fantastiniais elementais: akcentas visada krenta ant keliauninkų tarpusavio santykių, pokyčių sąmonėje, moralės ir etikos problemų; o nuotykių ir pavojų aprašymas kartais tiesiog padeda suprasti, kodėl reikia džiaugtis, kad kažkas vėl moka verkti… Be šito sluoksnio yra ir labiau paslėptas. Skaitant knygą vaikystėje, jis nebuvo pastebimas, o dabar netgi stipriai krinta į akis. Pavyzdžiui, istorija apie planetą, kurioje vienos valstybės, lenktyniaudamos su kitomis, kuri geriau apsaugos baltą ir tyrą, vienintelį tokį paukštelį skyrė jo gynybai vis daugiau ir daugiau ginklų, kol galų gale visą dangų apnarpliojo laidais, bijodamos viena kitos užpuolimo… Karo taikos labui joms nepavyko sulaukti, - atsitiktinė (?) žiežirba per akimirką paleido dūmais viską: laidus, miestus, ginklų sandėlius, miškus, o ir patį baltąjį paukštelį. Arba kita - Žėručių planeta, kur dieną bendrai besidarbuojantys "vabalai" naktimis slapta vieni nuo kitų išlenda pasivogti "kolektyvinio turto". Jie stato bokštą, kurio niekada nepastatys, - pasibaisi vadė Legarija. Argi nieko neprimena tokia begalinė "statyba"?

Siužetas išlaiko įtampą ir netikėtumą iki pat pabaigos, sprendžiančios visai nevaikišką klausimą: ar gali Feniksas sudegti, kad iš pelenų atgimtų kas nors kitas? Brandus humoras, žodžio grakštumas, meistriškai suregzta intriga, ir, turbūt svarbiausia, pagarbus požiūris į skaitytoją (t.y., "kaip bus, taip gerai" stiliumi V.Žilinskaitės neapkaltinsi) iškelia šią knygą, mano nuomone, tarp pačių geriausių lietuviškų knygų vaikams. O jei jau atvirai, ir pasaulinėje literatūroje retai randi tokių gilių kūrinių.

Lietuvių vaikų literatūros klasika

Reikia pripažinti - literatūroje gerokai piktnaudžiaujama žodžiais "karalius" ir juo labiau "kraujas"… Vos pamačius šį Simon Clark (Saimono Klarko) romaną, galvoje iškart šmėstelėjo pavadinimas "Karaliaus kraujas 4" (Pastarasis, gana neblogas, Sh. Tepper romanas savo laiku buvo išleistas "Dorado raganų" fenzino priede). Na, bet pamirškime asociacijas. S. Klarkas ne veltui vadinamas (tiksliau ne tiek jau vadinamas, kiek pats mielai reklamuojasi) žymiojo John Windham (Džono Vindemo), kurio plunksnai priklauso šedevrinės "Trifidų dienos", įpėdiniu:

Ši, 1997 - aisiais parašyta knyga sukrės jus visaapimančiu planetiniu kataklizmu: senutė Žemė vieną dieną užsimano pasipurtyti ir nusimesti senąją odą - plutą (Čia visai tiktų anekdotas apie dvi planetas, kurios susitinka kosmoso platybėse. Viena jų skundžiasi kitai: "Žinai, o pas mane civilizacija įsiveisė.. Ką daryti?" Kita ją nuramina: "Nieko, aš ir šią bjaurastį prieš keletą tūkstantmečių turėjau… Pati praėjo…"), visai nepastebėdama ant jos įsikūrusios civilizacijos… Mažo miestelio gyventojai, priglobę pašonėn daugiatūkstantinį pabėgėlių srautą pamažu ritasi nužmogėjimo bedugnėn: prasideda peštynės dėl maisto atsargų, moterų prievartavimai ir t.t. Grupelė ryžtingai nusiteikusio jaunimo (vedami pagr. herojaus ir jo brolio) protingai nusprendžia, jog išgyventi labiau tikėtina klaidžiojant po šalį (kadaise buvusia D. Britanija) ir renkant maisto atsargas, nei skerdžiantis minėtam miestelyje. Ir jie patraukia į žygį, kuriame… a) susiduria su baisingais žmogaus nusiritimo pavyzdžiais (nuo žmogėdrystės iki viešo moterų sodinimo ant kuolo scenos) b) siaubingais gamtiniais kataklizmais (po kojomis sproginėjantys dujiniai ir plikinančio vandens geizeriai, iš dangaus krintantys pelenai, iš žemės gelmių besiveržiančios dujos, etc. c) su pasibaisėtina a la Mensono pavidalo sekta, įsikūrusia Londono likučiuose d) neaiškios kilmės "pilkaisiais" - humanoidinėmis būtybėmis, o gal gi ateiviais, kurie galbūt ir "užkūrė" šią kruviną "pirtelę" po žmonijos kojomis

S. Klarko priemonių arsenalas išties turtingas: žmogeliai "tručinami" (žargoniškas žodis, ale kaip tiksliai nusako…) iš po žemių besiveržiančiomis dujomis, plikinami iš ten pat trykštančiais geizeriais, miestai lakdinami oran sproginėjančiomis požeminių metano dujų sankaupomis, o kur dar seni geri civilizacijos "draugai": potvyniai, cunamiai, žemės drebėjimai ir etc. Žodžiu, "vaizdialis nekoks", bet reikia pastebėti, kad šią Apokalipsę autorius piešia tikrai vaizdingai ir su ryškiu pasimėgavimu. Lyg ir būtų Vindemas, tačiau viskas vyksta daug triukšmingiau… Be to, gausu ir ryškesnių "nevindemiškų" smulkmenų, leidžiančių Klarką priskirti "Vindemus vulgarus" porūšiui. K. Saimono vaizduojamos žudynių, lavonienos ir sekso scenos kur kas, švelniai tariant, sodresnės, perpildytos negailestingų anatominių smulkmenų… Įsivaizduokit - jei jau pagrindinis herojus pravimdomas dujų išguldytų nuogų pensionato senučių vaizdais, tai savo pusryčius jis turi būtinai neapsižiūrėjęs išlieti ant krūmuose gulinčių vaikų lavonėlių… Jei jau siužetas reikalauja, kad moteris pardavinėtų save, K. Saimonas būtinai jai prikergia ir tas pat paslaugas siūlančią dukrelę, ką ten - jei jau tą pačią moterį prisireikė išprievartauti - prie jos išsirikiuos ne mažiau nei dešimt katastrofos įaistrintų vyrų… Jeigu porelė įsimylėjėlių patraukia į viešbutuką (mišką, prie upelio), patogiai įsitaisykite ir pasiruoškite porai "sunkiosios erotikos" puslapėlių.

Žodžiu, kur Vindemas "mesteli" užuominą, frazę ar sakinį, Klarkas "trinkteli" porą puslapių… Tik nesupraskit neteisingai: toks rašymas irgi turi savų privalumų - daugelį juk baisiausiai siutina skyrių (apsakymų, romanų) pabaigos, tipo: "Ji pažvelgė jam į akis ir kviesdama nusišypsojo, o Džonas prisitraukė ją arčiau…" Gi Klarkas sąžiningai aprašo kas gi buvo po to.

Smurto scenos… Vėlgi Klarkas sąžiningas - jo knygoje nerasite aprašymų, tipo "mostelėjo kalaviju ir galva nusirito nuo pečių…", mirtis čia pateikta anatomiškai smulkmeniškai, kaip, autoriaus manymu, įmanoma natūraliau, be pagražinimų. Tačiau būkime atviri - Klarkas visgi perlenkia lazdą, pateikdamas mirtį su itin tirštu bjaurasties padažu… Tiesa, vėlgi to dėka apokaliptiniai vaizdeliai romane tampa itin fantasmagoriški: pvz., užklydę į kapines bėgliai pasijunta minų lauke - kapai, kurių tuščias, supuvusių lavonų dujomis užpildytas ertmes laižo požemių liepsnos, sproginėja, žerdami ant gyvųjų kaulų skeveldrų ir lavonienos lietų… Arba - per vandeniu užlietą Londoną plaukiantys žmonės mato kaip nuo dugno kyla į vandens paviršių automobiliai - pasirodo šiuos kelia mašinų salone susikaupusios buvusių "keleivių" dujos…

Pažvelgus į siužetą, lyg ir rastume dar vieną "žingsnį į šoną" nuo Vindemo (pasižymėjusio itin "žemiška" fantastika), autorius įmaišo į veiksmą paslaptingus "pilkuosius" - humanoidines būtybes, kurios persekioja pabėgėlius. Bet pavedžiojęs skaitytoją už nosies Klarkas pakiša jam visiškai žemišką "pilkųjų" paaiškinimą. Autorius primygtinai "kiša" skaitytojui vaizdinį, jog trokštančių išsigelbėti grupei ir jos vedliams tenka kone "Nojaus" ir jo arkos (siužeto gale, kai lyderiai galutinai "išsiryškina" tarpusavy, paaiškėja kas tas "Nojus"), kuri stebuklingu būdų seno minininko pavidalu atsiduria siužete, vaidmuo.

Reziumuojant galima teigti, jog nors romane vietomis ir sutirštinamos spalvos (bei sunkoka ir beprasmiškai sentimentali įžanga), Klarkui negalima prikišti vieno - kad rašo neįdomiai. Tad teks rinktis vieną iš dviejų: arba "Karalių kraują" iškart mesite į šoną, arba prarysite per parą. O galbūt galimas ir 3 variantas (kaip nutiko ir man) - knyga nepatiko, tačiau pakankamai "užkabino", jog doročiau ją porą dienų…

Įvertinimas: tiems, kas mėgsta daug ir aštriai…

Turbūt galėtų atsirasti tik keletas žmonių, besidominčių ir skaitančių mokslinę fantastiką, bet nieko negirdėjusių apie Philip K. Dick (Filipą K. Diką) (1928 - 1982) ir jo kūrybą. Šio nepaprasto talento, bet gan liūdno likimo rašytojo daugelis knygų būdavo įvykis mokslinėje fantastikoje. Tai jis sukūrė ir išplėtojo "vidinės erdvės" (inner space - angl.) žanrą, tai pagal jo romaną "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" buvo sukurtas vienas geriausių fantastinių filmų "Blade Runner". F. Dikas laikomas didžiu fantastikos vizionierių, nors jo vizijos, dėkui Dievui, kol kas neišsipildė - nešviesūs tai pasauliai, oi nešviesūs… Nešviesu ir apžvelgiamojoje knygoje:

Džeisonas Taverneris - teležvaigždė, kurio šou kiekvieną dieną studentų kovų ir totalinės kontrolės sukaustytose JAV žiūri 30 milijonų žiūrovų. O jis pradėjo juk nuo "dugno", jis pasiekė visko, ką tik įmanoma pasiekti: prieš jį atviri patys brangiausi rūmai, jam ranką paspausti garbė kiekvienam, jo guolyje - gražiausios moterys. Nekeista, kad buvęs gyvenimas atrodo tarsi blogas sapnas. Bet pats banaliausias konfliktas su nenusisekusia meiluže baigiasi liūdnai - jis atsibunda pasaulyje, kuriame… niekas jo nepažįsta! Ar gali būti teležvaigždei, turėjusiai 30 milijonų auditoriją, didesnis šokas? Gali, nes Džeisono šiame pasaulyje ne tik niekas nepažįsta, jis paprasčiausiai neegzistuoja: jis neregistruotas, neaprašytas, nedokumentuotas. Tokio žmogaus būti tiesiog negali - kitaip ką veiktų policija, kiekviename blok-poste kruopščiai tikrinanti minias praeivių ir gaudanti bėglius studentus, kad išgautų visuomenei naudos iš jų perauklėjimo darbu stovyklose…

Ne, net nesitikėkit, kad Dikas rašytų elementarų slepiasi - gaudo detektyvą. Taip, Džeisoną seka ir suseka policija, tačiau rezultatai visiškai kitokie… Tai būdinga visoms šio autoriaus knygoms - maždaug antrajame trečdalyje būni taip supainiotas, kad nebegali suprasti nieko: nei kas, nei kaip, nei kodėl. Tiesa, link pabaigos išaiškinimas duodamas, bet jį interpretuoti taip pat gali kaip tik nori ir užvertus knygą kartais atrodo, kai tai - narkotikų, kurių autorius anaiptol nevengė, įtaka.

Tad užmirškime siužetą - jis Dikiškas ir viskas tuo pasakyta. Daug įdomesni rašytojo kuriami veikėjai ir jų psichologija: čia beveik su žiburiu nerasite stereotipiškų personažų, na nebent kokį nereikšmingą policijos tarnautoją. O pagrindinis žiedelis - tiesiog puikumėlis: šizuojanti mergužėlė Ketė, padirbinėjanti dokumentus ir vėliau jų savininkus perduodanti policijai, ypač jeigu jie nesutinka pasimylėti; policijos generolas Feliksas Bakmenas, kraujomaišos ryšius užmezgęs su savo sesute Elis, kas dieną bandančią vis kitus narkotikus, keramikė Meri En Dominik, nepasiduodanti populiarumo vilionėms. Kiekvienas svarbesnis personažas labai ryškus, daugelis - erzinančiai nepatrauklūs (ypač Ketė), bet nuo to netampantys neįdomiais.

Filipas Dikas už šį romaną 1975 m. buvo įvertintas prestižine JAV John W. Campbell premija. Šiek tiek keista, kad ją gavo būtent ši knyga, nes kai kurie, mano manymu, geresni meistro romanai - ir "Ubikas", ir "Ar androidai sapnuoja elektrines avis?" liko be apdovanojimų. Galbūt fantastikos pasaulis taip atidavė rašytojui pagarbą?

P.S. Beje, anotacija ant knygos nugarėlės tokia, kad joje nėra net mažiausio ryšio su knyga. Nežinau, apie ką ji buvo rašyta. Tad neapsigaukite.

100 proc. Filipo K. Diko vizijų

Šią knygą skaičiau seniai, dar vaikystėje, tačiau iki šiandien ją prisimenu kaip vieną įdomiausių knygų apie gamtą. Ernestas Tompsonas (1860 - 1946 m.) parašė nemažai knygų, kuriose pagrindinius vaidmenis atlieka ne žmonės, o žvėrys. Garsiausios tarp jų "Vinipego vilkas", "Lobas vilkų karalius" ir dar nemažai kitų. Pats autorius buvo gamtininkas ir yra parašęs keletą mokslinių veikalų apie Kanados miškų gyvūnus, kurie savo laiku Kanadoje tapo vadovėliais besidomintiems gamta žmonėms.

Šioje knygoje pasakojame apie jaunuolį Rolfą, kuris mirus tėvams persikelia pas žiaurų ir despotišką dėdę girtuoklį. Netyčia susipažinęs su senu indėnu Kvonebu, paskutiniu iš savo genties, pabėga pas jį. Indėnas priglaudžia berniuką ir jie kartu patraukia į miškus norėdami išvengti Rolfo dėdės persekiojimo. Nuo čia prasideda įdomiausia knygos dalis (bent jau man), kurioje indėnas supažindina jaunuolį su miško gyventojais, jų įpročiais ir gyvenimo būdu. Išmoko berniuką medžioti žvėris, statyti spąstus, surasti valgomas miško gėrybes. Šioje dalyje su didžiule meile gamtai autorius parodo kaip jaunas žmogus po truputį atidengia paslaptingą laukinės gamtos paslapties širmą, kaip jį sužavi ir giliai širdin įsminga gamtos grožis ir natūralumas. Kelis kartus skaičiau būtent pirmąją knygos dalį ir pats daug įdomaus sužinojau apie bebrus, audines, skunsus, kiaunes, lūšis ir įvairiausius paukščius bei gyvūnus. Paprastas pasakojimo stilius ir tai, kad autorius pats yra sužavėtas tais, kuriuos aprašinėja daro šią knygą nepaprastai jaukią ir patrauklią.

Antroji knygos dalis man nelabai patiko. Joje jau suaugęs Rolfas išeina atlikti pareigos tėvynei, karo su anglais metu. Jis tampa puikus bėglys ir pasiuntinys. Po karo jis jau negrįžta į savo namus, o sukuria šeimą ir imasi ūkininkauti. Rolfas, jaunystėje sužavėtas laukinės gamtos, vis tik pasirenka kitą kelią. Jis tampa gerbiamu žmogumi turinčiu didelį ūkį ir gerą vardą. Tik senas indėnas Kvonebas, nors ir lieka kartu su Rolfu, tačiau nepersikelia gyventi į jo didelius namus. Kvonebas lieka gyventi savo sename vigvame, pastatytame didelėse Rolfo žemėse ir, kaip ir anksčiau, kiekvieną rytą išeina pasveikinti indėniška giesme tekančią saulę.

Įvertinimas: verta perskaityti visiems, kuriuos žavi rytinis miško oro gaivumas, o ne smoge paskendę miesto dangoraižiai

Kartą buvo du rašytojai. Jie rašė gerus siaubingus kūrinius, gyveno toli vienas nuo kito, skaitė vienas kito knygas ir pavydėjo vienas kitam talento. Vieną gražią dieną jie susitiko. Ir prasidėjo...

Iš to baisaus mandagumo jie labai stengėsi vienas kito neperspjauti, netaisyti ir apskritai nesikišti į vienas kito kūrybinį procesą. Be to, kiekvienas iš jų, kito giriamas, skyrė per mažai dėmesio tam, ką pats rašo. Didžiausią malonumą jiedu patyrė kopijuodami vienas kito stilių ir stengdamiesi kuo labiau patikti vienas kitam.

Sukūrė jie pabaisą, susiūtą iš mirusių (ir dvokiančių) gabaliukų, ir atgaivino ją, naudodamiesi savo, kaip populiarių rašinėtojų, galia. Kai pabaisa atmerkė akis ir pasirodė knygynuose, jie pradėjo klykti: "It's alive!" ir išsibėgiojo. Pamiršę savo sukurtą bjaurybę, jie toliau sau laimingai gyveno, kol neseniai vėl susitiko ir nutarė parašyti šlykštynei draugę - tęsinį. Tad laukite pasirodant "The Talisman II".

Bjauri, nyki, nuobodi bjaurastis yra "The Talisman". Pristatau ją jums dėl to, kad žinotumėte, kur nuveda rašytojų pernelyg mandagus bendradarbiavimas su pavydo priemaiša.

Apie siužetą: berniukas Džekas iš rytinės Valstijų pakrantės keliauja į vakarus. Ten, prie kito vandenyno, yra paslėptas Talismanas, kuris atgaivins Džeko mamytę, besivoliojančią ant mirties slenksčio. Savaime suprantama, nelaimingą talismaną jis tikrai parneš, tačiau iki nykaus happy endo dar teks ištverti 700 puslapių varginančios kelionės, perkrautos kuo kvailiausiais nuotykiais. Džekui padės silpnaprotis žmogus-vilkas iš kito pasaulio (kurio karalienė Laura DeLoessian, labai panaši į Džeko mamytę - o koks siurprizas! - irgi voliojasi ant mirties slenksčio).

Yra, tiesa, žmonių, kuriems Talismanas patinka. Norėčiau išgirsti, kuo. Stilius, kaip jau sakiau, beviltiškas. Nuobodžių teksto gabalų, kurių galėtų nebūti (ir nebūtų, jei Kingas būtų rašęs vienas), apie 60%. Atmosfera saldžiai riteriškai romantiška, blogiečiai siaubingai blogi ir be galo galingi. Geriečiai nukvaišę nuo savo gerumo, be to, aukoja savo gyvybes dėl tokio beprotiškai svarbaus asmens kaip Džeko mamytė.

Jokiu būdu neliepiu "Talismano" neskaityti. Jei bijote siaubo ir nemėgstate Kingo, gali atsitikti, kad knyga jums netgi patiks...

Įvertinimas: 6+

Jis Žiedus išsisklaidžiusius gali

Surasti, sukviesti ir juodąja valia

Sukaustęs, sujungti tamsiam Mordore.

(vertė J. Strielkūnas)

Tai įvyko! Pagaliau ir Europos užkampio kalba - lietuvių kalba - išleista bene populiariausia praėjusio tūkstantmečio knyga, iš proto sėkmingai išvedusi daugiau nei pusę pasaulio, pradėjusi naują žanrą literatūroje, nagrinėjama rimtų dėdžių disertacijose ir jausmingai aptariama prie alaus (elio) bokalo. Visi šie epitetai priklauso John Ronald Ruel Tolkien (Džono Ronaldo Ruelo Tolkino) herojiniam epui "Žiedų valdovas". Oi, ilgas buvo jo lietuviško vertimo kelias - toks ilgas, kad visi labiau norintys jau seniai yra perskaitę arba originalą, arba vertimus į rusų kalbą. Pirmoji dalis J. Basanavičiaus kalba pasirodė tolimais 1994, antroji - 1998, na ir pagaliau, pagaliau trečioji! Bet gal metas nustoti klykauti ir papasakoti nežinantiems, kuo šis kūrinys taip patraukė milijonus (o gal jau milijardus, juk išversta į 40 kalbų!) skaitytojų?

...Dabar jau sunkiai pamenamais laikais buvo nukaldinti valdžios žiedai: devyni jų atiteko mirtingiems žmonėms, trys - pirmagimiams elfams, septyni - kalnųnykštukams, bet vieną žiedą pats sau nusikaldino blogio valdovas Sauronas. Ne bet kokį žiedą - o žiedą visagalį: jis leido valdyti visus kitus žiedus ir įgyti netramdomą galią. Prieš blogį sukilę elfai, žmonės ir nykštukai Paskutinėje sąjungoje nugalėjo Sauroną, karalius Izilduras atėmė žiedą, sugriovė jo tvirtoves. Tačiau taika nebuvo amžina - blogis atsigavo ir vėl ėmė ieškoti, kurgi dingo jo žiedas, leisiantis atgauti visą galią. O žiedą tuo metu nevisai tyčiom buvo suradęs hobitas (tokie nedidukai žmogučiai plaukuotomis kojomis) Bilbas, kuris net nenutuokė, kas per žiedas daro jį nematomu. Kai paaiškėja žiedo prigimtis - laiko buvo likę labai nedaug: Priešas jau sustiprėjęs ir pasiryžęs bet kokiais būdais atgauti savo turtą, o jam užkirsti kelią gali labai nedaug kas. Bilbo giminaičiui Frodui tenka nelengva užduotis - nunešti žiedą išmintingiesiems elfams, o vėliau - ir dar toliau. Frodo ir jo draugų kelionė nusidriekia per visą Viduržemį, temdomą baisaus karo gaisrų: žaliąsias Rohano stepes, baltuosius Minas Tirito bokštus, Morijos gelmes, Mordoro lavos dykumas...

Taip 1954 m. pirmą kartą užgimė žanras, kurio populiarumo gali pavydėti bet kuris kitas, pavadintas fantasy, grubiai nusakomas kaip "literatūrinė pasakinė-mitologinė ne mokslinė fantastika", tačiau skirtingai nuo pasakų, ji skirta jau nebe vaikams, o vyresniems. Į šį žanrą pasitraukė kažkada apleisti Merlinai, Morganos, Torai, Herakliai ir aibė negirdėtų vardų. Jame vėl visu grožiu ir galia suspindėjo magija, atgimė nematyti - neregėti pasauliai. Dž. Tolkinui, matyt, ši misija buvo priskirta iš aukščiau - kitaip kaip paaiškinti, kad Viduramžių literatūros profesorius, vieną dieną parašęs vos vieną sakinį "Kalvoje po ola gyveno hobitas", po kelių metų sugebėjo tuos pačius hobitus įtupdyti tūkstančių galvose. Nežinantiems, be abejo, reiktų pasakyti, kad "Žiedų valdovas" buvo vaikiškos pasakos "Hobitas" tęsinys, o vėliau pasirodė dar ir "Silmarilionas", veikalas, panašus į "Senąjį Testamentą", ištisa Viduržemio istorijos studija, išleista jau Dž. Tolkino sūnaus Kristoferio. Bet ir tai dar ne viskas - prieš rašydamas "Žiedų valdovą" profesorius ne tik apgalvojo pasaulį, bet ir sukūrė elfų ir gnomų kalbas, jų rašmenis (runas), kurias vėliau išmoko tuntai gerbėjų. Beje, apie gerbėjus. Pasaulyje žinomas toks poklaikis reiškinys kaip Tolkinistai - tai žmogeliai, kurie įtikėję Viduržemio dvasia tiek, kad nesigėdi vadintis elfų vardais, vilkėti jų rūbais ir netgi rengti mūšius, beje, tokių yra ir Lietuvoje ;-) .

Taigi, "Žiedų valdovas" - jau ne knyga, o reiškinys. Bet grįžkime dar ir prie knygos. Kuo gi ji žavinga? Pirmiausia - masyvumu: ištisas pasaulis, su priešistore ir poistore, nematytų būtybių gentys; antra - epiškumu ir pasakiškumu: kaip ir pridera epui, pasakojama neeilinė istorija (Žiedo karas), veikia stiprios asmenybės, aiškiai skiriama kur gėris, o kur blogis ir, be jokios abejonės, blogis susilaukia atpildo; trečia - vaizdingumu ir vaizdo poetika: čia nieko nepasakysi, tiesiog reikia perskaityti ir pamatyti ;-); ketvirta - veikėjų charakteriais: nors, kaip minėjome, yra aiškus skirtumas tarp gerų ir blogų herojų, tačiau gerieji veikėjai yra kruopščiai individualizuoti ir anaiptol ne nuobodūs; na, ir pagaliau tai, kad gigantiškų mūšių fone eina dvi plonos asmeninės linijos: mažo žmogaus, kuris privalo atlikti didelį darbą ir aplinkybių sukaustyto nelaimingo, sužaloto padaro, kuriam irgi teks labai svarbi rolė.

Tad klausimo, ar verta šią knygą skaityti turbūt net nekelsim. Jeigu jūsų sieloje dar liko vietos romantikai ir heroizmui - jūs jos nesugebėsite padėti į šoną, jeigu jūs esate senas, užkietėjęs cinikas, tai perskaitykite bent iš snobizmo - kad žinotumėte, dėl ko pasaulis pusę amžiaus eina iš proto. Beje, tokių bepročių 2001 m. šv. Kalėdų metu dar padaugės: mat beveik viso pasaulio kinoteatruose (Lietuvoje - 2002 m. sausio 4 d.) startuos pirmoji "Žiedų valdovo" ekranizacijos dalis (rež. P. Jackson) ir, deja, ateityje elfės jau daug kam atrodys kaip Liv Tyler…

Na, ir pora pastabų apie lietuviškąjį leidimą. Iš pradžių "Alma Littera" ėmėsi jo labai rimtai: vertė nors ir ne profesionalus vertėjas, bet aistringas Dž. Tolkino gerbėjas Andrius Tapinas (taip taip, tas pats, iš LNK), eiliuotus tekstus buvo paprašytas išversti puikus poetas J. Strielkūnas, parengtas originalus viršelis, naudojamas kokybiškas popierius. Viso to, deja, trečioje knygoje jau neliko - patys matote, koks košmaras vietoje viršelio, o ir popierius laikraštinis. Štai ką daro paklausos trūkumas - nors apie kokią paklausą kalba, jeigu vieną universaliausių visų laikų knygų knygynai atkakliai dėjo prie vaikiškų? Amžinas provincialumas ar tiesiog nenoras domėtis tuo, ką siūlai? Beje, gerai mokantiems anglų kalbą labai vertėtų ieškotis originalo.

P.S. "Alma Littera" nenustoja stebinti savo nepagarba šiam kūriniui: naujajame "Žiedo brolijos" (I tomas) leidime dingo žemėlapiai, įvadas apie J. R. R. Tolkieną ir "Hobito" atpasakojimas... Sveikiname leidyklos redakciją, pasižyminčia tokiais protingais sprendimais...

Reiškinys - šedevras

Būtų tiesiog nuodėmė nepasinaudoti proga ir šiuo metu, kai vos ne visi reklamos stendai mėlynuoja naujojo Timo Burtono filmo "Beždžionių planeta" plakatais, nepristatyti literatūros kūrinio, davusio pradžią ne tik šiai juostai, bet ir to paties pavadinimo filmui 1967 m. ir, berods, net trims jo tęsiniams.

…Žemiečių ekspedicija, atvykusi į Betelgeizės sistemos Sororos planetą, nustebo ir apstulbo: viskas būtų kaip Žemėje, yra net ir humanoidinių būtybių, biologiškai visiškai atitinkančių žmones, tik jos nekalba, nesijuokia, nesuvokia ir bijo visko, kas susiję su civilizacija: drabužių, technikos, daiktų. Kodėl? Ogi todėl, kad šioje planetoje intelektas atiduotas beždžionėms, tad į jų nelaisvę pakliuvusiam ir vieninteliam likusiam gyvam žemiečiui Ulisui Meru teks išlieti daug prakaito įrodinėjant, kad jis ne smirdantis žmogpadaris, o protą spinduliuojanti būtybė.

Tik visai neseniai teko sužinoti, kad Pierre Boulle (Pjeras Bulis), šios knygos autorius, buvo ne šiaip paprastas plunksnagraužys, bet ir Prancūzijos specialiųjų tarnybų agentas, japonų konclagerio kalinys, specialiųjų padalinių karys. Tačiau pasaulinę šlovę jis sau pelnė būtent šiuo romanu, kuris laikomas etapiniu mokslinės fantastikos kūriniu. Romanas, beje, buvo pradėtas rašyti Karibų krizės metais, kada išdidžioji homo sapiens civilizacija buvo bene arčiausiai susinaikinimo ribos, nors P. Bulis prognozavo ir kitokią, ne tokią žiaurią, bet tai pat liūdną baigtį. Tik nereikia manyti, kad knygos herojus prieš beždžiones kovos įprastu spec. dalinių karių ginklu, t.y. tiesiog ginklu. Ne, jam klius daug sunkesnis uždavinys - įtikinti, įrodyti, priversti, kad patikėtų, tuo, kas sunkiai įmanoma.

Kai kas šį romaną vadina socialine satyra, nors, mano manymu, jį tiksliau būtų vadinti modernia gyvuline pasaka, alegorija. Nemanau, kad autorius sau kėlė tikslą išjuokti žmogų ar kažkokius socialinius reiškinius, jis labiau skirtas gan tradicinėms civilizacijų tarpusavio supratimo problemoms, elementariam "visi skirtingi - visi lygūs" ar "gyvenk ir leisk gyventi" principų protegavimui. Beždžionės kūrinyje mažai kuo skiriasi nuo žmonių: vienos iš jų tokios pačios smalsios, kitos - aklos ir užsispyrusios, bet pakeisk veikėjus vietomis (t.y. pagrindiniu veikėju taptų protinga šimpanzė iš kitos planetos) - ir kūrinys ne tik nieko nepraras, bet ir beveik nepasikeis.

Antrasis kūrinys, esantis šiame leidinyje, "Gerasis Leviatanas", įspūdingumu tikrai atsilieka nuo pirmojo ir iš viso net nekvepia fantastika. Tai labai nelinksma ir pakankamai realistiška istorija apie "Greenpeace" tipo aktyvistų kovą su gamtos teršėjais ir vienu iš jų - milžinišku tanklaiviu "Gargantiua"…

Beje, tie, kas matė 1967 m. "Beždžionių planetos" pastatymą, galima sakyti, knygą beveik skaitė, tik nerasite joje pompastiškos finalinės scenos su Laisvės statula, o tie, kas matė tik šiųmetinį - gali drąsiai imti knygą į rankas, Timas Burtonas nedarė antrosios ekranizacijos, o tik paėmė bazinę idėją

Tikrai verta dėmesio

Jeigu kada nors sutiksite žmogų, kuris, dėl ko nors ant Jūsų supykęs mestels "tu gimęs mėšlinais tarpupirščiais!", galite būti beveik tikras - jis neseniai skaitęs "Sinuhę egiptietį". Jau ne kartą pastebėta - žmogus, paėmęs į rankas šią knygą, pasikeičia - jis ima kalbėti keistos struktūros sakiniais, mėtytis neaiškiais posakiais, neramiai miegoti ir pan. Manote, juokauju? O jūs pabandykite. Sudominimui - užuominos apie siužetą:

Apie 1390 m. pr. Kr. Egipte, jau pasiekusiame šlovės laikus, gyveno gydytojas Sinuhė, Senmučio ir Kipos sūnus. Per Dievų malonę tapęs karališkuoju kaukolės atvėrėju, Sinuhė patenka į klaikių istorinių įvykių sūkurį - naujajam faraonui Echnatonui apsireiškia vienintelis tikrasis Dievas - Atonas. Bet ar senieji Dievai atiduos sostus be kovos? O ką rinksis žmonės, jais tikėję? O intrigantai ir priešų gentys, siekiančios susilpninti Egiptą? Et, kiek tiesos kinų blogio palinkėjime: "gyvenk permainų laikais!" Nenoromis Sinuhė tampa ir stebėtoju, ir įrankiu, ir metraštininku...

Kaip jau minėta aptariant "Mirties angelą", M. Waltari - stiliaus meistras. Vėl visiškai originali leksika, teksto struktūra, posakiai. Kruopščiai apgalvotos detalės, kuriančios sukrečiantį autentiškumo įspūdį, stebėtinas vaizdingumas ir minčių gilumas. Be to, skaityti labai lengva, tekstas elegantiškas, neperkrautas. Romano siužetas, galbūt, ir ne visai įtikinamas (na labai jau daug tam Sinuhei visko teko, čia ir gyvenimo galėjo neužtekti, labai jau tas Atonas į Kristų panašus...), tačiau nei vienu momentu nekelia nuobodulio, veikėjai - rūpestingai individualizuoti, (vien ko vergo Kaptaho linija verta!), net ir šaržavimas ne mažina herojaus įtikinamumą, o tik parodo, kad Sinuhei, kaip ir bet kuriam memuarų rašytojui, nesvetimas subjektyvumas. Neveltui autorius romanui rengėsi dešimt metų, neveltui, pasirodęs 1949 m., jis pavadintas pirmuoju pasaulio pasaulio bestseleriu.

Et, na šedevras kaip bežiūrėsi, pagaliau, ne tiek jau daug knygų, kurias sapnuoji skaitydamas ir pabaigęs. Beje, vos nepamiršau - romaną vis dar galima gauti knygynuose!

Šedevras

Ar turėjo lietuviai kūrinį, kuris būtų tapęs bestseleriu Europoje? Kad ir kaip norėtume atsakyti "na ir kas, kad neturėjom, - ką ta Europa supranta tikroje literatūroje", tai būtų neteisybė. …XVI - XVII a. sandūra. Vienas mėgstamiausių skaitinių Europoje - ne kas kita, o Lietuvos didiko, atsivertėlio iš reformacijos į katalikybę, Nesvyžiaus kunigaikščio Radvilos Našlaitėlio piligrimystės į šventąsias vietas aprašymas. Belieka tik mestelti kepures į viršų ir tris kartus sušukti - valio! - vis dėlto jie mus pripažino. O paskui susirasti šią knygą, kad žinotume, kuo gi konkrečiai girtis prieš vakarų kaimynus.

Tiesą sakant, ir dabar išlepintai įvairiausios kelionių literatūros akiai aišku, kuo ši piligrimo kelionė į Jeruzalę (1582-4 m.) patraukė to meto skaitytojus. Visų pirma pakankamai dinamiškas aprašymas, įdomios detalės, egzotika, ir ne išgalvoti, o tikri nuotykiai bei pavojai, keliaujant po Rytų kraštus ar plaukiant jūra. Ne kartą Radvilai, jį lydėjusiems piligrimams ir sargybiniams teko susidurti su arabų plėšikais, siautėjusiais Palestinoje, ir tai, kad jis liko gyvas, sveikas, ir apiplėštas ne iki siūlo galo, lėmė tik tvirta laikysena ir savotiška abipusė pagarba. Ir ne kartą Radvilai teko papirkinėti ir vietinius valdininkus musulmonus, kurie nenorėjo atvykėlių veltui įleisti į evangelijų laikus menančius pastatus. Tiesa, pinigas ir tais laikais turėjo didelę galią: piligrimai aplankė tiek šventųjų vietų ir gavo tiek limituotų bei visuotinų atlaidų, kad jų būtų pakakę, matyt, dešimčiai gyvenimų; nesikratė jie ir kuo nors kitu apsimesti, tarkim, kad galėtų patekti į Šv. Paskutinės Vakarienės namą, suvaidino vienuolius, gydytojo palydovus…

Radvila Našlaitėlis aprašo ne tik Jeruzalės apylinkes, bet ir visai tolimus nuo to dalykus, kurie taip pat yra labai įdomūs. Po sėkmingo (kas buvo pakankamai reta) šventų vietų aplankymo jis nuplaukė į Egiptą, viešėjo Kaire. Papročiai, įstatymai, svetimų šalių buitis pateikiami glaustai ir kartu vaizdingai. Radvila ne tik smalsiai, bet ir kritiškai stebi aplinką, lygina tikrovę su perskaitytomis žiniomis. Tarkime, pamatęs begemotą, jis smarkiai suabejoja senovės istoriku Cedrenu, teigusiu, jog begemotas gali praryti dramblį… Jo neįtikina ir Sirijos krikščionių argumentai, jog Adomas ir Ieva rojuje valgę būtent bananus todėl, kad jo skerspjūvyje matyti T, tai yra, kryžiaus formos gyslelė, o ir obuolių tuose kraštuose nėra. Radvila ramiai atremia, kad ir paprasčiausio agurko griežinėlyje galima įžvelgti kryžiaus ženklą, ir tai dar nieko neįrodo. Smagu skaityti, kaip jis tyrinėja rastą prie vienuolyno chameleoną, tiesa, visgi nusprendžia, jog tasai gyvas vienu oru. O istorija apie tai, kaip slapta į laivą atneštas pagoniškas mumijas Radvila bando išgabenti iš Egipto (nors jį gi perspėjo, jog tai gali blogai baigtis!), ir kokia paskui audra užpuola laivą, o vaiduokliai - kartu plaukiantį kunigą, tiesiog verta ekranizacijos su šlapiais spec. efektais ir kraupia muzika…

(Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad parašytas šis kūrinys ne lietuviškai, - istorikai iki šiol nesutaria, lenkų ar lotynų kalba buvo originalas, tačiau, kaip tuo metu įprasta, LDK didikas tiek save, tiek savo draugus vadino lietuviais.)

XVII a. bestseleris!

Nors šį kūrinį ir pridera vadinti monologu, išsigąsti neverta. Tai tikrai nėra kažkoks nuobodus vieno asmens "pafilosofavimas" ar panašiai. Kultiniu rašytoju tapęs A. Baricco į šį savo kūrinį sudėjo viską, ką turėjo geriausia. Trumpoje istorijoje apie virtuozišką pianistą rasite visko nuo kandaus humoro iki skaudžių išgyvenimų, kurie, tiesa, čia niekada nevirsta sentimentaliais paverkšlenimais.

Jeigu pagrindinis šio monologo herojus Novečentas būtų iš tikro gyvenęs, jį, be abejonės, būtų galima nominuoti kaip didžiausiu pasaulio keistuoliu. Pamestinukas gimęs keisčiausiame pasaulio garlaivyje, plaukiojantis maršrutu Europa - Amerika, taip niekada ir neišlipo į krantą. Pažindamas pasaulį tik iš keleivių pasakojimų, Novečentas sugebėjo sukurti tai, ko nei vienam kitam žmogui nebuvo pavykę, - niekuomet anksčiau negirdėtą muziką, kurią jis atlikdavo taip virtuoziškai, kad atrodydavo, jog groja keturiomis rankomis, o klausytojai po to likdavo it žaibo nutrenkti. Ar gali būti beprotiškesnė žmogaus gyvenimo istorija?

Jei šią istoriją būtų nusprendęs parašyti koks kitas rašytojas, o ne A. Baricco, galbūt ji ir neteiktų tokio malonumo. Tačiau šis italų rašytojas pasinaudojo neįprasta rašymo forma, kuri kūriniui suteikė lengvumo ir atsipalaidavimo įspūdį. Taip jaučiasi ir pats skaitytojas. Tuo pačiu rašytojas įrodė, jog norint sukurti šedevrą, nebūtina prirašyti penkis tomus. Taupant ir tiksliai parenkant žodžius, galima padaryti tokį pat įspūdį, kokį klausytojams padarė Novečento grojimas pianinu: "Publika neatgavo amo. Jie stovėjo kaip apduoti. Išplėstomis lėliukėmis, išsižioję, kaip paskutiniai debilai."

Tikrai įspūdingas kūrinys!