"Man depresija",- vos užplūdus niūrioms mintims sako daugelis. "Išgerk prozako",- atšauna sąmojį demonstruojantis tautietis.

"Prozaco karta" laikoma kultine knyga, tęsiančia depresijos literatūros tradicijas (panašiai kaip J.D. Salingerio "Rugiuose prie bedugnės"). Autorė šioje knygoje rašo apie savo patirtus išgyvenimus, kai užklupta depresijos dar paauglystėje pradėjo lankytis pas psichiatrus, nuolat vartojo įvairius vaistus, įstojus į Harvardo universitetą siekė gyventi pilnavertį gyvenimą, - o depresija visą laiką buvo šalia ir gąsdino savo buvimu ir ją, ir aplinkinius.

Šis romanas neišvengė daugeliui taip būdingo požymio - įpusėjus skaitymo tempas lėtėja, situacijos ir išgyvenimai pradeda kartotis, o padėjus knygą į šalį ir pro langą pažvelgus į saulės nutviekstus medžius, tegu ir be lapų, noras vėl pasinerti į beviltiškumu dvelkiantį pasakojimą kartais ir dingsta. Be to, ta visa galybė vaistų pavadinimų ir savianalizės protrūkių kartais atrodo tikrai perdėtai.

Knyga primygtinai rekomenduojama žmonėms, kuriuos persekioja niūrios mintys, abejingumas aplinkai ir savo poreikiams, nuolatinė nuotaikų kaita, kuriems dažnai nesinori nieko veikti, kurie net nubudę ryte jaučiasi pavargę, kuriems gyvenimas atrodo beprasmiškas, o besišypsantys laimingi žmonės - idiotiški, - žodžiu, tiems, kurie žino ar bent įtaria sergą depresija. Perskaičius kaip gali būti blogai ir kad ne jums vieniems taip blogai, atsiranda nors ir menka, bet viltis. Viltis gyvenimą matyti šviesesnėmis spalvomis.

Kai kada, skaitant šią knygą, kildavo savotiškas pasipiktinimas ar net juokas: na kaip, kaip galima pliaukšti tokias nesąmones, kaip galima ištisą dieną nepajėgti atsikelti iš lovos? Tačiau knygos pabaigoje autorė atsakė į šį klausimą: "Tai reiškia, kad skaitydamas knygą jauti frustraciją ir įniršį, galbūt panašų į beviltiškumo jausmą, kurį jaučia dauguma žmonių, tikrame gyvenime susiduriančių su depresija sergančiu žmogum."

Depresyvios kartos skaitiniai

Arkatago kalnas stūkso Kinijoje ir neprieinamas yra dvigubai: dėl gamtinių sąlygų ir dėl Kinijos valdžios itin neigiamo požiūrio į šmirinėjančius po jos teritoriją užsieniečius. Nestebėtina, kad autorius, britų keliautojas, o pagal profesiją - architektas, bandė gauti leidimą šturmuoti Arkatagą ištisus dešimt metų. Stebina kas kita - kai pagaliau jis užkopė ant kalnagūbrio, aprašė tai penkiomis neilgomis, santūriomis pastraipomis, kuriose pats pakiliausias buvo posakis "Jutau stiprų pilnatvės ir pasitenkinimo jausmą" (116 p.). Taip, tai publicistika. Sausa ir gana kapota. Tarpais galima įtarti, kad parsineštas iš maisto parduotuvės čekis būtų kur kas iškalbingesnis ir vaizdingesnis už šį kopimo į kalnus aprašymą. Nes iš esmės daugumai skaitytojų - na gerai, bent jau man - visada įdomiau ne tai, pietuose ar rytuose iškilo kalno siena, o žmonės, ją matantys, jų charakteriai, mintys ir kalbos. Negali sakyti, kad ši tema visai apeinama, bet viskas nubrėžiama labai neryškiu punktyru: atrodo, autoriui pačiam nelabai įdomu, kokie žmonės keliauja su juo. Net apie vienintelį jo bendražygį iš Anglijos, Timą, sužinome itin nedaug: kad rašo laiškus merginai ir siunta, kai kinai tempia derybas ir nėra ką veikti, kad turi juokingą ausinę kepurę… Kas dar? Aha, pasiėmė į kelionę Dž.Džoiso "Ulisą", nors nelabai sekėsi ją skaityti, o kartą Timą apspjovė kupranugaris. Kažin, ar tiedu žmonės išvis šnekėjosi apie ką nors, kas tiesiogiai nesisieja su maršruto parinkimu? Turbūt šnekėjosi. Bet dialogams, kaip ir pilnesniems charakterių aprašymams, vietos knygoje neatsirado. Užtat pirmtakai, prieš šimtą ir daugiau metų keliavę link Arkatago, aprašyti kur kas išsamiau.

Gaila dėl tokio pasirinkimo. Pirma - pasakojimas sprangokas, antra - iš šmėkštelinčių ironiškų pastabų, epitetų matosi, kad autorius nėra toks jau nuoboda. Tačiau to sūroko angliško humoro tiek nedaug, kad kartais grįžti pasitikrint - ar čia buvo juokinga, ar tik pasivaideno. Žodžiu, V.Holgeitas keliavo į kalnus tikrai ne tam, kad parašytų apie tai knygą, kaip kartais daroma. Tikslas - patekti į išsvajotąjį kalnyną, aiškiai nusveria visur. Nepaisydamas rizikos, autorius netgi mėgino patekti į tas vietoves nelegaliai, tačiau buvo išvytas. Žinoma, net ir šis bandymas aprašytas taip taupant vaizdingumą ir emocijas, kad darosi smalsu, kur jis ketino panaudoti visą sukauptą jų atsargą. Tiesa, gyvai pratrūko, jei spręsim iš knygos, irgi tik vieną kartą, kai kalnuose susiriejo su Juanu - kinų vadovu. Nes ekspedicija buvo dviguba: du britai, keli kinai, du vietiniai kupranugarių varovai ir keliolika kupranugarių, - o, kaip žinom, kai vėžys, lydeka ir gulbė traukia vežimą… Laimė, kad kinai nepasiėmė radijo įrangos į kalnus, nes tada būtų tekę nurodymų, į kurį tarpeklį sukti, klausyti iš paties Pekino, o Juano neryžtingumas, nepasiruošimas kopimui bei savotiškas savigarbos supratimas ir taip sugadino britams daug kraujo. Ne pyragai, kai reikia įveikti ne tik ledą, šaltį, išretėjusio oro keliamus nepatogumus, bet ir bendražygių kas dieną keičiamas nuomones apie tai, kaip ir kur geriau eiti. Turbūt tokiomis sąlygomis gebėjimas susitvardyti - tikrai vertinga savybė.

Nustebino pora dalykų, abu susiję su gyvūnais. Pačiame pirmame puslapyje sakinys - "Tačiau net chroniškai su garsiu drioksėjimu orą gadinantis Hasimo kupranugaris nepajėgė nuslopinti augančio susijaudinimo - kiekvieną minutę vis labiau artėjome prie Arkatago" - privertė ilgai mąstyti, ar apskritai atsirastų žmogus, kurį drioksintis kupranugaris nuramintų. Antras dalykas - Timo rastas kritęs perkūno oželis, apie kurį, kaip rašoma, buvo pasvarstyta, kad galbūt tai "kokia nors nauja rūšis, kurią greit pavadins jūriniu oželiu" (66 p.). Iškart kyla klausimas, kuo čia dėta jūra - perkūno oželiai visgi sausumos paukščiai, o ir Tibetas nuo vandenyno krantų tolokai. Radus knygoje negyvo paukščio nuotrauką (79 p.), o po ja užrašą "Snipus martinimus" ir pasitikrinus, ar Timo pavardė tikrai Martinas, tampa aišku, kad jūra čia niekuo dėta. Tik ar bendražygio pavardės paukščiui suteikimas - tikras faktas, ar vėl tas pats neaiškus humoras, nepavyko išsiaiškinti: apie tai daugiau niekur neužsimenama.

Knyga ypač pravers tiems, kurie nori keliauti į Kinijos kalnus. Prisiekusiems romantikos gerbėjams nerekomenduoju - ko nėra, to nėra.

Ruoškimės į Kinijos kalnus...

Donna Woolfolk Cross - anglų filologijos profesorė, "Popiežė Joana" - pirmasis jos romanas, septynerių metų kruopščių istorinių tyrinėjimų vaisius. Nepaisant gausių tikslių istorinių įvykių, vardų, vietovardžių aprašymų, vis dėlto šis romanas - beletristika, o ne istorinė studija.

Vakarų istorijoje popiežė Joana yra viena patraukliausių ir įdomiausių, bet taip pat ir mažiausiai žinomų asmenybių. Daugelis nė girdėti negirdėję apie popiežę Joaną, o šį tą nugirdę mano tai esant legenda. Ar buvo popiežė Joana? Jei tikėtume negausiais istoriniais šaltiniais (kurie gali būti ir tiesiog užrašytos legendos), popiežiaus Jono VIII, arba Joanos, popiežystė truko 853-855m. Rašytiniuose šaltiniuose istorija apie popiežę Joaną pasirodė XIII a. Nors iki XV a. Katalikų Bažnyčia pripažino popiežę Joaną, tačiau, prasidėjus Reformacijai ir kovoms su protestantizmu, nuo XVI a. popiežės Joanos egzistavimas pradėtas neigti ir masiškai naikinami visi šaltiniai, kuriuose galėjo būti užfiksuota informacija apie popiežę moterį.

Daugumoje šių dienų informacijos šaltinių popiežės Joanos istorija laikoma legenda. Tačiau, perskaičius D.W.Cross istorinį romaną, nejučia pagalvoji: "Bet juk taip galėjo būti iš tikrųjų..."

Autorei pavyko gan sėkmingai atskleisti IX a. Vakarų Europos paprastų žmonių gyvenimo realijas, visuomenės nuotaikas, tamsumą, baimę, tačiau kartu ir negausias, bet augančias pažangaus mąstymo saleles, švietėjišką veiklą. Romane nemažai kalbama religinėmis temomis, gausu religinių tekstų citavimo lotynų kalba ir diskusijų šventųjų raštų temomis. Kas įdomiausia - šie tekstai kažkuo patrauklūs, juose yra kažko giedro, natūralios žmogiškos abejonės, atsakymų ieškojimas ir bandymas išsivaduoti iš pernelyg dogmatiškų ir tamsių to meto tradicijų gniaužtų. Pagrindinė romano tema - tai moters veržimasis į mokslą, nenoras susitaikyti su laikmečio primesta moters dalia, teisingumo siekimas, kilnumas, svajonės, meilė. "Popiežė Joana" - tiesiog paprasta istorija, kurią skaitydamas įsijauti į herojų nuotykius ir žengi knygos puslapiais kartu su jais, o užvertus paskutinį lapą dūšioje lieka šiluma ir teigiamos emocjos. Ir vėl nejučia pagalvoji: "Bet juk taip galėjo būti iš tikrųjų..."

Bet juk tai galėjo būti iš tikrųjų...

"Kaip tik tuo metu Domas atsimerkė ir pamatė tą kraupų judesį. Be garso atsiskyrė Tamsuolio galva nuo kūno ir nukrito ant grindų, kūnas kiek pastovėjo ir taip nuvirto ant šono. Domas ir vėl regėjo tokį pat neįtikimą dalyką - iš Tamsuolio kaklo neištryško nė lašas kraujo, jame žiojėjo tik skylė" 64 p.

Kas gyvena senose pilyse, kurios išdygsta ten, kur tikrai neturėtų būti? Ogi šikšnosparniai, žiurkės, šarvuoti riteriai, pikti prievaizdai ir kitokie baisuokliai. Pakliūk jiems į nagus - tuoj pat nutemps į kokį požemį ir lieps… skaičiuoti ir skaičiuoti, ir skaičiuoti. Kodėl? Kodėl paslaptingoj Matemagijos pily visi turi nuolat spręsti užduotis, - be jų nei durų atidarysi, nei kelią rasi? O tai, kaip kokiam tikram detektyve, paaiškėja tik pabaigoje, o iki tol su keturiais trylikamečiais veikėjais visai smagu paklaidžiot pilies koridoriais. Tiesa, prisipažįstu, ir būdama jų vienmete, ir dabar net nebandžiau spręsti tų baisių užduočių, kur reikia naudotis "skaičių dalumo principais" ar panašiom abrakadabrom. Va pakliūčiau į nagus kokiam Minusui (katinui) ar Faktorialui (gyvatinui), šakės man būtų su mano matematiniais sugebėjimais. Nebent Nulis (šuo) padėtų - gal ir ištrūkčiau.

Šauniajam ketvertukui taip pat ne pyragai. Ne visi jų - nukvakę matematikai, yra ir norm… Oi, yra ir nenusimanančių šioje srityje. O kartais net perskaityti sąlygoms ant durų laiko neužtenka, ką jau ten apie sprendimą kalbėti - nes paskui herojus nuolat gainiojasi pilies gyventojai. Visi nori juos pagauti ir tuo įsiteikti valdovui, o pamatę, kad vaikai per daug sužinojo - sunaikinti. Nelabai maloni perspektyva, todėl Domas, Joris, Ginta bei Vika iš visų jėgų stengiasi jai pasipriešinti. Šiaip jau jų tikslas - ištrūkti iš pilies, tačiau kelias iš jos veda tik per valdovo kambarius. Kad į juos patektum, reikia sužinoti įvairius slaptažodžius ir išsisukti nuo kriaušiaveidžių, pelėdsnapių, aštuonkojų ar visai bekojų priešų. Ne vien matematikos žinių prireikia, bet ir kantrybės šifruoti slaptaraščius, taip pat vikrumo, drąsos ir pasitikėjimo savimi bei draugais. Autorius surezgė puikų nuotykinį siužetą su pažintiniais intarpais. Perskaityt galima vienu ypu, tik pirmi puslapiai, kol veiksmas vyksta pionierių stovykloje ant Platelių kranto, pilkokai realistiški. Bet užtenka nuplaukti į Pilies salą artinantis audrai, surasti paslaptingą rūsį, kurio visai neturi būti - ir prasideda fantastika.

Žaiskime - mokykimės

Deja, privalau prisipažinti, kad teko sunki, gal net beveik neįmanoma užduotis. Mat įsipareigojau apžvelgti knygą, kurios… Nesupratau. Tą užduotį dar apsunkino ir tai, kad „tikri kritikai", t.y. Sigitas Parulskis, rodos, ją suprato. Pasijutau truputį beviltišku, truputį banaliu ir nieko neišmanančiu modernioje literatūroje. Mat man, deja, jeigu jau skaitau romaną, tai jame reikia ryškių herojų, šnekančių kaip žmonės, besielgiančių kaip žmonės ir bendraujančių su tokiais pačiais, na, o jeigu rašytojas visgi nusiteikęs žaisti su forma, tai tegul bent jau būna A. Baricco ar M. Kundera. Gi dabar - tautietis, jaunas, garsus, įžymus, nufilmuotas austrų televizijos Marius Ivaškevičius. Ir dar tema - pokaris, rezistencija! Ir kodėl, kodėl man taip nesiseka su romanais apie rezistenciją? Arba absoliutus šlamštas kaip R. Lankausko „Tik aidas tarp girių", arba dar negalintis būti objektyviu J. Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas", IV tomas, arba dar neskaitytas E. Ignatavičiaus „Marso pilnatis", arba toks, kurio… Nesuprantu! Nugarėlėje parašyta - „Tai žaisminga, intriguojanti egzistencinė kelionė per savo trumpą gyvenimą"... Taigi, „Tyto alba" pristato: „Žali" (už kadro skamba liaudies daina, remiksuota, pvz., DJ Mamanios):

Pagrindinis veikėjas - Jonas Žemaitis (negirdėję išjungia kompiuterius ir eina skaityti Lietuvos pokario istorijos arba prie Krašto apsaugos ministerijos). Veiksmo vieta - jo kapas. Pasakojimo vietos - kaimas N, Paryžius, Fontenblo, Palanga ir kt. Pagrindinės pasakotojo moterys - Elena (žmona), Natalija (kirpėja), Pieninė (ryšininkė), Marja Petrovna (stribė), nepagrindinė - Salomėja Nėris (poetė (nauja)) ir kt. Veiksmo laikas - viena Jono Žemaičio diena, per kurią reikia nužudyti savo bendravardį - pavardį išdaviką. Taip pat aktyviai veikia: Afanasijus Dušanskis (stribas), Vasilijus Sinycinas (stribas), Kasperavičius (partizanas), neaktyviai - pulkininkas Lebedevas (NKVD), grafas (tiesiog grafas) ir kiti. Ką veikia? Važiuoja vežimu (ilgai), šnekasi daug (dažnai apie „antrą galą", nors ir užuominomis - priklausomai nuo to, kas šneka), šaudo (ypatingai retai), geria ir daro nesąmones (stribai), skraido (grafas), kerpa (Natalija). Yra labai gražių epizodų (pvz., Žemaitis ir Natalija prie Senos), o „Žali" - tai dažai, kaip ir viršelyje nupiešta. Štai tiek supratau aš. Beje, dar supratau įžangą, kuri visai kitaip nuteikė…

Gi Sigitas Parulskis suprato daug daugiau: „atmetus visus išorinius „partizaninio karo" paradigmos neatitinkančius aspektus, galima pasakyti, kad knyga parašyta labai gerai, vadinamuoju „kalbos sūkuriavimo" principu, kartais gal kiek ir užsižaidžiant. Tačiau vyro ir moters tema (pavyzdžiui, kad ir per pieno įvaizdį - Pieninė, iš medžio mergaitės lašinamas pienas, Pieninės krūtys, prancūzaitės Natalijos šlaunimi tekanti sėkla) yra kur kas stipresnė nei rusų ir lietuvių „kareivių" samprotavimai ir pan. Romano kalbos, įvaizdžių analizei reikėtų kitokio pobūdžio rašinio, kitokio metodo. Kadangi M. Ivaškevičiui labai patinka žaisti ne tik karą, kur kas labiau jam patinka žaisti kalba, žaisti metaforomis (pilvo kauburėlis nesunkiai virsta kapo kauburėliu ir pan., ir taip nuolatos jo tekste kas nors kuo nors virsta), kompozicija grindžiama ne pasakojimu, o vienas kitą keičiančių įvykių plėtojimu, o beveik muzikiniais tam tikrų įvaizdžių pasikartojimais, kartais tai tampa panašu į antifoninį kalbos naudojimo būdą: veikėjai dainuoja apie tą patį, bet pakaitomis, atsakydami vienas kitam, vienas kitą koreguodami, tą patį įvykį interpretuodami kitaip ir t.t." (Parulskis S. Knyga kenotafas // Šiaurės Atėnai, 2002 09 28, 9 p.)

Skirtinga, ar ne? Taigi, negaliu sau leisti daryti jokių išvadų. Aišku tik viena - autorius laikėsi savo pozicijos: knygą parašė tikrai ne tam „kad atiduočiau duoklę tėvynei ir įprasminčiau žuvusiųjų atminimą" (žr. nugarėlę). Matyt rašė sau ir truputį suprantantiems. Noriu tikėti, kad tokių atsiras. Amen.

Supratingiems

"- Tad koks tamstos Dievas?

- Mano dievas silpnesnis už mane, nes aš noriu būti galingas. Jis visai nesupranta to, ką aš dirbu, net nežino mano darbų. Ir kada po mirties aš nueisiu pas jį, noriu, kad jis pakeltų nuo kortų stalelio pavargusią galvą, šypteltų man ir pasakytų:

- A, sveikas atkeliavęs. Laukiau tavęs. Sėsk ir pasakyk man, ar tu moki šį lošimą, kurio, prisipažinsiu, aš negaliu suprasti." II d., 35 p.

Nepaisant visų nuotykių, siužeto pinkliojimų, lyg ir turinčių patraukti dėmesį, labiausiai man įstrigo šie piratų kapitono Bruno Kašečio žodžiai. Jei visoje knygoje būtų tolygiai atskleista jo asmenybė būtent tokiu, idėjiniu lygmeniu, jei kapitonas būtų vaizduotas kaip antžmogis ne vien savo valdingumu ir bukoku užsispyrimu, o mąstymu… Manau, kad šį romaną vertinčiau kur kas labiau.

Tai, kad "Kaukolė žalsvame čemodane" - lietuvių nuotykinės literatūros klasika, dar nereiškia, kad reikia ja besąlygiškai žavėtis. Tačiau labai iš aukšto žiūrėti irgi nebūtina. Tada ji buvo lengvo žanro skaitinys, dabar gi, ypač atsižvelgiant į stiliaus ypatybes, ji dar ir mažumą juokinga. Bent jau, perskaičius pvz., "Kiek tamsta turi žmonių, Edvarde?", nevalingai norisi šypsotis. Bet meskim tuos bendrinės kalbos išlepintų žmonių pokštus. Juk, nors humoro knygoj ir pasitaiko, pagrindas joje - dramatiški įvykiai. O svarbiausi romano veikėjai - piratai.

Piratų nemažai: apie pusę tūkstančio išsibarsčiusių po visą pasaulį niekšų ir jų vadovybė, įsikūrusi povandeniniuose "Žaliuosiuose rūmuose" (velniškai primena Ž.Verno "Vėliavos akivaizdoje"). Juos visus valdo Bruno Kašetis, jūrų dievas, pikto genijus, prieš kurio valią kiti suskysta, išbąla ir gūžiasi. Deja, tik jo akyse. Kai piratams į nagus patenka Liudvikas Raibutis ir sumano kelti maištą, baisiojo Kašečio karininkai mielai prie jo prisideda. Ir nejaučia sėkmės džentelmenai net sąžinės graužimo, - Kašetis blogas, priešas, jį reikia sunaikinti. Į save verčiau pasižiūrėtų… Bet iš anksto galiu paguosti - nuoširdžių atgailų čia nebus.

Be Liudviko, arba Romano Skapo, keršto akcijos, į siužetą įsipina giminių, draugų bei jų artimųjų ketinimai a) sunaikinti piratus arba b) atversti juos į doros kelią. Aišku, neapsieinama be dailių moterų, - kuklių lietuvaičių ir aistringų rytiečių. O kur dar tarptautinė politika, britų ir indų kovos (velniškai priminė to paties Ž.Verno "20 000 mylių po vandeniu"). Piratai padeda skriaudžiamai tautai, - ne už dyka, žinoma, o už visą salyną, kur tikisi įsteigt lyg laisvą komuną, lyg dar laisvesnį bordelį. Britų admirolas persekioja piratus, bet jų vado bevelija neliesti dėl asmeninių paskatų, kaip ir tasai - admirolo (o čia jau R.Sabatinio "Kapitono Blado odisėja" kvepia). Netikėti susitikimai, neįtikėtini neatpažinimai, - kaip ir visuose nuotykių romanuose, tik čia viskas kiek labiau "šakėm ant vandens", charakteriai nenuoseklūs, poelgiai ir jų priežastys dažnai atsiję, poroj vietų radau logines klaidas siužete, o kaukolės mįslė išvis lieka beveik neatskleista. Bet kai įsivažiuoji, ypač antroj dalyje, ir nekreipi dėmesio į keistus personažų poelgius, visai smagu skaityti.

Taip žmonės rašė...

Knygoje surinkta medžiaga apie burinius laivus, priklausiusius kariniam Rusijos jūrų laivynui. Trumpai aprašomi beveik visų tipų ir klasių irkliniai, buriniai - irkliniai, buriniai ir buriniai - gariniai laivai, pateikiamas trumpas konstrukcijos aprašymas, laivo panaudojimas laivyne ir jo istorija. Čia išvardyti tik tie laivai, kurie dar buvo gaminami iš medžio, metalinių korpusų laivai, jau neįtraukti.

Daugelis turbūt žino tokius laivų tipus, kaip fregata, brigas, škuna ar galera. Tačiau, tikrai ne kiekvienas įsivaizduoja kas tokie yra kaika, londra ar akatas. Knygoje visi laivų tipai išdėstyti pagal abėcėlę ir sąraše tikrai daug labai įdomių laivų tipų, ne tik savo pavadinimu bet ir išvaizda, konstrukcijos ypatumais.

Pateiksiu keletą įdomesnių faktų iš knygos.

Branderis - laivas, prikrautas sprogmenų (parako), skirtas priešininkų laivų sunaikinimui, tiesa, tik išmetusių inkarą. Neskaitlinga komanda nukreipdavo laivą į tikslą, padegdavo dagtį ir palikdavo branerį valtimis. Dažniausiai į branerius perdarydavo laivus atgyvenusius savo tarnybos laiką, tačiau buvo ir specialios statybos braneriai, ypač pradiniu reguliaraus laivyno kūrimo metais. Petro I laikais buvo pastatytas net 21 braneris.

Karbusas - nedidelis vienstiebis transportinis laivas, 6-9 metrų ilgio, jo medinės korpuso lentos buvo sutvirtinamos ievos plaušais, nenaudojant vinių. Kariniame jūrų laivyne buvo plačiai naudojamas XVIII a. pradžioje, karo su švedais metu.

Linijinis laivas - didžiausias, svarbiausias ir galingiausias laivų tipas Rusijos jūrų laivyne. Tokie laivai taip vadinami buvo dėl burlaivių kovinės taktikos - kovojančios eskadros išsirikiuodavo į ilgas kolonas (linijas), kad galėtų šaudyti visais vieno borto pabūklais. Pirmasis linijinis laivas Rusijoje buvo nuleistas į vandenį 1700 metais. Vėliau buvo išskirtos trys šių laivų klasės pagal savo artilerinę galią ir dydį. Pirmąjai priklausė laivai turėję 100 - 120 patrankų, antrąjai - 74 - 100 patrankų, trečiąjai - 64 - 74 patrankų linijiniai laivai. Didžiausieji būdavo iki 4500 tonų talpos, įgulą sudarydavo iki 1000 žmonių, o bendras burių plotas siekdavo net 3140 kv. m.

Pramas - plokščiadugnis, mažos grimzdos laivas, naudotas kaip plaukiojantis įtvirtinimas krantų ir uostų apsaugai. Buvo apginkluojamas nuo 18 iki 44 patrankų.

Iš viso knygoje pateikti 93 laivų tipai. Kadangi knygutės apimtis labai nedidelė (80 psl. ir mažas formatas), tai daugelio laivų tipų aprašymai labai trumpi, plačiau apžvelgti, tik pagrindiniai ir labiausiai naudoti burlaivių eroje laivai. Informacijos nedaug, bet pradiniam susipažinimui su kariniais Rusijos laivų tipais tikrai pakanka.

Nėra čia ir laivų statybos ir vystymosi istorijos, tik prie vieno kito laivo tipo nurodoma jo evoliucija amžių bėgyje. Neretai nurodoma, kiek vienokių ar kitokių laivų laivų buvo pastatyta per tam tikrą laikotarpį. Nors tiesiogiai knygoje nenurodoma, bet man susidarė įspūdis, kad Petro I valdymo laikais, buvo velniškai daug statoma laivų (kai kurių tipų net po kelis šimtus) ir daugelis laivų tipų Rusijoje imta statyti būtent Petro I valdymo metu, vėliau buvo tik tobulinami tie patys tipai ar nenaudingų atsisakoma. Tarp laivų kategorijų žymesnis pokytis atsirado tik XIX a. viduryje, kai laivuose šalia burinės įrangos imta įrenginėti ir garo variklius.

Įdomu

Jau kuris laikas mūsų knygynų lentynose vis pasirodo bestseleriais tapusios moterų parašytos moterims skirtos knygos apie moterų gyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje - apie šeimyninio gyvenimo, karjeros ir laisvalaikio nesuderinamumą, apie poreikius, norus ir galimybes. Sunku spręsti, kiek tai yra aktuali tematika, o kiek tiesiog komercinę sėkmę nešantis verslas - juk kaip ir tradiciniai, vienas į kitą panašūs meilės romanai, šios knygos taip pat turi nuolatinę (ir gausią) savo skaitytojų auditoriją.

Taigi, trys seserys. Nors iš pažiūros labai skirtingos, tačiau visas vienija tai, kad nė viena nesijaučia gyvenime pasiekusi ko troško.

Ana - namų šeimininkė."Laikas ir liūdesys prasideda ta pačia raide, dienos slenka viena po kitos, o aš nieko nenuveikiu. Nuobodu gyventi, kai neturi skubių darbų, nežinai ko griebtis. Taip, turiu vyrą ir vaiką, bet man šito negana. Nenoriu visą mielą dieną leisti namie..."

Roza padarė stulbinamą karjerą tradiciškai daugiau vyrams priklausančioje srityje. "Mane apibūdinantys žodžiai. Technologinė pusiausvyra. Elektroninis paštas. RAM atmintis. Balansas. Biudžetas. Pranešimai trimis egzemplioriais. Kreivės. Rizikos faktorius. Išmokų minimumas. Direktorių taryba. <...> Mano gyvenimas neatrodo labai jau žavus."

Kristina propaguoja seksualinę laisvę, dirba madingame bare padavėja."Esu išmėginusi visus įmanomus narkotikus, miegojau su įvairiausių tipų vyrais, kurie tik pakliūdavo ant mano kabliuko. Apskritai visai gerai gyvenau. Tačiau, ko gero gyvenau pragaištingai. Galbūt aš jau nieko nesuvokiu."

Tad kuo gi ypatingas ir nuo kitų "moteriškų" romanų skiriasi Lucia Etxebarria "Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės"? Manau, kad didžiausias privalumas yra tai, kad romane autorė sugeba išvengti taip vadinamų "feministinių paistalų", "cosmopolitan stiliaus" ir dėl visų moterų nelaimių bei nesėkmingai susiklosčiusių gyvenimų nekaltina vyriškosios giminės.

Subtiliai romane atskleidžiama smurto ir seksualinės prievartos prieš moteris problema, masinis jos paplitimas ir net savotiškas pateisinimas, tarsi kitaip ir negali būti.

Knygoje gausu atvirų erotinių scenų. Kaip pabrėžia autorė, - "seksas - svarbi gyvenimo dalis, nuo jos priklauso mūsų savijauta, pasaulėvoka, galbūt net likimas." Na, savijauta paskaičius kai kurias romane aprašomas sekso scenas, švelniai tariant, nekokia, - labai jau viskas grubu ir vulgaru. Toks gyvenimas?

Apskritai šis romanas - tarsi kvepalai. Pirmoji nata - kažkas lengvo, modernaus, truputį komiško. Pirmas įspūdis padarytas, knygos nesinori mesti šalin. Skaitydamas toliau staiga susivoki grimzdąs į purvą, esi įsukamas į dirbtinį ir pigų Madrido gyvenimą, aplimpi kažkuo sunkiu, galų gale įsivyrauja antroji nata, ir galvoje blaškosi mintis "ką aš čia skaitau?". Trečioji nata - dramatiškumas ir "ką autorė norėjo pasakyti" - pajuntama dar vėliau, gal net po kelių dienų, ir greičiausiai kiekvienam individualiai.

"Kaip jau teko įsitikinti, nepaisydama sunkumų, kurie lydės visą gyvenimą, stipri moteris pasieks tai, ko užsigeis. Stiprybė yra ne tai, apie ką galvojate. <...> ištvermė ir kantrybė. Štai kur glūdi moteriškos stiprybės esmė."

Moteriškos stiprybės esmė?

Tą vakarą atsiguliau gana vėlai - apie pusę dvylikos, bet gi negalėjau taip tiesiog eiti miegoti net nepervertęs kokio puslapio - aš skaitytojas ar ne skaitytojas? Ir štai pagaliau mano knygų bokštelio viršuje atsidūrė antroji ir beveik naujoji Hertos Matulionytės knygelė vaikams "Demonas Mufikas". Jau buvau prisiklausęs apie šį kūrinėlį gerų žodžių, pagaliau, H. Matulionytės talentas jau seniai buvo ne paslaptis, žaibu smogęs dar "Sidabrinių aitvarų sakmėse: Taalo žūtis". Taigi, atsiverčiau. Perskaičiau pirmą skyrių. Sukaupęs VISĄ turimą valią atidėjau knygą ir užgesinau šviesą - ryt gi į darbą, bet kad jūs žinotumėte KIEK jėgų tam reikėjo! Kitą vakarą teko migti tik pusė dviejų, kai Mufikas atgulė į knyginę skrandžio dalį. Prisipažinsiu - man seniai nebuvo taip nutikę…

Kažkodėl man rodos, kad rašyti vaikams yra sunkiau negu suaugusiems - juk reikia įtikti tiems, kuo tu nebesi, į ką tu žiūri jau labiau kaip į stebėjimo objektą, jų problemas tu vertini visai kitaip. Bet jeigu pavyksta - tau ploja ir mažyliai, ir dičkiai, nes mažyliai džiaugiasi savu herojumi, o dičkiai kraipo galvas ir murma: "na ir kaip sugebėjo taip įsijausti į vaiko pasaulį?" O H. Matulionytė tai moka - patikėkite, jau "Žaidimo valdovas" rodė, kad galbūt turėsime savą močiutę Astridą, dabar abejonių beveik nebeliko.

Taigi, apie ką tas "Demonas Mufikas" (Pavadinimą, žinoma, autorė buvo sugalvojusi kitą, bet leidyklos tos leidyklos)? Ogi apie daug ką - berniūkščius, sunkiai atsirandančią draugystę, nuotykius, burtus, pasiaukojimą, t.y. apie tai, kas svarbu visiems ir kiekvienam. O siužeto užuomazga paprastutė: į Manto klasę ateina naujokas Žydrius. Berniukas ne tik keistokas savo tylumu, uždarumu, bet ir vargiai gyvenantis: jam močiutė, nors ir labai mylinti anūką, gimtadienio proga tesugeba padovanoti dėvėtus džinsus. Tik nenaudėliai klasiokai nežino, jog Žydrius turi dar ir kitą pasaulį, kur jis - baltųjų magų karaliaus sūnus. Tačiau šie pasauliai nebendrauja, o tik saugo, kad iš vieno į kitą nepraspruktų… demonai! Bet vienas, žinoma, prasprunka ir tada prasideda kai kas nepaprasto, krrraupaus ir pavojingo… KAUNUI!

Knygutė parašyta tiesiog fantastiškai. Skambiai, smagiai, įtraukiančiai. Na, vaikiščiai ten, žinoma, nesikeikia, bet argi ir mes keikdavomės, stebimi tėvų? Autorė sugeba išlaikyti įtampą, nepaleidžiančią iki pat atomazgos, kuri sklandžiai užbaigia siužetą. Dar kas mane sužavėjo - tai kerštas skriaudėjams. Vajetau, kaip šioje vietoje buvo lengva padaryti "OMEN LT for KIDS", bet H. Matulionytė nuėjo kitu keliu ir šlovė jai už tai! Nežinau, kaip kitiems, bet man "Demonas Mufikas" pasirodė daug įdomesnis bei smagesnis už visus iiiiilgus ir išpūūūūūstus "Harius Poterius".

Apibendrinu - tai puikus, gaivus, šiltas ir protingas kūrinėlis, kuriame vaikas ras pašėlusį nuotykį ir tikrus draugus, neįkyrių pamokymų, o suaugęs - tai, kuo žavi vaikystė: lengvumą, problemų tikrumą ir nuoširdumą.

Puiku!

"Kostiumas - toks specifinis žmonijos civilizacijos produktas, kad jei staiga dingtų viskas ir beliktų tik drabužiai, pagal juos būtų galima atkurti praėjusių epochų estetinę kultūrą, ekonomikos lygį, moralinių ir etinių normų etalonus, pagaliau individualų dėvėtojo skonį, materialines galimybes ir fantazijas." - savo studijoje apie kostiumo raidą ir stilistines ypatybes teigia Rūta Guzevičiūtė.

Kiekvienas knygos skyrius pradedamas glausta to laikmečio istorine ir politine apžvalga. Vėliau aptariami konkrečiam laikotarpiui būdingi audiniai, jų faktūra, spalvos, socialinė ir lytinė drabužių diferenciacija, formos, kirpimo būdai, siuvimo niuansai, ilgis, plotis, simbolika, pesimistinės ir optimistinės visuomenės nuostatos, ekonominės sąlygos ir galimybės, naujų drabužių tipų atsiradimo istorija ir t.t. Galima pastebėti, kad jei iki XX amžiaus kostiumo istorija gan glaudžiai siejosi su pasaulyje vykstančiais istoriniais įvykiais, tai vėliau mados pokyčiai pradedami sieti su atskirų dizainerių kuriamomis naujovėmis, kurios iš esmės turi žymiai silpnesnį ryšį su visuomenėje vykstančiais įvykiais, ir daugiau siejasi su naujų meninių ir estetinių idėjų paieška, saviraiškos būdu ir eksperimentais. Knygos gale pateikiamas kiekvienam istoriniam laikotarpiui būdingų su kostiumo istorija susijusių sąvokų žodynėlis.

Pavargus nuo galybės ne specialistui nelabai įdomių ir nesuprantamų terminų ir garderobų aprašymų, galima kiek ilgiau stabtelėti ir apmąstyti abstraktesnius teiginius. Pavyzdžiui, teigiama, kad mados nėra atsitiktinės, ir visuomenės dėmesys, nuostatos ir vertybiniai orientyrai mados atžvilgiu kinta tam tikra tvarka. Viena ir ta pati garderobo dalis gali atrodyti:

nedorovinga - dešimt metų iki savojo laikmečio,

įžūli - prieš trejus metus,

graži - kai ji madinga,

neskoninga - po metų,

bjauri - po dešimties metų,

juokinga - po dvidešimties,

įdomi - po trisdešimties,

savita - po penkiasdešimties,

maloni - po septyniasdešimties,

romantiška - po šimto,

puiki - po šimto penkiasdešimties metų.

Arba galima pafantazuoti, kokie būtų šiuolaikiniai atitikmenys spalvų, 1607 m. vadintų "kaminkrėčio", "karaliaus", "pabučiuok mane, brangute", "prarasto laiko", "mirusių lapų" pavadinimais.

Arba kas paskatino Anglijos parlamentą 1775 m. įstatymu uždrausti burtus ir magiją, ir pagal šį įstatymą visos moterys, nepriklausomai nuo amžiaus ir luomo, vartojančios kvepalus, grimą, įtrynimus, turinčios įstatytus dantis, nešiojančios perukus, korsetus, krinolinus ir batelius aukštomis pakulnėmis tam, kad įviliotų vyrus į vedybinio gyvenimo pinkles, galėjo būti nubaustos kaip raganos, o santuoka, įvykusi tokiu keliu, nutraukiama.

Galų gale, galima pažiūrėti paveiksliukus - knygoje net 128 spalvoti iliustruoti puslapiai, kuriuose pateikiama ikonografinė medžiaga iš Londono karališkojo menų koledžo profesoriaus, kostiumologo, kolekcininko Aleksandro Vasijevo-Gulevičiaus asmeninio archyvo.

Įdomu