Aš vis atsimenu - skrendu padangėmis… Tpfu, ne tai. A, atsimenu, sėdžiu patogiai įsiraitęs į fotelį, su plokštelės voku, papuoštu žydrom raidėm "MAIRONIS", žaidžiu "teatrą": t.y. įrėmęs voką į kelius stumdau aukštyn - žemyn, tarsi uždangą kilnoju, o iš ausinių skamba ramus, sodrus balsas: "Palaimintas laikas, kada vieversys, pakilęs į dangų viešai apgarsys pavasario auštantį rytą…" Tpfu, ir vėl ne tai - juk ne mano čia turi būti apibūdinami atsiminimai, o Laimono Noreikos.

Tikiuosi, kad pristatyti, kas toks tas Laimonas Noreika, nereikia? Tvarka, ir neaiškinsiu - būtų gėda nežinoti šio BALSO, skambėjusio iš mūsų tėvų patefonų, radijo taškų, kolūkių kultūrnamių, mokyklų ir Menininkų rūmų (dab. Prezidentūra) salių. Tai jis mus supažindino su Maironio ir Mickevičiaus skambumu, Putino gelme ir Nėries subtilumu. Tai jo įskaitytų plokštelių tiražas nei didelis, nei mažas - apie 100 tūkst., t.y. maždaug 10 auksinių diskų; jam kada nors prilygs gal tik "Mango" ar n-tasis baliai… O ši knyga - jau antroji aktoriaus prisiminimų knyga, pirmosios, deja, perskaityti neteko.

Aktoriai - jie visada šiek tiek neįprasti žmonės, juk apie juos sakoma "bohema", "trenkti", "velnias neims". Tad ar neįdomu pažvelgti į jų gyvenimo užkulisius, a, smalsiosios plikosios žmogbeždžionės?

Taigi, šie atsiminimai yra suskirstyti pagal tai, ką autorius prisimena: savo motiną (nuostabi dalis, parašyta su tokia meile ir gerumu, kad abejingai skaityti neįmanoma), garsųjį teatro ekscentriką Borisą Dauguvietį, profesorių Vincą Mykolaitį - Putiną, akląją dainininkę Beatričę Grincevičiūtę (taip pat nuostabi dalis - skaudi, šviesi, poetiška), Paulių Širvį (ši dalis buvo įtraukta į dar vieną puikią knygą - atsiminimų apie poetą rinkinį "Kol Nemunas bus…", kuriai aprašyti būtinai kada nors atrasiu laiko), Juozą Baltušį, Eimunto Nekrošiaus spektaklius (kuriame L. Noreika suvaidino savo kol kas vienus iš paskutiniųjų vaidmenų); netgi poetus, kurių aktorius niekada nematė - Julių Janonį ir Salomėją Nėrį. Dalyje apie poetę yra puikus ir ironiškas epizodas: kai gastroliuodamas JAV apie 1986-uosius aktorius paskaitė keletą jos eilėraščių, vėliau Čikagos išeivijos laikraštis "Naujienos" kandžiai aptarinėjo aktoriaus netaktą - skaityti išdavikės eiles. Ir parašė: "gerai, rašė laikraštis, kad aktorius bent papildomai susiprato paskaityti Maironį ("Diemedžiu žydėsiu")… " (p. 162).

Autorius dažnai mėgina kovoti su prisiminimų subjektyvumu, bet, prisiminęs, kad tai vargu ar įmanoma, vėl leidžia bėgti praėjusių dienų smiltims pro cigaretę spaudžiančius pirštus, kurios pelenai krenta darkydami tvarkingus užrašus. Skaitydamas kartais pavargsti, kartais netgi panuobodžiauji - bet dažniausiai plauki pro tau nepažįstamų, bet daugelį kartų girdėtų žmonių gyvenimus, šyptelėdamas iš kokios nors keistenybės, suvirpėdamas nuo neteisybės, žavėdamasis kilnumu ar šmaikštumu. Tad trumpai tariant: poezijos, Lietuvos ir teatro artimosios istorijos gerbėjams - privaloma, kitiems - pagal skonius…

Gražu ir išmintinga

S.Kingas dažniausiai knygą rašyti pradeda nuo situacijos ir be jokio plano ar išankstinio žinojimo, kuo tai galėtų baigtis. Ir net jei pradedant kūrinį galvoje žibėjo keista, žavi ar ironiška pabaiga, jis pasiruošęs jos atsisakyti, jei tik veikėjai pasirodys gyvesni, nei tikėjosi, ir perims reikalus į savo rankas. Turint reikalą su ne bet kieno, o Kingo herojais, taip atsitinka visada.

"Džeraldo žaidimas" prasideda tuo, kad ponas Džeraldas su žmona žaidžia apykvailį žaidimą su sadizmo elementais. Ponia prirakinta antrankiais prie lovos, jie abu beveik be drabužių, užmiršę užsidaryti vasarnamio duris, nes ruduo ir aplink penkių mylių spinduliu nė gyvos dvasios. Staiga Džesė nusprendžia, kad nebenori žaisti su antrankiais, nes ją tai žemina. Oho, pakvipo feminizmu! Nepanorėjęs paklusti teisėtam žmonos reikalavimui, Džeraldas netyčia nužudomas kojos spyriu, o Džesė ima atgailauti per vėlai: ji viena, nuoga, išsigandusi ir prirakinta prie lovos. Šitaip, bjaurybe, tau už feminizmą.

Štai jums situacija. Man atrodo, kad Džesė mirs, nes jos šansai labai jau menki. Naktį į vasarnamį įsėlins pikta pabaisa ir ją suvalgys. Taip jai ir reikia.

Aišku, šita knyga - ne saldainis, jei kam norisi kažko mielo, jaukaus ir šilto, ar bent nepiktai juokingo, patarčiau Kingo vengti. Na, gal nebent "Žaliąją mylią", bet ir tai atsargiai... Sunki, žiauri ir skausminga yra našlės Džesės istorija, bet labai gerai papasakota ir tikrai verta viso to, ką apie ją gieda amerikiečių kritikai.

Štai skaičiau vienoje protingoje knygoje apie potrauminio streso sindromą, kai bejėgiais kurį laiką buvę kankinami ar gąsdinami žmonės visą savo gyvenimą nebegali atsikratyti nuolatinio streso. Pavyzdžiu galėtų būti albinosai iš knygos "Kaip tampama albinosais" ar E. M. Remarko herojai iš "Kelio atgal", ar pagaliau bet kuri išprievartavimo auka. Grįžau prie Kingo ir žvilgtelėjau į jį šituo aspektu. Ką gi, Kingo herojai niekada nepasiduoda bejėgiškumui (jei pasiduoda - tuoj miršta ir knygoje nebedalyvauja). Ir jei skaitytojai, ypač jauni, kurie sudaro Kingo gerbėjų daugumą, iš Kingo herojų mokosi nepasiduoti bejėgiškumui, tai gal ne toks jau šitas autorius ir kenksmingas.

Man patiko

Bet kokios jėga paremtos stagnacinės valdžios tikslas - išlaikyti status quo; tai jos egzistavimo pagrindas. Pažanga jai nerūpi, juk tamsius žmones valdyti lengviau. Visuomenė per daug net ir nesipriešina; kur kas sunkiau susidoroti su kūrėjais, menininkais, kurie visai nepageidauja būti suniveliuoti, ir kaip tik todėl yra pavojingi režimui. Kūrėjo ir valstybės akistata ir yra pagrindinė "Šlubos lemties" tema. Žinoma, nevienintelė, - knyga pavydėtinai pilnavidurė.

"Šlubos lemties" atsiradimo istorija simptomiška. 1967 m. buvo parašytas romanas "Bjauriosios gulbės" ("Gadkije lebedi"), kuris Tarybų Sąjungoje cenzūros nepraėjo, užtat be autorių žinios pateko į užsienį ir buvo išspausdintas JAV bei Prancūzijoje, tačiau plačiosios tėvynės skaitytojams jo teko laukti dar bemaž du dešimtmečius. Kiek anksčiau, 1984 m., šis tekstas tapo kito Strugackių kūrinio dalimi, - kaip vidinis "Šlubos lemties" romanas.

Jo struktūra tokia: Feliksas Sorokinas, rašytojas, uždarbiaujantis kariniais-patriotiniais siužetais, slapta nuo visų rašo fantastinį kūrinį. Eina 1981-ieji; jis žino, kad mašinraščiai iš numylėto "mėlynojo segtuvo" negali išvysti dienos šviesos: ne tas laikas, ne ta šalis. Jis sukasi kasdienių įprastų ir nepaprastų įvykių sūkury, vėl ir vėl grįždamas prie kuriamos istorijos, tarsi prie vienintelės tikrumo salos. Ten, neapibrėžtoje valstybėje, tarp sustabarėjusios bukos sistemos ir šalto intelektualizmo pilnų "ateities žmonių" blaškosi kitas rašytojas - Viktoras Banevas. Jis dar kupinas ryžto veikti, skirtingai nuo Sorokino, tačiau niekaip negali nuspręsti - vis dėlto, kieno jis pusėje? Taip, ponas Prezidentas su savo Garbės Legiono smogikais ir tuščiapročiais valdininkais jam visiškai nepatinka. Taigi, logiškai mąstant, reiktų palaikyti tuos, kas priešinasi valdžiai, kam irgi šleikšti vidutinybes gaminanti santvarka. Šiuo atveju - tai leprozoriume netoli gimtojo Banevo miestelio gyvenantys ligoniai. Liga jų keista ir neišgydoma, genetinė, taigi, neužkrečiama. Bet miestelio gimnazistai lipte limpa prie tų ligonių; pabendravus jiems tarsi atsiveria akys, - pamato visuomenės supuvimą ir ima niekinti net savo tėvus. Vaikai mąsto net ne kaip prisiskaitėliai vunderkindai, bet kaip labai protingi, intelektualūs suaugusieji. Tokį nevaikišką elgesį Banevas apibūdina posakiu: "tarsi tau į veidą nusikvatotų katė". Jie stato naują, neišpasakytų galimybių pasaulį, kuriame praeičiai su jos prievarta, kvailumu, alkoholizmu, peštynėmis nebus vietos, o "senojo pasaulio" žmonių nebeverta nei gelbėti, nei smerkti. Tai gal ir logiška, bet visgi nesąžininga, ir Banevas negali visa širdimi, kaip jo mylimi žmonės, palaikyti naujųjų laikų pusės. Apskritai, daroma prielaida, kad menininkas turi užimti atskirą poziciją - būti "savo" pusėje, o parsidavęs jis niekam nebereikalingas, belieka tik gerti ir negalvoti apie ateitį: "Ponas prezidentas mano, kad nupirko tapytoją R.Kvadrigą. Tai klaida. Jis nupirko 'chaltūrininką' R.Kvadrigą, o tapytojas praslydo jam tarp pirštų ir mirė."

Vidinis pasakojimas daugybe gijų gijelių susietas su išoriniu, tik čia siužetas panašesnis į gyvenimą; daug kas nutrūksta taip ir neišaiškėjus iki galo: išvarytas iš rojaus angelas pardavė Sorokinui Paskutiniojo teismo trimitų partitūrą, ar šiaip koks bomžas apsuko? Keistasis vaistas matuzalinas - naujausios farmaceptikos išradimas ar kažkas antgamtiško? Kokie šmaikštuoliai siūlo Sorokinui padėti grįžti "į savo planetą ar erdvę", vadindami jį ateiviu? Kaip visada, Strugackiai leidžia skaitytojui tapti bendraautoriumi ir savarankiškai ieškoti atsakymo į keliamus klausimus, problemas. Man labai įdomus buvo rašytojų virtuvės aprašymas; nors nėra tikras autobiografinis romanas, tačiau akivaizdžių sąsajų pakankamai daug, ir kapstytis jose galima ilgai. Taip pat įvairiom nuorodom ir net pačia romano struktūra "Šluba lemtis" siejasi su M.Bulgakovo vardu ir kūryba. Ir vėlgi mums lieka neaišku - negi pats klasikas sėdi prie griozdiškų ESM, nustatinėdamas atnešamų rankraščių likimą?? Žodžiu, visų aspektų neatpasakosi, bet kūrinys (tiksliau, abu) stiprūs, įdomūs… Strugackiški.

Antrojoje knygoje, - "Plėšrūs amžiaus daiktai", - parodomas hedonistinės visuomenės pjūvis. Kūrinys išleistas 1964-aisiais (paskui 20 metų neperleistas), bet kai kuriais atvejais nejaukiai atitinka būtent dabartinio gyvenimo apraiškas: idiotiškas teleserialų žiūrėjimas, gurmaniškos puotos, lindimas į mirtiną pavojų, kad gautum dozę adrenalino, grožio salonų kultas, trumpai tariant, svaiginimasis viskuo, kuo tik galima, iš neturėjimo ką veikti. Savotiška Kvailių šalis, kur didžiausias keiksmažodis - inteligentas. Į šį turizmo rojų ir atvyksta Ivanas Žilinas; jo užduotis - išsiaiškinti, koks naujas labai stiprus narkotikas plinta tarp miesto gyventojų. Iš esmės tai utopinis fantastinis detektyvas, turintis savyje dar ir ideologinį krūvį (fašizmas gi nerimsta), pakankamai niūrus savo išvadomis. Asmeniškai man labai patiko citata, kurią ir pateiksiu visą, nors originale ji daug geriau skamba: "Na, kokia čia pas juos nuobodybė!.. Kvailį globoja, kvailį rūpestingai augina, kvailį tręšia… Kvailys tapo norma, dar šiek tiek, ir kvailys taps idealu, ir filosofijos daktarai eis šokti aplink jį ratelių. O laikraščiai ratelius eina jau dabar. Ak, koks tu šaunus, kvaily mūsų! Ak, koks tu žvalus ir sveikas, kvaily! Ak, koks tu optimistiškas, kvaily, ir koks tu, kvaily, protingas, koks subtilus tavo humoro jausmas, ir kaip mikliai tu sprendi kryžiažodžius!.." 393 p.

" Šluba lemtis" - 10 apvalių riebių balų; "Plėšrūs amžiaus daiktai" - 8-i liesesni.

Šį kartą nutariau knygos apžvalgą pradėti nuo jos trumpos anotacijos, pateikiamos knygos pakutiniame puslapyje: "Knygos puslapiai papasakos skaitytojui daug naujo, įdomaus ir baisaus apie gyvūnus žmogėdras, apie ryklius, apie nuodingus vabzdžius. Beveik kiekvienas atsitikimas - tai užfiksuotas faktas. Dviejų gyvūnų - plėšrūno ir žmogaus - susitikimas viename kelyje ir ... nuolat vykstanti kova už būvį."

Tarp grynai komercinių leidinių retai pasitaiko tikslios knygos anotacijos, tačiau šiuo atveju knygos turinio apibūdinimas beveik tikslus. Šioje populistinėje enciklopedijoje surinkta daugybė faktų apie žmogaus ir gyvūnų susidūrimus, kurie pirmajam neretai baigdavosi letaliai. Enciklopedijoje "kraupūs", "žiaurūs" nutikimai aprašomi pagal gyvūną, su kuriuo nutikimo dalyviams teko susidurti. Visa knyga suskirstyta į kelis skyrius. Kad skaitantis šią apžvalgą susidarytų aiškesnį vaizdą apie struktūrą, aš juos išvardinsiu:

"Žinduoliai" - kitaip tariant žvėrys, čia išskiriami tokie siaubūnai kaip dramblys, begemotas, vilkas, liūtas, tigras, leopardas, šernas ir kiti stambesni žvėrys, kurie tikrai tam tikrose situacijose gali kelti grėsmę žmogui.

"Varliagyviai ir ropliai" - šio skyriaus siaubūnus sudaro varanas, anakonda, nuodadantis driežas, aspidai, angys, kobros ir kitokių žvynuotų padarų šutvė.

"Vabzdžiai" - sakytumėt, koks gi vabzdukas gali būti pavojingas žmogui, kad jį būtų galima priskirti prie gamtos siaubūnų. Bet tokių yra. Visų pirma, aišku, skorpionai. O kur skėrių antplūdžiai, Afrikoje nusiaubiantys ištisas plantacijas. Tiesa, biologas pastebės, kad šiame skyriuje tik pusė aprašytųjų siaubūnų yra vabzdžiai, bet nežinančiam tai visai nepakenks, o "išmanatis" praleis pro akis, kaip nekaltą leidėjų pokštą.

"Vandenų pabaisos" - labai didelis skyrius, nes daug baisių ir nelaimingų susidūrimų yra susijusių su šios stichijos gyventojais. Žinoma, čia rašoma apie ryklius bei kelias stambias žuvis ir nuodingas jūrų gyvates.

"Atsitikimai per medžiokles" - jau iš pavadinimo aišku apie ką jis.

Knyga įdomi, medžiaga joje išdėstoma populiariai, tačiau tai ne pasakų prie bokalo alaus lygio leidinukas. Prieš pradedant minėti nutikimus apie įvairius gyvius trumpai aprašomas pats gyvūnas, jo gyvenamoji vieta ir dar vienas kitas įdomesnis faktas iš aprašomojo gyvūno biografijos.

Taigi, sakyčiau, knyga ideali kraupių ir tikrų istorijų mėgėjams. Tačiau joje yra vienas didelis minusas. Knyga iš serijos "Nusikaltimų ir katastrofų enciklopedija" sunkiai gali pateisinti enciklopedijos vardą. Joje yra labai daug faktų, tačiau visiškai nėra nurodomi šaltiniai iš kur tie faktai paiimti, neretai net data, kada vienas ar kitas atsitikimas įvyko, nėra nurodoma. Tai, kad nutikimų pririnkta tikra gausybė, negelbsti to, kad neaišku iš kur jie, ir kurie išgalvoti, o kurie - tikri nutikimai. Dar vienas minusas, gal pačiam skaitytojui neturintis didelės įtakos - nurodyta knygos vertėja, tačiau iš kokios kalbos knyga versta ir iš kokio leidino nėra net mažiausios nuorodos. Peršasi išvada, kad tai mūsų mielų tautiečių vagystė. Paėmė kokį leidinį ir išvertė, "užmiršę" tiems, kam priklauso tokio leidinuko teisės, ir porą žodžių pasakyti.

"Gamtos siaubūnai" - trečiasis "Nusikaltimų ir katastrofų enciklopedijos" tomas, kiek žinau, buvo dar ir ketvirtas - "Aiškiaregių išpranašautos katastrofos", bet ši serija nutrūko (matyt legaliai nupirkti iš autorių leidimo leisti knygą nebesugebėjo).

Pabaigai - nedidelė ištrauka:

"Tikra nelaimė prancūzų kariams tapo lokiai 1812 metų žiemos kampanijos metu. Traukdamiesi nuo Maskvos senuoju Smolensko keliu prancūzai iš tiesų tapo alkanų rudųjų lokių grobiu, kurie pasirodė aršesni nei vilkai, beveik nebijojo laužų liepsnos, nuo kurios vilkai laikydavosi atokiau. Vidurį žiemos pakilę iš savo guolių, iš pradžių lokiai tenkinosi lavonais ir dvėseliena, kurių karas teikė jiems pakankamai. Tačiau po kiek laiko ėdalo šiems žvėrims pradėjo trūkti ir tada kai kurie jų ėmė nepaprastai įžūliai pulti armijos arklius, vėliau ir žmones, be to, labai sumaniai.

Kartą vidurnaktį lokys įsibrovė į prancūzų užimtą kaimą ir kažkaip sugebėjo atšauti namo vidinę sklendę. Atsidūręs priemenėje jis numetė prie sienos padėtą vėliavą ir pats išsigandęs triukšmo trumpai ir kimiai sustaugė. Karys, kuriam priklausė saugoti vėliavą, iš vakaro paliko postą ir atsigulė šiltoje namo pusėje. Pabudęs ir išgirdęs lokio riaumojimą, pamanė, kad tai kapralas ir dabar jo laukia pyla. Kareivis puolė į priemenę, bet jo draugai, taip pat pabudę ir pamanę tą patį, daugiau neišgirdo jokio garso. Nusprendę, kad kapralas nutarė atidėti bausmę iki ryto ir būdami be galo nusikamavę nuo mūšių ir netekčių, kariai užmigo ir pasigedo sargybinio tik kitą dieną. Kaip pavyko nustatyti pagal pėdsakus, lokys akimirksniu pasmaugė nelaimingąjį karį ir paskui tylutėliai išsinešė iš trobos, aplenkė sargybinius ir dingo miške, kur jį persekioti niekas neturėjo nei jėgų, nei noro."

Įvertinimas: kraupių istorijų mėgėjams

"- Ko čia kliedi prie žvakių? - suriko karalius.

- Vardinu prasimanytus karalius, vildamasis, gal nuo kurio nors sužibs žiburėliai karalaitės akyse, - atsakė Karališkasis Metraštininkas. - Vabalas, Vebalas, Vibalas, Vobalas, Vubalas… Zagas, Zegas, Zigas, Zogas, Zugas… Žapas, Žepas Žipas, Žopas, Župas…

- Sasiukas, Sesiukas, Sisiukas, Sosiukas, Susiukas! - su pasišlykštėjimu suriko karalius. - Gana visų tų "Žapų" ir "Župų"! Ta žavioji panelė gal iš tikrųjų bevardė panelė, bet kiekvienas kvailys mato, kad ji negali būti išgalvoto karaliaus išgalvota duktė." P. 44.

Karalius Paralius visada sakė: nemedžiokit stirnų užkerėtame miške. Nes vietoj užspeisto laimikio, kurio mėsą galima sudėti į podėlį, o galvą pasikabinti ant sienos, staiga ims ir išdygs žavi mergelė, iš pažiūros tikra princesė… Gerai, jei ji iškart pasisako, iš kokios karalystės kilus, savo vardą ir priežastį, kodėl turėjo lakstyti po pasaulį ne dviem, o keturiom kojom. O jei ne? Jei mergelė atsimena "tik medžius ir laukus", o daugiau nieko? Gal - koks skaudus įžeidimas prisiekusiam medžiokliui - ji iš tiesų yra stirna? Šiaip ar taip, stebuklingai atsivertus mergelė uždavė tris sunkius darbus trims Paraliaus sūnums, - Gnaibiui, Žnaibiui ir Jauniui, ir jos likimą spręs tas, kuris ne tik neišsigąs pavojų, bet ir galimybės gauti į žmonas meilų kanopinį gyvulėlį.

Taip, pasaka, bet ne tiesmuka ir naivi (kitaip, patikėkit, apie ją čia nebūtų kalbama). Skanus kąsnis žaidimo žodžiais ir aliuzijomis mėgėjams, - net sunku išrinkti, kurį gabaliuką pacituoti. Tarkim:

"Aukštai, medyje, mėtai lušė laikrodis.

- Kas ten per rodlaikis? - paklausė Gnaibius.

- Jis paliegęs ir ištroškęs, - tarė žmogėnas, - arba pusvalandis po keršto ir ketvirtis prieš peštynes. Daugiau nekreipsiu mėnesio į tavo klausimus!

- Nekreipsite dėmesio, - pataisė Gnaibius.

- Iš pradžių jis mane užsipuola, o paskui dar sako man, ko aš nekreipsiu, - tarė žmogėnas." P. 65.

Beje, patartina keistai skambančius pavadinimus perskaityti iš kito galo: tik tokiu atveju paaiškės, kodėl po teksto apie siaubingąjį Tarkomedą ir piktąjį Nokilbupserą nupiešti pseudoasilas ir pseudodramblys… Tokių užuominų į realijas nemažai, bet aštria parodija kūrinys netampa. Jis nuotaikingas, įtraukiantis, rimti dalykai pateikti vietoj, laiku ir su saiku. Pasakų štampai apžaisti su geraširdiška ironija (pvz., baisusis Septyngalvis Slibinas prisukamas raktu), herojų portretai - ypač Paraliaus ir jo rūmininkų - labai charakteringi, o dialogai puikūs. Nevėkšliškai simpatiškais piešiniais knygą iliustravo pats Džeimsas Grouveris Terberis (1894-1961 m., JAV). "Baltoji stirna" nėra plačiai žinomas kūrinys, bet ją susiradus, tikrai neteks gailėtis, nepaisant to, skaitėte šią knygą vaikystėje ar ne. Visų jos niuansų iš pirmo karto pastebėti neįmanoma, užtat koks kaifas vartant ją vėl ir vėl atkasti kokią nors smagią sąsają…

Nedidelis, bet skanus kąsnis

Triušiai yra labai mieli, švelnūs, ramūs ir apskritai teisingi padarai. Bet kai į juos kas nors kėsinasi, jie įsiunta, pradeda spiegti, spardytis ir draskytis - tada tik laikykis! R. Adamso knygoje jie kalbasi tarpusavyje ir su kitais gyvūnais, keliauja (ieško Vandenskyros kalvos, apie kurią jiems papasakojo jų nuosavas triušis - pranašas), pasakoja istorijas apie senovės triušį herojų, visų priešų nugalėtoją, ėda žolę ir daro viską, ką daro tikri triušiai.

Fantasy šitoje knygoje yra labai nedaug. Žemėlapis knygos pradžioje, triušių kalbos žodynėlis gale, triušių mitologijos ir tautosakos intarpai veiksmo eigoje. Tiek fantasy, beje, užtenka, kad knyga ramiai gyventų Vilniaus fantastų klubo "Dorado" bibliotekoje, užuot gėdingai pašalinta kaip kitos atsitiktinai pakliuvusios nefantastinės knygos.

R.Adamso triušiai labai panašūs į hobitus. S. Kingas sako, kad R. Adamsas kaip rašytojas užaugo, smarkiai veikiamas Tolkino, o šitie fantastiški triušiai, sužavėję milijonus žmonių, yra ne kas kita, kaip mėginimas prikelti Frodą ir Semą. Jei jau kalbame apie hobitus, nepamirškime, kad jie yra pusiau triušiai (hobbit = homo rabbit), tad nieko čia keisto, kad jų charakteriai panašūs, o Kingo versijoje, matyt, esama tiesos.

Kai pamačiau "Watership Down" knygyne, parduodamą už 4 litus ir labai nutrintą (dėvėtų knygų skyrelyje), lyg ir prisiminiau, kad ją rekomendavo Kingas. Būtent ta rekomendacija ir juokinga kaina lėmė, kad knygą įsigijau. Nes pagalvokime, kas gi norėtų skaityti knygą apie kalbančius triušius? Daug kas įsivaizduoja, kad tai knyga vaikams (nors joje nėra nė vieno paveikslėlio, o puslapių visi 478), bet vaikams ji per sunki. Paauglius skaityti "Vandenskyros kalvą" įkalba tik iššūkis "tu jos vis tiek nesuprasi". Apie triušius? Žmonės iš manęs juokiasi, kai sužino. Juokitės, bet sakau jums - ji nuostabi.

Vėl grįžtu prie Kingo. "Dvikovoje" ("The Stand") vienas Kingo herojus, labai mielas, protingas ir teisingas fabriko darbininkas Stiuartas nupirko "Vandenskyros kalvą" savo sūnėnui. Nors pats niekada knygų nemėgo, atsivertė pirmą knygos puslapį ir nepadėjo jos tol, kol neperskaitė. Taip atsitiko ir man, atsitiks ir jums, jei kada pavyks šią knygą gauti. Lietuvoje jos nėra, nebent koks rusiškas vertimas (arba tas vienas egzempliorius "Dorado" bibliotekoje).

Šedevras

Įstatymo taisyklė: jei faktai prieš jus, užginčykite įstatymą. Jei įstatymas prieš jus, užginčykite faktus. Jei ir faktai, ir įstatymas prieš jus, rėkite kaip pasiutęs.

Klysta optimistai, manantys, jog pasaulis gyvuoja pagal Niutono dėsnius. Iš tiesų viskas vyksta kur kas blogiau ir juokingiau, o apibendrinama tai Merfio dėsniais.

Ne pirmą dešimtmetį jie stebina savo taikliu ir šmaikščiu pesimizmu, ne kartą įvairūs rinkiniai buvo išleisti ir pas mus.

Šiais metais pasirodė ir kišeninis variantas, - dvi mažutės, ne itin gerai įrištos knygelės. Šnekėti "apskritai" turbūt neverta, tik noriuperspėti: pirmojoje, mėlynoje antologijoje rasite visą merfologijos klasiką (sistemine ir abėcėline tvarka). Užtat antrojoje… Koks proto bokštas sugalvojo pavadinti šį rinkinį Merfio dėsnių antologija? (Matyt, visgi, sudarytojas…). Čia daugiausia surinkti gana banalūs juokeliai, migruojantys internete, laikraščių puslapiuose, ir nuo vaikystės girdėtos patarlės ir kiti pastebėjimai, kurie nuo tradicinės merfologijos visiškai skiriasi tiek struktūra, tiek esme. Vienas kitas skyrelis (tarkim, apie NT) gal ir nieko, bet jau kalba kalba… Na, įveikus pusantros knygelės, jau pripranti prie nuolatinių netaisyklingų konstrukcijų "kad (jei) plius bendratis". Tačiau štai pamatai be jokių kabučių įtėkštus tokius žodžius kaip "zaraza", "bardelis" ir "rūžava antklodė" (ačiū, kad dar ne "kaldra!"), ir akys ant kaktos iššoka. Be to, daug kas pažodžiui išversta iš rusų kalbos, todėl atrodo apgailėtinai. Taigi, mano manymu, verčiau jau pirkti mėlynąją antologiją, kuri iš tiesų persunkta Merfio dvasia, o raudonoji - deja, nevėkšliška profanacija.

Ilgą laiką egzistavo hipotezė, kad jei milijoną beždžionių pasodintum prie rašomųjų mašinėlių, tai pagal tikimybių teoriją po tam tikro laiko jos parašytų "Karą ir taiką". Dabar, vystantis "Internetui", mes žinome, kad tai netiesa.

P.S. Taip... Padarius apžvalgą ir pabandžius ją įdėti, paaiškėjo - serveris lūžęs. Vat tau ir dėsniai...

Tai, kas autentiška - 10 balų; netalentingo epigonizmo vertinti nedrįstu

Man regis, kažkur buvo paskelbta, kad apžvalgos "Skaitytoje" - subjektyvios ir mėgėjiškos. Tai gerai, nes manoji bus būtent tokia - labai mėgėjiška ir labai SUBJEKTYVI.

Ką gi, tai ir pradėsiu subjektyviai - "Širdys Atlantidoje" - geriausias Kingo romanas, bent jau man taip vaidenasi. Net ir nežinau, ar galima šį kūrinį pavadinti romanu, mat iš tikrųjų jį sudaro dvi didžiulės apysakos ir trys apsakymai. Tačiau šių, lyg ir atskirų dalių visų veikėjų likimai persipynę į vieną margą hipišką kasą.

Tik pirmoji romano dalis gana tipiška Kingui, pilna užuominų į jo "Tamsiojo bokšto" ciklą, neišvengianti mistikos elementų - baisiųjų "žmonių geltonais lietpalčiais" bei grėsmingai radiatorių groteles šiepiančių mašinų (matyt, Kristinos dukrelės, ne kitaip). Tačiau iš tikrųjų gąsdina visai ne šie, Kingo išgalvoti "siaubai". Kur kas stipresnį emocinį poveikį sukelia pakankamai realios scenos - kai parko kampelyje prie berniuko prikimba vyriškis ("Duosiu tau du žalius, jeigu leisi man pačiulpti…") arba kai trejetas jaunuolių beisbolo lazdos pagalba auklėja mergaitę… Tokia ta pirmoji dalis - gerai parašyta, bet vis dar "kingiška".

O toliau ir prasideda - mistikos nė lašo, siaubu nė nekvepia. Tačiau kokia aura! Apskritai, visas šis romanas - nostalgiška odė 7-ajam dešimtmečiui. Vyresnės kartos amerikiečiui šie žodžiai reiškia labai daug - karas Vietname, hipių judėjimas, sekso revoliucija, Vudstokas… Buvo kažkas tokio tuose "gėlių vaikų" laikuose, kas ir dabar dar kelia nostalgiją tiems, kurie tuomet buvo jauni… Štai ir pačiam Kingui - 7-asis dešimtmetis ir yra ta romano antraštėje minima Atlantida - nugrimzdusi į praeitį, nebesugrąžinama… Gimiau per vėlai, kad pats pajusčiau to laikmečio dvasią, tačiau (Thank you, Stephen!) "Širdys Atlantidoje" ištaisė šią klaidą. Velniškai nusiminiau, kai visai netikėtai romanas baigėsi, o norėjosi dar skaityti ir skaityti… Ir dar ilgai galvoje aidėjo visą pasakojimą lydinti švelnaus liūdesio gaida.

P.S. O vat lietuviškoje Kingo svetainėje šios knygos pavadinimą išvertė "Širdys Atlante", chi chi, gal ir yra tiesos - koks skirtumas: kontinentas, kuris nuskendo, ar tai, kur nuskendo? :-)

Įvertinimas: Kingo "gulbės giesmė"!

"Iš pradžių Alisa buvo mergaitė kaip mergaitė. Maždaug iki trejų metų. Geriausiai tai įrodo pirmoji istorija, kurią norėčiau čionai papasakoti. Bet jau po metų, kai ji susitiko su Brončiu, ėmė labai neįprastai elgtis: įsigudrindavo dingti pačiu netinkamiausiu metu arba visai netikėtai padarydavo drąsų atradimą, neįkandamą net žymiausiems mokslininkams."

Alisa - tikrai nepaprasta mergaitė, vien jau jos draugai ko verti! Tai - dinozauras Brontis, gyvenantis Maskvos kosmozoosode, Sirijos sistemos gyventojas Šuša, profesorius Kurakis, trumpam buvęs pačiu tikriausiu vaiduokliu, Šnekorius - fenomenalios atminties paukštis, galintis skraidyti kosminėje erdvėje, geologas Gromozeka, kurio mėgstamiausias gėrimas - valerijonas, Indikatorius - nemokantis kalbėti, tačiau keičiantis spalvą priklausomai nuo nuotaikos, kosmonautas Ploskovas ir dar daug daug kitų įvairių padarų ir keistų asmenybių. Be to, Alisa gyvena XXI amžiaus pabaigoje, kai kosminės kelionės tapo įprastas reikalas, o futbolo varžybos organizuojamos Mėnulyje, kur varžosi Žemės, Marso ir Fikso planetose gyvenantys padarai. Tačiau visa košė užverda tada, kai Alisos tėtis - gan išsiblaškęs kosmozoologijos profesorius - pasiima ją į kosminę ekspediciją, kurios tikslas - surinkti Maskvos kosmozoosodui naujų eksponatų. Greitai šis kelionės tikslas tampa antraeilis ir Alisa, jos tėtis, kosminio laivo kapitonas Ploskovas bei mechanikas Zelionas leidžiasi narplioti legendinių kosmoso tyrėjų - Antrojo ir Trečiojo kapitonų - dingimo paslapties...

Nepasakosiu viso siužeto, manau, neverta, geriau pačiam paskaityti, nes knygelė nepaprastai įdomi, patraukli ir turbūt ne vienas vaikystėje ją yra skaitęs. Man nuo šios knygos prasidėjo pažintis su fantastine literatūra ir dabar tai mano mėgstamiausias literatūrinis žanras. Ne vienas sovietmečio vaikas (dabar jau "suaugėlis") prisimena Alisą Selezniovą, XXI a. mergaitę ir nepaprastus jos nuotykius praeityje, pamatytus filme "Viešnia iš ateities", sužavėjusiame visos didelės Tarybų Sąjungos vaikus. Šis filmas pastatytas pagal kitą Kiro Bulyčiovo apsakymą - "Šimtas metų į priekį", kuris lietuviškai nebuvo išleistas.

Apžvelgiamoje knygoje be apysakos "Alisos kelionė" (pagal kurią buvo sukurtas animacinis filmukas "Trečiosios planetos paslaptis"), parašytos 1971 m., yra ir pirmieji autoriaus apsakymai iš ciklo "Mergaitė, su kuria nieko neatsitiks", parašyti dar 1965 metais. Kažkodėl lietuvių leidėjai pasirinko tik pirmuosius Alisos nuotykius bei pagal parašymo datą trečią Alisos nuotykių dalį ("Alisos kelionė"), tačiau praleido antrąją apysaką, "Surūdijęs feldmaršalas", parašytą 1967 metais.

Kirui Bulyčiovui šiais metais sukako 67 metai ir jis vis dar rašo, ir ne tik apie Alisą. Paskutinis ciklo apie XXI a. mergaitę apsakymas datuojamas 2000 metais, o iš viso yra 48 apsakymai bei apysakos (bent jau kiek man pavyko rasti).

"Žemės mergaitė" rašyta "ėjimo į komunizmą" laikas ir tai, žinoma, atsispindi autoriaus ateities vizijoje, nes XXI a. pabaigoje komunizmas jau pasiektas, Žemėje tautos gyvena taikoje, pinigai nebenaudojami, Tarybų Sąjunga klesti ir t.t. Tačiau autorius lazdos neperlenkia, jis įkyriai neperša komunizmo kaip geriausios mūsų laukiančios ateities, o su skaitytoju pasineria į mažos mergaitės nuotykius, nesigilindamas į filosofinę ateities vaizdavimo pusę. Manau, kad 1967 metais, kai buvo parašyti pirmieji apsakymai, vargu ar kas ir įsivaizdavo, kad komunizmas taip ir neateis, o Tarybų Sąjunga subyrės, bet puiki knygutė apie nepaprastą mergaitę Alisą - liks ir vis dar bus skaitoma!

Beje, beveik visas Alisos nuotykių knygas iliustravo tas pats dailninkas - Migunovas ir jo piešiniai tapo neatsiejama knygų dalis. Ir dar viena pikantiška smulkmenėlė - tikrasis Kirilo Bulyčiovo vardas ir pavardė - Igoris Možeika. Jums tai nieko neprimena? Nesuklydote - nemenka jo kraujo dalis nutekėjo nuo Baltijos pakrančių, tad ir Rusijos fantastikos rašytojų elite mes turime "savo žmogų".

Rusų fantastikos jauniesiems perliukas

Kroška syn k otcu prišel,

I skazala krocha:

Viktor Burcev - chorošo,

Viljam Gibson - plocho…

Madingi motušėje Rusioje ir aplink rašytojų tandemai. Tai ir rusų fantastikos klasikai Strugackiai, ir jau ne kartą "Skaitytoje" minėti (as) H.L.Oldie, ir nė karto neminėti M.ir S. Djačenko, ir dar visa galybė kitų, tiek vertų dėmesio, tiek ir nelabai.

Keistasis tandemas - Viktor Burcev - priklauso vertųjų paminėti kategorijai. Pažiūrėjau į ką tik parašytą sakinį, ir supratau, kad išsyk atsiranda neaiškumų: kodėl tandemas, jei autorius tik vienas, ir kodėl - keistasis? Pradėkime nuo pirmosios paslapties, kuri rusų fantastikos skaitytojams senokai nebe paslaptis - Burcevo pseudonimu prisidengę rašo Viktor Kossenkov (Talinas) bei Jurij Burnosov (Brianskas). Išsyk atsakiau į abu klausimus - pasirodo, bendraautoriai gyvena ne tik skirtinguose miestuose, bet netgi skirtingose valstybėse. Pasak jų pačių, nepatogumai dirbant bendrai kyla tik tuomet, kai neveikia pašto serveris, arba kai norisi kartu išgerti…

Dar vienas įdomus faktas - pusės autoriaus - t.y. Jurijaus Burnosovo - pirmoji publikacija buvo ne gimtąja rusų, bet lietuvių kalba. Kas skaitė žurnalą "Imperija", gal prisimins apsakymus "Numirėlis, kuris pabėgo" bei "Karpinė siurbelynė".

Na, pakaks pūsti miglą į akis, arba, kaip sakė didysis kombinatorius "Arčiau prie kūno", - t.y., keletas žodžių apie pačią knygą.

Žanriniu požiūriu - tai fantastinis veiksmo romanas. Tegul jūsų neapgauna kiberpanko dekoracijos: virtualioji realybė, DI ir visas kitas gibsoniškas anturažas. Svarbiausia šiame romane - veiksmas. Neieškokite knygoje kažkokių gilių filosofinių minčių - gali nepavykti. Tačiau nemanau, kad tai būtų labai didelis minusas. Kartais norisi tiesiog pailsėti su GERAI parašytų "action" tipo veikaliuku rankose. Jei ir jūs taip manote - čiupkite šią knygą, veiksmo bei gerai suregzto siužeto tikrai nepasigesite. Be to, man pačiam buvo pakankamai įdomus ir pasaulis, nupieštas šioje knygoje - toks panašus į mūsiškį ir tuo pat metu - visai kitoks.

Pats siužetas neįmantrus - paaiškėjus, kad yra sukurti "deimantiniai nervai" - naujo tipo neurojungtys prisijungimui prie virtualybės - prasideda šių medžioklė, kurioje dalyvauja visi kas netingi: valstybinės spectarnybos, ir japonų jakudza, ir Maskvos juodukų mafija. Be abejo, niekas neabejoja, kad pirmieji tikslą pasieks pagrindiniai romano herojai - žurnalistas bei programuotojas, tačiau pats finalas kiek netikėtas. Gal neužpyksite, kad nenupasakoju jo…

Vis dėlto, užversti šią knygą ir trumpam atidėti į šalį būdavo sunku - labai jau knietėjo sužinoti, kas parašyta sekančiame puslapyje.

Tiktų ir moterims, bet subalansuotas "action" mėgėjams