Kai ši knyga dar nebuvo pasirodžiusi Lietuvoje, kai kas jau laukė jos tarsi išganymo, nors knygoje skelbiamos anaiptol ne evangeliškosios tiesos.

Gal jiems labai knietėjo sužinoti, kaip vis dėlto buvo nugriauta Berlyno siena? Nes būtent dėl šios "nelemtos" sienos ir vyksta visas pasakojimas. Nemanau. Matyt, dar prieš pasirodant knygai Lietuvos knygynų lentynose, iki skaitytojų atsklido juokas, kurį vokiečiams, o vėliau ir kitiems, sukėlė būtent ši knyga.

Tai groteskiška istorija apie Klausą, absoliutų nevykėlį, bet kartu ir herojų. Šis vaikinas išgyveno, ko gero, kompleksiškiausią vaikystę žmonijos istorijoje, patyręs "tragiškų" erotinių išgyvenimų, supratęs, jog yra "prasčiausiai informuotas žmogus" ir vis dar svajojęs, jog kada nors tikrai gaus Nobelio premiją.

Dar groteskiškesnė yra Ūlcšto gyvenimo istorija suaugusiųjų pasaulyje. Jis netapo tvarkingu, eiliniu piliečiu, o pasidavė savo iškrypusiai fantazijai, kuri privedė jį prie įvairiausių perversijų, pavyzdžiui, spermatozoidų prievartavimo. Ką jis bedarytų, kur beeitų, jis visur įklimpsta į neįtikėtinai keblias situacijas, kurias pabloginti tesugeba jis pats… Bet skaitytojas dėl to neliūdi, o juokiasi iki ašarų.

Tačiau itin juokingoje satyroje slepiasi ir gilesnė mintis. Kaip rašoma knygos viršelyje: "Šaltas jaunojo autoriaus įtūžis liudija jo kartos norą gyventi kitaip". Bet apie tai pagalvoji vėliau, po kokių keturių valandų sveiko juoko.

Keturios valandos sveiko juoko

Turbūt dauguma jau girdėjo, kad praėjusį pirmadienį mirė garsioji švedų rašytoja Astrida Lindgren. Jos plunksnai priklauso apie 80 knygų, ir išrinkti kurią nors iš jų - labai sunku: juk vis tiek atsiras tokių, kuriems atrodys, kad pati pati yra "Pepė Ilgakojinė", "Broliai Liūtaširdžiai", "Kalio Bliumkvisto nuotykiai", "Mijo, mano Mijo", "Rasmusas Klajūnas", "Emilis iš Lionebergės", "Ronja plėšiko duktė", galų gale tas pats "Karlsonas, kuris gyvena ant stogo" ir taip toliau, ir taip toliau… Man ir pačiai sunku išrinkti geriausiai A.Lindgren reprezentuojančią knygą, todėl ėmiau ją "akluoju metodu"; juk, tiesą sakant, jos visos puikios. Ir kalbėti, matyt, reiktų ne tiek apie vieną kurią knygą, bet apskritai apie rašytojos sukurtą fantazijos, humoro, išminties kupiną pasaulį.

Apysaka "Mes Varnų saloje" - iš realistinių knygų grupės. Tai yra, niekas čia stebuklų nekrečia ir burtais nesinaudoja. Nors… Jei pabučiuota varlė įšoka į jachtą, o iš jos išlipa vaikinas - nei pridėk, nei atimk - tikras princas - tai bene čia ne stebuklas vaiko akimis? Na ir kas, kad tasai neišsiduoda, o vėliau niekaip nenori vėl atgal į varlę atvirsti. Būna gi užsispyrusių varlėnų… Žodžiu, turint fantazijos, - o kam jos turėti, jei ne vaikams? - bet kuris dalykas gali stebuklingai atrodyti. O jei dar aplink tokia gamta: šcherai, fiordai ir amžinai besimainanti jūra.

Knygos siužetas pakankamai paprastas: tėvas rašytojas Melkeris Melkersonas su keturios atžalom (7-19 metų) iš Stokholmo atvyksta vasaroti į Varnų salą, kadangi jam tiesiog patiko jos pavadinimas. Ne viskas čia taip, kaip sakė įkalbėjęs išsinuomoti Dailidės sodybą agentas. Apie kiaurą stogą jis, aišku, nutylėjo. Bet ką ten tas stogas, - gyvenimiškos smulkmenos. Užtat gerų kaimynų už jokius pinigus nenusipirksi, o su jais iš tiesų pasisekė. Melkersonai ne šiaip pateko į salą it kokie svetimkūniai (kas nežino, kaip vietiniai žiūri į vasarotojus), o įsiliejo į bendruomenę, tapo savais, draugais, nors kai kas ir pripažino puse lūpų, kad mielajam Melkeriui vieno šulo galvoj trūksta - bet jis gi menininkas, galima suprasti. Draugų susirado ir vaikai, - ir ne tik tarp žmonių. Visuose A.Lindgren kūriniuose nuostabiai pavaizduota meilė gyvūnijai, tai labai ryšku ir čia. "[Pelia] mylėjo visokius gyvus daiktus, nesvarbu, ar jie vaikščiojo, ropojo, ar skraidė padangėje, paukščius, žuvis ir keturkojus padarus. "Mano mieli gyvuliukai" vadino visus vienu vardu, prie jų priklausė net varlės, širšės, žiogai, vabalai ir kitokia smulkmė" (p. 5). Varnų saloje jų pakanka, - nuo triušio iki ruonio, tik mokėk juo pasirūpinti, apsaugoti, o laikui atėjus - ir paleisti į laisvę.

Nuotykių knygoj gausybė, jie ir rimti, ir juokingi, ir liūdni, ypač pačiame gale, kai atrodo, kad Dailidės sodyba bus nupirkta, nugriauta, o vietoj jos atsiras naujamadiškas bungalo. Bet, žinoma, viskas baigsis gerai. Ir kodėl turėtų laimėti godūs blogiečiai vien dėl to, kad kritikai čiauposi, išgirdę žodį 'hepiendas'? Na, jei ne tikrovėje, tai bent vaikų literatūroje turi sektis geriems, naiviems ir draugiškiems. Ir to tiesa kažkaip visai nesunku patikėti.

Viskas baigsis gerai!

Vietoj įžangos :

Keturi - Lietuvos fantastikoje nelabai geras skaičius (pvz., 4 "Imperijos" numeriai"). O prieš jį einantis skaičius trys - dar blogesnis (3 "Kauko" numeriai, 3 "Kauko almanacho" numeriai). Na, bet vilties yra, kad bent jau maksi - literatūrinis projektas "Geriausia Lietuvos fantastika" perlips ir antrąjį lemtingąjį barjerą. Juk griebtasi net mistinių priemonių - pvz., įtarta, kad "Geriausia Lietuvos fantastika 2000" gali turėti savyje Y2K problemą, todėl iš karto peršokta prie "Geriausios Lietuvos fantastikos 2001". Vis dėlto, palyginus su ankstesniais metais, matomas aiškus svorio metimas: leidinukas šiek tiek plonesnis už 1999 ir gerokai - už 1998; autorių vardų irgi šiek tiek mažiau… Kai kas sako, kad užtat kyla kokybė - bet čia jau skaitytojams ir kritikams spręsti. O toliau - lai kalba apsakymų ir apysakų autoriai:

Justinas Žilinskas "Greitoji pagalba"

Autoriaus žodis:

Iš tiesų, apmaudoka skaitytojams pateikti "neišnešiotą kūdikį", t.y., maždaug 30 proc., likusių nuo pradinio sumanymo (kai kurie, įtariu, net apsidžiaugė, išvydę šį skaičių…) Akivaizdu, kad bandymas rašyti gryną "veiksmo fantastiką" patyrė fiasko: atėjo meilė, sumaišė kortas, privertė pagrindinį herojų mąstyti ir kentėti… Todėl ir prierašas: galbūt apie nelaimę, galbūt apie meilę. Daugiau nelabai kas ir gyvenime belieka - nebent džiaugsmas, o juk sako, kad nėra didesnio džiaugsmo už vaikus…

Ištrauka :

Protingas vaikis, labai protingas… Prieš įeinant į "būdą", jis atsargiai palietė tvarstį ant mano rankos:

- Atsiprašau, - pasakė labai tyliai. Aš šyptelėjau:

- Nieko, nemirsiu… - atsakiau ir… atsipeikėjau, pajutau veidą dengiantį antsnukį, netikėtai vėl prisiminiau, kas aš toks… Juk man NEGALIMA gyventi su kitais žmonėmis! "Netikėtai prisiminiau…", juokingai skamba, ar ne? Juk pirmąjį mėnesį gyvenau vien su šita mintimi… Ne, aš čia ne vienas TOKS - bet nuo to nelengvėja, tas pats variantas, kaip "visi mirs, bet aš labiausiai…"

- Užeik, rinkis sau patinkantį kambarį, - per jėgą nutraukdamas minčių škvalą, praleidau Augustą į priekį…

Šį apsakymą galite rasti ir Internete >>>

Rolandas Petkevičius "Pjūvis" (2 vieta: už nepaprastai įtaigų apysakos vaizdingumą)

Autoriaus žodis :

Man nepatinka anglosaksai. Mes esame iš kito pasaulio, priklausome kitai kultūrai, kurioje iki šiol buvo kitokios vertybės nei Vakaruose. Anglosaksai neturi tokios laisvės, dvasios šėlsmo - tik pinigai ir visuomeninis statusas. O man patinka, jog mūsų šalis vis dar yra savotiškas "hondurasas", kai išėjęs gatvėn daug nesistengdamas gali gauti į galvą… Mano kiberpankas yra su nukrypimu į okultizmą, magiją, sukurtą paties žmogaus ir įspraustą į matematinių formulių ir technologijų rėmus… Ir tai buvo pirmasis fantastinis kūrinys - įžanga į šį žanrą. (Pastaba: autoriaus mintys paimtos iš interviu žurnalui "Imperija" Nr.4., p. 48)

Ištrauka :

- Privet, madam, ar nepasakytum, kur aš galėčiau… - į pasmakrę įsirėmęs peilis privertė jį pereiti prie dalykinio tono: - Aš pas Bethoveną. Dėl softo. Iš kur aš? "Purpurinis Kazino"…

Ji mostelėjo ranka patalpos pakraštyje įsikūrusios, išvietę primenančios būdelės link. Prasibrovęs pro šen bei ten einančius, kėblinančius, slenkančius Homo Cyborgus, jis atvėrė "išvietės" duris. Istorija su kulkosvaidžiu pasikartojo ir šį kartą, tad po įprasto pranešimo ji išvydo Bethoveną. Tai buvo pats tikriausias DI. Nieko sau! Nadiušos pažintys! Jis turėjo iki galo sukomplektuotą kūną nešėją, kuris bylojo apie tai, jog šiam vaikinui gan dažnai tenka keisti dislokacijos vietą. Bethovenas šimtais kontaktų buvo sujungtas su keliais terminalais, tačiau į Maksą kreipėsi iškart, vos tik šis praėjo kulkosvaidinį kordoną:

- Kaip, kas gyventi didelis gerbti ponia, madam?

Lina Darbutaitė "Klajūno užrašai"

Autoriaus žodis:

"Klajūno užrašų" krikštatėviai - japonų trieiliai, Laozi, rudeninė Neris ir Šilo tiltas. Pastarieji du - tiesiog vieta, įkvėpusi nuotaiką parašyti apsakymą taip, kaip rašomi haiku - momento atspindėjimas, eilėraštyje sustingęs gamtovaizdis, trumputė jausmo

išraiška... Tokią norėjau suteikti formą, pavyko ar ne, tesprendžia skaitytojai. Na, o Laozi, gerokai pagadintas vakarietiško mąstymo doze, tapo apsakymo idėjiniu pagrindu. Man pačiai "Klajūnas" - vienas mieliausių kūrinių. Bet į GLF jį išsiunčiau tiesiog todėl, kad daugiau nieko ir nebuvau parašiusi... "Nugirdęs muziką, išvydęs gardumyną, praeivis stabteli kely. Tuo tarpu Dao - jei ištartume jį žodžiais - yra toks prėskas, net visai beskonis. Jis žiūrintiems nematomas; jis klausantiems negirdimas; jis semiantiems neišsemiamas." Laozi, Dao de Dzing.

Ištrauka:

Jie išleido mane, nė žodelio nepratarę apie Senojo Pasaulio būtybes. Nežinojau, kaip su jomis kalbėti, kaip kovoti, kaip draugauti, nežinojau jų kilmės ir vardų, - neturėjau viso to, ką turėjo Aurilonas, išvykau nešdamasis tik fleitą. Jie nieko nepatarė ir nieko neuždraudė, ir kai jojau šalia beitraniškio - nors raitelis iš manęs buvo prastas - atrodė, kad lekiu per tuštumą ir pats esu tuštuma, tad, kai sustojom pailsėti, karštligiškai griebiausi fleitos, - bet sustojau: negalima groti savo baimės. Įkvėpiau žolę, medžius, vėją, dangų ir užgrojau tik tada, kai manęs nebeliko. Iš tuščiavidurio fleitos vamzdelio liejosi muzika, pridengianti nykiąją tuštumą lengvu, vos vos švytinčiu rūku. Beitraniškis negirdėjo mano fleitos - jis susikaupęs laužė kelionės duoną.

Pranas Šarpnickis"Karys"

Autoriaus žodis:

Aš jį gimdžiau sunkiai ir begimdydamas vis svajojau apie kosminius laivus ir pan… Dabar net nepamenu, kodėl šito ėmiausi, gal šiaip iš principo... O apskritai apsakymas gimė tuščioje vietoje. Pradėdamas rašyti neturėejau jokios fabulos kaip paprastai. Vėliau atsirado visa kita. Kūrinį rašiau kaip tapytojas tapo paveikslą - pasidariau rėmus ir tai šen, tai ten potėpis - buvo įdomus eksperimentas. Tikslas ir buvo - visą dėmesį sukoncentruoti į žmogų, o ne į veiksmą, idėją ar pan…

Ištrauka :

-Tu tas jaunuolis? - dūrė stambiu pirštu į raudonplaukį vaikinuką, vilkintį mėlyna palaidinuke.

-O tu Eulopas Lytvynas Ok Treidengardas? - geraširdiškai nusišypsojo vyrukas ir ištiesė ranką, bet karys jos nepastebėjo. Gal tyčia, o gal jam tokios bendravimo smulkmenos nė nerūpėjo. Delnu įsirėmė į ąžuolinį stalviršį ir lėtai susileido į kėdę. Iš šono žiūrint rodės, tarsi jam skaudėtų strėnos arba bijotų lūžti - it koks persenęs grybas.

-Mane vadina Kumaranu.

-Princas? - paniekinamai pasižiūrėjo Eulopas ir kurį laiką jų akys susirėmė: - "Jis pinigų turi…" - nusprendė senasis karys.

"Šitas senis vis dar samdinys…" - pagalvojo Kumaranas:

-Ne.

-Tai kas tu? - be jokių užuolankų pasiteiravo Eulopas.

-Negi svarbu?

-Gerai…

"Ir iš tiesų, kodėl man tai turėtų rūpėti!" - šūktelėjo mintyse senis.

-Ką šįkart man reikės nuveikti. Iškart perspėju - dingusios mylimosios neiškosiu, visokių princesių nevaduosiu. Jei ieškai kompaniono kokiam nors žygiui - aš per senas. Magiškų kristalų neieškosiu - jų apskritai nėra. Jūs, karalaičiai, prisiklausot visokių pasakų ir paskui jomis tikit. O jeigu pradėsi man sekti paikystes, jog pasauliui gresia kokia nors pražūtis… Galų gale tai priklauso nuo kainos…

-Man reikia, kad kai ką papasakotum.

-Hmmm…

Jaunuolis laukė. Eulopas iškart nesumojo, ką atsakyti - niekas niekad jo specialiai neprašė ko nors papasakoti. Viską pasakodavo savo noru - virš laužo į nakties tamsą kylant žiežirboms, didžiūnų menėse prie židinių, smuklėse… jis gi viską yra papasakojęs. Visi žino jo nuotykius. Dainas kuria… legendas…

-Na, žiūrint ką…

-Apie save.

-?!

-Tai ko niekam nepasakojai…

Gediminas Kulikauskas "Pamatyti baltąjį šermukšnį" (1 vieta: už itin originalią idėją ir puikią apsakymo struktūrą bei pasakojimo pobūdį)

Autoriaus žodis:

Tai vienas turtingiausią istoriją turinčių mano apsakymų. Įžanginė dalis ("Nematomumas") parašyta dar mokykloje, gūdų žiemos vakarą. Apsakymas turėjo dalyvauti respublikiniame filologų konkurse, bet po griežtos žinomo fantastikos rašytojo S. Sinkaus kritikos Lituanicone vykusioje lit. svetainėje (įžvelgusio itin blogą aps. aurą ), pabijota jį ten siųsti. Tačiau aps. su džiaugsmu išspausdino "Akistata", o vėliau ir žurnalas "Veidas". Vis dėlto į GLF - us aps. nepakliuvo, kai jau antras žinomas fendomo metras pareiškė, jog šis "blogas" energetine prasme… Vėliau aps. dalyvavo literatūriniame P.Lemberto konkurse ir būtent jį iš konkurso publikacijai atsirinko "Nemuno" redakcija. Bet vėl skandalas: aps. išspausdintas kt. autoriaus pavarde (negana to - su "autoriaus" nuotrauka) ir kitokiu pavadinimu… Galutinai įsitikinus, jog kūrinys "nesveikas" energetiškai, pamėginta jį išplėtoti ir labiau "sufantastinti". Taip "Nematomumas" transformavosi į "Baltąjį šermukšnį", tačiau ir tai jam nepadėjo praeiti "energetinės" GLF - ų komisijos. Galiausiai apsakymas be ypatingos vilties buvo pasiūlytas 2002 m. GLF konkursui ir koks buvo autoriaus nustebimas, kai pasipylė palankūs vertinimai…

Taigi, apsakymas, turi ilgą uodegą ir, kaip sakoma, su kvapeliu… Belieka tikėtis, jog "Geriausios Lietuvos Fantastikos" skaitytojai turi stiprią imuninę sistemą.

Ištrauka:

- Būk geras, pridek,- paprašė ji, ištraukdama ranką iš kišenės.

Jis stabtelėjo.

- Berods, neturėsiu žiebtuvėlio,- ėmė gintis kimiu, pasikeitusiu balsu.

- Tai nieko. Imk, - ji, nė kiek nesutrikusi, ištiesė savąjį. - Damai nedera prisidegti pačiai, kai šalia stovi vyriškis.

Jis dar kiek padelsė, tačiau atsisakyti neišdrįso. Nepaprastai susikaupęs, įdėmiai stebėdamas ištiestą ranką, ilgąjį ir bevardį pirštus, Karpenteris pamaišė liepsnele orą maždaug ten, kur turėjo būti cigaretės galiukas.

- Dėkui,- ji priglaudė pirštus prie lūpų ir lengvai įtraukė orą. Atsidusęs, Karpis keistai pažvelgė į Dželi.

- Manai, nežinau, kuo užsiimi?- tyliai paklausė. - Ir visi žino. Tik ar žinai pati?

- Nesuprantu apie ką kalbi, - šaltai atsakė ji.

- Puikiausiai supranti. Tau teko nelengvas šakalo vaidmuo - pribaigti sergančius ir sužeistus, kad …

Gintautas K. Ivanickas "Žemuogių pievelė" (3 vieta: už žanro originalumą (pirmasis lietuvių autoriaus kriptoistorinis kūrinys) ir meniškumą)

Autoriaus žodis:

"Žemuogių pievelė" - man pačiam buvo pakankamai netikėtas kūrinys. Neplanuotas, spontaniškas - tačiau rašydamas jį "kaifavau", kaip niekad iki šiol. Kodėl? Paaiškinti dar ir dabar turbūt nesugebėčiau. Velnioniškai įdomu buvo kurti herojų portretus. Tiksliau, atkurti. Stengtis, jog šie kalbėtų tokiais žodžiais, kokias iš tiesų galėjo kalbėti; elgtųsi taip, kaip iš tiesų galėjo elgtis tokiose situacijose; sukurti veiksmo tikrovės įspūdį. Vis dėlto, rašydamas šį apsakymą planavau, jog daugumos skaitytojų jis nekabins. Kad ir kaip ten bebūtų, mano tėvų kartai magiškasis žodis "The Beatles" reiškė kur kas daugiau, nei man ir mano bendraamžiams. Todėl esu maloniai nustebintas tuo, jog (bent kol kas) ši mano prognozė atrodo buvusi klaidinga.

Ištrauka:

Won't you please, please, help me?

Džonas išbalo tarsi popierius. Jo lūpos nervingai virpėjo, ir Polas veikiau atspėjo, nei išgirdo tylų klausimą:

- Kas tai, po velnių?

- Gal tavęs reikėtų pasiteirauti? Juk tai tavo balsas!

- Tačiau aš... aš nežinau šios dainos... niekad nesu jos dainavęs...

Vairuotojas neatsigręždamas ištarė:

- Iš visų tavo dainų aš labiausiai mėgstu šią, Džonai. Nuostabi daina. "Padėk man, jei gali..." - užtraukė jis.

-Tai ne mano daina! - isteriškai riktelėjo Džonas.

- Tavo, Džoni-berniuk, - vairuotojas nusikvatojo. - Tik tu jos dar neparašei. Tačiau patikėk - parašysi.

Automobilis staiga sustojo. Už langų tirštai drėbė sniegas. Polas dirstelėjo, tačiau nesuprato, kur jie yra. O ir ką jis galėjo suprasti, juk tik prieš porą valandų atskrido į šią ligi šiol nematytą šalį.

- Sveikas, Džonai, - liūdnai tarė vairuotojas, atsisukdamas į keleivius. - Senokai nesimatėme, tiesa?

- Stju... - sukuždėjo Džonas, slysdamas nuo sėdynės ant grindų.

Tegyvuoja!

Galbūt aš ir klystu, bet man rodos, kad daugeliui varlės ir ropliai - tai šlykštūs, glitūs, šalti ir atstumiantys gyviai. Gaila, kad vyrauja toks požiūris į šiuos nekaltus ir labai naudingus gyvūnėlius. Štai Japonijoje net stovi paminklai varliagyviams, nes jie vieni pirmųjų medicininėse laboratorijose išbandė ne vienus vaistus, dabar naudojamus žmonėms gydyti.

Prisimenu, kaip bobutė vaikystėje sakydavo man - šiukštu neimk rupūžės į rankas, ji nuodinga, gali net apakti. Deja, mano bobutė buvo teisi tik iš dalies. Rupūžių odos liaukos pavojaus akimirką išties išskiria nuodingas medžiagas, tačiau jos yra per silpnos, kad galėtų pakenkti žmogui. Ir vaikystėje, ir jau suaugęs ne kartą rankoje laikiau rupūžiokus, tačiau iki šiol dar neapakau ir net nesiruošiu. O dėdė kartą gyrėsi, kaip mėlyniaudamas ant kupsto aptiko gyvatę ir kaip mat pačiupęs perplėšė per pusę. Jis taip padarė, manydamas, kad prieš jį buvusi angis, kurios įkandimas nuodingas. Deja, angis reta Lietuvoje, o toji gyvatė, pasak jo aprašymo - paprastas žaltys, kurį senovės lietuviai laikė gerąją namų dvasia ir neretai net augindavo. O ir angis, vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje, nėra tokia jau baisi. Josios nuodai - vieni silpniausių tarp visų nuodingų gyvačių, ir įkastam žmogui laiku suteikus pagalbą, jis tikrai išgyvens. Daugelis įkastųjų dažniausiai atsiperka keliomis ligos dienomis, o mirtini atvejai, bent jau Lietuvoje, tikrai reti. O kad ir gluodenas - bekojis driežas, kurį nepažįstantys neretai apšaukia geležine gyvate yra dažnas mūsų krašto gyvūnėlis, nukenčiantis nuo žmonių turbūt stipriausiai. Ne vienas stengiasi aptikęs šį šliužą sunaikinti, daug gluodenų galima rasti pervažiuotus mašinų ant kelių.

Tačiau ne visur toks neigiamas požiūris į varliagyvius ir roplius. Šveicarijoje ir Prancūzijoje varlių patiekalai - įprastas dalykas. Indija iki 1980 metų kasmet eksportuodavo iki 60 mln. žaliųjų varlių, tačiau supratusi, kad žemės ūkis lieka be vabzdžių medžiotojų, eksportą nutraukė.

Ši nedidelė knygutė - nėra mokslinis veikalas. Tai - pažintinė knyga, skirta pažinti Lietuvoje gyvenančius varliagyvius (jų tėra 13 rūšių) ir roplius (7 rūšys). Knygoje daug nuotraukų, keliolika piešinių, kurie paryškina rūšių skiriamuosius bruožus. Rūšių aprašymai trumpi ir paprasti, tačiau jais atskleisti pagrindiniai šių gyvūnų ypatumai, gyvenamoji aplinka ir biologija. Aprašyti įdomiausi faktai liečiantys vieną ar kitą rūšį: pvz., česnakė, apyretė varlė Lietuvoje, pavojaus akimirką pasistiebia ant kojų, išsipučia ir paskleidžia specifinį česnako kvapo dėl kurio ir gavo savo pavadinimą. Įdomių faktų šioje knygoje ne vienas, tad kiekvienam, besidominčiam gamta ir josios gyventojais - tai nebloga pažintinė knygutė.

Įdomu!

"Noth hierth malk man

Hiolk han merth han!

Jis balsiai sušuko tą frazę, ir ožkos susibūrė aplink jį. Jos subėgo akimirksniu, visos dauge, be garso. Spoksojo į jį tamsiais geltonų akių vyzdžiais.

Danis nusijuokė ir darsyk šūktelėjo ožkas valdančią frazę. Stumdydamosi ožkos susigrūdo dar glaudesniu ratu. Ūmai jį išgąsdino stori aštrūs jų ragai ir keistas tylumas."

Gediminas:

Nuostabioji Uršulės "Žemjūrė" pirmąsyk nužengė į Marijos žemę 1992 - aisiais, kai gūdusis sovietmetis buvo dar visai netolima praeitis, o fantastai - dar neišlepinti ir nepersisotinę kas mėnesį "Eridano" "kepamais" romanais, tad kiekviena nauja fantastikos kregždutė tapdavo ĮVYKIU, savo mąstais mažai menkesniu už šiemetinį kino filmo "Žiedų Valdovas" sukeltą šurmulį... Dar nuostabiau, kad tai padarė Lietuvos Rašytojų Sąjungos leidykla, šiaip jau bevelijanti turėti mažai reikalų su fantastika...

Tiesa, ir tuomet ši kukli, minkštais viršeliais (tačiau su fantastiško grožio R. Orento piešiniu tituliniame viršelyje) išleista knygutė, nesukėlė ypatingos sensacijos, nesulaukė didesnio dėmesio ar straipsnių spaudoje... Tačiau vargu ar tai būtina - šis kūrinys iš tų, kuriais mėgaujamasi tylumoje ir vienumoje.. Jį ne visada sekasi aptarinėti su draugais, nes Žemjūrė keri ne tiek (tiksliau, gal - ne tik) siužetu, kiek itin savotiška, svaiginančia atskleisto pasaulio ir herojų atmosfera, kurią lengva pajausti, bet sunku išreikšti...

Todėl ir ši, pasakišku šiems laikams 30 - ties tūkstančių egzempliorių tiražu išleista knygutė, daugelio širdis ir protus pavergė kažkaip tyliai ir nepastebimai, be ypatingų garsesnių ovacijų iš kritikų ir skaitytojų pusės. Tai nenuostabu - Uršulės rašto magija tikrai ne ką silpnesnė už romane aprašomą Žodžio Magijos pasaulį...

Reikia tik pasveikinti "Eridaną", kuris po dešimties metų žengė drąsų ir pagirtiną žingsnį perleisdamas vieną iš fantasy žanro legendų, prilygstančią tokiems grandams kaip Dž. R. R. Tolkinas, A. Lindgren ir pan. Telieka ir džiaugtis, kad, matyt, pagaliau sulauksime lietuviškai ir likusių "Žemjūrės burtininko" dalių.

Beje, tiek 1992 - ųjų, tiek šiemet išleistoje Le Guin knygoje regėsime tos pačios, vienos geriausių "Eridano" vertėjų - Anitos Kapočiūtės, pavardę.

Man asmeniškai ši knyga kupina kažkokio šalto magiško žavesio - tarsi pirmosios vėsios, padabintos mėnesiena rudeninės naktys po tvankaus vasaros rugpjūčio... Mažai prasmės nupasakoti šios knygos siužetą - jos dar neskaičiusiam tai teduos tiek, kiek ir pasakymas neregiui, jog rožė raudona...

Tai pasaulis, kuriame Žodis prilygsta fizikos dėsniams ir gali išjudinti uolas bei pašiaušti jūrą audros keteromis...

Tai pasaulis, kuriame Vardas tolygus Ginklui ir ištartas nelaiku, ne ten, ir ne taip, gali šešėliu atsisukti prieš tą, kuris jį ištarė...

Lina:

Šioje knygoje ne tik rašoma apie magiją, bet ir pati knyga - magiška. Man pačiai, perskaičiusiai "Žemjūrės burtininką", kažkada publikuotą žurnale "Nauka i žizn", taip susisuko galvelė, kad iki šios dienos iš fantastų klubo neišlendu… Tiesa, fantastiką skaičiau ir anksčiau, bet "Žemjūrės burtininkas" tapo ypatingas - man Žemjūrė pasirodė tokia reali, kad kone viskuo įtikėjau… Dar ir rusų kalba pradėjau skaityti - mat norėjosi praryti visas Le Guin knygas, o lietuviškai, kaip tyčia, nebuvo nė vienos…Na, o mano draugė, šiaip jau ne fantastė, perskaičiusi "Burtininką", po to ilgą laiko kvaršino man galvą frazėmis: "Noriu otako…" "Noriu hareki…"

Visgi kitos trilogijos (ar keturlogijos) dalys taip neveža… Į "Žemjūrę" sudėta daugiausia jėgos, talento, meniškumo, magijos… Juk U. Le Guin - žodžio meistrė, o Žemjūrės magijos esmė - žodžio magija. Žinai tikruosius daiktų vardus - gali keisti pasaulį. O tikrieji daiktų vardai - tai dalys tos kalbos, kuria buvo sutvertas pasaulis… Tokia magija tai suprantama ir artima, kad vėlgi atrodo visai reali…

Knygos herojus - burtininkas Paukštvanagis (neminėkime jo tikro vardo be reikalo) - talentingas burtininkas. Tačiau, kaip ir daugumai talentingų žmonių, jam nesvetimas išdidumas. Jo paakintas, Paukštvanagis iškviečia iš mirusiųjų pasaulio šešėlį - padarą, kuris neturi vardo….

Kaip nugalėti tą, kuris neturi vardo, pasaulyje, kur būtent vardų žinojimas ir yra magijos esmė? Gal telieka bėgti - iš salos į salą, šešėliui nuolat sekant iš paskos?

Ir vis dėlto kiekvienas padaras turi vardą. Tereikia tik apsigręžti…

Bet čia priėjo žemas ir niekingas realistas Justinas ir tarė:

Būsimasis skaitytojau! Nusiteik, kad "Žemjūrės burtininkas" tau niekuo neprimins J. R. R. Tolkieno masiškumo ir epiškumo, A. Sapkowskio kandumo, P. Andersono pretenzingumo. Tai KITOKIA fantasy - subtili, jautri, moteriška. Nedaug tokių kūrinių...

Subtilifantasyklasika

Kai kurie žmonės, vos išgirdę F. Dostojevskio pavardę, pradeda raukytis, sakydami, jog "ne… jis man per sunkus" ar pan. Na, žinoma, per kelias valandas kaip lengvo meilės romano jo nesukrimsi. Čia tenka "atsijungti" nuo išorinio pasaulio ir įdėmiai skaitant gilintis į kiekvieną sakinį. Tad kodėl jį verta skaityti?

Klausimas kelia šypseną ir ne tik todėl, kad kritikai kaip vienu balsu sako, jog F. Dostojevskis - vienas genialiausių XIX a. rašytojų. Visų pirma, jis žavi savo jėga. Jo sukurti charakteriai, kokie jie bebūtų - teigiami ar neigiami - išsiskiria savo individualumu ir pasaulėžiūros savitumu. Taip pat negalima nesistebėti ir tuo, kaip gerai F. Dostojevskis išmano žmogaus psichologiją. Ko gero, ir Z. Freudas jį skaitydamas šį tą išmoko…

Būtent tai būdingai ir vienam geriausių F. Dostojevskio kūrinių - "Nusikaltimas ir bausmė". Pavadinimas išduoda, kokia pagrindinė kūrinio tematika. Šioje knygoje rašytojas gilinasi į žmogžudžio psichologiją: kas priveda prie žmogžudystės? Kaip jaučiasi žmogus nusikaltimo vietoje? Kokie jausmai apima nusikaltėlį po žmogžudystės? Visa tai aprašo ir analizuoja F. Dostojevskis. Jis sukuria išsamų ir detalų žmogžudžio psichologinį paveikslą. Be to, F. Dostojevskis nebūtų Dostojevskiu, jei neįveltų "painiavos". O kas, jeigu žmogžudys nužudė iš idėjos, mat norėjo pasitikrinti, "ar aš padaras drebantysis, ar teisę turiu"? O nužudytasis asmuo - tai bjauri senė, užgauli ir šykšti lupikautoja? Juk ji daro daugiau žalos nei naudos! O vis dėlto tai žmogžudystė…

Nepaprastai įdomūs ir kiti knygos herojai, kaip, pavyzdžiui, policijos kontoros darbuotojas Porfirijus Petrovičius, mėgstantis itin subtilius psichologinius žaidimus, arba tikroji žudiko meilė - ištikimoji prostitutė Sonečka, kuri rado laiko dar ir evangelijos tiesas paaiškinti… savo laiku tokie personažai konservatyviems skaitytojams sukėlė pasipiktinimą.

Na, o mes, žinoma, už tai jau nepykstame, tačiau F. Dostojevskį skaitome, nes retas rašytojas taip talentingai ir išbaigtai sugeba sukurti prasmingą istoriją.

Dostojevskis, negi dar ką nors reiktų aiškinti?

... Tūkstantmusis, Diegas ir Gaišena liko vieninteliai gyvi po mūšio. Ir liko gyvi tik dėl to, kad vienas laiku įsikorė į medį, o kitu du pasislėpė šulinyje. Visi trys - gilių viduramžių Europos gyventojai, kai nuolat vyko karai, išpuikę bajorai jodinėjo ant gražių žirgų, o paprasti žmonės skurdo ir kentė badą. Kas tai per veikėjai, manau, gali iliustruoti ši ištrauka:

"Vienos iš tų šmėklų vardas buvo Diegas, o kitos - Gaišena. Jie norėjo labai paprasto dalyko - išlipti iš šulinio. Ir buvo nuspręndę daryti taip: pirma - Diegas užlips Gaišenai ant pečių. Paskui - Gaišena Diegui ant pečių. Toliau Diegas vėl užsikeberios Gaišenai ant pečių ir pagaliau jiedu išsiropš iš šulinio, kuris čia, dugne, atrodė toks gilus. Bet, matyt, sumanymui kažko trūko, nes sulig antru žingsniu abu vis krito į vandenį. Ir vėl ginčijosi ir keikėsi kaip kokie dezertyrai."

Taigi, švelniai tariant, pagrindiniai veikėjai - tikrų tikriausi mulkiai ir į jų galvą paprastai telpa ne daugiau vienos minties. Žinoma, tokie gudročiai patiria begalę įdomių ir kurioziškų nuotykių. Tačiau ir jiems kartais žybteli galvoje kokia nebloga mintis:

"Diegas su Gaišena vieną dieną pritrūko akmenų. Tada jie priėjo prie apgultos pilies sienų ir ėmė koneveikti sargybinius, šaukdami jiems:

- Kad jus velniai griebtų, bjaurybės, bailiai jūs!

Sargybiniai, žinoma, supyko ir apipylė juos akmenų kruša.

Diegas su Gaišena tučtuojau spruko šalin. Tačiau kiek palaukę sėlino prie pilies, rinko akmenis ir nešė prie savo namo."

Trys draugai, išgyvenę mūšį, patraukia nežinia kur ir nežinia ko, t.y. - kur akys mato. Bet greitai juos užvaldo vienas noras - pavalgyti. Beveik visą laiką jie ieško kaip prasimanyti kokio maisto ir net mintis apie ką nors valgomo juos veda vos ne iki euforijos. Po kelintos badavimo dienos, net debesys trijulei atrodo kaip skraidančios bandelės. Žingsniuodami per kraštą draugai įsivelia į begalę istorijų, iš kurių vos pavyksta išnešti sveiką kailį, o pavalgyti tenka labai retai.

Vienas įdomus epizodas - trys draugai pakliuvo į karinę stovyklą, apgulusią pilį. Kariai, aišku, nė nemanė jos užimti, nes kitaip nebebus ką veikti ir kunigaikštis nebemokės jiems atlyginimų. Generolui įsiutęs žirgas nukando ranką ir ši su visais ritualais buvo gražiai palaidota nedidukame karste. Tūkstantmusis, buvęs riteris, pakliuvo generolo akiratin ir už kelius grašius "išnuomavo" savo ranką. Generolas prisirišdavo Tūsktantmusį diržais prie nugaros ir jojo ranka turėjo atliti generolo nukąstosios rankos funkcijas: kariams užvožti per sprandą, nuvalyti nosį, pakasyti kur reikia ir t.t.

Dviejų italų pasakojama istorija - tai pajuoka iš viduramžių laikų riterių ir mūsų laikais sukurtos "viduramžiškos romantikos". Labai smagu skaityti ir dažnas epizodas išspaudžia juoko ašarą. Knyga lyg ir neturi pabaigos, ji ima ir baigiasi. Tikiuosi, kad taip ir buvo sumąsrę autoriai, o ne mūsų leidėjai. Be to, knygoje pilna puikių iliustracijų, kurios labai pagyvina skaitymą.

Kita Žemė (ačiū Dievui, kad taip galime teigti), 1990+ metai (neapsigaukite, kad lietuviškame vertime rasite 2019 m. - vertėjai, matyt, nori prisidėti prie "juodųjų pranašų"…), branduolinių karų dulkės užplūdusios miestus, gamta sunaikinta. žmonės, kuriems suteikti tinkamumo sertifikatai, bėga į kitas planetas, kurių kolonizavimui sukurti naujos kartos androidai - protingi, sumanūs ir, pasirodo, žiaurūs. Likusių žmonių sąmonės dirbtinai konsoliduojamos empatijos mašinomis, nuotaikų stimuliatoriais, specialiais nesibaigiančiais TV šou, kuriuos rodo visų televizoriai. Na, o didžiausias ir brangiausias kiekvieno turtas - gyvūnai; tiems, kurių pajamos neleidžia turėti tikro - siūlomi elektriniai pakaitalai. Apie tikrą gyvūną svajoja ir Rikas Dekardas - Los Andželo policininkas, besivaikantis iš kolonijų pabėgusius maištingus androidus…

Brrr… Dikiška atmosfera su per kraštus besiliejančia neviltimi. Kai kuriems kino - TV žiūrovams ji turėtų kažką priminti, kad ir senokai kino teatruose ir neseniai per LNK "Snobo kiną" rodytą Ridley Scott'o režisuotą filmą "Blade Runner" ("Bėgantis skustuvo ašmenimis" arba "Likvidatorius"), tapusį fantastinio ir pasaulinio kino klasika, kuriame nebūdingoje dramatinėje amplua pasirodė H. Ford'as. Taip, nesuklydote, šis filmas - pristatomo romano interpretacija. Tačiau jeigu jūs matėte "Blade Runner", tai nereiškia, kad jūs skaitėte knygą, nes šįsyk įvyko beveik stebuklas - gimė du lygiaverčiai, tačiau skirtingi kūriniai. P. Dick'ui pirmiausia rūpi žmonės ir jų būsenos post-pre-apokaliptiniame pasaulyje, o androidai jam - tik mechaniškai, tobulos, apskaičiuojančios ir nepakaltinamai žiaurios mašinos, žmonių tikslas - sugebėti atskirti tai, kas iš išorės nesiskiria; gi R. Scott'ui - androidai gyvos, nelaimingos būtybės, dar vaikiškai ieškančios savo gyvasties esmės. R. Scott'as atsisako daugelio smulkmenų, kuriančių ypatingą romano atosferą, pvz., detalė, nuo kurios prasideda ekologinė katastrofa: kiekvieną rytą žmonės vis iš kažkur rasdavo padvėsusių pelėdų ir jos krito tarsi lapai. Iki tol pelėdos niekam per daug nerūpėjo - keisti, retai matomi paukščiai ir staiga… Dekardo, androidų medžiotojo, linija romane yra tik viena iš pagrindinių, nes kita priklauso protiškai ir genetiškai atsilikusiam žmogeliui Džonui R. Izidorui (filme jį pakeičia liūdnasis genetikos inžinierius Dž. F. Sebastianas), kuris tiki linksmuolio Draugystės Basterio iš TV šou egzistavimu, yra geras, paslaugus, draugiškas, todėl dar šiurpiau skamba scena, kai androidai svarsto ką su juo daryti ir balsuoja - žudyti ar ne. Meilės linija tarp Riko Dekardo ir androidės Reičelės galbūt vienas iš tų retų epizodų, kai ir Dikas rimčiau prabyla apie androido žmogiškumą - ypač kai Dekardas, permiegojęs su androide, nepajunta skirtumo nuo moters ir padaro neatleistiną medžiotojui klaidą… Beje, skirtingai nuo filmo, androidų vadas Rojus Betis knygoje nėra pagrindinis personažas, tad merginos, išsiilgusios aukšto žydraakio blondino (na ir kas, kad dirbtinio:-), gali nusiteikti, kad jis nebus toks impozantiškas.

Gerai, jau ir taip per daug atskleidžiau siužetinių detalių, už ką gali tekti žagsėti. Juk iš esmės nėra svarbu, ar Dekardas pagaus androidus, ar androidai Dekardą - bet įvertinimas tik vienas: nekreipiant dėmesio į kai kurias, šiai dienai jau juokingas technines detales (progresas buvo kitoks, ką darysi), tai - vienas iš geriausių kada nors parašytų fantastinių romanų: gilus, sudėtingas, jautrus, įžvalgus… Ir, bent jau man, tai buvo sunki knyga, ne lengvas skaitymėlis. Beje, paguosdamas pasakysiu, kad skirtingai nuo daugelio kitų P. Dick'o romanų, bent jau siužetas jame nėra toks painus ir įvykių grandinę sekti įmanoma, todėl labai, labai rekomenduotina perskaityti kiekvienam.

Fantastams - PRIVALOMA!

"Mes garantuojame, kad gražinsime pilną šios knygos kainą, jeigu jums nepavyks pasiekti pirmos vietos oficialiuose U.K. singlų topuose per tris mėnesius nuo šios knygos įsigijimo, su sąlyga, kad jūs paraidžiui išpildysite visas mūsų instrukcijas," - parašyta "The Manual" pradžioje, greta informacijos apie autorines teises ir leidyklą, bei nurodytas adresas, kur kreiptis tokiu atveju, pateikiant knygos įsigijimo čekį.

Kas tai - dar vienas pigus triukas prisivilioti skaitytoją, pokštas, o gal rimtas pažadas? Iš tiesų, iš B. Drummond'o ir J. Cauty galima tikėtis visko. Turbūt jų pavardės nedaug ką sako, mat šios dvi spalvingos muzikinio verslo asmenybės slėpėsi po daugybe pseudonimų bei grupių vardų, tačiau plačiausiai pasaulyje jie yra žinomi kaip grupė "The KLF" - 80-jų pabaigos - 90-jų pradžios house muzikos frontmenai, nemažiau nei dėl savo kūrybos pagarsėję už įvairius išsišokimus, pastoviai laužę muzikos pasaulio kanonus, kartą sudeginę milijoną svarų ir 1992 m. būdami populiarumo viršūnėje pasitraukę iš muzikinės veiklos, išimdami iš prekybos visus savo kūrinius (tiesa, jie tai galėjo padaryti tik Anglijoje, kur patys savo kūrybą ir leido, užsienio firmos pagal licenzijas prekiavo jų albumais ir toliau).

O grįžtant prie pažado gražinti pinigus - kaip teigia B. Drummond'as, nors visas knygos tiražas buvo greitai išpirktas, niekas su pretenzijomis į juos taip ir nesikreipė. Tiesa, lygtai niekas oficialiai nesigyrė ir kad jiems būtų knygos pagalba pavykę pasiekti topų viršūnę, tačiau Internete galima rasti nemažai spekuliacijų, kildinančių vieną ar kitą populiarią dainelę būtent iš "The Manual".

Taigi, apie ką ši knyga? Iš dalies tai autobiografinis pasakojimas, kaip 1988 m. dar niekam nežinoma grupė (tuo metu besivadinusi "The Timelords") nusprendė sukurti numeris vienas hitą ir tai sėkmingai padarė. Iš dalies tai, kaip ir teigia pavadinimas, instrukcija, mat visa ši istorija išdėstyta instrukcijos forma, su tiksliais nurodymais, ką ir kaip daryti, pradedant nuo vieno sekmadienio vakaro, sėdint namuose be pinigų ir neturint talento ir baigiant po penkių savaičių, sekmadienį 18:55 val., singlui pasiekus viršutinę topų poziciją. Atrodo nuobodu? Neapsigaukite, knyga linksma ir marga, kaip ir visa "The KLF" kūryba. Nors vietomis ji tikrai primena vartotojo instrukciją, su konkrečiomis nuorodomis, net firmų vardais, adresais, pavardėmis, kur eiti ką susirasti, kaip kalbėti, bet dažnai tai dviejų šou verslo veteranų prisiminimai, pamastymai bei taiklūs pastebėjimai ir pasišaipymai iš visos muzikinės industrijos.

Ko gero, daug kam tai ne paslaptis, bet perskaitę knygą akivaizdžiai įsitikinsite, kad šiuolaikiniame muzikiniame pasaulyje daug daugiau verslo nei muzikos. Ir mokėti gerai groti, kurti gerus kūrinius, bei pasiekti topų viršūnę - du visiškai skirtingi dalykai. Todėl "jei esi muzikantas - nustok groti, dar geriau instrumentą parduok. Vėliau tai ir tau pasidarys akivaizdu, bet dabar tiesiog patikėk mumis. Sėdėjimas ir krapštymasis su muzikos instrumentais ar kita muzikine aparatūra tik trukdo ir atitraukia tavo dėmesį nuo pagrindinio tikslo". Knygoje rasite topinio kūrinio receptą - tačiau jums patiems tereikės sugalvoti lengvai įsimenamą ir vaikinams prie alaus bokalo užtraukti tinkamą, arba merginoms ašarą išspaudžiantį priedainį, o likusią dalį galima tiesiog pasivogti - po gabaliuką surankioti ir sumiksuoti gerus kitų dainų fragmentus. Bet tuo darbas tik prasideda - toliau seka instrukcijos, kaip susirasti atlikėjus, užsisakyti įrašų studiją, joje dirbti (pasirodo, šį darbą geriau palikti profesionaliems garso inžinieriams ir programuotojams, kurie praktiškai "padarys" visą dainą), kur ir kokiomis sąlygomis singlą išleisti, bei kaip toliau jį reklamuoti - o tai sudėtingiausias mechanizmas. Tam reikės samdyti tos srities specialistus, "prastūminėti" savo dainą klubuose, radijo stotyse, muzikos parduotuvėse ir taip toliau.

Tačiau autoriai perspėja - nesitikėkite lengvai tapti žvaigždėmis ar praturtėti, pradžioje daug ką darę skolon, pabaigoje suvedę balansą galite pamatyti, kad nieko neuždirbote. "Nieko kito, kaip pasiekti numeris vienas singlą mes nežadame. Nesibaigiančios gerovės nebus. Šlovė suspindės ir praeis, ir seksas vis dar bus problema. O tai, kas buvo jūsų po kelių dienų taps visuomenės nuosavybe."

Žinoma, žiūrint į visą tai grynai kaip į instrukciją, nemažai patarimų (ypatingai liečiančių techninę įrašų pusę) šiai dienai yra jau gerokai pasenę, o ir konkrečios nuorodos į leidybines firmas, įrašų studijas tinka tik Anglijai. Taip pat nors B. Drummond'as ir J. Cauty labai paprastai pavaizduoja dainos sukūrimą, vis tik jie yra genialūs "semplavimo" meistrai ir pabandžius tai padaryti pačiam ne viskas išeitų taip lengvai.

Tačiau knyga puikiai atskleidžia visą muzikinės industrijos mechanizmą, hitų "kepimo" procesą ir kartu nuvainikuoja spindinčias pop žvaigždes - kaip ironiškai mums sako autoriai - iš tiesų viskas labai paprasta ir tai gali padaryti bet kas, tereikia tik laikytis instrukcijų…

Todėl "The Manual" rekomenduotinas tiek pradedantiems muzikantams, tiek šiaip besidomintiems šou verslu, tiek tiesiog norintiems linksmai praleisti laiką ją skaitant.

O pabaigai - čia galite rasti pačių "The KLF" numeris vienas singlą "Doctorin' The Tardis" (bet jūsų kompiuteryje turi būti mp3 grotuvas (pvz.,WinAmp), "iškeptą" pagal šias instrukcijas.

Muzikantams pagal instrukcijas ir ne tik

Įvadas iš tiesų labai trumpas - viso labo 87 puslapiai nedidelio formato knygelėje. Galima paklausti, kaipgi joje telpa visų laikų ir viso pasaulio filosofų išmintis? Visa, žinoma, ir netelpa, bet juk tai įvadas į filosofiją, ir - nepaprastai geras įvadas.

Thomas Nagel knyga smarkiai skiriasi nuo garsiojo "Sofijos pasaulio", nors pastarojo paskirtis - irgi supažindinti su filosofija. "Sofijos pasaulis" pagyvintas literatūriniu siužetu ir balansuoja ant mokslo (jei filosofiją galima pavadinti mokslu) populiarinimo ir grožinio kūrinio ribos, "Ką visa tai reiškia" - tiesiog mokslo populiarinimo veikalas. Antra, "Sofijos pasaulyje" orientuojamasi į filosofijos istoriją, čia filosofija pristatoma pagal principą "ką kalbėjo Platonas - Aristotelis - Akvinietis - Kantas ir t.t…" "Ką visa tai reiškia" tiesiog keliami klausimai (Ką galima pažinti? Ką iš tikrųjų žinau apie tai, kas dedasi kito sąmonėje? Kas sieja sąmonę su smegenimis? Kaip žodis gali ką nors reikšti? Ar galima laisva valia? Kas yra dora ir nedora? Ar teisinga, kad kai kurie žmonės gimsta pasiturinčiose, o kiti skurdžiose šeimose? Ar galimas pomirtinis gyvenimas? Ar gyvenimas turi prasmę?). Tačiau nesitikėkite, kad į visus šiuos klausimus jums bus atsakyta ir perskaitę "Labai trumpą įvadą filosofiją" sužinosite Tiesą, - T. Nagel palieka skaitytoją kapstytis nuomonių įvairovėje, ir, kas labai nuostabu, visiškai neperša savosios. Dar nuostabiau, kad visa tai padaroma neminint nė vieno konkretaus filosofo vardo! T. Nagel knygos įžangoje sako: "Dauguma šių problemų neišspręstos, o kai kurios iš jų veikiausiai niekada nebus išspręstos. Tačiau mano tikslas nėra atsakymų - net tų, kuriems pats teikiu pirmenybę - dėstymas, veikiau siekiu jus supažindinti su problemomis taip, kad galėtume pradėti apie jas mąstyti savarankiškai. Prieš pradedant gilintis į įvairias filosofines teorijas iš pradžių verta pasidomėti pačiais filosofiniais klausimais, kuriuos jos mėgina spręsti".

"Ką visa tai reiškia" skaitosi labai lengvai ir įdomiai. Paties autoriaus teigimu, "ši knyga teikia trumpą įvadą į filosofiją tiems, kurie apie ją dar nieko nežino. Kadangi su filosofija paprastai susiduriame tik koledžuose, darau prielaidą, jog skaitytojas yra koledžo amžiaus arba vyresnis." Tačiau "Labai trumpą įvadą į filosofiją" puikiausiai galima pakišti ir paaugliui. O šiaip manyčiau, jog jis turėtų būti įdomus visiems (na, bent jau neturintiems filosofo diplomo). Juk daugybė žmonių puikiausiai gyvena ir nežinodami, ką kalbėjo Platonas - o štai apie teisybę ir neteisybę ar gyvenimo prasmę susimąsto, ko gero, visi.

Susipažinkite: filosofija