"- Prisiekiu tėvo Urano dvasia, pone rabinai, tamstai reikėtų tik išskusti tonzūrą, ir būtumei neprilygstamas klebonas. Tamsta šneki kaip brahmanas."

"Kuklutė - velnio sužadėtinė (užrašai, rasti Drujos pilies užkaboriuose)", 190 p.

Ne, būtent šitie užrašai - nei liaudies, nei lietuvių, nei išvis pasaka, ir, beje, vaikystėje ta maišalynė juose iš lotyniškų, angliškų ir dar biesai žino kokių citatų, pusiau suprantamų pavardžių ir pavadinimų apskritai piktino. Tačiau dabar šį kūrinį bene smagiausia skaityti, kad ir dėl tokių kalambūrinės logikos perliukų, kaip pacituotasis. Kiti tekstai savo turiniu paprastesni, nors visų kalba puošni, ironiška, šiek tiek net primena F.Rablė stilių - ne veltui prancūzų mokykla…

Trumpai priminsiu, kad O.Milašius (1877 - 1939 m.), gimęs Čerėjos dvare Gudijoje (Baltarusijoje), vienuolikos metų buvo atvežtas į Paryžių mokytis, o baigęs studijas blaškėsi po Europą, niekur nesijausdamas savu. Jo gyslomis tekėjo LDK bajorų - iš tėvo pusės ir žydiškas - iš motinos pusės - kraujas; be dvaro, paveldėjo jis ir savotišką būdą, ir giminės ligas, ir baimes. Nepripažintas plačiosios visuomenės savo laiku, poetas kankinosi, nors slėpė tai. Rašė daugiausia eiles, poemas, dramas, romanus, o vėliau susidomėjo pranašystėmis ir Biblijos studijomis. Pasakos - palyginti šviesus sluoksnis jo kūryboje. Žinoma, jos rašytos ne lietuvių kalba, ir mus pasiekė išverstos. Sakoma, prancūziukai apie Lietuvą visų pirma ir sužino būtent iš Milašiaus pasakų. Ir mums šis O.Milašiaus originaliai apžaistas folkloro žanras gali atskleisti nemažai naujo - greta to, ką seniai žinome esant tautosakiniu palikimu…

Visų pirma, "Lietuviškos pasakos" parašytos ne prisitaikiusio prie kaimo pasaulėžiūros ir šnektos žmogaus. Jos - miestiečio, suformuoto Paryžiaus, miesto, elegantiško iš vienos pusės ir vulgaroko iš kitos. Net lemenantys karalaičiai ir varlės Milašiaus pasakose stilingi, jau nekalbant apie velnius ir lavonus. O kaip pasakų herojai kalba - pavydėt tegali jiems išsilavinimo ir retorinių sugebėjimų: " - Ir mano likimas kaip tas šiaudas, - atsiduso plėšikas, eufemizmų mėgėjas. - Man patinka auksas, bet ir širdis mano auksinė. Žodžiu, prisiekiu nekaltų vaikelių išžudymu ir septyniasdešimties Kelno mergelių išniekinimu, esu pernelyg geras ir jautrus!" (156 p.). Interpretuojama nemažai žinomų pasakų (Eglė Žalčių karalienė, Sigutė, Žaliabarzdis, Dangus griūva ir pan.), bet yra ir visai originalių. Būdingas jų bruožas - ironija. Pvz., devyni broliai, prieš jodami gelbėti sesers Elenytės, kurią tuoj tuoj pačiups slibinas, dar nepamiršta pasigaląsti kardų ir palakinti šunų; išpuikęs karalaitis galų gale pasižada savo Kvarklei nuo šiol būti tikras avinas; piktasai velionis ilgas pasakas pasakojančiai senei sako: "sene sene, tu mane į kapus nuvarysi… tai yra iš kapo prikelsi".

Labai pritariu autoriaus pastabai dėl valdovu patapusio kvailio: "Taip mūsų kvailiukas tapo karalium, ir tai, mieli vaikeliai, visų keisčiausia. Kur tai matyta ir girdėta, kad soste kvailys išsipleikęs sėdėtų?" (131 p.).

Dar vienas pasakų bruožas yra jų erotizmas. Štai meistro Jokimo žygdarbių detalė: "Kai sugrįžo pas velnienę, kuri pasirodė jam nuoga, vien papuošalais apsikarsčiusi, pervėrė jį meilės strėlė, nes buvo jis jaunas. Bet vis dėlto užmetė jai pavadį ant kaklo, ir, kaip Dievas mato, paleistuvė pavirto kumele. Dabar visi paklausykite: bernaitis apsižergė mergą, paleido darban pagalį, paskui įsmeigė ietį ir išlėkė pro palėpės langą, bet šįsyk jau pats raitas, o ne apačioje." (p. 199).

Na, ir dar apie iliustracijos - savotiškai nedailios, charakteringos, knibždėte knibžda įvairiarūšiais nelabaisiais, o dar ir pusnuogių mergikių pasitaiko. Žodžiu, netradicinė tai pasakų knyga…

Labai netradicinių pasakų knyga

"Todėl nusprendžiau pasielgti paprasčiau - papasakoti apie visiškai realius įvykius, kuriems vis dėlto tinka apibūdinimas "mokslinė fantastika"."

Andrej Valentinov

Ukrainiečių istorikas ir rašytojas Andrejus Valentinovas (tikroji pavardė Šmaljko) - aistringas fantastikos gerbėjas. Šis jo pomėgis vis pasireiškia pačiais keisčiausiais būdais. Jo romanuose, labai artimuose tam, ką galėtume pavadinti "istoriniu romanu", fantastikos elementas - privalomas svečias (pvz., puikusis "Dezertyras". Toks dviejų žanrų lydinys pagimdė kriptoistorijos (cryptos (gr.) - slaptas, paslėptas) žanrą. Šiandien Valentinovas neabejotinas šio žanro lyderis. Tačiau to negana - dabar jis nusprendė dar sykį nustebinti skaitytoją.

Romaną "Šuns žvaigždynas" galima pavadinti memuarais arba autobiografiniu romanu. Mat visi knygoje pasakojami įvykiai - ne pramanas, o realybė. Valentinovas aprašo apie vienos archeologinės ekspedicijos įvykius. Taigi, visa tai nutiko karštą 1990-jų vasarą, kuomet autorius bei keletas jo bendražygių atvyko kasinėti Chersoneso griuvėsių, kaip tai darydavo ir dešimtį vasarų iki tol…

Romane vaizduojama archeologų buitis ir kasdienybė. Visa tai anaiptol neromantizuojama, tačiau nepaisant to, užvertęs paskutinius knygos puslapius panorau atsidurti tenai, senajame Chersonese, ant Juodosios jūros kranto. Iki pūslių nutrintais delnais tvirčiau sugriebti kirtiklio kotą, atsukti svilinančiai saulei nugarą ir… Autorius puikiai išmano tai, apie ką pasakoja. Ne tik išmano - myli visa širdimi. Tame turbūt ir slypi romano įtaigumo paslaptis.

Na, o kuo gi čia dėta fantastika? Pasirodo, tą 1990-ųjų vasarą autorius su savo draugu bei kolega Borisu pradėjo tyrinėti keistą objektą - požeminę kriptą, kurios tikrosios paskirties mįslė dar ir šiandien neįspėta. Štai tuomet ir prasideda "fantastika". Pasirodo, kriptoje egzistuoja niekuo nepaaiškinama magnetinė anomalija. Maža to - kompaso rodyklės poslinkis nuo ašies šiaurė - pietūs kriptoje susijęs su Mėnulio fazės kitimu. Kuo arčiau pilnatis - tuo didesnis nuokrypis. Autorius aprašo ir dar vieną keistą eksperimentą - vieną pavakarę 17.30 kriptoje buvo uždegta žvakė, kuri užgeso tik kitos dienos 12.30… Na, kuo ne fantastika?

Beje, vėliau, 1991-aisiais prie autoriaus vykdomų kriptos tyrinėjimų prisijungė ir lietuvis - Andrius Mišrys. Romanas užbaigiamas būtent jo laišku, kuriame išdėstomi svarbiausi iki šios dienos surinkti faktai apie paslaptingąją kriptą.

Fantastika kitaip (9)

Kama Sutra - indų religinės erotologijos vadovas, maždaug penktajame krikščioniškosios eros amžiuje išdėstytas sanskrito kalba

Turbūt galima teigti, kad net žmogus, kuris nieko negirdėjo apie Platono "Valstybę", o gal net apie A. Diuma "Tris muškietininkus", išgirdęs pavadinimą "Kama Sutra" gašliai nusišypsos ir pasakys - a, ten tipo toks siakso vadovėlis? Ir iš tiesų, ne vienam šis pavadinimas pirmiausia asocijuosis su prakaituojančiais delnais, kada audringoje paauglystėje užlindus į saugiausią kampą verčiami iš kažkelintos kopijos nukopijuoti, sąvaržėle susegti puslapiai, kuriuose - oi - oi, ir ko tik tie indai nedaro! Et, jaunimėli - jūs net neįsivaizduojate, kokia buvo reta tokia literatūra, kai nebuvo Sodomos ir Gomoros - Interneto… Tad tik dabar lietuvių skaitytojas yra iš tiesų supažindinamas su šia knygų knyga!

Ne kiekvienas veikalas atlaiko tiek epochų ir vis dar išlieka labai populiarus. Deja, niekas tiksliai nežino, kada "Kama Sutra" (arba "Meilės Aforizmai") buvo parašyta, nei kada tiksliai gyveno jos autorius - Vatsjajana (spėjama, kad apie 1 - 6 a.), tad skaičiuojant knygos amžių tenka sakyti: jai 1500 - 2000 metų… Ar bent vienas dabartinis "sekso vadovėlis" tiek ištemptų, kad ir koks tobulas jis būtų?..

Tad tenka tarti: gerbiamieji, "Kama Sutra" vadinti ir apie ją būti girdėjus tik kaip apie "to" vadovą yra šventvagiška! Nes iš tiesų apie "tai" yra vos… 1 dalis iš 7 (septynių!). O kitos apie ką? Ogi "Kaip įsigyti žmoną", "Apie žmoną", "Apie kitų vyrų žmonas" (sic!), "Apie kurtizanes", "Apie tai, kaip pajungti kitus sau"… Taigi, į ją telpa beveik visas knygyno turinys! Dar galima priminti, kad šio kūrinio originalas - eiliuotas, o lietuviškas vertimas darytas iš leidinio, kuris parengtas pagal 1885 m. anglišką vertimą… Taip, atsivertus "Kama Sutrą" jūsų laukia aibė, AIBĖ netikėtumų, nes šis veikalas atspindi beveik visą tų laikų Indijos gyvenimą, tad jis gali būti studijuojamas ir kaip kultūros, sociologijos, psichologijos ir, žinoma, erotologijos šaltinis. Kaip pažymi ir vertėja V. Brazauskienė įvade "Ir lietuvių vertėjos trigrašis", knygą galima skaityti dvejopai: kaip rimtą veikalą arba linksmaplautiškai.

Nesupratusiems paskutiniojo žodžio, aiškinu - rimtu veidu skaityti "Kama Sutros" beveik neįmanoma. Papročiai, patarimai, pavyzdžiai sukelia ne tik šypseną, o tiesiog juoko priepuolį. Pvz., "to" skyriuje "Apie įvairius smūgiavimo būdus ir apie garsus, kurie deja prie jų" nurodyta, kad "smūgiavimas būna keturių rūšių, būtent: 1. Smūgis atkalia ranka. 2. Smūgis truputį sulenktais pirštais. 3. Smūgis kumščiu. 4. Smūgis atviru delnu. Smūgiavimas, sukeliantis skausmą, iššaukia šnypštimą, kuris skamba įvairiai, taip pat aštuonių rūšių garsus, būtent: garsą "hin". Grūmojimo garsą. Burkavimo garsą. Verksmo garsą. Garsą "phut". Garsą "phat". Garsą "sut". Garsą "plat". Be šių garsų, taip pat tariami turintys prasmę žodžiai, tokie kaip "motina" arba tie, kuriais išreiškiamas draudimas, <..> o prie jų galima pridurti garsus, panašius į tuos, kokius skleidžia balandis, gegutė, <…> bitė, žvirblis, <…> antis arba putpelė, tai yra tokius, kokius kartais kartojame visi." (p. 65).

Taip pat galime sužinoti, kad tarp 64 menų ir mokslų, kuriuos turi išmanyti kultūringas žmogus, yra: grojimas skambančiomis taurėmis, pripiltomis vandens; kirpimas ir siuvimas; menas mokyti varnėnus ir papūgas šnekėti; įvairūs lošimo būdai; gyvieji paveikslai, vaidinimai; dievybių statulų tvarkymas ir puošimas ryžiais bei gėlėmis (pasijutau labai nekultūringas…). Na, o "kai vyras mėgaujasi daugeliu moterų iš karto - tai vadinama "karvių kaimenės sueitimi". Į žmonas negalima imti moters, kurios: šnervė pasukta į viršų; kakta atsikišusi; pernelyg anksti subrendo; turi vyresnę seserį; vardas negražiai skamba. Ištekėjusioms skaitytojoms rekomenduotina pastudijuoti skyrių "Apie dorovingos moteriškės gyvenseną ir apie jos elgesį vyrui išvykus", nes nedaug kur sužinosite, kad "gamindama maistą, žmona visuomet turi pagalvoti, ką mėgsta ir ko nemėgsta jos vyras, taip pat - kokie patiekalai jam naudingi, o kokie - kenkia" (p. 100) arba kad "kai vyras sugrįžta iš kelionės, pasitikti jį reikia iš pradžių vilkint kasdieniais drabužiais, kad tasai matytų, kaip žmona gyveno jam nesant" (p. 102). Vyrams nekenktų atsiversti penktąją dalį - "Apie kitų vyrų žmonas" ir išsiaiškinti, kad "vyras gali susidėti su svetima žmona, siekdamas išgelbėti nuosavą gyvybę, jeigu suvokia, kad jo meilės jai stiprumas kinta tolydžio aukštėjančia progresija. Tokių aistros stiprumo laipsnių yra dešimt, o jiems būdingi požymiai tokie: 1. Mylėjimas akimis <…> 5. Kūniškas išsekimas <…> 8. Proto praradimas <…> 10. Mirtis". (p. 109). Taip pat jeigu matote, kad jūsų bičiuliui gerai sekasi su moterimis, tikėtina, kad jis: bendrauja su moterimis nuo pat vaikystės; daro tai, kas patinka moterims; siunčia moterims dovanas. O atstumtas galėjote būti dėl šių priežasčių: gerų progų stoka; drovumas, kuomet vyriškis nepaprastai protingas; nusivylimas, pamačius žilus vyriškio plaukus (hm?!) arba apsileidimą. Na, ir galiausiai, moterys, kurias lengva suvilioti, galima nustatyti pagal šiuos požymius : moteris, kuri į jus dirsčioja iš padilbų; moteris, kurios vyras labai mėgsta keliauti; moteris, kurią išmušė iš pusiausvyros jos vyro kvailumas (p. 109 - 113). Na, o jeigu nori susipažinti su moterimi, bei imtis pastangų jai užkariauti, reikia: "stengtis žiūrėti į moterį taip, kad toji suprastų, ką jis jaučia; reikia tampytis ūsus, spragsėti nagais, žvanginti papuošalais, kramtyti apatinę lūpą ir rodyti visokius kitokius panašius ženklus" (p. 114).

Ar dabar suprantate, ką prarandate, jeigu neskaitėte tikrosios "Kama Sutros" (ne kokio nors kompiuterinio ar rusiško varianto su 3D paveikslėliais)? Juk tai - GYVENIMO ENCIKLOPEDIJA - nei daugiau, nei mažiau, o aš pacitavau tik 1/10000 iš to, kas apdainuota knygoje… Daug galima būtų kalbėti ne tik apie tekstą, bet ir apie paveikslėlius, kuriais gausiai iliustruotas šis leidimas - na ir ištvirkę akrobatai tie indai! Vienintelis dalykas, keliantis nuostabą - kad visaip susiraičiusių vyriškių ir moteriškių veiduose nematyti beveik nė lašelio džiaugsmo - sutinku, tai gali būti ir labai rimtas užsiėmimas, ypač tokiomis pozomis, tačiau jeigu jau taip - kam maitinti povus laisva ranka?

Na, manau, įtikinau, kad perskaityti šį veikalą verta. Tiesa, yra du dalykai, kurie gali jus sustabdyti - tai knygos kaina (~100 Lt) arba piktybiški draugai, nenorintys pasidalinti turimu lobiu - mat tokios knygos skolinti, prisipažinsiu, nelabai norėčiau turbūt ne aš vienas. Tačiau lieka dar vienas variantas - skaityti ne po vieną, o poromis, ar net būriais, kas žino - o gal ne tokie jau ir stebuklai ten pavaizduoti? :-)?

P.S. Yra ir dar vienas naujas lietuviškas leidimas, bet apie jo kokybę tiksliai nežinom- būkit atsargūs (dėl visa ko...)

ŠEDEVRAS

MEDINIS ARKLIUKAS

Gimiau Moros apskrity 1840.

Bergkarlaso kaime mane nudažė raudona kaip rūdys spalva.

Daug kas manimi jodinėjo.

Daug vežimų aš traukiau.

Bet ilgiausiai stovėjau po komoda

ir galvojau apie vaikus, kurie nuskendo (118 p.)

Kartais knygyne apima baimė, kad beviltiškai atsilikai nuo pasaulio poetinio gyvenimo, ir, ko gero, nepastebėjai daugybės vertingų, dar nežinomų autorių. Tada, kad nuramintum sąžinę, ilgai stovi prie poezijos lentynų ir vartai - uoliai, atidžiai ir… dažniausiai be rezultatų. Todėl, kad tarp a) krūvos eiliuotos grafomanijos ir b) (pra)bangiai išleistų klasikų rinktinių sunku atrasti knygą, kurią atsivertus pirmoj pasitaikiusioj vietoj, užsimanytum ją įsigyti. Ne iš pareigos, o dėl to, kad tai tikra.

Kaip teigiama vertėjos straipsnyje, Verneris Aspenstriomas (1918-1997m.), - garsus švedų poetas ir prozininkas, 1969 m. gavęs mažąją Nobelio premiją ir į pesimistišką pokario švedų literatūrą įnešęs šviesos bei žaismės. Tikrai, jo tekstai skaidrūs, neperkrauti kultūrinėmis aliuzijomis, tačiau ne vaikiški, be negerą ironiją keliančio naivumo. Juk visai nejuokinga sendaikčių turguje pageidauti beržo svyruoklio, paukščio - juodojo strazdo… tylos… karštos vasaros… paukščio - gervės, paskiausiai - sniego ("Sendaikčių turguje", p.110). Tarpukario Paryžiaus poetas Maksas Žakobas yra sakęs apie eilėraščius (= nesąmones), jog jos esti dviejų rūšių: pirmąsias supranta tik autorius ir daugiau niekas, antrųjų gi nesupranta nei pats autorius. Žinoma, identiško poezijos suvokimo neįmanoma pasiekti, bet kone kiekvienas V.Apenstriomo eilėraštis priimamas kaip savas, suprantamas ir artimas skaitytojo patirčiai. Juose pateikiamos paprastos tiesos be "kankiniško" dramatizmo, ir visada - tiesiai į dešimtuką. Jokio nuvalkioto postmodernaus vulgarumo; sakyčiau, lyriškas stoicizmas. Šifruoji eilutės prasmę, o ne žodžių šaradą: "Tos šliaužiančios miglos - kas rytą ir vakarą./ Senas ąžuolas rymo ir kosti./ Kaip lengva buvo alsuot,/ kai kielė nuo erškėtrožių rinko ašutus" ("Ruduo", p. 35).

Į "Šiaurės dvasią" sudėti pusę amžiaus aprėpiančių rinktinių kūriniai, bet skaitoma ji vienu ypu. Aišku, nemėgstantiems poezijos nerekomenduoju, bet likusi mažuma nepasigailės įsigijus.

Pastumi į šalį šakutę ir peilį

Ir nustoji žiaumojęs.

Mintyse išnyra ieškota eilutė:

"Kadaise kalnas turėjo sparnus"(p. 124)

Šiauriškai gražu

Turbūt daugelis vaikystėje norėjo mokėti skraidyti, - o ir paaugus ši svajonė išlieka, nors į ją nebežiūrima rimtai. Apie niekad neužaugantį berniuką Piterį Peną prisiklausius iš antrų lūpų, man atrodė, kad Džeimso Bario knygoje gebėjimas skraidyti bus pateiktas kaip nuostabus ir sveikintinas dalykas. Anaiptol. Skraidyti gali tik vaikai, kadangi jie linksmi, nesupratingi ir beširdžiai.

Juk negi atsakingas žmogus galėtų imti ir išlėkti per langą paskui atskridusį nepažįstamą berniuką ir visai nekreipti dėmeso į tai, kad tėvai jaudinsis ir eis iš proto dėl tavęs? Bet jei Vendi, Džonas ir Maiklas būtų buvę atsakingi, tai ir knygos nebūtų buvę, apie ką ne kartą mums primena ir pats autorius. Iš Piterio Peno tai neverta to laukti, - jis tiek savimi besigėrintis vaikiūkštis, kad kitų jausmai jam mažiausiai rūpi. Piteris kažkada pabėgo, tai yra, išskrido iš savo namų į stebuklingą šalį-salą Niekados, kurią susikūręs turi kiekvienasvaikas. Ten gyvena pikti piratai ir karingi indėnai, stovi lūšnelės, ošia paslaptinga giria, o įlankoje uodegomis pliaukši undinės. Tik paprastai ta sala menama, o Piterio Peno ji - tikra. Ji net apmiršta jam iškeliavus, o grįžus vėl atgija, nes šis herojus labai nemėgsta ramybės. Kol jis išlėkęs, berniukai ir piratai, susitikę saloje, daugių daugiausia tik kanda vieni kitiems į pirštą… Pala pala, o iš kur Piterio saloje kiti berniukai? Ogi jei kokia nors mama ar auklė pameta iš vežimėlio mažą vaiką ir nepasigenda jo tam tikrą laiką, tai jis nukeliauja į Niekados salą. Ir ten pakliūva į Piterio globą. Beje, kiekvienas, patenkantis į jo komandą, turi duoti vieną priesaiką: susitikęs mūšio metu akis į akį su Džeimsu Huku - Kabliu, žiauriuoju piratų vadu, jis neturi jo žudyti, o palikti Piteriui. Berniukai mielai tą pažada, nes pats Huko vardas kelia baimę: jis toks piratas, toks… žodžiu, tikras piratas.

Kažkada Piteris Penas kovoje jam nukirto ranką ir sušėrė ją krokodilui, kuris užsimanė pasmaguriauti ir visu likusiu piratų vado kūnu, todėl seka paskui kaip pririštas. Už tai piratų vadas nekenčia Piterio, ir dar - dėl tojo linksmumo, pasipūtimo ir ryžto.

Trumpai tariant, įvykių saloje netrūksta, - visi kažką gaudo ir nuo kažko bėga. Tik Vendi ne. Piteris Penas ją prisiviliojo į salą, pasiskundęs, kad jiems trūksta motinos, - nėr kam kelių lopyti, sagų siūti, prižiūrėti, kad visi laiku valgytų ir eitų miegoti… Štai ir užsiėmė ji šiuo žaidimu, kol kartą neatėjo į galvą, kad vieną gražią dieną tėvai gali uždaryti langą, ir jie nebegalės niekada grįžti namo. Taip, beje, atsitiko kažkada ir Piteriui Penui. Ir jis pasiliko visuomet vaiku - o kad tarsi amžinai gyvendamas, neįgautų gyvenimiškos patirties, autorius suteikė jam savybę užmiršti. Kiekvieną neteisybę Piteris priima kaip pačią pirmąją, bet ji jo nesendina, nes po kiek laiko pamirštama. Apskritai, Piteris pamiršta labai daug ką, tik ne gėrėtis savimi… Autorius dvejopai į jį žiūri - ir žavisi jo drąsa, gal net kiek pavydi amžinos vaikystės, ir smerkia dėl atsainaus požiūrio į draugus, nesupratimo. Bet jį vis tiek visi myli. Ir už ką, leiskit paklausti?

Norintiems skraidyti (ir nesenti...)

...Prieš šešerius metus milžiniška herodiečių armija įsiveržė į Kušmarachui priklausančias žemes ir po ilgų kovų užėmė visą kraštą ir patį milžinišką Kušmaracho miestą. Mūšyje prie Dak-es-Sueto klajoklių gentys dartarai perėjo Herodo imperijos pusėn ir kušmarachiečiai patyrė skaudų pralaimėjimą, kuris nulėmė tolesnę karo eigą. Kušmarachą tuo metu valdė galingas magas Nakaras Bjaurusis, paskutinis dievo Golrocho žynys. Ala-ech-din-Beichui, prasiveržus į jo neprieinamąją citadelę Kušmaracho centre ir nužudžius Nakarą, miestas galutinai atiteko grobikams herodiečiams...

Tai įvykių, aprašomų knygoje, priešistorė. O veiksmas prasideda, kai Herodo kariai ir dartarų samdiniai bando išlaikyti miestą ir visą kraštą savo valdžioje. Aaronas Chebidas - dailidė, karo veteranas, tikras kušmarachietis. Arifas - Aarono sūnus, mago Nakaro Bjauriojo sielos reinkarnacija. Nasifas bar bel-Abekas - kalvis, karo veteranas, atvėręs vartus herodiečiams viename iš Septynių Bokštų, dabar jų agentas tarp maištininkų. Kerėtoja - Nakaro Bjauriojo žmona, visus šešis metus paskyrusi savo vyro sielos reinkarnacijos paieškai. Eizelas - profesionalus žudikas, apgaudinėjantis visus, tarnaujantis visiems, tačiau tiksliai ir rįžtingai siekia savo paties užsibrėžto tikslo. Generolas Chano bel-Karba - maištininkų kušmarachiečių, vadinamų Gyvaisiais vadovas, legendinis Kušmaracho generolas. Pulkininkas Sisu bel-Sidekas - Gyvųjų generolo adjutantas, bei vienos iš maištininkų grupuotės atamanas. Josechas - jaunas dartarų karys, ne savo valia patekęs į patį įvykių, sukrėtusių Kušmarachą, sūkurį. Nogachas - Josecho vyresnysis brolis, dartarų pulko vadas. Fa'tadas al-Akla, pramintas Ereliu, - dartarų vadas, nepaprastai gudrus ir suktas senas karys. Generolas Lentelo Kado - Kušmaracho užkariautojas, okupacinės kariuomenės vadas. Pulkininkas Bruda - Herodo žvalgybos Kušmarache vadas. Marteo Sulo - miesto valdytojas, atstovauja Herodo civilinę valdžią. Analaija - ragana, atvežta miesto valdytojo, turinti senų sąskaitų su Nkaru ir jo žmona.

Tai - tik pagrindiniai knygos personažai, tačiau ne dar ne visi. Labai sunku pasakyti, kuris pagrindinis, o kuris ne. Visi vienaip ar kitaip įsitraukia į įvykius ir kiekvienas į juos įneša savo kuklią ar visai nekuklią dalį. Herodiečių užimtame mieste tarpusavyje santykius aiškinasi keturios frakcijos - maištininkai Gyvieji, Herodo imperijos atstovai, klajokliai dartarai ir buvusio miesto valdytojo burtininko Nakaro žmona Kerėtoja. Visi siekia savo tikslų - kas kovoja už Kušmaracho nepriklausomybę, kas nori išgelbėti savo gentį nuo ilgus metus trunkančios sausros, kas siekia asmeninės naudos. Knygoje nėra pasakotojo, viskas nupiešiama kiekvieno personažo akimis, tad pradžioje visiškai neaišku kas vyksta ir kodėl, ir tik įpusėjus knygai ima aiškėti vienų ar kitų veiksmų priežastys ir kokios gali būti to pasekmės.

Knyga nepaprastai patraukli, ji skaitosi vienu prisėdimu, daugybė personažų, sakyčiau, ne tik kad nesupainioja siužeto, o tik padaro jį įdomesnį. Sunku apibrėžti kokią kultūrą autorius paėmė savo knygos aplinkai pavaizduoti, jaučiasi stipri rytietiškos, gal greičiau arabiškos kultūros įtaka, tačiau yra ir daug išgalvotų detalių, papročių. Nesakau, kad šis Cook'o kūrinys - šedevras, vertas šlovinti kaip fantasy žanro korifėjus, tačiau jis tikrai vertas perskaityti. Daugybė personažų, mano manymu, nėra blogai, tačiau tai atsiliepė jų paveikslui. Jie nėra išbaigti iki galo, nepakankamai ryškūs. Tik vienas kitas kaip charakteris suformuotas iki galo, tačiau tai nelabai menkina pačią knygą.

Noriu dar paminėti, kad tai savarankiškas G. Cook'o romanas, nepriklausantis nei vienai iš jo garsiųjų serijų. Knygoje net du epilogai ir tai, kad papasakota istorija yra išbaigta, o ne pabaigta apeliuojant į vieną ar kelis tęsinius, daro ją dar įdomesnę.

Tiesiog verta

Gyvename rinkos ekonomikoje, jeigu jūs vis dar abejojate - tai še faktus: žodis "Merfis" tampa preke, ir ne bet kokia, o registruotu prekiniu ženklu, kitaip kaip paaiškinsi, kad ant antologijos viršelių šalia žodžio "Merfis" puikuojasi (R)! Kaip jau minėjome, po šiuo "ženklu" slepiasi ne tik kokybė, bet ir elementarus noras pasipelnyti, pvz., į 2 dalį sudedant visokius po Internetą klaidžiojančius pokštus ir beveik anekdotus, kurie su Merfio dėsniais susiję tiek, kiek karvės su debesimis. Panašus variantas ir 4-5 antologijose - Merfio likęs tik pavadinimas, tačiau turinys…

Turinys kai kam primins vaikystę ar jaunystę, kai visi vartėme ir kvatojomės iš šaunaus danų karikatūristo Herlufo Bidstrupo piešinių serijų, ir, patikėkite, aš labai pavydžiu tiems, kurie pirmą kartą pamatys šio plunksnos meistro kūrinius. Kodėl gi mums pasisekė, kodėl mes buvome supažindinti su už geležinės uždangos gyvenančio humoristo kūryba? Tais laikais priežastis galėjo būti beveik tik viena: H. Bidstrupas piešė, dirbdamas komunistiniame Danijos laikraštyje "Land og Folk", o jį pristatančios knygos teigdavo kažką panašaus į tai, kad autorius pliekia buržuaziją, imperializmą, parodo visas jos ydas ir aukština paprastą darbo žmogų! Būdamas toks didelis darbo žmonių draugas H. Bidstrupas lankėsi ir SSRS, ir netgi Lietuvoje, o kas matė jo knygos lietuvišką leidimą galbūt atkreipė dėmesį ir į eskizus lietuviška tema - pvz., Palangos paplūdimyje besideginančių moteriškių šlaunis, apvalumus ir kitas grožybes (darbo žmonių ten kažkaip nepastebėjau…) Tad akivaizdu, kad autoriui rūpėjo ne tik darbo, bet ir kitoks, paprastas žmogus, kurio ydos visada bus amžinas aruodas humoristams. Ir nors politikos ir propagandinėmis temomis H. Bidstrupas pripiešė labai daug, tačiau istorija, tikėtina, pirmiausia atsimins jo piešinius apie žmogų.

Užteks prisiminimų - metas arčiau popieriaus. Taigi, šios dvi antologijos dalys kupinos H. Bidstrupo piešinių. Jie daugiausia paimti iš rusiškai leistų knygų (apie autorines teises, man rodos, geriau čia net nepradėti aiškintis), pateikiami ištisi ciklai, pvz., "Moteris ir vyras", "Šeima", "Buitis" (4 antologija), "Politika", "Darbas", "Kūryba", netgi "Sociomerfiologija" (5 antologija). Tačiau sudarytojas padarė vieną labai, labai blogą dalyką - nesurado vietos piešinių pavadinimams! O jie dažnai sudaro trečdalį šmaikštumo. Pažvelkite:

Šį komiksą galėtume pavadinti įvairiai - pvz., "atpildas", "ratas užsidarė" ar pan., bet autorius jį pavadino "Bumerangu", ir kai žinai, ką tiksliai norėjo pasakyti autorius, gali dar labiau įvertinti jo humoro mastelį.

Tačiau net ir atsižvelgiant į minėtą trūkumą bei paliūdėjus, kad piešinukai labai jau mažiukai dėl knygelių mini formato, jos vertos dėmesio. Pamatysite, atsivertę nusišypsosite ne vieną dešimtį kartų - net jeigu ir bus sunki ar bloga diena!

P.S. O tie, kurie nori susipažinti su H. Bidstrupo kūryba nepirkdami knygučių, gali pažiūrėti: http://www.geocities.com/Paris/Arc/6990/

Piešiniai nuostabūs, o apie sudarytojus patylėsim...

Ši knyga - tipiškas nuotykinio - istorinio literatūros žanro pavyzdys. Dabar šis žanras gal kiek nepelnytai primirštas visame pasaulyje. Rafaelis Sabatini (1875 - 1950) išgarsėjo savo nuotykiniais romanais ir vieni garsiausių, aišku, epopėja apie Kapitono Blado nuotykius. Šiam veikėjui autorius paskyrė net keturias knygas - "Kapitono Blado odisėja", "Kapitono Blado kronika", "Kapitono Blado sėkmė" bei "Kapitono Blado sugrįžimas". Gaila, kad Lietuvoje tebuvo išleista tik pirmoji ir antroji iš keturių knygų (bent jau man neteko daugiau matyti). Kadangi pirmosios knygos skaityti neteko, tad aptarsiu bent jau antrąją.

Knygos veiksmas vyksta XVII a. pabaigoje. Kapitonas Bladas - piratas - džentelmenas, kėlęs siaubą Karibų jūroje ir varęs į neviltį ispanų kolonijų gubernatorius. Buvęs daktaras, dalyvavo maište Anglijoje ir buvo nuteistas katorgai. Su keliais draugais maištinkais pabėgo iš nelaisvės ir užgrobė ispanų laivą - galeoną "Sinko Ljagą". Apsisprendimą imtis pirato amato lėmė vieno niekšingiausių Karibų jūros pirato, kapitono Isterlingo, užmačios nusavinti laivą gražuolį, kuriuo Bladas paspruko iš katorgos. Greitai Kapitonas Bladas dėl sumanumo ir strateginių sugebėjimų tapo garsiausiu piratu. Tačiau Bladas niekada neprarado savo džentelmiškumo, nebuvo linkęs į beprasmišką žiauriumą ir garbingai elgdavosi su savo priešais. Daugelio pergalių sėkmė - puikus gobšios žmogaus prigimties pažinimas, kurio dėka Bladas apmulkino ne vieną kolonijos valdytoją, nesvarbu, ar tai būtų ispanas, prancūzas, ar anglas.

Deja, knygos personažai gana blankūs, jų charakteriai atskleisti labai vienpusiškai - geras, blogas ar paprasčiausiai kvailokas, tačiau viską su kaupu atperka pats siužetas. Nors jis ir paprastas, tačiau nepaprastai įdomu kartu su piratais kovoti prieš ispanų dominavimą Vest Indijos vandenyse, bėgti nuo jų laivų armados ir galiausiai iškrėsti kokią kiaulystę žioplam nedidelės salelės gubernatoriui.

Nuotykinio romano klasika

Jis neveltui tituluojamas įžymiausiu vaiku pasaulyje. Ir visai ne dėl pramogų verslo industrijų noro jį tokiu paversti...

Haris Poteris gimė garsių burtininkų šeimoje, tačiau dar kūdikystėje jo tėvus nužudė galingas juodosios magijos žinovas Voldemortas. Haris kažkaip išliko gyvas, tačiau iš "laimingos vaikystės" jam liko tik žaibo formos randas kaktoje ir paslaptis, gaubianti tėvų mirtį. Berniuką apsiima auginti tetos šeima - "Ponia ir ponas Dursliai, gyvenantys ketvirtame Ligustrų gatvės name, išdidžiai sakydavo, jog jie, ačiū Dievui, normalių normaliausi žmonės. Nė nesitikėkite, kad jie įsiveltų i ką nors keista ar paslaptinga, nes tokių dalykų jie paprasčiausiai nepakenčia." Savaime suprantama, jie lygiai taip pat sėkmingai nekentė ir Hario, kuris kaip ir jo tėvai Durslių buvo laikomas didžiule šeimos gėda ir nesusipratimu. Liga, kurią reikia išgydyti... Tik "gydymui" buvo pasirinktos keistos priemonės: akiniuotas liesas dešimtmetis gyvena sandėliuke po laiptais, kuriame nevengiama jį užrakinti, neduoti valgyti bei skatinti tikrojo Durslių sūnaus patyčias, o per gimtadienį dovanų gauna drabužių pakabą ir senas dėdės Durslio puskojines... Tad ar stebina, kad vienuoliktojo gimtadienio proga gavęs žinią, kad yra kviečiamas mokytis Hogvartso Burtų ir Kerėjimo mokykoje, Haris apsidžiaugia... Tačiau ir čia jo laukia ne tik įdomūs ir paslaptingi nuotykiai, tikri draugai bei sėkmė, bet ir tyko pavojai, intrigos ir varginantis žinojimas, kad tu ypatingas, tėvų mirties aplinkybių atskleidimas ir ilgesys...

Įdomu tai, kad autorė nebrėžia aiškios ribos tarp įprasto ir burtų pasaulio. Jie abu vienodai tikri, abiejuose veikia panašūs žmoniškumo arba nežmoniškumo principai ir dėsniai. Burtų pasaulyje egzistuoja Magijos Ministerija, Burtų Lazdelių parduotuvės, visi rimti burtininkai skaito "Magijos žinias", turi po pelėdą nešioti paštui ir saskaitą burtininkų banke Gringotse, įkurtame giliai giliai po metro tuneliais (kurį valdo goblinai...) O kai kurie net paslapčia svajoja auginti drakoną... Ir visa tai tame pačiame Londone, kur žmonės niekada "neišeina" iš nuotraukų paplepėti su draugais, kur koledžai oficialiai nevadinami "Grifų Gūžta" ar "Klastūnynu", kur už vienaragio nužudymą nebaudžiama ištrėmimu iš Žemės, kur Gėrio ir Blogio kovos nevyksta gigantiškoje Šachmatų Lentoje ir kur niekada taip ir nebus rastas "Išminties Akmuo", nes jį gali paimti tik tas, kuris nenorės juo pasinaudoti...

Neveltui ši knyga giriama už tai, kad ji nors ir trumpam bet atitrauks vaikus nuo televizorių ir kompiuterių ekranų, padės klajoti po nuostabų Kerų ir Fantazijos pasaulį, bei mokys Gerumo, Drąsos, Atsakomybės, Išminties ir Meilės:

"- Tavo mama žuvo gelbėdama tave. Vienintelis dalykas, kurio Voldemortas nepajėgia suprasti, yra meilė. Jis nesuvokė, kad tokia stipri meilė kaip tavo mamos palieka žymę. Ne, ne randą, ne kokį regimą ženklą... net jei tave mylėjusio žmogaus nebėra, tokia didelė jo meilė visąlaik tave saugos. Ji gyva tavo odoje. Dėl jos Kvirlis, pilnas neapykantos, godumo ir puikybės, pardavęs savo sielą Voldemortui, ir negalėjo tavęs paliesti nenudegdamas. Gerumas svilino jam rankas.".

Skirta vaikams, tačiau verta Burtų Lazdelės...

"Kaip tu juos įkalbėjai? - atsiguldamas ant nugaros paklausė Artūras <…>

- Visko po truputį. Pataikavimas, grasinimai, kyšis, nacionalizmas.

- Kas?

- Na, turiu truputį rusų kraujo. Tuo ir sulošiau… "Rusai rusų nežudo".

- Tikrai?

- Nesąmonė. Atvirkščiai, tai tradicija. Tačiau glosto savimeilę ir padeda išsaugoti savigarbą. Šią frazę esu sakęs gal dvidešimt kartų, pakeisdamas tik tautybę. Paprastai suveikia…" (p. 55)

Mano kukliais skaičiavimais, Sergejus Lukjanenko tampa fantastikos rusų kalba rašytoju, kurio daugiausia kūrinių išleistų Lietuvoje, nes tai - jau 3-oji šio autoriaus knyga (pirmosios, kurios labai greitai kabliais įsmigo į lietuvių skaitytojų nugaras buvo šaunusis "Atspindžių labirintas" ir jo tęsinys "Netikri veidrodžiai"), be to, kažkada priešakyje turėtų matytis ir šiandien aptariamos knygos tęsinys (jeigu "Eridanas" susimylės), nes tai - pirmoji dilogijos apie kietą vyruką Kėjų Altosą knygelė…

Taigi, į jūsų rankas keliauja labai klasikinė, bet kartu ir labai vykusi bei tikrai įdomi ir nenuobodi kosminė opera: nutrūktgalviškos kelionės po neregėtas planetas, susidūrimai su keisčiausiomis rasėmis, nuolatinės kovos, įtampa, draugystė - viskas, ko reiktų kokybiškam veiksmo kokteiliui. Tad porą žodžių apie turinį:

Neaiškus tipelis (oficialiai - asmens sargybinis), panašu - nemenkas svieto perėjūnas Kėjus Altosas - gauna keistą, bet aiškiai nelengvą užduotį. Magnatas Van Kertis, susižėręs milijonus iš svajonių išradimo - aTano - mirusio žmogaus atgaivinimo mechanizmo, apimančio visą galaktiką, pasiūlo Kėjui nugabenti jo sūnų Artūrą į paslaptingą Gralio planetą, kurioje driekiasi Svajų Linija… Taip ir padvelkė viduramžinių apvaliojo stalo riterių prakaitu? Galbūt, bet, jeigu pamenate karaliaus Artūro mitus, buvo ten ir tokia fėja Morgana, vadinasi, ir mums reikėtų cherchez la femme ? Ar tik ne ji demonstruoja savo grožybes ant viršelio? Į šitą klausimą, aišku, galėtų atsakyti tik "Eridano" meninis redaktorius, tačiau, kad ne pirmą šimtmetį skaičiuojanti Izabelė Kal bus ne iš kelmo spirta Kėjaus priešininkė - faktas kaip blynas...

Įdomu tai, kad rašytojas šį romaną sukūrė sužavėtas kompiuterinio žaidimo "Masters of Orion". Tiesa, S. Lukjanenko paėmė tik pagrindinius žaidimo faktus - pvz., rasių pavadinimus, bet patį kūrinio pasaulį išplėtojo labai smarkiai ir visiškai savarankiškai, žodžiu, S. Lukjanenko fantazija dar kartą ištryško beveik akinančių spalvų fontanu.

Apibendrinu: "Svajų linija" - puikus "teisingos" veiksmo fantastikos pavyzdys. Jeigu pradėjote skaityti, vilčių, kad sugebėsite atsitraukti - labai maža, be to, antrojoje knygos dalyje pamažėle prasiskverbia ir "antrojo sluoksnio" daigai - gan sudėtingos ir nebanaliai atskleistos žmogiškosios problemos. Tad jeigu norite maloniai atsipalaiduoti - čiupkite, neapsiriksite!

Įvertinimas : LIUX!