Kartais savo perskaitytų knygų asortimentą norisi papildyti kokia neįprasta, ekcentriška, makabriška ar tiesiog kritikų "šlamštu" apšaukta knyga. Štai tokiais kontroversiškais būdvardžiais "Širšių fabrikas" ir yra išvadintas. O viena lietuvių kritikė yra nuoširdžiai prisipažinusi, jog "neištvėrė" ir neperskaitė iki pabaigos. Tik nesuprantu kodėl?

Puikus kūrinys! Išgąsdintas panašių kritikių atsiliepimų, skaitytojas galbūt ir sudvejos: skaityti ar ne, o aš sakau - skaityti! Ir visai nereikia "ryžto perskaityti šį romaną iki galo", kaip teigiama knygos viršelyje, kad "atsiskleistų visa esmė ir grožis". Pasakojimas apie keistuolį Frenką, kuris savotiškai kankina ir žudo gyvūnėlius, apie jo kaukolių lauką ir gyvačių parką, apie jo tėvą, kuris žino kiekvieno name esančio daikto ilgį ir plotį, bei kitus epizodiškai pasirodančius veikėjus, iš karto sudomina ir net nepajunti, kaip perskaitai šimtą puslapių, paskui dar šimtą ir… negi jau pabaiga? O pabaiga yra tikrasis šios knygos desertas. Na, nebent Jūs esate užkietėjęs meilės romanų gerbėjas, nepripažįstantis jokių liguistų ar šiurpių knygos finalų.

Tad tikrai neverta klausyti kitų, sakančių, jog ši knyga "kažkokia liguista", "nesveika", nors vos tik ją perskaičius būtent taip galima pamanyti. Paskaitykite, jeigu norite susipažinti su saldžių knygų "opozicija". Juk neveltui šis kūrinys I. Banks'ui uždirbo kultinio rašytojo vardą, dėl savo skandalų daugiausia garbinamo visada maištaujančio jaunimo tarpe.

Skaityti nemėgstantiems saldybių!

"Jos buvo auginamos vienam šiurpiam tikslui…" Šia daug žadančia fraze mus pasitinka vis dar daug žadančio britų rašytojo Maiklo Maršalo Smito debiutas JAV - romanas "Spares". Pirmoji šio autoriaus knyga "Only Forward" ("Tik pirmyn") buvo nepaprastai sėkmingas, originalus ir bematant autoriui atnešęs pripažinimą debiutas senajame kontinente.

Spėju, kad jūs, perskaitę pavadinimą, jau pamanėte, kad tai kas nors apie automobilius, o gal netgi jų "tiuningą"? Pvz., "Greiti ir įsiutę" ateities Niujorko griuvenose? Vat ir nepataikėte! Mat atsarginės dalys - tai ne tik žodžiai, stūmę į neviltį sovietinių automobilių savininkus arba vairuotojus, besidairančius po firmines automobilių dalių parduotuves, jie gali reikšti ir visai ką kita. Pvz., ar nenorėtumėte atsarginės rankos? O gal akies? O gal mažojo pirštelio? Jokių problemų! Pragmatiška visuomenė dar prieš jūsų gimimą "padaro" kloną, kurį augina specialioje fermoje. Tad galite nebijoti, kiekvienai kūno daliai turite po atsarginę, kurią bet kada galima amputuoti, išoperuoti, prisiūti, įsiūti jums - ir jokių atmetimo procesų. Nehumaniška? Užtat kaip efektyvu! Bet būtinai atsiras fermos prižiūrėtojas - ekspolicininkas Džekas Randalas, Atliekų karų veteranas - kuriam pabus sąžinė, kuris panorės tas "atsargines dalis" išgelbėti, išmokyti tapti žmonėmis. Tik, žinoma, viskas pasirodys ne taip paprasta: jam ant kulnų lips ne tik atsarginių dalių netekę įtakingi piliečiai, bet ir beveik mistinės praeities šešėliai ryškiai blizgančiomis akimis.

Nepulkite kaltinti siužeto atskleidimu, nes atsarginių dalių idėja - tik viena iš daugelio šiurpokų M. M. Smito vizijų. "Only Forward" nebuvo šviesi knyga, nors ją lengvino labai neblogas autoriaus humoro jausmas, gi debiutas JAV yra dar tamsesnis, kruvinesnis. Jaučiasi W. Gibson'o ("lyginis" pasaulis), P. K. Dick'o (įkyrieji kalbantys prietaisai) ir "Blade Runner" įtaka, bet jaučiasi ir savęs bei "Only Forward" temų ir potemių pasikartojimas.

Vis dėlto, romanai su pagrindine siužetine linija "gaudo - šaudo" retai sugeba pakilti virš "gero snukdaužio" lygio. Bet "Spares" - pakilo. Autorius nebėga nuo etinių problemų analizės, pagrindinis veikėjas yra pakankamai žmogiškas, negali nesistebėti ir M. M. Smito fantazija, vien "Plyšio" ("The Gap") teorija ko verta. Beje, katinų mylėtojai čia vėl atras šiuos padarus, atliekančius svarbų vaidmenį, matyt neveltui rašytojas gyvena, jo žodžiais tariant, "su motina ir kate".

"Spares" tapo daugiausia kartų leista M. M. Smito knyga, išversta į 14 kalbų (šone matote ir viršelį lenkų kalba, kuris man labai patiko), knygos ekranizavimo teises nusipirko "DreamWorks SKG", ji sulaukė labai palankių skaitytojų atsiliepimų, tačiau… Tačiau antrojo "Only Forward" aš nesulaukiau ir negaliu pritarti daugelio giedamiems ditirambams, kad tai - geriausias autoriaus darbas. Nemėgstu tokio kaltinimo, bet tenka tarti - "Spares" yra daug labiau amerikietiška nei "Only Forward": daugiau tamsos dėl efekto, kraujo dėl efekto, beveik nunykęs britiškas subtilumas. Trečioji M. M. Smito knyga - "One Of Us" tik patvirtino mano būgštavimus.

Vis dėlto, jeigu turėsite galimybę, "Spares" perskaityti rekomenduočiau - kaip jau sakiau, tokių knygų pasitaiko retai. Tarkim, tai didelis privalumas.

Kokybiška, nors ir ne genialu

Jis keliavo į Atėnus. Išėjo iš savo namų, senelio Pitėjaus rūmų, - šešiolikmetis, apsigerbęs Hefaisto nukaltais šarvais ir ginklais. Turėjo nuvykti pas savo tėvą, karalių Egėją, niekad nemačiusį sūnaus, ir pažiūrėti, ar tas jį pažins. Pakeliui jaunajam didvyriui teks įveikti nemažai sunkumų.

Manau, visi daugmaž pamena šį senovės graikų mitą, bent jau kai kuriuos etapus: Sinido (dvi pušys), Prokrusto (lova-varstotas), Skirono (uola ir bedugnė) ir kitų nugalėjimą. V. Janavičius, lietuvių diasporos Australijoje rašytojas, mitą apmąstė savaip. Jo kūrinyje Tesėjas nėra beasmenė Jėga, narsus didvyris, apvalantis Atikos erdvę nuo pabaisų, ir nesusimąstantis apie ką nors kitą. Dar nėra. Taip, jo likimas nuskirtas iš aukščiau; Olimpe posėdžiaujantys dievai sako, kad kol kas jo likimas didesnis už jį patį. Tesėjas to dar nesuvokia, jis nežino, jog niekad nebus pats sau žmogus, o tėra įrankis aukštesnių jėgų rankose. Pirmojoje savo kelionėje jis veikia kaip herojus - žvelgiant iš šalies, - tačiau atrodo sutrikęs dėl savo veiksmų, abejoja, ar jie teisingi ir jaučia kaltę. Juk jis ne šiaip "likviduoja" priešus, o žudo žmones, kurie nėra vien tik blogi. Pavyzdžiui, atėjus į prašalaičių ir užpuolikų siaubiamas žemes Sinidui, ir įvedus ten savus įstatymus, kraštas suklestėjo: "vietoje griuvėsiu atsirado mūriniai namai, ganyklos ir arimai siekė nuo jūros ligi jūros. Sinido žemė buvo turtinga" (25 p.). Tačiau tie įstatymai, - priešingi visiems papročiams: valdovas pamynė svetingumą (kuris anksčiau nešė kraštui tik nelaimes) ir su atvykėliais elgėsi griežtai bei žiauriai. Bandė savo metodą pritaikyti ir Tesėjui, tik ne ant tokio pataikė ir pats gavo pasisupti ant dviejų pušelių, - viena pusė vienoj pušy, kita - kitoj… Tačiau ar iš tiesų Tesėjas negalėjo šito išvengti, jei būtų priklausomas tik nuo savęs, o ne nuo dievų ir savo likimo? Abejonės, noras ir kartu baimė jų atsikratyti kamuoja jį, o bandymai verbalizuoti šitą kančią (kalbantis su viską lengvai pateisinančiu Prokrustu), veda tik į nesusipratimus.

Dar vienas svarbus aspektas - žmonių požiūris į Tesėją. Jis išėjo iš namų su vadovu, mokytoju Klearchu ir žaidimų draugu, pieno broliu Aristemu, o nuvyks į Atėnus "su dviem palydovais, galbūt net tarnais" (74 p.). "Mano žingsniai šiandien ilgesni. Mano draugai susižeidžia kojas stengdamiesi neatsilikti. Mano valia pasunkėjo. Mano draugai bijo, kad ji neišsprūstų man iš rankų ir jų neprislėgtų." (75 p.). Paprasta tai būtų įvardinti kaip aksiomą "herojus visada yra vienas", - jis neturi lygių, bet šis atitolimas nuo visų žeidžia jauną Tesėjo širdį. O dievai? Dievai patys bijo herojų. Jų didvyriškų darbų, kurie išlieka žmonių atminty ilgiau nei dievų vardai, ir jų herojiškos mirties, to, ko patys olimpiečiai neturi ir neturės. Knygoje aprašomas dievų pasitarimas labai taikliai atskleidžia šią temą. V.Janavičiaus kalba apskritai pasižymi išbaigtumu, lakonišku vaizdingumu, o etinės problemos parodomos per veiksmą, visai jų neteoretizuojant ir neaiškinant, kaip "galėtų būti geriau" ar pan.

"Pakeliui į Atėnus" - knyga skirta ne mitologinės veiksmo fentezi gerbėjams; užtat teikia peno apmąstymams apie herojus ir jų lemtį.

Mitologija naujaip

"Žvelkit, štai Kristaus baisiojo atėjimo ikona: visi teisuoliai Kristaus dešinėje stovi su barzdomis, o kairėje busurmanai ir eretikai, skusti, tik su ūsais, kaip pas katinus ir šuvas. Vienas ožys pats sau galą pasidarė, kai jam, tyčiodamiesi, nukirpo barzdą… Taigi, neprotingas gyvulys geba savo plaukus geriau saugoti nei bepročiai barzdų skutikai!"

Negalėjau susilaikyti nuo šios citatos, nors aukščiau esantis tekstas iš pažiūros gal labiau tiktų kokiai knygai, pavadinimu "Barzdos ir jų reikšmė religijai bei gyvūnams", nei "Ivanui Rūsčiajam". Tačiau minėta citata tenorėjau parodyti kokios spalvingos ir sodrios yra autoriaus knygoje gausiai naudojamos senrusių kalba parašytų metraščių ištraukos (antra vertus, tai ir perspėjimas jautresniems - jokiu būdu šioje knygoje neskaitykite Ivano Rūsčiojo bausmių aprašinėjimo…) Tačiau bent keletoje šios knygos vietų autorius nedviprasmiškai parodo barzdos reikšmę to laikmečio Rusijai: Ivanas Rūstusis susižavėjęs glosto nepaprasto ilgio Anglijos pasiuntinio barzdą ir, aiškiai pavydėdamas (žr. į caro barzdikę knygos viršelyje…), klausia kaip šiam pavyko tokią užsiauginti… Arba, vėlgi, aprašomas "didvyriškas" Ivano Rūsčiojo tėvo Vasilijaus III sprendimas nusiskusti, nekreipiant dėmesio į panašius konservatyvių bojarinų burbesius…

Na, bet nuo barzdų grįžkime prie knygos - autorius lyg ir žada naują požiūrį į Rusijos istoriją su Ivanu Rūsčiuoju imtinai (beje, Cvetkovas toje pačioje serijoje "Naujas požiūris į istoriją" parašė knygas apie Aleksandrą Suvorovą, Carą Aleksandrą I, Lžedmitrijų).

Taigi, kas tas Ivanas Rūstusis, viena prieštaringiausių asmenybių Rusijos istorijoje? Gal tai didvyris, kurio vedama rusų armija paėmė ilgametę totorių tvirtovę Kazanę, surengė mongolams "antrąjį Kulikovą" bei vos "nepramušė" Rusijai išėjimo į Baltijos jūrą kruvino Livonijos karometu?.. Gal tai valingas rusų žemių aplink Maskvos valstybę vienytojas (toks vėlyvasis rusų Mindaugas) bei sritinių kunigaikščių bei bajorijos tramdytojas, sukūręs tam spec. socialinių - organizacinių - ekonominių priemonių mišinį - opričniną? O gal tai talentingas diplomatas (priminė livoniečiams, jog šie kadaise rusų valdovams mokėjo duoklę, tie, pasimetę, sutiko ir pasirašė pasižadėjima atnaujinti duoklės įnašus, tačiau netrukus išvydo prie Livonijos sienų patį Ivaną su kariuomene priešaky atėjusį savarankiškai susirinkti duoklės… Visgi dauguma žmonių Ivaną žino kaip nepralenkiamą žiaurybių ir žudynių meistrą: paimtoje Kazanėje beveik nebeliko gyvųjų, "opričninos" vardas net po šitiekos metų kelia asociacijas, na, kad ir su "NKVD" sąvoka, šiurpios skerdynės Livonijoje net to meto Europoje sukėlė pasibaisėjimą…

Ką gi Cvetkovas pasako naujo apie Ivaną Rūstųjį? Autorius visų pirma stengiasi paaiškinti KAIP Ivanas tokiu tapo: būsimasis valdovas buvo dar mažametis, kai mirė jo tėvas, taigi, vaikas augo intrigų persunktame dvare, ir tik kažkokio nepaaiškinamo stebuklo dėka išliko gyvas (užtenka pasakyti, jog kone bet kuris dvariškis, kritęs jaunajam valdovui į akį, buvo iškart žiauriai nužudomas, kartais net Ivano akyse). Taigi, ar vaikas, kuriam kiekvieną akimirką grėsė susidorojimas iš sritinių kunigaikščių bei dvariškių intrigantų pusės, galėjo išaugti psichiškai normalus?

Gal ir galėjo, jei ne… švinas. Pasirodo, dabarties mokslininkų tyrinėtuose Ivano Rūsčiojo palaikuose švino kiekis 4 - 5 kartus viršija normą… Organizmo apsinuodijimas švinu vadinamas merkurializmu - pažeidžiama centrinė nervų sistema: nuolatiniai galvos skausmai, bemiegės naktys, įtarumas, nepaprastas irzlumas, nevaldomi pykčio protrūkiai, galų gale - garso bei vaizdo haliucinacijos. Kaip žinoma, šie simptomai visiškai tiksliai sutampa su Ivano Rūsčiojo elgesiu. Kaip gi didis caras sugebėjo tiek "priryti" to švino? Gal gydydamasis venerines ligas (kaip žinia, caras buvo gana ištvirkęs, o venerines ligas tuo metu gydė tepalais kuriuose gausu švino)? Tai patvirtintų, kad ir tai, jog didžiulė švino koncentracija rasta ir Ivano sūnaus karalaičio Ivano palaikuose (kurį, beje, Ivanas Rūstusis, teigiama, užmušė įsiūčio priepuolyje, nors Cvetkovas kelia pagrįstų abejonių šia populiaria dramatiškų įvykių versija), kuris taip pat dalyvaudavo tėvo keliamose orgijose, gi kito karalaičio, Teodoro, kentėjusios nuo vyriškos negalios, palaikuose švino nėra…

Žodžiu, knyga persunkta bandymais pusiau ar visiškai atvirai pateisinti (o jei pateisinti neįmanoma - tai bent paaiškinti, o jei ir tai neįmanoma - tai bent aprašyti, na, o jei neįmanoma ir tai - tai bent paspėlioti) Ivano Rūsčiojo veiksmus. Pavyzdžiui, jeigu aprašomas koks nors žiaurus bojarino nužudymas, Cvetkovas nepatingės paknaisioti, ar šis bajoras tik nerengė perversmo.. Ne? Tada gal buvo bent perversmininkų giminaitis? Irgi ne? Aaa, viskas aišku - šitas bajoras gi buvo vienas iš tų, kurie, kurie Ivaną žemino vaikystėje…Taip pat ne? Tada tikriausiai intrigantas bandė pabėgti į Lietuvą, bet nebespėjo... Ir t.t., ir pan. Kitaip tariant, autorius pateikia tiek Ivano rengtų susidorojimų paaiškinimų versijų, jog, veikiausiai, net dabartiniai žmogaus teisių gynėjai nuleistų rankas ir atsidusę pripažintų: "Taip, ko gero kitaip pasielgti jis negalėjo…"

Negana to, autorius griebiasi net pastaruoju metu Rusijoje populiaraus, bet gana pigaus triuko, lygindamas Ivaną su kt. žiaurybėmis pasižymėjusiais Europos istorijos personažais: Bordžijomis bei net pačiu Vladu Tepešu (realus istorinis Drakulos prototipas) bei lenkia pirštelius, skaičiuodamas kuris iš jų daugiau bei kokiais būdais žudė žmones…

Beje, žvelgiant į Ivaną Rūstųjį bei jo aplinką, neapleidžia įspūdis, jog regi senovės rusų Staliną: tie patys "valymai:" valdžios ir kariuomenės viršūnėse, tie patys čekistai - opričnikai, nuterioję motinėlę Rusiją ne mažiau už totorius, tie patys kruvini karai su kaimynais, tas pats baisus šizofreniškas įtarumas bei žiaurumas savo artimųjų atžvilgiu…

Knyga "skaitosi" lengvai net ir ne istorikui, autorius nepaprastai įsigilina į savo herojaus Ivano psichologinę atmosferą - vietomis išties sukrečia šios asmenybės likimo tragiškumas…

Dievaži, po tokios knygos kažkaip net ir sunku bekaltinti Ivaną Rūstųjį dėl šio žvėriškumų - žmogus tiesiog stengėsi išlikti ir atsiriekti didesnį pyrago gabalą - apima dvilypis jausmas - įsivaizduokit, jog mūsų Mindaugą Europa ir pasaulis žino ne kaip Lietuvos kūrėją, bet kaip žiaurų žudiką, naikinusį ir vijusį iš žemių savo giminaičius kunigaikščius bei prisijungusį šių valdas (o juk tai tiesa) - kažkaip sunku būtų šitaip akcentuotame Mindaugo fone švęsti ir valstybės dieną…

Įvertinimas: visokieriopa vieno žiauriausių rusų valdovo analizė

Jeigu jums teko kada eiti senuoju Kunigaikščių keliu į Nebūtiją… Vadinasi, jūs jį matėte - Žaliabarzdį Patriarchą, medinį Nebūtijos Sfinksą, Fenomeną, girios Monstrą, o jei paprasčiau - tiesiog Amžiną Ąžuolą. Juo prasideda ir baigiasi "Miško pasaka", o kol ji gyvena, kol yra kas ją pamena, "Bus per amžius gyva Lietuva", kaip sakoma įžanginiame eilėraštyje. Taigi, nėr ko slėpti, Nebūtija su jos sostine Būtove ir joje įsitaisiusiu kunigaikščiu Nebūtu yra mūsų šalies alegoriška projekcija. Pasaka datuota 1942-1977 metais. Pakankamai laiko subrandinti idėją ir ją dailiai išguldyti, tarsi kūlgrindos rąstus, kurių nežinantis jokiu būdu neras.

Neveltui tekstą lyginu su kūlgrinda, slaptu keliu. Šis vaizdinys apskritai taikytinas bet kuriai alegorinei literatūrai, priverstai kalbėti Ezopo kalba. Kita vertus, absoliučios daugumos pasakų fabulą sudaro gėrio ir blogio kova, ir kiekvieno teisė skirtingai spręsti, kiek apžvelgiamoje knygoje aliuzijų į Lietuvos istoriją, politinę realybę. Mano manymu, knygos paantraštė "mažiems ir dideliems" teisingesnė, nei anotacinis štampas "jaunesniam mokykliniam amžiui". Norėdamas ne tik skaityt, bet ir perskaityti šią knygą, menamas mokinukas turėtų būti neįtikėtinai kantrus, o po ranka visuomet turėti tarptautinių žodžių žodyną, nes ko ko, o šito gero E.Mieželaitis negaili (nors gal kartais ir vertėtų).

Grįžkime prie ąžuolo. Jo šakose, - girios tėvo, žaliaveidžio dievaičio Miškinio namai. Iš ten jis nužiūrėjo vienišą išdidžią gražuolę, tiesią kaip pati tiesa, - Ulijoną, po juo jiedu pradėjo vaikiuką, svarbiausią knygos herojų. Keistas vaikiukas išėjo: kojelės kaip šakaliukai, rankelės kaip pagaliukai, visas kietas it pliauskutė, tik skruostai panašūs į putnias bandeles. Štai į jas Medinukas ir gavo didžiausią motinos dovaną - dvi duobutes ir nepamainomą šypseną, kuri net juodžiausiomis akimirkomis nenyko nuo jo veido. Mažas buvo vaikas, bet dideli žygiai jo laukė. Vos nuo žemės atsiplėšęs turės kibti į darbą. Turės jis sutramdyti sukčių malūnininką, susidėjusį su besočių dvasia Milte (labai baisi iliustracija…), išgrūsti iš miško žiaurių plėšikų gaują ir atgauti iš žemės deimantinį varpą, kurį ta prarijo iš pykčio, kam žmonės nepasipriešino jį pagrobusiems užpuolikams. Tai darbai žmonėms. Bus ir giriai - nubausti nedorą miško vagį, pamokyti godų medžiotoją, įsigeidusį aukso ragų, išgelbėti Ąžuolą nuo nešlovės tapti kartuvėmis. Ir galų gale, svarbiausias darbas - išlaisvinti įkalintą savo nelaimingą motiną. Pakankamai sudėtingi darbai; pakankamai žiauri tikrovė nupiešiama, ir nepasakytum, kad nedorėliai atsiperka pagrasinimu piršteliu ir pamokslu. Ne jau, jei draugauti - tai iš širdies, o jei bausti - tai iš peties!

Autorius sukūrė (perkūrė?) visą pasakinį pasaulį su įsimintinais veikėjais: žmonėm ir gyvūnais, medžiais ir gamtos jėgom; su Pieno ir Medaus upėm; su velniškai gyva, pulsuojančia dvasia. Skausmingai pulsuojančia, bet nepasiduodančia. Tikrai įdomi, labai stilingai (vietom gal net manieringai), patraukliai parašyta, lyriškai drastiška ir anaiptol nelengva knyga. Teigianti nors pavargusios, - bet tiesos, nors liūdnos, - bet vilties pranašumą prieš blogį ir pyktį.

Pasaka, bet KITAIP

Jau tas lyčių pasidalijimas - niekam gi neduoda ramybės ir niekur nuo jo nepasislėpsi. Net Discworld'e.

Negana to, pasirodo, kad tie patys dėsniai galioja ir magijai, lyg pastarajai neužtenktų savų kvailų apribojimų - visokie ten aštunti aštunto sūnaus sūnūs (beveik kaip Iron Maiden albume, bet ne visai. Discworld'o magiškas skaičius, nepamirškim, 8), visokie universitetai, egzaminai, įskaitos, koliokviumai...

Pala, moteriškėms tai negalioja. Moterys prie koliokviumų neprileidžiamos, tuo labiau prie egzaminų, o apie universitetus išvis kalbos negali būti. (Ne tai kad jos ten labai veržtųsi, tarp kitko...)

Išvis moterys - dalykas nesuprantamas, o tuo labiau jų magija. Didelių kompanijų jos, priešingai nei vyrai, nemėgsta, pati optimaliausia moterų burtininkių (ką jau ten, kalbėkim tiesiai -- raganų) daugiskaita yra 'viena ragana', o ir užsiiminėja jos nerimtais dalykais - vienybė su gamta, gyvuliukai visokie, mirštančių palyda, gimstančių pasitikimas. O rimti vyrai iš Nematyto Universiteto tokiais niekais savęs nevargina.

Tačiau jeigu vienas senas ir patyręs burtininkas būtų kiek daugiau išmanęs apie naujagimius, galbūt nebūtų ant disko atsiradęs toks nesusipratimas, kaip aštunto sūnaus aštunta duktė su laaaaabai galinga burtininko lazda (kuriai tenka nepavydėtina dalia didžiąją laiko dalį būti užmaskuotai kaip šluotai).

Aštuntas vanduo nuo aštunto kisieliaus - dalykas rimtas, todėl kad ir kaip spyriotųsi bobulė Weatherwax, sena ir gerbiama (skaityk: mirtinai bijoma) kaimo ragana keliauti kažkur į pavojingus užsienius tam, kad mažoji Eskarina išmoktų valdyti savo gaivališką magiją, bet nuo likimo (Likimas: malonios išvaizdos Discworld'o dievas, kurį visi mėgina apgauti, bet niekam neišeina. Kaip taisyklė, jam sekasi stalo žaidimuose, išskyrus kai jis žaidžia prieš Ponią) nepabėgsi.

Ir iškeliauja dvi moterys pasaulio pamatyti, savęs parodyti, o kaip joms sekasi, patys galit pasiskaityti. O bene vertingiausias dalykas "Equal Rites" yra, būtent joje kad į pasaulį bobulė Weatherwax, (ne) abejotinai stipriausia ir (anti?)charizmatiškiausia disko Asmenybė.

Juokinga!

Argentiniečių rašytojas Luisas Borchesas gimė dar užpraeitame amžiuje (1899 m., mirė 1986 m.) ir šią knygą rusų leidėjai skyrė jo gimimo šimtmečiui. Prieš kelis metus buvau pradėjęs skaityti šio rašytojo apsakymų rinkinį (irgi rusų kalba), bet perskaitęs vos porą apsakymų padėjau knygą atgal į lentyną. Knygos stilius man pasirodė per sunkus, o ir mintys, kurias rašytojas stengėsi perteikti skaitytojui, man pasirodė labai neįprastos ir sunkiai suprantamos. Borcheso kūryboje yra labai daug keistos mistikos, glaudžiai susijusios su religija. Manau, kad šio rašytojo kūryba perkandama tikrai ne kiekvienam pasiskaitymų mėgėjau.

Šis žinynas kitoks. Autorius pagal tam tikrus savo sugalvotus kriterijus parinko būtybes, kurios niekada neegzistavo realybėje. Borcheso pabaisyne nėra tokių išgalvotų personažų kaip Hamletas, karalius Artūras ar kitokių legendinių pusiau ar visiškai išgalvotų žmogiškų literatūros personažų. Pabaisynas - taip galima apibūditi šį žinyną. Rašytojas surinko visą įmanomą literatūrinę medžiagą apie gyvius, egzistavusius tik literatūroje. Knygoje aprašomos pabaisos (tiesa, ne visas aprašomas būtybes galima vadinti pabaisomis) išdėstytos pagal abėcėlę, apibūdinama jų išvaizda ir pateikiama visa eilė šaltinių, kuriose buvo minimos šios būtybės. Apskritai ši knyga - tai unikali nuorodų į veikalus, kuriuose minimos fantastiškos ar mitologinės būtybės, rinktinė. Borchesas surinko ir susistemino begalę medžiagos, aprašinėdamas vieną ar kitą padarą nurodo visus jos paminėjimus literatūroje pradedant antikiniais literatūros veikalais, viduramžių pabaisynais ir vėlesnių laikų "rimtais" mokslininkų darbais. Šioje knygoje galima pasiskaityti apie vienaragį, elfus, drakonus, grifoną ir kitus padarus, žinomus iš Europos mitologijos. Tačiau yra ir tokių būtybių, apie kurias žino, manau, tikrai ne kiekvienas, kad ir apie tokias kaip A Bao A Ku, Bagamutas, Dzeo Dze, Katoblepas, Peritinas ir dar daugelis kitų.

Borcheso pabaisynas mėgdžioja viduramžiais populiarių pabaisynų stilių, tačiau jo pateikta medžiaga nuo pastarųjų skiriasi. Jis nenagrinėja, ar toks padaras tikrai egzistavo, ar ne, tiesiog pateikia, kaip vieną ar kitą padarą aprašė tam tikru laiku gyvenę žmonės, kurie tvirtai tikėjo, kad pastarasis egzistuoja.

Įvertinimas: įdomu

Redakcijos prierašas: mes ilgai svarstėme, ar SKAITYTA turėtų apžvelgti ir elektronines knygas, tačiau perskaičius recenziją abejonių neliko. Be to, pristatoma knyga netrukus visgi pasirodys ir popieriniu pavidalu.

Ši knyga neįprasta daugeliu atžvilgiu, visų pirma - kad ir tuo, jog ją ir knyga sunkoka pavadinti… Tai veikiau jau elektroninis rankraštis Internete, kuriam kol kas dar užgintas kelias į Rusijos leidyklas (knyga turėjo pasirodyti dar š. m. rugsėjį, bet kaip interneto konferencijoje skundėsi pats autorius - Krasnojarsko gubernatorius, buvęs Čečėnijos kampanijos dalyvis generolas Lebedis uždraudė ją išleisti, tad Mironovas bando laimę Maskvos leidyklose, naujausiais duomenimis ji išeis šį mėnesį). Vietoj jos pasirodė plačiai išreklamuotas niekalas - generolo G. Troščevo knyga "Mano karas. Čečėniškasis apkasų generolo dienoraštis", apie kurį užtenka (ir teverta) pasakyti, jog ten Čečėnijos karas pateikiamas iš oficialiosios Rusijos pozicijos.

Kūrinio autorius V. Mironovas gimė 1966 m. Kemerovo mieste, kariškio šeimoje. Karininkas. Kaip galima suprasti iš knygos ir trumpos biografijos, išmaišė ne vieną "karštą" buvusios SSRS tašką (pradedant Padnestre ir baigiant Čečėnija), dukart sužeistas ir, anot paties "daugybę kartų kontūzytas". Šiuo metu gyvena Kranojarske.

Kaip teigiama knygos įvade "romano veiksmas vyksta 1995 m. sausį Grozno šturmo metu, autorius buvo didžiumos aprašytų įvykių liudininku".

Verta atkreipti dėmesį ir į interneto publikatoriaus pastabą priešais knygą: autorius romaną pradėjo rašyti tik 1998, praslinkus 3 metams po kruvinų Grozno mūšių, todėl joje daug maišalynės ir klaidų, ypač ginkluotės ir technikos srityje. Be to, pakeisti visi vardai bei vietovių, tačiau įžvalgiam skaitytojui tikrai nesunku suprasti ką iš rusų kariškių turi galvoje Mironovas, kalbėdamas apie "Gračiną" (P. Gračiovas). Štai kaip atrodo pasiruošimas karinei operacijai:

"-Tu, pulkininke, supranti ką tu kalbi!, - pradėjo siautėti Rolinas. - Aš juk tuoj pat skambinu Gračinui ir tave - į tribunolą! Aš juk dabar pat tave areštuosiu ir artimiausiu lėktuvu išsiųsiu į Maskvą! Žinai kiek norinčių į tavo vietą?!

-Jei tai padės sustabdyti mano žmonių sušaudymą, aš pasiruošęs dabar pat pasirašyti raportą dėl savo atleidimo! - pradėjo rėkti ir Bachelism, - bijote su aviacija sudaužyti tą su…tą aikštę, bet jums nė motais paguldyti keletą tūkstančių, kad tie savo krauju užspringtų?! Jūs geriau apie tai pagalvokite, o tai jums kietų vaikinų imidžas brangiau už kareivių gyvybes…

- Užtilk, išdavike! - suriaumojo Rolinas. - Tu, pulkininke, išprotėjai, tu išsigandai. Aš tau, idiotui, Rusijos didvyrio laipsnį per penkias minutes padarysiu."

Skaitant vietomis matyti, kaip autentiški prisiminimai kai kur perauga į literatūrinį pasakojimą, taigi, "grynaisiais memuarais" tai pavadinti sunku. Aišku, kaip visada tokiose knygose, autorius vietomis stengiasi parodyti gražesnį savo paveikslą, tačiau… Didžiulis skirtumas - nevengia (ar bent jau turi drąsos ir tiesumo) parodyti ir paties darytus… (mmm, kaip čia pavadinus tokius veiksmus?) - matyt, tinkamiausi žodžiai būtų "karo nusikaltimus". Žinoma, jis nejaučia jokios kaltės… Tiesą sakant vargu ar kas iš žmonių, pabuvojęs mūšyje, kuriame į tave nesyk šauta, kur tu netekai daugybės draugų, galėtų objektyviai atsiliepti apie priešininkus… Vargu ar tai įmanoma ir autorius to neslepia, atvirai vadindamas čečėnų kovotojus banditais ir pan., tačiau kai kuriais momentais, net ir nenorėdamas, Mironovas priverstas demonstruoti pagarbą čečėnams. Ypač, pažvelgęs į saviškių užnugario dalinius plėšusius čečėnus:

"Žiūrėdamas į šiuos naujuosius nuovarišas aš nelaikiau jų žmonėmis, broliais - slavais, pulko draugais, "machra"* . Jie buvo net žemiau duchų lygio. Šie nors už kažką kovėsi ir mirė. Už mitinę nepriklausomybę, už vaiduoklišką laisvę, galų gale, kad ir už teisę gyventi nusikalstamo būdo gyvenimą. Gi šie, stovintys priešais mus su…ų gauja netgi nekariavo, o tik dalyvavo kare. Aš nemačiau priežasties dėl kurios juos buvo galima palikti gyvus.

Vėliau aš pagavau save galvojant, jog lygindamas šiuos padugnes - marodierius su dūchais, aš pradedeu gerbti dūchus. Aš jų tai nekenčiu, tai gerbiu. Mmm, taip, taip galima ir visai pakvaišti!"

* - žargoniškas pėstininkų pavadinimas.

Iš autoriaus minčių matyti, kad kampanijos pradžioje ir jis turėjo idealizmo bei abejonės savo teisumu kruopelytę:

"Keista, bet su kiekvienu nauju mūšiu, su kiekvienu susišaudymu gailestis smogikams vis mažėja. Iš pradžių graužė kažkokios abejonės, jog mes čia atėjome kaip užkariautojai, kankino mintis, kad aš kažkiek esu okupantas, galbūt net žudikas. O dabar viskas iki lemputės. Kerštas ir viskas. Ne daugiau. Viskas aišku kaip juoda ir balta. Mes geri, jie - blogi."

Jau romano pradžia nekelia jokių iliuzijų: rodomas karas, tikras "purvinas", kruvinas karas ir telieka tik nuoširdžiai patarti jautresniems žmonėms - jei tokio pobūdžio literatūra kelia jums bent lašą šiurpulio ir pasibjaurėjimo - geriau neimkite Mironovo į rankas. Geriau šią knygą skaityti kovinių filmų ir kompiuterinių žaidimų mėgėjams, kad bent kartą suprastų koks iš tikrųjų yra skausmas ir mirtys.

Skaitant daugeliu atveju neapleidžia jausmas, jog autorius rašė dienoraščio pagrindu. Ypač pasigardžiuojant galima skaityti įvairias autentiškas karines smulkmenas, kurių nerasi jokiuose grožinės literatūros "apie karą" knygose: pvz., kodėl čečėnai, laukdami į kambarį įsiveržiančių rusų kareivių, visada laikydavos kairės pusės? Pasirodo daugumos žmonių psichologija lemia, jog įėjęs į patalpą, pirmiausia žvelgi į jos dešinę pusę, taigi, priešas esantis kairėje, išlošia vieną papildomą sekundę, kurios užtenka atidengti ugnį…

Nuo knygos beveik neįmanoma atsitraukti. Na, nebent po kokių 200 - 300 puslapių, kai jau persisotini įspūdžių aštrumu ir nervai truputį atbunka (paprastai tariant apie 4 :00 ryto…). Knygą skaityti bjauru. Visų pirma bjauru grynai fiziškai, nes tenka skaityti iš monitoriaus ekrano (na, nebent būtumėte turtuolis ar biudžetinės įstaigos tarnautojas ir galėtumėte "atsiprinterinti maždaug 800 kb dydžio failą…). Na, o antra, bjauru dėl to, kad, mhm, sulyginti patiriamą įspūdį matyt galima su per televiziją kažkada rodytu Oliverio Stouno filmu "Gimę žudyti…" (Bet tik vizualumu, nes, pamenu, filmo mintys, žiūrint, atrodė kiek kvailokos.)

Net sąmoningai nusiteikus (o patikėkit, Čečėnijos karo memuarų esu skaitęs ir daugiau), jog pasinersi į žvėriškų Čečėnijos skerdynių autentiką - įspūdis sukrečiantis. Čia ne grakštusis siaubo estetas Kingas, čia tikras, sunkiasvoris karo siaubas ir jo vulgarios smulkmenos dažnai kur kas klaikesnės už kokčiausias siaubo rašytojų - teoretikų sapaliones…

Kaip dar vieną knygos įvertinimo skalę, žmonėms, skaičiusiems Z. Stankaus "Kaip tampama albinosais" (nežinantiems - lietuvių kareivėlio "afgano" prisiminimai) pasakysiu: jei man asmeniškai Stankų skaityti nebuvo šiurpu, o įdomu, tai Mironovo knyga išties sukrečia. Daugelis pasakys: na kam skaityti (o juo labiau rašyti) tokias knygas? Aštrių pojūčių ištroškusiųjų dėlei?.. Ne, tikslas, manyčiau kitoks - daugelis žmonių tik karui prasidėjus supranta kaip tai baisu, tačiau karo mašiną dažnai sustabdyti jau būna sunku: prasideda keršto ir didžiavalstybinių ambicijų karuselė… Ši knyga skirta tam, kad bent dalis žmonių, buvusių toli nuo fronto linijos, bent teoriškai "pauostytų" priešakinių fronto linijų baisybes ir pasibaisėję dėtų visas pastangas karui išvengti (na, ar bent jau dėtų į kojas iš šalies artėjant karui…)

Šio romano aptarimas prie knygos esančioje komentarų konferencijoje (panašioje į "Skaitytos") irgi verda aistros: aptarinėjami karo veiksmai Ičkerijoje, bent kiek ginantys čečėnus atvirai vadinami niekšais ir kviečiami kone dvikovon, žodžių katilas verda su gan aštriais prieskoniais, nors paties autoriaus atsiliepimai maloniai stebina santūrumu.

Toliau, jei tik sutiks "Skaitytos" projekto vadovai, aš pateikiu keletą knygos ištraukų, kurios, manyčiau būdingiausiai atspindi šį kūrinį. Nenorintys jų skaityti gali tuo ir užbaigti šios recenzijos skaitymą, na o norintys gaus bent šiokį tokį supratimą. Ištraukas galite pasiskaityti čia>>>. (/html/BuvauKare-istraukos.html)

Norintys "parsipumpuoti" šį romaną iš interneto, galite tai padaryti adresu:http://www.lib.ru (http://www.lib.ru) . Mironovas Moškovo internetinės bibliotekos reitinguose, berods, yra pirmojoje vietoje, taigi, surasti nebus sunku…

Įvertinimas: nuogas karas

Ne vienas rašytojas atrado savo pašaukimą, pasakodamas pasakas nuosaviems vaikams; tas pats atsitiko ir su Hju Loftingu, pagal išsilavinimą inžinieriumi (1886-1947 m.). Iš I pasaulinio karo frontų jis namo siuntė iliustruotus laiškus su istorijomis apie gerąjį žvėrių gydytoją Joną Dolitlį. Iš jų susidarė pirmoji knyga, išleista 1920 m., o vėliau buvo parašytos ir kitos. Daktaras Dolitlis ne tik iki šiol mėgiamas įvairių šalių vaikų ir paaugėlių, bet susilaukė ir sekimų. Tačiau ne apie juos dabar kalba.

Knygos apie daktarą Dolitlį - iš tų, kurias perskaitai vienu atsikvėpimu, o kai reikia nusakyti, kuo jos tokios patrauklios, pasimeti. Siužeto, nors jis ir pakankamai vingiuotas, negali pavadinti "kvapą gniaužiančiu". Fantastiški darbai čia daromi be daugiažodiško patoso, neįmanomos kelionės atliekamos tarsi netyčia, o personažai apie viską kalbasi taip buitiškai, kad nejučiom pamiršti, jog tai ne realistinė istorija. Beje, personažai taip pat ne eiliniai. Dolitlio namiškiai - antis Tap-Tap, šuo Vipas, papūga Polinezija, beždžionė Či-či ir kiti kitokiausi, o kur dar daugybė gyvūnų, su kuriais jam tenka susitikti įvairiausiuose kraštuose… Žinoma, daktaras negimė jau mokėdamas susišnekėti su gyvūnais.

Kažkada medicinos mokslų daktaras Jonas Dolitlis buvo tik paprastas žmonių gydytojas. Bet jam ėmė nesisekti, ir papūga Polinezija pamažu išmokė jį suprasti žvėrelius, kaip kad jis pats kadaise buvo ją išmokinęs suprasti žmonių kalbą. Taip prasidėjo Dolitlio, kaip gyvulių gydytojo, karjera.Tačiau knygos nėra koks "Ligoninės priimamojo" variantas. Pagrindinę jų dalį sudaro kelionės ir jose patiriami nuotykiai. Ne tik kad aprašyti smulkiai, bet ir išvardinti juos sunku: Dolitis vyksta į Afriką gydyti beždžionių, pakeliui susipyksta su juodųjų karaliumi ir susiremia su piratais, jis gaudo vergų pirklį Džimį Bonę, įkuria Afrikos valstybėje Fantipoje patį greičiausią paštą pasaulyje (ar dar reikia sakyti, kad tame jam padeda paukščiai), jis padeda varganai njamnjamų tautelei praturtėti ir atsiginti nuo godžių kaimynų, jis keliauja į slėpiningą Junganykos ežerą, kur gyvena vienintelis pasaulyje gyvūnas, pergyvenęs pasaulinį tvaną - vėžlys Dumblaveidis… Ir dar per tą laiką spėja pora kartų pasėdėti kalėjimuose. O tai - tik pirmosios knygos nuotykiai! Bus kelionių ir tolesnių, nei į Afriką; keliaus jis pas indėnus, plauks po milžiniškos sraigės kiautu per okeaną, o paskutinėje knygoje pasieks net Mėnulį. Ir, aišku, visur Dolitlis nuveikia daug gerų darbų ir sužino daug naujo. Tiesą sakant, ir pati jo pavardė reikšminga - "do little" reikštų "mažadaris", o šiuo atveju - "nors truputį padėk, padaryk ką nors gero". Bet ne tiek mažai jis ir nuveikia, nors, kaip pats sako, nesistengia elgtis pagal visų priimtas taisykles: "Tegu aš neišmanau apie jūrininkystę, nemoku laivo valdyti, vis dėlto esu nuplaukęs, kur norėdavau." Jis, aišku, teisybę sako, - ar ant laivo, ar ant plaukte, ar keturpėsčia, bet tikslą daktaras Dolitlis visada pasiekia.

Įsimintini yra su meile, išmanymu ir humoru aprašyti žvėrelių (ir net augalų) portretai, o jų gyvensenos paslaptys pateikiamos taip pagauliai ir paprastai, kad nekliūva net ir labiau besidomintiems biologija. Žinoma, tai stebuklinės apysakos; tarkim, vienoje dalyje puikiai "sugyvena" tiek pasakojimai apie dinozaurus, tiek apie pasaulinį tvaną. Tačiau visa tai taip puikiai įpinta į realius įvykius ar faktus (ne tik biologijos, geografijos, istorijos, bet net dailėtyros, justicijos ir filatelistikos srityse), kad disonansu nenuskamba. Galų gale, didelė vertybė yra H.Loftingo neįkyrus, bet tvirtas humanizmas; vietomis nevengiama ir socialinės satyros.

Atskirai reiktų pasakyti apie Prano Mašioto vertimą, - taip, jis nemodernus (remtasi 4 deš. leidimais), jis knibžda žodelių "tamsta", vietoj "hipopotamo" čia sutiksime "vandens arklį", vietoj šuns Džipo (orig. Jip) - Vipą, savotiškos ir sakinių konstrukcijos, bet vargu ar išliktų tas šarmas, sterilizavus tekstą pagal dabartines tradicijas. Bent jau asmeniškai man šitoks variantas atrodo labiau atspindintis XIX a. Anglijos dvasią.

Britų vaikų literatūros klasika

"- Ar būtina aukoti? - paklausė Hoblsendo čiabuvių.

- Ne, nebūtina, - smailiaviršūniais čiuptuvais dusliai sugirgždėjo Senasis. - Kas yra būtina? Ar būtinas pats gyvenimas? Kam? Ne, aukojimas nebūtinas, tik patartinas. Tai - kelias, tinkamas elgesys, gerumas."

Kaip jūs manote, kurie dievai patys tikriausi? Gal tie, kurie užauga dirvoje tarsi šakniagumbiai ar grybai? Gal tie, kurie miršta? Gal tie, kuriuos kiekvienas pranašas susikuria pagal savo paveikslą? Gal tie, kurie iš tikrųjų veikia?

Ši knyga, sakyčiau, ir yra apie tai - kaip iš tikrųjų veikia dievai, todėl kiek sunkokasuprasti, kodėl gi ji vadinasi "Dievų saulėlydis" - tikriausiai visų kitų dievų, na, tų, kurie iš tikrųjų neveikia, o ir apskritai turbūt neegzistuoja.

Dievai, kurie veikia, gyvena Hobslendo planetoje. Iš pradžių juos garbino (na ne, šis žodis čia ne visai tinka… bet tiek to) senieji planetos gyventojai aulbritai, tačiau šie (aulbritai) buvo be galo nuobodūs ir nekūrybingi, tad ėmė visi ir iš to nuobodulio išmirė, palikę žmonėms 1 (vieną) savo dievo egzempliorių. Paskui dievas taipogi mirė, aišku, tam, kad vėliau atgimtų - štai tada viskas ir prasidėjo…

O gal ir anksčiau - gal tada, kai atsirado kruvinieji fanatikai vurstodiečiai (tokia netikusi patriarcahlinė - militaristinė - vergvaldiška religija, primenanti O. Bin Ladeną ir Co.)? O gal tada, kai pro Duris liepsnose įžengė baidijų (tokia pusiau netikusi formalistinė religija) Pranašė, raita ant drakono, ir uždraudė savo pasekėjams kirptis plaukus?

Gal tada, kai žmonės kolonizavo nuobodžiųjų aulbritų paliktą Hobslendą ir sukūrė čia savotišką utopiją - žemdirbių visuomenę, kurioje visi lygūs, visi vienodai dirba, visi gerai gyvena, niekas nebadauja ir nekariauja, nieko neišnaudoja, kurioje nepripažįstama šeima, o vaikai turi tik motiną ir dėdės, tačiau neturi tėvo. Ir visgi, kad ir kaip Hoblsende būtų gera gyventi, tai be galo nuobodi planeta - net turistui nėra ką parodyti. "Čia nevyko jokie, menki, nei aršūs, mūšiai, čia niekas nesutriuškino priešo. Kraštovaizdis - lygus ir bespalvis, nesuteptas žmogaus grumtynėmis, stokojantis kad ir menkiausio triumfo dvelksmo". Tad pradėje veikti dievai ne tik pagerina žemės ūkio produkciją ir sumažina konflliktų skaičių, ne tik papuošia Hobslendą ežerais, kalvomis ir miškais, bet ir leidžia knygos herojams pabūti tikrais herojais, kovojant su piktaisiais vurstodiečiais.

Nors "Dievų saulėlydis" - mokslinė fantastika, turėtų patikti ir fantasy gerbėjams. Tai knyga, skaitoma ne vieną kartą.

Jei neklystu, tai pirmasis Sh. S. Teper kūrinys, išleistas lietuvių kalba, nors ši autorė jau pažįstama "Dorado Raganų" skaitytojams (mažytė reklama). Tikėkimės, kad šaunioji vertėja Anita Kapočiūtė (nes šį vertimą tikrai malonu skaityti!) Sh. S. Tepper nepamirš!

Įvertinimas: 9,5